„Tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe. Juk jei kokį milijoną kas nugvelbia iš avialinijų, tai visai valstybei nuostolis – milijardai: vyksta grandininė reakcija: nesiplėtoja turizmas, neatvažiuoja žmonės, kurie galėtų apsistoti mūsų viešbučiuose, pirkti mūsų prekes ir t.t. Nesitikėjau, kad Lietuvoje tokio masto korupcija, o prie smulkios korupcijos žmonių mentalitetas taip pripratęs, kad ją tiesiog toleruoja". – Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Matyt, neatsitiktinai šių dviejų diametraliai skirtingų personalijų, aukščiausių šalies vadovų, V.Adamkaus ir D.Grybauskaitės minorinis žvilgsnis į Lietuvos nūdieną nuskambėjo būtent metų sandūroje, atmintinų istorinių įvykių išvakarėse, kuomet didesnioji visuomenės dalis, gyvai atmenanti bendrapiliečių puoselėtas vertybes, patriotizmo dvasią, viltis ir lūkesčius, šiandien pasijuto apgauta, valdžios lovio politikų skaudžiai apvilta ir nublokšta prie tos pačios suskilusios geldos, kaip gilaus sąstingio, persekiojimo ir žmonių deportacijų metais. Manau, jog pacituotos „prezidentinės įžvalgos" pačios savaime mums tikrai nieko gero nežada, kaip nežada ir trokštamos pažangos prošvaisčių oligarchinių klanų valdomoje, politinės korupcijos ir teisinio nihilizmo persmelktoje valstybėje.

Jau dvidešimtą kartą prie LR Seimo rūmų suliepsnosiantys Sausio 13-osios laisvės kovotojų laužai, neabejoju, daugumai lietuvių sukels ne tik skaudžius, bet ir nostalgiškus prisiminimus to negrįžtamai tolstančio, stebėtinai vieningo Tautos susitelkimo ir pasiaukojančio pasiryžimo gyvais kūnais apginti „Lietuvos širdį" – Seimo rūmų pastatą ir televizijos bokštą, į kuriuos kėsinosi Vilniaus gatvėmis riedantys tarybiniai tankai. Bet, deja, šiandieninė realybė, lyg košmariškas sapnas kontrastuojantis su anų dienų realijomis, patriotiškai nusiteikusius tautiečius verčia naujai susivokti ir visai kitaip, nei kažkada buvo tikėtasi, vertinti mums skirtus kelio vingius, džiugius atradimus ir itin skaudžias netektis, patirtas 20-ties metų laiko atkarpoje.

Išlikę 1991 Sausio 13-osios įvykių dokumentiniai kadrai, žiniasklaidos kanalais apskrieję visą pasaulį, jau seniai tapę kovos už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę simboliu, kasmet transliuojami Seime, iškilmingai pagerbiant sovietinės okupacijos ir laisvės gynėjų aukas, vieniems, jautresnės sielos žmonėms, išspaudžia ašarą, na o kitiems suspaudžia kumštį – savaimingą protesto gestą prieš visą tą sustabarėjusią neteisybę, totalų valdžios politikų melą, politinę-kriminalinę korupciją, apraizgiusią mūsų Tėvynę, prieš įsigalėjusią 21-ame amžiuje vergovę, masiškai genančią tautiečius iš Lietuvos. Šimtai tūkstančių darbingo amžiaus žmonių, norom-nenorom, tapusių emigrantais ir išsiblaškiusių po margąjį pasaulį, šiandien iš labai toli stebintys įvykius gimtinėje, gali pasišildyti prie tradicinių Nepriklausomybės laužų nebent virtualioje realybėje, DVD grotuvais prasukdami pageltusius dokumentinius kadrus, pulsuojančius patriotišku sakralumu ir vertybėmis, kurios be jokio gailesčio buvo išniekintos ir sutryptos, deja, ne svetimų, bet savųjų okupantų kojomis!..

