“…kai Andrėjus Pirmas Pakviestasis įvykdė savo užduotį, išsipildė Jėzaus žodžiai. Toje vietoje išdygo miestas – Kijevas. O kur Andrėjus pasodino Lotoso sėklas – po tūkstančio metų nusileido pati Šventoji Dvasia, žmogaus kūne, įrengė ten savo Šventyklą. Na o paprasčiau sakant, atėjo pats Šambalos vadovas, Agapito kūne.”
Pradėjau nuo paslaptingosios rašytojo-dailininkės A. Novich knygos “Sensėjus iš Šambalos” citatos ne atsitiktinai. Taip gerbiamieji, noriu jums priminti, jog nuo šiandienos vėl prasidėjo ta didingoji savaitė, kada Agapito palaikai, esantys Kijevo-Pečioros Lavroje, įgauna ypatingas galias. Kitaip sakant, pati Šventoji Dvasia sustiprina dvasinę energetiką, kad dar daugiau palengvinti kelią žmonėms, ieškantiems Sielos laisvės. Tiems, kas tikrai jaučia, kas iš tikro dvasioje, tam nieko nereikia aiškinti kaip ir kuo tai pasireiškia. Verbaliai galima būtų išreikšti tai, kaip pozityvios subtilios dvasinės energijos žymų padidėjimą. Tačiau ji juntama ir ja pasipildo, pasistiprina tik tie, kurie iš anksto išsivalo savo vidų nuo demoniškų nuodų, tokių kaip puikybė, pyktis, neapykanta, nesantaika ir tt. Šaltinis gali pripildyti tik švarų, nors kiek tuščia indą, o ne kupiną šiukšlių. Kol viduje nešiosi akmenį, tai ir nepajusi to tyro šaltinio vandens skonio...
Taigi, noriu priminti, jog prasidėjo Šventosios Dvasios savaitė, kuri tęsis lygiai 7 dienas. Tai dovana mums, kad mes galėtume lengviau ir sparčiau įveikti barjerus kelyje į laisvę. Žinoma, didžiausias energijos srautas jaučiamas pačioje Kijevo-Pečioros Lavroje. Kadangi ten guli Agapito palaikai ir tuo pačiu, yra ir dabar esanti kūne Šventoji Dvasia (Sensėjus, Rrigdenas Džiappo, Imamas Al-Machdi, Oziris, Ptachotepas, Mesijus, Kalki-Avataras, Aruchas Mazda, Arkangelas Gabrielius, Džabralilas, Maitrėja, Geser-Chanas, Baltasis brolis, Čilanas-Balanas ir tt.). Apie tokį atėjimą pranašavo: Vanga, Keisis, Nostradamus, Rerichas, Avesta, islamo chadisai, Evangelijos, Majų ir tiurkų pranašystės, vienuolio Ranjo Nero, Maskvos Matrionos, Rasputino, Hopi genties indėnų pranašystės ir tt.
Tikrovėje, tikrai dvasiniai jėgai, neegzistuoja nei laiko, nei erdvės. Todėl, tai pajaus bet kur esantis, kuris švarus, kuris Gyvas dvasioje.
Žinių, kurias atnešė šiandiena į šį pasauli pati Šventoji Dvasia, toks agresyvus puolimas iš taip vadinamų “krikščionių” pusės, yra visiškai nelogiškas ir nesuvokiamas. Juk tas, taip vadinamas “antras atėjimas”, ar “prisikėlimas” kurio taip laukia, jau seniai vyksta, tačiau aklieji ir kurtieji nemato ir nejaučia to. Tik dar labiau dėl to širsta ir kandžiojasi, kaip pikti šunys, iš kurių bandoma atimti tokį “skanų ir patogų religinį kaulą”. Lygiai taip pat, kaip ir Jėzaus Kristaus laikais, niekas nesikeičia, tikriausiai vėl nukryžiuotų jei galėtų.
