Kada galvoji apie ką nors, nesvarbu apie ką, (dvasingumą, Dievą, Advaitą, pranašystes ir tt.), visada bus kokie tai prieštaravimai, nes pati kalba jau yra duali. Jei kas tai yra už, kas tai patinka, tai būtinai bus ir kas tai prieš, kas nepatinka. Jei galima vienaip, tai būtinai bus negalima kitaip, jei norisi vieno, tai nesinori kito ir tt. Galima sakyti, toks yra proto dualus ypatumas. Todėl įvairius dvasinius mistinius dalykus, pavyzdžiui tokius kaip savęs, gamtos, esmės pažinimas, niekada neįmanomas pažinti protu, nes jis – dualus, skirtingai nuo to ką norime pažinti. Protas visada sako, jog “lazda turi du, vienas kitam priešingus galus, esančius konflikte vienas su kitu”. Jei esi už kažkurį tai vieną, tai būtinai būsi prieš kitą, tame yra proto logikos esmė.

Nors iš tikro Gyvenime yra ne taip. Nėra jokių priešingybių, ar priešingų vienas kitam galų, galima sakyti, jog lazda – Vientisa, tai Vienis ir nesvarbu su kokiu ženklu plius ar minus. Todėl, kad ir ką begalvotum protu mistinėmis, dvasinėmis temomis, visada atsiras kokie tai prieštaravimai, nesutikimai, neatitikimai, kils nesibaigiančios abejonės. Todėl, jei nori rimtai užsiimi savęs pažinimo praktika, ar meditacija, pirmiausia turi atsikratyti abejonių.

Protas ir yra tai, kas abejoja. Vadinasi tam, kad neabejoti, būtina išeitu iš už proto ribų. Kitaip sakant, lieki tik kaip Esmė, tada jokie klausimai ir atsakymai nepalies, nesikabins. Ir tai bus daugiau nei gauti atsakymą į konkretų klausimą. Tai reiškia, jog tampi visiškai laisvu nuo bet kokių klausimų ir atsakymų.

Tačiau, jei žmogus sako, “aš ką tai supratau”, toks pasitenkinimas tęsis penkias, gal penkiolika minučių, vėliau nebūsi patenkintas tuo ką supratai. Ir toks bėgimas ratu tęsis visą gyvenimą, visada ieškosi ir šuoliuosi per gyvenimą. Net mirštant žmogus dar bandoma suprasti, kas vyksta ir kas bus toliau...

Geriausias sprendimas – pradėti gyventi čia ir dabar ir nesistengti ką tai suprasti, o tuo labiau viską. Šiandiena yra daug įvairių mokslinių specializacijų, tyrimo krypčių, kurios tiria gyvenimą įvairiais aspektais. Tačiau tokio mokslo, kaip būti laimingu – nėra. Kiekvienas apie laimę sako ką tai kita, ką tai savo, tačiau visada turima omenyje viena ir tą patį, jog tame, kaip gyvena dabar, nėra laimingas.

Manymas, jog tam, kad būti laimingu, reikia būtinai ką tai suprasti daugiau – neteisingas. Taip nėra.  Atvirkščiai, tai – nelaimė ir kuo daugiau stengsiesi suprasti, tuo giliau būsi toje nelaimėje. Laimė – visiems viena ir turi vieną kryptį, tai – sąmoningas suvokimas to, kas yra dabar. Atsilaisvinimas nuo bet kokių minčių spaudimo. Kada sąmoningai esi tame kas yra, mintys nejuda, jos nespėja prisikabinti. Bet kokios mintys – visada nuomonės už, arba prieš. Jei neturi nuomonių, paprasčiausiai esi čia ir dabar be nuomonių. Kada nėra nuomonių, nėra kančių, nes kančios – tik mintys. Gyvenime čia ir dabar nėra jokios kančios iš tikro.

Vaizdžiai sakant, atmeskite smegeninę ir gyvenkite aiškia sąmone taip, kaip yra dabar. Esi tiesiog dabar ir tai yra vienintelis realus, nenuginčijamas faktas. Tame nėra abejonių, visada esi dabartyje. Todėl nereikia stengtis kaip tai “į dabartį įeiti, susivokti ir tt”, nes ir taip tame esi visada. Tam nėra nei praktikų, nei mokytojų ir būtinumo ką nors dėl šito padaryti papildomai. Tai tiesiog įgimta, pirmapradė, natūrali visų būsena.

Pirmiausia pasireiški dabartyje kaip suvokimas, o mintys ateina po to. Kada prabundate ryte, juk ne iš karto esate nelaimingais, gal tik po kelių sekundžių, kol atsimenate savo tą “aš”. Kai miegate būna gerai, nesijaudinate, kad esate “nesąmoningi, neprašviesėję, nedvasingi, neturtingi ir tt”.

Kada eini ir matai, pavyzdžiui graži gamta, momentui užsimiršti pagalvoti ir susižavi. Tai ir būna tas trumpas laimės momentas. Visiems žmonėms Laimės formulė viena ir labai paprasta – būti sąmoningume, bet negalvoti apie tai, paprasčiausiai būti, liudyti kas vyksta. Ir tai vyksta be jokių praktikų, ar papildomų meditacijų.

Nėra kelių ar mokymų į tai, kas yra čia ir dabar. Iš savęs niekur ir taip neišeisi. Jei yra kokia tai nelaimė, jos reikia ieškoti savyje. Daugelis sėdi savo susikurtame pasaulyje, savo nelaimėje ir žiūri iš ten į išorę, galvojant, jog išorėje kas tai gero turi prilipti, kaip tai pasiseks ir tt.

Bet taip neatsitiks. Visa tai viduje. Liksite tokie, kokie esate. Todėl, dėl visų problemų reikia giliau kastis į save, o ne į kokius nors kitų pasakojimus išorėje. Maža kas ką sako, ar parašo... Tai tik nuoroda jūsų pačių vidiniam darbui.

Skausmas irgi gali būti laimės kelias, nebūtinai tik džiaugsmas. Todėl, kad ir kaip saldžiai nečiulbėtų kas nors išorėje, tokiu pranašu ar dvasiniu Meistru susižavėti neverta. Gal jis pats ir laimingas, bet tai tik jis, ne jūs. Nors ir žiūrėsit į svetimą saldainį, nuo to burnoje nebus saldu. Suraskit savo dvasinį saldainį. Jis ten, visada tavyje, esantis dar prieš skausmą, ar džiaugsmą. Savęs pažinimas – skausmo šaltinio paieška. Jis yra ta pačia kryptimi kaip ir “aš” jausmas.

Todėl žmonės nemėgsta likti vieni su savimi, nes tame nebūna džiugu. Žmogui sunku nuo savęs, nes nešiojasi skausmą, kaip kokį maišą ant kupros. Tačiau galima grąžinti ir laimę, nusimesti maišą.

Tam nėra jokių praktikų. Nes praktika nuo vidinio visada nuveda kažkur į mastymus, apmąstymus ir tt. Pavyzdžiui, “aš medituosiu, atversiu papildomai kokias tai čiakras, prašviesėsiu ir tt.”. Tačiau, tai dar labiau padarys žmogų nelaimingesniu, abejojančiu ir laukiančiu. Nors ir užsidės palaiminto kaukę išoriškai, pasakodamas kaip jam nuo to gerai, nieko nepasikeis.

Laimė ir prašviesėjimas nutinka tada, kada pasilieki tame, kame esi dabar. Jei esi dabar nelaimingas, tai būk sąmoningai labai nelaimingas, tiesiog liudyk tai. Žinai save ir išreiški save tokiu koks esi pilnai, be apmąstymų ar kaukių. Pasiliekant visada tame ir bus tai, kas vadinama prašviesėjimu, be jokios papildomos mistifikacijos.

