Buvo beribis dangus, o po juo – bekraštė stepė. Stepėje gyveno du žmonės, ir jų namai stovėjo šalia. Abu kaimynai mėgdavo vaikščioti žole, leisti rankas į lėtos upės sroves, o naktį žiūrėti į aukštybę, į Žvaigždes. Gyveno jie draugiškai, nors Pirmasis kaimynas neretai bambtelėjo, kad Antrasis senoviškų apeigų, įrašytų storoje senoje knygoje, ir jeigu perskaitydavo ką nors apie didžiųjų sentėvių gyvenimą, tai iš karto užduodavo daug visokiausių klausimų, ir prideramų, ir neprideramų. Šimtus kartų Pirmasis kaimynas grasindavo jam Dangaus bausmėmis, bet tasai nesuprasdavo, už ką jį galima nubausti. Tūkstančius kartų Pirmasis kaimynas pasakojo apie baisią Blogio jėgą, kuris gali sudaužyti viską kaitri diena bei šaltą naktį, jėgą, – bet Antrasis kaimynas tik juokdavosi ir numodavo ranka.   

Ir štai vieną kartą į stepę atėjo Būtybė iš Pragaro, gleivėta ir tokia šlykšti, kad apsakyti neįmanoma. Ji priėjo prie Pirmojo kaimyno durų ir paprašė įleisti ją, nes jai, Būtybei iš Pragaro, negalima ištverti Pragare. Pirmasis uždėjo ranką ant Šventosios Knygos ir išvarė Būtybę. Ir ji lėtai nubrido. Antrasis kaimynas pamatė ją ir panorėjo sužinoti, kas ten eina žole, ir žolės juo nesidžiaugia. Priėjo jis prie Būtybės ir sušneko su ja. O po to pakvietė į savo namus.

Kitą dieną kaimynai susitiko prie šaltinio, kur atėjo vandens pasisemti. Ir Antrasis klausė kaimyno barimo ir atsakė jam vieną:

–  Man gaila Būtybės iš Pragaro, ji nelaiminga.

Nuo to laiko Pirmasis kaimynas nebeeidavo  į namą šalia.  Ir varydavo nuo savęs kaimyną, ir šnibždėdavo Apsaugojimo Užbūrimus. O Antrasis vaikščiojo kartu su Būtybe iš Pragaro, ir pasakojo jai, kokie yra akmenų žemėje bei žuvų upeliuose pavadinimai. O naktį parodydavo Būtybei Žvaigždes. Būtybė iš pradžių jų bijojo ir drebėjo žiūrėdama į jas, bet Antrasis kaimynas sakė, kad jos yra geros. Ir Būtybė nebebijojo jų.

Bet vienąsyk Pragaro Valdovas surado jo pamestą Būtybę. Jis įėjo į Antrojo kaimyno namą ir liepė Būtybei eiti su juo. Būtybė sudrebėjo, atsigręžė į Antrąjį ir žingtelėjo prie Pragaro Valdovo. Ir tada pasakė žmogus Valdovui:

– Išeik!    

Tasai negalėjo neišeiti. Bet Būtybė negalėjo priešintis savo šeimininko šaukimui. Antrasis išlaikė Būtybę prie durų, ir žvilgtelėjo į akis, pamatė jose begalinį liūdesį. Paklausė, kaip jis, Antrasis, gali sulaikyti Būtybę. Ji atsiduso ir pasakė, kad yra būdas, ir tik vienas. Bet ji apie tai nepapasakos: Antrasis numirs, jeigu taip padarys. Bet Antrasis reikalavo, laikė Būtybę iš visų jėgų, ir jam buvo skaudu, labai skaudu, kadangi Pragaro Valdovas visomis Pragaro jėgomis kovojo su žmogumi. O kovoti su visomis Pragaro jėgomis yra labai sunku. Ir pagalvojo Būtybė: „Jam skaudu. Jis padarė man daug gero ir nieko neprašė vietoj to. Kad jis mane paleistų ir nesikankintų, pasakysiu: vis vien jis neišbandys šio būdo". Ir pasakė:

– Reikia pabučiuoti į lūpas, tuo tu mane priimsi į Žemės pasaulį.     

Ir tuoj pat žmogus pabučiavo Būtybę iš Pragaro į šlykščias, gleivėtas lūpas. Ir abu nukrito negyvi.

Tada nuėjo Pragaro Valdovas pas Pirmąjį kaimyną – o anas kaip tik baigė mūryti sieną tarp savo sodo ir kaimyno sodo, išrašydamas šią sieną šimtu užbūrimų. Pamatė Pirmasis Pragaro Valdovą, pradėjo šnibždėti Apsaugojimo Žodžius. O Pragaro Valdovas tik nusišypsojo, visas savo siaubingas iltis parodė. Pačią stipriausią maldą prisiminė Pirmasis kaimynas, perskaitė ją iki galo, o Pragaro Valdovas net nežengė žingsnio atgaI. Ir pasakė:

– Neturi to, kas duotų tavo žodžiams jėgą.

