Švytuoklė

 Įvairios jaudulio raiškos formos tėra sielos sumaištis, kurią esame įpratinti laikyti malonia. Kol paklaikę mąstome apie geras naujienas, didingus ateities planus ir neribotas galimybes, daugiausia laiko skiriame sau ir užmirštame artimų ţmonių reikmes. O proto  švytuoklei įsisiūbavus anksčiau ar vėliau prasidės neišvengiamas atoveikis. Tada irgi galvosime apie save,

 bet visos mintys bus liūdnos: naujienos blogos, galimybės menkos, o mes nevykėliai.

 Tai pastebėjau dar dirbdamas dėstytoju Indijoje, vadovaudamas diskusijų būreliui. Kai laimėdavome debatus, kai kurie studentai taip susijaudindavo, kad imdavo virpėti ir sakinio nebesuregzdavo. Kitą dieną jie snūduriuodavo klasėje, o pažadinti ir paklausti, kodėl miega, atsakydavo: „Naktį negalėjau užmigti".

 Gabesnieji kartais susiedavo šiuos įvykius ir pridurdavo: „Galbūt mūsų pergalė debatuose - ne toks jau geras dalykas". „Ne, — atsakydavau, — pergalė debatuose - geras dalykas. Užmigti neleido jūsų požiūris į pergalę".

 Kaip išvengti depresijos

 Apsisaugoti nuo audringų nuotaikos svyravimų galima keliais paprastais būdais. „Paprastas" nereiškia „lengvas". Kartoju, visa aplink mus skatina elgtis priešingai, negu moko mano patirtis. Laimei, kiekvienas žmogus gali išmokti nusiraminti, ir net menkos pastangos smarkiai sumažina beprotiškus proto švytuoklės svyravimus.

 Be abejo, veiksmingiausias būdas - nepaklaikti iš laimės, kai viskas eina kaip iš pypkės: tada kalbėkite mantrą ir stenkitės vaduotis iš maniakiškos priklausomybės nuo mėgstamų ir nemėgstamų dalykų. Mažindami žavėjimosi ir bodėjimosi, įpročių ir pažiūrų poveikį, mes ginamės nuo depresijos. Tada dvasios ramybės nesudrums nei laimėtos, nei pralaimėtos žirgų  lenktynės. Ar aplinkybės palankiai klostosi mums, ar kam nors kitam, kalbėkime mantrą ir likime ramūs.

Svarbu taip elgtis, kai nesiseka, bet dar svarbiau nepamesti galvos, kai sekasi, kai jaudulys didėja ir viskas atrodo nuostabu. Kitaip tariant, nelaukite, kol į duris pasibels neviltis. Pripažįstu, kad sunku išsaugoti dvasios ramybę ir kalbėti mantrą apimtam jaudulio, bet kai apims neviltis, bus dar sunkiau. Gali pasirodyti, kad tai seno gižeklio, gadinančio kitiems malonumą, patarimas, bet jo paklausę išvengsite nemažų kančių. Be to, tokiu metu kalbėdami mantrą, mėgausitės laisvės akimirkomis, nes kai siela nerami ir galvoje maišatis, džiaugtis neįmanoma.

 Kai jums nusišypso laimė, kai visi jums pritaria, kai netikėtai pasitaiko proga dirbti mėgstamą darbą, kalbėkite mantrą. Kai išgirsite gerą žinią, mantra padidins jūsų džiaugsmą. Kai jus kas nors pagirs, juos nuo neišvengiamos nevilties; taip jie išmoks patirti džiaugsmą, nepavaldų nusivylimui.

 Įkeisdami dabartį dėl ateities, mes ne tik prisišauksime neviltį ateityje; mes nebejausime dabarties. Kiek daug ţmonių, vakare susiruošusių į didelį pobūvį, visą dieną darbe dirsčioja į laikrodį ir mąsto: „Dar šešios valandos; dar pusšeštos valandos".

 Dėl slidinėjimo šeštadienį ir sekmadienį galime prasvajoti visą savaitę; laukdami trokštamų atostogų, nepastebėsime metų. O kai nuolat kartojame: „Kada gi pagaliau man sueis dvidešimt vieneri" arba: „Kada gi pagaliau ištekėsiu", „Kada gi pagaliau mane paaukštins", „Kada gi pagaliau išeisiu į pensiją", - pro šalį nepastebimai gali pralėkti visas gyvenimas.

Pavyzdžiui, atostogos: mes plušam penkiasdešimt savaičių, svajodami apie dvi jaudulio pilnas savaites Akapulke ar Bahamų salose. Viliamės per tas dvi savaites atsigriebti už visus metus, todėl darbas virsta katorga, o šeimyninis gyvenimas nuoboduliu. Artėjant atostogoms, mūsų lūkesčiai vis didėja: planuojame, kraunamės daiktus, kalbame. Paskui dvi beprotiškas savaites žūtbūtinai vaikomės visų įmanomų pramogų. Grįžtančius mus turėtų pasitikti „greitoji pagalba" ir vežti į reanimacijos skyrių.

