1985 P.P. Gariajevo grupė dirbo su preparatais, gautais iš ląstelių branduolių, išimtų iš stambių embrionų. Ardydami branduolį mokslininkai išimdavo iš jo paveldimumo nešėją – DNR molekulę ir ištyrė ją, norėdami suprasti gyvybės programavimo paslaptį.

Branduolius apšvitino lazerio spinduliu. Atsispindėjusi nuo jų šviesa išsisklaidydavo. Jo spektrą išmatavo aukšto jautrumo prietaisais ir gaudavo spektrinius paveikslus. Pagal išsisklaidžiusios šviesos spektrą, galima buvo spręsti apie garsus sklindančius nuo branduolių. Nes branduoliai atlieka virpesius, kurie iššaukia akustines bangas. Bet tie patys judesiai iššaukia atspindėtos šviesos žaismą. Todėl šviesos ir garso spektrai tiksliai atitiko vienas kitą. Kitaip sakant veikiant lazeriui, branduoliai netik „šoka" bet ir „dainuoja". Todėl spektro pagalba galima užrašyti „visą jų koncertą" ant savotiškų „videomagnetofonų".

Kada nuiminėjo išsisklaidymo spektrą nuo nepažeistų branduolių, jie draugiškai dainavo „gyvenimo himną" žemuose dažniuose. Bet kada branduoliai buvo paveikiami lazeriu, genetinis aparatas pradėdavo „inkšti" ultragarso diapazone, tarsi siusdamas SOS signalą.

Tokie riksmai atsirasdavo kaitinant branduolį. Esant temperatūrai 40, 42 laipsnius jie „skundėsi" kad jiems „labai bloga" . Kaitinant toliau lydėsi skysti kristalai, kuriuose surašyta DNR paveldimumo informacija. Juose nusitrindavo organizmo vystimosi programa. Tai, kas likdavo nuo paveldimumo molekulių, skambėjo kaip negyva materija: vietoje harmonijos – garsų chaosas.

Viena kart atsitiktinai mokslininkai išmatavo „tuščią vietą" , kurioje ką tik buvo DNR preparatas, o dabar buvo tuščia. Koks gi buvo jų nustebimas, kai lazerio spindulys išsisklaidė, tarsi atsitrenkė į nematomą kliūtį. Spektras gavosi toks, tarsi toje vietoje toliau būtų pažeistos DNR molekulės. „Tuščia" vieta ne tik sklaidė šviesą, bet ir skambėjo, tarsi DNR molekulės, kurių ten nebuvo, skleidė pagalbos signalus. Jos buvo labai sujaudintos ir kaip sakė mokslininkai, jos „rėkė nuo skausmo ir siaubo, kurį kėlė ląstelės branduolių ardymas".

Tą indą kruopščiai išplovė ir bandymą pakartojo. „Tuštuma" taip pat „rėkė", tarsi joje būtų pilna mirštančių branduolių. Garso ir vaizdo efektai tesėsi daugelį dienų. Atrodė, kad tame inde įstrigo mirties fantomas.

Daugiamečiai ir įvairiapusei bandymai mokslininkams leido suprasti ir paaiškinti vykstančius procesus. Branduolių lydymo metu (priverstinės mirties), įvyksta energo-informacinis sprogimas, pagimdantis banginį energijos sutirštėjimą – torsinį lauką. Fizinio vakuumo elementai inde suorientuoti pagal to galingo lauko sukinius, sukurtus žūstančių branduolių, atkartojantys jų struktūras. Formuojasi fantomas, kuris išsilaiko pakankamai ilgai ir yra pririštas prie žūties vietos.

Spektrometras fiksavo fantomą lygiai 40 dienų. Būtent po tiek laiko ir vyksta mirusių žmonių paminėjimas. Po to fantomo apvalkalai išyra, lieka išretėję, sudaryti iš super lengvų dalelių, kurių registracijai reikia žymiai jautresnių prietaisų.

