A. Skaitytojams patikslinsiu, kad Priekinė būtybė ir dalinai Užpakalinė (informacijos sekimo, čia ir dabar, kontrolės rėžime) – tai žmogaus aktyvūs padėjėjai dvasiniame savęs vystymesi. O šoninės Būtybės (Kairioji ir Dešinioji), o taip pat dalinai užpakalinė (su jos informacijos baze, iš praeities), daugiau atlieka sliperio funkcijas, darbe su tokiomis pačiomis kito žmogaus Būtybėmis, o taip pat, vaidina pagrindinį vaidmenį aktyvuojant žmoguje Gyvulišką pradą.

R. Teisingai. Ypatingai Kairioji būtybė, pati informatyviausia, objekto norų ir nuotaikų manipuliavimo, informacijos nuėmimo čempionas. Aktyvuojant ją, labai sunku atsilaikyti nuo jos išoriškai. Tačiau, ji taip pat, yra pavojinga pačiam tokio aktyvavimo šeimininkui, kadangi gali nuvesti jį klystkeliais. Jei kalbėsime apie agresiją, nusivylimą, ar baimes, slopinimą – už tai atsako Dešinioji Būtybė. Bet visa tai veikia kai, stebimas objektas turi Gyvuliško prado dominavimą. Taigi, jeigu žmonės nenori būti kiškio, prieš smauglį padėtyje, jiems labai svarbu mokytis gyventi, pastoviai esant dvasinėje bangoje, gyventi pagal Sąžinę. Kitu atveju, kaip sakoma, "kada Sąžinė miega, velniai šnibžda”.

Duotosios būtybės yra patogios atitinkamų tikslų ir užduočių vykdymui nematomame pasaulyje. Tos Būtybės yra savotiškais nematomo pasaulio "protingais, gyvais instrumentais”, kurie žmogui padeda jo dvasiniame vystymesi, žinoma, jei jis moka jais naudotis ir kontroliuoti. Jeigu jis nevykdo tokios kontrolės, pirmiausia,  susijusios su savo minčių švarumu, tai tos šoninės Būtybės kontroliuoja jį patį, tai yra, užgrobia jo kontrolę, per Gyvuliško prado dominavimą. Kad išmokti kontroliuoti ir valdyti savo šonines Būtybes, pradžioje reikia išmokti suprasti, kas jos iš viso yra, kaip veikia. Reikia bandyti atsekti jų pasireiškimą savyje, pastebėti didžiausią jų aktyvumą. Kaip taisyklė,  aktyvumas pasireiškia vienų ir tų pačių "mastymo įpročių” pasireiškimu, Asmenybės psichologiniais "kabliukais”, negatyvumo pagrindu, egoistiniu mastymo būdu. Žmoguje dominuojant Gyvuliškam pradui, šoninėms būtybės visiškai tas pats, kokias negatyvias, ar save glostančias mintis aktyvuoti sąmonėje ir kokius tam naudoti išorinius vaizdinius (todėl, paprastai pas žmogų, jo mastymo reikaluose, kaltas kažkas kitas, tik ne jis pats). Svarbiausia, šoninėms Būtybėms – pačio žmogaus dėmesio jėga, ko dėka, jos sustiprina savo poveikį, į patį žmogų, vaizdžiai sakant, įveda jį į priklausomybę, nuo savęs.