Kaip kažkada seniau, gūdžiais sovietmečio metais, taip ir mūsų dienomis, melas, klasta, apgaulė, godumas, intrigos – neišvengiama valdžios „klounų" atributika ir patikimi ramsčiai apsukrių vertelgų, politinių avantiūristų, bestuburių karjeristų rankose. Atrodytų, jog blogis švenčia pergalę būtent tada, kai įsivyrauja „įteisinta" klasta ir apgaulė politinio „elito" tarpe, kai kritiška masė dorų, sąžiningų, išsilavinusių, pažangos siekiančių žmonių mūsų valdžios institucijose sumažėja iki minimumo ir juos, tiesiog, „praryja" pilka konformistiška dauguma savanaudiškų būtybių, tenorinčių prisigrobti, pasipelnyti išvogtos, praskolintos valstybės bei engiamų tautiečių sąskaita.

Dabar labai sunku prognozuoti – ar ilgai truks šis užtemimas Lietuvoje? Blogis triumfuoja, gėris traukiasi. Natūraliai kyla klausimas: kaip mums toliau gyventi ir išgyventi šiame absurdo pasaulyje? Kuo galime tikėti ir kuo pasitikėti?.. Esminiai klausimai, verčiantys ieškoti atsako, nerimstanti siela išeities. Svarbiausia – ištverti, nenuleisti rankų, nesustoti nelemtoje kryžkelėje…

Ekonominė, politinė, konstitucinė, vertybinė arba, kitaip sakant, SISTEMINĖ krizė valstybėje niekuomet neatsiranda staiga ir netikėtai, lyg perkūnas iš giedro dangaus. Ne veltui sakoma: lašas po lašo ir akmenį pratašo. Taip ir įvairios blogybės oligarchinėje, antidemokratiškoje, korumpuotoje Lietuvoje, metai po metų kaupėsi, kerojo, vis giliau leido šaknis į aukščiausios valdžios, teisėsaugos bei teisėtvarkos institucijų pamatus, kol pagaliau, lyg potvynio vanduo, prasiveržė pro atsainiai suręstas užtvaras ir užliejo Lietuvą.

Neverta net klausti, ar daug žmonių šiandien pasitiki politinėmis partijomis, politikų agitacinėmis kalbomis, jų priešrinkiminiais pažadais. Apgailėtina mažuma guodžiasi panašiomis iliuzijomis. Turbūt giliausia neviltis apima tada, kai paprastam žmogui jau nebėra į ką atsiremti, kai daug kas, perpratęs cinišką valdžios melą, gimtojoje šalyje pasijunta lyg Dievo užmirštoje dykvietėje.

Pavyzdžiui, aukštais pasitikėjimo reitingais, Metų žmogumi tituluojama Prezidentė D.Grybauskaitė, viešai pareiškusi – „Tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe", atrodytų, pasako šventą TIESĄ, jeigu užmerktume akis prieš skandalingąją LEO aferą, kurios BAIGTIS, apvainikuota taip vadinama Restitucine sutartimi, nežinia už kokius „nuopelnus" išmokant „NDX energija" savininkams 680 mln. litų ir įkeičiant visą valstybės turtą „Maximos" oligarchams, nebūtų melagingai KLASTOJAMA.

Štai kaip Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, konservatorius Arvydas Anušauskas neseniai paskelbtoje publikacijoje – „Piliečių ar oligarchų Lietuva?", gan nevykusiai mėgindamas interpretuoti cituojamus Prezidentės žodžius, paskleidžia dar vieną dūmų uždangą liaudžiai mulkinti:

„Pradėkime nuo „LeoLT". Tai bus geriausias politinis pavyzdys visiems žmonėms ir politikams apie tai, kaip gebėti ištaisyti savo klaidas, kurios buvo padarytos sąmoningai arba ne”, – kalbėjo prezidentė. Buvo aišku, kad monopolijų peržiūros procesui pradėti reikia labai didelės politinės valios, mat „tokios monopolijos atsiranda politinės korupcijos keliu". Tai buvo pasakyta prieš dvejus metus.

Kas jau padaryta naujos valdžios pastangomis per dvejus metus? Savo laiku parlamentiniam tyrimui atskleidus, kad VSD vadovams galėjo turėti įtakos kai kurios verslo grupuotės, siekusios įsitvirtinti energetikos sektoriuje arba išlaikyti savo „tarpininkavimo" galimybes, po ilgos ir permainingos kovos prezidentė D.Grybauskaitė nušalino buvusius vadovus. Praeitais metais, pertvarkius struktūrą ir informacijos rinkimo bei teikimo schemas, pasibaigė ir VSD kišimosi į politinius procesus laikotarpis, kurio metu buvo slopinama politinė valia būtinoms permainoms ir monopolijų ribojimui.

Buvę ryškiausi oligarchinio poveikio priimamiems sprendimams pavyzdžiai – Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimas (vėliau leidęs apyvartines lėšas paversti dividendais) bei energetikos sektorių monopolizavęs „LeoLT" projektas išnyko iš Lietuvos energetinės padangės".

Net jeigu ir sutiktume su gerbiamo A.Anušausko teiginiu, jog 2K korupcinis, oligarchinis „LeoLT" projektas „išnyko iš Lietuvos energetinės padangės", tai jo pasekmės, vis dėlto, liko!.. Tikrieji nusikaltėliai, pasak teisininko K.Čilinsko, „iškandę kelių milijardų skylę valstybės biudžete", iki šiol klaninės teisėsaugos yra dangstomi, jie nėra įvardinti ir nenubausti. Vieniems išmokėtos milijoninės „premijos", kiti tebėra Seimo, Vyriausybės nariai. Visi jie toliau tęsia savo juodus darbus „vardan tos Lietuvos"!..

Ko gero, apsukrūs vertelgos, susispietę prie valdžios lovio karjeristai, Tėvynės sąjungos „mylėtojai", be gėdos jausmo užimantys pirmąsias eiles, oficialiai švenčiant Lietuvos valstybines šventes, nevengs skambių frazių LR Seime minint Sausio 13-osios dvidešimtmetį, TAČIAU…

Visiems tiems veikėjams-„valstybininkams" šia proga, vietoj sveikinimo, norėčiau perduoti buvusio politinio kalinio, šviesios atminties Liudo DAMBRAUSKO dienoraštyje lygiai prieš dešimtmetį, Sausio 13-tąją, parašytus žodžius:

„Šiandien prie valdžios lovių susirinkusiųjų džiaugsmo puota. Valstybė yra sudėtingas mechanizmas. Jį sudaro įvairiausių konstrukcijų loviai, prie kurių vyksta švelnus stumdymasis (o kartais – ir ne visai švelnus) dėl sotesnės vietos. Žinoma, visų lovių neįvardysi, nes jie skiriasi ir dydžiais, ir turiniu, tačiau niekam nekelia abejonių, kad tarp valdžios lovių išsiskiria trys – Seimo, Vyriausybės ir Prezidentūros. Tų lovių veiklos mechanizmas ir paskirtis beveik nesiskiria. Nesvarbu, kokiai partijai priklausytų dalyviai, juos vienija bendra idėja – troškimas pasinaudoti esama situacija.

Politinės partijos prieš rinkimus čiulbėte čiulba apie žadančią programą, tačiau užtenka laimėti rinkimus, liaudiškai tariant, prilįsti prie valdžios lovio, kai žmonių gerovė tampa tuščiais pažadais, bet užtat valdžios atstovai nepamiršta savęs.

Man sunku įsivaizduoti, kad Lietuvoje tarp politikų nėra sąžiningų žmonių. Kaip turėjo jaustis Sausio 13 proga V.Landsbergis, A.Paulauskas, V.Adamkus, droždami seną demagogiją apie tautos laisvę, žmonių pasiryžimą ginti nepriklausomybę, apie greitą gerovę, kurią Lietuvos žmonės ras Europos Sąjungoje, apie būtinumą veržtis į NATO? Niekas iš naujų politikų nedrįsta realiai pažvelgti į Nepriklausomybės „laimėjimus". Tiesa, politikai turi kuo pasigirti. Jie, prilindę prie valdžios lovio, nesivaržydami naudojasi laisvės ir nepriklausomybės vaisiais. Tokių mūsų nepriklausomybės šulų gerovė išaugo kaip ant mielių.

