Didžioji dalis mūsų planetos sausumos atsidūrė po vandeniu, paskendo. Kitas scenarijus galėjo būti  kad ir žemės polių kaita. Civilizacijos, pasiekusios aukštą išsivystymo lygį, pasiekimai beveik buvo sunaikinti. Išsigelbėti pavyko tik žmonėms kurie gyveno kalnuotose vietovėse ar spėjo ten pasitraukti. Amerikoje, baltosios rasės žmonės išsigelbėjo Peru kalnuose (ten ir dabar dar yra išlikusių jų didingų statinių), raudonodžiai kituose kalninguose pietų ir vidurio Amerikos vietovėse. Azijoje geltonoji rasė išsigelbėjo vietovėje tarp upių Chuanche ir Janczi. Juodoji rasė Indijos teritorijos ir Afrikos žemynų kalnuotose vietovėse. Baltoji rasė gyvenanti Europos žemyne, išsigelbėjo Sajano-Altajaus, Uralo ir Skandinavijos kalnuotose vietovėse. 
Pirmus ketverius tūkstantmečius vyko žmonių skaičiaus augimas ir palaipsninis naujų  žemių įsisavinimas, tų kurios atsilaisvindavo nuo vandens. Dėl baltosios rasės žmonių plitimo nuo Sajano-Altajaus kalnų iš vienos pusės ir Uralo kalnų iš kitos, Rasenijos teritorija (dabartinis Sibiras) buvo greitai užpildyta. Dėl šios priežasties ketvirto tūkstantmečio pabaigoje (po katastrofos) baltoji rasė apgyveno dabartinės Mongolijos, Manžurijos teritorijas, vandenyno pakrantę, dabartinės Korėjos ir Japonijos teritorijas.
Mažai kas žino kad tikrieji Japonijos aborigenai buvo baltieji "Ainai",kurie atsikėlė į šias salas maždaug prieš 13 tūkstančių metų.Tiurkų kiniečių kilmės žmonės  pradėjo keltis į salą iš Korėjos pusiasalio nuo 4-5 amžiaus prieš mūsų erą, kurie daugumoje ir sudaro dabartinę Japonų naciją. Daugelį amžių Ainai gana sėkmingai priešinosi jų spaudimui. Maždaug 7-ame mūsų eros amžiuje keletai šimtmečių nusistovėjo taika. Pasienio zonoje vyko ne tik kariniai veiksmai, bet ir prekyba ar kultūriniai mainai. Japonų kultūra labai praturtėjo savo šiaurinio priešininko dėka (keramika ir tt.). Pas juos perėjo ainų karių garbės kompleksai tokie kaip "bušido", "karakiri" ir tt. Privilegijuoto Japonų sluoksnio Samurajų protėviai - yra baltieji Ainai, nors mums visada samurajus rodomas išskirtinai tiurkiško (mongoloidinio) tipo. Valdančiosios klasės atstovų veidai stipriai skiriasi nuo šiuolaikinių Japonų (baltesnė oda ir europietiški bruožai). Samurajai - Ainų palikuonis įgavo tokią įtaką ir prestižą viduramžių Japonijoje, kad susigiminiavo su valdančiuoju sluoksniu ir įnešė ainų kraujo, tuo tarpu visa likusi japonų tauta liko tiurkiškos kilmės. Tai paaiškina, kad dažniausiai pastebima svastiką, japonų heraldikoje.

Ir vis dėlto Ainams lemtas negailestinga likimas, toks pat kaip ir vėliau šiaurės Amerikos indėnų. Nuo 17  mūsų eros amžiaus prieš juos buvo pradėtas vykdyti negailestingas genocidas ir priverstinė asimiliacija. Greitai jie tapo tautinė mažuma Japonijoje, jiems priklausiusioje teritorijoje. Ainus taip pat kaip ir Dinlinus Kinijoje išstūmė iš savų žemių pietiniai "kaimynai". Šiuo metu pasaulyje yra likę tik 30 000 Ainų (vienos iš arijų tautų). "Paskutinis samurajus" buvo baltasis Ainas. To paties pavadinimo Holivudo filmas pasakoja dalį tiesos, tik nuslėpdami vieną esminį faktą, kad tie samurajai buvo baltieji Ainai.   http://www.vokrugsveta.ru/vs/article/2877/