 Parsigabename keletą skaidrių, skausmingą nudegimą ir rankšluostį iš „Ritz'o" viešbučio. Gyvenimas vėl eina sena vaga, tik atrodo dar nuobodesnis, ir netrukus mes pradedame svajoti apie kitų metų atostogas. Man daug labiau patinka Mahatmos Gandhi'o požiūris į atostogas, mantra neleis užriesti nosies. O kai kas nors ims peikti (anksčiau ar vėliau taip atsitiks, nes toks yra gyvenimas), užuot nusiminęs blaiviai apsvarstysite priekaištus. Jei liaupsės pagrįstos, būkite dėkingas; jei priekaištai teisingi, atsižvelkite į juos; bet niekada nesijaudinkite dėl pagyrų ar priekaištų. Kvieskitės į pagalbą mantrą.

Gyvenkite dabartyje

 Dar vienas būdas prisišaukti nevilčiai - aistringai tikėtis kokio nors jaudulio. Draugai pasakojo, jog vaikystėje taip laukdavo Kalėdų ryto, kai išvynios dovanėles, kad beveik negalėdavo užmigti. O išvyniojus paskutinį ryšulėlį juos apimdavo neviltis. Keletas tinkamai parinktų kalėdinių dovanėlių vaikams - geras būdas parodyti meilei, bet jei mes juos nuoširdžiai mylime, turime pasirūpinti, kad vaikai per daug nesijaudintų dėl būsimų malonumų. Taip apsaugosime.

 Žurnalistas iš Vakarų jo paklausė: „Pone Gandhi, jūs penkiasdešimt metų dirbate septynias dienas per savaitę po penkiolika valandų per parą. Kodėl neatostogaujate?" - „Aš visada atostogauju," - atsakė Gandhi's. Kiekviena diena gali tapti atostogomis, jei liausimės galvoję vien apie save ir savo malonumus. Šito išmoksime, daugiau dėmesio skirdami kitų žmonių reikmėms ir kalbėdami mantrą, kad mūsų dvasia liktų rami, kad išsivaduotume iš malonių ir nemalonių dalykų priklausomybės ir kad panorėję pamirštume savo bėdas.

 Kaip išsigydyti depresiją

 Be abejo, aš kalbu apie kasdienę, įprastą neviltį, kuri kartkartėmis apima visus. Klinikinė depresija, priešingai, gali būti pavojinga: kad būsena pasidarytų pakeliama, nuotaikos svyravimus reikia mažinti vaistais, skirtais patyrusio gydytojo. Tačiau gydytojams kelia nerimą piktnaudžiavimas vaistais, dažnai skiriamais pacientams spaudžiant, mat šie kartais mano, kad toks gydymasis madingas. Gydytojai perspėja, kad mūsų visuomenė su gyvenime neišvengiamomis nelaimėmis vis dažniau kovoja tabletėmis. Bet iš sėkmių ir nesėkmių susideda visas gyvenimas, ir ilgainiui psichiką stabilizuojantys vaistai gali susilpninti vidines galias, kurios padeda mums atlaikyti likimo smūgius. Be reikalo slopindami stipriais vaistais paprastus nuotaikos svyravimus, mes sykiu užgniaužiame kūrybingumą, užuojautą ir vidines galias, kurios įveikia jaudulį bei neviltį ir nuramina dvasią.

 Laimei, kai apima depresija, dar ne viskas prarasta. Yra daug būdų sau padėti. Prislėgtas žmogus galvoja tik apie save - savo nelaimes, savo nesėkmes, savo trūkumus. Užuot atsidėjęs mėgstamiausiai liguisto proto pramogai, pasidomėkite kilnesniais dalykais, ir paaiškės, kad išsigydėte depresiją.

 Labai svarbu negaišti laiko depresijos analizei ir neieškoti jos priežasčių. Nuo tokių apmąstymų depresija tik didėja, ir net jei nustatysite priežastį, depresija niekur nedings. Tiesą sakant, depresijos aptemdytas protas nieko aiškiai nesuvokia. Viskas tampa veidrodžių rūmais, ir kuo ilgiau galvojate apie priežastis, tuo jums sunkiau. Bet apimtam depresijos žmogui nebelabai svarbu, kokia jos priežastis, lygiai kaip nebesvarbu, kodėl automobilis pradėjo slysti. Protas kaip automobilis tapo nevaldomas, ir reikia tučtuojau kažką daryti, kad jis vėl jums paklustų.

 Be abejo, teikia griebtis gudrybės. Nieko nebus, jei pasakysite: „Supratau, jog depresija mane apėmė dėl to, kad nebuvau paaukštintas, ir dabar tos depresijos atsikratau". Protas iš jūsų tik pasišaipys. Užuot mąstęs, kokia didelė depresija jus apėmusi ir kodėl, verčiau eikite pasivaikščioti ir sparčiai žingsniuodamas

 kalbėkite mantrą. Kai galvosite tik apie mantrą, nebeliks minčių apie savo bėdas, taigi depresija turės spūdinti šalin. Iš pradžių bus labai sunku. Mintys nuolat nukryps nuo mantros. Bet mėginkite toliau: po kurio laiko pasireikš mantros galia, ir jūsų proto automobilis vėl atsidurs ant kelio, visiškai paklusnus.

 Kovojant su depresija, mantrai reikia teikti visokeriopą pagalbą, o veiksmingiausia parama - atsidėti nesavanaudiškam darbui ar veiklai ir galvoti ne apie save, o apie kitus. Kuo sunkesnis darbas, tuo geriau, ypač jei jis naudingas aplinkiniams. Labai tinka sunkus fizinis darbas, ypač jei dirbama drauge su kitais žmonėmis. Išsiugdykite puikų įprotį domėtis pasauliu ir atsidėkite visuomenei naudingai veiklai, tada depresijai pasidarysite nepatrauklus. Galop ji nuspręs: „Verčiau susirasiu žmogų, kuris skirs man tokį dėmesį, prie kokio esu įpratusi", - ir nuo jūsų visai atstos.

