Žurnalistas: Nemanau, kad jūs abejojate tokio žingsnio kaip viruso izoliacija svarba. Labiausiai tikėtina, kad abejojate, ar šis virusas iš tikrųjų buvo izoliuotas. Taigi kodėl?

Stefano Scoglio. Taip, manau, kad ši tema yra nepaprastai svarbi, nes mes kalbame apie virusus ir ši tema išliks svarbi ateinančius 10 metų. Taip pat todėl, kad per pastaruosius 20 metų mes judėjome nuo vienos pandemijos prie kitos.

Kodėl sakau, kad šis virusas dar nebuvo izoliuotas, nors visame pasaulyje yra daug centrų - yra šimtai, galbūt net tūkstančiai - kurie teigia, kad virusą išskyrė? Tai savo ruožtu yra problema, nes jie visi išskyrė virusą, kuris šiek tiek skiriasi nuo to, kurį išskyrė kiti tyrėjai. Pasirodo, kad turime mutacijos problemą - daug įvairių virusų, tačiau jie visi yra SARS-COV-2.

Na, kaip jūs galite žinoti, kuris iš šių skirtingų 70 000 sekvenuotų virusų (virusų, kurių tyrėjai DNR ar RNR nustatė aminorūgščių seką) yra virusas, kurį turėtumėte naudoti, kad sukurtumėte prieš jį vakciną ar jo nustatymo testą?

Bet mes turime dar radikalesnę problemą, nes visi šie mokslininkai, sakydami, kad virusas buvo „izoliuotas“, nurodo procedūrą, kuri yra standartinė virusologijos procedūra ir kuri viruso iš tikrųjų neišskiria.

Pabandysiu tai paaiškinti visiems prieinama kalba, nepaisant to, kad tai labai techninė tema.

Apie ką kalbėjo Kochas, kuris buvo puikus 1900-ųjų pradžios mikrobiologas? Jis teigė, kad norint patikrinti, ar tam tikras ligos sukėlėjas (objektas, sukeliantis ligą) iš tikrųjų yra ligos priežastis, būtina šį patogeną izoliuoti nuo sergančio paciento skysčių, įdėti į kultūrą, tada paimti kultūra, kurioje (šiuo atveju bakterijos) stipriai padaugėjo, inokuliavo (suleido) ją į sveiką organizmą ir patikrino, ar ši (nebesusijusi su pirmuoju pacientu) sukėlėjo kultūra sukelia tuos pačius simptomus kaip ir sergančiam žmogui, iš kurio ši bakterija buvo išskirta.

Kai kurie virusologai sako: visi šie principai taikomi bakteriologijoje, tačiau jų negalima pritaikyti virusologijoje, nes virusas skiriasi nuo bakterijos - virusas negali pats daugintis, jam reikia daugintis ląstelių-šeimininkų (norint daugintis dalijantis).

Jei norite pasakyti, kad kažkas yra ligos sukėlėjas ir tai sukelia tam tikrą ligą, tuomet jūs turite paimti tą patogeną izoliuotoje būsenoje, tada įdėti jį į kultūrą ir tada įrodyti, kad ši kultūra sukelia tuos pačius simptomus kaip ir ši liga.

Ir daugelis virusologų sako: taip, taip - mes įvykdėme Kocho postulatus. Mes išskyrėme virusą ir pan. Tačiau norėdami suprasti, kokia yra pagrindinė problema, turime suprasti, kaip virusas išskiriamas ir sekvenuojamas - jo genomo apibrėžimas.

Skystis imamas iš gerklės arba paciento bronchoalveolinio skysčio. Tada jis dedamas į centrifugą. Tai būtina norint atskirti sunkesnes dalis nuo lengvesnių, didesnes molekules nuo mažesnių, pavyzdžiui, virusus ir į virusus panašias daleles.