 Dėl savo trimačio pasaulio matymo apribojimų,  daugelis nežino ir nesupranta savo Būtybių darbo principų kasdieniniame gyvenime, nežiūrint į tai, kad žmonės dažnai susiduria su jų pasireiškimu. Juk kada mes galvojame apie kitus žmones, savo pažįstamus, draugus, giminaičius ir taip toliau (žmones, su kuriais turėjote galimybę bendrauti asmeniškai ir atitinkamai su jų biologiniais laukais), tai, iš esmės, mes kontaktuojame su jų Būtybėmis. Jei mes mastome dvasine kryptimi, pozityviai – tai į tarpusavio ryšį įsijungia mūsų Priekinės būtybės, o jei materialia kryptimi – kontaktuoja mūsų šoninės Būtybės. Kaip tai vyksta? Kai tik žmogus pagalvojo, sukoncentravo savo mintį, ties konkrečiu žmogumi, tarp to žmogaus ir to, apie kurį jis galvoja, vyksta informacinis apsikeitimas, subtilių energijų lygyje, tarp to pačio pavadinimo Būtybių. Pavyzdžiui, mes tik pagalvojome, apie kokį nors žmogų, kurio nematėme dešimt metų, o jis ima ir tuoj pat mums paskambina, arba tą pačią dieną atėjo į svečius. Arba būna taip, kad pokalbio metu žmogus jau iš anksto žino, ką būtent pasakys bendraujantis, jis jaučia jo nuotaikas ir minčių srautus dar iki to, kol jis ką nors pasako. Kame priežastis? Tai, kaip tik ir yra Būtybių tarpusavio santykių pasireiškimas. Paprasčiausiai, viena iš mūsų Būtybių įėjo į kontaktą su viena, iš to kito žmogaus Būtybių. Juk Būtybėms neegzistuoja nei laikas nei erdvės, mūsų supratime, jos gyvena pagal kirtus dėsnius. Tai savotiški Asmenybės tarpininkai, jos ryšiuose, su kitais pasauliais.

Dažnai būna, kada žmogus nelabai rūpinasi savo minčių švara (yra atviras, poveikiui iš išorės), užsiėmęs savo kasdieniniais rūpesčiais ir staiga, ne iš to, ne iš šio, pradeda nervintis, patirti nesuprantamą baimę. O priežastis, kaip tik ir slepiasi informacijos apsikeitime. Toks apsikeitimas gali būti įvairios rūšies, tame tarpe ir informacinis pasireiškimas, su tomis pačiomis subasmenybėmis, šoninių Būtybių kontaktas, su kito žmogaus tokiomis pačiomis šoninėmis Būtybėmis ir dėl kitų priežasčių. Taip pat, tai gali būti ir Gyvuliško proto valios pasireiškimas (dėl priežasties, apie kurią žmogus net neįtaria), per savo Gyvuliško prado aktyvavimo sistemą, konkrečiame individe, arba daugelyje žmonių, nepriklausomai, kur jie yra, pažįsta vienas kitą ar ne. Todėl, bet kuriam žmogui, einančiam dvasiniu keliu, labai svarbu žinoti apie tokius pasireiškimus ir mokėti kontroliuoti savo mintis, neleisti kito žmogaus Gyvuliško proto valios įsikišimo, į savo gyvenimą.

Žinoma, žmonės gali nesuprasti ir nežinoti apie tai, bet būtent jie renkasi kokioms mintims suteikti pirmenybę. O poveikio mechanizmai, iš nematomo pasaulio pusės, gali būti patys įvairiausi. Jeigu žmogus yra Gyvuliško prado būsenoje, tai jį, per šonines Būtybes pakanka išprovokuoti panašiu nematomu būdu, negatyviam protrūkiui (agresijai, baimei), kad jis atsivertų, išeitų iš pusiausvyros. Kitaip sakant, įeiti į rezonansą su juo. O po to, išnaudojant jo paties energetiką, daryti tiesioginę įtaką, per jo šonines Būtybes, kurios jam ir vadovauja. Tomis žiniomis,apie įrankius nematomai įtakai į žmones, naudojosi senovėje Žyniai, tuo pilnumoje naudojasi ir šiandieniniai Žyniai, nuo Archontų. Bet ne tik Archontai valdo tokiomis žiniomis. Kai kurie sliperiai, taip pat panaudoja tas technikas savo darbe. Juk tai tik instrumentas. Viskas priklauso nuo to, kas, kaip ir kokiu tikslu jį panaudoja.

