„Gyvenime susiduriu su krypties pametimo faktu... rutinoje pameti tikslą / viziją link kur judėjai...pameti tikėjimą ir vėl atrodo gyvenimas "neįkopiamas kalnas"...pradedi ieškoti iš naujo, keiti kryptį...paskęsti sunkumuose; Atrodo, kad kryptis kokia buvo jau yra ne tavo, "reikia eiti kitokia"...ir viskas iš naujo.

Ką galėtume patarti kaip išlaikyti dėmesingumą, nepamesti krypties?

Tokie dalykai atsitinka daugeliui ir tai jau buvo pastebima senai. Nuotaikų pasikeitimai, jų pulsacija, traukimas „atgal", sustiprėjo ypač šiuo metu. Kokios tam priežastys?

Daugumas, turi savo dvasinį siekį pakilti aukščiau, išsilaisvinti nuo tokio nuotaikų svyravimo, pakeisti savo gyvenimą. Tai vyksta tik todėl, kad mes esam pasimetę ir savo proto nepažįstam.

Žmonija per tuos praėjusius tūkstantmečius labai jau stengėsi kurti ir … prikūrė tiek daug gražių, dailių ir labai jau skambių formų, bet tinkamo turinio joms taip ir nesurado, todėl dalį tų "prikeptų” formų paliko visai be turinio, kitoms – įstatė kas "po ranka” pakliuvo ir gavosi "formų paradas”: kreivų, šleivų ir dusliai ar tuščiai skambančių … Dabar jos tik ir kaišiojamos visur kur pakliūna, vietoje ir ne vietoje – be jokio jausmo ar sielos graužaties. Todėl ir vyksta šiuo metu tokia suvokimo proceso sumaištis.

Nė vienas žmogus, kuris užmiega jausdamasis karštligiška ego sąmonės skeveldra, nepabunda kitą rytą apimtas suvoktos vienovės palaimos. Šio tikslo nepasieksime gerdami tabletes, lankydami savaitgalio seminarus, skaitydami knygas arba aiškindamiesi elektroencefalogramas. Reikia ilgalaikių pastangų, be to, procesas nelengvas.

Kovoti su užsispyrimu labai skausminga. Kartais atrodo, kad mirsite, jei nepaklusite savojo ego įsakymui, - bet juk iš dalies taip ir yra. Kiekviena menka pergalė - pavyzdžiui, kai atsižvelgiate į namiškių, o ne į savo poreikius arba kai neatidedate nemalonaus darbo, - silpnina ego ir pamažu griauna užtvarą tarp jūsų ir Visatos.

Meistras Eckhartas, didysis vokiečių mistikas, sako: „Miršta senis, gimsta jaunuolis; miršta skurdžius, gimsta karalaitis". Kai mes pilni savęs, karalaičiui mūsų gyvenime nebelieka vietos, bet mums pamažu atsikratant savanaudiškumo ir atskirumo Dievas atsiradusią tuštumą užpildo savimi.

Meistras Eckhartas vaizdingai pasakoja, kodėl be ilgalaikių pastangų šis virsmas neįmanomas. Jis sako,kad kiekviename iš mūsų glūdi Dievo sėkla, kaip kriaušėse - kriaušių sėklos, o obuoliuose - obuolių. Bet išmintingas sodininkas nesitiki, kad apsunkusi nuo prinokusių vaisių obelis rasis savaime. Jis pasodina sėklą tinkamoje dirvoje, laisto ją, ravi sklypelį, paskui daug metų rūpinasi medeliu ir geni jį, kad obuoliai gerai derėtų. Taip ir Dievo sėkla mūsų sąmonės gelmėse laukia tinkamos akimirkos sudygti, bet dvasinį sąmoningumą reikia ugdyti ilgai ir sistemingai.

Žmogus turi pasiekti tokią būseną, kai visi jo poreikiai ir norai bus patenkinami, realizuojami tarsi savaime, nesiplėšant. Panaudodamas tam tikrus įgūdžius, žmogus turi sąmoningai išeiti iš Pasekmių Pasaulio ir patekti į Priežasčių Pasaulį, kas leis jam valdyti savo tiek vidinius, tiek ir išorinius procesus.

Bendrai paėmus žmonės turi daug kontaktų su Subtiliu Pasauliu, bet gauta iš „Viršaus" informacija lieka išsklaidyta, pagal atskiras temas ir skirtingus žmonių, kurie ją gauna, interesus. Taip yra todėl, kad Gyvenimo Raktas yra išsklaidytas Informaciniame Lauke ir neprieinamas Sąmonei, gyvenančiai instinktais. O kadangi bet kuriame procese, tame tarpe ir gyvybės procese, veikia Dvilypumo įstatymai (In ir Jang kaita), žmogus, kurio Sąmonė yra pernelyg „materializuota" (In), yra viliojamas dvasiniu nušvitimu arba kontaktu su Subtiliu Pasauliu (Jang), kad jame galėtų dalyvauti gyvenimas (In‘e visada yra Jang, o Jang‘e yra In, jų abipusiškas perėjimas užtikrina gyvybės ištvermę). Šią pagundą žmonės priima kaip savo išskirtinumą. Iš tikrųjų tai yra eilinė gaudyklė silpnai išsivysčiusiai Sąmonei.!

