R.Tai štai. Pirminis garsas pagimdė rutulio formos Visatą, (pasaulis, Kosminis kiaušinis, Auksinė Užuomazga, Pirminė sėkla.), jos paviršiuje, veikiant Allat (pirminei energijai, pagimdančiai gyvybišką judėjimą) pradėjo formuotis materija (dalis energijos persiformuoja į materiją). Dėka tų pačių Allat jėgų (mitologijoje – viso esamo pro-motina, kūrybiška moteriška pradžia, kūrybinė gyvybės pradžia, motina-paukštė, Dievo valia, Dievo minties jėga), materija pradėjo sąveikauti tarpusavyje. Smulkiau apie tai aš jau pasakojau.

Taigi, didesnio Allat jėgų susikoncentravimo vietose, tos pirmapradės Visatos susidarymo paviršiuje, materija pradėjo kauptis į atitinkamus derinius. Tai tapo būsimų galaktikų, kuriose užgimė gyvybė, užuomazgomis. Tose pirminėse sankaupose ir atsirado šiluminio spinduliavimo pirminiai šaltiniai, kurie liko ir dabar, mikrobangų spinduliavimo formoje. Šiandiena jie jau žinomi mokslui, kaip mikrobangų foninis spinduliavimas (reliktinis spinduliavimas). Tai yra Allat jėgos pirminis pasireiškimas, sukuriant materialų pasaulį. Būtent dėl Allat poveikio prasidėjo materijos apdalinimas gyvybe ir viso esamo sutvarkymas.

Ir dar vienas labai svarbus momentas Visatos susidaryme, duoda supratimą, būtent kas Visata iš savęs yra dabar. Allat jėgos siekis - vieningos sutvarkytos formos (Dievo pusėn), uždavė Visatos judėjimo kryptį, "iš vidaus į išorę” ir pradėjo sukti ją teisinga spirale plėtimuisi. Taip buvo užduota kūrimo funkcija (pas tautas, nuo viršutinio paleolito laikų, judėjimas "iš vidaus į išorę” buvo vaizduojamas taisyklingos svastikos simboliu, tai yra, tarsi kryžius, su užsisukusiais galais į kairę.

Ji simbolizuoja judėjimą pagal laikrodžio rodyklę – į dešinę pusę. Svastika – senovės indų žodis ir išsiverčia taip, "su-asti” – "susiję su gerove” "egzistavimas gėryje”.

Bet tuo pat metu, sukant Visatą taisyklinga spirale, Allat jėgos pagimdė ir priešingą tam jėgą. Toji, Visatos viduje, pradėjo sukti judėjimą  pagal priešingą spiralę, priešinga kryptimi pagrindiniam Allat veikimui – "iš išorės į vidų”, apjungiant materiją į vientisą Materialų Protą (Gyvulišką Protą).Taip buvo užduota griovimo funkcija, priešpastatyta Allat jėgai. (Pas tautas judėjimas "iš išorės į vidų” simbolizuojamas neteisinga svastika, atvirkštine, kryžius, su galais užsuktais į dešinę pusę. Tai simbolizuoja judėjimą prieš laikrodžio rodyklę.

(Virgio trigrašis: praktikoje tas svastikas, galite stebėti, kai suksite šaukštelį kavos, ar arbatžolių puodelyje) Mitologijoje, priešingų jėgų atsiradimas simbolizuojamas kaip vanduo ir ugnis.

Taip Visatoje atsirado dvi priešingos jėgos: didžioji jėga, kuri išsuka Visatą į išorę ir mažoji, kuri jai priešinga Visatos viduje. Po tų dviejų jėgų pasireiškimo, Visata prarado rutulio formą ir pagal jų poveikį suplokštėjo, tai yra susispaudė.

Šis momentas užfiksuotas pasaulio tautų kosminėse legendose, kaip pasaulinio kiaušinio įkaitinimas, suskirstant jį į dvi dalis, iš kurių buvo sukurta žemė ir dangus, o tarp jų patalpinti erdvės pasidalinimai ir vanduo.

Pačios spiralės, pateiktos mituose, kaip pora Dievų, su priešingomis funkcijomis. (pas vieną – Dieviška esybė, pas kitą – Šėtoniška), nuo kurių kilo visi likę Dievai. Kitame legendų variante – pusiau-žmonės, pusiau-gyvatės, (esantys kuriančiomis vandens dievybėmis – su charakteringa žalia kūno spalva)

A. Išeina kad dabar Visata plečiasi spirale, Allat jėgos judėjimo dėka?

R. Taip. Ir kiekvienoje naujoje didesnėje jos vijoje greitis tik didėja, tuo tarpu vijos praėjimo laikas išlieka tas pats. Taip, kad bendras energijos judėjimas Visatoje ir pačios Galaktikos judėjimas, vyksta spirale.

Tiesa, žodis "spiralė” atsirado iš lotyniško žodžio "spira”, kas reiškia - "užsisukimas”, "gyvatės išlinkimas”. Paskutinė reikšmė atėjo iš rytų, kur gyvatė skaitoma šventa būtybe ir daug kas, iš žmonėms nematomų procesų, ten aiškinama paprastais suprantamais pavyzdžiais, iš materialaus pasaulio.

