A. Iš esmės gaunasi, jog žmonės be reikalo išeikvoja savo energiją konfliktinėse situacijose, kuri yra skirta dvasiniam augimui?

R. Dar ir kvailai išeikvoja, pasirenkant Gyvuliško prado pusę, už ką po to jiems ir reikės atsakyti... Senovėje, aiškinant žmogaus dvasinį kelią, vaizdžiai palygindavo žmogaus kūną su valtimi, kurioje žmogus plaukioja iliuzijų okeane, laikant kursą į Sielos švyturį. O Gyvulišką pradą, Materijos Gyvulišką protą, sulygindavo su visur prasiskverbiančiu priešu, kuris bando užimti protą laikinais, nereikšmingais dalykais, nukreipti dėmesį nuo Amžino, nuo Sielos švyturio šviesos. Juk aistra materijos iliuzijoms susiaurina akiratį ir apriboja protą tik valties problemomis, nepasislenkant nei centimetro toliau nuo valties borto. Taip žmonijos Priešas bando numušti žmogų nuo pagrindinio kelio krypties. Tačiau nereikėtu pasitenkinti iliuzijų okeanu ir trumpalaikiu buvimu valtyje. Kai žmogus užbaigs savo plaukiojimą, jis paliks savo valtį krante, kaip kažką laikina, daugiau nebereikalinga jo tolimesnei kelionei, kas toliau pasiduos trūnijimui ir suirimui. Viskas matoma dings ir pavirs niekuo, kaip dingsta ir deganti žvakė. Tik tas, kas neprisirišęs prie matomo, jaučia Sielą. Kaip sakė išminčiai: "Gelbėk savo Sielą, nes jos žvejas nesnaudžia. Saugok kiekvieną valandą, kiekvieną minutę, panaudok savo gyvenimą savo sielos gelbėjimo naudai.”

A. Aš buvau sutikusi nemažai žmonių, einančių dvasiniu keliu ir nepasiduodančių Gyvuliškam pradui. Žinoma, jie kartais ir pralaimi, bet tai tik dar vienos patirties įgijimas, kaip tokiose situacijose apeiti gyvulišką pradą. Tokie žmonės dažnai savęs klausia, kaip apeiti gyvuliško prado spąstus, kaip juos pažinti ir neleisti savyje vystytis negatyvioms situacijoms.

R. Paprasčiausiai reikia žinoti Gyvuliško prado atakų mechanizmą, jų prigimtį ir išmokti save valdyti. Atkreipiu dėmesį, kai žmogus yra ant dvasinės bangos, dirba su savimi, dvasinėmis praktikomis, pas jį yra išsiplėtusios sąmonės būsena. Tose pačiose meditacijose jis jaučia, kad jo sąmonė tarsi išeina už įprastų pasaulio supratimo ribų. Ir svarbiausia, žmogus jaučia džiaugsmo, laimės jausmus, išeinančius nuo Sielos į išorę, tai yra, kaip ir iš jo vidaus, iš jausmų gilumos į išorinį supantį pasaulį. Būtent tą jausmą smegenys asociatyviai identifikuoja, kaip nežemiškos laimės, laisvės, džiaugsmo jausmą. Sąmonė tampa aiški. Visos žemiškos problemos tampa nereikšmingomis, palyginus su tuo gimtų namų jausmu, neaprėpiamos ramybės ir Amžinybės. Atitinkamai ir tikrovė tampa žvali, aukštumoje ir veiksmai prisipildo jėga. O dabar pabandykime išsiaiškinti, kas vyksta su žmogumi, kai jį atakuoja Gyvuliškas pradas.

Gyvuliško prado atakos būna įvairios. Kaip sakoma tuo atveju, priešą reikia pažinti iš veido. Pradžiai panagrinėkime grubią Gyvuliško prado ataką, kurios pagrindas - įsižeidimas, savęs nepasitenkinimo jausmas, savęs graužatis, su bendru lozungu: "gyvenimas nesusiklostė” (aukos pozicija). Pirmiausia, šią grubią Gyvuliško prado ataką galima charakterizuoti kaip išorinį spaudimą. Jei įdėmiai pasekti iš Dvasinio pasaulio išorinio stebėtojo pozicijos, iš kur tas spaudimas, jaučiamas netgi fiziniame lygyje, tai jis jaučiamas būtent iš išorės, iš viršaus į apačią, tarsi spaudimas iš galvos, ar nugaros pusės į krūtinę.