Viskas, kas buvo Žmonijai reikalinga, iš Viršaus perdavė, o toliau patys aiškinkitės! O kad atėjo tai ne iš tų rankų, ne nuo tos konfesijos, ne iš Jeruzalės arba Vatikano, ne per Mokslų akademiją – tai jau mūsų žemiški sunkumai ir problemos. Jų reikalas – perduoti ir įspėti!

 Žmonės pripratinti viską dėlioti į lentynėles, be jokios sistemos ir atsargai, su viltimi, kad kada nors jai pasiseks sudaryti tikrąjį paveikslą, Pasaulio mozaiką. Pasaulio paveikslas, sukurtas sensorinio suvokimo pagrindu, nėra tiesa, nes iš prigimties turi subjektyvaus suvokimo charakterį! Tai tas pats iliuzinis, menamas, hologramos pavidalo pasaulis, kuriame nėra vietos realiam Pasauliui su gyvu Dievu.

Dievas žmogui, esančiam miegančios Sąmonės būsenoje, – nukryžiuotas stabas, kuriam užtenka mūsų tikėjimo, meilės ir kai kurių ritualų laikymosi. Kiekviena religija turi grūdą (ar keletą grūdų) tiesos. Visos jos turi tiesos siūlelį, bet ir labai daug tiesos iškraipymų. Iškraipymai veda prie iškraipytų tikėjimo sistemų.

Kai kurios pačios populiariausios religijos, specialiai buvo iškraipomos, su tikslu pavergti kuo galima didesnį kiekį protų, įvedant idėją, stabdančią tikinčiųjų sielų augimą.

 Žmonės užhipnotizuoti tikėjimu, kad Dievas, kokiu tai būdu nugalės blogį. Tai susiję su dualumo sferomis ir maišo sieloms išsivaduoti nuo iliuzijos grandinių.Pati didžiausia religijų problema, egzistuojanti šiandiena – reikalavimas prisilaikyti eilės tikėjimų ir principų, nesuderintų su tikruoju Dieviškumo Dėsniu.

Kaip jau žino daugumas, dvasingumas neturi nieko bendro su religija. Dvasingumas surištas su dvasios vaidmens suvokimu kasdieniniame gyvenime.

Galima gyventi pagal Dievo įstatymus, sėti išmintį, gėrį, amžinybę, laikyti save šventume ir daryti tik gerus poelgius. Bet nematuojant kiekvieno savo žingsnio su Visatos judėjimo ritmais, nesuderinus su Ja grįžtamojo ryšio, žmogus bus priešingoje fazėje, opozicijoje Kūrinijai, neišvengiamai įjungdamas susinaikinimo mechanizmą. Jis, kaip ląstelė, susižavėjusi savo nepakartojamumu, reikšmingumu, savęs dievinimu, pavirsta metastaze ir yra pavojingas Organizmui.

Kad gauti sakralinių žinių, žmonės keliauja į šventąsias vietas – į Indiją, Tibetą, ieško Šambalos. Deja, Žmonija yra įtraukta į eilinį miegančios Sąmonės miražą.

Nei Šambaloje, nei Tibete, nei po Sfinksu arba Egipto piramidėse, nei kur nors kitur Žemėje arba kitoje Visatos planetoje nėra nieko tokio, ko jūs neturėtumėte šią minutę ir ko nežinotumėte šiuo savo gyvenimo momentu! Visos žinios apie Tiesą randasi mumyse pirmapradžiai, tik mes jų nepamename, ir jeigu prisimename – negalime jų panaudoti, kadangi mieganti Sąmonė nesugeba duoti praktinių patarimų jų panaudojimui. Ji miega!

Saugokitės žmonių, kurie jums sako, kad Dievas – tai tik tai, ką jie jums siūlo, arba egzistuoja tik "vienas būdas” tapti prašviesėjusiu. Saugokitės, kada jums bando įkišti "Dievo taisyklių” sąrašą. Visa tai išeina nuo valdžią laikančiųjų, o ne nuo Dievo. Dievas – tai išlaisvinanti galybė. Ieškokite meilės.

Dauguma šiuolaikinių žmonių nenori keisti gyvenimą visuomenėje į atsiskyrėlių būstą, atsisakyti civilizacijos gerovių, nori įgyti žinias neaukodami civilizuoto pasaulio komforto, savo norų ir įpročių. Kaip yra žinoma, paklausa (socialinis užsakymas) lemia pasiūlą. Tai čia, tai ten atsiranda įvairios mokyklos, propaguojančios pačias įvairiausias sakralinių žinių kryptis, kurios pateikiamos kaip panacėja ir žada žmogui išspręsti visas jo problemas.