Visa kita, kas liečia čiakrų atvėrimus, bendravimus su kosmosu, ateiviais, reinkarnacijas, prisikėlimus ir tt – mitai, neturintys nieko bendro su išsilaisvinimu, laime. Prašviesėjimas yra labai kasdienis, pats paprasčiausias dalykas gyvenime, kada žmogus lieka sąmoningas niekame ypatingame, o tame kaip yra.

Kaip yra, taip yra. Tokia sveikata, toks protas, tokie jausmai ir tt. Momentą suvokiu, nesuvokiu, tačiau tame lieku ir tai laimė. Iš šito negali išstumti niekas, visada būsi tame, kas yra. Taip atsiranda gilus stabilumo, saugumo jausmas, tokia būsena nebegali pasikeisti. Nesinori to, ko nėra ir nebijai prarasti to, kas išėjo, kadangi dabartyje nieko tokio ir nėra.

Rytojaus diena dar neatėjo, vakarykštė diena išėjo, todėl visada esi čia. Jei atsiranda mintys apie rytojų, jos atsiranda dabartyje. Visi esam dabartis. Todėl praktikos, siūlančios suvokti dabartį, būti momente čia ir dabar – kvailystės. Dvasiniai Advaitos Mokytojai taip mausto žmones, pakeliant savo vertybę. Nė vienas mokytojas negali pasakoti, kaip galima grįžti į dabartį, niekas negali mokyti, kaip atskleisti esmę. Jūs jau esate tame. O kad šitas esminis faktas nutylimas – mokytojų apgaulė. Gal jie tai daro ne dėl piktumo, bet vis viena apgaudinėja.

Jūs esate čia ir dabar – jau namie, kas be nutiktų. Ir kada pasilieki tame, nustoji ieškoti to, ko nėra, nes suvoki, jog visada esi namuose. Visada savyje, dabartyje ir iš tos dabarties niekada negali kaip nors iškristi.

Praeitis nėra kokia nors problema. Visa psichologija ir visos dvasinės praktikos, kurios moko atleidimo, praeities dvasinių traumų atsiminimo ir tt – kvailystė. To jau nėra, visa tai išėjo. Prisiminimai vyksta dabartyje, tiesiog čia, kur dabar esi. Ateitis, likimas, (kaip geriau, kaip bus, nebus), svarstoma momente dabar. Esant dabartyje svarstom apie ateitį, atsimenam praeitį. Tačiau prisiliesti prie tos praeities, ar ateities negalime, nes tai nėra tikra. Mes visada gyvename tik dabartyje.

Kai kurie mokytojai mokiniuose išugdo tokį  nepilnavertiškumo kompleksą, jog jie savęs nesuvokia visada. Giliai suvokti save visą laiką ir nebūtina. Jūs esate pats suvokimas, sąmonė. Visi esame Vienos Sąmonės skirtingos pasireiškimo formos. Pavyzdžiui, gamtoje yra įvairus oras. Dangus būna debesuotas arba švarus ir melsvas, tačiau jei bus toks švarus visada, nebus gerai.  Saulė tiesiog iškepins viską. Todėl visą laiką save pažinti irgi nereikia. Tai tik mokytojų sukurtas nepilnavertiškumo kompleksas. Esate pats suvokimas, Tai kas suvokia.

Kada eini gatve suvokti visus einančius šalia nereikia, galva paskaus, kūnas to neišlaikys. Reikia suvokti save tada, kada to norime, kada įsijungiame į tai, kada reikalingas išraiškingas būvimas čia ir dabar.

Nuo nepertraukiamo suvokimo vaikščiosi kaip idiotas, išverstomis akimis. Rytuose piktnaudžiauja tuo, sėdi pakelėje palaimoje ir viskas, be jokios naudos. Šalia vaikų namai, eik padėk, nuimk derlių, ar dar ką nors gero padaryk. Bet ne, sėdi tokie palaiminti ir viskas. Tai kvailystė, klaida ir visai nereikalinga. Iš Dvasinės Realizacijos sukurtas koks tai religinis mitas. Nors iš tikro, tai daugiau yra gyvenimo paprastumas, tam tiktų išsireiškimas – buities religija.

Kada gamini maistą, prižiūri kūdikį, eini į svečius – visa tai, ką darai ir turi tapti religiniu aktu. Tuo metu turi būti ne mažiau religinga nei bet kokioje šventykloje per mišias.

Šiandiena religija ir dvasingumas perkeltas į šventes, (kalėdos, velykos, sekmadieniais bobutės nueina į bažnyčią) ir iš esmės visa religija. Kur dingsta religingumas kitu metu? Jo paprasčiausiai nėra, kaip ir pačiose šventyklose apeigų metu. Tas pats ir Rytuose, dvasingumas suvedamas tik į kokias tai meditacijas, dvasines praktikas. “Pameditavau, ką tai pajaučiau ir tapau geresnis už kitus” Nesąmonė, kokiu būdu? Visi esam nupinti iš vienos ir tos pačios Esmės. Viskas yra vienas Sąmoningumas, viena Sąmonė, viskas nupinta iš vieno Gyvenimo, viena Būtis, viena Tuštuma. Meilė viena visiems ir likimas vienas visiems.

Todėl, ne tik astrologija ir hiromantija su visais horoskopais yra niekai, bet ir daugelis dvasinių mokymų taip pat. Bet kuris guru, skelbiantis, jog dėl laimės reikia ką tai papildomai daryti – apgaudinėja. Paprasčiausiai reikia suvokti tai, kas jau yra, kas esame ir visada buvome. O daryti dėl to ką nors – nereikia.

Tai paprasčiausiai suvokiama ir viskas. Pavyzdžiui, kaip atsitinka su įsivaizduojamos gyvatės baime miške. Kada galvoji, jog tolumoje matai gyvatę, ką tai panašaus į tai, tampa baisu. Bet kada įsižiūri atidžiau, supranti, jog tai ne gyvatė, tik paprasta medžio šaknis, baimės nebelieka. Tam nieko nedarei papildomai, tik teisingai supratai kas yra realu ir tiek.

Todėl visi aukšti dvasiniai išsireiškimai, kaip suvokimas, prašviesėjimas ir tt. yra paprasčiau, nei pirmaklasio matematika, ar gramatika. Ant tiek paprasta ir kasdienio būti tame kas yra, kaip vienas kvėpavimas.

Galima sakyti, jog įvairūs “dvasingumo guru” pavogė tikrovės paprastumą ir daugiau puikuojasi, nei pataria. Juk kada sėdi pilnoje gerbėjų salėje, (gėlės, maistas ir tt.) – malonu, dirbti nereikia, gali sakyti: “Man nieko nereikia, viską gaunu momente čia ir dabar”... Tačiau, jie negali nupasakoti, paaiškinti, jog visa jau yra dabar čia, nes kai tai supras kiti, daugiau ten neis.

Tikro meistro darbas, gali būti tik žadinimas, jog jau esi, tik krypties nurodymas, kad pas jį į satsangus daugiau niekas neitų.

Būtų ant tiek laimingi čia ir dabar, jog jokių klausimų daugiau neliktų. Žiūrėtum į vaikus, anūkus ir tai būtų pats geriausias jūsų guru. Tada dvasinė sancha vyktų virtuvėje, verdant maistą, draugių apsuptyje. Tai turi būti kiekvieno laimė, už kurią mylėti meistro nereikia, tuo labiau, kad jam to ir nereikia.

