Jei mes, būdami instrumentais, grojame savo melodiją nederindami jos su kitais instrumentais, tuomet mes kuriame disharmoniją. Jei mes nepastebime Kosminio Dirigento ženklų, tuomet mes trukdome sklandžiai atlikti Žemės Simfoniją.

Jei muzikinis instrumentas pameta savo natas ir pamiršta, ką turi groti, tuomet greičiausiai jis pradės mėgdžioti kitus. Tačiau toks grojimas jau nebus nepakartojama partija. Jam nesuteiks tikros laimės ir džiaugsmo kitiems instrumentams parašytų muzikinių partijų atlikimas.

Be to, jei instrumentas išderintas, atlikti sklandžiai melodiją jis negalės. Instrumentą reikia kasdien derinti ir juo groti.

Ar jūs žinote savo partiją?

Mes nuolat renkamės – eiti meilės ir harmonijos, o galbūt – abejonių ir baimės keliu. Priklausomai nuo pasirinktos krypties, atsiveria nauji keliai ir kryžkelės. Pats geriausias kelrodis gyvenimo keliuose ir kryžkelėse yra meilė: ji išmintinga, ji visada nurodo teisingą kryptį, ir dėl to laimės gyvenime nuolat gausėja.

Mūsų valioje ir galioje atsikratyti baimių, problemų ar kompleksų – tam turime keisti savo mintis ir emocijas, kurios pakeis ir rezonansą su aplinka. Tai ne tušti žodžiai ar mistika, tai mūsų dienomis įrodytas ir iki smulkiausių detalių aprašytas dėsnis.

Bet daugelis pasakys: tai neveikia, bandėme. Žinote, kodėl? Tam yra tik dvi priežastys. Nepatikėsite, bet: a) žmonės tiksliai nežino, ko jie nori iš gyvenimo ir kokiais jie nori tapti; b) jie nesugeba bent dvi savaites pozityviai ir kryptingai mąstyti.

Genealūs dalykai slypi paprastume, tačiau absoliuti dauguma visuomenės nori, kad naudingi dalykai būtų bent jau sunkiai suvokiami, vargiai įgyvendinami, reikalaujantys ypatingų sugebėjimų, ilgalaikių pasiruošimų, sudėtingų procedūrų, apipinti formulėmis ir skaičiavimais, pagaliau nelengvai pasiekiami, ypatingai brangūs ir gal net neįperkami bei neįmanomi įsigyti.

Valią turime kiekvienas: tai jėga, kuri padeda mums įgyvendinti tikslus, troškimus, svajones. Valia turi būti žmogui natūrali ir organiška, be prievartos pojūčio. Tai elementari savidisciplina, kryptingumas, be kurių gyvenime negalime nieko pasiekti.

Jei vis dėlto kažką darydami jaučiame didelę įtampą, tuomet verta susimąstyti – ar tikrai siekiame savo tikslų, ar jie nėra primesti. Gali būti, kad turime neišvystytą valią – tuomet pasitaikius pirmai rimtesnei kliūčiai palūžtame. Silpnos valios žmonės apskritai nevaldo savo gyvenimo ir lengvai pasiduoda kitų valdymui. O gal naudojame valią kažko slopinimui?

Žmogaus valia yra pritaikyta išimtinai siekti tikslams, bet ne slopinimui ir kovai (pvz., prieš žalingus įpročius). Vystant ir motyvuojant žmogaus valią, atsisakoma žalingų įpročių. Ne kovoti su problemos pasekmėmis, o suprasti problemos priežastis ir išsikelti naujus tikslus bei jų siekti. Tuomet pati problema tampa motyvu ieškoti naujų sprendimų, tikslų gyvenime.

Pavyzdžiui, atsisakant žalingų įpročių, pirmiausiai pripažįstama, kad jie yra, toliau nagrinėjama – ką gero ir ką blogo jie atnešė į žmogaus gyvenimą. Svarbus etapas – moksliškai patvirtintos informacijos skaitymas. Galiausiai iškeliamas naujas tikslas – blaivybė, sveikas gyvenimas ir to siekiama. Taip pat su viršsvoriu – žmogus supažindinamas su neteisingos mitybos ir persivalgymo pasekmėmis ir siekiama naujo tikslo – sveikatos (o ne laikino išorinio efekto). Jokios kovos, slopinimo ar prievartos, žmogus sąmoningai, motyvuotai pats siekia savo užsibrėžto tikslo.