 Taigi antrosios planetinės katastrofos pasekoje parazitai pasiekė tai  ko norėjo, aukštą išsivystymo lygį turėjusi civilizacija sulaukėjo ir tapo parazitų vergais tūkstantmečiams. Parazitiniai-ateiviai pasiūlė savo "pagalbą" sulaukėjusiai civilizacijai. Pagrindinis šūkis tapo - "išgyventi bet kokia kaina". Gyvuliški instinktai buvo skatinami ir aukštinami. Dėl gurkšnio švaraus vandens ar maisto, žmonės ėmė pamiršti sąžinę, garbę, pareigą, protą ir greitai prarado  savo evoliucinį potencialą. Žinoma parazitams padedant. 
Baltosios rasės žmonės buvo žinomi įvairiais pavadinimais. Kiniečiai vadino juos dinlinais, senovės graikai skifais ir sarmatais, vizantiečiai gunais (hunais), vėlesni rašytojai pradėjo vadinti juos arijais. Ta rasė, daugiausia gyveno dabartinio Sibiro teritorijoje. Dėl klimato atšalimo (nes žemės ašis po antros planetinės katastrofos pasisuko 23 laipsniais) turėjo keliauti į šiltesnius kraštus: vidurinę Aziją ir tuometinę Europą. Dinlinai (dili arba di, kaip kiniečių trumpinimas) mėlynakiai, šviesiaplaukiai žmonės buvo Kinijos senbuviai, gyvenę geltonosios upės slėnyje. Jie gyveno taip pat ir Sajano-Altajaus aukštumose, Janisėjaus ir Selingos upių lygumose. Dinlinai sudarė branduolį tos tautos, kuri 1122-225 metais prieš mūsų erą užvaldė visą Kiniją ir davė Čižau dinastiją. Kiniečių rašytojai apibrėžia dinlinų užimamą teritoriją nuo Amūro iki Volgos upių. Tose teritorijose ir dar daugiau į vakarus ir šiaurę, senovės vakarų Europos rašytojai aprašo Skifus ir Sarmatus. Apie tai kalba Aristotelis, Hipokratas, Vitruvijus, Galenas ir kiti. Štai ką rašo apie Dinlinus Kiniečių metraščiai. "Dinlinų rasė sudaryta iš daugelio giminių, kurios sueina kartu tik trumpam tai yra apsigynimui nuo priešų. Tauta turinti savigarbą". Kai jų žemės būdavo užgrobiamos nenugalimo priešo, jie išeidavo gyventi į kitas žemes, kur nepasiekdavo Kiniečiai su savo vergvaldiška santvarka. Jie mokėjo lydyti metalą (sidabrą, auksą, plieną), nešiojo auskarus ir apyrankes iš šių metalų. Arimai - didžiojo drakono šalies gyventojai (taip senovėje žmonės vadino dabartinius kiniečius) atsidėkodami už jiems suteiktas žinias ir technologijas, po tuputį išstūmė dinlinus iš jų žemių. Vėliau įtraukė  baltosios rasės žmones gyvenančius šiauriau, į karą. Jėgos buvo nelygios, bet vis dėlto mūsų protėviai šventė pergalę. Tai įvyko pieš 7515 metų. Tas įvykis buvo toks svarbus, kad nuo tos datos mūsų protėviai pradėjo vesti metų skaičiavimą. Apie tai galite rasti aprašyta pagonių ar senatikių vedose.
 Būtent todėl ir buvo pastatyta Didžioji Kiniečių siena, tai yra apsiginti  nuo kiniečių antpuolių. Visai ne pačių kiniečių, kaip jie dabar tvirtina ir didžiuojasi, pasakodami suklastotą ir perrašytą isToriją. Kad siena statyta ne jų, akivaizdžiais įrodymais yra šaudybos skylės ar angos sienoje.Visi jie yra pietinėje sienos pusėje. Tai reiškia nukreipti į kiniečių pusę. Na o pakilimo laiptai užlipti į gynybinius statinius atvirkščiai, tai yra šiaurinėje pusėje (ne kiniečių). Dabar dalis šių šaudymo angų užpildytos ir pramuštos šiaurinėje pusėje siekiant nuslėpti teisybę, kuri bado akis.
http://www.perunica.ru/istoria/909-kitajskaya-stena-velikoe-zagrazhdenie-ot-kitajcev.html.

 Kyla natūralus klausymas. Kas gi pastatė tą įspūdinga inžinerinį įrenginį? Šiaurinėje sienos pusėje tais laikais egzistavo dar didesnė imperija.Tai baltosios rasės žmonių (arijų) Didžioji Tartarija, kuri ir buvo pajėgi atlikti tokį grandiozinį darbą. Įsidėmėkite ne totorių-mongolų imperija o Tartatija



Pasiaiškinsime ką reiškia iš pirmo žvilgsnio keistas ir nesuprantamas pavadinimas. Pradėsime nuo žodžio dievai. Šis žodis tais laikais turėjo visai kitokią prasmę ir statusą. Dievais vadino tada ir yra dabar (turiu mintyje tikruosius) ne šventuosius, kuriems reikia nusižeminti ir melstis ko nors prašant, būti jų vergais pagal dabartinį supratimą, o vyresnieji draugai, protėviai pasiekę aukštą išsivystymo lygį, kūrėjo lygį.
 Tokiais ir buvo Tarchas ir Tara. Na o žemė, kurioje gyveno žmonės juos garbinę vadinama Tarcho ir Taros žemė -Tartarija trumpiau vadinama aplinkinių gyventojų. Tarchas arba Perūnas, Perkūnas - išminties saugotojas, davęs žmonėms devynias santijas, kurios užrašytos vedose, žmogus pasiekęs aukštą išsivystymo lygį. Jo sesuo Tara padėjo protėviams biologijos srityje, auginant florą ir fauną.Todėl visi baltieji arijai dar save vadino Tarcho ir Taros anūkais, iš čia ir Tartarijos žemė. (Encyclopedia Britannica, Vol. III, Edinburgh, 1771, p. 887) Britanijos enciklopedija, (Diccionario Geografico Universal) 1795 metų ispanų enciklopedija.
Tai buvo pati didžiausia valstybė pasaulyje, kaip rašo ši enciklopedija. Ji užėmė beveik visą Euraziją, šiaurinę Afrikos dalį, ir didelę dalį šiaurės Amerikos.
Dabar mums  aiškina, kad buvo kažkokia totorių-mongolų orda. Tiurkų (kiniečių  porūšis) kilmės žmonės užkariavo pusę pasaulio. Pasižiūrėkit į dabartinius mongolus mažiukus atsilikusius klajoklius, kuriuos mums perša kaip pasaulio užkariautojus. Arijai tie kuriuos atseit jie nukariavo buvo 2,5-3 metrų, fiziškai galingi vyrai ir aukštos šviesiaplaukės moterys. Tikrieji mongolai o tiksliau Mogolai (senovės graikų kalboje - nenugalimi) susiformavo iš slavų-arijų (Huntų, tai vienas iš baltųjų rasių žmonių, pavadinimų), traukiantis jiems į šiauresnes teritorijas iš Kinijos, išstumiant juos iš savo žemių geltonodžiams. Dalis jų atsiskyrė, apsigyveno atskirai. Jie buvo aprašomi taip - aukšti, šviesiaplaukiai, mėlynakiai žmonės (pagal tikrus, ne falsifikuotus istorinius šaltinius, ir L. Gumiliovo knygoje irgi). Čingischanas (tikrasis jo vardas Timūras, Timudžinas, pagarbos priedėlis Džin ) buvo aukšto ūgio, mėlynų akių, labai baltos odos, turėjo didelę rudų plaukų ševeliūrą ir barzdą.