Tokios grubios Gyvuliško prado atakos rezultate, tiesiog per trumpą laiko tarpą, žmogus iš aktyvaus individo virsta pasyviu, tampa dezorientuotu. Jis tarsi praranda po savimi pagrindą. Jo sąmonėje netikėtai  išplaukia ir pradeda suktis negatyvūs vaizdiniai, mintys, sugalvotos problemos, kurios pritraukia ir sukaupia į save dėmesį... Kai tai įvyksta, žmogus jaučia nepasitenkinimo būseną, emocinį pergyvenimą, iš esmės atsirandantį pagal standartines schemas. Viduje tampa blogai, diskomfortas, tarsi kažkas krūtinėje susispaudžia. Sunku susikoncentruoti kokiam nors darbui, kadangi minties formavimas pastoviai nukreipiamas įvairiais mastymais, apie vieną ir tą pačią skaudančią temą. Atsiranda, kaip sakoma, "sielos skausmas”, arba įsižeidimas, arba spaudžia blogos mintys, prasideda savęs graužatis, už ką nors. Atsiranda negatyvių minčių, asociacijų, emocijų rezginys. Bendrai, dėmesys akcentuojamas į problemas, spaudžiamas Gyvuliško prado. Žmogaus sąmonė susiaurėja iki tos problemos taško. Jis pradeda matyti tik ją ir nieko daugiau. Pavyzdžiui, žmogus įsijungia televizorių, bandant prasiblaškyti nuo tokių minčių. Bet sąmonė, tarsi specialiai kabinasi, sukoncentruoja dėmesį į tas programas ir laidas, kurios liečia jo skausmingą problemą. Arba kitas pavyzdys. Žmogus, esantis tokioje būsenoje, pradeda bendrauti su kuo nors, kad nukreipti dėmesį į kitas temas. Bet net nepastebi, kad sąmonė vis tiek priveda pokalbį į tų pačių, išgalvotų problemų vagą...Jeigu žmogus jaučia panašią būseną, tai jam reikia suprasti, kad toks negatyvių minčių būvimas ir prislėgta sąmonės būsena – tai ir yra Gyvuliško prado grubios atakos pradžia.

A. Tai yra, tarsi žmogus reaguoja į situaciją tik vienpusiškai?

R. Teisingai, pas jį tarsi dingsta pilnas pasaulio suvokimo paveikslas, įvyksta sąmonės susiaurėjimas. Žmogus tampa užsiciklinęs kokia tai problema. Vaizdžiai sakant, iki tol jis matė platų  spalvų spektrą, o Gyvuliško prado atakos metu, savo dėmesį akcentuoja tik į vieną juodą spalvą, kitos spalvos jam nustoja egzistuoti, jis jų tarsi nepastebi.

Kame tokios grubios Gyvuliško prado atakos prasmė?  Jos tikslas – blokuoti Asmenybės ryšį su Siela, dėl ko ir vyksta savotiškas spaudimas iš išorės į vidų. Vaizdžiai sakant, tokios atakos metu signalas nuo Sielos neateina iki Asmenybės švariame pavidale (kaip tai būna per dvasines praktikas), o žymiai iškreipiamas, per "nešvarių filtrų” aktyvavimą. Svarbu žinoti, kad iš esmės, Gyvuliškas pradas gaudo žmogų ant jo paties silpnybių. Juk Jis žino visas jo silpnas vietas, jo praeitį ir dabartį, visas slaptas svajones, į kurias tas žmogus kažkada akcentavo savo dėmesį ir norėjo vienokio ar kitokio šio pasaulio gerbūvio sau mylimam. Ir norai, apsunkinantys dvasinį kelią, pas žmogų, tiksliau pas jo naują Asmenybę atsiranda ne tuščioje vietoje. Iš esmės, tai tradiciniai šabloniniai nuostatai su materialia nuokrypa, dominuojančia supančioje bendruomenėje. Todėl pas dauguma žmonių ir dominuoja nuo Gyvuliško prado tokios savybės, kaip egocentrizmas, pavydas, neribotas gobšumas ir gailestis sau mylimam...

Tiesa, noriu dar pabrėžti, kad Gyvuliško prado atakos metu, dažniausiai mato save tik kaip "gerą žmogų”. Jis tarsi visais atžvilgiais "super”, o visi kiti ne kas kitas, o kaip "šliaužiančios bjaurybės”. Kai žmogus yra tokioje būsenoje, tik pabandyk jam tiesiogiai pasakyti, kad jis pats viskame kaltas, dėl savo neigiamų savybių pasireiškimo, kaip tuoj pat visą savo negatyvą jis nukreips ir į tavo pusę. Jo Gyvuliškas pradas iš karto puls ginti savo pozicijų. Reikalas tame, kad esant tokioje būsenoje, tokių paaiškinimų ir pastabų, savo Asmenybės atžvilgiu, žmogus nepriima sąmoningai. Kodėl taip vyksta?

Pirmiausia, dėl duotuoju metu susiaurėjusios sąmonės, užsiciklinimo savo nuosavame egoizme. Juk tokioje būsenoje žmogui be savo "aš, aš, aš” įvairiose išvaizdose, nieko ir niekas neegzistuoja.

A.Taip jau, ko jau ko, bet numesti kaltę kitiems ir sugalvoti išorines priežastis Gyvuliškas pradas moka meistriškai, tik duok priežastį užsikabinti. Kodėl vyksta toks minčių vaikščiojimas vienu ir tuo pačiu ratu, net jei nuo to žmogui tampa tik blogiau?

R. Dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, tai Gyvuliško prado veikla. Jis sudaro žmogui vidines sąlygas jo pasirinkimui. O jau kam suteikia pirmenybę Asmenybė (geroms ar blogoms mintims) – tai jau jos teisė. Bet nuo kasdieninių žmogaus prioritetų formuojasi jo gyvenimo ir pomirtinis likimas. Antra, negatyvių minčių ciklai, einantys ratu – tai tik vienas iš Gyvuliško prado būdų, kuriuo Jis koncentruoja žmogaus dėmesį sau, priverčiant Asmenybę tarnauti Gyvuliškam protui, atitinkamai išnaudojant gyvybinę energiją. Reikalas tame, kad esant tokiam užsiciklinimui, žmogus pradeda užsiiminėti savigrauža, pykti, pastoviai galvoti apie praeitį. Paprasčiau sakant, jo sąmonė susiaurėja iki emocinio, vienakrypčio suvokimo taško, kokios tai "asmeninės” problemos ir tuo pačiu, net nesupranta, kas ir kodėl užduoda jame tokį mastymą. Ir čia reikalas ne tik dėl konkrečios prigalvotos problemos (jei šita išsispręs, būtinai atsiras kita). Reikalas tas, kad reikia išmokti save valdyti, tada ir vidinių problemų sumažės juk būtent nuo jų auga išorinės problemos žmogaus gyvenime.

Būna, kad žmogus pusę gyvenimo save graužia už kokias tai kažkada nerealizuotas galimybes, savo gyvenimo buities plane, šiame materialiame pasaulyje. Jis pastoviai yra savo "neįgyvendintose svajonėse” ir mato tai tik gerose spalvose, kur (didybės manija) pasitenkinimas dominuoja jo mintyse. Žmogus nesupranta to, kad Gyvuliškas pradas piešia jam eilinę idealią iliuziją ir jo svajonė, po šito realizavimosi, gyvenime atrodytų visai ne taip, kaip jis ją įsivaizdavo. Šioje būsenoje žmogus nesupranta, kad jeigu viskas būtų įvykę kitaip, tai dar nežinoma, koks jis būtų dabar ir ar būtų pas jį tos sąlygos ir galimybės, kurias jis turi dabar. Juk kiekvienas gyvenimiškas žingsnis numato pasikeitimus ir pritraukia įvairius įvykius, formuoja žmogaus ateitį.

Būna ir kitokio pobūdžio Gyvuliško prado ataka – švelni ir klastinga, išdidumo pagrindu. Tiesiogiai atvirkštinė grubiai atakai. Tokios Gyvuliško prado atakos metu, žmogui pradeda atrodyti, kad viskas pas jį nuostabu, kad jis toks puikus, kad visi aplinkui jį giria. Bet jai pažiūrėti į tą situaciją iš šalies, Stebėtojo nuo Dvasinio prado pusės ir išsirinkt tuose pasididžiavimo savimi momentuose, tai nesudėtinga pamatyti, kad visi jie remiasi egocentrizmu ir savimeile. Pas žmogų lygiai taip pat susiaurėja sąmonė, ji taip pat užtrumpina ant savęs mylimo, tik į kitą pusę. Vaizdžiai tariant, jis, kaip narcizas, nieko apart savęs  aplinkui nepastebi. Ir spaudimas vėl gi jaučiamas iš išorės į vidų, tik jis ne grubus, o švelnus, glostantis, patenkinantis, turintis pasitenkinimo išoriniu, charakterį.

A. O ko dar galima laukti iš Gyvuliško prado?

R. Įvairių poveikio metodų. Pavyzdžiui, tu darai gerą darbą, kuris pasekoje, gerąja to žodžio prasme, įtakos daugumai žmonių ir pakeis jų gyvenimus. O Žvėriukas (Gyvuliškas pradas), jau pirminiuose to reikalo realizacijos etapuose pradeda pakišinėti idėjas, kurios reikalauja iš tavęs pastangų, tiek pat jėgų ir laiko, kaip ir pagrindiniam reikalui. Tos, duotuoju momentu, visiškai nesvarbios idėjos, atlieka tavo dėmesio išblaškymą, su daugeliu savo klausimų, reikalaujančių "skubaus sprendimo”. Tokiu būdu, tu paprasčiausiai užsisuki tose problemose ir kaip sakoma, bus daug kuitimosi ir mažai prasmės. Bet galutiniame rezultate, jei įvertinti atliktų tavo veiksmų naudingumo koeficientą, tai pasirodys, kad tavo tie "darbeliai” nedavė tokio rezultato, kokį galėjo duodi pirmapradis  neatliktas svarbus darbas. O jėgos ir laikas išnaudotas į nieką. Tai ir yra subtilus pakeitimas.

Kitas Gyvuliško prado subtilaus pakeitimo variantas, iš supratimų pakeitimo serijos. Pavyzdžiui, tau pavyko užfiksuoti ataką, pavyko išlaikyti savo pozicijas. Bet staiga tavo viduje netikėtai prasideda, kaip savotiška panika, tarsi tokia: "Gelbėkit, skubiai noriu į Amžinybę. Ką daryti? Kaip skubiai išsigelbėti?”