Dauguma žmonių niekada nesirūpino, kad juslės jiems paklustų; pojūčiai kaip nepaklusnūs šuniukai auksi kiaurą naktį, kandžioja rankas aštriais dantimis ir graužia mūsų geriausius batus. Kai juslinis geismas labai stiprus, atrodo, lyg mus už pavadėlio vilktų didžiulis vokiečių dogas.

Nuolaidžiavimas juslėms silpnina valią, didina nerimą, stiprina susitapatinimą su kūnu ir kelia grėsmę susirgti įvairiomis ligomis. Juslių lavinimas - ne nuožmus savęs kankinimas, o sveikatos, saugumo ir išsivadavimo laidas. 

Pavyzdžiui, pakilti nuo stalo po vakarienės reikia ne tada, kai suvalgėte pyrago vienu gabalu per daug, o tada, kai viskas dar labai skanu ir mielai suvalgytumėte dar kąsnelį. Jūs jo nesuvalgote savo noru. Tai rodo, kad meistriškai tramdote jusles, - o jei kiūksote prie stalo, vadinasi dar yra kur tobulėti. Kitaip tariant, juslių lavinimas labai svarbus mokantis gyventi laisvai.

Nenuolaidžiavimas pilvui - neįkainojama paspirtis tramdant mintis. Išmokę nepaistyti gastronominių pomėgių ir sveikai bei saikingai maitintis tik tada, kai esame alkani, žengsime didelį žingsnį keliu į dvasios ramybę.

Visos juslės - kelias į sąmonę. Yra vienas sanskritiškas žodis, reiškiantis ne tik valgymą burna, bet ir valgymą visomis juslėmis. Ledus valgome burna; televiziją — akimis ir ausimis. Viskas skverbiasi į vidų ir tampa sąmonės dalimi. Kai žmonės negali atplėšti  akių nuo televizoriaus, rodančio kokį nors jausmingą filmą, jų juslės puotauja. Beveik niekam neateina į galvą, kad turime teisę spręsti, ką įsileisti į sąmonę.

Dabar į ją patenka viskas: durininkų nėra, o durys amžinai atlapos. Bet galima išmokti sustabdyti įeinančiuosius ir prie durų patikrinti dokumentus. „Ši laida mane suerzins, be to, paskui sapnuosiu košmarus, todėl jos nežiūrėsiu; o ši knyga išmokys mane kantrybės, todėl ją perskaitysiu".

Kai valia yra pajungiama slopinimui ar kontrolei, gaunami priešingi rezultatai, nei užsibrėžta, bei kuriami gilūs vidiniai prieštaravimai. Išskirtiniai valios bruožai – sąmoningumas, savarankiškumas, ryžtingumas, kryptingumas ir atsakingumas. Tai laisvo žmogaus bruožai, todėl valia siejama su laisve. Valios ugdymo sąlygos – motyvas veiklai, reguliarumas, savidisciplina.

Valia ugdoma tik veiksmu. Įdomu tai, kad patys veiksmai dažniausiai nėra sunkūs – pvz., sportuoti daugeliui smagu, laikytis tam tikrų mitybos taisyklių nėra sudėtinga, kažko mokytis ne tik naudinga, bet ir įdomu. Sudėtingiausia – atlikti tuos veiksmus kasdien arba periodiškai. Taigi, dažniausia valios kliūtis – elementarus tingėjimas. Yra ir rimtesni valios stabdžiai – baimė, abejonės, nepasitikėjimas savimi.

Valią palaiko ir stiprina: tikėjimas savimi ir tuo, ką darote; noras pasiekti tam tikrą rezultatą; veiksmų planas ir nuoseklumas; moralinis stabilumas; svarbių jums žmonių palaikymas. Kai žmogus turi aiškius motyvuotus tikslus, tuomet valia į juos veda lengvai, nes nekyla jokių vidinių prieštaravimų, kurie keltų abejonių. Todėl valią galime vadinti jėgų koncentracija, kuri padeda realizuoti priimtus sprendimus.