Tikrąją Gyvenimo prasmę žmogus sužino tik pasiekęs išvystytos Sąmonės būseną. Be tokios būsenos jis negirdi savo vidinio balso, duoto Gamtos, kuris pastumia jį Evoliucijos link! Tobulinimosi proceso atžvilgiu Sąmonė randasi pasyvioje frazėje. Panašią būseną vadina „miegančia Sąmone". Joje būdamas, žmogus praranda gyvenimo prasmę. Gyvenimo bei Evoliucijos požiūriu – jis miega.

Pagrindinis mūsų tikslas turėtų būti atsigręžimas į save. Suvokimas to, kad mes esam gyvo Visatos energetinio organizmo energetinė ląstelė.  Todėl, mes savo jausmais privalome duoti Jam energiją. Turime tai suvokti ir visus savo jausmus sugrąžinti į meilę. O kad tai suvokti, reikia suprasti pagrindinius Visatos dėsnius.

Dvi pagrindinės įtampos kuriomis remiasi mūsų Ego, kurios mus žlugdo yra nerimas dėl ateities ir skubėjimas. Pastoviai skubame kažkur kažką nuveikti ir pastoviai bijome, kad mums nieko neišeis.

Tai žlugdo mūsų emocinę sistemą ir persiduoda fiziniam kūnui.Taip mes prarandame savo gyvybės energiją, meilės energiją, kurią patys turime kurti ir grąžinti Visatai. Daryti tai, dėl ko mes čia ir esame Žemėje.

Viso mūsų gyvenimo pagrindą sudaro santykiai. Santykiai su viskuo kas mus supa. O viso pradžių pradžia yra santykis su pačiu savimi. Kol mes nepriimame savęs tokio, koks mes esame, tol mes negalime priimti kitų. Veikia veidrodžio principas, nepriimame kitų, kiti nepriima mūsų. Sutvarkius santykius su savimi, sutvarkysime santykius su viskuo.

Nostradamus išvertė žodį „Apokalipsė" kaip „pasaulio pabaiga" (Armagedonas). Bet tikslus vertimas – „skraistės nuėmimas"! Tai reiškia, kad Gamtoje vyksta tokie įvykiai, kurie nuima uždangą nuo mūsų akių ir aplinkinio pasaulio. Kad išgyventi, mes turime pamatyti aplinkinį pasaulį ir mūsų vietą jame tikrojoje šviesoje, nuėmę rožinius akinius. Reikės iš naujo sudėlioti prioritetus: kiekvienas iš mūsų turi nuspręsti, ko jam reikia pirmiausia, kas  reikalinga vėliau, o su kuo galima ir atsisveikinti (daug ko reikės atsisakyti visiškai). Be tokio vidinio darbo, be visų vertybių perkainavimo žmogus pasmerkia save ir savo jaunesnes kartas tikrai pražūčiai.

Žmonės, kenčiantys nuo ligų, prieš laiką griaunantys save neteisingu gyvenimo būdu, stresais ir chronišku persivalgymu, svajoja apie greitą ir lengvą kelią sveikatos link, nori iškart viską ir gausiai, kaip prie stalo. Taip nebūna! Sveikatą reikia užsidirbti, jos negalima nusipirkti. Niekas jos jums neparduos. 

Kelias sveikatos link – ne faktas, tai procesas, ir visų pirma procesas pažintinis. Bet koks procesas turi savo ypatybes, savybes ir dėsnius. Kelias sveikatos link eina per šio proceso studijavimą.

Kiekvieną minutę gyvenimas stato prieš žmogų pasirinkimo problemą, kuomet išspręsti vienokią ar kitokią situaciją reikia žengti tą ar kitą žingsnį. Kokį žingsnį – paties žmogaus pasirinkimo teisė. Pasirinkimo spektras trimatėje erdvėje gana ribotas. Žmogus šioje erdvėje randasi nepasitenkinimo būsenoje, ieško amžinų Tiesų bei atramos taško – ramumo, stabilumo, tvarkos visame, bando padalinti Gyvenimą (Vieningą Visumą) į fragmentus – sudedamąsias dalis, komponentes, kad tvarkingai išrūšiuoti juos „lentynėlėse".

Mes gyvename pilnavertį gyvenimą tik tada, kada galime atsipalaiduoti. Ego nežino pilnai kaip reikia elgtis, todėl jis mus laiko pastovioje įtampoje, mes pastoviai kažko bijome.

Iš visų dvasinių praktikų svarbiausia meditacija. Tai ne religija; tai technika, mokanti mus suvokti būties vienovę, kad ir kokį tikėjimą išpažintume (ar neišpažintume jokio). Klaidingai manoma, kad meditacija aptemdo protą, kad tai tuščias svaičiojimas ar tylus pamišimas. Nieko panašaus; meditacija - veiklus būdas susikaupti ir galutinai sutelkti sąmonę.