Tada jie paima šį vadinamąjį centrifugato supernatantą (skystį virš sunkesnių nuosėdų, gautų centrifugoje) ir pasako, kad tai virusas!

Bet tai nėra virusas! Nes šio supernatanto viduje, mano skaičiavimais, 150 mikrolitrų supernatanto (kuris buvo naudojamas tame pačiame Kinijos Zhu tyrime) yra apie 30 milijardų „į virusus panašių“ molekulių.

Kalbu apie tai, kad daugiau nei 50 metų buvo atliekami tyrimai, kuriuos mes vadiname „tarpląstelinėmis pūslelėmis“. (Pūslelės yra santykinai maži viduląsteliniai organeliai, membranomis apsaugoti maišeliai, kuriuose maistinės medžiagos yra laikomos ar transportuojamos.) Vadinamosios „egzosomos“ yra svarbi pūslelių šeimos dalis. Egzosomų yra įvairiuose kūno skysčiuose, tokiuose kaip kraujo serumas, likvoras, šlapimas, seilės ir motinos pienas.

Egzosomos yra visiškai identiškos tiems, kuriuos mes vadiname virusais. Mūsų kūnas juos gamina svarbioms fiziologinėms funkcijoms atlikti, pavyzdžiui, pašalinti ląstelių šiukšles, ląstelių oksidacijos atveju - stimuliuoti ir pernešti imuninei sistemai svarbias molekules ir pan.

Žurnalistas. Ar jos niekuo nesiskiria nuo virusų?

 Stefano Scoglio. Taip, jų negalima atskirti nuo virusų. Kadangi egzosomos turi tą patį svorį, dydį ir funkciją kaip ir virusai, iki šiol paprasčiausiai nėra metodų, kuriais būtų galima atskirti virusus nuo egzosomų.

Jūs turite skystį, susidedantį iš 30 milijardų „virusinių“, bakterinių, egzosomų, tarpląstelinių pūslelių ir pan. Dalelių ir bandote iš ten identifikuoti bei gauti virusą. Kaip sužinoti, ar tai, ką radai, tikrai yra virusas? Kaip išsirinkti ieškomą virusą? Padarysi tai naudodamas PGR.

Bet kas yra PGR? Tai yra polimerazės grandininė reakcija. Polimerazė yra fermentas, kuris tam tikru būdu dalyvauja DNR replikacijoje mūsų kūne (replikacija yra dviejų dukterinių DNR molekulių, pagrįstų pirminės DNR molekulės, sukūrimo procesas).

PGR išradėjas Kari Mullis visada perspėjo, kad PGR nebūtų naudojamas diagnostikos tikslais. Tai, ką tada visiškai ignoravo ir pamiršo mokslo pasaulis.

Taigi, ką daro PGR? Turite paimti DNR, kuri visada turi 2 sruogas (o RNR turi tik vieną grandinę). Šį DNR kaitinate veikiant aukštai temperatūrai, padalykite į šias 2 sruogas, sudarančias DNR. Po to, naudodamiesi polimerazės fermentu, jūs ten pridėsite genetines bazes, vadinamuosius nukleotidus, ir polimerazė juos tinkamoje vietoje pritvirtina prie šių pavienių grandinių. Taigi iš 2 atskirų sruogų gausite 2 sveikas DNR. Tai yra, iš vienos vienintelės DNR, naudojant polimerazę, jūs sukuriate 2 DNR, tada jūs atliekate antrąjį ciklą ir sukuriate 4 sveikas DNR, tada jūs atliekate trečiąjį ciklą, sukuriate 8 kopijas ir tt.

Tačiau yra dar viena  problema su virusais. Iš DNR susideda labai nedaug virusų. Daugiausia vadinamieji virusai susideda iš RNR. Įskaitant SARS-COV-2, kuris yra COVID-19 ligos virusas. Ir jei jūs pradedate nuo vienos grandinės, tai yra su RNR, įprasta PGR nieko negali su ja padaryti, nes PGR gali veikti tik su DNR, turinčia 2 sruogas!