Ieškokit laimės savyje, nustokit ieškoti pas dvasinius mokytojus. Paimkit iš jų tik nuorodas, įkvėpimą, bet nesekite paskui juos. Eik į save, skaitei, klausei, viską žinai, dabar daryk. Niekas už tave to nepadarys, joks mokytojas ar guru. Kitas gali tik įkvėpti, patarti ir viskas. Tas, kuris jau laisvas, išlaisvinti kitų negali, kadangi nebemato nelaisvų. Nemato ko nors neprašviesėjusio, todėl, ką nors prašviesinti irgi negali. Gali tik priminti dar abejojančiam, jog jis jau laisvas. Įkvėpti, kad pilnai patikėtų į save. Visi esam nupinti iš vienos tuštumos, vienos sąmonės. Todėl skirtingų, atskirtų iš tikro nėra. Visų prigimtis nekintanti, nejudanti, pilna ir tobula.

Jau esame paieškos pabaiga. Esame ir pati pradžia, nes be mūsų šio pasaulio nebūtų. Žvaigždės sužimba tik tam, kad mes į jas bent kartą pažvelgtumėm.

Sąmoningumas yra net prieš tai, kai kas nors suvokiama. Tu esi ir tik po to atsiranda pasaulis. Tavęs nėra ir pasaulio nėra.

Kada esate giliam miege, be sapnų, visos religijos, tikėjimai, viskas dingsta kur? Kur išeina kančios, kur išeina laimė ir tt? Nėra nieko. Nebūties ramybė ir tyla. Mūsų prigimtis –  tyli, rami, nejudama. Paprasčiausiai dienomis gausiai apsėsta mintys. Nuo vaikystės pas daugelį tas dėmesys pabėga į mintis.

Bet iš tikro tai netikroviška. Iš tikro niekur nepabėgat. Iš savęs, iš dabarties momento negalite kaip nors iškristi. Dėmesys nueina į mintis. Na ir kas, tegul, kas tame baisaus?

Ieškančius dvasingumo apmovė, teigiant, jog prašviesėjimas, kažkas tokio, kas labai aukštai, po septintos čiakros, nesibaigiančio vienatvės retrito ir tt.  Tai, ko ieškote ir ko visais laikais ieškojo meistrai, yra jumyse tiesiog dabar.  Ir dėl to nieko nedarote, o visa kita – pasakos ir apgaulė.

Kam gerai šventyklose, pastatytose ant melo apie atskirą Dievą? Šventikams, o parapijai visada nelengva, jie kenčia, nes bijo pikto Dievo. Bijo, jog padarė ką tai nesąmoningai, kam tai pakenkė ir tt. Advaitiečiai irgi bijo. Bijo, jog nespės prašviesėti šį gyvenimą, kad savęs dar nesuvokia 24 valandas per parą. Tai tokia pati apgaulė, kaip ir religijos. Visa tai kalba ne apie tai kas yra, o tik kaip tai pasireiškia. Ant to laikosi visa spekuliacija. Tiesa tame, jog esate ir viskas, nesvarbu kaip pasireiškiate dabar.

Dangus nėra debesys. Dangus tai dangus, o debesys, tik viena iš jo galimybių, yra tai, kas gali nutikti danguje. Ten taip pat skraido įvairūs paukščiai, lėktuvai, bet dangus apie tai nežino. Jis tiesiog yra ir viskas. Jei nukrisi iš ten į jūrą, jūra apie tai irgi nieko nežinos. Ji tiesiog yra. Kadangi viskas, kas yra, atvira, neutralu. Nėra kokios tai Visatos ar Globalios sąmonės, kuri iš jūsų būtinai reikalautų prašviesėjimo šiame gyvenime. Tai absurdas ir niekai. Esate ir taip ne mažiau Dieviški, nei tie su “pažymomis”, apie prašviesėjimą, pakylėjimą ir tt. Žinote save kaip esmę ir to pilnai gana...

Jei aš ne Advaitos meistras, nuo to gal būsiu mažiau laimingas, nei galiu? Jei neprašviesėsiu tapsiu blogu žmogumi?

Nėra prašviesėjusių Ten ir nėra neprašviesėjusių čia. Būtų tas pats, jog šventikas kuo tai yra geresnis, nei senutė turguje, pardavinėjanti saulėgrąžas. Tai absoliuti proto kvailystė. Mes – Viena, iš Vieno ir Viename. Kad ir kuo dabar tikėtum, į Brachmaną, Nirvaną, Dievą, Krišną, Budą, Jėzų, Muchamedą, prašviesėjimą, ar iš vis į nieką, nesvarbu, Tai, kas esate, jau jumyse. Ir į Ten nėra jokio kelio, nes einantis esate patys, negalintys rasti save. Ieškotojas yra Tai, kas ieškoma.

Akis mato viską, apart savęs, bet tai nereiškia, jog jos nėra. Jei kiekvieną įkvėpimą savęs dar nesuvokiate, ar nuo to dingstate? Jūsų nėra tada? Esate, nors pilnai ir nesuvokiate save. Suvokimas, tai tik viena iš pasireiškimo galimybių, tačiau esame visada Tai, kas yra anksčiau nei suvokimas. Esatis – tas kas yra. Tai gali pasireikšti kaip diena, (suvokimas to), arba kaip naktis, (nesuvokimas). Tačiau mes, nei viena nei kita, nes iš tikro esame už viso to ribų.

Visi laisvi ir niekur nuo savęs nepabėgsime, savęs nepamesti. Laimė ne tame, kad atradai tai ką ieškojai, o tame, jog nustojai ieškoti, nieko netrūksta, nes naudojiesi tuo, kas yra, priimi taip kaip yra.

Kiek pasaulyje karų, kiek kančių ir paieškos aplinkui? Ir dėl ko visa tai? Nes nelaimingi. Jei laimės nematai čia, kur esi dabar, tai nepamatysi jos nei Himalajuose, Indijoje, nei dar kur nors. Pas bet kurį dvasinį meistrą nerasi nieko tokio, ko nėra pas mus. Juk ne jis toks išmintingas, sakantis išmintingus žodžius, o jūs išmintingai suprantate. Mylite, nes patys esate Meilė. Esi dabar ir tai svarbiausia kas gali būti. Jūsų šypsena nėra nė kiek mažiau Dieviška, nei kokio nors išdidaus Advaitos meistro ar šventiko.

Ir visi tie, kas skirsto, dalina, vertina, teisia – paprasčiausi niekšai. Pasikartosiu, laimė tame, jog nieko nebeieškote, kada viskas yra gerai taip kaip yra.

O kas yra visada ir ko niekas neatims iš mūsų? Tai – dabarties momentas ir net jausmas “aš”. Reikia išmokti naudotis tuo visada, virtuvėje, lovoje, darbe, gatvėje ir tt. Būti tame kas yra sąmoningai ir viskas. Tada Meilės nektarą gersite iš bet kurios gyvenimo balos. Bet kokia likimo kančia prisigers ta nuostabia Būtimi. Gyvenimas atsivers pilnu spektru, kuriame nėra nei blogo, nei gero, tiesiog yra.

Taip, pasaulyje yra pelkė ir yra švarūs tvenkiniai, bet tai nereiškia, jog pelkė – blogai. Taip, yra žmonių, pas kuriuos visos mintys tik rožinės, bet yra ir tamsių, sunkių žmonių, šachtininkų, keiksnojančių viską aplinkui. Tačiau tai nereiškia, jog jis blogas ir jam būtinai reikalinga kokia tai Vedinė sanitarija.

Iš to nereikia daryti gerai, ar blogai. Taip pasireiškia pasaulis ir tiek, be vertinimų ir paaiškinimų. Yra žvaigždės kurios užgęsta, tačiau yra ir tokios kurios užgimsta, sužiba naujai. Tame juk vienos nėra geros kitos blogos. Jos nei blogos, nei geros. Skirtumai yra viskame ir visur. Gyvenimas taip pasireiškia skirtumuose pagal savo vidines priežastis, kurių suprasti nereikia ir neįmanoma niekam.