Kasdien privalome rinktis, ką valgyti, ką skaityti, kokias televizijos laidas žiūrėti, apie ką kalbėti. Tokie išmintingai pasirinkti mažmožiai lemia, ar būsime sveiki, laimingi, saugūs, nesavanaudiški ir gražūs; o vienas iš geriausių būdų šiai pasirinkimo galimybei priminti gali būti kad ir mantra. Kol apsiriję nebegalite pajudėti ir pasijuntate nei šiaip, nei taip - juslės valdo jus.

Atsižvelkime į kitų poreikius. Prisimindami kitų žmonių reikmes ir vertindami svetimą gerovę labiau nei savo, pamažu griauname savo atskirybės kalėjimą. Vaikydamiesi tik mums malonių  dalykų ir primesdami savo valią aplinkiniams, mes dar labiau sutvirtiname savimeilės kalėjimo sienas.

Šeimos reikšmė kiaurą dieną teikia mums galimybių mažinti savivalei, pirmiausia atsižvelgiant į kitų norus. Kai tarpusavio santykiai grįsti jausmais, tai dažnai labai sunku. 

Net kai jums skauda galvą ar blogas ūpas, prisiverčiate šyptelėti banko kasininkui ar padėkoti pardavėjai, bet prisiminkite, kas darosi, kai atsiduriate namie. Mes per dažnai pyktį ir neviltį išliejame ant artimiausių žmonių. Nes mes įsitikinę, kad jie „savi" ir viską perneš, atlaikys ir atleis.

Ar žmonės tapo laimingesni už savo protėvius? Greičiau atvirkščiai, pas mus žymiai daugiau problemų, nors ir sugalvota daugybė pagalbinių techninių prietaisų, kurie, atrodytų, leidžia sutaupyti laiką. Bet mažai kas gali leisti sau atsipalaiduoti. Gyvenimo tempas vis greitėja, mes siekiame išspręsti daugybę problemų iš karto, ir tuo pačiu netenkame dvasinio komforto.

Spręsti iškilusias problemas reikėtų išmintingai, o ne stengtis padaryti viską kaip galima greičiau, be apmąstymų ir pasiruošimo. Jei viską kruopščiai apgalvosite, sudarysite aiškų planą, tuomet pamatysite, kad ir nedidelis veiksmas duos norimą rezultatą.

Neskubėjimas - produktyvumo, susikaupimo, kūno ir sielos sveikatos laidas. Gyvenimas darosi nemielas, jei nuolat trūksta laiko, jei mes be paliovos žvilgčiojame į laikrodį ir skaičiuojame sekundes.

Atrodytų – viskas paprasta: nuolat pasitikriname savo prioritetus ir pagal juos gyvename, tačiau kodėl kartais vis dėlto įsitraukiame į chaotišką gyvenimo klausimų sprendimą? Pirmiausiai todėl, kad daugelis esame linkę pirmoje eilėje atlikti malonius arba lengvus darbus, o tuos, kurių nemėgstame ar vengiame – atidedame. Kai taip elgiamės, tie atidėti darbai anksčiau ar vėliau tampa svarbūs, skubūs, "degantys” ir neatidėliotini, o mes rizikuojame gyventi nuolatiniame skubėjime ir nieko nespėti.

Žmogus, padarantis darbą greičiausiai už visus, nebūtinai jį padaro geriausiai. Skubėdami mes dažnai dirbame prastai arba priveliame  nemažai klaidų, o po to jas taisydami sugaištame tiek laiko, kad lėtai dirbdami būtume padarę daugiau. Be to, kai skubame, nesame atsidėję vien darbui. Skubėjimas - tai įtampa ir daugybė jos palydovių negalių. Per skubėjimą mūsų santykiai su artimais žmonėmis tampa paviršutiniški, nes namiškiams ir draugams pritrūkstame laiko, dėmesio ir tampame abejingi jų reikmėms.

Jei norime gyventi lėčiau, visų pirma reikėtų anksčiau kelkis. Pasirūpinti, kad būtų laiko pamedituoti ir neskubant papusryčiauti su šeima ar draugais. Jei skubėsime rytą, skubėsite visą dieną, taip dažniausiai nutinka. 

Pajutę, kad pradedame skubėti, greitį reikia sumažinti. Nesistenkite per griežtai  suplanuoti darbo laiko, dėl to tik pradėsite nerimauti ir irzti, kai neišvengiamai atsiliksite nuo savo tvarkaraščio. Būtų naudinga atsisakyti nuo nebūtinos veiklos, jei ji neįeina į jūsų  pareigas arba neskatina jūsų dvasinio tobulėjimo.

