Tokių religinių tikėjimų ypatumas – juose yra dalis tiesos, o tai ir yra labiausiai suklaidinanti aplinkybė. Įgavęs nors ir iliuzinę tikėjimo viltį, žmogus bijo ją prarasti: greičiau pagalvoja, kad kažką ne taip suprato ir tikisi gerų permainų ateityje.

Visada ir visur pirmas eina Melas, viliodamas lengvatikius savo rėksmingumu. Paviršiuje visada Apgaulė – ją pirmiausiai ir pastebi paviršutiniški žmonės. Tiesa pasirodo vėliausiai, lėtai sekdama paskui Laiką. Esmė visuomet yra giliai, išmintingas ją išgirsta ne ausimis, o pajunta širdimi.

Šiame gyvenime galime pabėgti nuo visko: savo priešų, savo draugų, savo mėgstamų ir nekenčiamų vietų, nuo savo darbo ir nuo savo hobio. Tik nuo vieno asmens negalite pabėgti – tai nuo savęs. Kad ir kur slėptumėtės, kad ir kokią klastą sugalvotumėte, – visur būsite tas žmogus, su kuriuo teks gyventi visada.

Kiekvieno žmogaus Dievo paieška gyvenime – labai asmeninis reikalas. Kiekvieno žmogaus tiesą sudaro tai, ką jis pasiekia ir priima, netgi jeigu tai yra doktrinos dalis, kuri išdygo niekada nebuvusių įvykių pagrindu.

Dažnai, tarp jūsų ir religinio fundamentalisto patirčių yra ir sąlyčio taškai. Problema, konkrečių tikėjimo sistemų pririšime, o ne pačiose sistemose. Pavyzdžiui, tarp jūsų ir krikščionių fundamentalisto, gali būti daug bendro, nors jūsų supratimas visiškai kitoks.

Jei jūs nuimate svarstymus, paprastai siekiate suprasti ir besąlygiškai mylėti fundamentalistą, jis ar ji bus atviri ir imlūs dvasios pranešimams, ateinantiems per jus. Dvasia pasinaudos kalba, patogia sielai.

Sugebėjimas besąlygiškai mylėti fundamentalistą, ne kas kitą, o tik bandymas kuo tai įtikinti jį ar ją. Vengti fundamentalistų – ne geriausias variantas. Jei jūs pritraukėte kažką iš jų, į savo gyvenimą, kaip šeimos narį, ar verslo partnerį, tam yra priežastis. Gal būt, kažkuriame savo lygyje fundamentalistas ieško ko nors, kas padės atsikratyti nuo aklumo ir tapti atviresniu dvasiai. Ir gal būt, tik jūs sugebate atlikti tą vaidmenį.

Tačiau, būkite atsargūs, nepakliūkite į ego spąstus, bandant jėga priversti kažką „matyti šviesą". Taip pat nemanykite, kad jūs suvokiate daugiau, nei fundamentalistas, ar labiau pašviesėjęs.

Atgauti aiškų suvokimą galime kiekvienas, tereikia panorėti. Mes užprogramuoti sėkmei, kitaip ir būti negali – juk esame sėkmingos visumos dalis. Visos mūsų nesėkmės yra iš nežinojimo ir atitrūkimo nuo savo vidinio potencialo. Turime pabusti ir pamatyti savo gyvenimą tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį mes norime matyti arba tokį, kokį jį mums rodo.

Nereikėtų ieškoti abstrakčios gyvenimo prasmės, kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali jo gyvenimo pakartoti. Kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti.

Suprasti kitą žmogų padeda geranoriškumas, gyvenimo patirties išvados ir psichologijos žinios. Visada lengviau užkabinti šablono etiketę ant žmogaus, nei suprasti, kodėl jis elgiasi taip, o ne kitaip. Kiekvienas žmogus taiko savo susikurtą svetimų poelgių vertinimų sistemą: paprastai mes vertiname kitą žmogų pagal savo patirtį ir suvokimą apie gyvenimą. Tačiau tai individualus suvokimas, ir dažniausiai jo negalima pritaikyti kitam asmeniui.

Įdomu tai, kad kuo didesnė ir platesnė žmogaus gyvenimo patirtis, tuo jis mažiau kategoriškas savo vertinimuose. Tik pabuvojus daugelyje gyvenimo peripetijų mes suprantame, kad ne visuomet galime teisti žmogų pagal jo poelgius, kad poelgiai kartais turi paslėptus motyvus. Tam, kad visiškai suprastume kitą žmogų, mes turime išgyventi tokią pačią arba panašią patirtį, kaip ir jis pats.

Jei erzina kažkoks žmogus, tuomet pripažinkime savo susierzinimą, ir jis išnyks. Kodėl jis išnyksta? Todėl, kad pripažindami savo susierzinimą, mes tampame jo stebėtojais, ir jis visiškai išnyksta mūsų sąmoningume, nes neturi dirvos – mūsų minčių – savo augimui. Tai nereiškia, kad iš karto priimsime šį žmogų tokį, koks jis yra, bet mes išmoksime įveikti savo susierzinimą jo atžvilgiu, o tai jau yra labai daug.