Įdomu, ką Sausio 13-tąją prie Seimo rūmų ir televizijos bokšto Lietuvos žmonės gynė? Nemanau, kad Landsbergį nuo rusų kareivių. Žmonės gynė savo Seimą, tikėdamiesi tuo apsaugoti savo nepriklausomybę. Lietuvos žmonės, susirinkę prie Seimo rūmų, net nepagalvojo, kad tame šventame pasipriešinime yra daug paslėpto savanaudiškumo. Kodėl vieniems nepriklausomybė sukrovė turtus, o kitus pavertė bedarbiais skurdžiais?

Lietuvos oficialioji valdžia Sausio 13-osios datą bando pateikti visuomenei kaip susipratimo, vieningumo, nepalaužiamo patriotizmo ženklą. Tik klausimas, ar sugebėtų dabartinė valdžia liaudžiai dantį užkalbėti, kad ji imtųsi korumpuotą, savanaudę valdžią ginti?..

TIE, KURIE AUKOJOSI IR ŽUVO UŽ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ, NE TOKIĄ LIETUVĄ ĮSIVAIZDAVO, KOKIĄ ŠIANDIEN TURIME…"

Manau, šios politkalinio-mirtininko Liudo Dambrausko mintys, tikrąja to žodžio prasme pašventusio savo gyvenimą Lietuvai, turėtų būti aukso plytomis užrašytos ir įmurintos Laisvės sienoje, kurią gan pompastiškai minint Baltijos kelio dvidešimtmetį pagerbė oligarchinės valdžios politinis „elitas"!..

Ir tik tada, kai oligarchinės valdžios niekšybės bus įvardintos, kai nūdienos politiniai kolaborantai-kolektyviniai vagys bus nubausti, laisva Lietuva atsities ir ims palengva kopti iš gilios SISTEMINĖS krizės į kiek šviesesnę rytdieną, vardan kurios buvo pralietas nekaltų žmonių kraujas. Bet kol tai neįvyko, kol mūsų klaninė teisėsauga užtamsintais langais veikiau imituoja, o ne vykdo būtinas teisines reformas ir „atviras teismų duris", verčiau patylėkite, užčiaupkite savo srėbtuves, muškitės į krūtinę, niekingi nepriklausomos Lietuvos valstybės ir Tautos išdavikai, besistumdantys prie valdžios lovio!.. "

Čia straipsnis baigiasi, toliau komentaras......

Mano nuomone, laisvė - tai galimybė daryti sprendimus, daugmaž žinant, koks bus tavo pasirinkimo rezultatas. Laisvė, kai esi garantuotas, kad rytoj gyvensi šiek tiek geriau negu šiandien. Kai žinai, kad aplinkybės nesikeis, ir būtent todėl tik nuo tavęs ir priklauso tavo ateitis. O jeigu aplinkybės ir bus keičiamos  - tai tik į tą pusę, kuri duos tau dar daugiau laisvės.

Galų gale pilnutinė Laisvė - tai galimybė realizuoti visą savo genetinį potencialą, visus savo sugebėjimus. Tai yra galimybė tapti Žmogumi.

Bet juk žmogus gimsta ir gyvena tam, kad galų gale taptų Žmogumi.

Pažiūrėkite į kūdikius - nesvarbu kokioje šeimoje jie gimė, jų veidai šviesūs, tyri, kupini Meilės - štai kaip žmogus pradeda savo Gyvenimo kelią. Būtent šitoks jis ir turėtų juo eiti - nešdamas su savimi tą Šviesą, su kuria jis įžengė į šį pasaulį.

Matyt todėl, kad su šita visuomene, su šita civilizacija yra labai labai blogai. Blogai iš pat esmės. Iš pačių pamatų.

Nuo ten ir reikia pradėti keisti.