Tai irgi juvelyrinis pakeitimas. Tokių pakeitimų yra daugybė. Būna ir taip, kad žmogus, esantis veikiamas Gyvuliško prado ir nelabai apsunkinant save darbu, su pačiu savimi,o tik prieš kitus giriasi savo "pasiekimais” asmeniniame dvasiniame išsivystime. Jis klaidingai mano (nuo išdidumo), kad "kontroliuoja” savo Gyvulišką pradą, bet iš tikro, ši situacija, kaip pasakėčioje apie vilką ir medžiotoją: "Kartą vilkas nusprendė vienas išeiti į viešumą, kad po to gaujai galėtų pasigirti, jog jis vienas ėjo medžioti patį žmogų.

Tuo pat metu ir žmogus nusprendė vienas išeiti į medžioklę, kad po to pasigirti prieš kitus medžiotojus, jog jis vienas ėjo medžioti vilką. Ir abu išėjo ir vilkas ir medžiotoja, abu naktyje bijojo vienas kito. Abudu patogiai įsikūrė girioje, prie medžio atsirėmė. Taip ir prasėdėjo iki aušros, nuo baimės prisispaudę nugaromis vienas su kitu, tik ramindami save mintyse, kaip jie girsis saviems. Buvo šilta ir jauku, abu buvo neapsakomai džiaugsmingi, kad liko sveiki. Laimingas buvo vilkas, kad nepapuolė medžiotojui, laimingas buvo ir medžiotojas, kad nepapuolė vilkui.”

A. Kiek daug pakeitimų, net nuostabu. Atrodo, kad ne tik tu augi, bet ir Gyvuliškas pradas nesnaudžia, pastoviai tobulinasi tame, ant ko dar galima tave pagauti.

R. Taip ir yra. Kas juokingiausia, kad pas Gyvulišką pradą programos standartinės, vienatipės. Žmonės pastoviai lipa ant vieno ir to pačio grėblio, kiekvienas galvoja, kad į kaktą gavo tik jis vienas. Kiekvienas mano, jog jam savo gyvenime yra sunkiausia ir būtent jo gyvenimiškos kliūtys yra sudėtingiausios ir neįveikiamiausios. Bet visa tai – eiliniai Gyvuliško prado spąstai, kad žmogus sukoncentruotų savo dėmesį į jo nuostatas. Žinant tas gaudykles, galima lengvai nustatyti ir išvengti eilinės atakos, apeiti išstatytus spąstus. Labiausiai išplitusios Gyvuliško prado programos remiasi išdidumu, egocentrizmu ir baime. Nuo tų negatyvių jausmų gimsta pavydas, pavyduliavimas, nusivylimas, įsižeidimas, gailestis sau, noras kontroliuoti, svarstyti kitus, kaltinti ką nors, pasikeitimų baimė, baimė prieš ligas, vienatvės baimė, senatvės, mirties artėjimo baimė ir taip toliau. Prie to, vyksta toks pat sąmonės susiaurėjimas, apie kuriuos sakiau.

Bet kaip sakė senovėje : kas pakyla į aukštą kalną, tą juokina bet kuris buitinis kuitimasis. Jei žmogus nori rimtai užsiimti savo dvasiniu vystymusi, pirmiausia jam reikia disciplinuoti savo mintis. Kaip galima dažniau duoti sau ataskaitą apie jaučiamas emocijas, mastymo būdą, analizuoti kokia viso to prigimtis, atsiradimo mechanizmas. Mokėti būti aukščiau kasdieninių aplinkybių. Mokėti suvokti pasaulį iš Dvasinio pasaulio stebėtojo pozicijos, o ne iš įprastos Gyvuliško prado pozicijos.

Gyvuliškas pradas, pastoviai piešia  iliuzijas apie tai, kas yra žmogaus vidinis pasaulis, akcentuojant Asmenybės Ego ir kas jo interpratacijoje yra aukščiausi pasauliai, kurie tarsi turi tarnauti jo tam Ego. Iš tos iliuzijos pozicijos, primetamas Asmenybei klaidingas mastymas apie pasaulį, apie kitus žmones, tuo pačiu atitolinant žmogų nuo Tiesos suvokimo. Iš tikro, viskas yra kitaip.

Svarstydamas apie pasaulį, žmogus iš tikro, išsakys tik savo  pasaulio interpetacijos nuomonę, paremtą jo mastymo būdo ir pergyventos patirties, bet ne apie pilnavertį realybės paveikslą, kurį galima pasiekti tik iš aukščiausių išmatavimų pozicijos.

A. Akivaizdu, kad tokie stebėjimai, įprastoje žmogaus sąmonės būsenoje, vyks sulygimo pagalba pirmiausia sau, apie sutapimą ar skirtumą.