Dvasinėse praktikos daug kas irgi yra susiję su spiraline energijos eiga. Kaip pavyzdys – Kundalini energija, ties stuburo pagrindu. Nuo senovės ji vaizduojama miegančios gyvatės simboliu, susisukusia spirale tris su puse karto. Tiesa, ir pats žodis "kundalini” iš sanskrito reiškia – "susisukusi (jėga) į spiralę”, "susisukusi į gyvatės formą”. Miegančios  Kundalini gyvatės pažadinimas, skaitoma vienas iš aukščiausių pasiekimų, dvasinėse praktikose, na o iš tikro, tai tik vienas iš etapų, dvasiniame vystymesi, eilinis laiptelis ir ne daugiau.

Pastebėsiu, kad įvairių tautų mitologinėje simbolikoje, gyvatės simbolis susijęs su derlingumu, moteriška gimdančia jėga, žeme, oru, vandeniu, ugnimi, o taip pat su Išmintimi. O dabar, visa tai sulygink su šiuolaikinėmis žiniomis, ląstelių dalyba, elektronų judėjimu, oro ciklonų ir anticiklonų judėjimu ir viesulais. Arba su spiralinės formos struktūrų (DNR) funkcijomis, susijusių su informacijos saugojimu ir perdavimu. Štai tau ir Išminties simbolis. Tai tik nedidelė dalis, kurią šiandiena supranta žmonės, bet juk yra ir kitos žinios, kurios užslėptos mitologijose, o žmonės į jas žiūri tik kaip į "primityvias mitologijas”, kadangi šiuolaikinis mokslas dar net nepriartėjo, nepažino jose aprašytų procesų. Nepasakysiu, kad tos žinios išsisaugojo pirmapradžiai, pilnai, tačiau netgi su žmogiškos fantazijos priemaišomis, žinant globalinių fizikinių procesų kryptį, jas galima suprasti. 

Taigi, grįžtant prie pokalbio apie kosmosą. Juodoji skylė - yra unikalus reiškinys šiame pasaulyje. Ji pritraukia materiją ir ją sunaikina, tuo pačiu, atstumiant nuo savęs (atitinkamai išsaugojant) informaciją, kuri sudaro materiją. Ir ties tuo reikėtų susimąstyti žmonėms, kadangi duotojo proceso supratimas, duos teisingą atsakymą į klausimą, apie Visatos sutvėrimą ir ne tik į apie jį. Tas atsakymas pakeis iškreiptą žmogaus įsivaizdavimą, apie makro kosmoso ir mikro pasaulio reiškinius. Tada taps suprantama, kodėl informacija niekur ir niekada nedingsta ir kodėl ji atstumiama juodosios skylės, koncentruojasi atitinkamose Visatos srityse. Kas priverčia tas informacines plyteles jungtis ir iš Nieko sudaryti materiją? Kodėl, tarsi iš niekur, Visatos platumose atsiranda molekuliniai debesys ir kaip juose susidaro elektromagnetiniai laukai? Kas priverčia molekules jungtis į makro objektus, pavyzdžiui gigantiškas žvaigždes? Ir pagaliau, kas pagimdo gyvybę ir ne paprastai gyvybę, o protingą gyvybę? Iš pirmo žvilgsnio, tai tarsi ir sudėtingi klausimai, bet jeigu žmogus tą informaciją sulygins su ta, kuri buvo duota anksčiau ir šiek tiek pajudins savo smegeninę, tai daug kas gali pasikeisti, bent jau žmonių gyvenime... Nors nieko naujo aš ir nepapasakojau. Visa tai jau buvo žinoma žmonijai.

A. Tai yra, visos tos žinios, apie informaciją, su kuria yra kuriama materija, buvo žinomos?

R. Dalinai. Pavyzdžiui, tame pačiame Egipte, tos žinios, kaip palikimas palikuoniams, buvo surašytos auksinėse plokštėse.Vėliau žmonės tą palikimą pavadino – Toto knygomis. Nors tos plokštės ir buvo sunaikintos, tiksliau perlydytos, kadangi žmonės daugumoje labiau vertina metalą, nei jose esamas žinias. Bet vis tik, perrašytos kopijos, ant papiruso lentelių, teisingiau, kai kuri tos informacijos dalis, yra išsaugota. Tačiau, visais laikais tos kopijos buvo naikinamos Žinių struktūrų, kur tik jie jas be surasdavo. Kadangi jose esama informacija, tiesiogine prasme mažino jų valdžią žmonėms. Tačiau vis tik, kai kas išsisaugojo. Ir tas, kai kas, yra perslėpta Chorvatijos kalnuose ir antroje XIX amžiaus pusėje davė pasauliui du išskirtinius mokslininkus. Bet kai tai, 1936 metais papuolė ne į tas rankas, iššaukė negrįžtamas pasekmes, kurių pradžios liudininkais tapo Chirosimos ir Nagasaki taikūs gyventojai. Taip, kad nors ta informacija labai vertinga ir svarbi ateičiai, bet ji sukels patį didžiausią nepasitenkinimą... sakysime taip, šiuolaikiniams "žyniams, nuo mokslo”.