Kodėl vienas žmogus serga, o kitas pavyzdžiui ne? Todėl, kad taip nutiko ir tiek. Protui visada reikia logikos? Gimstama formose, o jos, kaip ir bet kas materialu – laikinos. Mes – Ta beformė amžinybė, įsispraudžianti į laiką ir kada Tuštuma jaučia formą, jai ankšta, tada pradeda ardyti tai, kame ji yra.

Ką tik gimęs kūdikis keletą sekundžių būna visiškai sveikas, po to prasideda procesas. Todėl reikia vertinti mylimus ir nemylimus, pažįstamus ir nepažįstamus kas dieną, kol dar galit, nes tai neilgam. Susitinkame tik kartą ir tai gal daugiau nepasikartos. Išskirs laikas, kuris ir suveda. Kada suprasime, jog visi kaip formos mirsime, mylėsime tai, kas yra dabar. O visos taip vadinamos reinkarnacijos, pesikūnijimai ir tt. – niekai, eilinė koncepcija prote. Juk iš tikro dabar gyvena visai kiti žmonės, nei buvo kadaise. Nereikia apsigauti, jog tai jūs kokioje tai kitoje formoje buvote. Ne, taip nėra. Tas individo “aš” jausmas, kuris susipynė į ryšulėlį čia ir dabar, tas atskirumo jausmas – laikinas, kaip ir kūnas, protas. Ir kiekviena diena, kiekviena sekundė tokį ryšulėlį vis labiau ir labiau atriša. Todėl žmonės, nors dar ir nesuvokiantys šito, mylėkite ką galite ir kiek galite, laiko tam nedaug.

Kada žmogus suvokia savo, kaip formos, mirtingumą, suvokia ir kitos formos neišvengiamą mirtingumą. Tada nesistengia pakeisti tai, kas vyksta. Nėra prasmės keisti kas vyksta, kadangi visa tai vis viena baigsis, kaip baigiasi bet koks jūsų sapnas.

Taip, gal kas tave įskaudino praeityje, tačiau gyvenk toliau, dabar kitas momentas, to jau nebėra. Ar yra prasmės užsiminėti atleidimo praktikomis to, kas buvo sakysime vaikystėje, kai tau dabar apie 60? Kaip kvaila užsiiminėti tokiais praeities prasivalymais, išsivalymais, atleidimais ir tt.

Mes – tik dabarties momento vaikai. Gimėme dabartyje ir mirsime dabartyje. Ir kada natūraliu būdu suvokiame tai, atsiranda Meilė tam, kas yra, nes pamatai, jog viskas supinta iš Vieno, iš dabarties ir niekas nesikartoja. Todėl, bet kokios gyvenimo klaidos yra tiek pat vertingos, kaip ir bet kokie reikšmingi asmenybei pasiekimai. Nesėkmės yra tiek pat vertingos, kaip ir bet kokia sėkmė, kadangi pilnumas juda ratu, sumaišant skausmą, kančias ir džiaugsmą. Vienas prašvito, kitas ne ir abu teisūs, abu ne mažiau vertingi tokie kokie yra. Todėl negeiskite to, kas yra pas kitą, su tuo jums negyventi. Jums gyventi su savimi, savo įsigijimais. Taip, galite norėti, bet neprisiriškite prie to. Mylėkite save tokį koks esate, nes nėra kito pasirinkimo.

Būkite ant tiek paprasti, jog dvasiniai gurų patys važiuotų pas jus ir klaustų, kaip čia taip paprastai ir laimingai gyvenate be jokių satsangų, retritų ir papildomų meditavimų?

O jūs atsakysite jam, “piešiame mandalas tam, kad tai patinka, skambiname varpais, nes tai gražu, malonu, bet nuo to nieko nereikia, tuo nieko nesiekiame ir nesitikime.” Gyvenkite taip, jog mokantys, kaip reikia gyventi teisingai guru, negalėtų parduoti savo knygų, kad tomis knygomis kūrentų pečius, nes jų niekas nebepirks. Būsimas kuras pečiui: “10 žingsnių iki laimės”, “Kaip pažinti save”, “Kaip atrasti save?”, “Sėkmės eleksyras” ir tt. Kas pažins save, jei ne jūs patys? Ar kitas gali geriau žinoti tai už jus? Ar tas, kuris gyvena Amerikoje, žino geriau kaip reikia pažinti jus? Ir jei nepažinsi savęs, ar jūsų dėl to nebus?

Jūs jau laisvi ir nušvitę visi iki vieno, esate pačiame palaimos centre, ten kur reikia. Jūs – viso to, kas yra dabar – Šaltinis. Kad to dar nejaučiate, na ir kas? Juk pievoje ne kiekviena gėlelė pražysta iš karto, šį pavasarį. Taip jau gyvenime nutinka, jog būna visaip. O kas ir dėl ko būtent taip yra, nežino niekas. Žmonės būna įvairūs, bet visi esate Tai, kas yra visada.

Pradžioje pasitenkink tuo, jog paprasčiausiai žinai, kad esi ir daugiau nieko nereikia. Iš tavęs tada sklis toks  amžinos palaimos aromatas, kad net patys Advaito meistrai pavydės.

Eikite atgal, į save ir mylėkite tai, kas yra. Ne už tai, jog nusipelno, yra už ką mylėti, o todėl, kad esate Viena su Tuo, kas yra. Tada neįmanoma nemylėti To, kas esi Tu ir kiti. Tai kaip motina, jei ji žinoma normali, nemylėti savo kūdikio paprasčiausiai negali. Ir myli jį tik dėl to, jog jis yra, ne už ką nors.

Kada suvoki kas esi, tampi pačiu pasauliu. Kiti žmonės, visas šis pasaulis ir už jo ribų – esi Tu. Tai – kame viskas vyksta.  Tada vienas kvėpavimas, vieni namai, jaukumą jauti visur, nebūna nieko svetimo.

Jei sieki prašviesėjimo sau, kaip asmeniui, tam mažajam “aš” – atskiri save nuo pasaulio. Tačiau tai tik prote, įdėja. Iš tikro tu už tos idėjos. Pasaulis neskyrė prašviesėjimo šiandiena, o nori to, ką matai pas dvasinius meistrus, vėl atskiri save nuo pasaulio. Tačiau kada atsisakai norų ko dabar nėra, atsiduri ant vienos bangos su pasauliu. Tai ir yra jūsų Dao, Brachma, viena dabarties banga. Plauki su tuo, kas yra, nes esi tame, ką pasaulis duoda. Tada pats pasaulis kvėpuoja per tave ir nebereikia kaupti jokios pranos įvairiomis jogomis, nes pats esi – prana.

O kaip dėl pasakojimų apie praeitus gyvenimus ir reinkarnacijas?

Visi pasakojimai apie praeitį, praeitus gyvenimus, reinkarnacijas vyksta kur? Dabartyje. Realiai protui, visada tik vienas gyvenimas – šis. O visa kita – mitas, vedantis į praeitį. Tai tik izoterinės koncepcijos, pagyros, blefas, kad pavydėtų, “neatsimenantys”. Taip, mūsų kūnai, atmintis, tendencijos, polinkiai, viskas nupinta iš praeities. Bet kam apie tai kalbėti, juk tai jau nieko nebereiškia. Pasakoja ir giriasi tuo, šiame gyvenime, čia ir dabar, ne kur nors praeityje. Gali pripasakoti ką tik nori, tačiau jei tuo patiki, makaronai tiesiog prikimba prie lipnių ausų. Tampama idiotais, kuriuos nesunku apmauti.

Kada kas nors kalba, neiškrisk iš dabarties. Stebėk patį kalbantį, nesvarbu ką taria lūpos, tai tik garsai, vertybę visam tam ką jis sako, suteiki tu, klausantis. Jei patiki –  iškeli jį.  Tačiau tai tik tavo vaizduotėje, iš tikro nuo to jis nepaūgėjo ir nenušvito daugiau nei buvo.