R. Visiškai teisingai. Žmogaus prigimtyje yra įdiegtas sulyginimo mechanizmas, dėl žymiai greitesnio mokymosi, patirties gavimo ir įsisavinimo, įgūdžių įgijimui ir taip toliau, per pamėgdžiojimą ir asociacinį mastymo būdą. To dėka, žmogus labai greitai išmoksta įvairių veiksmų, elgesio modeliams, pažįsta supantį pasaulį. Tačiau, visa tai susiję su palyginimu, juk svarstymui reikalingas su kuo tai palyginimas. Ir čia daug kas priklauso nuo to, kas dominuoja Asmenybėje, kaip stebėtojas: Dvasinis pradas ar Gyvuliškas.

Kai dominuoja Dvasinis pradas, sulyginimai vaidina antraeilį vaidmenį. Tai reikalinga tik savo dvasinės patirties perdavimui, per žinomas asociacijas. Tada, kai pats pažinimo procesas, kad ir toje dvasinėje praktikoje, eina intuityvumo jausmo dėka, išplėstos sąmonės ir visiškai naujo žmogui, vidinio supratimo, kur nereikia nieko palyginti, kur paprasčiausiai yra aiškumas visų procesų suvokime, kuriuos negalima paaiškinti logikos pagalba. Žmogus jaučia save dvasinio pasaulio dalimi, didelio vienio dalimi, tikros realybės dalimi.

Kai dominuoja Gyvuliškas pradas, Asmenybė pilnai pasineria į materialaus pasaulio iliuzijų žaidimą. Ji pastoviai save sulygina su kažkuo tai, pagal koki nors požymį (intelektualumo, profesionalumo, išvaizdos, žmogaus tipą) ir taip toliau. Kad geriau suprastumėt, panagrinėkim tipinę situaciją. Būdamas tokioje situacijoje, kai kaimynas darbe gauna kiek didesnę algą, ar užima aukštesnes pareigas, ką jis galvoja apie savo kolegą? Kaip taisyklė, sulygina su savimi, atsieit "jis toks pats, kaip ir aš, kuo aš blogesnis...” ir taip toliau. Išdidumas, nuo Gyvuliško prado, taip pat paleidžia ir pavydo mechanizmą, kuris išprovokuoja agresijos, pykčio žybsį. Už savo vidines programas žmogus kaltina supančius žmones, arba užsiima savigrauža. Gyvuliškam pradui būdinga įaudrinti  savęs kaltinimo mintis, kad jis vėl, palyginus su kitais, kažką ne taip daro, ar blogiau už kitus. Tokiu atveju reikėtu atsiminti, kad Gyvuliškas pradas – kritikas, o geriausias tavo patarėjas – Sąžinė.

A.Kas būtent stumia žmogų ko nors teisimui?

R.Pirmiausia, tos, nuo Gyvuliško prado dominuojančios kokybės, kurios yra jame pačiame. Į tai reikėtų atkreipti dėmesį, kai atsiras panašios teisimo mintys.

Antra – daugkartinės egoistinės iliuzijos – Gyvuliško prado darbas ir nustatyti šablonai, kurie pagimdo emocinius žybsnius, stumiančius žmogų kieno nors teisimui. Tos nuostatos, kaip pavyzdys, tokio charakterio: "aš galiu geriau, nei kas nors”, " mano nuomonė vienintelė teisinga” ir taip toliau. Tai yra, jų pagrinde, egoizmas, noras ką nors valdyti, komanduoti į save panašius, pastatyti savo iliuzinę "įtakos imperiją” – visa tai, iš esmės, instrumentai, kuriais naudojasi Gyvuliškas protas, valdant ir manipuliuojant žmogumi.

Trečia, kieno nors teisimui žmogų stumia Gyvuliško prado bandymai atrasti arba sugalvoti problemas, iš tikro nesančias, bet mintys apie kurias, privers žmogų ilgą laiką sąmonėje būti negatyviuose vaizdiniuose. O paskutinis, padeda susidaryti Asmenybės negatyvaus mastymo įpratimams, tai yra, apie ką nekalbėtų ir negalvotų žmogus, viskas pas jį visada bus blogai, neigiama ir svarbiausia, jis neribotai ilgai tai teis.

Kuo tai gali virsti? Šis procesas sukoncentruoja ir išlaiko žmogų duotose mintyse ilgam laikui. O dėmesys – tai jėga, kūrimo pradžia. Dėmesio koncentracija sugeba sutelkti ir kaupti atitinkamas energijų rūšis, kurių žybsnis ir pagimdo veikimo aktą, ko tai sukūrimą (emocijas, mintis, veiksmus, įvykius) matomam ir nematomam pasauliuose. Tai, savo ruožtu, formuoja žmogaus likimą, kaip gyvenime, taip ir po fizinio kūno mirties. Ar bus tas kūrimo rezultatas pozityvus, ar negatyvus – priklauso nuo žmogaus pasirinkimo, jo prioritetų ir kasdieninių įpročių, mastymo rūšies, ant kiek jis moka koncentruoti ir disciplinuoti savo mintis ir emocijas.