Deja, žmonės daugiau linkę teisintis, nei analizuoti ir suprasti savo poelgius. Nuolat teisinantis savo poelgius žmogus niekuomet nesupras kitų, nes nesupranta savęs. Polinkis teisintis neleidžia pamatyti poelgių priežasčių ir motyvų. Toks žmogus paprastai yra ribotas ir nepakantus viskam, kas drumsčia jo ramybę. Taigi, pirmiausiai turime būti sąžiningais su savimi, tuomet galėsime suprasti ir kitus.

Toks yra mūsų pažinimo kelias šioje Žemėje – per kraštutinumus (dualumą) į vientisumą. Jei nėra kraštutinumų, nėra ir vidurio, nėra kelio ir judėjimo. Reiškia, reikalingi du kraštutinumai ir judėjimas viduriu tarp kraštutinumų. Svarbu – nesustoti ir eiti, nors kartais tam, kad suprastume vidurio kelio privalumus, turime pažinti ir išnagrinėti abi jo puses.

Todėl jei norime nuoširdaus bendravimo, turime pirmiausiai patys būti nuoširdūs ir supratingi. Tam labai padeda vertingos psichologinės savybės – empatijos (įsijautimo į kito asmens emocinę būseną) vystymas. Empatija yra pažintinis sugebėjimas, kuris įgalina intuityviai pajusti kitą žmogų tokį, koks jis yra, pajusti jo psichologinę būseną ir išgyvenimus.

Tai labai vertingas sugebėjimas, kurį gali vystyti kiekvienas. Jis išmoko adekvačiai reaguoti į žmonių poreikius ir dvasines būsenas, taip pat neįžeisti jų neatsakingais, paviršutiniškais žodžiais ir poelgiais. Empatija ypač vertinga santykiuose su artimais žmonėmis, nes kartais skubotai mes priskiriame jiems neigiamas motyvacijas, kurių jie dažnai net neturi.

Empatijos esmė – suvokimas, kad yra ne tik mūsų pačių vidinis pasaulis, bet ir daugybė kitų žmonių vidinių pasaulių, kuriuos taip pat reikia suprasti, padrąsinti, o reikalui esant ir padėti.

Fundamentalistas, taip pat dvasingas, kaip ir jūs, nors jei ir nesuvokia visko, kaip jūs. Palaiminkite jį, melskitės už jį, matykite jį pakylėtą į Beribę Šviesą, Meilę ir Dieviškumo Atjautą.

Klaidas darome visi, bet ne visi jas taisome. Kai suvokiame, kad suklydome, klaida tampa pamokančia patirtimi, ir mes jos daugiau nebekartojame, nes gerai žinome pasekmes. Klaida gali būti ne tik netikęs poelgis, bet ir nesugebėjimas atleisti.

Ką tai reiškia – taikus žmogus? Atsakymas labai paprastas – viskas priklauso nuo atjautos. Atverkite save kitiems. Laimė yra pasekmė to, kaip elgiatės su šalia esančiais žmonėmis. Mylėkite, dalinkitės, tobulėkite. Niekada nebuvo ir nebus geresnio gyvenimo būdo. Gyvenimas neturi būti kova. Mums nereikia kentėti, kad būtume laimingi.

Todėl – mylėkime savo vyrus, žmonas ir vaikus, o taip pat savo tėvus, anytas ir uošves, šešurus ir uošvius, močiutes ir senelius, prosenelius ir proseneles, anūkus ir proanūkus..

Juk tai artimiausi žmonės šioje Žemėje..  Ir tegul gal ne visai tokie, kokius mums norisi matyti, bet jie – mūsų giminė, kurių tarpe žmonės, per kuriuos mes čia atėjome, o kokia ateis sekanti karta – priklauso nuo mūsų.

Didelis menas yra įsisavinti visas dorybes. Vienijantis dorybes atneša į savo artimųjų ir aplinkinių gyvenimus didelį džiaugsmą. Toks žmogus lyg maža visata, vienijanti didžiausias gamtos dovanas, lyg išminties ir proto sostas.

Jei paklaustumėte musės, ar yra apylinkėje gėlių, ji atsakys:

 - Nežinau.. O va nešvarumų štai tame griovyje – pilna.

 Ir musė pradės vardinti visas šiukšliavietes, kuriose ji pabuvojo.

 O jeigu paklausite bitės:

 - Ar tu matei čia apylinkėse kokias nors šiukšliavietes?

 Tai ji atsakys:

 - Šiukšliavietes? Ne, niekur nemačiau. Čia tiek daug kvapnių gėlių!

Musė iš tiesų pačioje gražiausioje pievoje ras nešvarumų, o bitė dumbliniausioje pelkėje ras lotoso žiedą ir surinks iš jo kvapnų nektarą.