Žaidimas vyksta galvoje, sąmonėje. Kiekvienas religinis tikėjimas piešia skirtingas realybes. Nors iš tikro, Realybės negali būti skirtinga, ji Viena. Atverkite realiai akis dabar, be minčių ir svarstymų. Saulė šviečia visiems viena. Ji nėra nei vedinė, praninė, ar dar kokia nors. Tai tik sauliška saulė ir ji yra, nesvarbu kokia, kokiais epitetais ją neįvardinsime. Patinka –  šildykis, nepatinka – bėk slėptis. O nuomonės apie ją – tušti niekai. Ir taip su visais izoteriniais klausimais, nuvedančiai nuo Esmės.

Ne tik kad prieš tai buvusius gyvenimus, tuo labiau kitų, nėra reikalo žinoti, bet netgi savo vakarykštę dieną reikia žinoti tik tiek, kad kaip nors oriai pragyventi šiandiena. Maža kas buvo vakar, tačiau kitą žmogų matai dabar, dabar jis tau nieko nepadarė. Neapsunkinkit gyvenimo tuo, darykite jį paprastesniu, lengvesniu, be praeities naštos. Tada gyvenimas pasireikš taip, kaip yra.

Kur dingsta buvęs vaikystės džiaugsmas?

Kada auga kūnas, mezgasi protas, tuo pačiu auga ir svarbumas. Augant svarbumui jauti atsiskyrimą. Kiti tokie pat svarbūs taip pat tolsta nuo tavęs. Žmonės viename mieste, vienoje šeimoje nebejaučia vienas kito. Kiekvienas nori kat tik jį jaustų, nori kad tik jį mylėtų, suprastų, priimtų ir tt. Viskas eina į save, sau, o vaikystėje viskas buvo visiems.

Subrendę daro meditacijas, kad niekas nemaišytų ir tt. Tampa kliūtimis viskas. Žinoma, galima užsiimti viskuo, tame tarpe ir reinkarnologijomis, jų studijavimu. Tai protui įdomu, tačiau neturi nieko bendro dvasine prasme. Tai nėra dvasinė praktika, ar kažkas panašaus. Tai pasaulio funkcionavimo tyrimas, neturintis jokio santykio su laime, ar nelaime.

Žmonės rašo knygas, vaikšto į seminarus ir studijuoja tai, kas jau buvo, studijuoja praeitį. Ir tuo pačiu, nenori suvokti to, kas yra dabar, nemylime to kas yra. Buvo, nebuvo – tai nesvarbūs niekai, tačiau kodėl tėvai savo vaikams nenurodo į dabartį? Kodėl moko vaikus gerai galvoti, jausti, veikti ateityje, pateikia praeities pavyzdžius, bet niekada nemoko tiesiog ramiai būti? Kodėl pasisėdėjimai galimi tik pensininkams? Jie gali ramiai vaikščioti po parką pasėdėti ant suoliuko. Kodėl tik senatvėje? Todėl, kad išeina, išgaruoja tas svarbumas, nes protas žino, kad jis fiziškai nekonkurencingas ir pagaliau  gali nurimti, mėgautis tuo kas yra.

Atmeskite spaudžiančią jus svarbą, tą ego-protą ir būsite pasitenkinimo okeane, tame kas yra, su tuo pačiu darbu, su tuo pačiu atlyginimu, tuo pačiu vyru, žmona, vaikais ir tt. Tobuli tokioje proto ir jausmų būsenoje kurioje esate dabar. Paprasčiausiai gal nežinote, gal niekas niekada apie tai neinformavo.

Gal susiformavo neteisingas įvaizdis apie prašviesėjimą, laimę ir aukščiausius dvasinius tikslus?  Dažnai tai veikia kaip “sugadintas telefonas”, ne taip buvo suprasta, ne taip išvertė, išgirdo ir tt. Neprašviesėkite, nes nėra kam prašviesėti iš tikro, o apsišvieskite save tame, kas jau yra, kuo esate. Neieškokite Dieviškos meilės, Mylėkite taip kaip mokate, bet iš tikro, pilnai. Būkit patys savo gyvenimo Dievais, tada nebijosite, nebūsite nuolankūs Dievams  kabinamiems iš išorės. Gyvenkite Dieviškai ir kitam Dievui vietos nebeliks. Savo sąmone švieskite Tai, kas yra ir daugiau niekas neįeis į Tai, nei vienas skausmas, kančia, noras ir tt., Jei tą erdvę pripildysite savimi, sąmoningumu, nebus vietos kančiom.

Iš tikro jūs visada čia, bet kuriuo momentu. Tai dvasinio kelio pradžia ir pabaiga. Dėmesys suranda save, grįžta ten, kur buvo visada ir tam nereikia daryti nė žingsnio.

Prabudimas vyksta ne žodžiuose, ne jausmuose, prote ar energijose. Visa tai sąmoningume. Prasmė ne pačiuose žodžiuose. Visa tai tik tam, kad įžiebti  jūsų sąmoningumą iš vidaus. Jūsų vidinė tuštuma, suvokimas visada nejudamas, pilnas ir gražus, nepriklausomai kokioje formoje.

Taip, vaikai, tėvai, seneliai, kiti žmonės miršta, tačiau jei žinai, jog niekas niekada ir negimsta, tai mirtis nežeidžia. Tame ir yra mistika, visada duodanti išėjimą iš bet kokios padėties. Kada žinojai juos kaip tai, kas niekada negimsta, kaip  esančią amžinybę tame kūne, pasireiškiančią per jų mintis, jausmus, kūną, matei juose patį Gyvenimą. Tai niekada nemiršta, nes niekada ir negimsta.

Formos atsiranda, gimsta ir vėl išsiskaido. Tačiau bet koks dvasinis mistikas nemato gimstančių, todėl nemato ir mirštančių. Už tai jiems nepagrįstai priekaištaujama, kad bejausmiai. Nėra bejausmiais, tik paprasčiausiai nemato mirštančių, kaip ir nemato gimstančių. Kada gimsta kūdikis mistikas verkia, kadangi bus kančios, o kada žmogus miršta, mistikas džiaugiasi, kančios baigiasi. Jis žiūri kiaurai viso to ir mato, kad iš tikro niekas negimė ir niekas nemiršta.

Protas viskame mato mirtį, nes pats turi pradžią ir pabaigą. Ir kada žmonės gyvena protu, žinoma nenori, bijo mirti, arba galvoja kas bus po mirties, nori istorijos, galvoja apie ateitį. Bet Gyvenimas niekada neturėjo pradžios, o pas ką nėra pradžios, nėra ir pabaigos. Todėl su mirtimi mistikas nekovoja ir niekada negiria gimimo. Jis suvokia kas yra nejudama tuštuma, kurioje gimsta laikas, bet jis pats ne tame. Žino, kad kiti to nesuvokia ir dėl to nepergyvena. Kapinių žemė labai sąžininga, ji sako tiesą, jog reikia rasti savyje tai, kas nepasiliks kapinėse. Gyvenimas piešia savo ornamentus per visus gyvius ir ne gyvius vienu metu, tai vienas ir tas pats globalus Gyvenimas.

Taip, ornamentai gali būti labai skirtingi, tačiau jei vienas dailininko pieštukas sulūžo, jis dėl to nesustoja ir nupieš paveikslą kitu.

Tokia dvasinė Tiesa turi saldų skonį visada. Nors gal dar ir nebus medaus statinės, tačiau jo skonį atsiminsite visada. Sutikti su tuo kas prirašyta, nereikia. Pakanka tik tiek, jog šviesai būtų lengviau tekėti per jus.