 

Tuose kraštuose tada gyveno baltosios rasės tauta. Rasenijos žyniai, sekė baltųjų rasių vystymąsi ir stengėsi neleisti išnykti, reikšmingoms jų giminėms.  Netgi pagal dabartinių mongolų sakmę išeina kad jų tauta atsirado iš arijų palikuonių." Pas Ala-goa gimė trys sūnus nuo šviesaus žmogaus, ateinančio pas ją pro jurtos dūmtraukį ir išleidžiančio šviesos srautą (šviečiančio)".Na o tokiu žmogumi galėjo būti tik Rasenijos žynys, valdantis materijos srautus ir sugebėdavęs tai atlikti (tokį pagal vietinius stebuklą).
 Čingis buvo vienas iš mūsų baltųjų Vyčių (riterių), kuris gynė savo Tartarijos imperiją, nuo krikščionių ir musulmonų religijų plitimo. Chanas - tai užimamos pareigos ar titulas, kaip ir kunigaikštis (jais galėjo būti tik tie, kurie turėjo ypatingas savybes ir sugebėjimais). Todėl Čingis sugebėjo praeiti visus gyvenimo išbandymus, likti gyvu ir suvienyti tuometines tos teritorijos tautas. Tiurkų kilmės žmonės (šiuolaikiniai mongolai, kiniečių ir arijų mišinys,su didesne dalimi geltonosios rasės genetikos) ir patys labai nustebo, kai dvidešimto amžiaus, apie trisdešimtus metus nuvykę ten bolševikai, pranešė, apie jų šlovingą praeitį ir istoriją. Pas juos netgi nėra jokių papročių, šlovinančių ir pažyminčių šiuos didingus atseit jų istorinius įvykius. Viskas kuo remiasi isTorikai, tai tik 14-16 amžiuose sufalsifikuotos europietiškos rašliavos, o tikrų patvirtinančių Mongolijos imperijos egzistavimą šaltinių nėra. Viskas dingo kaip į vandenį. Nėra nei miestų, nei buvusios civilizacijos pėdsakų. Mongolija dabar tik varganų klajoklių šalis.
Viskas kas liečia Mongolijos imperiją ir apie ką rašo šaltiniai sugalvojo tas, kam tai buvo naudinga, nuslėpti didžiosios arijų imperijos (Tartarijos) egzistavimą. Teritorija buvo, bet tada ten gyveno daugumoje arijų kilmės tautos.
 Didžioji Tartarija bėgant laikui iširo į dalis, mongoliškoji, vakarų ir kitos Tartarijos.13-ame amžiuje arijų imperija buvo įtraukta į kovą su kiniečiais. Na o tai lėmė žūtį paskutinių arijų tautų, atstovavusių Mongoliją. Tą teritoriją apgyveno tiurkų-kiniečių klajoklių gentys (šiuolaikiniai mongolai).
 Teisingai kalba istorikai sakydami kad buvo didelė imperija, tik ne totorių-mongolų orda, o arijų Tartarija, kurią  gynė Vytis Čingis chanas, nuo krikščionybės ir musulmonų  antpuolių.
 Todėl ir jo kariuomenė buvo ginkluota plieno ginklais. Tokio plieno, kurio paslaptį atskleisti ir dabar nesugeba. Na o tokias technologijas valdė tik arijai, gyvenę didžiojoje Tartarijos imperijoje. Žodis Arijas senovės graikų kalboje - baltasis. Arijai nešė visoms tautoms žinias ir sugebėjimus, kėlė žmonijos civilizacijos lygį. Tai aišku nepatiko parazitų vykdomai politikai, kurie dažnai  naudojo šūkį " išskirk ir valdyk".
 


Apie jokią mongolų-totorių imperiją nėra ir kalbos, tai pat, kaip ir Romos imperijos, niekada ir nebuvo tokių. Tai matosi originaliuose žemėlapiuose tų laikų, ne kopijose kurios dažniausia kišamos visiems. Kada kai kurios vakarų Tartarijos provincijos (Kijevo, Maskvos ir dar toliau į vakarus esančios), pabandė atsiskirti nuo jos, sėkmingai prasiskverbus į jas judo-krikščionybei. Arijų imperija atsiuntė savo kariuomenę su Čingiu priešakį, tvarkos įvedimui. Kokiam tai laikui, tvarka ir buvo įvesta, 300 metų (totorių- mongolų jungas), pagal mūsų istorikus.
 Orda tais laikais reiškė karinį vienetą, o ne kažką kitą. Į Tartarijos imperijos kariuomenės sudėtį (arba dar vadinamos Rasenijos) įėjo ir mongolų dalinys, kuris sudarė laibai nežymią jos dalį (bet mongolais, o tiksliau Mogolais, "nenugalimais", buvo vadinami baltieji žmonės, gyvenę, šiuolaikinės Mongolijos teritorijoje).
 Panagrinėkim šios kariuomenės sudėtį. Iš istorinių šaltinių randame, kad 1236 metais Batunio kariuomenę priklausanti Čingi, sudarė 65 tūkstančiai iš jų 12 tūkstančių sudarė tiurkai (porūšis geltonųjų), apie 3 tūkstančius mongolai (baltieji), 50 tūkstančių slavai- tartarai.
 Šitos arijų imperijos ordos, kariavo prieš vis daugiau plintančią ir su ginklu primetamą katalikybę, musulmonus, kurie nusinešė milijonus nekaltų  žmonių gyvybių, deginant gyvais, išskerdžiant visas tautas, bandžiusias tam pasipriešinti. Akivaizdu, kad krikščionių ir musulmonų istorikai visą šį išvaduojamąjį karą aprašė iš savo pozicijų, kaip teritorijų užkariavimą, o ne jų išlaisvinimą nuo parazitizmo.
Kažkam labai nesinori atskleisti tikrąją žmonijos istoriją ir visais įmanomais būdais tai slepia, kiša tai kas jiems naudinga. Tam daug pasitarnavo  religija (deginamos bibliotekos, naikinami paminklai, iškraipomi istoriniai įvykiai). Beje žodis isTorija, reiškia išrašas iš Toros, o ten tik tai kas naudinga išrinktajai tautai. Taip pat ir Tatarai (totoriai), atsirado išmetus tik vieną raidę, iš Tartarų, tuo labiau, kad žydai ir neištaria šios raidės.
Kad visoje Europoje gyveno mūsų protėviai, įrodo ten aptinkami architektūriniai radiniai ir juose pastebimi simboliai. Pagrindinis mūsų protėvių simbolis buvo svastika. Mūsų visata.