A. Paaiškinkite prašau, kas tuo metu vyksta su Priekine ir Užpakaline Būtybėmis, kada taip aktyvuojamos šoninės Būtybės?

R. Kai žmoguje dominuoja Gyvuliškas pradas, aktyviai dirba šoninės Būtybės (o tai pastebima, per tų pačių negatyvių minčių pasireiškimą, emocinius proveržius kalboje su kitais žmonėmis), tada Priekinė ir Užpakalinė Būtybės, vietoje savo tikros paskirties – pagalbos žmogaus dvasinėje saviugdoje – paprasčiausiai yra eksploatuojamos šoninėmis Būtybėmis, savo poreikiams. O poreikiai, pas Gyvulišką pradą, kaip ir pas visą materiją, vieni ir tie patys, suvedami į kovą už viešpatavimą. To rezultate, Užpakalinė būtybė pradeda naršyti praeitį, bandant atrasti momentus, liečiančius įvairias gyvenimiškas situacijas, kur turėjo vietos būtent kova už įtaką, agresija, manipuliacija, koncentravimasis į egoizmą ir taip toliau. O tuo metu Priekinė būtybė, praktiškai nedirba pagal savo paskirtį, tik periodiškai aktyvuoja vilties jausmą, į ateitį, kuris sėkmingai sąmonės performuojamas (šabloniniu, materialaus mastymo vaizdiniu), į žmogaus gerbūvį materialiame pasaulyje. Bet tokios situacijos susidaryme yra kaltas pats žmogus, juk jis pasirenka kokioms mintims savo galvoje suteikti pirmenybę.

A.O jei žmoguje dominuoja Dvasinis pradas?

R. Tada viskas vyksta kokybiškai kitaip. Žmogus daugiau susikoncentravęs savo minčių kontrolėje, saviauklai, dvasiniam vystymuisi, tobulėjimui. Jame aktyviai dirba Pirminė būtybė ir minčių disciplinos dėka, šoninės Būtybės, sakysime taip, atlieka savotiškų Sargų papildomas funkcijas. Tada, jeigu ir papuola agresyvi, manipuliacinės prasmės informacija, iš išorės, kurią nuskaito Užpakalinė būtybė, ji nemaišo žmogui, kadangi pas jį aktyvuota Priekinė būtybė. Jis paprasčiausia mintyse ignoruoja tokią informaciją. O minčių disciplinos kontroliuojamos šoninės Būtybės, iš esmės, be to, kad dalyvauja įspėjime, apie nepageidautinas situacijas, tai dar ir padeda nematomo pasaulio pažinime, savo galimybių ir ryšių, su kitais išmatavimais dėka. Todėl ir svarbu būti tikru Žmogumi, gyventi Dvasinio prado pozicijoje.

A. Pagal save ir savo pažįstamus grupėje žinau, kad žmonėms, susiduriant su tų Būtybių praktiniu pažinimu, pirmapradžiai, atsiranda įvairios emocijos (nuo nuostabos iki baimės) nuo tokio susitikimo, taip sakant, su pačiu savimi nematomame pasaulyje. Matyt tai dėl pripratimo nuo vaikystės matyti save tik trimačio išmatavimo rėmuose ir netikėtumo išvysti save visiškai kitoje išvaizdoje, apimtyje, iš kitų išmatavimų pozicijos.

R. Tai natūralu, kadangi žmogus dar neįveikė savo trimačio mastymo įpročio, pirminiuose savo Būtybių pažinimo etapuose, kada viskas kas nauja iššaukia jame kovą tarp dviejų jausmų: baimės ir smalsumo. Kas jame laimės, toks ir bus supratimo rezultatas. Tokio pobūdžio baimė, tai tik klaidingas pasirinkimas, emocija nuo Gyvuliško prado, į kurią Asmenybė įdeda savo dėmesio jėgą ir tokiu būdu materializuoja ją. Pasaulio pažinime reikia turėti dvasinę laisvę, tai yra būti atsilaisvinusiam nuo panašių baimių, atsiveriančiam prieš jį nematomam pasauliui. Ir tada pradeda paprasčiausiai naudotis tomis žiniomis, suvokiant, kad tos Būtybės, tai tik jo paties sudedamosios dalys. Iš esmės, tai jis pats, įvairiuose pasireiškimuose, daugiamatės realybės.