Aš turiu omenyje tuos, kurių siekiai nukreipti ne į mokslo vystymąsi, o į "karūnos” išlaikymą, ant savo nuosavos galvos ir manančių, kad jų nuomonė moksle nepajudinama. Jie žinoma, publikoje virs iš pykčio, kaip vanduo arbatinėje, bandant nuginčyti tas Žinias ir kvailu savo juoku, prieš Tiesą, tik slėps tikrą baimę prieš tai.

A. Bet juk pasaulyje yra ir tikrų mokslininkų, tų kurie trokšta pažinti Tiesą dėl tiesos, kurių sąmonė nesutepta "autoritetų” nuomonėmis?

R. Taip, tos žinios suras ir tuos, kurie iš tikro yra Tikri Mokslininkai. Žmonės pradės tikrinti duotąją informaciją, lyginti ją ir galų gale pasieks tiesą. Visa tai, ką aš sąmoningai nepasakiau čia, mastantis protas, matantis kryptį ir turintis jau pateiktas žinias, sugebės aptikti likusias dalis pats, atveriant savo kelią Tiesos suradime. O kas liečia "autoritetus”, tai dabartiniame tikrame moksle nėra "autoritetų” ir būti jų negali. Tikrasis mokslas – tai Tiesos pažinimo procesas, o ne valdžios pasiekimo priemonė.

Kai ta informacija, apie juodąsias skyles ir apie pačius sunkiausius mūsų Visatoje mikro elementus pasitvirtins (o tai įmanoma padaryti ir netgi prie šiuolaikinės technikos), tai tie atradimai ne šiaip sau tik atsakys į daugelį dabartyje neišspręstų moksle klausimų, pradedant nuo Visatos užgimimo ir baigiant  dalelių persiformavimu mikro pasaulyje. Tai kardinaliai pakeis viso pasaulio sandaros supratimą, nuo mikro iki makro objektų ir juos sudarančių reiškinių. Tai patvirtins informacijos pirmenybę (dvasinės sudedamosios pirmenybę). Viskas yra informacija. Tokios, kaip materija, nėra, ji tik antrinė. Kas pirminė? Informacija. Šito supratimas daug ką pakeis. Tai sukurs naujas kryptis moksle. Bet svarbiausia, žmonės pagaliau atsakys sau į klausimą, kaip iš tikro sudarytas žmogus. Juk iki šiol nutylima apie jo Būtybę ir bendrą, skirtingą nuo jo fizinio kūno, energetinę struktūrą. Tas supratimas labai kardinaliai pakeis daugelio žmonių pasaulėdaros suvokimą, iš materialaus į dvasinį.

A. Norisi tikėti, kad žmonės tai išgirs. Juk tai tokios unikalios Žinios.

R. Žmogui jos unikalios tik tada, kai jis jau nemažai žino nematerialaus pasaulio šablone, kai jo Siela stiebiasi už įvykių horizonto... Kiek kartų buvo duodamos žinios įvairiais laikais. Žmonėms būdinga su laiku jas prarasti. O kodėl? Todėl, kad žmogaus protas ant tieks paprastą, padaro sudėtingu, kad po to pats nesugeba suprasti Tiesos.

Šiuolaikinio žmogaus problema tame, kad egoizmas suskaldė žinias ant tiek kruopščiai, jog prarasta vieninga prasmė, tų žinių paskirtis tampa nesuprantama. Todėl šiandiena, pavyzdžiu, astro fizikai daro pasirinkimą žiūrėti tik į viršų, į žvaigždes, sudarant fantastines teorijas, apie tas pačias juodąsias skyles. O archeologai ir etnografai pasirenka žiūrėti tik žemyn, pasineriant į senovę, išsakant tik savo spėliones apie praeitį...

A. Iš esmės, nėra vientisumo, įvairiapusio vienio pažinimo, nėra akiračio išplėtimo ir svarbiausia – nėra žinių, apie patį žmogų, apie patį save, savo Būtybę.

R. Deja tai taip. Pateiksiu dar vieną pavyzdį, kaip jau sakiau, Afrikoje yra tokia Dagonų gentis. XIX amžiuje, kai vakarų šalys pradėjo dalintis Afrikos žemyną, į savo kolonijas, teritorija, ta teritorija, kur yra ta gentis ir jų kaimynai, teko Prancūzijos valdžiai. Tuo metu, Afrikos žemyne buvo išplitusi prekyba vergais. Bet Dagonus išgelbėjo nuo to tai, kad jie gyveno sunkiai prieinamoje teritorijoje. Taigi, pirmasis apie jų egzistavimą sužinojo kolonializatorių kariuomenės atstovas, kuris sudarinėjo "laukinių” sąrašus. Jo elgesys, tai tautai, buvo šabloninis, sukurtas jo valstybės politikų, tai yra požiūris, kaip į "laukinius – tai netgi ne žmonės.” O štai tos tautos kultūrą atvėrė (ir tai labai siauram Europos specialistų ratui) prancūzų etnografas-afrikanistas Marselis Griolis. Jį pirmiausia domino Dagonų gyvenimo dvasinė pusė, todėl galų gale, tos genties Žyniai apšvietė jį viena iš savo paslapčių paslaptimi.

Bet apie tos genties kosmologinę sistemą, pasaulis sužinojo ne iš to etnografo darbų, o iš astronomo, kuris domėjosi ir archeologija, etnografija ir sugebėjo suderinti visas tas žinias. Tai štai, dagonai ir gimininga jiems gentis bambarai – tai vieni iš nedaugelio tautų, išsaugoję pirmaprades žinias, praktiškai su minimalias iškraipymais, kartais netgi ir nesuprantant jiems patiems tos informacijos prasmės. O paskutinioji yra tokia, kad ji žymiai lenkia šiuolaikinio mokslo pasiekimus.

Dagonų ir bambarų kosmologijoje yra žinios, apie žymų pirminį vibracijų vaidmenį ir judėjimą spirale Visatos sukūrimo procese.

Dagonų mitologijoje, aukščiausias dieviškumas yra – dievas-kūrėjas, pasaulio sukūrėjas, vadinamas AMMA. Viename iš dagonų kosmologinių mitų yra pasakyta, kad pasaulis prasidėjo nuo žodžio "AMMA”

A. Labai įdomu. Juk pagal vieną indėnų legendų, Visata prasidėjo nuo vieno švento garso "Om”. Vedose tas simbolis irgi skaitomas kaip Sielos priartėjimo prie Dievo pasaulio simboliu ir žymimas ypatingu ženklu.

R. Žinoma, kadangi visos tos legendos kažkada turėjo vieną ir ta patį, žinias-pagrindą. Taigi, pagal dagonų mitologiją, pasaulis prasidėjo nuo žodžio "Amma”. Be to žodžio, nebuvo nieko. Pirmas žodis davė pradžią neaprėpiamai mažam pagrindiniam pasaulio elementui, kurį dagonai vadina "kize-ui” (dar vadinamu pirmapradžiu grudeliu PO). Vidinės vibracijos pagalba "kize-ui” pavirto "pasaulio kiaušiniu”. Dogonų mitologijoje AMMA turi epitetą, besisukantis sukurys, be to nurodoma, kad judėjimas vyksta spirale. Dar daugiau, pasekoje išbandomi patys Ammos kūriniai, tame tarpe užsiminama ir apie septynis pasaulius, Saulę ir Mėnulį. Kad Saulę supa spiralė, iš aštuonių raudono vario vijų. O štai mėnuli supa tokia pat spiralė, bet jau iš balto vario. Nuostabu, bet šiuolaikinė fizika dar nepriartėjo iki tų klausimų mokslinio supratimo. Bet tai dar ne pati įdomiausia informacija. Grįžtant prie pasaulio sukūrimo, sudarius "grūdą Po” ir įsukant judėjimą spirale, nematomas Amma, pradėjo sudarinėti ženklus, kurie apsprendžia viską šiame pasaulyje: du "nukreipiantys” Amma ženklai ir aštuoni "pagrindiniai”...

A. Ženklai, tai iš vis ypatinga tema. Skaitytojui gali iškilti klausimai, ką reiškia "nukreipiantys ir pagrindiniai ženklai”?

R. Pirmiausia, pats faktas, kad dagonai valdė tokiomis žiniomis, liudija apie tai, kad jų protėviai gavo jas paleokontakto būdu. Du "nukreipiantys ženklai” – ženklai, kuriuos gali panaudoti tik Tas, ką jie savo mitologijoje įvardija kaip Amma. O štai aštuoni "pagrindiniai ženklai” – tai kuriantys ženklai, kurie, pridedant prie jų atitinkamą jėgą, vaizdžiai sakant, kaip raktai nuo užrakto, atveria kai kurias galimybes procesų valdymui, kaip kūrybai, taip ir griovimui. Labai retai, bet būna taip, kad "pagrindiniai ženklai” yra prieinami žmogiškai būtybei.

Tokios "šventos” žinios, praktiškai,  Žinių yra niekad pilnai neatskleidžiamos, ypatingai pašalaičiams žmonėms.

Bambaro genties kosmologiniuose mituose, kur pasakojamą apie išorinį pirmapradį pasaulio sukūrimą, yra paminima, kad pasaulis prasidėjo iš tuštumos, apdalintos judėjimu – "gla”. "Gla” pagimdė skambantį dvynį. To pasekoje gavosi pora – "gla-gla”. Bendrai, po eilės persiformavimų ir transmutacijų, gavosi "ženklai”, kurie skirti išsidėstyti dar nesukurtuose daiktuose, kad juos atžymėti. Kūrybos akto metu atsiranda dvasia "Ijo” (nuo kurios prasidėjo galingos jėgos Pembo ir Paro, dalyvavusios pasaulio sutvėrime.) 22 pagrindiniai elementai ir 22 spiralinės vijos. Taip pat minima, kad Pemba judėjo sukūriais, kad jis metė į viršų tai, kas vėliau buvo pavadinta Faro. O Faro sukūrė septynis dangus, oro dvasią ir  išpylė ant žemės gyvybę, vandens pavidalu.

Šiame iliuziniame pasaulyje viskas praeina labai greitai, kaip miražas dykumoje. Todėl visa tai, kuo mes valdome materialiame pasaulyje neturi vertybės, nes tai laikina, praeinama. Reikia skubėti jausti siela, kadangi viskas šiame materialiame pasaulyje, tame tarpe ir žmogaus gyvenimas, ne ką daugiau nei pūtų burbulai, ant jūros kranto smėlio.

Žmogaus buvimo čia prasmė – dvasinis augimas, siekis išeiti iš pažemintos materialios sąmonės būsenos į dvasinį pakylėjimą, persiformavimą, viso ko, kas jame yra geriausia, suklestėjimui. Kai žmogus įgyja savarankiško vystymosi sparnus, jie pakelia jį į Tiesos pažinimo aukštumas, kokybiškai performuojant jo prigimtį. Apie vidinę žmogaus struktūrą papasakosiu kiek smulkiau, kadangi tos žinios prarastos laiko tėkmėje, bet jų atgarsius galima rasti šiuolaikinio pasaulio krantuose.

Kas yra siela? Kaip jau sakiau, Siela yra tikra anti materija, dalelytė ne iš čia – iš Dvasinio pasaulio, iš Dievo pasaulio. Siela yra tik žmogiškos būtybės sudedamoji. Ji yra jo pagrindiniu potencialu, portalu, kiekvieno žmogaus tiesioginiu ryšiu su dvasiniu pasauliu. Jos nėra nei augaluose, nei gyvūnuose, nei kitoje materijoje, tame tarpe ir protingoje. Siela įsidiegia į besiformuojančią žmogišką konstrukciją, aštuntoje dienoje, po fizinio kūno gimimo. Jei orientuotis žmogaus kūne, tai jos išsidėstymo vieta, ties saulės rezginiu, faktiškai žmogaus centre. Bet ji nėra nei saulės rezginiu, nei širdimi, nei bet kokiu kitu fiziniu organu, ar sistema, tame tarme, nei smegenimis, nei protu, nei sąmone, nei mąstymu, nei protiniais sugebėjimais. Visa tai, kas išvardinta, taip pat nėra jos produktu, nei jos savybėmis, visa tai priskiriama materialiam pasauliui. Chirurginis pašalinimas, persodinimas vienų organų kitiems, kraujo perpylimas, neturi nieko bendro su Siela. Akcentuoju dėmesį į tai, kad ji yra energetinėje žmogaus konstrukcijoje, o ne fizinėje tos struktūros dalyje. Siela pas žmogų viena. Ji vientisa ir nedaloma. Nėra skirtumo tarp moters ir vyro Sielų, ji neturi lyties. Pagal savo prigimtį visų žmonių sielos vienodos. Ir ta prasme galima pasakyti, kad žmonės, vienas kito atžvilgiu, labai giminingi ir artimi. Siela ne materija, ji nesusinešioja, nesensta ir neserga. Ji materialaus pasaulio atžvilgiu tobula, bet nepakankamai individualiai tobula, Dievo pasaulio atžvilgiu. Daugkartinių reinkarnacijų pasekoje, siela apsisunkinta informaciniais apvalkalais.

Kas yra žmogiška Būtybė?

Gyvenanti žmogiška būtybė yra daugiamatis erdvinis objektas, kuris išstatytas aplink sielą ir turi savo protingą Asmenybę. Akiai matoma įprasta fizinė žmogaus kūno forma, kartu su jos fiziniais-cheminiais procesais ir valdymo sistema (tame tarme ir materialiomis smegenimis) – tai tik dalis bendros žmogaus konstrukcijos, kuri priklauso trimačiam išmatavimui. Tai yra, žmogus sudarytas iš sielos,  kartu su jos informacijos apvalkalais, Asmenybės ir struktūros, sakysime taip, sudarytos iš įvairių kitų išmatavimų laukų,(tame tarpe ir fizinio kūno, esančio trimačiame išmatavime).

Kas tai yra protinga Asmenybė?

Naujoje konstrukcijoje, naujame gimusiame kūne,  kiekvieną kartą formuojasi ir nauja Asmenybė – tai, kuo save gyvenime jaučia kiekvienas žmogus, tas kuris daro pasirinkimą, tarp Dvasinio ir Gyvuliško prado, analizuoja, daro išvadas, kaupia jausminių-emocinių dominančių bagažą. Jei gyvenimo eigoje žmogus išsivysto ant tiek, kad įvyksta jo Asmenybės susiliejimas su Siela, tai susiformuoja kokybiškai nauja subrendusi Būtybė, besiskirianti nuo žmogiškos, kuri išeina į dvasinį pasaulį. Tai pagal faktą ir yra, kas vadinama "sielos išlaisvinimas, iš materialaus pasaulio nelaisvės”, "išėjimas į Nirvaną”, "šventumo pasiekimas” ir taip toliau. Jeigu tokio susiliejimo per žmogišką gyvenimą neįvyko, tai po fizinio kūno mirties ir energetinės konstrukcijos suirimo, ta Asmenybė išeina kartu su Siela į persikūnijimą (reinkarnaciją) tampant, sąlyginiai, esmės supratimui, pavadinsime  - subasmenybe. Kai miršta fizinis kūnas, žmogiška būtybė tęsia savo egzistavimą. Perėjimo būsenoje ji turi rutulio formos išvaizdą su spiralinėmis struktūromis.

Šiame derinyje ir yra Siela, kartu su savo apvalkalais – subasmenybėmis, iš praeitų gyvenimų, tame tarpe ir Asmenybe, iš paskutinio gyvenimo.

Aplink Sielą išsidėstę informaciniai apvalkalai – jausmingai-emocinės sankaupos, tiksliau protinga informacinė struktūra, kurią asociatyviai galima palyginti su rūku. Paprastai sakant, tai buvusios Asmenybės, iš praeitų įsikūnijimų. Tokių subasmenybių aplink Sielą gali būti daug, priklausomai nuo to, kiek pas žmogų buvo reinkarnacijų.

Kitaip sakant, tai Asmenybės, iš praeitų gyvenimų, su visu savo jausminių-emocinių dominančių bagažu (teigiamu ar neigiamu), kurį jos per gyvenimą sukaupė savo laiku, tai yra, su visais savo pasirinkimo rezultatais.

Kaip taisyklė, Asmenybė neturi tiesioginio ryšio su subasmenybėmis, todėl žmogus neatsimena praeitus gyvenimus ir atitinkamai, neturi subasmenybių surinktų žinių patirties. Bet retais atvejai, susidarant  atitinkamoms aplinkybėms, galimas miglotas taip vadinamas "de-ževiu” jautimas, arba trumpalaikis subasmenybės aktyvumas. Ypatingai tai būdinga žmogui, ankstyvame vaikystės amžiuje.

Psichiatrijos praktikoje yra užfiksuoti atvejai, kai vaikai, kurie neturi jokių psichinių nukrypimų, esant sveikiems tėvams, išreiškia trumpalaikius nebūdingus veiksmus, panašius į asmenybės ribų pažeidimus. Kaip pavyzdys, ketverių metų mergaitė, kuri skundėsi, kad jai sapnuojasi berniukas, kuris kviečia pas save, bet ir neleidžia į šviesą. Vakarais jai pasireikšdavo nebūdinga agresija, su neįprasta jėga. Mergaitė lengvai vartė stalus, kėdes, sunkią komodą, nepažino motinos, isterikavo, rėkė, kad "tu ne mano motina”, "tu vis tiek mirsi” ir panašiai. Tai yra, žodžiai ir elgesys buvo nebūdingi tai mergaitei, bet labai charakteringi subasmenybei, pergyvenusiai reinkarnaciją ir esančiai "pragaro” būsenoje, jaučiant kančias ir gyvulišką skausmą. O kitą dieną vaikas vėl tapdavo normalus. Tai ir yra trumpalaikio praeito gyvenimo Asmenybės (subasmenybės) negatyvumo pasireiškimas. Geriausia, ką galima tuo atveju padaryti, tai kuo greičiau išvystyti vaiko intelektą, plėsti jo akiratį ir laukti, kol pilnai susiformuos nauja Asmenybė.

Taigi, kiekviena subasmenybė išsaugo savo praeitos sąmonės individualumą, norų, ketinimų išraiškoje, kurie dominavo tame gyvenime. Kaip jau sakiau, Asmenybė neturi tiesioginio ryšio su subasmenybe, tai yra, žmogus sąmoningai neatsimena apie savo praeitus gyvenimus. Tačiau pasąmoniniame lygyje toks ryšys išlieka. Netiesiogiai, tokios subasmenybės gali "stumti” asmenybę, prie atitinkamų veiksmų, sprendimų. Tai vyksta nesąmoningame lygyje. Be to, subasmenybė yra, kaip "spalvotas rūkinis šviesos filtras”, dėl kurio apsisunkina ryšys tarp Asmenybės ir Sielos, taip sakant, tarp šviesos šaltinio ir to, kuriam reikia tos šviesos, energijos. (foto, tai atitinka gelsvai rausva spalva)

Tik reikia atsiminti, kad visi tie procesai vyksta energijų lygyje ir todėl, kad geriau suprastumėt, aiškinsiu daugiau palyginimais. Taigi, subasmenybės yra šalia Sielos ir jas galima įsivaizduoti kaip "protingus rūkus”. Iš vienos pusės jos išsidėsčiusios labai arti, šalia Sielos, tos antimaterinės struktūros, taip sakant "amžinybės kvėpavimo artumo”, "dalelės, iš Dievo pasaulio”. Iš kitos pusės, subasmenybė jaučia stiprią įtaką ir poveikį iš materialaus pasaulio Gyvuliško prado. Tai yra, subasmenybės yra suspaustoje būsenoje, tarp dviejų galingų materialaus ir dvasinio pasaulio jėgų. Jos pastoviai jaučia tą neįtikėtiną spaudimą iš abiejų pusių. Tai štai, kiekviena subasmenybė tampa savotišku "šviesos filtru”, kelyje tarp dabartinės Asmenybės ir Sielos. Tokio "filtro-subasmenybės” "užtemimo” laipsnis priklauso nuo jos sukauptų, dominuojančių buvusiame gyvenime, gyvenimiškų pasirinkimų, jausminių-emocinių prioritetų.

Pavyzdžiu, jei praeitame gyvenime žmogus buvo geras, daug padarė savo dvasiniam vystymuisi, bet nepakankamai, kad išsivaduoti iš materialaus pasaulio, tai duotoje jo subasmenybėje bus daugiau ramybės, mažiau vibracijų. Vadinasi per tokį "šviesos filtrą” praeis daugiau energijos ir impulsų nuo Sielos, skirtų Asmenybei. O jei savo praeitą gyvenimą žmogus iššvaistė materialių prioritetų tenkinimui, tai toks "šviesos-filtras subasmenybė”, pagal struktūrą, bus žymiai tankesnis, dėl padidėjusios vibracijos, tai yra "šviesos” pralaidumas, nuo Sielos, bus žymiai mažesnis. Tai galite asociatyviai palyginti su stiklu, išteptu suodžiais, per kuriuos iškreipiama ar iš vis nepraleidžiama šviesa. Kitaip sakant, kuo žmogaus gyvenime daugiau dominavo Gyvuliškas pradas, dominavo materialinės vertybės, tuo jam bus sunkiau po to, kadangi jis bus iškraipymų nešėjas. Jeigu tokio tankio subasmenybių-filtrų yra daug, tai ir dabartinei Asmenybei bus sunku kovoti su savo Gyvulišku pradu, labai sunku pasukti iš materialių dominančių kelio, pajausti savo Sielą.

Nors bet  kuriam žmogui, netgi tokiam, niekada nevėlu perlaužti tokią situaciją, kadangi Asmenybė turi gyvybinę jėgą ir pasirinkimo teisę... Kitaip, jos laukia toks pats likimas, kokį dabar išbando jo subasmenybės. Tiesa, būtent subasmenymių patirtis įtakoja mirties baimės atsiradimui, žmogaus pasąmoniniame lygyje. Tai, kaip save jaučia subasmenybės, naujos Asmenybės sudėtyje, kalbant religiniais terminais ir yra tikras "pragaras” joms. Po kūno mirties, Asmenybė, kuri tampa subasmenybe, įgauna savo patirtį ir supratimą, kas iš tikro yra materialus pasaulis, kas yra Siela ir kokia jos svarba žmogiškoje būtybėje. Bet naujo kūno konstrukcijoje, subasmenybė jau yra nusivylimo padėtyje, sukaustytoje protu, kuris viską supranta, jaučia stiprų jausminį-emocinį skausmą, bet nieko padaryti jau negali, tame tarpe ir perduoti savo patirtį naujai Asmenybei. Tai atitinka tam, tarsi tave užrakina kūne, bet tas kūnas nepaklūsta tavo sąmonei, jis nepaklūsta ir nedaro to, ką tu jam įsakai. Tai yra, iš vis tau netarnauja, gyvena savarankiškai. Ir visa tai tu suvoki ir nieko negali padaryti, tik jauti neįtikėtinai siaubingą spaudimą, matai vėl tų pačių klaidų kartojimą, pas naują Asmenybę, suprantant savo bejėgiškumą, norint pakeisti gyvybės energijos vektoriaus kryptį. Iš kur, taip sakant ir kyla baimės, pavyzdžiui tokios, kaip uždaros erdvės bijojimas.To šaknys randasi žmogaus būtybės konstrukcijos sektoriuje, ten, kur yra subasmenybės.

Kodėl, pavyzdžiui žmones sudomina tokie kvietimai, kaip "amžinai gyventi kūne”, kas ir yra naudojama daugelyje sektų bei religijų? Psichologai paprastai tai susieja su užslėptais žmogaus norais, kurie atsiranda kaip atsakas į iracionalią mirties baimę (tanatafobiją). Ta fobija turi atitinkamus elgesio pasireiškimus, kurių tikslas arba išvengti fobijos, arba sumažinti baimę prieš ją, kokių nors veiksmų dėka (laikantis religinių taisyklių, ritualų, daugiau domintis tokia informacija kaip, pavyzdžiui, "amžinas gyvenimas kūne” ir panašiai). Tai yra, žmogus tarsi slepiasi už viso šito, nuo neišspręsto vidinio konflikto, pagimdyto iracionalios baimės, kuri paprastai lydima bloga nuojauta. Iš kur kyla tokios nuojautos ir baimė? Iš pasąmonės ir tai susiję su subasmenybių emocine-jausmine prislėgta būsena, kadangi jos jau turi praktinį supratimą, kas tai yra mirtis ir gimimas iš naujo. Vaizdžiai sakant, dėl baimės, kad Amžinybė joms jau yra nepasiekiama, o vadinasi neišvengiama galutinė jų mirtis. Todėl žmoguje ir yra noras "amžinai gyventi kūne”. Tai tik vienas iš Gyvuliško prado norų ir  tuo pačiu, Sielos siekių pakeitimas (pasąmoniniame lygyje).

A. O jei  žmogui pasiseks išsivystyti iki tokio lygio, kad sugebės, kaip subrendusi Asmenybė išeiti, iš persikūnijimų rato, kas tada įvyksta su subasmenybėmis?

R. Jos paprasčiausiai anihiliuojasi. Juk tai tik informacinė struktūra.

A. Nepriklausomai nuo to, kokie buvo tų subasmenybių gyvenimai, kokios jos buvo geros ar blogos Asmenybės praeitame gyvenime?

R. Vaizdžiai sakant, "gerų” (tavo supratimu) subasmenybių nebūna, jei jau Asmenybė tapo subasmenybe. Asmenybė gali dvasiškai išsivystyti ir susijungti su Siela, atsilaisvinti per vieną gyvenimą. Iš tikro, viskas labai paprasta, jei žmogus bandė vystytis dvasine kryptimi, bet nepakankamai stengėsi, tai sekančiame gyveni sąlygos tam, naujai Asmenybei, bus geresnės. Tai išplės jos dvasinio augimo galimybes, bet ir sustiprins Gyvuliško prado pasipriešinimą. Ir vėl viskas (subasmenybės kankinimosi pratęsimas ar užbaigimas, Sielos ir pačios Asmenybės likimas) priklausys jau, nuo naujos Asmenybės individualaus pasirinkimo.

A. Vadinasi subasmenybė - tai tik informacinė struktūra?

R. Taip – bet kuri materija, viso labo, tik informacinė banga, tame tarpe ir žmogus. Būtent nuo užduotos informacijos priklauso kas prieš tave, pavyzdžiui planeta, ar bakterija, kėdė, ar žmogus. Bet pas žmogų yra Siela, kuri atskiria jį nuo kitos materijos.

A. O Sielą galima pavadinti informacine dalelyte?

R. Ne. Siela nepriklauso materialiam pasauliui, ji iš visiškai kitokio – Amžinybės pasaulio... O štai žmogus, savo daugiamatės struktūros plane, yra ir materialiame pasaulyje (tame tarpe ir jo Gyvuliškas pradas), kaip aš jau ir sakiau, yra tik informacinė banga. Siela – štai kas žmoguje tikra, tai pagrindinė sudedamoji, ties kuria susitelkusi visa likusi struktūra. Visa kita, tik papildoma informacija vystymuisi, kuri po dvasinės Asmenybės subrendimo, jos susiliejimo su Siela (dvasinio išlaisvinimo) paprasčiausiai dedidefirencijuojasi, tai yra, baigia savo egzistavimą, kaip organizuota struktūra.

A. Sakant žmonėms paprasčiau, ta informacinė banga sunaikinama, o pagal faktą – pereina į kitą kokybę (nes informacinės plytelės, iš kurių viskas sudaryta, juk nesunaikinamos kaip tokios?)

R. Visiškai teisingai.

A. Pasakojote, kad pakankamai stiprus mediumas gali išsikviesti numirusį žmogų pokalbiui, kadangi informacijos plane, žmogus iš tikro nemiršta.

R. Taip. Žmogaus Asmenybė toliau egzistuoja tik kitoje formoje – subasmenybės formoje. Jei mediumas pakankamai stiprus ir sugeba pernešti savo gyvybiškos energijos, savo (pranos) dalį mirusio žmogaus subasmenybei, pripildyti ją ta energija, tai duotoji subasmenybė, iš tikro laikinai įgauna galimybę bendrauti su tuo mediumu. Subasmenybei, gyvojo žmogaus prana – tai, sąliginai sakant, "saldus maistas”, esant "pragaro” katile, tai galimybė trumpam laiko tarpe pasireikšti. Tokiu būdu, kaip sakoma liaudyje, mediumas "išsikviečia sielą”, mirusio žmogaus, bendravimui. O iš tikro, jis nustato informacinį ryšį su subasmenybe. Ir tai įvyksta tik tuo atveju, jei jau įvyko duotojo žmogaus reinkarnacija ir duotoji subasmenybė jau yra vėl materialiame pasaulyje, naujos Asmenybės gyvoje konstrukcijoje. Be to, visas šitas kontaktas vykdomas nepastebimai naujai Asmenybei. O jeigu tas žmogus išėjo į Nirvaną, tai nė vienas mediumas jo iš ten "neištrauks” kontaktui, lygiai taip pat, kaip ir to žmogaus, kuris dar yra persikūnijimo stadijoje (iki naujo Sielos įsikūnijimo materialiame pasaulyje). Kodėl? Todėl , kad tai gyvuliško prado pasireiškimai. O  Dvasinis pasaulis, Gyvuliškam protui nepasiekiamas.

A. Tai juk nelygiavertis apsikeitimas mediumui, kai už kažkokius žodžius atiduoda savo praną.