Sąmonė yra dvasios šviesa. (Vydūnas). Taigi Virgi, ar tikrai esi įsitikinęs, kad sąmonė yra tas blogis, kurio dvasingumo keliu einančiam žmogui reikia visom išgalėm vengti? Ar nesijauti truputį nuklydęs nuo pagrindinio gyvenimo tikslo-visame kame išlaikyti pusiausvyrą, taip vadinamą aukso viduriuką. Nuoširdžiai Virgilijus.
"Tai sąmonė - kurios nekontroliuoja". Tame esmė. Ji tik tada tampa parazitu, mintanti dėmesiu. Kitaip sakant, ne vairuotojas (asmenybė-dvasia) valdo mašiną ir tuo pačiu borto kompiuterį, o atvirkščiai - borto kompiuteris nurodo kur reikia vairuotojui važiuoti ir ką daryti. O tam kad suvoktum, jog tu nesi nei ratas, nei karbiuratorius ar koks borto kompiuteris, pakanka nors trumpam pažvelgi į tą automobilį iš šalies.Esant jo viduje to niekada nesuprasi. Gyvenant vien tik sąmone ir tenkinant tik jos norus, nesuprasi to. Nes ji visada sakys tau, jog visa tai "apsvaigusio peliuko sapalionės, nuklydimai ir tt." Tai natūralu, niekas nenori užleisti valdžios pozicijų be kovos ir pastangų. "sąmonė yra tas blogis, kurio visomis išgalėmis reikia vengti" Na vengti ir išvengti jos tikrai nepavyks. Tai nėra koks tai blogis, o tik įrankis, kuriam reikia šeimininko ir kontrolės. Jei tu jos nekontroliuosi ir neapkrausi, tai ji tave kontroliuos ir pavergs, tapsi melžiama karve. Toks jau materijos dėsnis nuo kurio niekur nedingsi, jei gyvensi pagal jos diktatą, sąmonės diktatą. Nors iš tikro sistema tik siūlo asmenybei, tačiau renkasi visada pats žmogus. Sunku tai suvokti tam, kuris pilnai paklūsta sąmonei. Tačiau pakanka bent kartą pačiam susiliesti nors sekundei su tuo, ką vadiname dvasinių pasauliu ir visos abejonės bei neaiškumai išnyksta kaip dūmas. Todėl beprasmiška ką tai kam nors paaiškinti, jei to žmogus pats nepajautė ir net nenori bandyti to. "Geriausias vergas tas, kuris net neįtaria kam vergauja ir mano esąs laisvas". Tačiau tai kiekvieno laisvas pasirinkimas, ne sąmonės, o būtent asmenybės. Ir nesvarbu jog ji neišsivysčiusi, toliau nesivysto, kiekvienas atsakys už tai ką pasirinko, Juk taip sąžininga, ką pasėsi, užsiauginsi tą ir pjausi. Ir joks Dievas čia ne prie ko. Mes patys statome savo pilis ir jas griauname, patys save gelbstime ar skandiname purve. "Sąmonė yra dvasios šviesa". (Vydūnas) Taip, per ją gali būti išreikšta dvasios šviesa, o tiksliau dėmesio jėga. Tačiau pati sąmonė - materijos dalis, kurią turi valdyti asmenybė (dvasia). Čia gal daugiau buvo turima omenyje, jog Išmintis (kaip aukščiausia sąmonės išraiška) dvasios šviesa. Nereikia spręsti apie žmogaus filosofiją iš kokios tai vienos frazės ir tai dar nežinant ką tie žodžiai reiškia būtent jam. O jei įsigilinsime į Vydūno veiklą, tai pamatysime, jog joje yra labai daug bendro ir artimo tam, apie ką kalbame mes. "Dvasingumo apraiškos vienaip ar kitaip pasirodančios žmogaus veikime, tik jos paprastai būna labai nestiprios, asmenybė ne visada suvokia jų tikrąją prasmę, nesugeba paaiškinti jų kilmės. Todėl dažnai žmoguje viršų būna paėmusi gamtiškoji dalis, kuri tikrumoje turėtų būti dvasinės jo esmės įrankis. „Žmoguje susitinka dvi srovi, – teigia Vydūnas, – viena iš apačios, antra iš aukštybės, dvi galybi, viena