Svastikos jėgų sūkurių vaizdavimas. Juk žinote, kad visata juk viskas sukasi apie karštesnius, didesnius ir galingesnius daiktus. Sukasi galaktikos. Planetos sukasi apie žvaigždes. Palydovai apie planetas. Žemė aplink Saulę. Mėnulis aplink Žemę. Dirbtiniai palydovai nukristų, jei nesisuktų, arba nuskrietų tolyn, jei suktųsi per greit. Žemė sukdamasi sukuria magnetinės jėgos laukus. Jie irgi veikia ratu. Apsaugo mus nuo Saulės vėjo dalelių. Elektra dažniausiai gaminama sukimu. Elektros jėga irgi dažnai naudojama sukimui. Propeleriai — ir jais sukama aplinkos oras, dujos, skysčiai ir atvirkščiai, aplinkos jėgos suka į svastikas panašius propelerius ir turbinas. Visų gyvių ir augalų ląstelių, ir visų Visatos darinių molekulių atomuose elektronai sukasi apie atomų branduolius. Gravitacijos jėgos suka virgules žinių rankose.

Dauguma gyvių gyvenimo vietose sukiojasi pa-Saulėje. Žmonės sukinėjasi apie ugnį — apie laužus gamtoje, apie židinius namuose, apie šilumos prietaisus, apie praeityje savyje Saulės kaitrą sukaupusio kuro vidaus degimo variklius turinčias priemones.

Vėjų jėga uraganai, viesulai — sūkuriai. Sūkurių trinties jėga žaibams ir trenksmui. Vandens apykaitos gamtoje sukimasis — žemė, upės, vandenynai, debesys, lietus, žemė ir vėl. Gyvybės medžiagų apykaitos sukimasis — augalai, gyvūnai, žmonės, trąšos, augalai ir vėl.

  Šių ženklų galima rasti visame pasaulyje, kiekvienas jų turėjo savo prasmę,reikšmę ir atlikdavo tam tikras funkcijas. Tai tik dalis jų, iš viso 73.
 http://www.rodnovery.lt/oberegi.html




Svastikomis gali būti vadinamas kompleksas vaizduojamųjų simbolių, bendra išvaizda kurių gali šiek tiek varijuoti (žinomos trišakės svastikos (graik. triskelion), nepakreiptos, pakreiptos, laužtinės, užapvalintos ir t. t.), bet iš esmės bendras simbolio vaizdavimo principas visur išlieka labai panašus.
Svastika heraldikoje – tai viena iš kryžiaus atmainų, crux gammata, kartais vadinama gamadionu (Gama kryžiumi). Sanskritiškasis, sėkmės palinkėjimą ir palaimą apibrėžiantis žodis „svastika” labiausiai prigijo nūdienos pasaulyje, tačiau, pavyzdžiui, viduramžių Anglijoje ji vadinta fylfot, Vokietijoje - feuerfuss (ugnies koja), hakenkreuz (kablių kryžius), sonnenrad (Saulės ratas), Norvegijoje – hakekors, Senovės Rusioje - kolovrat (t. y., besisukantis) ratas).
Svastika – tai grafiškai pavaizduota pasaulėkūra visuose lygmenyse. Iš dalies agresyvi, nes nestovinti vietoje, dinamiška. Iš dalies kovinga, nes simbolizuoja pastovų ciklišką virsmą ir atsinaujinimą.
Svastika tapo nacionalsocialistų partijos simboliu ne iškart, o tik prabėgus tam tikram laikui. Ji pasirinkta kaip vienas iš daugelio galimų simbolių, bet visiškai netikusi yra dažnai reiškiama mintis, kad Hitleris „pavogė svastiką iš indų”. Greičiau svastika čia buvo savaip interpretuota pangermanizmo, kylančio antisemitizmo, nuoskaudos už Vokietijos kapituliaciją, perpus su nostalgija „senovės didybei” bei romantinėmis „kraujo ir dirvos” teorijomis, kontekste. „Svastika – tai kova dėl arijų judėjimo pergalės, ir tuo pačiu metu svastika simbolizuoja kūrybą,” - sakė Hitleris Raušningui.
Taip svastika su nemažai kompleksinio dizaino sprendimų (baltas apskritimas raudoname fone) pokario visuomenės akyse tapo totalitarinės nacistinės valstybės, hitlerizmo, agresijos, rasinio pranašumo ir, plačiąja prasme, - visuotinio naikinimo simboliu.
Dar prieškario Lietuvoje svastika nereiškė to, ką pradėjo reikšti po Antrojo pasaulinio karo, o dabar ne dėl mūsų kaltės, bet su mūsų pritarimu ji demonizuojama ir apspjaudoma. Tamsiosios žmonijos istorijos dėmės ir liks tamsiomis istorijos dėmėmis, bet aš tikiu, kad svastika – šis prasmingas ir šventas senovės simbolis – bus reabilituota. Ji yra niekieno, ji yra virštautinė, ir tuo pat metu svastika priklauso kiekvienai tautai atskirai.
Svastika – tai aukštybėse riedanti Saulė, gimstanti, gyvenanti, mirštanti ir vėl iš naujo atgimstanti, kurioje kiekvienas žmogus galėjo pamatyti savo paties gyvenimą, suvokti tuos nekintamus amžinojo virsmo dėsnius, suprasti, kad niekas pasaulyje nedingsta. Palikuonių kartos – tai nauji virsmai ir nauji gyvenimai, kuriems pasibaigus, ciklas vėl atsinaujins per į pasaulį atėjusias jų atžalas. Tačiau šaknys su protėviais nenutrūksta, nes svastika, nepaisant atsinaujinimo aspekto, simbolizuoja ir tęstinumą bei amžinojo ryšio nenutrūkstamumą. Juk ryte pakyla ta pati Saulė, juk palikuonyse teka tas pats jų tėvų kraujas, juk medžio karūna negali žaliuoti be savo šaknų.