Neskubus susikaupimas naudingas ne tik jums, bet ir aplinkiniams. Kartą pašte prieš Kalėdas, siunčiant siuntinuką,   stovėjau ilgiausioje eilėje. Ramiai stovėjau, o vyrukas man už nugaros žaibavo akimis ir griežė dantimis - gal buvo draudžiamoje vietoje palikęs automobilį, ar kažkas panašaus. Po kiek laiko atsisukau ir tariau: „Aš neskubu; galite stoti į mano vietą". Vargšas žmogelis kažką sumurmėjo apie visuotinį lakstymą ir akivaizdžiai aprimo. 

Kasininkė matyt buvo naujokė, ji vis labiau jaudinosi, nes žmonės vienas per kitą bruko sverti paketus ir tikėjosi akimirksniu gauti grąžą. Todėl jai aš irgi pasakiau: „Galite neskubėti, man nedega". Kasininkei smarkiai palengvėjo. Žmonėms net nebūtina tada sakyti, kad neskubate; jie tai suvokia iš mūsų kantrybės, susikaupimo ir atidumo kitiems, todėl mūsų pavyzdys visiems išeina į naudą ir tai po to džiugina.

Dar vienas svarbus klausimas – ar mūsų pasirinkimai, o tuo pačiu ir prioritetai, visuomet remiasi mūsų pačių nuomone, ar jie neįtakoti? Labai dažnai, patys to nesuvokdami, mes paklūstame bendrai socialinės grupės elgesio linijai ir tokiu būdu užslopiname saviraišką. Siekiame tai, ko ir visi, nes bijome pasmerkimo – konkuruojame, norime padaryti įspūdį, efektą. Tai spąstai, nes kuo dažniau žvalgomės į aplinkinius ir jų siekius, tuo labiau tolstame nuo asmeninės saviraiškos.

Turime išmokti skirti – kur asmeninės, o kur primestos vertybės, būti sąmoningais ir mąstyti, o ne gyventi šablonais.

Sutelktas dėmesys - žmogaus, kuris našiai dirba ir puikiai atlieka kiekvieną užduotį, gera ypatybė. Bet šiais laikais mes taip įpratome skirti dėmesį iškart keliems darbams, kad nė nebeįsivaizduojame, jog gali būti kitaip: žiūrėdami filmą maumojame kukurūzų spragėsius ar dar ką nors, o dirbdami ar mokydamiesi klausomės muzikos ir dar spėjame bendrauti per Skaipą, vakarieniauti ir rašyti komentarus.

Šitaip paskirstę dėmesį, negalime tinkamai atlikti nė vieno darbo: nejaučiame tikrojo spragėsiu skonio ir neįdėmiai žiūrime filmą ar atliekame darbą, bet rinktis žinoma jums. Kiekvienas mums lemtas darbas nusipelno viso mūsų dėmesio. Kaip saulės spinduliai, didinamuoju stiklu sutelkti į popierių, padega jį, taip ir visas dėmesys, sutelktas į vieną darbą, didina našumą, mažina įtampą ir nuvaiko nuobodulį. O kiaurą dieną nesklaidomas dėmesys nepaprastai padeda bet kurios srities veiklai.

Kai kam nors skiriame visą dėmesį, kiti žmonės negali to nepaisyti, kad ir koks būtų jų santykis su mumis: vyro ir moters, tėvo ir vaiko, mokytojo ir mokinio, draugo su draugu. Pavyzdžiui, su kuo nors kalbėdamiesi, turime domėtis tik žmogumi, su kuriuo šnekame. Žiūrėdami tik į jį, klausydamiesi tik jo ir nesukdami galvos, ką atsakyti ar kaip pakeisti temą, ne tik mokomės susikaupti, bet ir palankiai veikiame kitą žmogų. Romeo, kalbėdamasis su Džiuljeta,  neturėtų atitraukti nuo jos žvilgsnio net tuo atveju, jei į kambarį įžingsniuotų dramblys. 