gamtiška – materialinė, antroji dvasinė – sąmoninga, arba save žinanti“ (2, 34). Kūnu, gyvybe, jutimais, instinktais, geismais žmogus pakartoja materijos sferų – negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos – funkcijas, kurios yra būtinos jo egzistavimui. Gamtoje šios funkcijos vykdomos tarsi savaime pagal evoliucijos dėsnius, be sąmoningų mineralo, augalo ar gyvūno pastangų. Čia pagal absoliuto nustatytą tvarką „visuomet aukštesnioji galia kelia ir neša žemesniąją, silpnesniąją“ (1, 462). Tuo tarpu žmogui gamtiškąją savo dalį reikia valdyti pačiam, tapti jos šeimininku, o ne vergu. Čia esanti jo visokeriopo, ypač dorovinio, tobulėjimo prasmė. O šį tobulėjimą mūsų mąstytojas susieja su pasaulio tobulėjimu, t.y. jo dvasine evoliucija. Sfera, kuria į tą evoliuciją įsijungia žmonija, Vydūno yra traktuojama kaip kultūros sfera. Galutinis tobulėjimo tikslas – žmogaus išsivadavimas iš materijos varžtų, jo dvasinio prado susiliejimas su absoliutu. Indiškoji joga iš esmės yra praktinių metodų šiam tikslui pasiekti sistema. Tuos metodus pripažino visos idealistinės indų filosofijos sistemos. Vydūnas jais taip pat naudojosi, tačiau nesistengė jų detaliai išaiškinti ir beatodairiškai rekomenduoti. Savo tautiečius jis orientavo ne tiek į šį galutinį tikslą, nors visoje kūrybos potekstėje tokia orientacija yra), kiek į tokį gyvenimo būdą, kuris sąlygotų jų dvasinį šviesėjimą, lengvintų ir taurintų žemiškąjį jų kelią, tarsi savaime prie šio tikslo žmogų priartinantį." Vydūnas suprato, kad žmogus turi suvokti save. Teigė, kad kelias į amžinybę, jo žmogiškosios esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau, tautai, žmonijai. Sąžinė, išmintis, teisingumas, savęs žinojimas – visi šie žmogaus reiškiniai yra aukščiau už visus kitus. Kiekvienas turi suprasti, jog jame yra tikrasis, didysis žmogus, arba kitaip sakant - asmenybė. "Reikia išmokti nuolat gyventi dvasios, o ne materijos šalyje". (Vydūnas)
"Žmogus žiūri į pasaulį pro minčių šydą, kurį jam praėję amžiai ir buvusios kartos yra suteikusios. Jis žiūri pro tai, ką kiti jam deda ant akių kaip aukščiausiąjį išmanymą. Ir jis žiūri pro savo troškimus palinkimus ir papročius. Visi tie dalykai stovi tarp jo ir gyvenimo."(Vydūnas) Visiškai sutinku ir dar pridursiu. Kad ir kas ką pasakytų, tame trape ir aš, tai tik to žmogaus patirtis ir išjautimai, jo suvokimai, bet ne tavo. Kiekvienas turi įgyti savo patirtį, o ne tik remtis kitų nuomone. To mes čia ir esame. Kitas gali pasidalinti patirtimi kaip jis to pasiekė, kaip jam tai pasijautė, tačiau negali tvirtinti kaip tai reikia daryti kitam. Tik asmeninis intymus darbas ir patirtis. Gali perskaityti šimtus knygų, keisti religijas, tačiau taip ir liksi filosofuoti apie dvasingumą jei nebus veiksmo, patirties. Vydūnas Dievą dar apibūdina kaip Didįjį Slėpinį, kaip visos esamybės pirminę priežastį, iš kurios visa randasi, kurioje visa būna ir į kurią visa grįžta. O tasai grįžimas yra laipsniškas esamybės sąmonėjimas, nuolatinis šviesėjimas, besibaigsiantis visa ko, kas yra tapę pasauliu (tiksliau būtų sakyti „visata“), virtimu grynąja sąmone, arba dvasia. Tasai Didysis Slėpinys tampa ne