 Deja, apimti depresijos žmonės paprastai elgiasi atvirkščiai. Jie užsidaro kambaryje, užtraukia užuolaidas ir vengia net pagalvoti apie prasiblaškymą, kad galėtų nekliudomi mąstyti apie savo nelaimes. Dažnai jie teisinasi nenorintys savo neviltimi gadinti nuotaikos kitiems. Pagirtinas motyvas, bet depresiją jis tik didina.

 Gyvendamas Indijoje, turėjau draugą, kuris apimtas depresijos visada šitaip slėpdavosi nuo pasaulio. Tai buvo labai išsilavinęs ir turtingas žmogus, o kol neapimdavo depresija - linksmas, svetingas, puikus pašnekovas. Ištisus mėnesius su juo būdavo smagu ir įdomu, ir staiga jis puldavo į neviltį.

 Nebemokėdavo mandagiai kalbėti, nebekeldavo kojos iš namų, nieko nebekviesdavo į svečius. Depresija irgi trukdavo mėnesius. Galų gale išsiruošiau jo aplankyti, kai jis buvo apimtas siaubingos depresijos. Buvo liepęs tarnui sakyti, kad jo nėra, bet aš žinojau, kad jis namie, ir kol tarnas neuždarė durų, smukau į vidų ir pasukau į draugo kambarį. Negalėjau patikėti, kad tai tas pats žmogus. Veido bruožus buvo iškreipusi neapykanta sau, o visą pasaulį jis laikė priešu. Pamatęs mane, labai supyko ir tūžmingais žodžiais pradėjo vyti lauk.

 Supratęs, kad žodžiai man nedaro įspūdžio, jis išstūmė mane pro duris. Supratau, kad šis žmogus - ne mano draugas, kad jį užvaldė kažkokia velniava, bet žinojau, kaip ją įveikti. Todėl įsiveržiau atgal į kambarį, man pavyko su juo pasišnekėti ir pagaliau jam padėti. Vėliau jis girdavosi: „Aš jį išmečiau iš namų, bet jis taip mane mylėjo, kad iškart sugrįžo".

 Dar vienas paprastas, sunkus ir labai paveikus patarimas, kaip įveikti depresiją: visada elkitės taip, lyg nebūtumėte puolęs į neviltį. Depresijos apimti žmonės vaikšto lėtai, nuleidę galvą; ant kėdės jie ne sėdi, o drybso, žvilgsnį temdo rūpestis. Jie vengia draugijos, o priversti būti su kitais žmonėmis stengiasi nesikalbėti ir nežiūrėti į akis. Jie taip įsigilinę į save, kad nemato ir negirdi, kas darosi aplink. Todėl apimtas depresijos iš paskutiniųjų stenkitės būti su žmonėmis ir leiskite jiems jus išjudinti. Vaikščiokite greitai, iškėlęs galvą.

 Pabandykite domėtis tuo, kas vyksta aplinkui, net jei tektų apsimesti; šypsokitės žmonėms ir šnekėkitės su jais, net jei nenorite. Nė nepastebėsite, kada jūsų apsimestinis linksmumas virs nuoširdžiu; jums iš tikrųjų linksma, nes pamiršote save. Be abejo, reikia stiprios valios rodytis viešumoje ir bendrauti su žmonėmis, kai širdies gilumoje trokštate pasislėpti nuo pasaulio. Bet jums gali pagelbėti mantra. Ji stiprins jūsų valią ir primins, kad depresija - viso labo įgytas įprotis, kurio galima atsikratyti.

 Spontaniškumas

Kartais žmonės, išgirdę mano patarimą, atšauna: „Tai nenatūralu. Negarbinga vaidinti netikrus jausmus. Nenoriu apsimetinėti, noriu elgtis natūraliai ir spontaniškai. Nenoriu veidmainiauti; noriu likti  ištikimas sau". Mes neveidmainiaujame, kai elgiamės taip, lyg mums būtų linksma. Depresija - ne prigimtinė būsena, o kaukė. Mūsų tikroji prigimtis - amžinas džiaugsmas.

 Mūsų laikais visi nori elgtis spontaniškai, bet nedaugelis supranta, kas iš tikrųjų yra spontaniškumas.

 Dauguma mano, kad elgtis spontaniškai - tai elgtis laisvai: daryti ką nori, kada nori, kaip nori. Jei dangus žydras, o saulė kaitri, praleidžiame paskaitas arba paskambiname į darbą, kad neateisime. Tiesiai pasakome draugui, kad mums nepatinka jo naujas automobilis; gyvename laisvoje šalyje, ar ne? Vaikomės jaudulį bet kokia dingstimi, o paskui nei iš šio, nei iš to nusimename. Patenkinti vadiname tokį elgesį spontaniškumu, nors, atvirai kalbant, viso labo darome, ką norime, ir nedarome, ko nenorime. Šitaip gyvendami, mes tokie pat spontaniški kaip guminis kamuoliukas, kuris pašoka numestas ant šaligatvio: mes viso labo veikiame taip, kaip lemia aplinkybės. Iš tiesų spontaniškai elgiamės, kai įveikiame ilgus metus mus slegiančią svetimą valią, kad galėtume išreikšti amžiną džiaugsmą ir beribę meilę - savo tikrąją prigimtį. Iš tiesų spontaniškai elgiamės, kai staiga atsisakome įpročio, kurio laikėmės visą gyvenimą, ir nesijaučiame prislėgti. Iš tiesų spontaniškai elgiamės, kai metame mėgstamą darbą, kad galėtume plušėti kitų labui, ir nejaučiame nė menkiausio nepasitenkinimo. Iš tiesų spontaniškai elgiamės, kai ramiai, dalykiškai ir užjaučiamai elgiamės su mums priešiškais žmonėmis.