A. O kokiu būdu Gyvuliškas pradas išprovokuoja žmoguje taip vadinamą agresiją be priežasties?

R. "Agresijos be priežasties” būsena labai dažna, kai žmogus užsiciklinęs savo išdidume, labai daug laiko skiria savo "autoriteto nuomonės” dominavimui, artimų ir pažįstamų žmonių rate. Akivaizdu, kad tokiame žmoguje dominuoja Gyvuliškas pradas, kuris daro jį priklausomu, nuo savo programų ir nuostatų. Tokiu atveju, žmogus tampa lengvai valdomas Materialaus proto, per vartotojų sistemos vertybes, kur pirmenybė suteikiama nesibaigiantiems Gyvuliško prado norų patenkinimams.

A. O kodėl žmogui taip rūpi kitų nuomonė apie jį?

R. Savęs sulyginimas su kitais ir įvertinimas, iš tikro, ima pradžią nuo žmogaus Gyvuliško prado. Senovės instinktas būti  "alfa – patinu” arba " alfa – patele”. Gyvulys visada siekia atrodyti gražesnis ir didesnis už konkurentą. Todėl žmogui, taip rūpi kitų nuomonė apie jį. Kaip taisyklė, tai apsiriboja tik atrodymu tokiu, o ne būtimi. Žmogui rūpi: "O ką apie mane pasakys kiti?” Bet jis net nesusimasto, o kas gi būtent jį vertins? Nuo išdidumo ir savigraužos išauga žmogaus baimė, prieš kitų žmonių Gyvuliškų pradų vertinimą. Kodėl? Todėl, kad svetima kritika šiuo atveju vertinama, kaip savo Ego  reikšmingumo pažeminimas. Nors visa tai, vieno proceso pusės:  kova už dominavimą, už valdžią prieš save panašius. Iš čia ir kyla pykimas, prislėgta būsena, agresija.

A. O ką reikia daryti, kad viso to išvengti?

R. Žmogus (Asmenybė) yra kūne, o kūnas – Gyvuliško prado namai. Žinant apie galimas atakas, visada galima imtis kontra atakos. Tai kaip žvalgyboje. Jeigu teks stoti į kovą su priešininku, kuris žymiai tave lenkia jėga, tai svarbu žinoti jo jėgų kiekį ir kokybę, dislokaciją, taktiką ir jo veiksmų būdus, kad sukurti operatyvius anti veiksmus. Tai padidintų tavo šansus į pergalę.

Reikia tavo prote vykstančius sulyginimo procesus kontroliuoti. Kaip galima dažniau užsidavinėti sau klausimus, pavyzdžiui tokio charakterio: "Iš kur atsirado pavydas?”, "Ką ir kaip aš sulyginu?”, "Ar toks sulyginimas vietoje ir laiku?”. Nebūna "vienodų” žmonių: kiekvienas skiriasi savo individualumu, savo ypatumais, sandara, genetika, charakteriu, talentais, darbingumu ir taip toliau. Turi savo individualius sugebėjimus ne tik savo matomoje, bet ir nematomoje struktūroje. Kitaip sakant, kiekvienam savo, savas kryžius, savo likimas. Žinoma, atsirandant savo Gyvuliško prado pasireiškimams, geriau naudoti devizą: " Nesusilyginti, nesididžiuoti, nepavydėti.” Į bet kokią situaciją žiūrėti iš Dvasinio pasaulio stebėtojo pozicijos, tai yra, abstrakčiai ir nepriklausomai nuo Gyvuliško prado minčių ir emocijų.

Reikia priimti situacijas ir žmones tokiais, kokie jie yra, juk kiekviena situacija, kiekvienas žmogus joje – savotiškas mokytojas. Reikia mokėti iš bet kokios situacijos, netgi iš negatyvios, ištraukti sau pozityvias pamokas. Mokėti pasitenkinti tuo ką turi. Juk pasitenkinimo jausmo šaknys, ne išoriniame pasaulyje, o vidiniame žmogaus pasaulyje, jo giluminiuose noruose. Jeigu žmogus nori tapti Dvasine Asmenybe, tai apie dvasingumą ir visi jo norai.

Žmogui svarbu atsiminti, kad siekis atrodyti nereiškia būti tuo. Svarbiausia pasitikėti vidiniu, nuo išeinančio iš Sielos. Gyvenimas skirtas ne dėl kitų "gyvuliukų” nuomonės apie tave. Geriausias tavo teisėjas – tai Sąžinė. Priimdamas asmeninį sprendimą kontroliuok mintis, leisti sau chaltūrą tada labai sunku. Žmogui svarbu vidinis atvirumas prieš patį save, juk jis niekada nebūna vienišas, Dievas visada su juo.