Beveik visi mes gyvename paviršutiniškai, mūsų mintys kaip žiogai straksi nuo vieno dalyko prie kito, nuo vieno troškimo prie kito, nuo vienos pramogos prie kitos.

Kad pradėti normaliai gyventi, reikalingas atramos taškas. Tai yra suvokti save ne tik kaip Ego, o kaip Visatos organizmo dalį, atsigręžti į Meilę. Susijungimas su savo aukščiausiuoju „Aš" ir pilnas pasitikėjimas juo, leis mums jaustis laisvai, nereikės įsitempti dėl nežinojimo baimės.

Taip pat svarbu išsivalyti nuo pretenzijų gyvenime. Tam, kad kokybiškai ir kiekybiškai pakeisti savo Gyvenimą, gauti patikimą sveikatą ir prailginti gyvenimo metus, žmogus turi nustoti  būti vartotoju,  beprasmiškai švaistančiu ir sklaidančiu Dievo Energiją.

Kada mes suvokiam, kad Viskas, kas mus supa, Visa Visata yra Meilės energijos įvairios formos, suvokiam, kad mes irgi esam to Vieno organizmo dalelė ir Visata visada mus ves pačiu harmoningiausiu keliu, į sveikatą į laisvę, harmoniją. Tai suvokę, į bet kurį įvykį galime žiūrėti kaip į išgelbėjimo procesą. Bet kuris įvykis atgręžia mus į meilės jausmą. Nesuvokiant to, mes įvykius kartais vertiname kaip negerus, ar iš vis blogus, neigiamus. Mes piktinamės, vėl įsitempiame ir bandome tai pakeisti.

Bet jeigu mes suvokiam Dieviškumą, nors ir nesuprasdami įvykių, juos galime vertinti kaip tuos, kurie yra tuo atveju geriausi mums. Dieviškumas visada veda į tobulybę, net jei mes tuo momentu to nesuprantam.

Todėl, vertėtų pačius skaudžiausius gyvenimo įvykius įvertinti iš naujos pozicijos, kad Dieviškumas visada veda į meilę. O tai reikštų, kad jai kas nors iš manęs buvo atiminėjama, yra  atiminėjama tai, kas trukdo meilei, kas leido užmiršti meilės jausmą. Reikėtų suprasti, kad tuo momentu Dieviškumas gelbėjo jus. Tam, kad vėl sugrįžtumėte į meilę ir atgautume jėgas, pasveiktume ir galėtume viską priimti su meile, kas yra duodama. Viskas kas tave skaudino, kas buvo atimama su skausmu, buvo tik todėl, kad tu pamatytum, kas tau trukdo, trukdo skleisti Meilei.

Kai pradėsi jausti tik dėkingumą už tai, be jokių priekaištų, nei sau nei kitiems, tų situacijų dalyviams. Kai suvoksite, kad nė vienas kuris tave skaudino nedarė to pats, o Dieviškumas per jį. Tada pradės keistis požiūris į viską aplinkui. Į tai kas buvo, yra dabar ir kas gali būti ateityje.

Tada nebeturėsite ateities baimės. Tai ir yra savo gyvenimo išsivalymas. Kai išsivalai visa tai vidinio permąstymo pagalba, tampi laisvas kurti savo ateitį. Tada galėsi atsigręžti į save, į meilę, tapti Kūrėju.

Būna, kad po kiek laiko, žmogus vėl pameta savo kelią ir tikslą. Kodėl taip nutinka?

Tai nutinka todėl, kad mes dažnai dar turim daug senų programų, paradigmų, tikėjimų, kurios musų gali būti įgimtos ar atsineštos ir ankstesnių gyvenimų. Tai kas išlikę subtiliuose mūsų lygmenyse, giliai mūsų pasąmonėje.

Pasaulio aprašymą mes perimame iš savo tėvų, visuomenės institucijų ir, žinoma, paįvairiname savo patirtimi. Todėl susikuriame savo pasaulio matymo žemėlapį, kuris dažnai neatitinka tikrovės. Mūsų žemėlapio masteliai atitinka mūsų kultūrinį, politinį, socialinį, religinį išprusimą. Konfliktai vyksta todėl, kad kiekvieno individualus žemėlapis konfrontuoja su kaimyno. Tačiau nei mano, nei kaimyno ar mano tėvų žemėlapiai nėra geresni vieni už kitus — visi jie neatitinka tikrovės, ir tėra tik mažytė pasaulio matymo kopija, atspindinti mus pačius.

Kad pilnai išsivalyti save, reikia pakankamai ilgai būti aukštesnėse vibracijose. Pastoviai vystyti savo sąmonę. Ko mes ir nedarome dažniausia. Todėl, grįžus į pakankamai grubų išorinį pasaulį, su meile savo sieloje, tuojau pat mums yra siūlomas senas gyvenimo būdas, prie kurio esame pripratę.

Visi žemiški mokslai ir doktrinos yra statika. Valdyti dinamiką statikos pagalba – toks pat neįmanomas dalykas, kaip numirėliui valdyti gyvą žmogų!