Pirmasis prieštaravo:

– Aš niekada nežudydavau, nevogdavau ir nemeluodavau, bijodavau padaryti ką nors neteisingą. Aš gerbdavau senoviškas knygas ir atlikdavau senoviškas apeigas. Negali būti, kad aš neturiu jėgos.

Nusišypsojo Pragaro Valdovas dar plačiau, dar baisiau parodė siaubingas iltis:

– Maža nežudyti ir nemeluoti. O tai, kad tu adoruoji senoviškus žodžius, pamiršdamas, kad perrašinėtojai juos iškreipė šimtą kartų, ir nuo pat Pradžios nė viena knyga negali įtalpinti visą Tiesą, – tai netrukdo tau būti mano teisėtu laimikiu.

Ir šūktelėjo Pirmasis kaimynas:

– Kaimynas mano abejoja daugeliu dalykų, jo kaltė stipresnė! Pasiimk jį!!!

Ir trečia Pragaro Valdovo šypsena buvo dar baisesnė:

–  Nenuodėmingas ieškantis Tiesos. Tavo gi nuodėmė yra pati baisiausia iš visų įsivaizduojamų Visatoje: tu negyvenai, nors tau buvo duota Gyvybė!

Ir nusinešė Pirmąjį kaimyną tiesiai į Pragarą.

O praėjus metams baltajame mieste didžiulės jūros, į kurią, kaip į veidrodį, žiūri Saulė bei Žvaigždės, pakrantėje gyveno lieknas jaunuolis. Jis mėgdavo vaikščioti žole, leisti rankas į šaltas bangomušio bangas, žiūrėti naktimis į Žvaigždes. Ir vakarais, kai visas miestas miegojo, pas jaunuolį dažnai ateidavo žmogus su kardu ir balta šarvuote, kuris nusileisdavo nuo Žvaigždžių. Ir tas žmogus buvo buvęs Antrasis kaimynas, o jaunuolis – buvusi Būtybė ir Pragaro.

Belieka duoti kai kuriuos paaiškinimus. Bjaurios Būtybės iš Pragaro pavidalu prieš žmones pasirodė negatyvi gyvenimo pusė, kurią Antrasis kaimynas priėmė negalvodamas. O Pirmasis priėmė tik gerą, šviesią pusę. Galų gale šis šventumo bei rafinuoto dvasingumo gynėjas pateko tiesiai į Pragarą. Jeigu atsižvelgti, kad gera Žemės gyventojų pusė yra susirūpinusi taip vadinamu dvasingumu būtent tokiu, atitrūkusiu nuo gyvenimo, pavidalu, tuo pačiu atsidėjusiai išganydama antrą pusę, būtent tokiu būdu didžioji dauguma atsiras visai ne ten, kur atsidėjusiai veržiasi.             

Taip, Dievas yra Gyvybė, visame Jos išsamume, kartu su niekybe ir nešvarumu. Priimant tik Gėrį, žmogus bando suskaidyti Dievą per pusę. Bet Dievas, kaip ir kiekvienas normalus žmogus, su tokia perspektyva kategoriškai nesutinka, padaryti iš savo Kūrėjo išpjovą.

Žmogus, būdamas Kūrinijos Karūna, apsikvailino tuo, kad atėjo į Žemę tik gauti, būdamas visiškai įsitikinęs, kad vertas tik pačio geriausio. Bet kriminalas ne tame. Dievas davė visai Esamybei viską, ką galėjo duoti nuo pat pradžios, kai įkvėpė į Visatą Gyvybę, reikia tik pasiimti ko tau reikia. Natūralu, kad atlikus tam tikrą, tik tau skirtą funkciją, kurios šerdis yra nepertraukiamas įsisąmonintas Pasirinkimas!

Nelaimė yra tame, kad žmogus nori gauti jau gatavą, ignoruodamas savo funkcijos atlikimą. Kaip įmoką, ekvivalentą, jis siūlo savo tikėjimą Dievu, mokslo ir technikos pažangą ir chimerą – socialinį teisingumą. Bet tikėjimas, nepatvirtintas įsisąmonintu Pasirinkimu ir jo kūrybine realizacija praktikoje – tai statika. Tam, kad išmokti daryti įsisąmonintą Pasirinkimą, pasiliekant dinamikoje, reikia bazinių žinių apie Kūrinijos, Visatos, mūsų pasaulio ir žmogaus gyvavimo dėsnius. Tai pats svarbiausias prioritetas, nes nežinodamas šių dėsnių, žmogus yra silpnas ir lengvai manipuliuojamas.