 Spontaniškumas neįmanomas, jei darome tik tai, ką norime, atidėliojame nemalonius darbus arba šalinamės žmonių, kurie mus erzina. Taip elgdamiesi, mes viso labo plaukiame pasroviui, laikomės krypties, kur pasipriešinimas mažiausias.

Gailestingasis Buda dvasinį gyvenimą vadina „plaukimu prieš srovę" - žmogus mokosi atsisakyti nuo vaikystės primestų elgesio stereotipų. Plaukdami pasroviui, mes niekada nepasieksime kito gyvenimo jūros kranto - amžinojo džiaugsmo. Toks požiūris į spontaniškumą man primena daržą, kurį įsitaisiau, tik atvykęs į Berklį. Apie daržininkystę nenutuokiau nieko, bet vienas draugas, malonus anglas, pasisiūlė man patarti ir padėti. Jis priklausė spontaniškos daržininkystės mokyklai: daržas gali savimi pasirūpinti pats; tereikia pasėti sėklas ir po kelių mėnesių nuimti derlių. Kai paklausdavau, ar nereikėtų daržo nuravėti, jis atsakydavo: „Piktžolės irgi turi teisę gyventi, brolau". Toks daržininkavimas iš tiesų buvo lengvas. Bet atėjo ruduo, ir aš nuėmiau derlių - vieną ne per didžiausią kukurūzo burbuolę ir porą susitraukusių pomidoriukų. Taip atsitinka ir sielos darželiui. Jei paliksime jį likimo valiai, užderės tik piktžolės, usnys ir avietės. Bet jei darželį prižiūrėsime išmintingai ir išravėsime piktžoles, už mūsų pastangas bus atlyginta gausiu derliumi: per kraštus trykštančia energija, tvirtais ryšiais su artimais žmonėmis, gebėjimu nepalūžti nuo likimo smūgių.

 Spontaniškumo reikia mokytis; tik taip atprasime nuo elgesio stereotipų. Prisiminkite garsaus menininko ar sportininko pasirodymą. Atrodo, viskas paprasta, mes irgi galėtume taip padaryti, bet šis grakštumas ir lengvumas apgaulingas, įgytas per ilgus pasiaukojimo, pratybų ir nuolatinių pastangų metus.

 Niekas nesitiki patekti į Vimbldono turnyrą, pirmą kartą paėmęs į rankas teniso raketę, arba griežti Beethoveno koncertą Karnegi Hole, pirmą kartą paėmęs į rankas smuiką. Sielą irgi reikia lavinti. Vien pasiryžimo elgtis spontaniškai nepakanka; negalime žaibiškai atsikratyti priklausomybės nuo mėgstamų ir nemėgstamų dalykų ar išsigydyti depresijos; bet šie nuostabūs sąmonės pokyčiai įmanomi, jei mes pasiruošę nuolat stengtis.

 Pastangos, skirtos sielai nuraminti, naudingos visapusiškai. Kai išmoksime kada panorėję mesti darbą, depresija mus apims daug rečiau. Išmokę pakęsti mus erzinančius žmones, liausimės atidėlioti būtinus darbus.

 Išmokę keisti požiūrį į mėgstamus ir nemėgstamus dalykus, prireikus lengvai nutrauksime darbą ir net pamiršime savo bėdas. O kalbėdami mantrą išsaugosime dvasios ramybę, todėl viską darysime laisviau. Net jei ištikti kasdienių bėdų ir džiaugsmų nieko daugiau nedarysime, tik stengsimės neprarasti dvasios ramybės, gyvenimo suvokimas gilės mums beveik nepastebint.

 Baimė, pyktis ir godulys

 Pasak Biblijos, žmogus toks, kokiu širdies gilumoje save laiko; tai reiškia, kad apgalvotą  gyvenseną lemia apvaldytas protas. Gailestingasis Buda tą patį labai taikliai nusako garsiaisiais poriniais posmais: Mes esame vaisius savo minčių; mums pavidalą suteikė mintys. Tas, kurio sielos pavidalą savanaudiškos mintys sukūrė, sėja bėdas kiekvienu žodžiu arba poelgiu. Seka jam įkandin sielvartas, kaip paskui pėdsakus jaučio - ratas vežimo. Mes esame vaisius savo minčių; mums pavidalą suteikė mintys. Tas, kurio sielos pavidalą nesavanaudiškos mintys sukūrė, sėja džiaugsmą kiekvienu žodžiu arba poelgiu. Seka jam įkandin džiaugsmas kaip nenutolstantis niekad šešėlis.