Reikia kiek įmanoma apvalyti savo proto filtrus ir įsileisti tikrovę tokią, kokia ji yra, be vertinimų ir išankstinių nuomonių. Tik tuomet pasaulį galima pajusti kaip energiją ir ją valdyti. Bet visų pirma tenka susipažinti su savo proto filtrais: įvairiomis baimėmis ir nuostatomis, trukdančiomis pažinti pasaulio dėsnius.

Neturint konkretaus savo kasdienybės pakeitimo plano, mūsų įpročiai mus nugali ir mes pradedam gyventi kaip ir anksčiau. Nors jaučiamės kitaip, bet atliekame tuos pačius senus veiksmus. Vėl gauname tas pačias emocijas ir mintis.

Atsiverti pasauliui trukdo sąmonės saugumo taškas, esantis mūsų energetiniame lauke. Tai yra tarsi užvertos durys, kurias turėtume atidaryti ir įsileisti naują patirtį. Mes jaučiamės saugūs, kai mūsų kūnas jaučiasi saugus, o saugų ir sustabarėjusį pasaulio matymą suteikia mūsų prietarų ir pasaulėžiūros sistema, tam tikras rinkinys taisyklių, kurių įpratome laikytis ir laukti patikrintų rezultatų, slypinčių mūsų atminties banke.

Nežinomybė ir visatos paslaptys mus gąsdina. Mes bijome to, kas neįeina į mūsų pasaulio aprašymą: dvasinių arba energetinių dalykų. Jeigu norime tapti laisvi, pasak toltekų, turime pratinti savo kūną ir protą elgtis kitaip, taip kaip niekada nesielgėme, — tuomet atpalaiduojamas didžiulis energijos kiekis, įsileidžiama nauja patirtis, ir saugumo taškas praplatėja — mes įsileidžiame daugiau energijos, tampame sąmoningesni ir kartu laisvesni, nebe taip priklausomi nuo prietarų ir gniuždančių emocijų.

Toltekai ir kiti Mokytojai pastoviai sako, reikia kažką keisti, daryti viską ne įprastai, ne taip kaip anksčiau. Kai darome daug kartų darytą dalyką, mes prarandam sąmoningumą ir dėmesį, nes viskas vyks automatiškai. O kai mes ką nors keičiame, atkreipiame į tai dėmesį. Energija keliauja ten, kur mes ją kreipiame. Kai ką nors stipriai neigiame, tai tuo labiau tą neigiamą objektą stipriname ir pritraukiame.

Patariama pradėti nuo paprasčiausių dalykų: į darbą važiuoti aplinkinėmis gatvėmis, miegoti su kepure, vaikščioti atbulomis, elgtis priešingai įprastoms taisyklėms ir etiketui. Žinoma, mes gyvename visuomenėje ir privalome laikytis visuotinai priimtų normų, tačiau asmeniniame gyvenime esame laisvi ir galime keisti savo įpročius.

Pagrindinis gyvenimo elementas yra tarnystė - Meilės jautimas. Dėkingumas leidžia mums nevertinti, o priimti kaip tobulybę viską, kas yra, buvo ir bus. Tai neturi tapti rutina, kasdienybe, nes mes vėl prarasime dėmesį. Sąmonę pastoviai reikia vystyti tam nėra pabaigos ir ramybės būsenos. Tai kario kelias,nelengvas kelias.

Mes gyvename jutiminį gyvenimą ir nieko nėra svarbiau už tai ką mes jaučiame. Mes tikimės kad ir kiti mus supras, bet kodėl tai jie turėtų daryti?

 To nėra, nes tokiu atveju gaunasi vibracijų neatitikimas. Taip yra slopinamos ir mūsų ir to kito žmogaus energijos. Nes jų energinis kūnas nepriima tokių vibracijų, kokias skleidžiame mes. Mes nusiviliam, kad mus nepriima. Tada mes pradedame silpnėti, prarandame energiją, meilę.

 Dažnai egoistiškai  bandome pasiekti anksčiau patirtas  geras būsenas. Bet kada stengiamės, tai jau nėra atsipalaidavimas. Atsipalaidavimui neturi būti įtampos. Jai yra įtampa - tai ne atsipalaidavimas.

Vertėtų intensyviau pasitreniruoti ir sustabdyti tą vidinį plepėjimą "su pačiu savimi”. Ir kuo ilgiau išlaikysime tą vidinę tylą - atjungus taip vadinamą Protą (nors iš tiesų – tai tik užblokavimas ryšio tarp žmogaus smegenų ir Programos, pristabdžius žemųjų astralo, mentalo bei kauzalo kūnų veiklą bei relaksuojant fizinį kūną), tuo daugiau atšvaistų persmelks žmogaus sąmonę. Tai – jau išminties dulkelės… Tai jau kelio pradžia Dievo link…

  Dažnai vyksta veidrodžio principas. Kas yra mūsų viduje, tas bus ir išorėje. Pritrauksime atitinkamas situacijas, ar įvykius. Tokiu atveju, mums pakeliama viskas, kas musų viduje. Įtampa sukyla ir sužadina kitas įtampas. Juk pagaliau privalome suprasti, kad už bet kokius savo veiksmus mes būtinai atsakysime tik patys, o ne kas nors kitas.