Tai kelias atgal į save, o ne į kur tai pirmyn. Esatis išsireiškia visose formose ir visaip. Saulė ne tik šildo, bet ir suteikia 4 laipsnio vėžį kūnui. Vanduo ne tik malšina troškulį, tačiau ir skandina. Žemė ne tik futbolo aikštė, bet ir kapas. Gyvenimas yra visoks, Realybė išsireiškia visame spektre pilnai. Ir jei jaučiate, jog koks nors dvasinis “meistras” tempia užklotą tik į vieną pusę (visuotinos laimės, džiaugsmo, meilės ir tt), – tai ne meistras, o tiesiog savimeila. Tikras Meistras – tikrovės, tokios kokia ji yra, tik atspindys. Jei reikia dinamikos, bus dinamika, reikia ramybės, bus ramybė. Tai atspindys to, kas jau yra. Meistro viduje nėra nieko, jokių asmenybių, ten tuštuma. Ir ką gali daryti tuštuma? Ji atspindi pačius ieškančius. Jei ieškantiems reikia paramos ligose, gedėjime, tai atsitiks. O jei iš meistro sklinda kokia tai savo specifika, tai jau niekai, ne laisvė ir ne tuštuma, ne veidrodis ir ne mėnulis. Tai tik riebus, nupenėtas meduje ištepliotas pasitenkinimo pirštas.

Saldumą visada lengviau parduoti, tačiau diena, kita ir viskas, taip ir mirsi kvailiu. Reikia truputį skausmo, kančios. Gyvenimo dinamika kaip banga, tačiau nuo to nei kiek nesikeičia Tai, kas yra. Ta laisvė nėra vien tik džiaugsmą ir šypsena. Ne, tai tiesiog ramybė viskame. Jei išėjai už viso to ribos, tai kančios, skausmai, džiaugsmai nebereikalingi, tavęs niekas nepaliečia ir nebaugina. Laisvė nuo kančios, malonumų ir yra tai, kas vadinama dvasine palaima. Palaima labiau atitinką tokį supratimą kaip ramybė, nejudrumas, kada viskas savo vietose. Tai nėra vien tik džiaugsmas ar dar kas nors, palaima už viso to, kada laisvas nuo to, kada nereikia nieko, net laimės nebereikia. Aukščiausia laimė, kada ir laimės nereikia. Todėl, kas ką gali padaryti tam, kuriam net laimės nereikia? To, kas ir taip jau esate, niekas neatims. Gali mėgautis viskuo, bet niekuo nesi įpareigotas.

Kada nėra “aš”, nėra “mano” tai aplinkui telieka tik “kaimyno ožkos”. Tada net skausme ir kančiose jautiesi laimingas, nes neprisirišęs nei prie nieko.

Mes Vienis, o ne kokios tai atskiros skylės Dievo apsiauste. Mes – su savimi kalbanti ir tuo pačiu klausanti, viena ir ta pati Tuštuma. Kalbamės patys su savimi ir apie save.

Tačiau kol nepavargot nuo to mažiuko “aš”, kol tam dar yra pakankamas įdomumas, niekada nežengsite lemiamo žingsnio į Tikrovę, Nieką, Tuštumą. Nes kol tenkina gyvenimo ypatumai, gauni pasitenkinimą nuo to, tai spaus ir temps kaip akmuo žemyn.

Atmeskit bet kokias mintis, ne tik vienokią, ar kitokią, blogą, ar dar kažkokią. Atmeskite visas mintis iš karto ir pabūkite nors trumpam savyje be jokių minčių. Nelieskite tuo metu nei atminties, nei vaizduotės. Tegul juda aplink jus viskas, o jūs išliekate ramūs, nejudrūs. Mintis, atmintis ateina ir išeina, tu esi ne atmintis, esi nejudantis ir tame visiškai saugus. Mintys visada atsiranda tokios, prie kurių limpi kaip musė prie medaus. Visa tai atitinkama proto strategija, gauti dėmesio sau, kadangi jam visada baisu tai, kas ne materialu. 

Taip pat reikalinga dėmesio energija. Protas gauna energiją tik per dėmesį ir vienintelis energijos šaltis šiame pasaulyje yra – sąmoningumas.

Galite nebūti labai griežti protui, galite kiek ir padžiuginti dėmesiu, bet visada žinokite, kad jūs –  ne jis. Tai paprasta. Ir dvasinė užduotis ne sustabdyti kaip nors protą, nes jis tik įsivaizdavimas, o žinoti, jog esi ne protas, ne mintis, ne laikas, ne sąmonė ir žinoma ne kūnas. Tu esi tas Niekas, Tuštuma, Esatis.

Protas mato tik per akių vyzdžius. Mato kitus kūnus ir taip apgauna, jog yra ir kiti, atskiri, kas tai atskiro.

 Iš tikro nėra jokių kitų, ar atskirų. Visur viena ir ta pati sąmonė, kuri neturi ribų. Tavo sąmonė – ne tavo, tai viena ir ta pati sąmonė visur ir viskame, išreikšta formose.  Pats Gyvenimas gyvena per šį kūną, o ne tu jį gyveni. Nepasisavink Gyvenimo sau, tai niekuo nepagrįstos teisės pasisavinimas. Gyvenimas tau nepriklauso, tačiau tu priklausai Gyvenimui ir tuo pačiu – tu  juo ir esi.

“Aš” jausmas atsirado po to. Pradžioje susidarė kūnas ir tik nuo kokių 3-4 metų atsirado pirmieji žodžiai “aš”, “mano”, “man” ir tt., Iš tikro tu, kaip asmenybė, nieko nesprendi, todėl nedidink savo svarbos be reikalo. Net sekančios minties nenusprendi, bet visa atsakomybė už tai lieka tau. Už tave viską nusprendė Visata. Yra tik jausmas, kad sprendi tu ir dėl to spaudžia atsakomybės, kaltės jausmas, nes jautiesi kaip atskiras veikėjas.

Iš tikro tu – Tuštuma, Esmė ir todėl esi visiškai laisvas nuo bet kokios karmos. Tu kaip Tyla tarp atskirų natų, nesusijęs su niekuo. Taip, nata, garsas gimsta, tačiau gimsta iš Tuštumos, iš tos Tylos. Pradžioje gimė kūnas, stebintis, liudijantis viską ir tik keturių metų tarė “aš esu”. Tačiau iš kur atsirado kūnas? Vėl iš tos pačios Tuštumos, Erdvės.

Kur kas naktį išeini giliame miege be sapnų? Į tą patį Niekur. Iš kur atsirandate ryte? Iš to paties Niekur. Ir po 10-20 metų kapinėse kur būsite? Ten pat – Niekur. Tu esi tas Niekur, Niekas, Niekada ir ne kokia nors negatyvia prasme, o kaip Tai, iš kur gimsta viskas. Neribok save jokiu mažyčiu “aš” jausmu ar jo prašviesėjimu. Tai per žema ir niekinga tau.

Viskas aplink nupinta vienu ir tuo pačiu Gyvenimo ornamentu, visiems viena karma. Nesielvartauk, kad tu ką tai sprendi, ar gali nuspręsti, iš tikro taip nėra. Jei ką nors galėtum nuspręsti, tada galėtum pasirinkti sekančią mintį kokia ji bus, ar jas sustabdyti. Tačiau to negali, todėl kokia ji ateina, su tokia ir reikia gyventi.

Visi mes – Gyvenimo žaidimas, vieno ir to paties Okeano – bangos. Ir tas, nuo vaikystės suformuotas mažojo“aš” jausmas –  apgaudinėja. Tai tas pats, kaip pažyma iš notaro kontoros, jog koks tai žemės gabalas priklauso tau. Taip nėra iš tikro, ji tikrai ne tavo, nors ir turi popiergalį. Kaip kūnas išėjai iš žemės, į ją jis sugrįši atgal. Kokia žemė gali būti tavo? “aš” –  proto koncepcija, nesusipratimas. Pamatykite tai patys. Jei ką nors iš tikro spręstumėt savo gyvenime, tai iš karto nuspręstumėt būti laimingu.