Dėmesys ypač malonus vaikams. Jie labai pastabūs ir kaipmat suvokia, kad girdime ne viską, ką jie sako. Įdėmiai jų klausydamiesi, įrodytume savo meilę daug akivaizdžiau negu pirkdami žaislus ar išbrukdami po pietų į kiną, be to, mes jiems rodytume labai naudingą pavyzdį, kaip visą dėmesį skirti vienam darbui.

Atėjo laikas išmokti kantrybės, liautis galvoti apie save ir prisiminti kitų poreikius. Visų pirma užuot varžęsi išmokime bendradarbiauti - ypač baisus vyro ir žmonos rungtyniavimas namie, nes šeima pradeda irti. Nebūtina imtis didingų žygių viso pasaulio akivaizdoje; tenkinti kitų reikmes galima beveik nepastebimai. 

Pirmiau atsižvelgdamas ne į savo, o į kitų žmonių poreikius, įrodote jiems savo meilę, bet meilės raiška įvairi. Pavyzdžiui, paisydamas paštininko poreikių, nepuolate jam ant kaklo aiškindamas, koks jis nuostabus; jūs atsižvelgiate į jo poreikius, aiškiai ir tvarkingai adresuodamas laiškus ir neužmiršdamas nurodyti indekso. 

Atsižvelgiate į vaikų poreikius, negailėdamas jiems laiko ir dėmesio, gerbdamas jų nuomonę ir neužmiršdamas rodyti sektiną pavyzdį. Juk jei pagrasinsite sūnui ar dukteriai pirštu ir pareikšite: „Kad man svaigalų nė į burną neimtumėt!" kitoje rankoje laikydamas taurę su svaigalais, auklėjamasis poveikis bus menkas. 

Jei neleidžiate suvešėti jų savivalei ar pasireikšti aistringam žavėjimuisi; tokios laisvės lengviau išmokti vaikystėje, vėliau vaikai mažiau kentės. Jei nuoširdžiai trokštame dvasinės tobulybės, svarbiausias dalykas - paisyti kitų žmonių poreikių. 

Niekas taip negniuždo savimeilės, kaip abipusės kasdienės nuolaidos. Jei šitaip nemažinsime užsispyrimo, jo naštos slegiami nepraplauksime pro gyvenimo vandenyno sąsiaurius ir neprasibrausime pro vartus į sąmonės gelmes.

Dvasiškai tobulėti geriausia gyvenant tarp žmonių. Gyvenimo kasdienybė – geriausia dvasinė mokykla. Mokydamiesi iš savo poelgių pasekmių dėsningumo, įgyjate išmintį, kuri taip reikalinga dvasinio augimo kelyje! Jei mesime šeimą, darbą, mokyklą, iškeliausime į Himalajus ir įsikursime oloje, nuo kurios trys paros kelio iki artimiausio žmogaus, galbūt rasime dvasios ramybę, bet ji bus trumpalaikė. Medžiai mūsų neįžeidinės, voveraitės mums neprieštaraus, mūsų savivalė apsimes negyva, nes niekas jos neerzins, ir mes galbūt nuspręsime: „Ak, koks aš ramus ir dvasingas!" Bet kai grįšime į kunkuliuojantį gyvenimą ir susidursime su žmonėmis, kurių įpročiai skiriasi nuo mūsų, imsime karščiuotis dar labiau negu anksčiau.

Nesuvaldytas protas neturi išminties ir susikaupimo. Be išminties ir susikaupimo nėra ramybės. O argi gali būti laimė neramiam žmogui? Jei išvalysite savo protą, savo dvasią, tai viskas nuostabiai pasikeis. Tačiau turime valyti savo vidų, o ne keisti išorines sąlygas. Deja, dažnai darome atvirkščiai: pavyzdžiui, jūs matote veidrodyje savo išteptą veidą. Jei pulsite valyti veidrodį, tai veidas dėl to nepasidarys švarus. O jei nusiprausite, tai ir atvaizdas veidrodyje bus švarus. Taip ir mes – susidūrę su problema, pažvelkime pirmiausiai į save, o ne pulkime keisti išorines sąlygas.

Didelės meilės ir brandos ženklas - švelniai ir ryžtingai pasipriešinti kitam žmogui, kai jis pasuka slidžiu keliu. Kai būtina, ištarkime „ne" - švelniai, be menkiausio pagiežos ar pykčio pėdsako. Visi galime išmokti gražiai nepritarti.

