Jau nebereikėtų kalbėti apie tai, kad vanduo yra vienas iš pagrindinių būdų palaikyti normalią kūno būseną, bet žmogus taip pasinėrė į nenatūralius įpročius, kad visiškai pamiršo apie gamtos dėsnius. Vienintelis kelias – grįžti į gamtą.
Vaikas instinktyviai jaučia vandens reikšmę, todėl reikalauja, kad būtų pagirdytas. Bet augdamas jis pamažu perima blogus suaugusiųjų įpročius. Čia labiausiai kalbama apie žmones, gyvenančius dideliuose miestuose, kur vamzdžiais ateina šiltokas bjauraus skonio vanduo, nuo kurio ir bėgama. Dažnai tenka girdėti klausimą, "kam gerti vandenį, jei nejauti troškulio?” Jei žmonės nenuprastų nuo gamtos dėsnių, jie jaustų troškulį. Kai kurie nuėjo taip toli, kad net teigia, kad "troškulys – liga” ir skatina visiškai atsisakyti skysčių.
Jogai suteikia vandeniui tiek daug reikšmės, kad mano, jog jis yra pagrindinė sveikatos sąlyga. Jie mano, kad daugelis serga tik todėl, jog jų organizmui trūksta skysčių. Žmogui vanduo taip pat reikalingas kaip ir augalui. O kam ateitų į galvą neduoti vandens augalui? Pirmiausia pasakysim, kad mūsų fizinį kūną 70 procentų sudaro vanduo. Tam tikras kiekis vandens yra sunaudojamas palaikyti kūno funkcijoms, todėl ši dalis turi būti atnaujinama šviežiu vandeniu.
Organizmas nuolat prakaituoja, taip pamažu ir nepastebimai per odą netenkama daug vandens. Mokslininkų įrodyta, jei kūnui neleistume prakaituoti, greit mirtume. Senovės Romoje per šventę vienas vaikas buvo nulakuotas auksiniu laku, nes turėjo vaidinti dievą. Jis mirė anksčiau, nei tas lakas buvo nuplautas. Vaikas mirė, nes nebegalėjo šalinti vandens per odą.
Prakaitą sudaro nebereikalingos kūnui medžiagos, kurios negali išeiti iš kūno, jei jam trūksta vandens. Likusios kūne šios medžiagos pradeda jį nuodyti, sukelia ligas ir galiausiai mirtį. Jos nuodija organizmą ir maitina mikrobus, sporas ir bakterijas, kurios sukelia ligas.
Prakaitas padeda kūnui atsikratyti temperatūros pertekliaus, palaikyti normalią kūno temperatūrą. Kadangi per prakaitą pašalinamos nuodingos medžiagos, oda yra ne kas kita, kaip inkstų veiklą papildantis organas.
Normalus suaugęs žmogus per parą prakaito pavidalu išgarina nuo 0,5 iki 1 litro vandens; žmonės dirbantys fizinį darbą, jo išskiria dar daugiau. Esant sausam orui galima pakelti didesnį karštį, nei esant drėgnam, nes pirmuoju atveju prakaitas greičiau garuoja ir sukelia odos atvėsimą.
Tam tikras vandens kiekis išgarinamas per plaučius. Didelį vandens kiekį pašalina žmogaus šalinimo organai: suaugęs žmogus gali išskirti iki 1,5 litro šlapimo per parą. Todėl bendras skysčių kiekis organizme turi būti papildytas, kad fizinė mašina dirbtų normaliai. Vanduo reikalingas organizmui dėl keleto priežasčių. Viena iš jų, kaip jau buvo minėta, - nereikalingų produktų pašalinimo reguliavimo procesas, kuris nuolat vyksta kūne dėl cheminio deguonies poveikio, kuris patenka iš išorės per plaučius, kur sąveikauja su anglimi, išskiriama iš maisto. Šis įsisavinimas vyksta milijonuose plaučių ląstelių ir sukuria šilumą. Vanduo, cirkuliuojantis organizme, reguliuoja įsisavinimo procesą, kad šis nebūtų pernelyg intensyvus.