Yra dar vienas šios alegorijos Būties aspektas, kurį Pirmasis apsunkino; tai požiūris į visas gyvas būtybes, kurias poetas pavadino „jaunesnieji mūsų broliai". Problema net ne tame, kad žmogus negailestingai išstumia (išėda) juos nuo Žemės. Bet tai tik maža „nuodėmė", neišvengiamas blogis. Jo nusidėjimas yra tame, kad jis kategoriškai nenori pripažinti jaunesniųjų brolių Sielas lygias savai. Ir tai ne tik nusidėjimas, o visiškas Sielų Evoliucijos, kuri yra visos Kūrinijos pamatinis akmuo, Idėja ir šerdis, atstūmimas. Tuo pačiu žmogus sustabdo savo Sielos Evoliuciją. Gyvybė yra duota, bet jis jos nepanaudoja!

Savaime peršasi dar viena alegorija, kurioje žmogus pareikalavo nuo auksinės žuvytės padaryti jį laimingu vienintelio noro išpildymo pagalba: „Padaryk taip, – pasakė jis, – kad pas mane viskas būtų". Auksinė žuvytė atsakė jam kaip aidas: „Jau išpildyta, pas tave viskas buvo!" Gaila tik, kad žmogus sužino apie tai atgaline data...

Bet tai įvyks po to, kai žmogus į savo Sąmonę įleis Gyvybę pilnutinai, be jokių bandymų nukapoti ir nukirpti.

Žmogaus evoliuciją galime įvardinti pirmiausiai kaip jo sąmonės evoliuciją ir kelią nuo fizinio (instinktų) į dvasinį (dorovė, kūryba, vienybė) lygmenį. Tačiau šiuolaikinė realybė Žemėje vis labiau ryškėja kaip kolektyvinė deformuoto "ego” projekcija. Tokia projekcija dezorientuoja, sėja įtampą ir baimę. Todėl sunku išlikti savimi, sunku išlikti dorovingu, kai skleidžiama tiek melagingų stereotipų. Mūsų civilizacija kartais vadinama apverstų vertybių sistema, nes dėl egoistinių tikslų paminamos ir amžinos vertybės.

Gamtos dėsniai išreiškia būties dėsnius, todėl nuodėmė buvo laikoma ne nusižengimu, o priešprieša gyvybės dėsniams, o tuo pačiu ir kenkimu pačiam sau. Mūsų protėviai suvokė, kad žmogus, turėdamas laisvą valią, gali tą valią panaudoti ir savęs griovimui.

Bet kokia kaina protingais norintys išlikti tamsuoliai, pasiryžusių iki paskutinio atodūsio kovoti už klaidingą suvokimą, kad trumparegiškas požiūris, priverstinis savęs ribojimas, žlugdanti vidinė tamsa, purvinos emocijos, atgrasus elgesys, skeptiškas mąstymas bei totalinis ir svariais argumentais neparemtas naujovių atmetimas yra tinkamiausia būsena ir būklė.

Visos žemos žmogaus būsenos veda ir į skurdą – dvasinį ir fizinį. Pagrindinė tokio skurdo priežastis – godumas. Jam niekada negana, todėl jis gesina sąžinę. Kai neturime sąžinės, palengva užgesinama ir dorovė. Be dorovės žmogus tampa instinktų ir iškreipto egoizmo vergas. Jis paskęsta iliuzijose, nes tampa reaguojančiu, bet ne kuriančiu. Toks žmogus atiduoda savo kūrybinę energiją tam, kas jį valdo.

Atrodytų, tik viena gyvenimo samprata, bet kai jos nėra, jos ne tik trūksta, bet viskas įgauna kitokią, priešingą kokybę.

Tačiau žmonės bunda. Didėjančio sąmoningumo dėka iškyla vis daugiau akis atveriančios informacijos, tame tarpe – ir apie žmonijos valdymo metodus. Galime numoti į tai ranka, pavadinti eiline sąmokslo teorija, bet atidžiau pažiūrėję į savo gyvenimą pamatysime, kad tai paaiškina daugybę dalykų.

Žmogus gali šiame pasaulyje kurti – tai Kūrėjo kelias. Dualiame pasaulyje galimas ir priešingas kelias – griovėjo: dvasinio augimo nebuvimas, degradacija, griūtis.

Sąmoningas žmogus gali rinktis (žinodamas, kad turi pasirinkimą), ir dažniausiai renkasi Kūrėjo kelią. Antruoju – griovėjo keliu, žmonės nukreipiami įvairiomis manipuliacijomis.

