Ketvirtadienis, 28.03.2024, 17:38
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2015 » Vasaris » 21 » Baimės prigimtis 1
14:59
Baimės prigimtis 1

Tik laisvas nuo baimių žmogus iš tikro gali būti laimingas...

Tai, ką dabartinis žmogus žino apie save patį, daugumoje sudaro tik labai mažą dalį to, kas jis yra iš tikro. Įsivaizduokime žmogų, tarsi oro balioną. Tai tarsi savotiška izoliuota sistema, kuri žemiausiame vystymosi etape primena planetą. Toje planetoje yra vienintelė sausuma, ji yra labai nedidelė. Visa kita planetos dalis – vien tik okeanas. Tai “Žmogus-Planeta” sistema. “Sausuma” – tai “kieta”, jame pasireiškusi žmogiškos psichikos dalis, kuri formuojasi nuo gimimo. Tą pasireiškusią dalį galima vadinti ego, asmenybe, arba žmogaus sąmone.

Visa kita, įskaitant planetos, pavadinsime “asmeniniu nesąmoningumu”. Taip pat, tinka ir kitas žodis – “pasąmonė”.

Kosminė erdvė, kurioje yra ta planeta – tai jau bus “kolektyvinis nesąmoningumas”.

Taigi, savo pasąmonei mums reikia pranešti, ko gi mes iš tikro norime iš jos. Bet mūsų pasąmonė, kaip tokia, nesupranta abstrakčių žodžių, ji kalba tik vaizdinių kalba. “Žmogaus-planetos” vaizdinys, leis mums geriau suprasti bendravimo su mūsų pasąmone patį principą.

Planeta turi branduolį, pavadinsime jį “Aukščiausiuoju Aš” arba Siela. Tai amžinoji mūsų dalis, Dievo dalelytė mumyse, tai, kas buvo ir bus visada. Tai yra pirmapradiškumas mumyse, mūsų esmė, mūsų Dvasia.

Planetos išorė – ego arba sąmonė, kol kas dar galvoja, kad ji ir yra pats žmogus. Ką gi, tada toje planetos vietoje parašysime žodį “aš”, tik mažomis raidėmis. O ant branduolio, siūlau parašyti “Aš” – didelėmis raidėmis.

Kartais ateina momentai, o pas tuos, kas užsiima gilumine psichologija, jis jau atėjo, kada mažasis “aš” suvokia, jog disharmonija, nesėkmės ir nelaimės gyvenime, ateina pirmiausia nuo vidinės žmogaus disharmonijos. Tai reiškia, kad su mumis kažkas yra ne visai taip, kaip reikia. Bet vietoje nusiminimo ir gailesčio pačiam sau, tada ateina ir ryžtas ištaisyti savo netobulumą.

Ir tai yra visiškai įvykdoma užduotis, jei tas mažasis “aš” gaus palaikymą ir pagalbą, nuo savo Aukščiausiojo “Aš”. Čia labai svarbu žinoti, jog tas Aukščiausiasis Aš, taip pat nori suderinti tokį kontaktą, nustatyti šį ryšį su mažuoju “aš”. Šio ryšio atstatymas – tai ir yra pagrindinis darbas su pačiu savimi, tai ir yra tas kelias į patį save, apie kurį ir kalba visi šiuolaikiniai Nju Eidž judėjimai. Tai būsena, kada žmogaus asmenybė tampa dvasinga, suranda Dievą savyje.

Tas “Planetos branduolys”, arba Aukščiausiasis “Aš”, savyje turi didžiulį potencialą vystymuisi, juk tai yra vis tik ne kas kita, o būtent – Dievo dalelė mumyse. Ir toks sąmonės ryšio suderinimas, su savo centru, duoda kolosalų stimulą žmogaus dvasinio vystymosi šuoliui.

Aukščiausiasis Aš – tai savotiška mūsų instancija, kuri žino, kokios yra žmogaus gyvenimo užduotys, koks yra jo aukščiausias tikslas. Toji instancija visada rūpinasi vaiku, tai yra, savo pasireiškimu materialiame pasaulyje – savo tuo mažuoju “aš”. Iš ten, mūsų vidaus, visada eina tik Meilė. Tai energija, einanti iš mūsų Dvasios gilumos, ji kyla iš centro į “sausumą” paviršiuje. Mums gi tereikia sukurti priešpriešinį savojo mažojo “aš” Meilės srautą, kad padėti didžiajam savo “Aš”.

Ir tokia schema padės mums atskirti egoizmą nuo meilės sau. Mažojo “aš” meilė savo mažajam “aš” – tai tik egoizmas, o mažojo “aš” meilė savo didžiajam “Aš” – tai meilė pačiam sau. Na o Didžiojo “Aš” meilę  savo mažajam “aš”, pavadinkime taip, jau Dieviška Meile. Ir jeigu mes atversime ryšio kanalą, tai ta meilė taps abipusė ir begalinė.

Taigi, toje vietoje tas baimes, kurios gyvena mūsų pasąmonėje, galime įsivaizduoti kaip tankius energetinius junginius, atitinkamus energijos sutirštėjimus, kurie ir atskiria mūsų tą mažąjį “aš” nuo didžiojo “Aš”.

Baimė, atitinkama prasme, tai – gyva būtybė, kuri yra linkusi pastoviai augti, įsisavinant ir surišant tarpusavyje mūsų nuosavas energijas, mūsų gyvybinę jėgą. Taip maitinamos  baimės tik riebėja ir dauginasi, paverčiant mus savo įkaitais. Ir daugelis mažų baimių susilieja į dvi didžiules taip vadinamas trancendentines baimes – mirties ir gyvenimo baimes.

Būtent baimės neleidžia mums būti pačiais savimi, baimės kliudo sėkmei gyvenime ir net tada, kada mes gauname geidžiamo, tada atsiradusi praradimo baimė neleidžia pasijausti pilnai laimingu. Baimė – tai įtampa fiziniuose raumenyse ir energijos užsistovėjimas žmogaus eteriniame kūne. Tie sutankėjimai, arba blokai yra ir būsimų ligų pagrindas. Ir pirmiausia, ką reikia padaryti, tai būtent suvokti savo baimes, suprasti, kad jos vis tik mumyse yra.

Baimės ir Karma.

Iš terapinės, psichologinės, ekstrasensorinės praktikos, iš energetinio darbo Reiki ir Cin energetinėse sistemose ir iš įdirbtų rezultatų apmąstymo, atėjo žinios apie daugiaplanę baimių prigimtį.

Tam, kad išsirinkti baimės struktūroje, atsiminkime kitą modelį, kuris atspindi fizinio kūno sandarą ir jo tarpusavio sąveiką su žmogaus subtiliais kūnais. Pagal tokius įsivaizdavimus, žmogus kaip energetinė sistema, sudarytas iš daugelių kūnų ar lygių sekos, kurie tarsi prasismelkia vienas į kitą ir turi skirtingus vibracijų lygius. Pagal D. Andrėjavo klasifikaciją (Pasaulio Rožė), ta kūnų sistema yra vadinama šeltu. Pats tankiausias kūnas iš jų – tai visų jaučiamas ir matomas fizinis kūnas. Toliau, pagal “tankumo” laipsnį, eina eterinis kūnas, kuris yra fizinio kūno  savotiška matrica, arba “statybine schema”. Jame yra čakranų sistema – Ci energijos surinkimo ir perskirstymo centrų sistema. Pagal energetinius (akupunktūrinius) meridianus, energija, kuri patenka į kūną, paskirstoma pagal sistemas (kaulų-raumenų; širdies-kraujotakos ir tt.) ir vėliau nukreipiama į vidinius organus.

Kiekviena sistema ir vidinis organas taip pat turi ir savo nuosavą eterinį kūną, arba matricą, kurios ir yra bendro eterinio kūno sudedamosios dalys. Netgi kiekviena ląstelė turi nuosavą eterinį atvaizdą. Mes dabar matome, jog eterinis kūnas, taip pat, kaip ir fizinis, yra labai sudėtingas. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie likusius šelto lygių kūnų planus. Čia mes tik paviršutiniškai paliečiame jų sudėtį.

Sekantis, esantis už eterinio – tai astralinis kūnas (emocijų kūnas), mentalinis kūnas (minčių kūnas), karminis kūnas (priežasčių kūnas). Tokio šelto centru yra Monada, arba Dvasia, amžina Dievo dalelė žmoguje.

Monada – tai nesunaikinama žmogaus būtybės dalis, kuri  kaskart ateinant į Žemę vėl apauga nauju šeltu. Šeltas – sistema kūnų, nuo karminio iki fizinio, kurie leidžia mums normaliai gyventi mūsų planetoje, tuo pačiu mokytis, rinkti ir perdirbti gyvenimo patirtį, tobulėti. Šelto dėka, Monada prasiturtina žmogaus kvencistencine gyvenimo patirtimi.

Pereinat iš inkarnacijos į inkarnaciją, Monada kas kartą praranda tuos tankius savo šelto sluoksnius, tačiau pati reikšmingiausia gyvenimo patirtis, kartu su žmogaus karminiu auros sluoksniu, pereina kartu su ja iš gyvenimo į gyvenimą. Na o tokios patirties dalimi yra ir pačios stipriausios baimės. Tai ir yra žmogiškos baimės esmė.

Kada žmogus inkarnuojasi vėl, Monada kartu su karminiu kūnu, sudaro kitus naujus tankius šelto sluoksnius – tai yra, mentalinį, emocinį, eterinį ir fizinį kūnus.

Praeitų gyvenimų patirtis, sukaupta karminiame kūne, daro įtaką sudarant tankius žmogaus kūnus, pradedant tiesiog nuo kiaušialastės apvaisinimo momento. Ji formuoja visus naujus kūnus, įtakoja į sveikatos lygį, formuoja būsimų ligų užuomazgas, ji taip pat formuoja ir temperamentą, mastymo ypatumus, talentus ir gabumus.

Karminės baimė grūdas – tai įtampos taškas karminiame žmogaus kūne. Tai panašu į defektą, kuris iškreipia visos sistemos struktūrą, įskaitant ir fizinį kūną. Fiziniame plane, įgimta baimė gali duoti nukrypimus net iki pat fizinio kūno išsigimimo. Ta vieta turi būti išgydyta, būtent dėl to, žmogus vėl ir vėl ateina į Žemę. (Virgio trigrašis: na gal ir ne tik, mes jau žinom, jog  ateina dėl savo pagrindinės užduoties: Sielos išlaisvinimo, Asmenybei susijungiant su ja, dėl išėjimo į Amžinybę, į Dievo pasaulį).

Baimė reiškia, kad žmogus savo laiku nesusitvarkė su situacija, įvertino ją kaip fatalią ir be išeities, padarė išvadą, kad negali apginti savęs kitaip, nei išvengiant šitos pamokos. Jo sąmonėje atsidėjo įsitikinimai, kad susidoroti su ta pamoka jam neįmanoma.

Išgijimas nuo tokios baimės – tai Sielos subrendimas. Tai, su kuo negali susidoroti kūdikis, yra įmanoma tik suaugusiam. Ir sekančiame gyvenime, jau daugiau subrendusi Siela, galės teisingai išspręsti panašią situaciją, išeiti iš jos kaip nugalėtoja ir tuo pačiu, šituo išgydyti savo taip vadinamą karminę baimę.

Dezdemonos patirtis

Paimkime klasikinės istorijos pavyzdį, kuris atsitiko Dezdemonai ir Otelo. Pažvelkime į situaciją Dezdemonos akimis. Ji švelniai mylėjo savo vyrą ir buvo ištikima jam, pilnai pasitikint juo. Todėl ji net nesigynė, kada Otelo apkaltino ją neištikimybe. O jis nepatikėjo žmonos žodžiais, jos akims ir meile – užmušė ją. Iš esmės, įvyko Dezdemonos lūkesčių išdavystė.

Kas gi įvyko su Dezdemona paskutinėmis gyvenimo minutėmis? Išdavystės metu, fiziniame plane žmogus pergyvena pasimetimą ir stiprų stresą. Jis palaužtas, negali apsiginti. Nuo netikėtumo ir nuostabos, energija kūne sustoja. Fizinė širdis pradeda dirbti su pertrūkiais, nusimuša kvėpavimas ir neina žodžiai.

Išdavystė, pergyventa nuo draugo, eteriniame plane atrodo kaip patrankos sviedinio pėdsakas, kuris prasmelkė kiaurai širdį. Eterinis kūnas suardytas, sudraskytas į dalis. Tai sunkus pralaimėjimas, kuris yra dažniausiai sunkiai pergyvenamas.

Tuo momentu žmogus gaivališkai ieško priežasties, bandant sau paaiškinti, kas gi atsitiko su jo draugu. Jei Dezdemona vis tik būtų pripažinusi, jog Otelo nepasitiki ja, netiki žodžiu, o vadinasi nemyli ir nevertina jos, galėtu padaryti išvadą, kad jis kaip vyras nori tik valdžios moteriai. (Virgio trigrašis: pastebėtų, jog Otelo Gyvuliškas pradas galutinai užvaldė jį, nepaliekant nei mažiausio plyšelio Sielos spinduliui). Tai žinoma patvirtintų pasaulyje įsivyraujančią moterišką nuomonę, kad “visi vyrai niekšai” ir “jiems reikia tik vieno”. Ir tokios mintys jos krūtinėje pagimdytų neapykantos jausmą vyrui ir gailestį sau, ji pajustų pasibjaurėjimą juo ir baimę vyrams aplamai, kaip tokiems, iš principo, bendrai.

Mintys, susiliejusios su jausmais astraliniame plane –  yra gyvos sandaros. Jeigu Dezdemonai būtų atėjęs neapykantos jausmas Otelui, tai vaizdžiai atrodytu, kaip gyva juoda būtybė, kuri užpildo žmogaus eterinio kūno centrinį energetinį kanalą. Kas primena gyvatę, kuri užgrobia širdies centrą ir pakyla aukščiau galvos. Tada Dezdemonos Siela išeitų į pomirtinį gyvenimą apsunkusi neapykanta ir baime visiems vyrams, kitaip sakant, pasikrovus žemomis energijomis ir prislėgta.

Na o sekančiame gyvenime jai tektų tokią situaciją atidirbti. Karminiame sluoksnyje sėdinti baimė vyrams, suformuotų mintis ir jausmus, susijusius su pirmapradžiu nepasitikėjimu, su išdavystės laukimu. To pasekoje, ji būtinai pritrauktų prie savęs tokias pat situacijas, kada vėl būtų išduota ir jos gyvenimas vėl būtų nelaimingas.

Tačiau Dezdemona buvo ant tiek švari ir šviesi savo Siela, o tiksliau, ryšio su ja kanalas pakankamai švarus, kad padarė visiškai kitokias išvadas. Ji pamatė, kad jos vyras ją žiauriai apgavo ir kad jis paprasčiausiai suklydo. Ji pamatė, kad jis paprasčiausiai yra nenuspėjamas, nuo atsiradusios įsivaizduojamos nelaimės. Tai ir yra teisingas jos sprendimas: jei žmogus tave apgavo ir išdavė, kada tu su juo elgiesi atvirai ir su pasitikėjimu jam, vadinasi pas jį kažkas tai yra netvarkoje su jo galva, arba Siela (tiksliau ryšiu su ja), kaip ir buvo šiuo atveju pas Otelo. Tai reiškia, kad pas tokį žmogų kyla didelės problemos. (Virgio trigrašis: tai reiškia, kad žmogus visiškai pralaimi kovą savo Gyvuliškam pradui ir nesugeba jam priešintis. Na o materija tuo atveju, būtinai sieks užvaldyti, arba sunaikinti kitą materiją į save panašią.) Teisinga išvada atitinka Visatos meilės jausmui, tai susiderina su Dievu.

Viso to tragedija yra būtent tame, kad Dezdemona žuvo nespėjusi pasakyti ir ką nors paaiškinti savo mylimam Otelui. Bet ji suspėjo jam atleisti ir išėjo iš šio pasaulio be jokio neapykantos jausmo, be savęs apsunkinimo. Vienintelis pėdsakas, kuris liko jos subtiliuose kūnuose, tai – uždusinimo, pasmaugimo baimė. Greičiausiai, tai taps fizine fobija, kuri sekančiame gyvenime maišys nešioti mekstinius ir šalikus.

Tačiau Dezdemonos dvasinė švara sekančiame gyvenime leis jai vėl būti mylinčiai ir mylimai. Tikriausiai ji jau bus išmintingesnė ir stipresnė ir analoginėje situacijoje, sugebės apginti save ir savo sutuoktinį, apginti jų meilę.

Daugiaplanė baimės prigimtis.

Taigi mes matome, kad karminiame plane baimė – tai neteisingos išvados, įtampos, disharmonijos pėdsakas, kas turi būti išgydyta šiame ar sekančiame gyvenime.

Mentaliniame plane, baimė – tai neteisingas įsitikinimas. Gyvenime yra daugybė įsitikinimų susijusių su baime, pavyzdžiui; “Nedaryk gero, negausi ir blogo”. “Nebrisk į vandenį, nežinant kranto”, “Visi vyrai (moterys) , negeri žmonės” ir tt.  Bet tos patarlės gali būti teisingos tik labai siaurame aspekte, lokaliose konkrečioje situacijose, bet jei jų taikymo ribas beprotiškai išplėsti, tai jos tampa visiškai klaidingos, tampa tik ribotu įsitikinimu.

Astraliniame lygyje, baimės – tai jau žemutinio astralo formuotės, gyvenančios nuosavu gyvenimu. Jos pasireiškia pavyzdžiui, kaip siaubūnais, nelaimės, negeradariais, sapnuose ar fantazijose. Šiuolaikinė literatūra, kino filmai, kompiuteriniai žaidimai prisotino pasaulį baimės minties formomis, kurios išsiveržė iš jų autorių individualaus nesąmoningumo į masinių informacijos priemonių platumas.