A. Kaip sakoma liaudyje: „Dievas neduoda nieko per daug".

R.Visiškai teisingai. Tos Būtybės susijusios su žmogaus pasirinkimu, tiksliau sąlygų sudarymu, tam pasirinkimui, apdovanojant Asmenybe atitinkamu laisvės laipsniu. Tame ir yra visos tos daugiamatės žmogaus konstrukcijos esmė. Jei nebūtų tų šoninių Būtybių, nebūtų ir laisvo pasirinkimo, tarp materialaus pasaulio norų ir dvasinių siekių, tarp „gėrio ir blogio". Su tomis įvairiomis Būtybėmis pas jį yra pasirinkimo alternatyva: pasirinkti pyktį, agresiją, pavydą, išdidumą ir begalinius materialius norus, arba savo dėmesio jėgos neatiduoti visam tam, stotis dvasingumo pusėn ir norėti tik vieno – savo dvasinio išsivadavimo ir judėjimo prie Dievo.

A. Juk daugelis žmonių pragyvena savo visą gyvenimą nesąmoningai dvasinio plano atžvilgiu, skiriant savo dėmesį tik mintims nuo šoninių Būtybių. Jie stato sau smulkius gyvenimiškus tikslus ir materialias užduotis, pavyzdžiui sukaupti, pavogti, nusipirkti, įtvirtinti savo laikiną reikšmingumą šeimoje, darbe, visuomenėje ir taip toliau. Vaizdžiai sakant, su savo mašina važinėjasi ratu ir bereikalingai degina savo benziną (gyvybinę jėgą).

R. Paprasčiausiai, jie pragyvena gyvenimą pagal savo vidinį pasirinkimą, iš esmės, apribotą, tuščią gyvenimą, kurį jiems paruošė Archontų sistema: būk nuo ryto iki vakaro „robotas", su apribota sąmone, siauru interesu spektru ir gyvenimo rūpesčiuose. Bet visa tai tik sąlygotumai, kurie pakankamai išreklamuoti po visą pasaulį, kad priversti žmogų patikėti jais ir dirbti tai išgalvotai sistemai – vienai iš Gyvuliško proto programų. Iš tikro, pats žmogus save surakina, šio trimačio pasaulio grandinėmis, kadangi jam lengviau būti vergu toje materialių vertybių sistemoje, nei savo tikru dvasiniu darbu siekti tikros Laisvės, kaip asmeninio leidimo į Amžinybę. Žmogaus gyvenimas jo pačio rankose, jo pasirinkimo teisėje, jo nore tobulėti ir dirbti pačiam su savimi.

A. Aš galvoju, kad šiuolaikiniams žmonėms bus įdomu sužinoti, kokią reikšmę tokiai informacijai suteikdavo žmonės anksčiau.

R. Šiandien iš tikro tos žinios tapusios sudėtingesnėmis ir daugiau kamufliuotomis įvairiomis išorinėmis apeigomis, ritualais, kreipimusi į keturias stichijas, pasaulio dalis, į mistines dvasias, žvėris-padėjėjus, susijusiais su žmonėmis, kurių charakteristikose, kaip tik ir įžiūrima žinios apie tas žmogiškas Būtybes.

Sakralinės žinios, apie Būtybes, paslėptos daugelio senovės tautų slaptuose simboliuose (Sibiro, Europos, Azijos, Pietų ir Šiaurės Amerikos, Afrikos). O detaliau jas žinojo tie, kas šventas dvasines žinias saugojo, disponavo nematomo pasaulio pažinimo technika, tai yra: šamanai, magai, religiniai Žyniai ir taip toliau.

Pavyzdžiui, pas Šiaurės Amerikos indėnus, Navaho gentyje, tokiose apeigose, kaip „Švento kelio" ceremonija, naudojama atitinkama šventa simbolika, sudaryta iš smulkaus spalvoto smėlio, kuris po apeigos nuvalomas. Siūlau atkreipti dėmesį į smėlio paveikslą  pavadinimu „Besisukantys rastai"