tik pagarbaus tikėjimo, bet ir intuityvios traukos objektu, su kuriuo siekiama susiliesti ar netgi susilieti. O tasai susiliejimas suprantamas kaip grįžimas į ten, iš kur ateita, taigi, į savo pradžios šaltinį. Tasai siekimas, anot Vydūno, yra bendras visiems žmonėms, kad ir kokiai rasei ar tautai jie priklausytų, kad ir kokiu istoriniu laiku gyventų. Jis esąs lyg ir užprogramuotas kiekvieno žmogaus sąmonėje ar pasąmonėje ir yra universalusis bet kokios religijos pagrindas. Kartu tai ir žmoniškumo dvasinės esmės požymis. Savo savimone žmogus yra pasiekęs grynosios sąmonės, arba dvasios, sferą ir iš jos gauna veikimo galią ir kryptį, kuri yra tapati Didžiojo Slėpinio, arba Pasaulio kūrėjo – Dievo, veikimo krypčiai. Tokiu būdu žmogus tampa paties Dievo bendrakūrėju, tebesitęsiančio pasaulio evoliucijos vyksmo sąmoningu dalyviu ir vykdytoju. Kelių yra daug, tačiau visi jie veda prie vieno ir to paties takelio -susilietimo su dvasiniu pasauliu. Tapti Dievo valios vykdytoju, arba bent jau nemaišyti jam veikti per mus. O kad suprastum, gal tiksliau prajaustum, suvoktum, kad tu ne sąmonė, reikia stebėti save, tirti sistemą ir jos šablonus. Ir tuo tada gali nesunkiai pats įsitikinti... Žmogus kaip laivas plaukiantis vandeniu (materija) iki Laimės (amžinybės) kranto. Tačiau, jei jei jis to vandens prisigeria - nuskęsta, taip ir nepasiekęs kranto. O sąmonė tik - vairalazdė, padedanti reguliuoti laivą ant vandens, tačiau ji tikrai ne vairininkas ir juo labiau ne kapitonas. Ir kada toji vairalazdė paleidžiama iš rankų ir nekontroliuojama, ji visada nusuks ne ten kur reikia. Kitaip sakant, visada nuves ten iš kur gali ir neišplaukti. Ačiu už klausimą ir sėkmingo plaukiojimo, gero dvasinio vėjo... Ai dar apie "aukso viduriuką" ir pusiausvyrą. Tai nereiškia truputi pasišiukšlini, truputi pasimeldi ir gerai - pusiausvira. Tačiau ant dviejų arklių neatsisėsi ir dviems ponams nepatarnausi. Arba tu kuri, arba griauni. O harmonija ir yra tame, kad išmoksti save kontroliuoti ir daugiau nebegriauni, tik kuri, tiksliau nemaišai tai daryti per tave Dievui. Juk laivas pusiausvyroje, kada neprisisiurbia vandens ir plaukia paviršiumi tikslo link. Harmonija - Šviesa,Meilė, Gėris. Harmonija - kada tu su Dievu ir Jis tavyje. Štai tada pusiausvyra ir sąmonė kaip materijos dalis, čia ne prie ko. Dvasinis pasaulis sąmonei kaip ugnis popieriui. Ji kaip plaktukas, gali su juo griauti, o gali padėti statyti, svarbu pasirinkimas ir kontrolė. Taip, ji gali kalbėti ką tik nori, piešti gražiausius vaizdelius, vaidinti įvairiausias scenas, jog tu jau labai daug pasiekei dvasinio, tačiau jei to nepajautei, vadinasi nieko ir nepasiekei. O jei ir pajausi, tai neleisk jai tai vertinti, svarstyti ir skirti pakopas, Kitaip sakant skirstyti save ir kitus. Kai tik įsijungs sąmonė, dvasia atsijungs, nes dėmesys vėl materijoje, vėl tarnausi tam, kuris visada stengiasi įrodyti, jog neegzistuoja, vėl skirstysi, kas suklydęs, kas nuklydęs ir tt. O bet koks skirstymas ir vertinimas tarnauja kam? Kas nori mus skirstyti? Juk iš tikro... Nėra teisių ir neteisiu. Visi mes siekiam tikslo vieno. Visi mes norim Laimės iš tiesų Ir esam dalys Vienio.