Norite būti laimingais? Tapkite. Negalite? Tai apie kokius “aš” sprendimus ir atsakomybę tada kalbame? Kam kalbėti, jog galite nuspręsti savo ir kitų likimus? Žinok savęs kaip atskiro niekumą, tada gal būt ir prasivers Vienio didybė.

Kaip Vienis, žmogus išsiskaidė į skirtumus ir tuose skirtumuose įsivaizdavo, jog jis kažkas tokio didingo. Taip todėl, nes yra atmintis ir atsiminimai iš kur išėjome. Tačiau nereikia sakyti, kad kūnas dieviškas ir jame egzistuoja kokia tai Dieviška dvasia. Tai tik ezoteriniai niekai.

Galima sakyti, viduje tik paršeliai, nes “aš” jausmas traukia viską į savo pusę. Visi ko tai pastoviai nori, siekia ir net geri žmonės būti kartu negali, jei ir nori gero, tačiau gero labiau sau.

“Mes norime laisvės”sako paršelis ir tuojau pat bėga pas notarą, užsitveria aukšta tvora. Paskui agresyvų “mano” seka ir dvasinis “aš”. Kas pasakė kad “aš” dvasingas? Kas pasakė “aš” myliu? Taip, Meilė yra, bet nėra to, kas myli. Taip, yra laisvė, bet nėra to, kas išsilaisvina. Taip, yra Dieviškumas, bet nieko nėra, kas būtų Dieviškas.

Mes visi – Pasaulis, Vienis, be jokio “aš”. Todėl “aš” –  kančios, skausmas ir tt. Tai toks agresyvus vidinis “šernas”, sėdintis mumyse. Agresyvus, kadangi “aš” bijo kitų, tokių pat supančių “aš”, nes kiti “aš” irgi nori to paties, dominuoti, puikuotis, valdyti ir tt. Visi stengiasi atsisėsti kuo arčiau dvasinio meistro ir gobšiai siekia prašviesėjimo pirmiausia kažkokiam “sau”.

Kame gi tada gyvenimo prasmė?

Pačiame gyvenime. Gyvenimas prasisunkęs prasme, nes viskas supinta prasme, viskas susiję. Kur ne pažvelgsi, viskas pripildyta prasme. Kiekviena Visatos skylutė pripildyta prasme. Kada gauni įspūdžius, gali juos svarstyti, apgalvoti, gali jausti, tame ir yra prasmė. Kada nustosi norėti pergyvenimų, neatsiras klausimai ir atsakymai. Pasaulis tarsi sustos ir viskas ištirps jame. Baigsis žiurkių lenktynės.

Kol esi aktyvus, kaip kas tai individualaus, viskas sukasi aplink tave. Prasmė tame, kad esi ir aplink tave pradeda šokti pasaulis. Todėl, kada naktimis eini miegoti ir įkrenti į gilų miegą, visas tavo pasaulis sustoja. Gyvenimo prasmė tu ir nė kiek ne mažiau, kaip ir bet kuris kitas iš mūsų. Tu esi visko prasmė – skausmo, kančios, džiaugsmo, palaimos ir tt. Juk be tavęs viso to nėra. Mintys, pergyvenimai, “aš” jausmas, tai vienas veiksmas. Be jausmo“aš”  negali priimti pasaulio. Kad pamatyti ką tai, turi būti žiūrintis. Žiūrėjimas ir tas kas žiūri, šiuo atveju ir esi tu, Vienis. Paslaptis tame, jog visas pasaulis ir tavo mažasis “aš” jausmas – tai Viena.

Todėl net tokiame kančių, skausmo pasaulyje galima gražiai ir įdomiai šokti. Stengtis bėgti nuo to nereikia ir tuo labiau, jog nesigaus. Ir kur gi pabėgsi nuo savęs? Iš savęs neišeisi, visada liksi savyje. Savyje gali būti kaip kenčiantis, arba kaip nekenčiantis. Kada savyje nepergyveni dėl nieko, reiškia, kad esi tyloje ir ramybėje. Tavęs iš to neišveda mintys, jausmai, aplinkinis pasaulis. Tačiau jei visam tam atsiranda įdomumas, tampi vėl neramiu. Kada įdomumas patenkinamas, jausmai nurimsta, vėl grįžtama į taiką ir ramybę, kaip naktį giliame miege. Kad ir kokią jogą nedarytum dieną, kad ir kuo nesimaitintum, vis viena užmiršti net tautybę, įkrentant į gilią palaimą užmigdamas. Kodėl tada tampa visiems be išimties gerai? Kadangi per dieną žmogus pavargsta nuo pergyvenimų ir minčių srauto.

Kada netrokšti ko nėra dabar, o tas, kas yra dabar, niekada nejuda, tada būsena ramybėje. Tokia kiekvieno natūrali būsena, tačiau daugumos dėmesys išeina, pabėga į įvairius norus, pergyvenimus. Bet kokie norai visada turi ir antrąją intriguojančią pusę, tai visada eina komplekte.

Viską gali suvokti, bet nieko neįsileisti, kol nepajutai pilnos nepriklausomybės ir laisvės. Panaudok tokį suvokimą kaip dvasinę praktiką, suvok bet neliesk, neprisirišk. Pamatykite tai, kaip atsiranda noras, bet būkite ne tame. Atrasi tokią laisvės erdvę, kada lieki nepaliestas nei to, ko norėjai, nei to, ko bijojai. Ir štai po mažu tokia laisvė įsivyraus. Galėsi tame viską griebti, imti, tačiau tavęs jau tai nepalies. Bet pirmiausia atrask vidinę laisvę, ramybę ir tada daryk pasaulyje ką nori. Kada nėra jokios reputacijos, tai jos niekas ir nepagadins. Kada nieko nereikia, apart to kas yra, esi visiškai nepriklausomas. Tai liečia ir vidinį pasaulį taip pat.

Žmonija pasiklydo mintyse. Tačiau tai ne ilgam, toks rezginys anksčiau ar vėliau vis tiek išsipainios.

Kur išeinate, tą sekundę kai baigiasi mintis? Grįžtate ten, kiekvieną sekundės dalį. Ne prieš šimtą metų, tai vykstą kiekvieną sekundę. Mintys užima vidinę erdvę tik kaip dūmai, tačiau jūs visada tame, kame yra tie dūmai. Pabandykite aptikti kaip atsiranda mintys. Tarp jų tokie ilgi intervalai, tuštumos. Suvokimas vyksta, tačiau neišreiškiamas žodžiais. Mintys neina nepertraukiamu srautu. Tai kaip kokios bangos. O kas tarp bandų? Tuštuma. Jausmai juk ne pastoviai įtraukia. Kitu metu paprasčiausiai esat be to. Jei negalite savęs jausti, tai nereiškia kad tuo metu jūsų nėra. Paprasčiausiai tuose tarpuose tarp minčių ir jausmų, džiaugsmo, ar nelaimės, aptikite save tikrą. Paprasčiausiai žinokite, kad jūs esate Ten ir jokie judėjimai jūsų daugiau nebaugins, niekas daugiau neišstums iš ramybės. Nuo to, jog neieškai prasmės lengva, o sunku, kada ieškai.

