Sveikinu mano meile, aš Anatarus, Mėlynasis Drakonas. Mes pažįstami nuo senovės laikų ir mūsų buvusi draugystė išlaikė laiko išbandymus.

Maždaug prieš metus aš grįžau atgal iš Plejadžių į Žemę, kad vėl būti šalia, kartu su jumis, nors su savo dabartiniu žinių lygiu tu negali manęs matyti. Taip, aš palikau Žemę maždaug prieš šimtą tūkstančių metų, kada drakonų pradėjo bijoti ir persekioti juos. Tai buvo laikai kai daugumas žmonių prarado ryšį su savo Dieviškumo šaltiniu. Tas laikas tapo antra faze to, ką jūs vadinate „kritimu" sąmonėje, kada žmonija dar daugiau įsigilino į tankį ir dualybę.

Aš noriu, kad jūs žinotumėte, jūs ir aš buvome geri draugai nuo tolimų šios planetos laikų, kada drakonus gerbė, mylėjo ir vertino kaip jūsų civilizacijos ir Žemės saugotojus, gynėjus. Dėka mūsų labai ilgos draugystės Lemūrijoje, aš grįžau, kad vėl pasiūlyti jums savo gilią draugystę ir įnešti savo indėlį į jūsų planetos pasikeitimus, jūsų supratimui nepasiekiamais būdais. Mano ketinimas – padėti jums priimti kaip įmanoma daugiau stebuklo ir džiaugsmo jūsų gyvenime, greitai mano brangieji jūs pradėsite suprasti apie ką aš kalbu. Dabar, aš prašau jūsų atsiminimų apie tuos tolimus laikus, kai mes buvome kartu ir apie tai, kaip mums buvo linksma.

Kaip jūs sau įsivaizduojate, aš – Šviesos būtybė, gana ilgą laiką gyvenantis penkto išmatavimo sąmonėje, likdamas nematomu tiems, kas dar neatskleidė savo vidinio matymo. Aš išsaugojau savo trisdešimties funtų (vertėjo pastaba, funtas = 30,48 cm.) ūgį, o kada aš išskleidžiu sparnus, jums prireiks matavimo juostos 75 funtų ilgio, kad pasiekti vieno sparno ir kito, galą.

Lemūrijos laikais aš vadovavau drakonų grupei, kuri saugojo jūsų rūmus ir šventyklas.

Mes drakonai, gaudavome malonumą tarnaudami žmonėms tūkstančius metų, šauniais Lemūrijos laikais, kai visa gyvybė buvo tobuloje harmonijoje. Nežiūrint į mūsų ženklius išmatavimus, žmonės mūsų nebijojo, o vaikai su susižavėjimu ateidavo žaisti su mumis. Mes neretai leisdavome jiems užlipti į saugią vietą tarp mūsų didžiulių sparnų ir imdavome juos su savimi skrydžiui virš Žemės.

O tu Aurelija, kaip vaikai, sėsdavaisi ant mano kaulėtos struktūros patikimoje pagilėjimo tarp sparnų vietoje ir mes su dideliu greičiu praskrisdavome didžiulius atstumus, sklandydami savo tėvynės danguje. Šiandien, šiuolaikinės jūsų bendruomenės sąmonės būsenoje, netgi jei aš būčiau pilnai trimatis ir turėčiau fizinį tankį, panašus pasilinksminimas būtų skaitomas gana pavojingu ir nesąmoningu užsiėmimu. Mūsų laikais planetoje nebuvo baimės. Nesant baimės vyrauja pilnas saugumas. Tu dažnai naudodavaisi mano kūnu ir mano skridimo sugebėjimais, persikeliant iš vienos planetos vietos į kitą. Jūsų šiuolaikine kalba galima būtų pasakyti, kad tu išnaudojai mane kaip asmeninę taksi tarnyba. Tačiau, tais laikais tokio supratimo nebuvo. Aš su pilnu pasiruošimu ir malonumu nugabendavau tave visur, kur tau ne prireiktų ir bet kuriuo metu. Galvok apie tai, kaip apie abipusiu dviejų draugų bendradarbiavimą, atitrūkstančius iš vietos pasitinkant bendrus nuotykius ir malonumus. 

Taip pat atsimink, kad tomis pačiomis  dienomis prieš sąmonės kritimą, žmonės negyveno šiuolaikiniame tankiame pasaulyje, kaip dabar. Beveik kiekvienas, pagal savo norą, galėjo pakelti ar pažeminti vibracijų lygį nuo trečio iki penkto išmatavimo lygio, priklausomai nuo būsimos veiklos.

Kada tu su manimi skrisdavai dangumi virš mūsų Tėvynės, mes abu pakeldavome savo vibracijas iki penkto išmatavimo lygio, tapdami vibraciškai labai lengvais. Todėl neegzistavo kritimo pavojaus, kadangi mes gaudavome pilną savo kūnų kontrolę. Esant šiuolaikiniam žmonių tankiui, skrydis su sparnuotais drakonais būtų ne tik pavojingas, bet ir neįmanomas. Mūsų laikais, skrydžiai, teleportacijos ir levitacijos vykdavo bendrų žinių dėka, kurios visu buvo priimamos kaip kažkas savaime suprantamo. Tada žmonės nesusimąstydavo, koks taps gyvenimas be šių savybių, kurios buvo jų dieviškos prigimties dalimi ir jūsų teise, nuo gimimo amžiniems laikams.

Panašiai tuo laiku, kai drakonai pasitraukė, žmonija prarado žymią dalį sugebėjimų gyventi neprievartinį ir gerovės gyvenimą. Tai, kas tada buvo natūralu, dabar atrodytų stebuklas, o padėka su kuria tada žmonės pragyvendavo visą gyvenimą, palaipsniui užgeso, pavirto paprasčiausiais atsiminimais apie praeitį. Ir jei mes negrąžinsime žmonijai tas tiesas, jūsų atmintis liks pilnumoje uždengta baimės ir užmaršties tankia skraiste. Šiandiena jūs trokštate sužinoti, kaip vėl magijai pasireikšti jūsų gyvenime, kaip tai darėte senovėje. Tos dovanos vėl grįš, jūsų malonumui, pas tuos iš jūsų, kurie pasirinko savo realizacijos ir pašviesėjimo kelią. Magija, kurią jūs kažkada žinojote, grįš pas jus su dar didesnėmis galimybėmis, nes jūs tiek laiko buvote praradę tas galimybes. Bet šiuo kartu, mano rangieji, jus nepriimsite tai kaip savaime suprantama ir nepiktnaudžiausite jomis kaip praeityje. Ateityje supratimas, kurį įgijote iš daugelio įsikūnijimų patirties, išsiskyrime su savo dieviškumo prigimtimi, sulaikys jus kelyje. Įsikūnijimai, išgyventi kovoje ir kančiose, sustiprins jūsų supratimą taip, kaip negalėtų sustiprinti joks mokymas.

Aš galiu skaityti jūsų mintis, o jūsų protas lekia šimtą milių per valandą greičiu, klausdamas, ką jūs galite nuveikti ir kur galite nueiti, kad priversti mane fiziškai materializuotis prieš jus. Aš jaučiu jūsų susijaudinimą. Bent jau jūs nebijote, kaip bijotų dauguma. Mane tai džiugina. Tačiau, mano mielieji, tinkamas laikas dar neatėjo, tikiuosi kad po metų kitų pas mane bus galimybė ir leidimas pasirodyti jums pilname realiame vaizde, taip kad jūs galėsite pamatyti mane savo fiziniu regėjimu ir atsiminti.

Šiuo metu aš apsigyvenau, didingame Šastos kalno pietinėje pusėje, ramioje vietoje, kur man niekas nepamaišys. Kadangi aš niekam nematomas, viskas labai malonu. Iš tikro, mano dabartinė slėptuvė randasi netoliese nuo tos vietos, kur Lemūrijos laikais aš mėgdavau dažnai leisti savo laisvą laiką. Šio kalno ketvirto išmatavimo aspektas – reto grožio ir komforto nuostabi vieta. Kada nors, kai atsivers jūsų vidinis matymas, jūs su nuostaba visa tai pamatysite. Jūs gyvensite dviejuose pasauliuose, paskui trijuose ir dar daugiau.

Kas atsitiko, kad drakonams reikėjo palikti šią planetą? Kas iš tikro įvyko?

 Kaip drakonai, mes tobulai įsisavinome elementinių karalysčių valdymo meno meistriškumą. Tai reiškia, kad mes jautėmės ir jaučiamės kaip namie ore, sausumoje, vandenyje ir netgi kada apsupti ugnimi. 

Jei jūs kreiptumėtės į Žemės istoriją, jūs aptiktumėte, kad beveik visose kultūrose yra įvairios nuorodos į drakonus, bent jau legendose ir mituose. Aš norėčiau likti kuklus, bet turiu konstatuoti faktus. Grožis, jėga ir drakonų didingumas buvo toks,  kad daugelis žmonių, nukrypusių nuo savo ryšio su Dieviškuoju šaltiniu, Meilės, pradėjo jiems pavydėti ir nusprendė juos pavergti savo išdidumui. Daugelis galvojo, kad galės mumis valdyti, kontroliuoti mus ir išnaudoti pagal savo nuožiūrą.

Tais laikais mažai būtybių galėjo susilyginti su drakonais protingumu, užuojauta, jėga ir grožiu, nebent tik puikus ir kilnus Vienaragis. 

Drakonai labai mėgsta laisvę, tuo labiau, kad jau tada jei pasiekė aukšto dvasingumo lygio ir todėl mes, jokiu būdu negalėjome leisti savęs pavergti, primityvių žmonių valiai. Taip, aš pasakiau „primityvių", mums tai buvo būtent taip.

Kadangi drakonai buvo stichijų valdovai, skaitėsi, kad mes valdome kažkokią magijos rūšį, kurią galima perduoti kitiems. Beveik vos ne per vieną dieną, žmonės ir drakonai tapo priešais,  po šimtus tūkstančius metų trūkusios tarpusavio meilės ir bendradarbiavimo. Žinoma, tokiais buvo ne visi žmonės ir tu mieloji, visomis jėgomis bandei apginti drakonus ir darei tam viską kas įmanoma. Tu buvai viena iš tų, kas slapta aprūpino mus maistu, duodama prieglobsti ir slėptuvę daugumai iš mūsų (Priešingai, išplitusiems mitologiniams tvirtinimams, drakonai buvo vegetarai). Atsilygindami už suteiktas slėptuves, drakonai suteikdavo patikimą apsaugą savo draugams ir geradariams. Dėka savo įtakingos padėties tais laikais, tu darei viską kas įmanoma, kad sustabdyti drakonų žudymus ir pavergimą, bet tu, žinoma negalėjai tam padaryti galą žmonių neišprusimui ir kištis į jų valios laisvę. Aš atsimenu kokį gedulą tai tau suteikdavo tuo metu ir dar ilgai po to.

Kokiu tai metu, žmonės nusprendė kad drakonų magija turi emanuoti iš mūsų kraujo, nes mes turėjome didelę jėgą ir ilgaamžiškumą. Ir tada prasidėjo mūsų kraujo medžioklė. Priešininkai dabar tapo tikrais priešais, kadangi žmoniškoji rasė pabandė žudyti kiekvieną drakoną, kurį galima buvo surasti. Daugumas drakonų žuvo, kiti ieškojo bet kokios prieinamos slėptuvės, daugeliu atveju, pačiuose labiausiai nutolusiose Žemės kampeliuose. Tas siekis pasislėpti nuo žudikų sustiprino mumyse atsiskyrimą, tai nebuvo mūsų socialus gyvenimo būdas, kaip manoma. Mūsų naujose vietose esančios ekstremalios temperatūros, pakeitė mūsų odos spalvą ir išvaizdą. Galų gale,  to meto Visatos dvasinė erarchija  pasiūlė likusiems drakonams gyventi  persikėlus į Plejadas ir būtent tada aš priėmiau sprendimą palikti Žemę, ieškant draugiškesnės planetos savo namams. Daugelis išlikusių drakonų nusprendė persikelti į Plejadas, o kai kurie pasirinko gyvenimui kitas planetas.

Pradžioje drakonai buvo žalsvai-pilkos spalvos, odos struktūra buvo panaši kaip dramblio. Mūsų galimybė valdyti stichijas davė mums galimybę evoliucionuoti, išvystant panašią į driežų odą, kurią jūs matote iliustracijose. Mūsų odos spalva tapo priklausoma nuo geografinės mūsų gyvenimo vietos, tapo nereti pranešimai apie tai, kad pastebėdavo mėlynus, žalius ir net raudonus drakonus.

Drakonai gyveno atsiskyrę nuo žmonių, kadangi daugiau negalėjo jais pasitikėti. Jų didžiulis skaičius sumažėjo iki kelių neįkainuojamų vienetų. Kiekvieną kartą, kada bet kuriame pasaulyje įvyksta didžiulė netektis, panaši į šią, ji jaučiama visose karalystėse ir ta netektis nebuvo išimtimi. Žmonės per vėlai suprato savo klaidą. Yra daugelis vietų, kur kertasi Žemės energetinės linijos. Kai kurios iš jų leidžia vienam pasauliui susijungti su kitu. Turbūt jūs girdėjote tokius išsireiškimus, kaip „uždangos pakėlimas". Būtent tai galima atlikti kai kuriose vietose ir atitinkamu metu – pereiti į kitą, paralelinį pasaulį. Daugelis drakonų, likusių Žemėje, nuėjo prie tokių perėjimų ir dabar ten taikiai gyvena,  bet kituose planuose, kituose išmatavimuose, jums nematomuose.

Jūsų pasaulyje dar liko keletas drakonų.

Jie gyvena nutokusiose olose, karstinėse tuštumose ir šachtose. Tie, kas pasirinko likti, kantriai laukia, kol žmonija prabus suvokimui tiesos apie tai, kad visos būtybės ir rūšys yra vienos brolijos dalimi ir nė vienas nėra nei aukštesnis nei žemesnis. Tuo pačiu jų energija gydoma Žemės planetai, kadangi joje puikiai balansuos stichijos. Jų laimei, nedaugelis papuolė į žmogaus regėjimo lauką, o daugelis pasakojimų apie juos buvo sutikta su nepasitikėjimu. 

Dabar nemažai drakonų grįžo, kad padėti planetai ir žmonijai atstatyti pusiausvyrą su gamta. Be tokios paramos ir pusiausvyros, planeta ir žmonija negalės atlikti perėjimą į žymiai aukštesnį išmatavimą, be stichijos jėgų poveikio. Žinoma, daugelis iš mūsų čia randasi pilnai fiziški, bet nematomi jūsų regos organams, kadangi mes vibruojame penkto išmatavimo Šviesos karalystės dažnyje. Taip mes taikoje ir ramybėje galime tęsti savo darbą, be trukdžiu iš žmonijos pusės. Mes žinome, kad 99%  planetos gyventojams bus siaubas, jei netikėtai mus pastebės, ypač dideliais kiekiais. Ir tada vėl prasidės mūsų persekiojimas.

Mes taip pat žinome, kad ateis laikas ir jis jau arti, kada žmonės šioje planetoje susijungs su įvairiais savo dieviškos prigimties aspektais. Jie vėl suvoks visas protingas būtybes, kaip lygiateisius Kūrinijos aspektus. Ir mes vėl tada tapsime jums matomi, kada tikra meilė ir broliškumas karaliaus tarp visų gyvenančių planetoje. 

Aurelija: Aš su nekantrumu savo širdyje laukiu to laiko, kada Žemė vėl taps „taikia planeta". Aš labai noriu patirti tikrą meilę ir broliją su visomis protingomis būtybėmis. Aš taip pat noriu tapti liudininke to, kada baigsis Žemėje žmogiškos kančios ir žiaurus elgesys su gyvūnais.

Antarus: Man žinoma tavo meilė ir tavo širdis. Aš žinau kaip tu myli visas protingas būtybes, visus gyvūnus ir tuos kurie priklauso elementinėms karalystėms. Aš taip pat žinau, kad tu neišsigąsi, pamačiusi mane, kadangi tavo širdis atvira. Būtent todėl aš parodysiu save tau, kai tik tavo vidinis matymas dar šiek tiek atsidarys. Kada tu mane pamatysi, aš būsiu aukštesniame dažnyje, bet tu priimsi mane kaip fizinę būtybę. Aš pakankamai pažeminsiu savo vibracijas, kad tu galėtum aiškiai mane matyti ir tikiuosi pajusti mane per savo prisilietimą.

Aurelija: Aš žinau vieną ypatingą vietą, kur aš galvoju, būsiu laiminga tave pamatyti, per savo pasivaikščiojimą. Tai visiškai saugi vieta mūsų susitikimui, kur niekas ir niekada musų nepamatys.

Anatarus: Taip, aš skaitau tavo smegenyse ir žinau, apie kokią vietą tu galvoji, tu ten būni dažnai. Aš kartais tave lydžiu, labiausiai kai būni viena. Nors tu ir nejauti mano būvimo, aš siunčiu tau savo meilę ir apsaugą. Ar tu pastebėjai, kad dažnai užmiegi ant žemės kai ten būni?

Aurelija: Taip.

Anatarus: Tai magija, mano meile. Kada tu miegi ir dvasia palieka kūną, mes užsiimame sąmoningu eteriniu pokalbiu. Neretai prie mūsų prisijungia Adama ir Anamaras ir visi mes dirbame ties tavo fizinio kūno energetinių laukų, kol jis miega.

Aurelija: Aš pastebėjau, kad paprastai labai gerai jaučiuose po miego tenai. Aš pilnai suvokiu, kad Adama ir Anamaras keliauja su manimi miške, bet nežinojau kad tu irgi dažnai dalyvauji. Vadinasi tu gerai su jais pažįstamas?

Anatarus: Žinoma, Adama ir Anamaras buvo tavo šeimos nariais Lemūrijos laikais, o taip pat mano artimais draugais. Aš saugojau visus jus, įskaitant ir tavo vaikus.

Aurelija: Tu įeini į Telos, kalno viduje, ar Adama ir Anamaras pasitikdavo tave išorėje?

Anatarus: Įvairiai. Kada aš pirmą kart grįžau, aš nustačiau su Adama ir Anamaru telepatinį kontaktą, ir jie kartu dar su keletas draugų išėjo, kad pasveikinti mane su sugrįžimu. Žinoma, tai buvo penkto išmatavimo lygyje. Mes taip pat dažnai susitikdavome Plejadose, Adama gana dažnai tenai būna. Jis žinojo, kad aš grįšiu ir dar Plejadose pasakė kad tu irgi grįžai prie kalno ir kad jie žymiai sąmoningiau dirbo su tavimi. 

Mane taip pat pakvietė apsilankyti kalno viduje, ką aš ir padariau. Aš pakankamai aukštas, palyginus su tais kas yra žmogiškame kūne ir netgi palyginu su tais, kas gyvena kalno viduje, o jie žymiai aukštesni už jus, gyvenančius paviršiuje. Kalno viduje yra vieta, specialiai tokioms Šviesos Būtybėms priimti, kaip mes ir dar didesnėms, todėl mes galime susitikti su būtybėmis įvairiomis kūno formomis. Daugelis iš grįžtančių drakonų susitiko su lemūriečiais ir su kai kurių kitų požeminių civilizacijų nariais, pagal jų kvietimus. Jie surengė mums labai širdingą priėmimą, sveikindami mūsų sugrįžimą į Žemę. Pas mus pakankamai stiprus vidinis ryšys su lemūriečiais. Tu žinai, kad ne visi kosminiai Šviesos broliai turi žmonišką formą, kaip jūs, gyvenantys planetos paviršiuje, bet Vidinės Žemės Būtybėms, tai gerai žinoma. Ten atsiranda kosminiai broliai visokių formų ir spalvų. Kai kurie ateina vabzdžių kūno formoje, o daugumas ateina tokiuose kūno formose, apie kurias jums net sunku įsivaizduoti, netgi pačiose beprotiškiausios fantazijose.

Aurelija: Aš žinau apie tai. Ne manau kad išsigąsčiau, pamačiusi gatvėje Šviesos Būtybę, turinčio didžiulio vabzdžio formą, bet turiu prisipažinti, kad ne pilnai įsitikinusi. Kartą, prieš keletą metų, aš sutikau moterį, kuri papasakojo, kad pažįstama su būtybėmis iš žvaigždžių, kurie 12 funtų aukščio, vabzdžio formos. Tačiau ji pareiškė, kad neišsigando, kadangi  meilės vibracijos, kurios sklido nuo jų, buvo ant tiek stiprios, kad baimei paprasčiausiai nebeliko vietos. Ji sugebėjo susipažinti su juo, nejausdama baimės. Pas ją su tomis būtybėmis buvo tarperdvinis ryšys.

Ar tu ilgam grįžai į Žemę, ar greitai grįši į Plejades?

Anatarus: Tai dar nenuspręsta. Aš planuoju pasilikti čia mažiausiai pagrindinio planetos perėjimo periodui, kuris užims kelis šimtus metų. Tačiau įmanoma, kad aš pasiliksiu čia ilgam ir po to, kad vėl pratęsti savo tarnavimą gyvybei šioje planetoje.

Aurelija: Viena mano pažįstama, ji aiškiaregė, man papasakojo neseniai, kad kartais mato labai didelį mėlyną drakoną, skrendantį dideliu greičiu aplink kalną, bet labai elegantiškai. Turbūt tai tu?

Anatarus: Tai iš tikro aš. Aš apie ją gerai žinau, kaip ir apie jūsų draugystę. Būtent dėl tos priežasties aš jai pasirodau, laikas nuo laiko, skrendant danguje virš tos puikios vietovės. Aš laimingas, kad ji galėjo patvirtinti tau apie mano būvimą. Kada tavo vidinis matymas dar nedaug atsivers, tu taip pat galėsi pamatyti daug ko danguje virš šito kalno. Aš – tik vienas iš daugelių nuostabių veiksnių, kuriuos tu galėsi suvokti. Tai bus aukščiausiu laipsniu įdomu ir nuostabu. Tavo Esybė kaip ir nesiryžta atverti dabar tavo vidinį matymą, Kadangi tu gali susižavėti ant tiek tuo „nauju žaisliuku" kad pamirši realų fizinį gyvenimą, o tai bus pavojus tavo misijos įvykdymui. Tu taip trokšti prisisotinti kitais išmatavimais, kad kai tik jie tau atsivers, tu norėsi ten praleisti visą savo laiką, prarasi įdomumą kasdieniniams sunkumams ir savo misijai.

Aurelija: Tu sakei, kad grįžo daugelis drakonų. Ar jie vykdys tokia pačią tarnystę Žemei ir žmonijai kaip ir anksčiau?

Anatarus: Tu gi žinai, kad per praėjusius šimtą tūkstančių metų situacija Žemėje pasikeitė ir greitai ji vėl pasikeis gan radikaliu būdu. Negalima grįžti atgal, todėl kad viskas pastoviai keičiasi, niekas negali likti tokiu pat, per ilgą laiko periodą. Šiuo kartu mūsų tarnavimas gyvybei bus kitoks, jis atitiks dabartinį evoliucijos lygį. Man matosi, kad mūsų tarnavimas gyvybei didesniu laipsniu, pakankamai ilgą laiką  Motinai Žemei ir žmonijai atstatant savyje keturių stichijų pusiausvyrą. O po to perdavimas žinių apie didelį skaičių kitų stichijų, kurias irgi reikia įvaldyti. Niekas neegzistuoja atskirai, viskas turi dirbti kartu, kad jūsų planetoje atstatyti harmoniją.  Kaip rasė, jus buvote gana griaunanti ir nepagarbi savo planetai Motinai Žemei, kuri priglobė jūsų evoliuciją. Jūsų planeta artėja prie didelių permainų laiko ir jos sėkmingam perėjimui labai svarbu, kad visos stichijos būtų pusiausvyroje.

Dabar aš palieku tave, geros tau nakties. Mes susitiksime tavo sapnuose.