Ar įdomu kokios jos?

Iškreipiant praeities faktus, trinama tautų atmintis ir naikinama atskiro žmogaus ir visos tautos galimybė pasisemti stiprybės iš pirminių šaltinių. Taip žmogus paverčiamas būtybe be atminties ir Tėvynės. Tokį lengva valdyti ir net užsiundyti ant savo tėvynainių.

Pavyzdžiui, gali būti skiepijamos mintys apie "kvailių, girtuoklių, avinų, runkelių, bailių..” tautą. Tokios mintys skaldo žmones, daro nepilnaverčiais, sėja svetimėjimą, susipriešinimą – todėl jie negali susivienyti nei prieš blogį, nei geriems darbams.

Kūrėjas yra vienas, Jis yra Meilė ir laukia iš savo vaikų Meilės ir ėjimo Tiesos keliu. Tai žmonės suteikė Kūrėjui žmogiškų savybių, tuo tarpu Jam nereikia nei kraujo praliejimo, nei keršto, nei susipriešinimo ar aukų.

Priežastis, kad Jėzaus/Joshua/Sanandos vardas neišeina iš galvos ne tik religijai, bet ir paprastiems žmonėms (nesvarbu, ar jie tikintys arba ateistai), yra ta, kad Jis davė Žmonijos Sielai dinamikos impulsą – tą švaraus oro gurkšnį, kurio ji negali užmiršti jau 2.000 metų! Taip, Jis išgydydavo žmogų vieną kartą, bet po to sakydavo: „Eik ir nenusidėk!" „Eik" – ta prasme, kad „judėk", „evoliucionuok", „išmok nesirgti"! Kadangi liga – tai gryna statika, žmogus gauna išgijimą tik pats judėdamas, būdamas dinamikoje.           

Todėl Žmonijos Siela veržiasi į dinamiką, bet jos ten neleidžia kulto kliūtys, religijos dogmos ir stereotipai, jos pačios tų senų įvykių traktavimas. Faktiškai religija, diegdama tikėjimą Dievu, neleidžia žmonėms eiti link Jo, gyvojo, egzistuojančio dabar, bet priverčia juos eiti link nukryžiuoto – savo būtojo nusikaltimo simbolio!

Ogi visi Šventieji gyveno ir dirbo tik bažnyčios struktūrose, religijos rėmuose. Aišku, jie nešė žmonėms tarsi gerumą, išganydavo juos nuo netikėjimo ir nežinojimo, bet tuo pačiu, sakydami „a", nuslėpdavo nuo jų visas kitas abėcėlės raides! Jie nutupdydavo žmones, priversdami pasilikti statikoje, palikdami dinamiką „ateičiai" – iliuzinės vilties į pomirtinį gyvenimą ir Dangaus Karalystės pavidalu.

Religijos apgaulė yra uždraudime žmogui galvoti apie Dievą be jos rėmų ir dogmų. Kulto tarnautojai patys nesugebėjo užsiimti Kūrinijos bendro paveikslo įprasminimu – ir neleidžia žmonėms jį įprasminti, palikdami juos statikoje, visokeriopai įtikindami, kad šis gyvenimas, kartu su jo nesklandumais, absurdiškumais, kančiomis, – ir yra aukščiausias labas žmogui. „Tas gyvenimas, kuriuo jūs gyvenate, nuo jūsų ir nuslepia jūsų gi šviesą..." (Šri Aurobindo)

Religinio fanatizmo pasekmės – kovos tarp įvairių religijų pasekėjų, inkvizicija, kryžiaus žygiai, raganų medžioklė, vergiškas paklusnumas. Įvairios filosofinės mokyklos taip pat gali nuvesti painiais klystkeliais tolyn nuo Tiesos.

Supaprastindami kalbą, manipuliatoriai daro primityvų pavienio žmogaus ir ištisų tautų bendrą mąstymo lygį. Diegiami ir skatinami keiksmažodžiai – pastovus jų naudojimas kalboje veda į pilną žmogaus psichikos degradaciją.

Šiuolaikinio mokslo krizė, kuri šiandien yra akivaizdi: Nobelio premijos skiriamos atradimams, kurie padaryti 40 metų atgal, o per 30 paskutiniųjų metų nėra nė vieno fundamentalaus naujo mokslinio atradimo... Tai visiška mokslinė krizė.

Kad išspręsti šias problemas, reikia išeiti iš pozityvizmo ribų. Reikia suprasti, kad kiekvienas reiškinys ir procesas nevyksta be reikalo. Kiekvienas procesas, o šiuo atžvilgiu – mokslinė krizė, turi savo valdymo sistemą. Mokslas iš principo yra valdymo priemonė ir niekuo nesiskiria nuo mitų, pasakų ir religijos. Kai kam patinka dogmos, o kai kam - postulatai.