Be to, organizmas panaudoja vandenį kaip nešėją. Vanduo teka arterijomis ir venomis, išnešioja kraujo kūnelius ir maisto elementus į skirtingas kūno vietas naujų ląstelių kūrimui. Be skysčių vartojimo kraujo kiekis turėtų neišvengiamai sumažėti. Grąžinant kraują venomis jo skystoji dalis įsiurbia atliekas, kurios kitaip nunuodytų organizmą, ir kraujas neša tai į inkstus, į odos poras ir plaučius, per kuriuos nuodingos medžiagos ir atliekos yra išmetamos iš organizmo. Be pakankamo skysčio kiekio šis darbas negalėtų būti atliktas taip, kaip tai sugalvojo gamta. Ir be vandens perdirbtas maisto liekanas – organizmo šlakus - negalėtume padaryti minkštas tiek, kad jos praeitų per storąją žarną ir išeitų iš kūno. Jogai žino, kad devyniais atvejais iš dešimties chroniško vidurių užkietėjimo priežastimi tampa būtent vandens trūkumas organizme ir kad to galima išvengti, grįžus prie natūralaus įpročio gerti gryną vandenį. ...
Žmonės, vartojantys mažai skysčių, kenčia nuo kraujo trūkumo, jiems atsiranda visi mažakraujystės požymiai: blyškumas, anemija. Tokių žmonių oda beveik visada sausa ir karšta, jie labai mažai ir retai prakaituoja. Jie atrodo ligoti ir primena sudžiuvusį vaisių, reikalaujantį skysčių, kad taptų gyvi ir sveiki. Beveik visada tokie žmonės kenčia dėl virškinimo sutrikimų, kurie sukelia šimtus ir tūkstančius kitų negalavimų. Tiesioji žarna pas juos labai užteršta ir organizmas priverstas nuolat įsiurbti į save susikaupusias atliekas, tuo pačiu jis bando nuo jų išsivaduoti per kvėpavimą (dėl to atsiranda blogas burnos kvapas), gausų prakaitavimą ir šlapimo išskyrimą. Ir visi šie nemalonumai – tik pagalvokite! – atsiranda dėl vandens trūkumo organizme. Jūs, taip besirūpinantys kūno išorės švara, nepamirškite, kad jo negalima palikti užteršto viduje.
Visi žmogaus organai reikalauja vandens. Kūnui reikalingas nuolatinis laistymas ir jeigu jis nepakankamas, kūnas pradeda kentėti kaip laukas, paliktas be vandens. Kad išsaugotų normalią būseną, kiekvienai ląstelei, audiniui ir organui reikalingas vanduo. Vanduo viską ištirpina, jis padeda organizmui įsisavinti ir paskirstyti gaunamas iš maisto maistingąsias medžiagas, jis taip pat perneša kenksmingus organizmui produktus. Dažnai sakoma: „Kraujas yra gyvybė", ir jeigu tai teisinga, kaip dera pavadinti vandenį, juk be jo kraujas pavirstų dulkėmis.
Vanduo reikalingas normaliai inkstų veiklai, taip pat seilių, tulžies, skrandžio rūgščių ir kitų kūno sulčių, reikalingų virškinimo procesui, gamybai.
Aukščiau buvo pasakyta, kad per inkstus per parą praeina 1,5 litro šlapimo, kuris išsineša su savimi iš organizmo ištirpintas atliekas ir nuodingas chemines medžiagas. Oda per tą laiką išskiria nuo 0,5 iki 1 litro vandens kaip prakaitą ir garavimą. Be to, prie šito kiekio reikia pridėti nežymų kiekį vandens, išskiriamą kvėpavimo metu per plaučius. Taip pat tam tikras vandens kiekis yra pašalinamas su ekskrementais. Ir visiškai nežymi dalis – išeina iš organizmo ašarų ir kitų sekrecijos produktų pavidalu. Kiek gi reikia vandens, kad papildytume šias atsargas? Imkime ir paskaičiuokime. Tam tikras vandens kiekis patenka į organizmą su maistu, ypač su tuo, kuris turi daug vandens. Tačiau šis kiekis yra nedidelis, palyginus su tuo, ko reikia organizmo apsivalymui. Autoritetingi mokslininkai padarė išvadą, kad sveikas suaugęs žmogus, vyras ar moteris, per dieną turėtų suvartoti 2 – 2,5 litro vandens, kad kompensuotų šią netektį. Jeigu šio kiekio organizmas negauna, jis pradeda imti skystį iš savo paties organų ir audinių, ir žmogus pradeda „džiūti", tuo pačiu visos fizinės kūno funkcijos yra pažeidžiamos, o mechanizmai netenka valomosios ir sutepamosios materijos.