Eterinio plano lygyje, baimė fokusuojasi kaip energijų sutankėjimas, žmogaus eterinio kūno iškreipimas. Tie sutankėjimai yra savotiškais blokais, kurie uždengia čakranus ir neleidžia energijoms teisingai tekėti per akupunktūrinius meridianus.

Veikiant baimei, iškreipiami, susiaurėja, arba persistumia atskiri eterinio kūno sluoksniai. Nustumtam žemyn eteriniam kūnui, taip yra apnuoginta galva ir tai neleidžia žmogui protingai ir sveikai mąstyti. Ir toks išsireiškimas, kad “pas baimę akys didelės”, veikia būtent pagal šitą sistemą: žmogus, kurio galva turi būti daugiausia maitinama energijomis, nedaroma to, nes eterinis kūnas pasislinkęs, todėl jis jau negali normaliai mąstyti, realiai įvertinti situacijos pavojingumo laipsnio.

Fizinio kūno lygyje, baimė – tai užfiksuotos, ilgalaikės, raumenų įtampos, kurios pasireiškia per žmogaus kūno laikysena, ėjime, kūno asimetrija, o su laiku sukelia organų ir stuburo iškrypimus, skausmus. Pavyzdžiui, baimė priverčia pastoviai įtempti pečius ir įtraukti galvą, kas priveda prie susikuprinimo jau mokykliniame amžiuje. Subrendus, tai veda prie sprando osteochondrozės ir kaip pasekmė, prie galvos skausmų, hipertonijos, insultų.

Todėl, prasiskverbiančios per visus realybės sluoksnius baimės gydymas yra būtinas visuose jos lygiuose. Fiziniame lygyje, tai masažai, fiziniai pratimai ir judesiai.

Eteriniame lygyje, susilpninti kanalų blokavimą padeda energetinis poveikis. Žinomas būdas gali būti –akupunktūra. Ypatingai minkštai ir visapusiškai tai veikia Reiki energijos. Vienas iš įdomesnių naujų būdų – Rojaus Martino metodika, aprašyta knygoje “Emocinis balansas”, kuri leidžia savarankiškai dirbti su akupunktūriniais taškais, ištaisant vienu metu ir eterinį ir emocinį kūnus.

Na o astralinio ir mentalinio kūnų lygyje, žmogui yra būtina minčių ir emocijų higiena. Jis negali sau leist ilgai būti nusiminusiu, susierzinusiu, būti depresijoje. Būtina ieškoti sveikų būdų, kurie padės išeiti jam į pozityvą. (Virgio trigrašis: pavyzdžiui, kad ir dvasinė praktika “Lotoso Žiedas”). Reikia ieškoti nusivylimo pačių priežasčių – o jos yra mūsų  neteisingame vertinime vykstančių įvykių. Todėl, visa tai yra būtina pervertinti ir tuo pačiu išsigydyti. Toks pačio baimės branduolio sunaikinimas, automatiškai veda prie visos jos struktūros suirimo, kaip griūna pavyzdžiui namai, kai iš po juo susprogdina pamatus.

Globalios žmogiškos baimės.

Visas baimių rūšis galima padalinti į dvi pagrindines kategorijas – mirties baimes ir gyvenimo baimes. Kai kuriems žmonėms charakteringa mirties baimė. Ir tada žmogus visą laiką stengsis išgyventi bet kokia kaina. Dažnai mirties baimė stumia žmogų niekšybėms ir išdavystei, priverčia prisitaikyti bet kokiais būdais, gyventi pažemintoje būsenoje, lipti kitiems per galvas.

Na o baimė prieš gyvenimą, verčia žmones tapti alkoholikais, narkomanais, savižudžiais, darboholikais ir tt. Visa tai tėra tik siekis išvengti savo atsakomybės, tai yra, pabėgti, pasislėpti nuo gyvenimo.

Tokios pat priklausomybės rūšys yra nuo kompiuterinių žaidimų iki fanatizmo darbe, tai irgi būdai pabėgti, pasislėpti nuo gyvenimo. Tokiu būdu žmogus “pramiega”  visą savo sąmoningą gyvenimą ir jis jam praeina pro šalį, taip ir neprabudus.

Taip pat, baimė gyvenimui pasireiškia ir infantilizme, kada žmogus slepiasi už tėvų, arba už vyresnių draugų nugarų, nesiima atsakomybės už savo gyvenimą ir savo ateitį. Dabar dažniausiai žmonės gyvena “po tėvų sparneliu” iki 20-25 metų, nors fiziškai jie subręsta žymiai anksčiau. Tada dažnai tėvai priima ir sprendimą už jį, kokią profesiją turi įgyti jų palikuonis, jie nepasitiki savo vaikais ir jų savarankišku gyvenimu, tuo pačiu, tik gimdo juose baimę prieš savarankiškumą.

Nei vienoje gyvūnų populiacijoje tėvai nemaitina fiziškai suaugusio palikuonio, tai pavojinga jų pačių egzistavimui ir daro tą palikuonį nepasiruošusiu savarankiškam išgyvenimui.

Infantilizmas dažnai pasireiškia ir senatvėje, kada žmogus išeina į taip vadinamas ligas, pasąmoningai reikalaujant dėmesio sau. Tada, vėl kiti imasi atsakomybės už jo gyvybę ir išgyvenimą.

Abiem atvejais infantilizmas griauna žmogaus Sielą ir iš žmogaus daro energetinį vampyrą. Taigi mes matome, kad abi globalios baimės rūšys – mirties ir gyvenimo baimės, žmogui, jo likimui ir Sielai yra vienodai griaunančios.

Baimės saugumo prigimtis.

Pirmine baimės priežastis dažnai būna netikėtas koks nors įvykis, kuris tapo stresu organizmui. Reiki garsas, smūgis, skausmas, netgi kieno tai ištarti pikti žodžiai, pamatytos prievartos scenos, ar kažkieno aprašytos, kūne iššaukia išgąsčio ir streso reakciją. Eterinio kūno lygyje tokiu atveju, sustoja energijos tėkmė pagrindiniuose meridianuose ir krenta viso kūno energetika. Tai praktiškai veda prie organizmo visų sistemų: nervinės, širdies-kraujagislių, raumenų ir tt., nusimušimo. Tai situacija – kuri kelia pavojų žmogaus gyvybei.