Panašius rezultatus gavo ir Amerikiečių mokslininkai, vadovaujami R. Pekoros 1990 metais, taip pat Japonų mokslininkų 1992 metais vadovaujant Jamamotai.

Kruopščiai ištyrinėjus fantomus, kuriuos palieka žūstančios paveldimumo ląstelės, leido padaryti sensacingas išvadas.

Pirmiausia fantomai buvo patikrinti biologiniam aktyvumui. Į indą su fantomais patalpino suspensiją su nesuardytais branduoliais. Jų DNR irgi pradėjo elgtis atitinkamai suardytiems. Jie pradėjo „rėkti", tarsi juos irgi žudytų. Pas sveikus branduolius spektras tapo toks pats, kaip pas žūstančius. Tai reiškia kad fantomas yra biologiškai aktyvus. Jis gali pažeisti sveikų branduolių laukų apsaugą, paveikti juose užrašytas genetines programas. Pavyzdžiui, jei medikai bando žmogaus organizme nužudyti ligos sukėlėjus, tai susidaro jų fantomai,  kurie gali pažeisti sveiko žmogaus paveldimumo ląsteles – gydytojo, giminaičio slaugančio ligonį ir t.t. To rezultatas, genetinis aparatas išduos nenormalias programas. Ligos sukėlėjų organizme nėra, bet jis kovoja su jų fantomais, kurie sukelia tuos pačius simptomus kaip ir sukėlėjai. Ir baisiausia tai, kad genetinis žmogaus aparatas, paveiktas fantomo poveikio, gali išsiderinti taip, kad pagal jo komandas organizmas pats pradės sintezuoti ligos sukėlėjus. Tokiu banginiu būdu neretai apsikrečia gydytojai, nežiūrint į pačias kruopščiausias saugumo priemones.

Tyrinėtojai pastebėjo, kad nužudimo metu įvyksta energo-informacinis sprogimas: nuo žmogaus atsiskiria jo genetinio aparato fantomas. Jis pažeidžia žudiko genetinį aparatą (keršija), sukeldamas sunkius psichosomatinius išsiderinimus. Jei jo neįveiks kūno ligos, tai jam gresia išprotėjimas ar savižudybė.  Ne veltui Dostojevskis tvirtina, kas žmogžudys gauna savo bausmę nusikaltimo metu.

Pasirodo, kad žmogžudys pasmerkia savo giminę išsigimimui. Jo pažeistas genetinis aparatas sukuria sau panašius. Žmogžudžio palikuonys sirgs, nusigers, išprotės, baigs gyvenimą žmogžudyste, dėl „mokslui nežinomų" priežasčių.

Ne ką baisesnis nusikaltimas, kaip žmogžudystė – abortas.

Taip pat daugumas žino kas yra fantomų skausmai: nupjovė koja, bet ji skauda keičiantis orams, nors iš tikro kojos nėra. Pasirodo kažkas panašaus vyksta, kai nužudomas vaisius motinos įsčiose. Kada vakuuminis siurblys sudrasko į dalis vaisių, susikuria jo fantomas, kuris lieka gimdoje, kaip jos nevalytų daktarai. To fantomo biologinis aktyvumas toks didelis, kad jis veikia moters genetinį aparatą, o po to ir vyrą, kuris po to su ja turės lytinius santykius. Nors už 40 dienų tankus fantomas išyra, to laiko pakanka kad gimdoje susiformuotų banginė žaizda, kuri skirtingai nei kūno žaizda, neužgyja. Jei moteris vėl pastos ir vaisius prisikabins prie sergančios vietos, tai jos vaikas bus pasmerktas sirgti sunkiomis ligomis, išankstinei mirčiai. Net jei jam „pasiseks" ir prisikabins prie sveikos vietos, vis tiek gaus pažeidžiantį poveikį, tik silpnesnį. Juk iširus tankiam fantomo kūnui, liko jo plonieji apvalkalai.

Aborto pasekmės žymei didesnės nei po poveikio į fizinį kūną. Juk vaisius – Sielos ir Dvasios, kurie jį globoja, įsikūnijimo vieta.