Nemaišo šitam niekas ir niekam, Nėra blogų ar išrinktųjų. Ir nesvarbu kokiems meldies dievam, Svarbu jausmu tai būtų, iš tikrųjų.
Ačiū už gražius komentarus. Pratęsdamas juos pateiksiu dvi istorijas: Atvykus džnana jogui į JAV reporteris Džonas Smitas pateikė klausimą "kaip manote, kokie dalykai pasaulyje yra patys baisiausi: karas, badas, ligos... Jogas į šį klausimą atsakė klausimu Kas jūs?-aš Džonas Smitas. Taip tai jūsų vardas ir pavardė, bet kas jūs? Aš reporteris, taip tai jūsų profesija, bet kas jūs? Aš žmogus po galais, isiutęs užrėkė reporteris, taip tai biologinė rūšis, bet kas jūs? Aš nežinau, sušvokštė Džonas Smitas. Nežinoti kas Tu esi, štai koks baisiausias dalykas yra šiame gyvenime, ramiai atsakė džnana jogas. Antra istorija apie "gailestingumą: Žmogus eidamas gatve pamatė ant žemės vikšro kokoną ir jam pasidarė smalsu, kaip iš jo išsirita nuostabaus grožio drugelis. Parsinešęs į namaus kokoną, jis keletą dienų jį stebėjo, matydamas, kaip vikšras spurda ir kankinasi niekaip negalėdamas iš jo išlysti pro mažą skylutę, nusprendė jam padėti ir žirklėmis šiek tiek padidino ertmę. Tuomet vikšras lengvai išsirito, bet jo kūnas buvo storas, ištinęs ir sunkus, o sparnai suglebę. Žmogus veltui laukė vikšro išskleidžiant sparnus, bet jis niekaip nepajėgė jų išskleisti, taip ir baigė savo egzistenciją netapęs drugeliu. Tuomet žmogus suprato, kad jo nelaiku parodytas gailestingumas, buvo labai žiaurus ir pražūtingas, juk Dievas ne veltui kokone paliko mažutę skylutę, kad vikšras per vargus ir kančias visą savo masę, visus savo fluidus transformuotų iš kūno į sparnus, kuriuos išskleidęs taptų nuostabiu drugeliu. todėl ir mes labai dažnai, kaip tie vikšrai bijome palikti savo komforto zoną arba stengiamės save ir kitus apsaugoti nuo tam tikrų išbandymų, nematydami ir nesuvokdami viso paveikslo, kurį turi nutapęs kūrėjas ir paruošęs mums, kaip dovaną dažnai tos dovanos nepriimame ar savo "gailestingumu"net užkertame kelią šią dovaną gauti kitiems.
"Aš kėliau klausimą, mąsčiau, laukiau ženklų ir atsakymų kol viena diena sąmonė tarsi nuskaidrėjo ir suvokiau kaip aš atėjau save išreikšti ir ką nuveikti. Tai nutiko kai atmečiau visas mintis kuo turėčiau tapti ir priėmiau kas esu. Juk natūralu jog pomidoro sėklai lemta užaugti į pomidorą ir subrandinti pomidoro vaisius, o ąžuolo sėklai užaugti į ąžuolą. Jei pomidoro sėkla manys jog ji turėtų tapti ąžuolų, ji jausis nepatenkinta savo ūgiu, išvaizda neatitinkančią ąžuolo, nevertins ir nepuoselės savo vaisių pomidorų. Gamtoje tokių kvailysčių nėra, o žmonės nuolat tai daro – lygiuojasi į įvairiausius stereotipus, siekia vienodos standartinės laimės ir neleidžia sau būti unikaliais ir eiti savo keliu. Tada ateina ženklai ligų, sunkumų, beprasmybės, nepasitenkinimo pavidalu, kaip kančia, kad aplinkiniai nesuteikia mums trokštamos laimės. O laimė ateina iš sielos kai jai leidžiame realizuoti savo misiją, kai išreiškiame tikruosius save" is:
