Kad prasivertų vartai Amžinybės
Religijos mus ruošia mirčiai,
Per sąmones maitina mus melu.
Ir tai neleidžia atsirasti laisvės vilčiai,
Kad galim Amžinai gyventi su Dievu.
Joks neišgelbės šventas raštas,
Nors ir cituosim viską mintinai.
Artėsim sparčiai prie bedugnės krašto,
Kol nesuvoksim dvasinės esmės pilnai.
Gali stovėt tu ant kairės, ar dešinės,
Sušokt šamanų įspūdingą šokį.
Tame nebus jokios prasmės,
Jei Sielos šilumos prajaust nemoki.
Uždės šventikas ant galvos rankas,
O gal net savo šventas kojas.
Panosėj tyliai sumurmės maldas
Ir tikins šitaip perdavęs šventas jėgas.
Nors ir neturi dvasinės jėgos jokios,
Bet kad rankas ir jam bučiuotų – nori.
Žmogaus puikybei reikia pagarbos saldžios,
Kad demono valdžia įgautų svorį,
Per spektaklius tokius religinius pigius,
Kurie skirti naiviems akių dūmimui.
Pavyksta tinginčius apgaut žioplius,
Kad tai padės jų dvasios prabudimui.
Toks jau yra Šėtono šitas pasaulėlis,
Prikimštas sakramentais, iliuzijom, melu.
O žmonės – kaip pajūrio sausas smėlis,
Kurį nupūst nuo tikslo nėr labai sunku.
Bet jei žmogus dvasia prabus,
Įgaus daugiau pasitikėjimo, drąsos.
To dvasios smėlio niekas niekur nenupūs,
Nes prasismelks drėgme, nuo Dieviškos rasos.
Ne dėl mirties materijoj gyvenkit,
O dvasioj dėl gyvybės.
Prajausti Sielos begalybę pasistenkit,
Kad prasivertų vartai Amžinybės.
Nėra kančios toj Dievo Amžinybėj,
Ką mes įpratę čia dabar patirt.
Ten Laimės, džiaugsmo realybė,
Tereikia dėmesį dažniau tam savo skirt.
Tapt tuo – kuris tikrai neabejos,
Bus laisvas ir Gyva kalba kalbės.
Gyvens jausmais iš gilumos
Ir atsibust kitiems su pagarba padės.
Taikos ir ramybės Dvasiai |