Visomis išgalėmis stenkitės padėti kitiems. Jei negalite suteikti džiaugsmo, tai bent jau nekenkite. Jūs turite tapti žmogumi, kuris nekenkia kitiems – jei nesėjate blogio, tai daugybė žmonių neišgyvena jūsų galimo blogo elgesio pasekmių.

Kai keičiamas pats gyvenimo pamatas, visiems reikia pritarimo ir paramos. Medituoti ir atsižadėti visų įprastų pažiūrų sunku, todėl ryšiai su dvasingais žmonėmis - kasdienis paramos ir įkvėpimo šaltinis.

Senieji išminčiai mokė, kad meditavimas – pratybų pagrindas, tačiau vadino jį paprasčiausiai – sėdėjimu. Ir sėdėdavo jie tiesiog ant žemės – ne ant prašmatnių baldų, kaip civilizuoti žmonės – o ant plikos žemės, kuri mums tokia dosni. Po ilgos darbo laukuose ar kelionės per kalnus dienos senoliai ieškodavo vienumos tylomis pasėdėti, pailsėti, bet kartu ir pamąstyti. Apmąstymai padėdavo suvokti laiko tėkmę, atitrūkti nuo vienas kitą vejančių darbų, vėl panirti į tyrąją tylą.

Jei norime medituoti, ir šiais laikais turime tik atsisėsti ir nurimti. Žmonės mėgina griebtis visokių gudrybių, bet tik todėl, kad "civilizuoto” žmogaus psichika tokia sudėtinga. Senoliai žinojo, kad meditavimui nieko gudraus nereikia, todėl net nepasistengė kažkaip ypatingai pavadinti šį procesą. Jie paprasčiausiai sėdėjo, kaip kiekvienas sėdėtų po ilgos dienos. 

Dieviškumas myli mus ne todėl, kad esame to verti ar nusipelnėme sunkiu darbu, o dėl to, kad Dievas yra meilė. Dievo meilė beribė, ji negali nei mažėti, nei didėti, bet medituojant, kalbant mantrą ir praktikuojant kitas dvasines technikas gali padidėti ir sustiprėti mūsų meilė Dieviškumui. 

Anot Sri Ramakrišnos, Dievo malonė - tai vėjas, kuris niekada nesiliauja pūtęs. Mums tereikia pakelti bures ir leisti vėjui nešti mūsų laivelį per gyvenimo vandenyną į kitą krantą, į „ramybę, kuri pranoksta suvokimą". Bet dauguma mūsų tvirtai įsikibę į krantą. 

Mūsų burės sudriskusios, o laivelis negali plaukti, nes gausi daiktų manta traukia jį į dugną. Mantą mes kaupėme visą gyvenimą: pomėgius, įpročius ir pažiūras, pagiežą ir pyktį, - visus dalykus, prie kurių esame maniakiškai prisirišę. 

Praktikuodami dvasines technikas, pamažu išmetame nereikalingus daiktus už borto, sulopome bures ir išskleidžiame jas vėjyje, kuris nuplukdys mus į kitą krantą. Vėjas pučia visada, bet reikia pasirūpinti, kad laivelis galėtų plaukti. 

Sakoma, kad kai mes žengiame žingsnį Dieviškumo link, jis prie mūsų prisiartina per septynis žingsnius. Bet trokšta, kad pirmąjį žingsnį žengtume mes, jis mus puikiai pažįsta ir atidžiai stebi, kad žengtume tą žingsnį nesvyruodami. 

Nepakanka vien kilstelėti koją ar net neryžtingai paliesti pėda žemę - reikia atsistoti tvirtai. Neabejokite: kai mes tyra širdimi žengiame žingsnelį Jo link, kantriai nukęsdami aplinkinių įžeidimus, atsikratydami bjauraus įpročio, Jis žengia septynis žingsnius mūsų pusėn. Bet pirmą žingsnį turime visada žengti mes. 

Beprasmiška tuo naudotis kokį kartą per savaitę ar tada, kai šauna į galvą; tai reikia prisiminti visur ir visada - namie, mokantis, dirbant ar ilsintis. Pavyzdžiui, neskubėjimas skatina atsižvelgti į kitų žmonių reikmes ir nedirbti dešimties darbų iš karto, todėl geriau medituojame ir lengviau prisimename mantrą. 