Dažnai žmonės net neapsunkina savęs nuosavų poelgių analize, savo minčių kontrole ir disciplina, pradeda kištis į kieno nors kito gyvenimą su patarimais ir pamokymais. Reikia atsiminti, kad žmonės svarsto ne apie tai kas jaudina jų savininką, o apie tai, kame nori išsirinkti patys sau. Kaip pasakė vienas išminčius: "Apmokant ką nors, mokykis pats ir kada nors suprasi, ko tu mokai.”  Ne visada reikia kištis į svetimą gyvenimą. Bet visada kiekvienai asmenybei reikia suteikti teisę asmeniniam pasirinkimui. Kiekvienas pasirenka tą gyvenimą, už kurį paskui ir atsakys. Būti pavyzdžiu ir nešti atsakomybę už savo mintis, žodžius ir veiksmus – verta tikro Žmogaus. Patarti, kai tavęs neklausia ir pamokyti, kai to nenori, vadinasi atlikti prievartos aktą, tegul netgi prieš tingią ir klystančią, bet vis tik Asmenybę.

Gyvenimas ima iš kiekvieno pagal jo galimybes ir kiekvienam duoda pagal jo nuopelnus ir ne išorinius, būtent vidinius. Kuo tu daugiau keiti savo vidinį pasaulį, dirbi su savimi, savo savybių pagerinimui, tuo labiau tie pasikeitimai projektuojasi į išorinį pasaulį. Esant Dvasinio prado dominavimui, žmogus pats savyje išsirenka, ramioje ir aiškioje savo sąmonėje analizuoja savo mintis ir poelgius. Bet kuri išorinė situacija, negatyvo provokacija, iš kitų žmonių pusės, jam kaip signalas asmeniniam darbui su savimi pačiu, atitinkamos patirties įgijimas savęs tobulinime. Juk kaip taisyklė, provokavimas įvyksta nuo atitinkamo impulso, einančio nuo pačio žmogaus, todėl mintis, žodžius ir emocijas reikia kontroliuoti. Vidinės abejonės pagimdo chaosą. Tvirtos žinios – tai štilius ir tvarka. Kada žmogus pradeda save kontroliuoti, jis nelauks postūmio iš išorės, kad pajudėti iš vietos, jis savarankiškai judės savęs tobulinimo keliu. Reikia atsiminti: išmintingas mokosi netgi iš priešų.

Gyvuliško prado užduotis ir tikslas – bet kokiu būdu nukreipti žmogaus dėmesį nuo pagrindo – dvasinio vystymosi, pagauti dėmesį ant jo "silpnybių”. Gyvuliško prado atakų būdai įvairūs. Bet yra ir bendrų momentų. Tos gaudyklės, savo pagrinde, turi vienokios ar kitokios formos egoizmą: arba mazachizmą, savęs mušimo mintimis kokybėje, gailesti sau, arba narcisizmą, tai yra savimeilę. Tai pagrindiniai Gyvuliško prado kraštutinumai. Gyvuliško prado atakos metu visada dingsta srautai iš vidaus į išorę ir atsiranda spaudimas iš išorės į vidų, kas tiksliai atsekama jausminiame lygyje. Jeigu tu esi, kaip Asmenybė, siekianti dvasinės laisvės, panašias provokacijas paprasčiausiai gali peržengi. O tai labai svarbu, kadangi, kai pastebi, ar jauti atakos pradžią, tu jau pusiau laimi kautynes su Gyvulišku pradu. Juk Gyvuliško prado jėga ir yra – veiksmų slaptume. Žinant apie tai, tu visada gali imtis atsakomųjų veiksmų.

Vaizdžiai sakant, tai kaip kovų menuose. Jeigu tu geriau pasiruošęs psichologiškai ir fiziškai, nei tavo priešininkas, žinai jo kovos būdus, įpročius, jei laiku numatai mažiausius atakos pasireiškimus ir teisingai reaguoji į jo "firminius smūgius”, tai pas tave yra laiko pravesti atsakomą ataką, o tai reiškia ir daugiau šansų pergalei. Reikia numatyti smygį ir laiku nusisukti į šalį nuo jo. O jeigu tu net neįtari, kad Gyvuliškas pradas – tavo priešininkas, galvojant, kad jis tavo partneris, na tada nėra ką ir kalbėti, apie tavo šansus pergalei. Juk tuo atveju tu priimsi jo atakas ir agresiją kaip savo natūralią būseną, nesuprantant, kodėl ir už ką tave taip baudžia gyvenimas ir pastoviai papulsi į mažiausias jo provokacijas, neskiriant kur tavo tikra, o kur tau pridėta.

Kuo daugiau tu save priversi laikytis disciplinos, tuo daugiau atsilaikysi nuo Gyvuliško prado sumanymų, tuo daugiau įgausi valdžios prieš jį. Čia kaip kare, arba tu priešą, arba jis tave. Tavo užduotis – laimėti bet kokia kaina, čia ir dabar. Laikas greitai bėga, reikia būti greitam bet kokiam gėriui ir tvirtu savo ketinime išgelbėti Sielą.

Kai karys slapčia yra priešo stovykloje, jis negalvos apie saldumynus, patogumus ir pasilinksminimus. Jis bus susitelkęs tik pergalei. Karys bus trigubai budresnis, nes yra priešo stovykloje. Jis galvos apie tai, kaip laimėti duotąjį karo momentą. Tikrasis karys slepia savo giluminius jausmus nuo matomo pasaulio nuodėmių. Kadangi pasaulio iliuzijos yra priešo stovykla ir nelaimės ateina po susiviliojimo jomis. Karys neduoda valios pykčiui, kai pralaimi einančias kautynes. Nes nors ir kaip jį nebūtų apdeginęs priešas pasipriešinimo metu, viskas bus kariui į naudą, tvirtesnė taps jo dvasia ir protas, išmintingesni sekantys jo veiksmai.