Kadangi pasąmonė tiesiogiai susijusi su kūnu, ji atsimena tokį priežasties įvykių mazgą – stresą ir įdirba “pavojaus signalą” – įspėjančią baimės reakciją.

Baimė – tai pasąmoninė reakcija pasipriešinimui, arba sabotažas, kuris trukdo pakartotinam įėjimui į tokią situaciją.

Ateityje, primenant panašią stresinę įvykio situaciją, arba panašioje situacijoje, pasąmonė per kūną išduoda baimės reakciją – ji visais būdais priešinasi tam, kad organizmas vėl neatsidurtų panašioje stresinėje situacijoje. Iš esmės, tai savotiška išgyvenimo instinkto veikla.

Kūdikiui, kuris dar tik mokosi orientuotis pasaulyje, tokios reakcijos yra būtinos. Kartą apsideginęs, daugiau jis vengs ugnies, ar prisilietimo prie karšto pečiaus. Taip, jis atitrauk ranką, kada jam sakys: “karšta”. Kūdikis gali išsigąsti lifto tamsos, mašinos, kritimo iš aukščio, svetimų vyrų ir moterų, kartais savo bendraamžių kieme, auklėtojų vaikų darželiuose, ar mokytojų mokykloje.

Bręstant, informacija ir patirtis išsklaido tokias įvairias apsaugines baimės įtampas, kurios susikūrė jam pasąmonėje. Mažasis žmogus “perauga” savo tokias baimes ir išgyvendina jas iš savęs. Jo kūnas ir smegenys tampa žymiai lankstesnės ir labiau prisitaikiusios, paauglys mokosi elgtis su daiktais, nuo kurių anksčiau jį saugojo baimės reakcijos: jis ramiai uždega degtuką, elgiasi normaliai su peiliu, vienas važiuoja lifte ir tt.

Mokslas tai pažinimas ir savo baimių įveikimas, savo apsiribojimo ir tingėjimo įveikimas – toks yra natūralus žmogaus psichikos formavimosi procesas. Tai, kas buvo baisu kūdikystėje, tampa natūraliu ir įveikiamu subrendusiame amžiuje.

Tie patys principai veikia ir Dvasios brendimo etape. Iš gyvenimo į gyvenimą žmogiška Dvasia vis daugiau bręsta, renkasi gyvenimišką patirtį, mokosi iš nuosavų klaidų, tampa bebaime, išmintinga ir žmoniška.

Bet pačios baimės neišeina lengvai. Būtina pasistengti, kad susidoroti su savo baime. Vaikystėje neįveikta baimė, lieka dešimtmečiams. Pavyzdžiui, kad ir senei dingo valdingos moters-mokytojos įvaizdis pas žmogų, bet baimė tokioms moterims išlieka pasąmonėje. Tik įveikus tokias baimes išauga žmogaus dvasia, daugiau subręsta.

Baimė – žmonių valdymo įrankis.

Žmonijos visuomenės evoliucijos procese, būtent baimė tapo pačiu reikšmingiausiu jos valdymo instrumentu, vieno žmogaus valdymo kitu instrumentu. Visi valdžios organai sudaro savo įstatymus ir taisykles, jie ir numato įvairias bausmės priemones, už tų įstatymų nevykdymą.

Deja, daugumas žmonių dar nepakankamai išsivystę, kad gyventi vadovaujantis tik vidine morale, sąžinės jausmu. Jų elgesys dar turi būti reglamentuojamas įvairiomis išorinėmis taisyklėmis ir įstatymais, kad tokia visuomenė galėtų egzistuoti bendrai. Ir tuos įstatymus daugelis vykdo, būtent ne iš geros valios, o tik dėl baimės nuobaudoms.

Todėl sociumas, o pirmiausiai šeima, nuo pat ankstyvosios kūdikystės, dirbtinai išaugina ir pakaitina atitinkamas baimes pas augančią asmenybę. Nelipk į  balą – sušalsi, nebėgiok – prisitrenksi, netriukšmauk, tėtis supyks. Iškviesiu į mokyklą tėvus. Nelieskite šito rankomis, o tai susirgsite ir tt. Tokios baimės leidžia valdyti vaiku.

Nes vaikiškas protas dar nepajėgus priešintis baimei, pas kūdikį dar nėra atitinkamų žinių ir patirties, kad išanalizuoti situaciją iš sveikos prasmės pozicijos. Todėl, vaikai labai stipriai išsigąsta ir iš baimės jie tampa paklusniais, bet jų išgąstis gali tapti ir fobijų pradžia, kas iš esmės, jau yra dvasinė sielos liga.

Pati stipriausia bausmė, kuri priverčia vaiką paklusti – tai tėvų nemeilė ir abejingumas jam. Nuo pat gimimo vaikiška siela paniškai bijo būti nemylima, nereikalinga, atstumta motinos ar tėvo.

Sumaniai manipuliuojant tokia baime, tėvai gali išauginti visiškai paklusnią sistemai būtybę, tačiau ji bus visiškai praradusi savo pasirinkimą, negalės tapti savarankiška asmenybe.

Baimė kaip stimuliatorius.

Ar neša baimė kokią tai naudą žmogui?

Saikingas baimės pergyvenimas kartais stimuliuoja žmogaus reakciją, veiksmą, išmeta adrenaliną į kraują. Žmogus tarsi “prabunda” nuo miego gyvenime, įsitempia – ir taip pajaučia save gyvu. Todėl, daugeliui ir patinka žiūrėti įvairius siaubo filmus, todėl taip traukia žmones laikraščiai ir naujienos per TV, kur propaguojama prievarta ir negatyvas.