Dvylikos metų užteko, kad būtų apjuodintas šis kilnus ženklas pasaulio akyse. Kiek metų reikės, kad svastika vėl užimtų deramą vietą tarp šviesiausių, paslaptingiausių ir galingiausių žmonijos simbolių?

Ar apginsime Saulės ženklą? Svastika – tai mūsų visų paveldas, bet ne neapykanta
Ązijoje randami simboliai

   

  

 
Svastikos plačiai naudojamos indusų vestuvinėse ceremonijose. Pavaizduotos ant vestuvinių atvirukų ir dovanų. Žynys atlikdamas vestuvines apeigas, ištaria "Svasti". Tai reiškia - viso pačio geriausio, ištariama prieš ir po šventojo žodžio "OM".

 
 
Taip pat svastikos dažnai vaizduojamos kaimynystėje su dar vienu slavų-arijų ženklu " Veliso Žvaigždė", kuris kažkodėl dabar žmonių vadinamas "Dovydo žvaigždė" arba žydiška. (Dvi piramidės viename - Mer-ka-ba)

 
 
Ženklai Kinijoje




 
Iš kur arijų ženklai atsirado Kinijoje? Kaip ir indusai, jie juos gavo iš savo baltųjų mokytojų, kurie atėjo iš šiaurės. Daugelyje senovinių kinietiškų metraščių (pvz. Van Čiun "Kritiniai pasvarstymai" pirmas m. amž. šimtmetis, Sim Cinio "Istoriniai užrašai" antras m. amž. šimtmetis ir kituose), pasakojama apie imperatorių Huan Di, kuris atvyko iš dangaus,kad išmokyti žmones viso to, ką moka šiuolaikiniai kiniečiai. Pas imperatorių buvo keistas "trikojis", kuris kartais galėjo virsti "drakonu skrendančiu tarp debesų" (vaimara,tarplanetinis mūsų protėvių laivas) "kartais būti lengvas ar sunkus", būti "ramybės būsenoje ar eiti".Huan Di su savo padėjėjais  dažnai kažkur išskrisdavo.(И.С. Лисевич, «Древние мифы глазами человека космической эры», «Советская этнография», 1976, №2, с. 139-150). Tie įvykiai vyko žymiai anksčiau, nei valdė geltonasis imperatorius Ši Huan Di, prieš 26 tukst.m. prieš mūsų erą, kuriam priskiriami visi šie nuopelnai. "DI"- tai sutrumpintas baltosios rasės žmonių dinlinų pavadinimas, kurių pilnai ištarti nesugebėdavo senovės kiniečiai.
Atsidėkodami už tai, arimai (senovės kiniečiai), po truputį išstūmė dinlinus iš jų žemių ir ištrynė netgi atmintį apie juos, pradėjo karą pieš arijus. http://www.levashov.info/articles.html#01

Mongolijos svastikos ženklai. Čingis-hano sostas ir rūbai. Apie budistų religijoj naudojamas svastikas, net nekalbėsiu, jų daugybė.


Nuo 20 amžiaus pradžios dabartinės Mongolijos teritorijoje, pradėjo rasti metalinius daiktus, kryžius su svastikomis. " Mongolai randa juos nuolat, senose kapavietėse ar kur kitur. Jie nieko nežino apie tų daiktų istoriją, nešioja juos ant diržų, ypač moterys. Kada jie išeina iš namų į ganyklas, jie užlipdo duris moliu ir užantspauduoja jas tuo kryžiumi, tarsi štampu." Tai aprašyta misionieriaus, įžymaus mongolų tyrinėtojo, 

(Antoin Mostaert, 1881-1971)

Tai kažkada šiose žemėse gyvenusių arijų, dinlinų (nirunų, vienų iš mongolų tautų protėvių) palikimas.
Europoje randami simboliai. Tie simboliai randami visur ir daug, Prancūzija, Ispanija, Šveicarija, Vokietijoje, Balkanuose, mažojoje Azijoje, Britų ir Airijos salose.

   


Pagal šiuolaikinių istorikų versiją, Galijos (dabartinė Prancūzija) pirmoji karalių dinastija, mūsų amžiaus 5-8 šimtmetyje, buvo Mirovingai.Šiuolaikiniai istorikai negali pasakyti kas jie tokie ir iš kur atėjo, kartodami vėliau sukurtas legendas.
Pagal kurią Mirovijus, kuris valdė nuo 448 iki 457 metų, gimė nuo jūros pabaisos. Iš tikro, karalius Mirovijus, buvo 13 -tasis Mirovingų dinastijoje. Jie buvo šiaurės rasai, arijai, atėję mokyti frankus, karo meno, šalies valdymo, politikos, meno. Jie vadinosi Miravingliai (MI-RA-V-INGLIJA, мы- ра- в- инглии, mes-ra (nešantys šviesą)-Inglijoje (protėvių planeta) Su savimi jie aišku atsinešė ir arijų simbolius, vienas iš jų - trilapis, kovinis vyčių simbolis (kuris reiškia- Sąžinė, Garbė, Protas)

 
 
Vediniai simboliai Kaukaze




 Tibete simbolių irgi gana daug.

 

Svastika dažnai naudojama Tibeto religijoje Bon, kuri ten buvo atnešta iš kitur. Pagal vieną iš Tibeto sakmę, Bon mokymą atnešė "Tonpa Šenrabas", prieš 18 tūkstančių metų, iš "Olmo Lungring" šalies. Tos šalies centre buvo kalnas, nuo kurio ėmė savo tekėjimo pradžias keturios upės, tekančios į keturias pasaulio šalis (labai primena protėvių arijų žemę Darija, ar ne). Pats datavimas yra nepatikimas. Bet vis dėlto kažkokia dalis teisingos informacijo, kad ir stipriai iškraipytos išliko. Sakmėje sakoma, kad Šenrabas " nusileido iš daugaus sferos"  ir nutraukė žmonių aukojimą, kurį tuo metu propagavo tibetiečiai.

 

 Lietuva - ne išimtis.

   

 

Vytauto Didžiojo Lietuvių pulkai, ir Boreikų giminės herbas.

