Neišlavintas protas galvoja, kad maistas, drabužiai, darbas, namai, medicininė pagalba ir išsilavinimas yra viskas, ko reikia žmogui labiausiai.

Yra pasisakymas: „Kas perspėtas – tas apsiginklavęs". Ir iš tikrųjų, žmogus, apsiginklavęs žiniomis, ne tik nepažeidžiamas, bet ir nenugalimas!

O jeigu tai žinios apie patį save – jis nepavaldus mėginimams panaudoti save savanaudiškais tikslais! Žmogus nepavaldus įvairioms struktūroms, čigonėms, šarlatanams iš gatvės, pseudohipnotizuotojams ir t. t. Jis yra savo likimo ir gyvenimo šeimininkas.

Kad tapti tokiu Šeimininku, reikia išmokti kontroliuoti kaip savo sąmoningus, taip ir nesąmoningus procesus, o taip pat adekvačiai reaguoti į visus galimus Gyvybiškų Srautų poveikio į mus variantus (valdyti Priežasčių Pasaulį).

Žmogaus gyvenimas – tarsi persipynusi priežasčių-pasekmių virtinė. Kiekvienas mūsų žodis, mintis ir veiksmas turi pasekmes. Tai, kas praėjo – pasilieka (pasekmė), o tai kas bus, yra jau dabar (priežastis). Ypač svarbu tai suprasti bendraujant su žmonėmis.

Nepriklausomai nuo to – pozityviai ar negatyviai elgsimės su žmonėmis, savo veiksmų pasekmes anksčiau ar vėliau išgyvensime pilnai ir asmeniškai. Todėl kartais verta atidžiau pažvelgti į savo bendravimą ir pagalvoti: ar siekiame harmonijos? O gal tiesiog laukiame, kad kiti elgsis būtent taip, kaip mes norime?..

Dažniausia bendravimo klaida yra tai, jog norime idealaus elgesio savo atžvilgiu, o kitų atžvilgiu turime daugybę egoistiškų reikalavimų, norime juos kontroliuoti, o kartais ir savanaudiškai manipuliuoti. Iš čia atsiranda nesutarimai, neįvykdomi lūkesčiai, intrigos.

Krenta dažnai į akis ir išorinės kaukės su dirbtinėmis šypsenomis, parodomuoju mandagumu, gausiai žarstomais tuščiais pagarbą išreiškiančiais kreipiniais ir formalia padėka. O daugumai taip trūksta paprasčiausio bendravimo nuoširdumo ir geranoriškumo!

Ar galima išvengti visų tų nesutarimų ir formalumo bendravime, kaip sukurti gerus ir nuoširdžius santykius? Viskas yra įmanoma, jei laikysimės paprastų harmoningo bendravimo principų.

Pirmiausia, mes turime sau atsakyti – ko tikimės iš bendravimo: gal tikimės įgyvendinti savo egoistinius siekius (kad viskas būtų taip, kaip aš noriu), o gal turime kitokių paslėptų savanaudiškų motyvų? Ar iš tikro norime kartu kurti nuoširdžius santykius, kur yra supratimas, palaikymas ir susitarimas?

Bendraudami mes gauname būtent tai, ką atiduodame. Nesitikėkime, kad elgdamiesi negatyviai (žemindami, išnaudodami, pavydėdami..), sulauksime pozityvaus atpildo (meilės, dėmesio…). Čia irgi veikia dėsnis: "ką pasėsi, tą ir pjausi”. Kaip iš agurko sėklos neišaugs obelis, taip ir bendravime – elgdamiesi blogai, negalime tikėtis gerų santykių.

Kaltinti dėl bendravimo problemų kitus – tai tiesus kelias į konfliktus, verčiau būtų pasitikrinti – ar  mes patys šiuo momentu elgiamės pozityviai. Nepamirškime, kad aplinkinius žeidžia pikti žodžiai, todėl jie juos prisimena ilgiau. Paradoksalas, bet kartais apkalbos sudaro draugiškos atmosferos iliuziją, nors iš tikrųjų jos tik didina įtarumą ir nepasitikėjimą.