Kokį mokslą mes kuriame? Jeigu yra teigiama, kad viskas yra sąlyginiai, tai čia ne mokslas, o verslas, kuris neša naudą. Bet jeigu sakoma, kad egzistuoja tiesa ir tikros žinios, tai čia yra kitas mokslas.

Norint pasiekti naują mokslą, reikia kurti naują metodologiją – tai, kaip mes gauname žinias. Šiuolaikinis mokslas neturi metodologijos, nes jis teigia, kad visi metodai yra geri. Šiuolaikinis mokslas nesirūpina, kaip yra gaunamas rezultatas, jam svarbu pats rezultatas.

Mokslas ribojamas dogmomis ir postulatais, o idėjos ir projektai, galintys pakylėti žmoniją į naują vystymosi lygmenį ir išspręsti globalias problemas – nuslepiami ir nevystomi, dar daugiau, naikinami ne tik darbai bet ir patys mokslininkai.

 Esmė tame, kad šiuolaikinės valdžios atstovai puikiai žino, kas yra žmogus, kokie yra gamtos dėsniai, ir ką veikia šiuolaikinis bandymų mokslas. Bet atiduoti valdymo, tiesos žinias universitetams, mokykloms, akademijoms valdžia negali, nes tai neįeina į jų planus, ir juos galima suprasti.

Klaidingas Visatos dėsnių supratimas ir daugiamatės erdvės ignoravimas primestas žmonijai specialiai.

Pačiame žmoguje yra įdėtos visos pasaulio pažinimo priemonės. Gaudamas informaciją apie dėsnius šiuo metodu naudojosi Niutonas. Šiuo metodu buvo gautos geometrijos aksiomos, kurios jokiu būdu nėra sukurtos eksperimentais ar bandymais. Skaičius "pi" tai ne eksperimentų ir bandymų žinios, jis egzistavo ir visada egzistuos.

Jeigu žmoguje egzistuoja pagrindinis suvokimo įrankis, tad ką gi veikia šiuolaikinis mokslas?

Menas pridengiamas įvairiomis "modernizmo” kaukėmis vis primityvinamas, vis atviriau kvailina žmones. Tokiu būdu žmonės nuleidžiami į "protaujančio” gyvūno lygmenį – kai priimama viskas, kas paskelbiama "moderniu” ir net nekyla mintis pasakyti, kad "karalius nuogas”.

Tuo tarpu tikroji meno paskirtis – harmonizuoti: žadinti geriausias žmogaus savybes, bendražmogiškas vertybes, skatinti augti dvasiškai ir tobulėti.

Dauguma šiuolaikinių valstybių jau tapo fikcija, o politinis "elitas” vykdo "užkulisių”, t.y., nevalstybinių struktūrų valią. Beveik kiekvienam valstybės veikėjui yra spaudimo svertai: kažkas slaptų sąskaitų turi, kažkas nuodėmių, kažkas nuslėptų mokesčių ar turto, ir pan.

Mums sako – demokratiški rinkimai. Panagrinėkime patį žodį demokratija ir suprasime, kad rinkimai tikrai demokratiški ir atitinka tą žodį. Tik mūsų mąstymas nepakilęs iki to, kad suprasti, jog "demokratiškai” anaiptol nereiškia "teisingai”, todėl ir buvo panaudotas žodis būtent demokratija. Šis žodis kilęs Antikinėje Graikijoje, (gr. δήμος ‘liaudis’ + κρατῶ ‘valdau’). Plačiau paėmus, toje Graikijoje ir truputį vėliau Romoje, tik laisvi piliečiai vyrai turėjo teisę balsuoti, ar reikšti savo nuomonę. Vergai ir moterys neturėjo jokio balso. Išvertus į žmonių kalbą – vergvaldžių valdžia. Nors oficialioje literatūroje to niekada nerasite. Net Aristotelis yra pasakęs, kad demokratija palanki demagogams. (http://lt.wikipedia.org/wiki/Demokratija – Antikinė (tiesioginė demokratija).

Todėl galime drąsiai teigti, kad rinkimai pas mus tikrai demokratiški – čia jokio melo nėra. Melas tik pačiame žodžio demokratija išaiškinime.

Partijos, tame tarpe ir "opozicinės” – sukurtos dirbtinai ir atlieka tam tikrą vaidmenį. Jos keičiasi vietomis ir metų metais "lyderiauja”. Sąžiningi, pasiryžę dirbti tautos labui žmonės visapusiškai žlugdomi ir neprileidžiami prie baigiamųjų patekimo į valdžią etapų.

