Akmuo didžiuojas tuo, jog – kietas,

Nors smėliu, dulke virst – lemtis.

Jis trokšta vieno – būti pastebėtas,

Tokia tik dulkės laikina viltis.

Pakrantėj šitaip nuobodžiaujant,

Aplanko kartais ir Gyva mintis.

“Kokia prasmė taip poilsiaujant,

Jei kelio dulkės laukia ateitis?”

Aplinkui paukščių skraido daug,

Neprisirišę jie, dvasia laisvi.

Juk tam tereikia tiek nedaug,

Nesvaigt akmens puikybėj –“kaip visi”.

Nors akmenys pajūrį guli,

Nepastebi šalia jie begalybę

Ir Tai, ką savyje vertingo, tikro turi.

Akmuo temato kranto kietą realybę.

Akmuo yra akmuo,

Tai tik kieta, šalta uoliena.

Bet ir jame yra – vanduo,

Kurį jis atitvėręs abejonių siena.

Jei norit tikrą laisvę gaut,

Panirkit drąsiai į savas gelmes.

Akmens puikybę kietą nusiplaut

Rūstybės ir klastos išsivalyt dėmes.

Mirtis juk niekad nepaklaus,

Ar pasiruošę mes, ar ne.

Ateis ir – netikėtai nušienaus

Ir nesvarbu ar pasiruošęs, ar dar ne.

Iš atgailos mažai naudos,

Jei atgaila ta – būna pavėluota.

Ir Sielai išsilaisvint neužteks jėgos,

Jei apie Ją tik mirštant pagalvota.

Ar verta akmeniu toliau gulėt

Ir apie laisvę tik iš reto pagalvot?

Kol dar gyvi į Laisvę Sielos reik judėt

Ir abejonėse akmens nustot svyruot?

Pamesk aukštai į viršų akmenį,

Jis nepatenkintas, sunkus žemyn nukris.

Pamesk aukštai į viršų paukštį,

Jis su džiaugsmu, lengvai aukštyn nuskris.

Žmogus iš tikro – ne akmuo,

Jis Dievo realybės paukštis.

Kitoks jam skirtas čia vaidmuo,

Per Meilę siekti dvasios aukščių.

Kai Meilės kupinas žmogus,

Iš Homo sapiens tampa – HomoVerus.

Į Laisvę dvasioj kvies visus,

Vidiniams Meilės vartams atsivėrus.

Taikos ir ramybės Dvasiai