Egzistuoja ekstermalios sporto rūšys, kuriose žmogus vėl ir vėl įveikia savo baimę. Žmogus gali pajusti trumpalaikį energijos pakilimą, savotišką gyvybinės jėgos padidėjimą. Tokiu momentu jis jaučia save tikrai gyvu. Dėl tokio pojūčio jis vėl ir vėl grįžta į kalnus, ieškant naujų nuotykių. Čia veikia tas pats baimės įveikimo mechanizmas ir organizmas išmeta į kraują adrenaliną, kuris iššaukia energijos sprogstamą pakilimą.

Malonumą, kuris gaunamas žaidime su mirtimi, reikia atskirti nuo tikro energijos fontano, kuris atsiveria kūrimo momentu. Tas energijos pakilimas iššaukiamas susižavėjimu pasaulio, gamtos grožiu, tai energijos pakilimas kuris vyksta esant tikrai meilei, kuris eina nuo Sielos. Kalbant religine kalba, tai energija – nuo Dievo.

Na o už “adrenalininius” tokius malonumus, žmogus sumoka labai brangiai. Baimė, kaip stiprių jausmų stimuliatorius, veikia kaip narkotikas. Ir žmogus pradeda visiškai priklausyti nuo to, jam pastoviai reikia tokios stimuliacijos, be jos jis daugiau nebejaučia pilnatviško gyvenimo, egzistavimas jam tampa pilku ir nuobodžiu. Viso to pasekoje, pasitenkinimo ir džiaugsmo hormonai jau nebeišmetami natūraliu būdu.

Ir kada pavyzdžiui “baisios” informacijos jam tampa per daug, psichika jos daugiau nebepriima, nustoja jaudintis – taip pat, kaip su laiku, nustoja veikti įprasti vaistai. Tokiu atveju ką daro “daktaras” - paskiria žymiai stipresnius vaistus. Psichika “bunka”, jos jau nepramušti išgalvotomis istorijomis ar laipiojimu vamzdžiais aukštumoje. Ir tam, kad vėl pakelti tokį klaidingai suprantamą susijaudinimą, kaip įdomumą gyvenime, žmogus vėl pradeda ieškoti žymiai stipresnių dirgiklių.

Taip dažniausia ir prasideda manjakų-žmogžudžių kelias. Visa tai rezultatas to, jog šių dienų kino prodiuserių darbai ir baisenybės kompiuteriniuose žaidimuose daugiau nebetenkina tokių paauglių ir tada jie jau ieško tikrų nusikaltimų.

Mitas apie vyrų bebaimystę.

Daugelis žmonių neprisipažįsta sau to, kad jiems baisu vienose ar kitose situacijose. Ir didžiąja dalimi tai yra būdinga vyriškai pasaulio pusei. Vyras remiasi į tą dirbtinai sukurtą vyriškumo pagrindą, kurį jis sugėrė nuo vaikystės ir iš esmės, patys sau neprisipažįsta, kad jie kažko tai vis tik bijo. Juk vyras, pagal juos, neturi niekada nieko bijoti, tai “negražu”, netoleruotina visuomenėje. Bet jo baimės nuo to tai niekur taip ir nedingsta. Jaučiant tokią baimę, kaip savotišką jaudulį ir prislėgtumą, vyras ieškos įvairių priemonių, kurios vėl pakels jo nuotaiką. Dažniausiai tai tampa alkoholis, kompiuteriniai žaidimai, kartais darbas, na o paskutinius dešimtmečius tapo populiaru – narkotikai.

Bet tokiu būdu, viso labo tas žmogus tik daro savo psichiką nejautria tai baimei, kuri ir toliau sėkmingai gyvena jo pasąmonėje. Tai daugiau panašu į analgino poveikį, kuris organizmo negydo, o tik trumpam nuima skausmą, atbukina skausmo receptorius. Pastoviai vartojant tokius įvairius preparatus, blokuojančius nerimą, žmogus labai greitai tampa nuo jų priklausomas. Visos priklausomybės rūšys – tai tėra tik baimės pasekmės.

Jeigu žmonės pradėtu realiai patys suvokti savo baimes ir jas gydyti, visiškai dingtu būtinumas slopinančioms baimę priemonėms, tonizuojančioms psichiką, tokioms kaip: cigaretės, alkoholis, narkotikai. Pas jaunus žmones daugiau nebekiltų noras išeiti iš realybės į kompiuterinius žaidimus, šeimų galvos nepabėgtų nuo problemų sprendimo į darbą, laikraščius, alų ir TV.

Kaip žinoma, į psichologinius kursus dažniausiai ateina būtent moterys, bet ne vyrai. Dėl savo išauklėjimo mentaliteto, jos iš savęs nelaukia bebaimiškumo. Moterys supranta, kad baimės maišo joms gyventi ir imasi visų įmanomų priemonių, kad išgydyti save nuo baimių.

Tai yra istoriškai susiję su Archetipų formavimu. Atėjo laikas pakeisti tuos dirbtinai suformuotus ir primestus žmonijai Archetipus. Pasaulis artėja prie tokio supratimo, jog vyras ir moteris pirmapradžiai sukurti kaip vienodos būtybės, su vienodu vystymosi potencialu. Juk žmogaus Aukščiausiasis Aš neturi lyties.

Persikūnijant iš gyvenimo į gyvenimą, Siela pastoviai keičia savo lytį, priklausomai nuo to, kokia jai reikalinga patirtis tame konkrečiame įsikūnijime.

Baimės yra universalios ir jos charakteringos žmogiškai būtybei bendrai, visiškai nepriklausomai nuo lyties esančiame dabartiniame gyvenime. Baimės yra prikauptos žmogaus, per prieš tai buvusius gyvenimus. Ir pirmapradžiai tikėtis iš savęs bebaimiškumo – tai reiškia užsimerkti, tai yra, slopinti baimes, nuleidžiant jas giliau į pasąmonę.

Žmogus gali nugalėti savo baimes valia ir meile, praeinant per baimės situacijas. Tai patikrintas gyvenimu būdas, savarankiškas darbas su bet kokiomis negatyviomis emocijomis. Galima pateikti nemažai pavyzdžių, kada žmogus praėjęs per mirties baimę, išlieka vis tik Žmogumi. Yra drąsos kelias, kada žmogus yra pasiruošęs pamatyti visas savo baimes, išstudijuoti jas, o po to susitvarkyti su jomis. Įveikęs savo išdidumą, puikybę, žmogus pamato savo klystkelius ir netobulumą, nusiteikia dideliam darbui pačiam su savimi, kad įveikti savo trūkumus, tobulinant save.