Todėl preliminariai naudojama tai, kas vadinama atvirkštine transkripcija. Paimama ši viena RNR grandinė ... ir tada tyrėjai pradeda veikti atsitiktinai, pradėdami nuo prielaidos, kad ši RNR turėtų būti būtent koronaviruso RNR. O ką jie veikia toliau? Jie paima vadinamąjį pradmenį, kurį sukuria patys. Gruntas yra minimali genetinė aminorūgščių seka, kurią jie patys sukuria ir sukuria laboratorijoje. Šis pradmuo prisijungia prie norimo vienos RNR grandinės srities, taip gaunant dvi grandines. Taip RNR virsta DNR.

Bet kas iš tikrųjų yra šie vadinamieji pradmenys? Tie patys tyrėjai sako: „Jei aš tiksliai žinojau, iš ko susideda ieškomas virusas, tada tik tada turėčiau pradmenų, tai yra genetinė seka, tiksliai atitinkanti mano ieškomą virusą.

Bet jei tai yra naujas virusas ir aš nieko apie jį nežinau, tai kaip galėčiau išsiaiškinti, kurį pradą, tai yra genetinę seką, turėčiau naudoti, norėdamas rasti šį virusą tarp milijardų į virusą panašių dalelių skysčio, kurį naudoju? Tai neįmanoma!"

Nepamirškime, kad pradas, naudojamas viruso paieškai ir jo išskyrimui, yra tik 18–24 nukleotidų (nukleozidų fosforo esterių molekulių) seka. Tačiau tuo pačiu metu jie teigia, kad SARS-COV-2 virusas turi 30 000 nukleotidų. Taigi jūs su savo 18–24 nukleotidais bandote ieškoti 30 000 nukleotidų sekos šimtų milijardų skirtingų nukleotidų sekų jūroje?

Todėl aš visada pateikiu pavyzdį: jei norite rasti dramblį, remdamiesi mažais žilais plaukais, kaip gruntą, tada ką galite rasti? Pilka katė, šuo, asilas ir tt. Be dramblio. Jūs tiesiog negalite naudoti PGR testo, kad išsirinktumėte virusą iš šio skysčio.

Todėl, kai mokslininkai sako, kad jie išskyrė virusą, iš tikrųjų jie kalba apie laboratorijos konstrukciją, kurią jie sukūrė naudodami dirbtinius pradmenis, tai yra. dirbtinės genetinės sekos, kurios iš šios jūros išžvejojo ​​milijardus į virusus panašių dalelių, egzosomų. Tada jie mums sako, kad tai yra virusas!

Štai kodėl jau yra 78 skirtingi PGR testai, kurių kiekvienas naudoja savo techniką, t.y. kiekvieno testo metu ieškoma, ko jis nori iš tavęs. Tai sakau ne tik aš - tai pripažįsta ir patys tyrėjai, sąžiningi ir tiesą sakantys žmonės. Jie aiškiai sako: „Kadangi šių dalelių replikacija sugauna absoliučiai viską - žmogaus genus, bakterijų genus, egzosomas, virusines daleles ir pan., Tai bandymas tokiu būdu ieškoti vienos dalelės yra tarsi ieškoti adatos šieno kupetoje. "

Paprasčiau tariant, laboratorijoje sukuriama be galo maža viruso rūšis, kurioje mokslininkai patys išrado genetinę seką. Jie šia dirbtinai sukurta dalimi prisijungė prie šios milijardų nukleotidų jūros, o tai, kas  iš to atsirado, buvo vadinama virusu...

Rodykite šias žinias pažystamiems medikams ir tiems, kas vis dar galvoja kad juos bando apsaugoti skiepais. Jūs esate planas! Skleisdami tiesą, mes dalyvaujame žmonijos pabudime ir pasirenkame laisvės ir teisingumo naudai.

Taikos ir ramybės