A. O kaip galima savyje atblokuoti susiaurėjusios sąmonės būseną, primestą Gyvuliško prado?

R. Suprantant, kad esi Gyvuliško prado atakoje, visada galima ir reikia atblokuoti tokią būseną, tai yra imtis sekančių veiksmų. Iš tikro, pas Gyvulišką pradą irgi yra savo silpnos vietelės. Bijo dviejų pagrindinių momentų: greitai bėgančio laiko ir kūno mirties. (Virgio trigrašis: ar jums ta informacija neprimena kai ko, kaip sakysime, tokio Toltekų mokymo, kur save jie irgi sulygina su kariu, turinčiu visą gyvenimą kovoti priešo apsuptyje ir vienas iš kovos būdų, su tuo vidiniu priešu – mirtis, mintyse atsijungimas nuo fizinio kūno ir netgi klinikinė mirtis. Dabar mums tampa daugiau suprantama, kodėl po tokių ne eilinių įvykių (klinikinių mirčių) pas žmones kardinaliai keičiasi gyvenimo vertinimas ir suvokimas, keičiasi tikslai, atsiranda įvairūs gebėjimai. Matyt todėl, kad mes tuo metu, nors trumpam, atkabiname tą Gyvulišką pradą.) Todėl pirmiausia, ką reikia atlikti atakos metu, tai yra mintyse atsitraukti nuo savo prisirišimo kūnui, pažiūrėti į jį iš Dvasinio pasaulio stebėtojo pozicijos, išplėstos sąmonės, tarsi žiuri į Žemę iš kosmoso. Reikia suvokti, kad laikas greitai bėga ir viskas labai greitai praeina, kad tavo fizinis kūnas mirtingas, kaip ir visi jo norai bei poreikiai.

Toliau, reikia išplėsti pasaulio suvokimo paveikslą, išanalizuoti situaciją iš įvairių pusių, iš Dvasinio pasaulio stebėtojo pusės. Savikritiškai prieiti prie klausimo, apie savo vidinį, panaudojant turimas žinias apie žmogų, apie pasaulį, prisikapstyti iki slaptų savo Gyvuliško prado norų. Kaip taisyklė, daugelio jo norų pagrinde glūdi valdžios troškimas, virš ko nors. Tačiau tas noras sumaniai kamufluojamas dirtinais pasiūlymais.

Na ir žinoma, reikia įvykdyti neuronų pristabdymą, įsiaudrinusių tokia agresija. Paprasčiau sakant, atlikti dvasines praktikas, kaip pavyzdžiui "Lotoso Žiedas” (Virgio trigrašis: jei sudomins, galiu smulkiau pateikti. Iš esmės, tai meilės žiedo pasodinimas ir išauginimas mintyse, vaizduotėje, saulės rezginio vietoje ir to žiedo pastovus kasdienis, kas minutinis puoselėjimas geromis mintimis ir meile, jei ne, tai jis pradeda vysti jūsų akyse, o tai jau signalas veiksmui). Tos praktikos dėka atstatomas vientiso pasaulio suvokimas, nuimamas sąmonės apsiribojimas, pasireiškia jausmų gilumas, einančių nuo Sielos. Tai yra ateina giluminių jausmų tėkmė iš vidaus į išorę. Akivaizdu, kad po tokio sąmonės būsenos pasikeitimo, žmogus persijungia į pozityvų pasaulio suvokimą. Smegenys iššifruoja tą informaciją, išduoda asociacijas, nuspalvintas pozityviomis emocijomis.

Taip kad išėjimas, iš susiaurėjusios sąmonės, susijęs, su aktyvia kontr argumentacija, suprantant apie materijos laikinumą ir mirtingumą, pasirenkant gyvenimo kursą su dvasine orientacija, panaudojant atitinkamus instrumentus, būtinam pozityvios bangos nustatymui. Paprastai, žmonėms neužtenka elementarios argumentacijos – žodžių, pačio savęs įtikinimui, kad išeiti iš susiaurėjusios sąmonės būsenos ir pamatyti erdvinį pasaulio paveikslą. Todėl ir svarbu, kas dieną dirbti su savimi, suprasti visą atsakomybę prieš patį save.

Būtina atsiminti, kad  kol sąmonė, tiksliau Asmenybė nepastovi savo dominuojančiame pasirinkime – žmogus yra savo abejonėse. Kad savo dvasiniame kelyje būti pastoviu ir nuosekliu, reikia tiksliai žinoti, ką tu nori pasiekti savo gyvenime, koks tavo galutinis tikslas. Jei nėra tikslo – nėra ir gyvenimo, kadangi gyvenimas – judėjimas nukreiptas į tikslą.

Bus daugiau...