Jei mes tai suvokiam ir sugebame atsipalaiduoti, viskas tuo atveju valosi kuo puikiausiai. Bet jeigu mes visa tai kaupiame,  susikaups tai pasąmonėje.

Ką daryti, kai nežinai ką reikia daryti?

 Kaip pasakė vienas vietinis išminčius. Pačiame klausime slypi atsakymas. Kodėl mes nežinome ką reikia daryti? Visi atsakymai yra Meilės jausme, energijoje kurioje yra informacija. Tame tarpe ir ta, kuri mums reikalinga, kaip visada būti harmonijoje ir meilėje, kaip išsilaikyti šioje energijoje pastoviai. Jai ši energija teka per mus, tai mes gauname tą informacija. Jai nežinome ką daryti, vadinasi ta energija per mus jau neteka. Tai reiškia mes nemeilėje, neturime tos energijos tekėjimo. O tai įspėjimas, kad mes jau kažkur nuklydome į šoną.

Kaip padėti sau, kaip išmokti adekvačiai save vertinti, gal bus naudingi tokie patarimai:

- Sąžiningai pripažinti savo stiprias ir silpnas puses – tai padės pažvelgti į save objektyviai;

 - Vystyti realius savo gabumus ir talentus, taisyti trūkumus;

 - Praktikuoti pozityvumą, nepasiduoti pesimizmui: kasdien padaryti kažką, kas veda į priekį, o ne tai, kas gramzdina į niūrius apmąstymus;

 - Praktikuoti meditaciją, vizualizaciją, atsipalaidavimo pratimus – tai padės neigiamas emocijas transformuoti į teigiamas;

 - Vengti jūsų atžvilgiu kritiškai nusiteikusių žmonių: jiems vis vien neįtiksite, bet jų pastabos visada darys neigiamą poveikį. Teisingumo dėlei verta priminti, kad kitų žmonių vertinimai retai būna objektyvūs, todėl priimkite tik konstruktyvias pastabas;

 - Nelyginti savęs su kitais – visi mes skirtingi, o lyginimas su kitais ir rungtyniavimas sėja tik negatyvumą.

Kai tik nežinai ką daryti, nusisuk nuo to klausimo ir problemos, pradėk tarnauti. Tarnauti – reiškia jausti meilės jausmą. Tarnauti Visatos organizmui, mes negalime duoti Jam nieko kito, kaip tiktai Meilės jautimą.

Visatos organizmas tik stebėjo, stebi ir stebės mus! Taip, Jis gi labai jau nepatogus ir nemielas tiems, kurie nemėgsta atsakyti už savo mintis, emocijas ir veiksmus, tačiau mano, jog visi paperkami…

Ne, Jo tokio nei papirksi, nei suprasi. Jis toks jau svetimas visiems nevykėliams, egoistams, tinginiams bei niekšams, toks nepakenčiamas tų "dievų”, "dievaičių”, "žvaigždžių” ir visų tų narcizų – savimylų, nes gožia gi jų pačių "didybę” ir "šviesą” ir čia jau neapgausi nei kitų, nei pačio savęs, nepriveidmainiausi, nepapirksi ir neišmelsi sau kokios nors neužsitarnautos "šiltos vietelės”.

Meilės jausmą gali stiprinti fizinis darbas. Todėl darykite fizinius darbus, padėkite kažkuo tai, laiminkit, apkabinkit. Jai tai padės dar daugiau išjausti meilę. Bet jai jūs  darote tik fizinį veiksmą ir galvojate, kad jis yra tarnyste, tai jūs jau paklydote. Dažnai fizinis veiksmas gali susilpninti meilę ir netgi nuvesti į neapykantą.

 Kai pavyzdžiui per prievartą apsikabinti priešus? Mes kai apsikabiname mylimą žmogų, jaučiame meilės jausmo sustiprėjimą. Bet jai priverčiate save apsikabinti priešus, jie pajus dar didesnę neapykantą. Tas pats apsikabinimo veiksmas gali žudyti arba gydyti ir pakelti. Todėl nesiorientuokite tik į fizinį veiksmą, o pirmų pirmiausia į meilės jausmo išjautimą.

 Žinoma, lengva pasakyti, išjausk meilės jausmą. Gali sėdėti ilgai, bet pyktis kaip ėmė taip ir toliau ima.  Kaip išjaust tą meilės jausmą?  Iškilo dar vienas klausimas.

Tam kad išjausti meilę reikia būti tam tikroje būsenoje, nes meilė yra pasitikėjimas, dėkingumas, pasidavimas, ramybė. O norint pasiekti ramybę reikia atsipalaiduoti, nesekti minčių. Turime atsipalaiduoti taip, kad atvertume savo ląsteles, pašalintume jose įsitempimą ir įtampą.

Atidaryti duris ir langus meilės energijai, kad įeitų į mus. Todėl, pradžioje reikia gerai išmokti fiziškai atsipalaiduoti. Tai reikia nuolat praktikuoti. Būti nuolat tokioje būsenoje. Be šito mes negalime pilnavertiškai jausti meilės jausmo. Pajusite tą meilės vibraciją, kurią reikia stiprinti ir plėsti.

 Kai turi kuo pasitikėti, tai atsiras atsipalaidavimas. Jai to nėra yra įtampa. Jai manyje yra koks tai rūpestis, vadinasi nėra Dieviškumo. Kol neturi kuo pasitikėti, kol neatidavei gyvenimo vairo savo Dieviškumui, tol tu negyveni. Kiekviename iš mūsų yra Dieviškasis vadovas, Aukščiausiasis „Aš". Jis stengiasi mus vesti per gyvenimą, bet kol mes uždarę kiekvienos ląstelės duris ir langus, jis negali be mūsų žinios įeiti į mūsų kūną ir perduoti aiškią informaciją.

Gal vis tik geriau mums gyventi gyvajame Dvasiškajame Pasaulyje, pagal gyvus Dieviškuosius įstatymus, juolab, kad ir suteikė Jis mums gyvą bei nuolat kintančią laisvąją valią ir įdėti visą savo energiją, visas pastangas, kad pradėti pažinti tą Pasaulį, įsisąmoninti jo gyvuosius dėsnius ir… keliauti į paslapčių paslaptį – pasiimti Dievo mums skirtą palikimą

Tik tada, kada mes galime pasitikėti, nebeskubėti, įvyksta tikrasis atsiplaidavimas. Meilės jausmo vibracijos prasiskverbia į kiekvieną mūsų kūno ląstelę, pradeda mus tvarkyti ir valyti, gydyti, daryti sveikais, gydyti mūsų emocijas, situacijas. Pajausime, kad viskas yra Dieviškumas ir viskas yra tobula, viskas yra dėl bendros organizmo gerovės, dėl Visatos.

Kadangi mes esame to organizmo ląstelės, reiškia visa tai tarnauja tam, kad mes būtume sveiki. O būti sveikam Visatoje, reiškia būti meilėje. Kai per mus teka meilės energija, mes esame ramūs ir sveiki. Kai nėra meilės energijos, atsiranda rūpestis. Tuo pačiu pradedam netekt energijos ir sirgti. Du pasirinkimai: arba esame be meilės arba su meile.

Jei įsikimbate į savo materialinę padėtį, tai užmirštu išreikšti meilę. Užmirštate galvoti ką tuo metu padarytų meilė. O ji viską atiduotų, tuo tarpu kai mes rūpinamės tik savimi. Tai mus nutraukia nuo meilės jausmo, sudaro disproporciją.

Visata pradeda jausti, kad jūs kaip jos organizmo ląstelė susirgote ir tuoj mirsite. Per jus kažkur nuteka energija. Tokiu atveju jums atimama tai, per ką nuteka energija. Tai prie ko mes prisikabiname, atimama iš mūsų tam, kad mes patyrę skausmą suvoktume neteisingai darę. Tada mes susigriebiame ir grįžtame į meilę į Dievą. Bet tai nėra būtinybė, patirti skausmą, suvokti ir suprasti galima ir be jo.

Tik dėl to gauname skausmą, kad per jį susivokti ir pradėti dėkoti ir tada skausmas  dingsta. O kol bėgsime nuo skausmo, mes jo turėsime vis daugiau ir daugiau. Skausmas yra nuostabi Visatos pagalba mums, kad mes susivoktume. Kuo mes greičiau išmoksime jį priimti, tuo mes greičiau jo net nepajusime.

Jei kažką reikės suvokti, tai ir suvoksite, jai nereikia vis tiek priimate ir dėkojate. Tokiu atveju mes neįsitempsime ir nebijosime, suprasdami, kad visa tai tam, kad mes būtume gyvybingi ir laimingi.

Tokiu atveju, nustosime viską vertinti, nes nebus dėl ko įsitempti. Suvokiant, kad viskas tobula ir viskas kas vyksta priimant, girdime savo vidumi, ką reikia veikti. Svarbiausia bus neįsitempęs emocinis kūnas.

Tai nereiškia kad nieko nedarysime. Darysime, bet tik tai ką sakys ir kokias žinias suteiks meilės jausmas. Darysime netgi fiziškai daugiau nei anksčiau, bet viduje mes niekada neįsitempsime. Čia yra svarbiausia.

Įtampos mūsų vidiniame emociniame kūne išsireiškia per įtampas išorinėse situacijose. Kai vidinis emocinis kūnas bus laisvas, gyvenimo situacijos bus harmoningos. Tada kritimai ir smukimai mažės.

Kai įsitempiame dėl baimių, gauname skausmus, dėl kurių negalime toliau taip elgtis, todėl kreipiamės į Dieviškumą, tada įsitempimas sumažėja, skausmai nueina, viskas vėl tampa norma. Tačiau mes vėl įsikimbame į tą patį prisirišimą, nuo kurio kyla įtampa, vėl užmiršdami meilę Dievui. Vėl prarandame energiją, vėl pradeda skaudėti. Tai viskas gyvenime ir eina sinusoide, tai aukštyn, tai žemyn.

Kada mes pradėsime suvokti viską, kaip Dieviškumo pagalba, sinusoidė pradės lygintis, svyravimai bus žymiai mažesni. O tam reikia sąmoningumo, kontrolioti savo jausmus, dėkingumo jausmą, stebėti ir klausti pastoviai, ką tuo atveju darytų meilė.

Sąmoningą žmogų labai sunku paveikti, nes jis turi išvystytą intuiciją ir tiesos pojūtį. Nesąmoningu žmogumi lengva manipuliuoti, nes jis pasikliauna savo mechaniškomis reakcijomis nesvarstydamas. Mieganti sąmonė riboja žmogaus augimą, užgesina jo kūrybingumą ir dvasinį potencialą.

Daug kartų jūs sakėte sau, kad atsisakysite pykčio, ambicijų, godumo ir viso įmanomo negatyvumo, bet vėl ir vėl pakliūdavote į tuos pačius spąstus. Bandėte daugybę dalykų, kad pakeistumėte save, bet vis nesigaudavo, ir jūs likdavote toks pats. O aš sakau, kad yra paprastas raktas – sąmoningumas. Tačiau jūs negalite tuo patikėti. Kaip gali padėti sąmoningumas, tik sąmoningumas, jei niekas kitas nepadėjo? Raktai visuomet labai maži, raktai – nedideli daiktai. Bet mažas raktas gali atrakinti labai dideles duris…

Meilei tekant ištysiniu srautu per mus, susidūrus su išorės disonanso grubiomis vibracijomis, meilės mumyse nesumažės, nes mes ją semiame iš begalybės. Mumyse bus nuolatinis atjautos jausmas, nuolatinis noras padėti, bet nepakeisti juos, bet padėti sustiprėti jiems jų pačių patirtyje.

Meldžiamės už tuos paklydusius, duodame jiems savo atjautos energiją. Kad jų sielai ta energija padėtų kuo greičiau vėl grįžti į meilę.

Turime suvokti, kad kiekvienas praradimas mūsų gyvenime yra tarsi mūsų gydymas ir už juos mes turime tik dėkoti ir atsipalaiduoti. Taigi, kas bekiltų išorėje, visa tai yra pagalba mums. Mes patys tas situacijas prisitraukiam.

Išlikti sąmoningu, tobulėti ir priimti teisingus sprendimus labai padeda akistatos su savimi ir klausimai sau: "Koks aš? Ko aš siekiu? Kas svarbiausia dabar mano gyvenime? Kodėl? Kas vyksta aplink mane?”.. ir, žinoma, sąžiningi atsakymai į juos. Tokia periodiška savianalizė padeda pamatyti realią situaciją, padaryti reikalingas koreguojančias išvadas ir sprendimus.

Kad teisingai suprastume gyvenimą, kad veiktume tikslingai, turime suprasti laikmetį, kuriame mes gyvename – tai epochų sandūros ir keitimosi laikas. Turime gyventi ne baimėmis, o žinoti – kokios idėjos priklauso mirštančiai praeičiai, o kokios – gimstančiai ateičiai. Kokias idėjas palaikysime ir taikysime savo gyvenime, taip ir gyvensime. Kaip suprasti – kokios idėjos stabdančios, o kokios – naujos? Juk yra nemažai atgyvenusių idėjų, kurios padailintos naujais šūkiais, pateikiamos kaip naujos.

Kad nesustotume, tereikia priimti asmeninį sąmoningą sprendimą augti dvasiškai ir paleisti viską, kas kelia baimę, stabdo ir apriboja – tai stagnacijos požymiai. Naujos ateities idėjos visuomet įkvepia, žadina entuziazmą ir kūrybingumą – tai jų išskirtinis bruožas. Žmogiška sąmonė peraugo visas anksčiau turėtas nuostatas apie gyvenimą, o naujoji informacinė banga dabar dosniai dalina naujas žinias.

Žmogus negali teisingai elgtis vienoje savo gyvenimo srityje, jei neteisingai elgiasi kitose. Gyvenimas – nedaloma Visuma.

Jei žmogus supranta savo gyvenimą taip, kaip jis ir turi būti suprastas – kaip nepaliaujamą vienybės siekį su viskuo, kas gyva ir su Dievu – tuomet jo gyvenimo kelias negali būti niekuo kitu, o tik tuo, ko jis siekia – augančia visapusiška gerove.