Dažnas iš mūsų vėliau pagalvos: jei šis žmogus taip kalba apie kitus, tai už nugaros jis gali ir mane apkalbėti. Todėl, jei negalime pasakyti nieko gero apie žmogų – geriau yra iš vis patylėti. Kalbėkime apie žmonės visada taip, lyg jie jus girdėtų – tai atpratina nuo įpročio apkalbinėti.

Nedarykime spaudimo kitam, nekovokime dėl vietos kito žmogaus gyvenime.  Kaip sakoma, per jėgą nebūsi mielas – dažnai šią paprastą tiesą pamirštame.

Kišame savo patarimus, net neklausdami, ar tam žmogui iš tikro jų reikia, galvojam jog mes žinome jo problemas geriau, nei jis pats, kaltiname, jog mūsų pasiūlymai nepriimami.

Ne visi žmonės jaučia jūsų, kad ir gerus siekius padėti. Įkyrus brovimasis į žmogaus gyvenimą visada duoda priešingus, nei laukta, rezultatus –priešiškumą, norą atsiriboti, atstūmimą.

Jeigu norime kad mus suprastų – patys stenkimės suprasti kitus, norime nuoširdumo – būkime patys nuoširdūs,norite atleidimo – atleiskime patys ir t.t.. Viskas sugrįžta – tai paprastas, gyvenimo patvirtintas principas.

Labai  svarbus draugystės ir meilės pagrindas – besąlygiškumas: kai nelaukiame jokio atsako, nesitikime atlygio, nemanipuliuojame. Anksčiau ar vėliau santykiai tampa konfliktiški, jei mes bendraujame kažko tikėdamiesi. Todėl, dažniau reikėtų kalbėti tik apie savo lūkesčius.

Santykiai dažniausiai išyra būtent dėl to, kad žmonės nepateisina vienas kito lūkesčių. Žmogus kartais net nežino, ko iš jo yra tikimąsi. Reikia išmokti pasikalbėti apie tai, ko laukiame iš žmogaus, o kartais kažko ir paprašyti – juk ne visi žmonės skaito mūsų mintis.

Mokėkime atleisti kitiems, nes dažniausia nuoskaudų priežastis – kai žmogus elgiasi ne pagal mūsų lūkesčius. Todėl mokykimės atskirti – kada "suveikia” mūsų pačių egoizmas, o kada iš tiesų yra dėl ko supykti. Bet kokiu atveju – nuoskaudos visada nuodija santykius. Jei norime harmoningai bendrauti – atleiskime ir nelaikykime užslėptų nuoskaudų.

Konstruktyvus susitarimas turėtų pakeisti ginčus. Ginčai yra ne tik beprasmiški, bet ir pavojingi bendravime. Ginčuose užgimsta daugybė negatyvumo, o įsikarščiavę pasakome tai, dėl ko vėliau gailimės. Kartais ir gerus santykius gali sugadinti vienas neatsargus žodis. Nepasiduokime ambicijoms ir pykčiui, mokykimės laiku užbaigti beprasidedantį ginčą, atidėti pokalbį ir ieškoti susitarimo.

Mes negalime pakeisti kitų žmonių. Galime keistis tik patys, galime daryti įtaką, bet pakeisti kitus žmonės – ne. Turime priimti žmones tokius, kokie jie yra iš tikro, su visais savo trūkumais ir privalumais. Tai jų pasirinkimas, kuris turi būti gerbtinas.

Bet kokios negatyvios kalbos apie žmones, nieko neišsprendžia, o tik didina negatyvumą. Ypač turėtume būti atidūs, kai kalbame apie savo artimus žmones emocijų paveikti: emocijos nurims, o ištartus žodžius kiti žmonės gali prisiminti ilgai.

Jei matome, kad artimas elgiasi blogai – atvirai, bet be jokių priekaištų ir geranoriškai jam apie tai pasakykime. Gali būti, kad tai bus būtent tas objektyvus žvilgsnis iš šalies, kuris padės jam pamatyti savo ydą.

Ir būtinai tesėkime savo pažadus, laikykimės duoto žodžio! Žadėkime tik tai, ką tikrai galime įvykdyti – tai stiprina pasitikėjimą ir atsakingumą. Na, o žodžio nesilaikymas, ypač dažnai pasikartojantis – ardo ne tik pasitikėjimą, bet ir pačius santykius.

Ar mes mokame išklausyti kitus? Sutikite, kad bendraudami daugiausiai kalbame apie save, savo problemas, pertraukinėjame, ką kalba kitas žmogus – klausomės neatidžiai. Bet juk taip pat, kaip ir mes, jis tikisi išklausymo ir supratimo.

Būkime ne tik atidūs pašnekovai, bet ir išgirskime tai, ką apie mus sako artimi žmonės. Kas, jei ne draugas pastebės "šaukštą deguto” – iš šalies juk jis  gali matyti geriau.. O ir savo trūkumus mes "slepiame” pirmiausiai nuo savęs..

Kaip gi su pagalba? Tikrasis draugiškumas išreiškiamas būtent pagalba bėdoje. Apie tai yra posakis: draugai kviečiami į šventę, o nelaimėje jie turi ateiti patys. Būtent sunkią akimirką parodomos tikros žmonių savybės.

Santykius kuriame, palaikome ir puoselėjame. Jokie santykiai nesusikuria savaime – juos reikia abiems pusėms aktyviai palaikyti. Norite draugauti – būkite draugu. Dėmesys, nuoširdumas ir pagarba – tai kertiniai dalykai, be kurių santykiai anksčiau ar vėliau žlunga.

Bendravimo ratas gali keistis – tai normalu. Su vienais žmonėmis bendraujame visą gyvenimą, su kitais – tik tam tikrą laiką. Nieko baisaus nėra tame, kad interesai ar požiūriai pradeda nesutapti ir bendravimas pasibaigia. Keičiamės mes, keičiasi ir žmonės. Jei jaučiame diskomfortą bendraudami, o tuo labiau – patyriame žeminimą, konkurenciją, išdavystę – abiems pusėms naudingiau tokius santykius nutraukti.  Jau geriau tik retkarčiais susitikti, nei iš bendravimo laukti to, ko jau nebeliko ar kabintis į destruktyvius santykius. Būkime nuoširdūs ir su dėkingumu paleiskime tai, kas siejo, tačiau dabar nutrūko. 

Branginkime žmones, kurie yra šalia. Nepamirškime pasakyti artimiems žmonėms, kokie jie mums brangūs. Skirkime jiems dėmesį, rūpinkimės jais – jie turi jausti, kad yra mums svarbūs, tuomet natūraliai užgimsta šiltas dvasinis ryšys, kuris mus tvirtai sujungia.

Visi gyvenime sutikti žmonės yra svarbūs, iš kiekvieno galime kažko pasimokyti. Iš kiekvieno susitikimo galime kažko pasimokyti: kažkas mus išbando, kažkas išnaudoja ar apgauna. O kažkas padeda išmokti naujų įgūdžių, palaiko sunkią akimirką, įkvepia ir padaro gerą įtaką. Ir visa tai labai vertinga.

Kiekvienas iš mūsų yra mokinys ir mokytojas viename asmenyje, priklausomai nuo situacijos. O bendravimas -  viena iš pagrindinių mokymosi ir mokymo priemonių. Suvokime tai ir padėkokime kitiems, už mums suteiktas pamokas ir patirtis, reikalingas mūsų sielos evoliucijos kelyje.

Įsivaizduokime, kad visą dieną būname su viskuo nepatenkintu žmogumi, kuris nuo ryto ligi vakaro nuolat dejuoja ir dar stebi mūsų veiksmus, idant menkiausiai progai pasitaikius mus sukritikuotų. Toks žmogus garantuotai darytų neigiamą poveikį mūsų dvasios būsenai.

O dabar įsivaizduokime, jog dieną praleidžiame su dažnai besišypsančiu žmogumi. Toks žmogus, nepaisydamas mūsų trūkumų, elgiasi su mumis maloniai ir moka patarti negadindamas nuotaikos. Jis irgi darytų mums įtaką, bet šiuo atveju ji būtų teigiama.

Taigi tikiu, jog šios žinios padės jums išvengti nereikalingų emocijų.  Linkiu jums prasmingo ir harmoningo tarpusavio bendravimo...

Su pagarba ir meile