Du litrai – 12 stiklinių vandens! Tai derėtų prisiminti tiems, kas išgeria ne daugiau nei dvi-tris stiklines ir mano, kad gerti daugiau yra kenksminga. Ir nenuostabu, jei tokie žmonės pradeda kentėti nuo įvairių fizinių negalavimų, jeigu jų virškinimas sutrinka, atsiranda mažakraujystė, nervingumas ir kitos ligos. Jų kūnai užsipildo įvairiais nuodais, kurių gamta tiesiog negali pašalinti per inkstus ir odą, todėl, kad į kūną nepatenka vandens. Nenuostabu, jei tiesioji žarna prisipildo kenksmingų nuodijančių organizmą atliekų, ir gamta negali jų pašalinti, nes nėra pakankamo vandens kiekio. Nenuostabu, jei išsivysto mažakraujystė, - iš kur gamta paims kraujo, jei nėra skysčių, jį sudarančių? Nederėtų taip pat stebėtis, jei žmogaus nervai, esant tokiai būsenai, tampa ne geriausios būklės. Vargšė gamta daro viską, ką gali, net tais atvejais, kai žmogus neprotingai ignoruoja jos įstatymus. Ji stengiasi, kad fizinė mašina nesustotų galutinai, tačiau vandens atsargos organizme yra per mažos, ir gamta pripažįsta savo bejėgiškumą. Ji stengiasi mažą vandens kiekį priversti daryti didelio kiekio darbą ir, žinoma, turi pasitenkinti tuo, kad viskas daroma pusėtinai.
Jogai nebijo vandens ir kiekvieną dieną vartoja jo reikiamą kiekį. Jų nebaugina, kad jie „atskies" kraują, kaip mano „išdžiuvę" žmonės. Gamta greitai ir sparčiai pašalins iš organizmo vandens perteklių. Jogai negeria „atšaldytų gėrimų", tai – civilizacijos sukurti nenatūralūs produktai; jie geria maždaug 20 laipsnių Celcijaus vandenį. Jie geria, kada nori gerti, ir turi normalų troškulio pojūtį, o „išdžiuvę" žmonės jo neturi. Jie geria dažnai, tačiau niekada negeria daug vandens vienu kartu. Jie „nepila" į save vandens, nes mano, jog tai nenatūralu ir kenksminga. Jie geria nedideliais kiekiais, tačiau dažnai visos dienos metu. Darbo metu jie šalia savęs pasideda vandens ir karts nuo karto gurkšnoja.
Kas daugelį metų nesivadovavo gamtos instinktais ir beveik užmiršo apie natūralų įprotį gerti vandenį, tam reikalinga treniruotė, kad susigrąžintų šį gebėjimą. Net nedidelė praktika greitai duos rezultatų – žmogus suformuos vandens poreikį ir po kurio laiko jam grįš natūralus troškulio jausmas. Galima patarti netoli savęs laikyti vandens stiklinę ir karts nuo karto gurkštelėti vieną ar du gurkšnelius, tuo pačiu prisimenant, dėl ko jūs tai darote. Sakykite sau: „Aš duodu kūnui vandens, kuris jam būtinas organų darbui, ir tai suteiks man sveikatą ir jėgą bei padarys mane stiprų, sveiką, artimą gamtai".
Prieš nakties miegą jogai išgeria stiklinę vandens. Šis vanduo naudojamas organų valymui, o tos atliekos bus pašalintos su rytiniu šlapimu. Jie geria dar vieną stiklinę vandens ryte, tik atsikėlę. Pagal jų teoriją, vandens gurkšnis prieš maistą praplauna skrandį, pašalina nereikalingas medžiagas, likusias po nakties miego. Jie paprastai geria valandą prieš maistą, po to daro lengvus fizinius pratimus ir mano, kad tai paruošia virškinimo aparatą ir iššaukia natūralų alkio jausmą. Jie nebijo gurkšnoti valgio metu, bet stengiasi neužpilti maisto vandeniu, nes tai neleistų maistui prisigerti seilių, o dantims jį tinkamai sukramtyti. Jogai gurkšnoja maisto metu tik tam, kad suminkštintų maistą skrandyje, tačiau ir čia reikėtų elgtis atsargiai, nes sumažės skrandžio sulčių veiksmingumas.