Laimingas žmogus niekada neieško prasmės ir neužduoda klausymo – “kodėl?”. Teisingiausias iš “kodėl” būtų – “kodėl aš nelaimingas?” Kada pavyzdžiui randi 100 eurų gatvėje, neklausi savęs “kodėl?” ir “už ką?”, absoliučiai tiki, jog taip ir turėjo būti. Tačiau, kada parduotuvės kasoje pamiršti penkis centus grąžos, suki galvą “kodėl taip nutiko?” Visi tokie “kodėl”, visa religijas, visa dvasinė paieška tik dėl to, jog nesame laimingi. Taip kad visi tie “kodėl” –  kvaili, niekur nevedantys klausimai. Tik nelaimingi žmonės užduoda klausimus apie Dievą, meilę, likimą ir tt. Kada laimingas, tokių klausimų neužduoda. Tokioms kalboms paprasčiausiai nebėra laiko. Jūs tiesiog maudotės tame, o nesvarstote, “ar tas vanduo pakankamai šventas, šlapias ir tt.?”. Gyvenate, nesvarstote “kaip geriau gyventi?”. Gyvenk čia ir dabar, jei liks laiko, tada pagalvok apie po to. Šio momento intensyvumas ant tiek yra galingas, totalus, kad į Ten niekur neįkiši klausimo “kodėl taip atsitiko?”.

Negali įtakoti į daiktus, orą, likimą, bet gali daryti tik viena, gali būti labai... jei tai skausmas, jis bus labai, jei tai džiaugsmas, jis bus labai... Taip daro visas  supantis pasaulis, gamta. Pasaulio dosnumas – totalus. Tas dosnumas išreiškiamas džiaugsme, nelaimėje. Paprasčiausiai nedaryk kitiems skaudžiai ir gyvenk kaip nori. Totalumas – mūsų prigimtis.

Mes visi vienos jūros vanduo, o ne koks nors vienas prieš kitą. Pas mus visus vienas ir tas pats vandens šlapumas. Vienas suvokimas bet kokioje formoje ir viename laike – dabartyje.

Ieškokite laimės jei norisi, tačiau nieko nerasite, nes nieko iš tikro ir nepametėte niekada. Esate ieškotojas ir šaltinis vienu metu. Mylite ir nekenčiate, sakote dieviška ir demoniška, tik kada dar užsirakinę viduje, kada matosi pasaulis per mažytes dvi skyles galvoje. Ieško kažkur tai ten išorėje, nes spaudžia viduje. Reikia grįžti atgal į jausmą iš kur gimsta tas jausmas “aš”, tas skausmo jausmas. Kur yra tas “aš”? Ir sąmone, dėmesiu laikytis to. Žiūrėti kas yra tas skausmas? Kas yra ta kančia? Nereikia ieškoti kokios tai Dieviškos šviesos ar ko nors panašaus. Jos nėra, ten tamsuma, tuštuma. Juk iš tikro tas“šviesos šaltinis” neturi nei šviesos, nei spalvos.

Jūs ir esate tas šaltinis, kurio nepamatysite. O jei matote kokią tai šviesą savyje, patarimas – eikite pas gydytoją, arba toliau į gilumą, kol būsite pats šaltinis. To nepamatysite, neišgirsite jokiame “om” ar dar kokiame “šventame garse”, nes esate ne klausytojas, o pats klausymas. To nepajausi nei subtiliame astrale, nei dar kur nors. Esate jautimas ir pasinerkit į tokį suvokimą visur, virtuvėje, lovoje, darbe ir  net grabe.

Mums nėra kur skubėti iš tikro. Mes ne kokiame kalėjime iš kurio būtina pabėgti. Kalėjimas gali būti tik laikinai įsivaizduojamas, todėl raktų į laisvę – nėra. Kalėjimas netikras. Jei kas nors teigia, jog yra kalėjimas – niekai, meluoja.

 Kokiame nors Indijos Tiru mieste, ar dar kur nors ašrame, nėra daugiau dvasinės šviesos nei čia ir dabar. Iš tikro jos daugiau čia, nes jau esame. O kas ten dabar, dar didelis klausimas. Patys galime šviesti į visus aplinkui. Gyvenk žmogau kaip nori, prašviesėk, ar neprašviesėk, kaip gali. Būkite laimingi, palaimoje, neskriauskite kitų, kas ir yra dvasingumas, prašviesėjimas. Tikra Advaita – buities religija.

Prašviesėti galima virtuvėje plaunant indus, ar rūbus. Visas šiuolaikinis izoterinis dvasingumo pasaulis – niekai. Tikram dvasingumui nereikia niekur važiuoti ir ko tai ieškoti. Visa tai čia, jumyse, iš ten visada bus teisingi nurodymai.

Jei dar skaitote, vadinasi viskas gerai, einat teisinga linkme. Geras simptomas į laisvę. Net ir “kvaili mokytojai” dažniausiai atveda atgal, į save. Todėl nebijokite neteisingų mokytojų. Bet kokiame mokyme gali rasti dalį tiesos. Tik nesudievinkite taip vadinamus “teisingus mokytojus”. Teisingi esate tik jūs. Paprasčiausiai naudokitės viskuo, iš vieno sužinosite kas neteisinga, iš kito kas teisinga.

Po šio paskaitymo, vėl užguls vagonas minčių, jau laukiančių eilėje. “Ką perskaitėt pagal save, su kuo sutinkate, su kuo ne, kaip aiškinta pas kitus ir tt?” Tačiau vidinė laisvės kibirkštis, kuri įsižiebė dabar, neužges niekada. Gal degs truputį ryškiau, nei prieš kelias valandas, gal ne, tai nesvarbu, ji vis viena degs.

Kančios šaltinis –  matyme save atskiru, kai matoma du, kur yra viena. Yra tik Viena, nėra kitų. Kad pastebėti tai, reikia nuimti patį stebėtoją, palikti tik žiūrėjimą be žiūrinčio. Meilė – kada yra tik kiti, bet nebėra tavęs ir niekaip kitaip. Negali mylėti, nes tai – netiesa. Gali būti Meilėje, bet negali mylėti, negali būti meilės šaltiniu. Šaltinis – jau atskirtas. Jei kas tai sako: “aš jaučiu dievišką meilę” – tai egoizmas, niekai, paistalai – meluoja. Nėra kokio nors meilės šaltinio. Meilė – fonas, aplinka, erdvė, kurioje viskas vyksta. Ir tame fone nėra jokių “dieviškos meilės” atskirų, atskirtų nuo visko skylučių.

Jei norite gyventi meilėje, džiaugsme, sumažinkite “aš” jausmą. Ir net įkyrūs uodai taps džiaugsmo ir palaimos šaltiniu. Kada laisvas net nuo ramybės noro, dieviška ramybė nutinka. O kada viskas ne taip, tai pirmiausia jūs ir esate tas iliuzinis“ne taip”. Puikybė dažnai išgyja skausme ir kančiose. Jei norite paprastos gyvenimiškos laimės, būkite drąsūs, niekšams sakykite, jog jie niekšai. Ir tada niekšai nevaldys gerų žmonių gyvenimų. Nebūkite amorfiniais, būkite stipriais. Būkite verti to, kuo gimėte iš tikro.

Dievas pažįsta save tik per jus. Žvaigždės nemato savęs. Jos laukė kol gimsite jūs, kad bent kartą pažiūrėtumėte į jas. Ir štai tada žvaigždės likimas įvyksta, išsipildo. Juk saulė apšviečia viską, bet ne pačią save. Ir tik žmogus gali parašyti, ar išsireikšti, jog saulė tokia graži. Tik čia, tame atsiskyrime per mus, Visata suvokia save.

Pakalbėk su akmeniu. Jis nežino kad yra akmuo, pakalbėk su medžiu, jis nežino kad jis taip pat Visatos sąmonė. Bet pasikalbėk su dvasiškai laisvu žmogumi, mistiku ir jo akyse išvysi Visatos akis. Ten nėra asmenybės, tik begalybė ir amžinybė. Ir kada žmoguje prabunda Visatos sąmonė, ji gimsta būtent šioje formoje, kokioje esate čia ir dabar. Tai tiesiog fantastika ir tam pavydi net Dievai, Angelai ir Deivės, nes visi jie yra Tame, kas esi Tu...

Taikos ir ramybės