 Šiuo atveju mintys - ne tik sąmoningai mąstomos, bet drauge ir pasąmonės veikla, baimės, troškimai, rūpesčiai, meilė ir siekiai. Mes beveik visada gyvename sąmonės paviršiaus lygmenyje ir neįtariame, kokios audros siautėja pasąmonėje. Kai tos audros prasiveržia į paviršių baime, pykčiu ar goduliu, įmanoma susidaryti šiokį tokį vaizdą apie jų galią.

 Nevaldomos jos blaško mus kaip nori it piktoji dvasia, verčianti daryti ir sakyti dalykus, kurių šiaip jau nedarytume. Pavyzdžiui, baimė. Indijos kaimiečių sąmonėje įsišaknijusi gyvačių baimė; valstietis, temstant pakeliui į namus pamatęs gyvatę - tai gali būti net ne gyvatė, o tik virvės ringė, - šoks šalin taip, kad pavydės olimpiadų nugalėtojai. Neišsigandęs jis nenušoktų nė pusės tiek.

 Baimė atveria jam sąmonės gelmes, teikiančias jėgų taip toli nušokti. Šiuo atveju baimė naudinga, nes padeda žmogui  išvengti gyvatės įkandimo, bet daţniausiai baimė, pyktis ir godulys tik kenkia. Tai tuščiai iššvaistyta ar dar blogiau - pragaištingai panaudota galia. Sąžiningai įvertinę savo poelgius, įkvėptus baimės, pykčio ar godulio, turime pripažinti, kad elgėmės bjauriai, - didžiuotis tikrai nėra kuo. Tada nepamainoma pagalbininke tampa mantra. Ji gali pažaboti šią pragaištingą bergždžią galią ir atmainyti ją: baimę paversti drąsa, pyktį užuojauta, o godulį - noru pasitarnauti artimui. Panašu į energijos šaltinių panaudojimą. Pavyzdžiui, vėjas - naikinamoji gamtos jėga. Uraganas, ištikęs tokią šalį, kaip Bangladešas, nusineša tūkstančius gyvybių ir viską nusiaubia. Tačiau vėją galima įkinkyti gaminti elektros, kuri apšvies žmonių trobas.

 Kai jus užplūsta pyktis, baimė ar godulys. Paprasčiausias dalykas, kurį reikia daryti, kai jus apima baimė, pyktis ar godulys, - eiti pasivaikščioti sparčiu žingsniu, kalbant mantrą. Skamba naiviai, bet pabandykite. Sparčiai žingsniuokite, mintyse kartodamas „Rama, Rama, Rama" atba „Jėzau, Jėzau,  Jėzau", ir pamatysite, kad kvėpavimo, žingsnių ir mantros ritmas daro sąmonei didelį poveikį. Neseniai viena mano draugė pastebėjo, kad jei būdama prislėgta dvidešimt minučių eidama kalba mantrą, ši pakeičia bet kurį nesmagų jausmą jo priešybe. „Tai pajutusi, - pasakojo ji, - suvokiau, kad įmanomas bet koks

 virsmas." Galbūt ne visada galite vaikščioti dvidešimt minučių, bet kalbėti mantrą galite visada. Įpratęs pamatysite, kad kai galvoje it potvynio banga kyla koks negeras jausmas, jis nebūtinai išmes jus į krantą ar murkdys į jūros dugną kaip anksčiau; galėsite slysti banga ant mantros banglentės, plačiai išskėtęs rankas.

 To išmokęs, pasijusite likimo šeimininku. Baimė, pyktis ir godulys drumsčia dvasios ramybę, siela virsta audringa jūra. Kai galvoje sumaištis, gali būti sunku kalbėti mantrą, ypač jei ji ilga. Tokiu atveju siūlyčiau sutrumpintą mantros formą, mantros esmę: „Rama" vietoj „Hare Rama Hare Rama", „O m" vietoj „ O m mani padme hum", „Jėzau" vietoj Jėzaus maldos, kaip antai: „Viešpatie Jėzau Kristau" ar „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs". Mantros esmė - galingiausias Šventojo Vardo žodis, trumpas ir paprastas. Kad ir kaip kraustytumėtės iš galvos, kalbėkite ją, kol ji pažabos ir atmainys jumyse šėlstančią galią.

 Rūpesčiai

 Kai bijote, kalbėkite mantrą; ji gali baimę pakeisti drąsa. Žmonių, kurie tvirtina, kad nieko nebijo, aš klausiu, ar jie turi rūpesčių. Paprastai išgirstu atsakymą: „Devynias galybes". Rūpestis - nedidelė baimė; sudėkite šimtą rūpesčių ir gausite vieną didelę baimę. Kai jūsų gyvybines jėgas iščiulpia šimtai mažų rūpestėlių, neverta stebėtis, kad neišlaikote dienos išbandymų. Kalbėkite mantrą, kai jus kankina rūpesčiai, ir imsite pasitikėti savimi. Šis patarimas tinka ir kitiems baimės giminaičiams: mantra jus saugo ne tik nuo rūpesčių, bet ir nuo nerimo, irzulio, nuogąstavimų.

 Prieš daugelį metų Minesotos universitete aš turėjau jauną draugą iš gimtosios Keralos valstijos, apie jį dabar ir papasakosiu. Atėjo semestro egzaminų metas. Jam labai sunkiai sekėsi vienas dalykas, o norėdamas gauti stipendiją turėjo visus egzaminus išlaikyti labai gerais pažymiais. Jis buvo geras studentas, bet kaip dažnai atsitinka egzamino išvakarėse, labai sunerimo, ir atmintis sušlubavo. Jis pasibeldė į mano duris ir  paklausė, ar negalėčiau suteikti skubios pagalbos žmogui, kuris rytoj laiko semestro egzaminą.

