Požiūris į autorių labiau kaip transliatorių nei kūrėją tiek pat senas, kiek ir pati raštija. Ilgus amžius apreikštieji tekstai išliko religijų bei filosofijų pamatu, tačiau užėmė išskirtinę vietą, radikaliai atskirtą nuo interpretacinių, poleminių ar tuo labiau asmeninės kūrybos darbų.

Kaip teigia patys čenelingo atstovai, tai - žinių gavimas iš vidaus, kuris gali būt suvokiamas kaip vidinis balsas, gilus ryšys su tikruoju savimi, o gal net astraline visatos biblioteka. Kitaip tariant, tai - informacijos spinduliavimo-priėmimo būdas, kuris elektroninės "antgamtiškos" medijos laikais gali tapti vis labiau suprantamas, o tuo pat metu, yra senas, kaip žemė pažinimo procesas.

Platesne prasme, čenelingo šalininkai teigia, kad įvairaus lygio "perdavimo" būdais, mus pasiekė dauguma dvasinių mokymų, visa, kas buvo bet kada nuleista iš aukščiau. Daugelių religijų terminologijoje ir visuotinai tai žinoma apreiškimo vardu. Nuo pat seniausių pasaulio raštijos paminklų - Vedų, kurių pirminė, gryniausioji dalis, pagal tradiciją laikoma "apreikštąja" (sanskr. śruti - "tai, kas išgirsta"). Kaip pažymi profesorius Audrius Beinorius "Upanišadų" lietuviškojo vertimo įvade, "pasak pačių vedų dainių, išminčių, regėtojų, jų giesmės, kitados sudariusios vieną dangiškąją "Adivedą", esančios amžinos, ne žmonių sukurtos, bet vidiniu dvasiniu regėjimu patirtos iš aukščiau".

Indijos išminčiai tvirtina, kad Vedos atėjo išvien su Žemės sukūrimu, kaip paties gyvenimo "garso takelis", arba savotiška "pasaulio naudojimosi instrukcija". Tuo pačiu, Naujajame bei Senajam Testamente įamžinti apreiškimai yra be abejonės žinomiausi, labiausiai gerbiami ir nereikalaujantys papildomų patvirtinimų.

Kaip taisyklė, apreiškimas būdingas dieviško lygio būtybėms, mitiniams išminčiams ar išrinktiesiems žmonėms, pripažintiems vienos ar kitos religinės tradicijos ir istoriškai patvirtintiems. Tačiau prašvitusių asmenybių, turinčių apreiškimo dovaną buvo, o ir šiais laikais yra daug daugiau. Nemaža problema išlieka tiek ankstesnių apreiškimų, tiek šių dienų čenelingo tikrumo, teisingumo bei kokybės kriterijai. Kaip atskirti, kurie iš jų tik teigia, kad esą apdovanoti čenelingu, o kurie iš tikrųjų gali turėti ryšį su subtilesniu pasauliu, egzistuojančių atskirai nuo "kanalo" sąmonės? Ši užduotis, aktuali ir patiems čenelingo praktikams, iššaukia dar žiupsnį papildomų klausimų ir galiausiai skatina "perkratyti" visus išankstinius nusiteikimus bei įsitikinimus. Panašiai, kaip Carlos Castanedos knygų serijos leidėjai siūlo pasirinkti, kaip pasitikti jose aprašytus pasakojimus, - arba tai autoriaus genialus vaizduotės polėkis, arba jo užregistruotų, tikrai esančių meistrų išmintis bei... genialus vaizduotės polėkis. Be to, galima manyti ir taip, kad vaizduotės polėkis yra svarbia išminties dalimi.

Gal tik ketinimas yra tai, ką įmanoma pasitelkti, o iš tikrųjų sukurt kažką naujo bergždžia, - viskas tiesiog ateina, kaip nenuilstamai besimainanti tvėrimo tąsa, kuria galima tikėtis tik geriau ar blogiau atspindėti bei užfiksuoti.

Tai pat, gali susidaryti įspūdis, kad čenelingas gali būti vertinga kūrybinių galių atvėrimo bei išplėtimo priemone visiems gyvenimo atvejams. Galima semtis žinių iš aukščiausių substancijų, šviestis, ar būt apdovanotais išmintimi, atradimais, meninėmis idėjomis, filosofiniais pastebėjimais ar poezijos eilutėmis - visa tai ima priminti įsijungimą į neaprėpiamas duomenų bazių platybes. O gal internetas ir buvo sukurtas bandant pamėgdžioti amžinąją visatos duomenų bazę?

Tačiau čenelingas - labiau asmeninis fenomenas, siauresne prasme tai - išvystytas vidinis balsas, kurį kiekvienas yra girdėjęs vienokia ar kitokia forma. O aktyvesnėje praktikoje - visiems pasiekiamas būdas realizuoti pastovų sąmoningą ryšį su įkvėpimo bei vidinio pažinimo šaltiniu, atgaivinimas senai primirštų savybių, kurias žmogiškoji būtybė turi natūraliai.