Tačiau taip mėgstamo iliuzinio kaulo niekas neatims ir to nesiruošia daryti gerbiamieji. Tai jūsų pasirinkimas, už kurį teks atsakyti, kad ir koks jis nebūtų. Patinka egzistuoti užsidėjus “dvasingumo kaukę” , bet su visiška tuštybe ir širdgėla viduje, prašom – egzistuokite... Nors visada turite teisę pasirinkti Gyvą, atlikti savo dvasios “prisikėlimą” viduje, sukurti Sielos kalėdas. Tokio šanso iš jūsų niekas neatėmė ir niekada neatims.
Būkite dėmesingi savo vidiniam šauksmui. Kada žmogus kuria su geromis mintimis, gerus darbus, jis yra išplėstoje sąmonės būsenoje, gali jausti nematomą pagalbos efektą, dvasinį pakylėjimą. Tokiais momentais tarsi prasiveria vidinės durys į Dvasinį pasaulį ir pradedi kurti tarsi iš ten. Pastoviai, be klastos kažką kuriant dėl žmonių, žmogus įdirba teigiamą įprotį būti išplėstoje sąmonės būsenoje, jausti ryšį su dvasiniu pasauliu per savo giluminius jausmus, įprotį būti Dvasinio pasaulio palydovu. Ramybę ir džiaugsmą žmogus randa ne kažkokiose tai išorės aplinkybėse, o esant pastoviame dialoge su savo dvasine prigimtimi. Tik Sieloje Tikra žmogaus ramybė.
“...tomis dienomis Žemėje nėra šventesnės vietos, kur nepriklausomai nuo savo tikėjimo, bet kuris žmogus, su savo prašymu, gali būti taip arti Dievo Klausos. Ir toks šansas yra pas kiekvieną žmogų, kuriuo jis gali pasinaudoti per tas septynias dienas metuose. Juk sekantys metai jam gali ir neprasidėti. Nes žmonijos laikų kryžkelėje, gyvenimo dienos trumpėja. Kadangi liūdni jų reikalai, prieš Dievo veidą. Dabar kiekviena žmonijos akimirka, ant svarstyklių lėkštės daug ką lems. Ir nėra svarbesnio rūpesčio Sieloms, nei troškimas įgyti išsigelbėjimą. O raktai nuo tų išsigelbėjimo Vartų, ne išoriniame tikėjime, dėl mados, o tikėjime vidiniame. Tik aklas, apakintas rūpesčiais dėl būsimų palaikų, nepamatys Jo.”
Mes gyvename lemtingu laiku, kada nuo kiekvieno žmogaus veiksmų, nesvarbu kokie jie būtų ir kas jis būtų, priklauso visos civilizacijos likimas, kuris nenumaldomai artėja, nepriklausomai nuo to, norime mes šito ar ne, žinome ar ne, suprantame ar ne.
Kiekviena mintis, žodis ir veiksmas šiandiena svarus visos žmonijos likimui... Žmogau, nei akimirkai nepamirš to. Gėris visada gali būti ten, kur Tu...Tai svarbiausia.
“Tikėkite ir pagal tikėjimą jums bus duota. Tai paprasta, bet sunkiai pasiekiama. Visas sudėtingumas ir yra paprastume.”
Lenkiu galvą prieš tikrai tikinčius, įveikusius Ego spąstus, pakeliui į dvasios brandą. Tikėjimas – tai ne tik žodis, tai didžiulė vidinė jėga, įdirbama pačio žmogaus. O susijungus jai su Dieviškos Meilės jėga (Siela), gimsta tokia galybė, kuri iš tikro kuria, kas ir skiria mus nuo bet kokio kito gyvo organizmo...
Suvokimo dažnio pakitimas, nuderina žmogų į kitą realybės bangą. Žmogus, kaip ir visa žmonija, asmeniniu pasirinkimu apsprendžia galimą ateitį ir daro tai kas dieną.
Visiems mums anksčiau ar vėliau teks išeiti už šito pasaulio ribų. Tas nenuginčijamas faktas apjungia mus tarpusavyje ir daro tuščiu bet kokį ginčų objektą. Juk prieš amžinybę turi prasmę tik dvasingumas, sustiprintas gerais darbais. O visas negatyvus šiukšlynas, kurį prigyvename metų metais, dėl kvailumo, apsunkina Sielą, stumiant ją į naujus žemiško pragaro ratus...