 

Tyrėjų išvadų visuma įrodo, kad tūkstančius metų svastikos buvo protėvių ženklai. Jais žymėtos mūsų prigimtinių savybių genuose sukūrėjų gyvenimo vietos nuo Egipto iki kur esame dabar. Kiek laiko tai apima, vertintina teisingai perskaičius senojo Egipto raštus hieroglifais. Svastikų aptinkama ir Egipto hieroglifuose, ir lietuvių runose.
Mūsų protėvių išeiviai prieš 3,5 tūkst. metų ir vėliau svastikas paskleidė, nuvykę gyventi Pietinėje Azijoje. Jų ir vietinių tamsių žmonių kalbų susimaišymu susidarė sanskrito kalba. Indijos, Pakistano ir Afganistano žemėse tebegyvena arijai — visiškai lietuviškos išvaizdos mėlynakiai, žaliaakiai, šviesiaodžiai.
Kiek gi metų lietuvių runoms ir svastikai?



Tai sužinosite straipsnyje " Mindaugas karalius- ar gali būti blogas. Kas mes"

O dabar pratęsim apie Arijus, kurie nešė žinias ir šviesą. Jie nebuvo agresoriai ir jėgą naudojo tik kraštutiniu atveju, kai kitaip buvo neįmanoma. Arijų pagrindinę nenugalimą jėgą sudarė taip vadinami Vytiaziai (lietuviškas Vytis, tos pačios kilmės simbolis), kurie valdydami juos supančias materijas pasiekdavo tokią kūno būseną, kad kūnas tapdavo nepažeidžiamas nei strėlėms, nei kardams, įeidavo į transą ir naudodami specialią svastikos kardo sukimo techniką, vienas galėjo išguldyti šimtus priešų.

Pagrindinis ženklas priešams, kad Vytis ruošiasi įeiti į transo būseną, buvo šarvų nusimetimas ir nusirengimas iki pusės (kas leisdavo geriau patekti pirminėms, jį supančioms materijoms, į fizinį kūną). Tą reiškia ir rusiškas žodis "ogaltelije", apsinuoginę. Vien tas pamatytas vaizdas daugiatūkstantinėms priešų armijoms įvarydavo baimės ir jie pasileisdavo bėgti, žinodami kas jų laukia. Vyčius galima buvo nugalėti tik apgaulės būdu arba miegant. Tuo ir naudojosi parazitų tarnai krikščionis.
Tai buvo Vyčių kasta, į kurią patekdavo tik gamtos apdovanoti neeiliniais sugebėjimais žmonės, kurių pagrindinis tikslas buvo apginti savo tautą ir tėvynę. Bet tokių žmonių vis mažėjo, o vėliau ir visai buvo išnaikinti.
  Į transo būsena galėjo įeiti ir paprasti arijų genetiką turintys žmonės. Tam tikslui jie išnaudodavo savo vidinę energiją, kurios užtekdavo kam pusvalandžiui, kam valandai mūšio ir po to žmogus mirdavo nuo išsekimo. Protėvių jėga slypėjo jų nebijojime mirti, nes jie žinojo kad tuo niekas nesibaigia. Jie daugiau bijojo prarasti sąžinę, garbę, ar protą,  tuo sustabdydami savo sielos vystymąsi auksiniu visatos keliu. Na o tai žymiai blogiau nei mirti.

Lietuvos vyčiai Lietuvos kunigaikščių įsteigtoje Lenkijos Karalystėje - kariavimui skirtoje žemėje gintis nuo Šventosios Romos Imperijos Germanų Nacijos - Pirmojo Reicho 962-1806 m