Bet kokios gi šios praktikos formos? Kaip veikia mūsų vidinis balsas, rodos, kiekvienas galime patirti, ar net įsivaizduoti perdavimą, panašų į telepatinį pranešimą, atskirą nuo mūsų įprastinės mąstymo tėkmės. Tipišku čenelingo būdu laikomas kalbėjimas esant transe, kai adeptas patenka į išskirtinę sąmonės būseną ir, dažnai lyg nesavu balsu, praneša dalykus, perduodamus iš kasdieninėje tikrovėje nepasiekiamų šaltinių. Kai kurių Rytų šalių tradicijose ir senosiose šamanistinėse kultūrose tai buvo gan įprastu, plačiai paplitusiu komunikavimu su iškeliavusiomis ar protėvių dvasiomis. Pavyzdžiui Tibeto valstybės orakulas tranzo metu tapdavo laidininku patariančiai bei globojančiai dievybei ir tai išliko svarbiu indėliu šalies valdyme. Panaši orakulo praktika žinoma ir antikinėje Graikijoje.

Galima įžvelgti čenelingo panašumų ir su fenomenu, aprašytu Naujajame Testamente ir šiandien žinomu, kaip "kalbėjimas svetimomis kalbomis". Šiuolaikinės krikščionių-charizmatų bažnyčios taip išpopuliarino šią praktiką, kad užtikrino tokio kalbėjimo pasiekiamumą beveik kiekvienam. Minimalių nurodymų, susikaupimo bei pastangų dažnai pakanka, kad nežinomosios kalbos atsivertų ir tęstųsi, rodos, be galo. Paprastai nei adeptas, nei jį supantys nėra pajėgūs suprasti tariamų žodžių reikšmės. Nors, savo skambesiu kalbėjimas gali priminti mažai žinomos kalbų grupės skambesį, o kartais nekaip kitaip, kaip nežemiškos civilizacijos atstovo šneką.

Kaip žinia, seniausieji religiniai tekstai ilgą laiką egzistavo, kaip mokymai, perduodami iš lūpų į lūpas ir tik vėliau buvo užrašyti bei sudėlioti į knygas. Tuo tarpu čenelingas, kaip teigiama, gali pasireikšti ir savotiška "automatinio rašymo" forma, kai ypatingoje sąmonės būsenoje, informacija perduodama lyg tiesiogiai į pirštus, spausdinančius klavišus, arba, kaip anksčiau pasakytume, kai aukštesnioji jėga pati vedžioja parkerį, ar, kartais, teptuką. Tokių būdu sukurti dailės kūriniai tapo priskiriami vizionistiniam menui.

Mokslų daktarė Kathryn Ridall, profesionali psichologė ir ilgametė čenelingo tyrinėtoja, teigia tapusi praktike dar devinto dešimtmečio viduryje. Ji patikslina, kad čenelingo sudėtinės dalys, tai - tranzas, sąmonės išplėtimas ir rezonansas. Pasak Kathryn Ridall, galima bendrauti su savo paties ypatingais sąmonės lygmenimis ar įvairiausiomis esybėmis, patiriant telepatinį ryšį, tačiau tik išraiška paverčia šį reiškinį, kontaktą - apreiškimu. Čenelingas - yra išreikštas rezonansas su įkvėpimu ar pakylėtos tikrovės spinduliavimu, o "laidininkas" gali pasirinkti daugybę formų, kaip tai bus perduota. Muzika, šokis, vaizduojamasis menas, matematiniai simboliai ar tiesiog gryna energija gali tapti ne mažiau pilnutine priemone nei žodžiai. Iš čia ir gydomosios galios tapo priskiriamos vienai iš svarbių čenelingo sričių. Tačiau verbalinis apreiškimas bene labiausiai paplitęs.

Vienu žinomiausių čenelingo atstovų laikomas aštuonioliktojo amžiaus švedų mokslininkas, išradėjas bei filosofas Emmanuel Svedenberg. Įvairiausių laikmečių išminčiai ir mistikai, pranašai, genialūs menininkai bei išradėjai, kaip Leonardo Da Vinči, Nostradamas, William Blake , Nikola Tesla pasisako vienu ar kitu atveju gaudavę pranešimus bei žinias tipiško čenelingo būdu.

19 amžius tapo savotišku apreiškimų renesansu, kurį išplėtojo vadinamieji mediumai ir spiritizmo propaguotojai , tačiau būtent dėka jų čenelingas įgavo blogą reputaciją. Nors šie reiškiniai aiškiai skiriasi - kaip taisyklė mediumai, kaip teigiama, kontaktuodavo su mirusiųjų dvasiomis, o ne su dvasiniais globėjais. Mediumų sąjūdis Europoje ir JAV pagarsėjo ir gausiu šarlatanizmu, bet taip pat išgydimo, dvasių materializacijos bei adeptų levitacijos atvejais. Kaip ten bebūtų, daugeliui tai tapo paskata atsisakyti siauros materialistiškos pasaulėžiūros ir ieškoti naujų požiūrių į visatos sandarą.