Ar mums ne gėda dėl to, kad rinkome šiuos žmones? Pažiūrėkime atidžiai į ką jie pavirto (o gal visada tokiais ir buvo?)

Mokyklose ir toliau dėstoma Enšteino, Darvino teorijos, falsifikuota cheminių elementų lentelę, istorija, kuri mažai ką turi bendro su tikrais įvykiais, bei faktais. Beveik visos geros vaikų savybės – žingeidumas, iniciatyvumas, kūrybingumas – mokymosi procese sugriaunamos. Tokia sistema skirta nemąstančio "planktono” formavimui, kurio interesai – pinigai, lytinis palaidumas, alkoholis, sporto varžybų ir koncertų stebėjimas, dykinėjimas.

Diegiami įvairūs dirbtinai sukurti jaunimo judėjimai – pankai, gotai, skinai ir pan., – ir tokiu būdu  jaunimo kūrybinė energija nueina niekais.

Mums sako – žinios per televiziją. Nieko panašaus, jokių žinių jūs ten negausite – jums eilinį kartą bus praplautos smegenys naujienomis, apie politikų pasivažinėjimą posėdžių metu į Tailandą, kriminalais, kuriuose dalyvauja pasigėrę, valstybės girdomi asmenys (nuo 1994 m. 24 kartus liberalizuotas alkoholio įstatymas) ir panašiais niekais.

Melas, tiesos nutylėjimas, faktų iškraipymas ir daugybė nereikalingos, nereikšmingos ir kenksmingos informacijos. Diegiama griovimo programa per filmų ir įvairių šou "herojus” – rūkymo ir alkoholio propaganda, keiksmažodžiai, palaidumas, grubumas, žiaurumas. Labai retas šios srities darbuotojas užsiima tikru visuomenės informavimu ir švietimu.

Viskas ką jūs girdite, matote, ar skaitote turėtų kelti jums klausimą: kokiu tikslu tai sakoma, rašoma, ar rodoma? Tam, kad mes kažką žinotume?

Ne! – Viskas daroma vardan pinigų, arba dėl to, kad norima nuslėpti žymiai svarbesnius dalykus nukreipiant mūsų dėmesį. Dar viena priežastis – ugdyti mus bedvasiais vartotojais, kuriems svarbus tik asmeninis gerbūvis, o žodis garbė, ar sąžinė, kelia pašaipą. Ugdyti mus tuščiagalviais ir karjeristais, kuriems iš televizoriaus skambančios frazės ir rodomi vaizdai – visas gyvenimas, o viršininko pasakyti žodžiai, kaip šventa malda. Kuriems atrodo, kad jie žino viską, kai tuo tarpu žino tik vieną faktą, bet paaiškinti kodėl taip vyksta negali.

Sukurtas "auksinio veršio” (pinigų) kultas, kurio dėka žmonės paverčiami vartotojais. Matuojama pinigais ir perkama bei parduodama jau beveik viskas: ne tik daiktai, bet ir santykiai, jausmai, bendravimas, sąžinė, pagalba, dėmesys, gyvenimas… O kreditų aukomis tapo ne tik daugybė žmonių, bet ir beveik visos pasaulio valstybės.

Žmonėms įskiepytas vartotojiškas požiūris į Gamtą, nes sukurta barbariška gamtos resursų išnaudojimo ekonomika. Jie atskirti nuo Gamtos, apgyvendinti megapoliuose, kur neįmanomas normalus ir sveikas gyvenimas. Žmogus atskirtas nuo natūralių sveikatos šaltinių: saulės, vandens, žemės, oro ir visos Gamtos.

Žmogus gyvena nenormaliai, nes didžiausią savo gyvenimo dalį priverstas skirti tik pinigų uždirbimui. O likęs laikas skiriamas kelionei į ir iš darbo, kelioms valandoms prie televizoriaus ar kompiuterio ir miegui. Per laisvadienius – tolimesnis savęs griovimas: alkoholis, naktiniai klubai…

Apskaičiuota, kad normaliam ir sveikam organizmo ir psichikos funkcionavimui žmogus turėtų dirbti 4-5 valandas per parą, o likusį laiką skirti fizinei kultūrai, bendravimui, savišvietai, kūrybai, poilsiui gamtoje.

Medicina tik daro vaizdą, kad ji gydo žmogų. Totalinis vaistų vartojimas išprovokavo masę mutacinių susirgimų. Iš prigimties mums duota labai stipri imuninė sistema, tačiau daugelis šiuolaikinių gydymų būdų ją visiškai sunaikina. Gydomos pasekmės, simptomai, ir tik gydytojai entuziastai kalba apie ligų profilaktiką. Niekas neužsiima visuotinu sveikos gyvensenos sistemų diegimu.