Tame paveiksle pamatysite ir Centrą, ir teisingą svastiką (Allato judėjimą į išsiplėtimą), ir keturias poras moteriškų, vyriškų dvasių (Jei), atkreipk dėmesį kokioje padėtyje jų rankos. Pagal navahu tikėjimą, aukščiausiems Jei, priskiriama šešios vyriškos ir šešios moteriško dievybės, o iš viso tradiciškai išskiria keturiolika rūšių. Be to, tame paveiksle yra taip pat ir keturių žmogaus Būtybių atvaizdai, kur Šoninės būtybės pavaizduotos kaip dvasios sargai, Užpakalinė būtybė, pavaizduota kaip praeitis, su keturiomis vienodomis atžymomis (kas mums nurodo į laiką – ketvirtą išmatavimą). O Priekinė būtybė vaizduojama kaip pagrindinė Jei, su voveraitės rankine – Kalbančio baltojo Dievo, saugojančio žmones. Jis asocijavosi su rytais. Ir visą šitą paveikslą apibrėžia, įrėmina, savotišku pusračiu, pagrindinė moteriška Jei – deivė-saugotoja ir simbolizuoja žemišką-dangišką kelią. Tai stilizuotas Allat simbolis.

A. Kompleksinis paveiksliukas, kuris apima ne tik žmogaus struktūrą, bet ir žinias apie Visatą.

R. Visiškai teisingai. Paminėjimai apie keturias būtybes ir centrą – Siela, surasime ir Azijoje, senovės Kiniečių mitologijoje. Huan-di simbolis buvo vaizduojamas keturiomis akimis. Ta tradicija eina nuo senovės kiniečių šamanų, kurie atlikdami sakralinius ritualus sau užsidėdavo atitinkamą keturakę kaukę. Kodėl buvo vaizduojamas būtent keturakis simbolis? Pirmiausia, tai susiję su keturių Būtybių pavaizdavimu. O antra, atliekant atitinkamas meditacines technikas, žmogus įgauna, taip vadinamą, viską apimantį pasaulio matymą: vienu metu mato viską, kas vyksta aplinkui, o kartais ir kituose išmatavimuose. Tokios galimybės nepasiekiamos paprastai žmogiškai regai, įprastame trimačiame pasaulyje. Bet pakanka žmogui pakeisti sąmonės būseną ir jo vidiniai regai nusitrina visos uždangos.

A. Jūs dabar man priminėte, iš kur aš pirmą kart sužinojau apie tokį personažą Huan- di, nes jūs kažkada minėjote, apie senovinį medicininį traktatą „Huan –di nei Cizin". (Virgio tirgrašis: o šiame puslapyje jis paminėtas jau pirmuose straipsniuose.)

R. Kiniečių tradicijose, gydovų ir medicinos mokslų apjungimas, kaip tik yra susijęs su Huan-di vardu. O pats tas traktatas verčiasi kaip „Huan-di apie vidinį”. Viskas kas išoriškai fiziška, gimsta iš vidinio. Tiesa, pagal legendas Huan-di bendramintsi Can-cze (kitose versijose Fu-si) išradęs hieroglifų raštą, irgi buvo vaizduojamas keturakis. Pagal sakmes, jis pažino paukščių ir žvėrių pėdsakų giluminę prasmę. O dabar atsimink apie tai, kaip paprastai vaizdavo žmogaus Būtybes šamanai, kaip žvėris ir paukščius ir sulygink tą informaciją su tuo, ką tu jau žinai apie ženklus. Apie ženklų paslaptis mes dar pakalbėsime. O dabar tik pasakysiu – kad kiekvienas simbolis, tai pakankamai plačios informacijos nešėjas. Be to, egzistuoja ypatingi ženklai, sugebantys atlikti atitinkamą poveikį, bet apie juos dauguma šiuolaikinių žmonių net neįtaria, nežiūrint į tai, kad tie ženklai plačiai yra taikomi visuomenėje. Ženklai vaidina didžiulę reikšmę ir ne tik šešių išmatavimų pasaulyje. Jie prilygsta atitinkamų veiksmų paleidimo mechanizmams.

Daugelis žmonių, kada eina į tų konfesijų, prie kurios priskiria save, religines šventyklas, praktiškai nepastebi, kokie ženklai ir simboliai juos supa, kokiems tikslams jie ten išstatyti. Bet žmogus vienareikšmiškai jaučia tų ženklų darbą pagal savo būseną. Įskaitant tai, kad jam niekas neatskleidžia tų ženklų tikros paskirties, žinoma, kad žmogus net nebandys išsiaiškinti tokios savo „primetamos" psichologinės būsenos priežasties. Jis laiko tokią būseną natūralia, kadangi ne kartą ją jau jautė, patekdamas į panašias įstaigas.