Guvi spiritizmo tyrinėtoja, o vėliau aktyvi jo priešininkė Jelena Pavlovna Blavatskaja tapo ryškiausia ir viena pirmųjų šiuolaikinio čenelingo prototipų. Žymiausi madam Blavatskajos veikalai, "Atskleistoji Izidė" (1877) bei "Slaptoji doktrina" (1888), didele dalimi buvo "padiktuoti", ar užrašyti bendraujant su vadinamasi dvasiniais išminties mokytojais, Mahatmomis. Tai tvirtina, kūrybos procese dalyvavęs J.P. Blavatskajos sekretorius Henry Alcott, bet taip pat galėtų liudyti stulbinanti knygų apimtis (viso šeši masyvūs tomai) bei medžiagos išsamumas. "Kai man sako - reikia rašyti, - aš paklūstu ir tuomet galiu lengvai pilti beveik apie viską - metafiziką, psichologiją, senųjų religijų filosofiją, zoologiją, tiksliuosius mokslus ir kt. Tie, visa žinantys, man diktuoja. Mano Mokytojas, o kartais ir kiti, pažįstami man iš kelionių... Be jų, iš kur galėčiau gauti visas šias žinias ?" - teigia J.P. Blavatskaja.

Tie pat mokytojai, žinomi vardais Moria, Kut Humi bei Džual Khul arba "Tibetiečiu", kaip teigiama, apsireiškė ir kitai autorei - Jelenai Rerich, dailininko Nikolajaus Rericho bendražygei. Tai per ją buvo perduota ir užrašyta ištisa "Agni Jogos" serija. "Tibetietis" bendradarbiavo ir su žymia teosofijos draugijos iniciatore Alice Baley, kurios knygų įvaduose tai pristatoma atvirai, pabrėžiant tuo pačiu, kad nei jis, nei A.Baley nė mažiausiai nesuinteresuoti vadinti savo darbų dieviškai įkvėptais raštais, ar, kad apie knygas pompastiškai "kalbėtų (sulaikę kvėpavimą), kaip apie Mokytojo darbus".

Išlikti anonimiškais, nežinomais ar net nepaminėtais, rodos, niekad neglumina dvasinių globėjų ir tikrų įkvėpėjų. Šiandien jie gali vadintis aukštesnių dimensijų gyventojais, energijos ar būtybių grupe, angelais ar net tautine dvasia.

Tikriausiai patys žinomiausi iš tokių tapo Plejadiečiai, "kalbantys per" Amerikos rašytoją Barbara Marciniak. Jos knygų serija: "Nešantys šviesą" (Bringers of the Dawn 1992) , "Žemė - plejadiečių raktas į gyvąją biblioteką" (Earth: Pleiadian Keys to the Living Library, 1994),

"Šviesos šeima" (Family of Light, 1998) ir "Jėgos kelias" (Path of Empowerment, 2004) tapo bene iškiliausi ir populiariausi iš visos šiuolaikinio čenelingo literatūros. "Nešantys šviesą" išpuolė būt pirmąja tokios lektūros knyga, išversta į lietuvių kalbą, - bent jau pirmąja iš tiesiogiai įvardintų.

Richard Bach, beje, tiesioginis kompozitoriaus Sebastiano Bacho ainis, nereikalauja papildomo pristatymo. Apie fenomenaliai populiarią knygą, šių dienų klasika tapusia, "Žuvėdra Džonatanas Livingstonas" (Jonathan Livingston Seagull- a story, 1970), autorius pasakoja, kad kūrinys buvo padiktuotas, kaip minčių bei įspūdžių srautas tiesiai jam į sąmonę, būtybės, kurią jis suvokė, kaip paukštį, tapusį pasauliui legendine išminties žuvėdra.

Išsamesnė čenelingo literatūros apžvalga apimtų atskirą studiją, o jos gausa priklausytų nuo akiračio platumo. Čenelingo idėja verčia perkratyti ir suabsoliutinto ego-talento sampratą. Galbūt svarbiausia, kad šios nenuspėjamos įvairovės knygos gali tapti iššūkiu, pasitarnauti atviresnio požiūrio, kūrybiškumo pažadinimui, bet labiausiai - liudija ir skatina visa-ko sąsajų bei vienovės sampratą. Pasak Kathryn Ridall, čenelingas atveria harmoningą gyvą ryšį su viskuo aplinkui, kur mes, žmonės galime bendrauti, kalbėtis su įvairiausiomis esybėmis, nuo augalų, gyvūnų iki senųjų epochų ar kosminių protų. Gal būt tai vartai kelyje į vienovę su Visatos paslaptinga būtimi.

Parengė Lukas Devita