Farmacininkams naudinga, kad žmonės sirgtų, bet ne taip stipriai, kad numirtų. Todėl nuolat išrandami nauji vaistai. Gydytojai esą pastebi, kad brangesni vaistai neretai kelia daugiau sunkių komplikacijų nei seni. Tačiau farmacininkai pateikia savo algoritmus, o dabartinis gydytojas pats susigaudyti vaistų gausoje nesugeba.

Daugelis pažangių gydymo metodų, susijusių su lėtinėmis ligomis, yra blokuojami. Pasaulyje vaistų parduodama už 650 mlrd. dolerių. 40 proc. receptinių vaistų išgeria amerikiečiai ir niekur kitur pasaulyje nėra tiek sergančių žmonių, kaip Amerikoje. Ir jų gyvenimo trukmė ima trumpėti. Trečdalio vaistų, kurie skiriami medikų, žmonėms nereikia, nes jie tik pablogina sveikatą.

Neigiami vaisto poveikiai išryškėja ne iš karto, o kai vaistas būna rinkoje jau keletą metų. Tačiau pasitaiko atvejų, kai farmacininkai susimoka milijonines sumas ir toliau gamina pavojingą vaistą.

Genocido priemonės. Sunku rasti kitą įvardinimą, žinant jų poveikį žmogaus organizmui – tai alkoholis, tabakas ir kiti narkotikai, chemizuotas ir genetiškai modifikuotas maistas. Kita vertus – turime pagaliau viską pradėti vadinti savo vardais. O kur dar chemio-trasos ir purškiami ant galvų ir gamtos įvairaus plauko nuodai su ligų bakterijų priemaišomis. 

Ginklai, masinio naikinimo priemonės. Jais žmones užmušinėja ir nuolat gąsdina mirties grėsme. Karai, terorizmas, perversmai, revoliucijos, kriminaliniai nusikaltimai… Visa tai sukelia baimę, siaubą ir netikrumą dėl ateities, atima gebėjimą aiškiai mąstyti, ir tuo pačiu padaro žmones lengvai valdomus.

Pavojingas yra pats žmogus Žemėje – neharmonizuotas ir esantis miegančioje Sąmonėje. Ir tai – ne teorija, ne tuščiažodžiai teiginiai, o paprasta, neįmantri tiesa, objektyvi realybė! Baisus yra pats žmogus su jo idėjomis, teorijomis, mokslo ir technikos pažanga, valstybine santvarka ir armijomis!

Žmogus, kaip ir anksčiau, nukreipiamas nuo Tiesos, nuo būtinybės pažadinti savo Sąmonę. Tai daroma kur nesąmoningai, o kur ir sąmoningai, kryptingai. Žmogus siekia gauti kuo daugiau žinių, klaidingai manydamas, kad erudicija yra kelias pasiekti Išsivystytą Sąmonę.

Tai savęs apgaudinėjimas ir eilinė materialiojo pasaulio chimera! Jeigu žinios nepritaikomos, jos neduoda konkrečių, akivaizdžių rezultatų, jų nešiotojas vis dar randasi Morfėjaus glėbyje – miega.

Todėl, jei nenorime jungtis į išorines primetamas programas, pirmiausiai prisiminkime, kad mes patys esame savo gyvenimo pradžių pradžia ir valdymo centras. Tik iš šio centro gali sklisti impulsai, galintys pakeisti ir harmonizuoti mūsų gyvenimą, nes tik mes patys žinome, kas mums yra geriausia. Tarkime sau "taip”, grįžkime į save, įsiklausykime, ko gi mes iš tiesų norime šiame gyvenime, kam esame talentingi ir gabūs.

Kai mes darome savarankiškus sprendimus, aplinkybės mūsų jau nebeveikia, mes patys kuriame tas aplinkybes. "Aš norėčiau” ir "aš renkuosi” – du skirtingi suvokimai, įtakojantys mūsų gyvenimą. Jei mes norime kažko, įtakoti aplinkos, tai jau ne mūsų noras. Asmeninis pasirinkimas – tai tas, kuris ateina iš širdies, tai gilus troškimas, kurio siekiame, nežiūrint į jokias išorines aplinkybes. Mes tiesiog jaučiame, kad tai yra tikra.

Galiausiai mūsų vidiniai polinkiai ir talentai vistiek pasireiškia gyvenime pomėgiais, tereikia išdrįsti veikti plačiau. Tai nereiškia, kad turime eiti ir versti savo gyvenimą aukštyn kojomis, tereikia užduoti sau klausimus – ką ir kaip norėtume daryti šiame gyvenime, kas mums atneša džiaugsmą. Yra toks energijų sąveikos dėsnis: kai mes tampame koncentruota (centru) spinduliuojančia energija (jėga), mes iš išorės pritraukiame tokias pačias energijas (panašus pritraukia panašų), kurių pagalba (sąveika) kuriame tokią realybę, kokį impulsą siunčiame iš centro.