Sakoma, kad bėda yra ne klaidos, bet nenoras jų matyti ir taisyti. Neištaisyta klaida tampa yda ir bėda gyvenime. Jei pastebime besikartojančias negatyvias situacijas savo gyvenime, už jų tikrai yra klaidingi mąstymo stereotipai (spąstai), dėl kurių visa tai kartojasi. Vienintelis būdas jų atsikratyti – pamatyti juos ir sąmoningai jų atsisakyti.

Dažnas pagalvoja, kad senieji protėvių mokymai ar papročiai tėra nereikalinga atgyvenusi seniena. Tačiau būtent dėl senųjų tiesų ignoravimo – kurios, beje, išbandytos ir patikrintos gyvenimu – mes patiriame tiek stresų ir negalavimų. Žinoma, visko šiuolaikiniame gyvenime pritaikyti neįmanoma, bet pagrindinių gyvenimo principų jokia technika nepakeis ir neatstos, jie veikia, jų iš naujo išradinėti nereikia, o štai jų nepaisymas gali būti pavojingas.

Žmonės įsivaizduoja, kad dvasingumas – paslaptingas ir sunkiai suvokiamas reiškinys. Iš tiesų yra atvirkščiai. Dvasingumas glūdi kiekviename mūsų. Bėda tik ta, kad esame išmokyti neklausyti vidinio prigimties balso. Žmonės mano, esą dvasingumas – labai įmantrus mokslas. Iš tiesų yra kitaip. Tereikia perprasti dvilypę savo prigimtį ir išmokti taikyti jos priešybes. Kai tai pavyks, būsi supratęs absoliuto reikšmę.

Nedarykime skubotų išvadų, neribokime savo mąstymo, nesprauskime minčių į rėmus ir šablonus. Supraskime, kad visą savo gyvenimą mes vystomės, augame dvasiškai, kad nuolat keičiasi pasaulio ir žmogaus pasaulyje suvokimas. Visada turėkime erdvę augimui – tegul vienos žinios tampa laipteliais kitoms žinioms, ir taip be galo.

Niekada nepamirškime, kad šis gyvenimo sapnas baigsis ir liks tik tai kas tikra.

Kai žmogus renkasi ne turėjimą, o buvimą, jis nepatiria to nerimo ir nesaugumo, kurį sukelia pavojus prarasti tai, ką turi. Jei aš esu tai, kas aš esu, o ne tai, ką turiu, niekas negali grasinti mano saugumui ar kėsintis į mano identiškumą. Mano centras yra manyje; mano sugebėjimas būti, reikšti esmines savo galias yra mano charakterio struktūros dalis ir priklauso nuo manęs.

Pajuskite, kad visi jūs esate viena. Kai jūs pajuntate visos Kūrinijos vienybę, jums nereikia dėti pastangų, kad pamiltumėte kitus. Meilė – visų mūsų prigimtis, mes visi esame Meilė.

Ką jūs bedarytumėte – gėrio ir meilės pasaulyje turi daugėti! Mylėkime, dosniai dovanokime savo širdžių šilumą, ir pasaulis sužydės...

 Kiek tavyje tavęs?

Žmogus rado erelio kiaušinį ir padėjo į vištos lizdą. Ereliukas išsirito kartu su viščiukų vada ir augo kartu su jais. Visą gyvenimą erelis darė viską kartu su viščiukais, manydamas, jog ir pats yra viščiukas. Jis krapštė žemę, ieškodamas sliekų ir vabzdžių. Jis kudakavo ir mušdavo sparnais, kad galėtų šiek tiek pakilti į orą. Bėgo metai ir erelis paseno.

Vieną dieną aukštai giedrame danguje jis pamatė didingą paukštį. Su karališku grakštumu jis sklendė tarp galingų vėjo srovių, beveik nepajudindamas savo stiprių auksinių sparnų. Senasis erelis su pagarbia baime pažvelgė aukštyn. „Kas tai?" – paklausė jis. „Tai erelis, paukščių karalius," – pasakė jo kaimynas. – „Jis priklauso dangui. Mes priklausom žemei – mes vištos." Taigi erelis gyveno ir pabaigė savo gyvenimą kaip višta, nes jis galvojo, jog taip ir yra.