Kada žmogus išeina į bebaimystę, jis jau gali daugiau nesikuprinti prieš gyvenimą, o būti visada, kiekvienu momentu atviru pačiam sau pirmiausia.

Baimės išgydymas.

Baimė, kaip kamuoliukas siūlų, apsuktų ant kietos šerdies. Jei ištraukti tą pagrindą, tą šerdį iš po jų, tai baimės kamuoliukas paprasčiausiai išsisklaidys, jis tirpsta tarsi debesys danguje. Baimės terapijos užduotis ir yra tame, kad išimti tą pagrindą iš to siūlų kamuoliuko. O tam žmogui yra būtina  atsiminti tą pirmapradį epizodą, nuo kurio prasidėjo duota konkreti baimė, peržiūrėti ir pervertinti tą seną, kažkada tai buvusią patirtį, situaciją ir atlikti kitokias, labiau suvokiamas sau išvadas.

Baimė ir atsakomybė – tai skirtingi dalykai. Baimė – tai psichikos perdegimas, kada žmogaus eterinis kūnas suspaustas ir jis įveikia pats save, vietoje ramaus ir džiaugsmingo savo darbo įvykdymo. Kada žmogus taip veikia ir toliau bijo, jis nervinasi ir jaudinasi, kartais jis net pyksta ir pasiruošęs pereiti net iki isterijos dirbdamas. Tai negalima pavadinti laime.

Paprastai, gyvenime mes arba esame budrūs arba miegame. Vienu ir tuo pačiu metu, kad dirbtų meditacinė (alfa-būsena) ir alalizinio mastymo (beta-būsena) sutinkama labai retai. Tam tikslui reikia išsilaikyti ant plonos ribos, tarp dviejų tų smegenų virpesių diapazonų. Gal būt tai genialumo sąlygos ir būtent tokioje būsenoje atliekami genialūs atradimai. Žmonių, kurių smegenys dirba būtent taip, yra labai mažai.

Sąmonei labai sunku suderinti tokias dvi funkcijas, kadangi sunku išlaikyti dėmesį esant pusiau miegančioje būsenoje, tai apkrova smegenims. Pavyzdžiui CH.Silva moko savarankiškai pasinerti į meditacinę alfa būseną, tačiau daugeliui žmonių tai sudėtinga. Dažniausiai tokie bandymai baigiasi giliu miegu.

Reikia dirbti ant miego ir budrumo ribos, todėl pirmiausia kiekvienam reikia gerai išsimiegoti prieš tokį meditacinį darbą. Na ir žinoma, joks alkoholis ar cigaretės nevartojamos, nes tik visiškai blaivi sąmonė gali išlaikyti reikiamą darbinę meditacinę būseną.

Yra nedidelis žmonių procentas, kurie nesugeba ilgai išlaikyti sąmonę alfa būsenoje. Tai gali būti kaukolės-smegenų traumų, smegenų būsenos pasekmės. Toks žmogus greitai nuslysta į gilaus miego fazę.

Žmogus, linkęs nepasitikėti savimi ir kitais, kritiškai nusiteikęs, taip pat išvaikys atsirandančius vaizdinius, vėl persijungiant į jų analizę: jis vėl greitai pereis atgal iš alfos būsenos į beta budrumo būseną.

Nervingumas taip pat nepadeda įeiti į darbinę būseną. Kaip taisyklė, tai streso, audringų įvykių, kurie atsitiko išvakarėse, pasekmė. Jei paimti save į rankas ir atsipalaiduoti, šiek tiek pailsėti, o po to persijungti ir nusistatyti rimtam darbui, tai su tokiu reiškiniu pilnai įmanoma susitvarkyti bet kam.

Dar vienas faktorius, kuris maišo meditacijai – išsiblaškymas, šalutinės mintys. Viena iš išsiblaškymo priežasčių – nesuinteresuotumas darbu, nerimtas, vaikiškas požiūris į jį, požiūris kaip į laisvalaikį, kaip į nuotykį. Meditacinis darbas su savimi – tai rimtas Sielos darbas ir reikia sau apsispręsti, ar šiuo metu pasiruošęs žmogus eiti tuo savęs tobulinimo keliu.

Kita išsiblaškymo priežastis – tai asmenybės skilimas į keletą savo fragmentų, arba subasmenybes, kurios egzistuoja vienu metu. Tai pasireiškia, kaip chaotinės mintys, atsirandančios viena po kitos. Eteriniame plane, galvos srityje egzistuoja kitų žmonių energijų sankaupos, kurios neleidžia žmogui rimtai susikaupti, tapti vientisu, eteriniame kūne yra įdaubos ir plyšiai.

Tokio susiskaldymo priežastys – konfliktai, neišspręstos problemos, sudėtingi santykiai su kitais žmonėmis. Todėl, pradedantiesiems reikia išmokti susikaupti ir palikti savo neišspręstas problemas, persijungti darbui. O su kai kuria patirtimi, nors ir nedidelia, atsiranda pilna koncentracija darbui, pašalinės mintys išeina. Tačiau sekantis tikslas – išspręsti visus egzistuojančius konfliktus viena po kito.

Sąmonė ir pasąmonė įveikiant vidinį barjerą.

Net įėjus į alfa-būseną ne visada pasiseka suderinti aktyvų kontaktą tarp sąmonės ir pasąmonės. Tuos psichikos pląstus skiria riba, savotiškas vidinis barjeras, kuris praleidžia tik dalį informacijos. Ne visada pasąmonė pasiruošusi “išduoti” būtina faktą, ar atsiminimą.

Atsiminkite, kaip kankinamai ieškomas reikiamas žodis kokiam nors pavadinimui ištarti, kai jo negalime niekaip atsiminti reikiamu momentu. Barjeras, kuris neišleidžia tokios informacijos į išorę, susijęs su mūsų vidine įtampa. Kaip taisyklė, toks žodis savaime iš jos išplaukia, kada jūs atsipalaiduojat, nurimstate, arba persijungiate į kitą kokį nors veiksmą.

