Yra trys tinginystės rūšys: įprasta tinginystė, kuri visiems pažįstama: kai nieko nenorime daryti, kai renkamės neveiklumą, pasyvumą. Neteisingo savęs suvokimo pojūtis, mąstymo tinginystė, kai mąstymas sąlygoja neveiklumą: “aš nieko negaliu padaryti, man nesigaus” ir panašiai. Išdimumas, manant kad kiti klysta, o pats viską žinai ir tobulėti nereikia, apart kritikos kitų, kad jie nieko nesupranta, visokiais būdais bandant paniekinti, pastovus užsiėmimas įvairiais reikalais, bėgant nuo vidinės tuštumos ir susitikimo su savimi. Toks nuolatinis “užimtumas” laikomas geru bruožu. Bet nuo saves niekada nepabėgsi
Sąmoningumas yra, kada žmogus supranta savo gyvenimą taip, kaip jis ir turi būti suprastas – kaip nepaliaujamą vienybės siekį su viskuo, kas gyva – tuomet jo gyvenimo kelias negali būti niekuo kitu, o tik tuo, ko jis siekia –augančia visapusiška gerove ir susijungimas su savo Aukščiausiuoju Aš.
Kad gerai ir laimingai gyventų, žmogus turi žinoti – ką jis turi ir ko neturi daryti. Kad tai žinotų, jis turi suprasti – kas jis toks ir koks yra pasaulis, kuriame jis gyvena - tik tada jis tampa sąmoningas. Visais laikais to mokė patys geriausi visų tautų žmonės. Visi šie mokymai sutampa esminiuose klausimuose ir susiveda į tai, ką kiekvienam žmogui sako jo sąžinė ir išmintis. Visais kitais atvejais nebus pilnas sąmoningumas, nes visada turės kokių nors priemaišų ir kliūčių. Sąmoningai augančiam žmogui ypač svarbus vidinis dėmesingumas. O nukreiptas tik į išorinius objektus dėmesys mažina žmogaus sąmoningumą.  Kas valdo žmogaus dėmesį, tas valdo ir žmogų. Nes kur mūsų dėmesys – ten mūsų mintys, mūsų veiksmai ir gyvenimiška energija. Žmogus sąmoningai save valdo, o ne jį valdo kas nors, per jausmus, emocijas ir mintis... 
Darant gerus darbus tokiu būdu mažinamas blogis: veikiama bendrai evoliucijai, o ne egoistiniams tikslams. Būtent gebėjimas tai atskirti padeda suvokti – kas yra amžina, o kas – laikina: atskirti teisingą nuo neteisingo, svarbų nuo nesvarbaus, naudingą nuo žalingo, tikrą nuo netikro, savanaudišką nuo besąlygiško ir t.t… Jei žmogus suvokia aukščiausias vertybes – jis niekada nenorės ir nesieks nieko kito. Sąmoningas žmogus negali daryti sandėrių tarp gėrio ir blogio, bet kokiomis aplinkybėmis jis daro tik gera. Savo minčių jėgą sąmoningas žmogus naudoja kilniems tikslams – taip jis tampa jėga, padedančia evoliucijai. Kasdieniniame gyvenime toks sąmoningumas išreiškiamas dviem būdais: nekenkimu jokiai gyvai esybei ir pasiryžimu visada padėti kitiems žmonėms. Iš visų dorybių Meilė yra svarbiausia: jei ji stipri žmoguje – ji pritraukia ir kitas dorybes, o be Meilės visos dorybės nepakankamos.
Žvelkime į gyvenimą kaip į neįtikėtiną, stulbinančią, itin retą dovaną. Būkime dėkingi už ją. Mūsų gyvenimas nuolat, nesustodamas juda į priekį… Todėl negalime dabar, kol, tarkim, nuotaika bloga, trumpam sustabdyti gyvenimo tėkmę, o paskui, kai nuotaika pagerės – pragyventi sukauptą laiką.
Mūsų valioje nuspręsti – kam skirsime savo gyvenimo laiką, kuo užpildysime kiekvieną
akimirką, ką dovanosime šiam pasauliui…
Atverkite savo širdį ir pasistenkite pažadinti joje meilę. Kad tai pavyktų, turite nustoti matyti kituose žmonėse ir savyje tik trūkumus ir klaidas. Jei jūsų širdis tyra – joks blogis jūsų nepalies. Prieš jūsų tyrumą jis bejėgis. Einantys širdies keliu neklausia savęs – ar gerai jie daro. Jie eina ir tiesiog veikia. Juos veda paprastas gerumas.
Yra žmonės, kurie sėja tamsą, griūtį ir chaosą. Yra žmonės, kurie sėja šviesą, teisingumą ir ramybę.
Ką šiandien pasėsi – rytoj patirs tavo vaikai, anūkai ir visi Žemės žmonės… Taigi: ką sėji tu? 
Jūs esate planas! Skleisdami tiesą, mes dalyvaujame žmonijos pabudime ir pasirenkame laisvės ir teisingumo naudai.
Taikos ir ramybės