 Prieš mūšį jie duodavo priesaiką dviem pirštais pridėdami pirma prie kairio peties (sąžinė), prie dešiniojo peties (garbė ), prie galvos (protas). Jų ženklas buvo trilapis, kuris reiškia tą patį (apie tai rašiau, kurį priskiria savo šaliai Prancūzai, nesuprasdami jo reikšmės). Parazitai pasinaudojo tokiu žmonių įpročiu ir pritaikė tai savo religijoje (persižegnojime), dar pridėję vieną rankos judesį į žemutinę kūno dalį, primindami gyvuliškus instinktus.
 Arijų taip vadinami belaisviai turėjo jų bendruomenėje tokias pačias teises, kaip ir kiti tos bendruomenės nariai, tik neturėjo teisės panaudoti ginklo. Protėviai galvojo jeigu žmogus turės tiek žinių ir sugebėjimų, kaip ir jie (baltieji arijai), tai jis nebegalės būti blogas ir blogis savaime išnyks. Tokia buvo jų užsienio politika. Bet tuo pačiu tai buvo ir jų klaida, leidusi parazitams juos naikinti ir privesti žmoniją iki gyvuliško dabartinio lygio, kai svarbiausia gyvuliškų instinktų tenkinimas. 
Savo tikslams pasiekti jie žemėje turi savo valios vykdytojus judėjus. Visi buvę karai ar revoliucijos surišti su žydų veikla ir finansavimu. Tai jiems labai naudinga, kada baltoji rasė pati save naikina tarpusavio karuose, o jie dar ir turtėja tuo pačiu, sustiprindami savo valdžią žemėje.
Viso šito šaknys, slypi dabartinės Indijos teritorijoje. Ten kažkada gyveno Dravidai ir Nagai, kurie laikėsi matriarchatinės (moteriškos) valdžios sistemos. Tai savo ruoštu leido kosminiams parazitams, pasinaudojant moterų lengvesniu psichologiniu apdorojimu ir įtaiga, primesti jiems savo siekius (pagrindinis, žmonių aukojimas, nes jo metu išsiskyrę energijos srautai buvo parazitų pasipildymo energija šaltinis). Bet arijai, kurie gyveno šiauriau, tai matė ir nusprendė padėti savo kaimynams, kad blogis neįleistų savo šaknų Žemėje.
 Tam jie organizavo pirmąjį žygį į Dravidiją (Indiją) 2692 metais prieš mūsų erą. Žygis užtrūko 76 metus (tai nereiškia, kad tiek laiko keliavo, nes tada dar buvo tarpplanetiniai skraidymo laivai, tiek laiko užėmė Dravidų ir Nagų mokymas gyventi kitaip).Tačiau jie nesunaikino žynius ir burtininkus, propagavusius juodosios Kali-ma tikėjimą, o tik išvarė juos iš tos teritorijos ir patikėjo jų priesaika to daugiau nebedaryti. Arijams grįžus iš žygio, Dravidai ir Nagai dar kurį laiką gyveno vadovaudamiesi Vedose  išdėstytomis gyvenimo normomis.
 Urai (arijų mokytojai, aukšto išsivystymo lygio žmonės, iš čia ir žodžio kult ura kilmė) nuvykę ten su arijais, suprato kad tokiam vietinių elgesiui didelės įtakos turi ir genetika. Urai nusprendė atlikti  genetinius eksperimentus, tikėdamiesi pakeisti juodą Dravidų ir Nagų genetiką į gerąją pusę, tai yra įlieti savojo kraujo. Urai kurie buvo tobulai įvaldę genetinę inžineriją, paėmė kaulų geltonųjų smegenų ląsteles iš juodosios rasės vyrų, kaip labiausiai tinkamas ląsteles tam tikslui. Geltonosios smegenų ląstelės, dalinimosi metu, pagamina baltąsias kraujo ląsteles, kurių viena iš pagrindinių funkcijų yra statybinė.
 Tos ląstelės, kraujo srauto nunešamos į žmogaus audinius, kuriuose iš jų, priklausomai nuo būtinumo, formuojamos vienos ar kitos ląstelės, reikalingos daugialąsčiam organizmui. Geltonosios kaulų smegenys randasi skeleto kaulo ertmėse ir šonkaulių viduje. Todėl patogiausiai jas paimti iš šonkaulio.
 Tas veiksmas ir patvirtinamas biblijoje. Skirtumas tik tame, kad ne "paėmė" šonkaulį o iš jo išėmė geltonųjų kaulų smegenų. Jei būtų paimtas šonkaulis   būtų likęs ne porinis šonkaulių skaičius o liko visi 12.
 Pakeitė Y - pasyvią juodųjų vyrišką chromosomą į X - pasyviąja baltųjų moterišką chromosomą. Todėl pasyviosios chromosomos x - baltosios rasės žmonių, susijungė su pasyviosiomis chromosomomis juodosios rasės žmonių, perduodamomis per vyrišką lytį.
 Dirbtinai sukūrus dvigubą  su pasyviais požymiais moteriškų chromosomų rinkinį, gavo hibridinės pilkosios rasės porūšio moterišką embrioną. Tokie embrionai, išnešiojami baltųjų moterų, duodavo mergaites kurios jau nenešė savyje psichinių ir elgesio savybių, jau ne būdingų juodajai rasei, o dalinai būdingų baltajai.
Tokiu būdu buvo sukurta "judėjiška IEVA"- pilkojo porūšio moteris, kuri pagal jos kūrėjų idėją, turėjo atvesti juodosios rasės palikuonis į šviesą. Kad genetinė korekcija taptų dominuojanti, juodosios rasės palikuoniams, turėjo praeiti laiko periodas pokyčiams susikaupti. Tik tada, kai pakeistos genetikos nešiotojų skaičius pasieks kritinį skaičių, tai yra dominuos, įnešti genetiniai pakitimai pasidarys dominuojantys ir negrįžtami.
 Bet tokio laiko reikalingo užbaigti genetinę transformaciją, juodosios jėgos nedavė. Savo sukurtoje sakralinėje vietoje, biblijoje vadinamame "EDEMAS", parazitinės juodosios jėgos per likusią juodosios rasės genetikos dalį, pilkajame porūšyje įvykdė gana sėkmingą bandymą atstatyti savajai sistemai. Atstatymas nepavyko pilnutinai, bet buvo pakankamas, kad paversti Urų darbą niekais. Tai vyko poros šimtų metų laikotarpyje.
  Viskas grįžo į senas vėžes. Kali-ma kultas po truputį vėl tapo populiarus (dar ir šiais laikais Indijos provincijose kartais įvyksta žmonių aukojimas šiam kultui). 2006 metais prieš mūsų erą, arijai vėl buvo priversti organizuoti žygį į Dravidiją. Vėl buvo išvaryti žyniai ir magai, propagavę žmonių aukojimą (tai giksosai, kurie vėliau užgrobė valdžią Egipte).
 Tai biblijoje aprašoma, kaip išvarymas iš rojaus Adomo ir Ievos (Giksosų ).Po antrojo žygio, Dravidijoje liko gyventi visam laikui dalis arijų. Jie pradėjo formuoti civilizaciją, kuri dabar žinoma kaip Indiška. Hanas Umanas (deivės Taros šviesos kulto buvęs žynys) vadovavęs šiam žygiui, buvo paskirtas miško žmonių dravidų ir nagų karaliaus, sielos patarėju. Arijai atnešė jiems vedų saulės kultą, kurio išskirtinis bruožas yra vyriškas pradas.  Mokė juos, statė miestus.
Neseniai Indijos teritorijoje buvo  atkastas miestas, indų  archeologų D.R. Sahin ir R.D. Banerdži, pastatytas maždaug prieš 4,5 tūkstančių metų su idealiai išdėstytomis gatvėmis, aukšto techninio lygio vandentiekio ir kanalizacijos įrenginiais.