Nepamirškime, kad vandenyje yra didelis pranos (gyvybinės energijos) kiekis, kurios dalį įsisavina organizmas. Dažnai žmogus jaučia poreikį išgerti gurkšnelį vandens. Tai liudija, jog gamta reikalauja pranos atsargų papildymo, nes lengviausia jos gauti būtent iš vandens, todėl gamta sukuria žmogui tokį poreikį. Kiekvienas iš mūsų gali prisiminti, kaip kažkada šalto vandens stiklinė atgaivino, suteikė jėgų ir energijos, padėjo pabaigti nutrauktą darbą. Todėl neužmirškite apie vandenį, kada jaučiate, kad jus įveikia nuovargis. Kartu su teisingu ir natūraliu kvėpavimu vandens gurkšnis į žmogaus kūną įlies energiją greičiau, nei koks kitas būdas.
Rydami vandenį, stenkitės kurį laiką jį palaikyti burnoje. Liežuvio ir burnos nervai pirmieji įsisavins praną. Toks gėrimo būdas ypatingai pravers, kai žmogus jaučiasi išsekęs.
Sveikinu, Virgi, pagaliau su labai reta išimtimi ir tavo sveitainėje atsirado geras ir teisingas straipsnis
Keletas mano pastabų: 1. "Prana" čia kaip ir ne prie ko, šiame straipsnyje kuo puikiausiai galima apsieiti ir be jos sąvokos. 2. Prakaituojant iš organizmo pasišalina ir reikalingos organizmui druskos. Todėl ypač karštą vasaros dieną daug prakaituojant ir daug geriant vandens patartina suvalgyti ir keletą paprasčiausios valgomosios druskos kristalėlių.
Aš taip pat daug geriu vandens ir neįsivaizduoju be jo gyvenimo. Tiesiog norisi :) Dėl pranos kiek teisybės yra nežinau, bet gerdama visada paprašau, kad jis man suteiktų energijos ir reikiamų medžiagų, kaip ir valgydama maistą, gal dėl to, nebijau paniškai užterštų daržovių ar kitų baisenybių, kuriomis mus maitina.Žinoma, čipsais ir šokoladu kasdiena nesimaitinu, bet kartais tikrai papiknaudžiauju :)
Sutinku su straipsnio mintimis, tik dar norėčiau papildyti, kad vanduo vandeniui nelygus. Būna gyvas, energetiškai pasipildęs, ir būna miręs vanduo. Gyvą vandenį galima "padaryti" iš krano įsipylus į kokį 3-jų litrų stiklainį ir palaikius parą šviesoje. Ypač tiktų ryto salės spinduliai. Dar labai tinka į tą stiklainį įdėti natūralaus gintaro gabaliukų ar rausvojo kvarco,... Vanduo net įgauna kitokį, gerą skonį. Čia jau galite paieškoti papild. informacijos. Ir tą stiklainį reiktų suvartoti per 1-2 paras. Taigi aš namie turiu 2 indus. Tai gali būti ir 1 stiklainis, o kitas molinis ąsotis (kuriame ir yra tie akmenukai dugne). Stiklainyje visada naujas besikraunantis energijos vanduo. Na, o tas miręs vanduo. Deja, jo daugiausia.. Jis yra plastikiniuose buteliuose parduotuvėse. Toks vanduo uždusęs, miręs. Jį ir kiša visuomenei, kuri gal mažai ir pasidomi, ką geria ar valgo..
http://vzglyadzagran.ru/chelovek_i_obshestvo/mnenie-professora-morozova-o-tomchto-proizojdet-v-2012-godu.html 2LABAI IDOMUS FILMUKAI PROF.MOROZAS APIE 2012 POKYCIUS ZEMEJE Labai aiskiai ir suprantamai viska aiskina Labai aciu uz idomu laiska apie vandeni... ir mes su gintaru naudojame vandeni,dar maciau rusu laida ,,,kurioje vienas jaunas vyras turi rysi su kosminiais draugais,tai jam jie patare pries geriant vandeni ,stiklineje sauktuku ji pasukti sudaryti toki energetini verpeta...toks vanduo labai stipriai isikrauna...turi energijos...
Na kas dėl Violetos paminėtų suktukų - tai mokslininkų seniai nustatyta ir išnagrinėta, kad skysčiui aptekant kliūtį arba tekant per alkūnes bei susiaurėjimus vamzdynuose, jame susidaro sūkuriai. Jei taip paėmus - kol vanduo vandentiekiu atiteka iki čiaupo - tai praeina daugybę alkūnių, vamzdžio skerspjūvių pakitimų, ir tikrai turi būti labai stipriai prasisūkuriavęs Taigi iš čiaupo ištekėjęs vanduo turi būti tiesiog super gyvas