 Nesipiktinau, kad į mane jis kreipėsi tik kritišku atveju, ir neklausinėjau jo apie tikėjimą ir filosofiją. Žinojau, kokį tikėjimą išpažįsta jo šeima, todėl pasiūliau jam atitinkamą mantrą ir išsivedžiau pasivaikščioti Misisipės krantu: šešias mylias iš Mineapolio į Sent Polį ir šešias mylias atgal. Jis ne kartą klausė: „Aš pavargęs, ar negalim sustoti?", - bet aš atšaudavau: „Tylėk ir kalbėk mantrą". Kai parėjome į bendrabutį, jis buvo visiškai atsipalaidavęs; atidariau duris ir įstūmiau jį į kambarį, jis griuvo į lovą ir kietai užmigo. Jau sakiau, kad jis buvo stropus studentas, kitą rytą nuėjo laikyti egzamino pailsėjęs, pasitikėdamas savimi ir puikiai išlaikė.

 Nerimas

 Nerimą mums kelia įvairūs dalykai. Prisiminkime viešas kalbas, nuo kurių pradėjau šią knygą. Atrodo, kad kalbėjimas viešumoje visiems kelia nerimą, ir tas nerimas pasireiškia daugybe nemalonių požymių. Kai nepratęs turite kalbėti iš tribūnos, gali atsitikti įdomių dalykų. Staiga pajuntate, kad rankos pabrinko. Bandote jas įkišti į kišenes - nelenda. Gerklė išdžiūsta, pilvą sutraukia, krato šiurpas, o kojos linksta.

 Tai kiekvienam oratoriui (man irgi) pažįstami pojūčiai, o vienas lengviausių būdų jų atsikratyti - kalbėti mantrą. Kai einate tartis dėl darbo, kalbėkite mantrą. Kai einate pas gydytoją, stomatologą ar į ligoninę, irgi galite kalbėti mantrą. Kai ką nors skauda, kalbėkite mantrą; nebegalvosite apie skausmą, kurį baimė tik didina. Kai esate apimtas baimės ir galvojate tik apie save, sveikimas savaime sulėtėja, bet kai jūsų mintis užvaldo mantra, organizmas gali nekliudomas sveikti.

 Didelė baimė

 Kai patiriate iš tiesų didelę baimę, ji gali sutelkti sąmonę, ir tada mantra gali įsiskverbti labai giliai. Mano draugė dirba gydytoja vietos ligoninės reanimacijos skyriuje. Kartą ten buvo atvežta sena moteriškė, taip sunkiai serganti, kad kvėpuoti galėjo tik per aparatą - respiratorių. Ligonė buvo katalikė, todėl mano draugė pasiūlė jai kalbėti „Sveika, Marija". Senelė pradėjo kalbėti „Sveika, Marija", ir jos sveikata pagerėjo. Šiuo atveju mantra padėjo labiau už kitas priemones, nes ligonė įveikė savo baimę.

 Deja, žmonės prisimena mantrą kilus pavojui, bet liaujasi ją kalbėti, kai grėsmė praeina. Indijoje pasakojama apie žmogų, kuris eidamas svyruojančiu tiltu uoliai kartoja: „Rama, Rama, Rama", bet vos žengęs ant kranto užtraukia: „Kama, karna, karna" („karna" - tai kūno geismai). Daugelis elgiasi panašiai. Būtų geriau kalbėti mantrą visą laiką; tada didelės baimės akivaizdoje mantra bus šalia ir primins, kad sielos gilumoje turite gynėją.

 Pyktis

 Kai aiškinu, kaip mantra atmainyti baimę ir pyktį, žmonės man mielai pritaria, kol kalbu apie baimę. Šiaip ar taip, niekas nenori bijoti ar nerimauti. Bet jie neretai nustoja pritariamai linksėti, kai patariu kalbėti mantrą supykus. „Negi jūs siūlote slopinti pyktį? - klausia jie. - Juk pyktį geriau išlieti, o ne užgniaužti?"

 Pagrįstas klausimas, bet jis remiasi prielaida, kad pyktį galima tik išgiežti arba užgniaužti. Abiem atvejais pyktis mums galų gale pakenkia: blogina santykius su kitais žmonėmis, drumsčia ramybę, gadina sveikatą.

 Tačiau esama ir trečio varianto: pyktį galima atmainyti mantra. Pyktis yra galia, ir mantra gali pakeisti šią neigiamą galią teigiamu atitikmeniu - užuojauta. Be to, pykčio galia stipriau įtvirtina mantrą mūsų sąmonėje.

 Pykčio amžius

 Dabar pyktis taip išplitęs, kad mūsų šimtmetį galima vadinti pykčio amžiumi. Atsirado net pykčio kultas, skatinantis kiekvieną įtūžusį žmogų laikyti galingu, veikliu ir laisvu. Taip pyktis vaizduojamas knygose, kine, televizijoje, ir mes pradėjome tuo tikėti.

 Dabar atsirado grupių, kuriose žmonės mokomi nevaržomai išlieti pyktį ir aiškinama, kad jie irgi turi įtūžti, jeigu nori būti viršesni, kai kas nors ant jų supyksta. Trumpai drūtai, mūsų laikais pyktis laikomas saviraiškos būdu, gyvybiškai svarbia bendravimo priemone.

 Pykčio žala

 Bet jei norite būti nešališkas, pažiūrėkite, koks iš tikrųjų pykčio poveikis. Kai kas nors ant jūsų supyksta, o jūs savo ruožtu irgi įnirštate, - ar tai saviraiška ar šokis pagal svetimą dūdą? O pikti žodžiai, kuriais plūstate vyrą ar žmoną, tėvus, vaikus? Gal jums iš tiesų atrodo, kad jie praskaidrina atmosferą, bet kito žmogaus sąmonėje šie žodžiai ilgai aidės ir kažin ar pagerins jūsų santykius su juo.

 Per dažnai mūsų pyktis nukrypsta į artimus žmones; jie šalia, todėl juos ir užsipuolame. Jei pyktis iš tiesų gerintų žmonių tarpusavio santykius, visokeriopai jį skatinčiau. Bet jis juos tik gadina, ir kiekvieną kartą, kai susipykstame, vis labiau tolstame vieni nuo kitų.

 Žodžiai, ištarti supykus, sprendimai, priimti supykus, poelgiai, pakurstyti pykčio, paprastai ne itin išmintingi. Niekur nedingsime nuo kraupios statistikos, kad per septyniasdešimt procentų aukų - žudikų draugai ar giminaičiai, dažnai užmušti iš pykčio, kilus ginčui dėl menko nieko, ir neretai ginklu, įsigytu namo gyventojams ginti nuo įsibrovėlių.

 Pagaliau pasvarstykime, kokią žalą pykdamas žmogus daro sau. Senelė sakydavo, kad pykti - tai praryti uždegtą fejerverką. Supykęs žmogus švaistosi kandžiais žodžiais, mėtosi daiktais, bet iš tiesų nukenčia pats, nes jį apninka ligos: astma, skrandžio opa, aukštas kraujospūdis, širdies infarktas. Neslopinant įniršio,

 sąmonėje įsirėžia pykčio vėžė, ir pykčio reakcija tampa nesąlyginė. Jūs įgaunate polinkį pykti, o greitai užsiplieskiantys žmonės, kad ir ką darytų gyvenime, visada sutiks kitų žmonių, mėgstančių bandyti savo artimo kantrybę ar nepritariančių jo nuomonei gyvybiškai svarbiu klausimu. Tokie žmonės negali užmegzti ilgalaikių santykių ir neįsivaizduoja, kas yra emocinis saugumas.

 Kaip pajungti pykčio galią

 Hinduizmo šventraščiai teigia: „Pajungęs tai, kas tave susargdino, gali išgyti". Neperdedu sakydamas, jog pyktis mus susargdina, ir man malonu, kad medikai pamažu pradeda pritarti tokiam požiūriui į pyktį.

 Medicinos žurnale neseniai skaičiau puikų amerikiečio gydytojo straipsnį „Gydomasis meilės poveikis" - meile Naujojo Testamento prasme jis vadina gailestingumą, pakantumą, atlaidumą. Gydytojas, remdamasis ligos istorijomis, pasakoja apie vyrus ir moteris, kurie po dažnų pykčio ir apmaudo protrūkių sunkiai susirgdavo - juos ištikdavo insultas ar infarktas, paspartintas siuto proveržių. Tai susargdinančio pykčio pavyzdžiai. Bet jei pažabosime pykčio galią, mus susargdinęs jausmas suteiks jėgų nenuilstamai dirbti gelbstint aplinkinius nelaimėje. Kai dirbdami nesavanaudiškai užsimiršime, grįš ir fizinė, ir psichinė sveikata bei saugumo jausmas.

 Įtūžęs žmogus leidžia pykčiui jį pavergti, bet išmokęs sutramdyti šį milžinišką energijos šaltinį gali jį panaudoti sunkumams įveikti ir padėti kitiems. Todėl man labai brangus Gandhi'o pavyzdys: jis rodo, kad mes visi pajėgūs taip pasikeisti. Tai įžvalgiai nurodė gailestingasis Buda. Kai žmonės, atėję pas jį, skųsdavosi: „Vaikai gadina nuotaiką, vyras ar žmona siutina", - jis atsakydavo paprastai: „Jūs sielojatės ne dėl vaikų ar vyro (žmonos) elgesio; jūs sielojatės, nes turite polinkį sielotis". Pasiryžkime atsikratyti šio polinkio.

 Nelaukite, kol pyktis virs įniršiu. Pykčio lengviausia atsikratyti mantra. Taip išmoksime lėtai supykti ir greitai atleisti. Nelaukime, kol pyktis virs laukiniu įniršiu, kai protas aptemsta, o dvasios ramybė susidrumsčia; tada kalbėti ir net prisiminti mantrą labai sunku. Pasistenkite prisiminti mantrą, kai tik pajusite kylant pyktį, kai pastebėsite pirmuosius artėjančios audros ženklus. Jei galite, eikite pasivaikščioti ir sparčiai žingsniuodamas kalbėkite mantrą. Turbūt nereikia pridurti, kad mantrą prisiminsite daug greičiau, jei ją kalbate nuolat.

 Apmaudas

 Pyktis sąmonės scenoje ne visada pasirodo raudonu veidu ir išplėstomis šnervėmis; yra ir kitas jo pavidalas - apmaudas. Lėtas svilinantis apmaudas suryja ne mažiau mūsų gyvybinių jėgų negu pykčio protrūkiai, asmeniniams santykiams jis irgi kenkia ne mažiau. Jei apmaudą puoselėjame ir nuolat apie jį mąstome, sąmonėje it subraižytoje plokštelėje atsiranda apmaudo vėžė. Jei koks nors žmogus mums kelia pasipiktinimą, kuo toliau, tuo daugiau dalykų ima mus erzinti, ir ilgainiui subraižyta apmaudo plokštelė sudžeržgia, vos išgirdus mus siutinančio žmogaus balsą ar pamačius tokios pat spalvos kaip jo automobilį. Supykęs ne visada prisimenate mantrą, o apmaudaudamas bet kada galite ją kalbėti. Užuot be paliovos gromuliavęs apmaudą, pakeiskite jį Šventuoju Vardu. Man rodos, Thomas Jeffersonas yra pasakęs: „Kai supyksti, suskaičiuok iki dešimt ir tik tada kalbėk". Aš patarčiau supykus dešimt kartų pakartoti mantrą ir tik tada kalbėti; jei labai supykote, pakartokite mantrą šimtą kartų, o jei jus apėmė apmaudas, kalbėkite ją kol galite.

 Nekantrumas

 Nekantrumas - dar vienas vargšas pykčio giminaitis. Negalime sulaukti, kol kitas žmogus pasitrauks mums iš kelio, kad galėtume daryti ką norime; negalime sulaukti, kol kitas žmogus užbaigs sakinį, kad patys galėtume prabilti. Mane iki šiol stebina vairuotojai, puolantys pypsėti, jei priešais važiuojantis automobilis pajuda ne tą pačią akimirką, kai užsidega žalia šviesa. Antra vertus, kantrybė - viena nuostabiausių savybių. Jei turime kantrybės, sutariame su kitais žmonėmis, nors jie ir turi trūkumų; palaikome juos, net jei jie suklydo, švelniai ir dalykiškai nurodydami klaidas. Jei turime kantrybės, matome tikrąjį žmogų, o ne godulio ar pykčio kaukę. Kantrybė - geriausia priemonė tarpusavio santykiams stiprinti, nes prieš daugelį amžių Patarlių knygoje pasakyta: „Švelnus atsakymas nuramina pyktį". Su žmogumi, kuris nelaimėjo grožio konkurso, neturi pinigų banke, nemoka net padangos pakeisti, bet yra neapsakomai kantrus, gyvenimas niekada nebus nuobodus.

 Kai mokiniai klausdavo Budos: „Kaip išmokti kantrybės?", - jis atsakydavo: „Mokantis". Neįgysime kantrybės vien panorėję būti kantresni ar prisisegę ženkliuką AŠ KANTRUS; kantrybės reikia mokytis.

 Kartą paklausiau senelės, kodėl žmonės mane smerkia it puola, o ji atsakė: „O kaip kitaip tu išmoksi kantrybės?" Jei prisiminsime mantrą, ji padės mums būti kantresniems, o mūsų pavyzdžiu seks kiti. Kai pikti nekantros žodžiai veržiasi iš lūpų, užsičiaupkite ir mintyse kalbėkite mantrą; tegu šiurkštūs žodžiai atsitrenkia į sukąstus dantis ir lieka neištarti. Net kai atrodo, kad pasiusite, jei priešais stovintis automobilis nepajudės tą akimirką, kai užsidegs žalia šviesa, kalbėkite mantrą. Tada jūsų ranka nepaspaus sirenos, kraujospūdis nepakils, o svarbiausia - nekantros galia virs vertingiausia iš visų savybių - kantrybe.

 Godulys - dar viena nepageidaujama piktžolė, kurią išrauti iš sąmonės padeda mantra. Goduliu aš laikau įvairius savanaudiškus troškimus: valdžios, garbės, pinigų, malonumų ir nesibaigiančios laimės godulį, savanaudiškai tenkinant savo reikmes ir nepaisant savo artimo.

 Pabrėžiu, kad smerktinas ne troškimas, o savanaudiškumas. Nesavanaudiškas troškimas palengvinti kitų žmonių kančias arba didinti kitų žmonių gerovę - pats kilniausias elgsenos motyvas.

 Kartą korespondentas iš Europos paklausė Mahatmos Gan- dhi'o, kuris dirbo negalvodamas apie valdžią, garbę ir pelną: „Negi jūs visiškai nieko netrokštate?"- „Trokštu daugiau už kitus, - atsakė Gandhis. - Trokštu tapti nuliu". Kitaip tariant, jis norėjo atsikratyti visų savanaudiškų troškimų. Pavyzdžiui, savanaudišką pelno troškimą galima paversti nesavanaudišku troškimu, kad visi turėtų maisto, drabužių ir stogą virš galvos; techniškai tai nesunku. Taigi kalbėdamas apie godulį aš turiu galvoje savanaudiškus troškimus.

 Godulio kurstomi poelgiai tik pakenks tiek mums, tiek kitiems, nes galop liksime nepatenkinti ir susvetimėję. Godulys uždeda akidangčius, todėl žiūrime pro plyšį. Pavyzdžiui, žmogus, kurį valdo pinigų godulys, mato pasaulį pro plyšį, primenantį dolerio ženklą; žiūrėdamas į saulės nutviekstą pievą, jis mąsto: „Kiek pinigų nubyrėtų į kišenę, šitą laukymę nustačius dangoraižiais".