 Tai galite palyginti su šiuolaikiniais Indijos miestais, daugiau primenančiais šiukšlynus. Dėje iš šviesos pasaulio išminties, kurią atnešė Arijai, mažai kas liko. Laikui bėgant, tai ko nesugebėjo suprasti indusai supaprastino, pridėjo savo pasaulio pažinimo taisykles ir pateikė šį arijų mokymą už savo, kurio pavadinimas dabar yra "Indiškos Vedos". To perdirbimo savaip ir tas kas liko, iš arijų vedų, puiki iliustracija yra tas faktas, kad aukščiausiasis  arijų žynys, Hanas Umanas, pavirto indų epose "Ramajanu", beždžionių dievu Hanumanu, tiesa, valdančiu virš gamtiniais sugebėjimais.
 Kas liečia Indų vedas, aukštesniojo rango jogos propaguotojai, patys pripažįsta, kad jas ir savo turimas žinias,  sugebėjimus jiems davė septyni mokytojai (Rišos), baltieji žmonės, atėję iš šiaurinių žemių. Kadangi, Dravidų ir Nagų evoliucijos lygis buvo žymiai žemesnis nei arijų, tai jie sugebėjo įsisavinti tik labai mažą žinių dalį ir tą iškraipė, pridėdami savo supratimą. Taip ir atsirado vadinami Jogai (Jog iš  dešinės į kairę žydiškai goj, tai yra ne žydas). Truputį išmokę naudotis savo vidine energija, jie įsivaizduoja kad jau pasiekė viršūnę, nors tai yra tik pirmas ir labai mažas laiptelis sugebėjimų, kuriuos turėjo arijai. Tas pats pavyzdžiui, jeigu ateitų profesorius į vaikų darželį ir duotų darželinukams aukštosios matematikos žinių. Tai ką tie vaikai su jomis padarytų, panaudotų tik tiek kiek tuo metu pajėgtų suprasti ir pridėtų savo vaikišką interpretavimą. Tai ir įvyko su taip vadinamais Jogais ir taip vadinamu, aukščiausiu jų pasiekimu meditacija. Tuo labiau kad tai ir pavojinga sveikatai, dėl parazitinių gyvūnų, esančių kituose erdvės materialiniuose lygiuose. Taip pat dėl sveikatos prievartaujant organizmą. Kai taip vadinamos technikos "kundalini" pagalba siela per prievarta išstumiama iš fizinio kūno, na o tai sveikatos neprideda, greičiau atvirkščiai.
Daliai judėjų kilmės patvirtinimu, gali tapti neseniai padarytas Izraelio mokslininkų atradimas. Jie su nuostaba, o gal ir ne, nustatė kad senovės Izraelio gyventojai buvo ne visai balti, sakyčiau daugiau juodi.

«Anthropoligischer Anzeiger». Tai žurnalas, kuriame publikuojamas profesoriaus antropologo straipsnis, o jame išvados ir pirmą kartą atlikta veido rekonstrukcija vyro skeleto, rasto mirusios jūros pakrantėje, elinistinio periodo.

Po antrojo arijų žygio, išvarytieji iš sakralinio Edemo, pilkojo porūšio atstovai, Kali- ma kulto propaguotojai, iškeliavo ne šeipsau, o pasirodo iš anksto tam paruoštą sakralinę vietą. Pasaulyje tuo metu buvo sudaryti trys rojai (Edemai):
1.Pirmasis rojus (Edemas) - senovės Indijoje, Havila žemėje, prie Fison upės įtekančios į Gango upę.



2. Antrasis rojus (Edemas) - buvo įrengtas Kušo žemėje (senovės Efiopija) prie  Gihon upės (šventasis Nilas).



3. Trečiasis rojus (Edemas) - buvo įrengtas tarpupį, tarp Eufrato ir Hidekel upių.



Antras ir trečias Edemai buvo sukurti atsargai po to kai tamsiosios jėgos pralaimėjo. Tai įvyko po pirmojo arijų žygio, numatydami savo globotinių perdislokavimą iš anksto. Giksosai (tas genetiškai sukurtas porūšis) ir iškeliavo iš pradžių į Egiptą, o iš te į Kuš žemę, antrąjį jiems paruoštą Edemą.

 
 


1675 metais prieš mūsų erą giksosai pasiekė Egiptą ir užkariavo jį. Po to dalis giksosų, paklusdami savo dievui jegovai, iškeliavo toliau į Havilo žemę (dabartinė Etiopija). Kita dalis jų, liko Egipte ir valdė jį iki 1525 metų prieš mūsų erą. Po beveik dviejų šimtų metų užtrukusios kelionės, giksosai pasiekė savo antrąjį Edemą. Tada juodojo pasaulio kunigaikščiai vėl galėjo siusti savo "spec būrius" toliau selekcionuoti, auklėti savo išrinktuosius. Nuo to momento prasideda nauja mūsų civilizacijos epocha.
Po pusantro šimto metų trūkusio " apmokymo" Etiopijoje, giksosai grįžo į Egiptą. Ką ten su jais darė, iki šiol neaišku bet galima numanyti, kad jiems aktyviai buvo įdiegiama "dieviška sėkla" ir tie kurie išgyveno, atitiko "techninius reikalavimus", pratęsė "mokymus".
Kada, taip vadinami "dievai" pasiekė stabilų, reikalingų savybių turinčių palikuonių gimstamumą, išmokė juos naudotis keliais magiškais sugebėjimais ir triukais, tuos kuriuos sugebėjo suprasti "išrinktieji", savo "išrinktuosius" pasiuntė atgal, pas jų tautiečius giksosus į Egiptą.
 Keletas šimtų grįžusių  klajoklių, save jau vadino judėjais ir žiūrėjo į kitus iš aukštumų, nes kiti neturėjo įskiepytos "dieviškos kibirkšties" ir nemokėjo atlikti kai kurių fokusų. Iki "išėjimo" iš Egipto liko apie 230 metų, kuriuos "Išrinktieji" judėjai išnaudojo maksimaliam savo genetikos išplitimui tarp tautiečių ir intensyvaus jų ideologijos apdirbimo.
Žydų tikslas buvo išsisklaidyti po visą pasaulį ir vykdyti savo šeimininkų, parazitų misiją. Daugumas jų nesupranta to kad, kai tik jie savo darbą atliks, irgi bus sunaikinti tik gal paskutinėj eilėj (jie gi išrinktieji). Taip jau vyko kitose mūsų visatos parazitų užgrobtose ir sunaikintose planetose.
 Nors tarp žydų irgi yra normalių žmonių, kurie supranta parazitinius savo dalies tautiečių siekius, nors jie rizikuoja ne tik savo, bet ir visos giminės gyvybe.  Toroje parašyta aiškiai, kad turi būti išnaikinta visa giminė tokio žydo, kuris išdrįs nesutikti su jam pavestais tikslais, pagrindinis kurių yra gojų (visų kitų, ne žydų) negailestingas naikinimas. Dabar Holivudo filmuose daugiausia gelbsti pasaulį žydas, kartu su negru, simpatijos abipusės išliko, na ir artimas kraujas.
height=