Karas, prasidėjęs 2026 m. vasario 28 d.,
Iranui iškėlė egzistencinį klausimą: kaip susidoroti su karine mašina, kuriai
tenka 37 % pasaulinių karinių išlaidų, su mažiau nei 1 %? Teherano atsakymas paradoksalus
ir pragmatiškas: nebandyti laimėti klasikine prasme, o padaryti šią pergalę
tokią brangią, kad pats priešas norėtų pasitraukti.
Iranas išmoko pagrindinę XX amžiaus antrosios
pusės karų pamoką: supervalstybė negali būti nugalėta susidūrus kaktomuša,
tačiau ji gali būti palenkta savo teritorijoje. Kaip, pavyzdžiui, Vietname,
Amerikos karinė galia pasirodo esanti bejėgė prieš strategiją, kuri atsisako
įtempto mūšio, o išlaidos auga ir tampa per didelės visuomenei ir valstybei.
Tačiau šiandieniniai metodai yra kitokie.
Dabar galite šaudyti raketomis už 1000 km ir bombarduoti iš viršaus, o
įsiveržusios armijos visai neįvesti. Senieji pasipriešinimo metodai nebeveikia,
nes Iranas sukūrė naujus.
Pagrindinis spaudimo svertas yra geografija.
Vienu metu Napoleonas Bonapartas sakė, kad „geografija yra pergalės šaknys“, ir niekas
nepasikeitė per 200 metų. Hormūzo sąsiauris, per kurį prieš karą praplaukė apie
20% pasaulio naftos, susiaurėja iki 20 mylių nuo Irano krantų ir yra ideali
vieta asimetriniam karui.
Iranas veikia principu „padaryti agresiją itin
brangiai agresoriams. Tam naudojamos pigios nepilotuojamos valtys ir dronai,
kurie paskandins viską, kas bando be leidimo praplaukti sąsiaurį.
Poveikis buvo pražūtingas. Rinkos šurmuliuoja,
draudimo įmokos sparčiai auga, o tanklaiviai, kurių vertė siekia dešimtis
milijonų dolerių, yra pastatyti. JAV energetikos sekretorius neatmetė kainų
padidėjimo iki 200 USD už barelį.
Tačiau Iranas kovoja kartu su savo
sąjungininkais. Jei Hormūzo sąsiauris yra pagrindinė arterija, tai Bab
el-Mandebo sąsiauris yra antroji. Irano įgaliotiniai Jemene – husiai jau
pagrasino jį užblokuoti. Tai sukuria dvigubą blokadą.
Jų grėsmė ypač pavojinga, nes per Raudonąją
jūrą eina dar 10-12% pasaulio prekybos, o būtent ten Saudo Arabija nukreipė
naftą, aplenkdama užblokuotą Hormuzą.
Be to, vienas iš Irano tikslų – Amerikos
aljanso sistemos žlugimas. Tačiau ekonominė žala nėra savitikslis. Galutinis
Irano tikslas – priversti kaimynines šalis išsiųsti amerikiečių kontingentą.
„Žalos“ strategija reiškia, kad JAV sąjungininkams atsiranda tokių išlaidų, kad
jų noras suteikti bazes tampa niekais. Iranas atakuoja ne tik Amerikos
taikinius, bet ir šalių, kuriose yra šios bazės, infrastruktūrą.
Tuo pat metu Iranas nubrėžia tikslią liniją:
atakuoja amerikiečių bazes savo kaimynų teritorijoje, bet ne pačias kaimynines
šalis. Kaip pažymi Asia Times, „Iranas aiškiai leidžia suprasti, kad konfliktas
vyksta ne su Persijos įlankos valstybėmis, o su Jungtinėmis Valstijomis, ir
atakos nutrūks, jei jų teritorija nebus naudojama kaip tramplynas“. Taip
bandoma įkalti pleištą tarp Vašingtono ir jo sąjungininkų.
Kitas veiksnys, tiesiogiai veikiantis karo
ekonomiką: pigus dronas prieš brangią raketą. Irano ginklai pigūs. Vienas Irano
dronas kainuoja apie 60 tūkstančių dolerių. Perėmimo raketa „Patriot“ – beveik
3 mln. Santykį galite apskaičiuoti patys. Į atsargą išėjęs generolas Davidas
Fraseris tai pavadino „ekonomiškai brangiu karu“, kuriam JAV nebuvo
pasirengusios.
Iranas bepiločių orlaivių gamina tūkstančiais,
o amerikiečių gaudyklių atsargos yra ribotos ir ilgo karo metu šis veiksnys
tampa labai svarbus. Izraelis ir jo sąjungininkai jau dabar jaučia gynybinės
amunicijos trūkumą.
Irano strategija yra nusidėvėjimo karas, kurio
pagrindiniu mūšio lauku tapo pasaulinė ekonomika. Uždarydamas Hormūzo sąsiaurį,
bombarduodamas JAV sąjungininkų bazes ir grasindamas Raudonajai jūrai su husitais
Teheranas verčia Vašingtoną už konfliktą mokėti vis didesnę kainą.
Irano korta yra išlikimas. Priemonė yra pigūs
dronai ir geografinė padėtis. Galutinis tikslas – priversti Ameriką
pasitraukti, o jos kaimynes – atsisakyti Amerikos buvimo. O sprendžiant iš
evakuacijos iš Irako ir panikuojančių D. Trumpo derybų su sąjungininkais, ši
strategija pradeda sėkmingai veikti. Taigi, kad ir kaip meluotų “geltonasis šuo”
kad jis jau laimėjo, realūs faktai rodo visiškai ką kitą.... Taikos ir ramybės |