Iš tikro, mūsų psichikos gilumoje saugomas atsiminimas absoliučiai apie visus įvykius mūsų gyvenime, kuriuos mes užfiksavome per suvokimo organus – regą, klausą, skonį, prisilietimus. Neurofiziologai mano, kad ten saugomi net visi telefonų ar mašinų numeriai, kuriuos mes kada nors matėme.

Dar daugiau, pasąmoningai žmogus neklystamai nuskaito visas emocijas kiekvienoje situacijoje ir atsimena jas. Tas sugebėjimas – fiksuoti ir išsaugoti informaciją – nepriklauso nuo žmogaus amžiaus ir kūdikis, net vaisius motinos įsčiose puikiai “nuskaito” informaciją, įvykius ir juos atsimena.

Tačiau, jei tie įvykiai buvo mus traumuojantys, tai, atsimenant juos, mes vėl sunkias pergyvensime emocijas. Mūsų psichika žinoma nenori šito ir kaip įmanydama ginasi nuo tokios papildomos apkrovos. Todėl tokie atsiminimai ir išstumiami iš sąmonės lygio – jie pasineria labai giliai į pasąmonę ir priėjimas prie jų yra apsunkintas.

Pačiame giliausiame pasąmonės lygyje yra saugomi tie atsiminimai, kurie susiję su praeitų gyvenimų įvykiais. Tą lygį ezoterikoje vadina Akašų Kronikomis. Gal būt, pagal K.Jungo įsivaizdavimą, toje srityje asmeninis nesąmoningumas apsijungia su kolektyviniu nesąmoningumu.

Kaip evoliucijos procese mūsų psichika įdirbo tokią apsaugą – barjerą, tarp mūsų sąmonės ir pasąmonės? Kodėl mes neatsimename savo praeitų gyvenimų? Kodėl priėjimas prie tokios informacijos yra toks apsunkintas?

Viena iš svarbiausių viso to priežasčių – praeitų įvykių ryšys su kančiomis. Didžioji dauguma planetos gyventojų ir dabar gyvena gana sunkiose sąlygose, o prieš kiek tai amžių, žmonių gyvenimas buvo dar sunkesnis nei dabar. Alkis, praradimai, ligos, karai, žiaurumas, prievarta, tai pergyveno kiekviena Siela savo daugkartinių inkarnacijų procese.

Peržiūrų: 3108 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.4/5
Viso komentarų: 2
+1  
1 Gele   (26.02.2015 13:06) [medžiaga]
"Tikra taika retai kada pasiekiama iš išorės, ji turi gimti viduje, tarp žmonių bendruomenių – šiems susitinkant, vystant dialogą, o jau po
to ji pasiekia visus kitus.
Socialinis konfliktasŽmonija pasidalijusi į tūkstančius daugiau ar mažiau hermetiškai uždarų grupių. Jei kiekviena iš jų įsitikinusi savo viršenybe kitų
atžvilgiu, apie kokią taiką dar begalime kalbėti? Jei tik mes esame
teisūs, o žmogiškumo, savo vertingumo ženklu laikome technologijas ir
galią, vargu ar pajėgsime įžengti į dialogą su kitais. Kalba nėra
vienintelė užtvara tarp tautų; mus išskiria baimė tų, kurie nepanašūs į
mus, kurie gali pasikėsinti į tai, kas mus vienija. Žmonės daro viską,
kad atsiribotų nuo kitų. Ar mūsų kultūra, religija, šeima, draugų ratas
neužsklendžia mūsų šiose saugiose grupėse? Šeima ir įvairios socialinės
grupės būtinos, kad galėtume augti; tačiau vos tik grupė užsisklendžia
savyje, ima rastis nelygybė, rungtyniavimas ir konfliktai.Konfliktas su savimiVisa tai, kas vyksta su kultūromis, šalimis ir šeima, vyksta ir su mumis. Argi kiekvienas iš mūsų nesiekiame įrodyti, kad būtent mes esame
teisūs? Argi nesiekiame pademonstruoti aplinkiniams, kokie mes geri ir
stiprūs? Argi nesiekiame įrodyti, kad mes vertingi? Argi nejaučiame
poreikio patirti sėkmę, kitus pranokti, būti kitų vertinami?Daug kas mūsų gyvenimuose paremta konkurencija, rungtyniavimu. Sėkmės
ir pergalės reikia visiems. Ir konkurencija, savaime suprantama, yra
svarbi bei vertinga. Ji suteikia žmonėms energijos, padeda jiems judėti
pirmyn, skatina kurti, įgyvendinti gebėjimus. Vis dėlto konkurencija
pagrįsta visuomenė yra pavojinga. Joje maža nugalėtojų, daug nevykėlių, o
dar daugiau – aukų. "
Mums sunku pripažinti savo sužeistumą, silpnumą ir trūkumus. Lygiai taip pat mes bijome pripažinti savo gilumą, vidinį grožį ir vertę.
Kiekvieno žmogaus kelias į širdies ramybę pilnas kliūčių. Vis dėlto matau nemažai tų, kurie siekia išlaisvinti kitus iš vidaus, padeda
laisvei įsitvirtinti žmonių širdyse. Savo pavyzdžiu jie man suteikia
vilties. Mąstau apie nuostabų darbą, kurį jau dvidešimt metų dirba
Žaklina, gyvenanti netoli Betliejaus. Pas ją ateina palestiniečių vaikų
iš vakarinės Jordano pakrantės, ji moko juos dainuoti ir šokti, tuo pat
metu padeda jiems pajusti savo vertę ir ją saugoti. Ji dovanoja jiems
balsą, galimybę save išreikšti ir dalytis su kitais ta laisve, kurios
neįmanoma atimti."
iš:  http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-08-03-jean-vanier-atrasti-taika/4393

0  
2 Aivanhova   (25.03.2015 14:46) [medžiaga]
Linkejimai smile

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Vasaris 2015  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
232425262728
Užrašų arhyvas
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0