Viskas išties paprasta, tereikia tapti tuo jėgos centru, bet tam reikia tą jėgą sukaupti, nes, kaip žinome, silpni impulsai neveikia, jie tiesiog išsisklaido. Taigi, supraskime pirmiausiai savo tikruosius troškimus ir kaupkime jėgą jų realizacijai: kai troškimas bus aiškus ir stiprus, būtinai ateis ir atitinkami impulsai iš išorės, kurių dėka suprasime, kokia linkme judėti siekiant savo tikslų.

Todėl pradžiai nusimeskime kiautus ir išorinius apribojimus ir mokykimės daryti savo pasirinkimus. Išmokime pasirinkti pirmiausiai smulkmenose – taip įgysime pasitikėjimo. Pradžiai "pasitreniruokime” su smulkesniais (bet mūsų!!), sąmoningai pasirinktais norais: ką norime valgyti, kaip šiandien apsirengti, ką norime veikti laisvalaikiu, su kuo norime, su kuo nenorime bendrauti ir pan. Tam, kad išmoktume daryti svarbius gyvenimo pasirinkimus, turime pamatyti pasirinkimo įgyvendinimo mechanizmą kasdieniniuose smulkiuose pasirinkimuose.

„Ne revoliucijos, gudrios, protingos, socialistinės, komunistinės sąjungos ar pan., išgelbės žmoniją, o dvasingumas ir vienijanti sąmonė.

Į klausimą, ką daryti žmogui, matant vykdomas piktadarystes, atsakymas tik vienas: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi; nustok daryti tai, ko nenorėtum, kad tau padarytų.

Sakoma: viena kregždė neatneš pavasario, bet nejaugi dėl to, kad viena kregždė neatneš pavasario, neskristi, o laukti tai kregždei, kuri jaučia pavasarį? Jei taip lauks kiekvienas pumpuras ir žolytė, tai pavasario niekada nebus. Taip ir mums, atkuriant dievišką teisingumą, nereikia galvoti, pirma aš ar tūkstantoji kregždė…

„Supraskite, kad jūs nesate gimę būti nei vergais, nei kitų žmonių valdovais, jūs esate laisvi žmonės, bet laisvi ir išmintingi tik tuomet, kai vykdote aukščiausią savo gyvenimo įstatymą.

Šis įstatymas jums atviras, tereikia atmesti jį slepiantį melą. Tai meilės įstatymas, ir jo vykdymas – aukščiausias gėris.

Ieškokite savyje tik vieno: meilės augimo, ryžtingai išgyvendindami: klaidas, nuodėmes, aistras – viską, kas trukdo meilės išraiškai – ir jūs patikimiausiu būdu tarnausite žmonių gerovei.

Pašvęskite savo gyvenimą šiam džiaugsmingam darbui, tik pradėkite tai daryti – ir jūs tuoj pat suvoksite, kad tik tame viso žmogaus gyvenimo prasmė ir kad tik tai skatina visų žmonių gerovę.

Meilė, tikra, besąlygiška, vienijanti žmones, pažadina kiekviename aukščiausio gyvenimo pradmenis. Supraskite, kad žmonių gerovė tik jų vienybėje, o vienybė negali būti pasiekta prievarta." Pagal L. Tolstojaus raštus, straipsnį "Prievartos įstatymas, meilės įstatymas”, rašytą 1908.

Tai tuo pačiu atsakymas bukiems tvirtinimas, kai kurių „nušvitusių", kad Tiesa pasensta. Tikra tiesa, kad Tiesa nekinta…

Vienybės principas persmelkia visą mūsų gyvenimą. Jis vienija visus ir viską. Būtent šis vienijantis faktorius leidžia gyvuoti pasauliui kaip vientisam organizmui.

 Šio principo nesuvokimas sąlygoja sąmonės apribojimą, susvetimėjimą – kuomet žmogus užsisklendžia savyje ir tampa egoistiškas. Tuomet jis nejaučia, kad šis pasaulis ir kitos būtybės yra jo paties sąmonės pratęsimas.

Tik mūsų asmeniniai pasirinkimai iš širdies gilumos gali iš mažos pasitikėjimo savimi sėklelės užauginti nuostabų genijaus žiedą. Išdrįskime tik pasirinkti – patys, be įtakos. Tuomet būsime laimingi ir rodysime užkrečiantį pavyzdį aplinkiniams, ir bus dar daugiau laimingų žmonių, iš kurių tik ir gali gimti laiminga visuomenė.