O jei įdėmiai pasižiūrėti, tai tokiose vietose galima pamatyti pačius įvairiausius ženklus, aktyvuojančius žmoguje tiek Dvasinį pradą, tiek ir Gyvulišką, per pasąmoninių baimių pažadinimą. Kultinėse-religinėse įstaigose labai dažnai, ženklų, neigiamo poveikio psichikai yra žymiai daugiau, nei ženklų, stimuliuojančių Dvasinio prado vystymą ir stiprinimą. Kodėl? Viskas slepiasi tiksluose ir užduotyse, o būtent manipuliacinėse technologijose, vienos ar kitos religijos – praktikos, religijose ir atidirbtos per amžius. Pirma taisyklė tokiose technologijose – tai nepastebimas parapijiečio psichikos išankstinis paruošimas, jog paveikti jo pasąmonę tokiu būdu, kad jis nedvejodamas vykdytų užvualiuotas manipuliatoriaus komandas, tačiau prie to paties dar ir skaitytų, kad tai daro savo valia, savo noru.

A. O ženklai - kaip tik ir yra tas pats įtakos instrumentas, kuris visada veikia bet kokio žmogaus pasąmonę.

R. Visiškai teisingai. Pas žmones, žinios apie tai buvo nuo senų laikų, pakanka pažvelgti į paleolito laikų piešinius ir ženklus. Deja, šiandien tokią informaciją valdo ne žmonių dauguma, kaip tai buvo gilioje senovėje, o tik tie, kas yra pasaulio valdymo viršūnėje. Bet situacija pataisoma, būtų tik daugumos noras. Tai štai, individo psichika, per pasąmonę, tiksliai pagauna tą ženklų poveikį, kadangi psichikos struktūra bazuojasi ties pasąmoningumu. Šiuo atveju sąmonė turi paklūstančiojo funkciją. O ženklai veikia, taip sakant, į individo psichikos archetipinę sudedamąją. Jų poveikis remiasi į individo prisirišimus, prie nesąmoningos įtakos.

Kas vyksta, kai didžioji dalis ženklų yra neigiami, tokiose kultinėse-religinėse įstaigose? Į tokias įstaigas, kaip taisyklė, žmogus eina tada, kada tam subręsta vidinis poreikis.(išskyrus tuos atvejus, kai žmonės, į tokias įstaigas,eina religinių švenčių metu, „kompanijai palaikyti"). Kada pas žmogų, atsiranda dvasinis žybsnis, bet Asmenybė negali suvokti, kas būtent su ja vyksta. Žinoma, toks poreikis intuityviai atveda ten, kur žmogus tikisi gauti atsakymus, į savo vidinius klausimus, todėl eidamas į tokias įstaigas, jis atviras dialogui, tai yra, pas jį jau iš anksto yra atitinkamas pasitikėjimo laipsnis religijos tarnams.

Jeigu žmogus papultų į kultinę įstaigą, kur daugumoje išstatyti teigiami ženklai, stiprinantys Asmenybės giluminių jausmų, nuo Dvasinio prado, suvokimą, tai tik dar daugiau padarytų jį dvasingu, padidintų meilės jausmą, padėką Dievui, pagimdytų jame bebaimiškumą, išplėstą sąmonės būseną, pilnam pasaulio suvokimui. Supranti kame skirtumas? Žmogus jaustų ne audringą fanatizmą, audringas emocijas, su šauksmais „aleliuja", su masinės isterijos priepuoliais, išprovokuotais minios didžiuliu noru išgelbėti savo kūną ir gyventi jame amžinai (nors, po tokių emocijų, žmogus pasilikdamas vienumoje, jaučia pilną tuštybę). O jis jaustų būtent giluminių jausmų prabudimo pilnatvę, kurie duoda suvokimą, dvasinį jėgų antplūdį, pakrauna noru kurti dėl savo Sielos, o ne tik kūno išgelbėjimui. Tai pavyzdys, kaip iš tikro dabar turėtų būti, jeigu žmonių visuomenė turėtų tikrą dvasinį orientyrą savo vystymesi. Bet pastebėk, viskas pasaulyje vyksta tiksliai atvirkščiai. Kodėl? Todėl, kad bet kurios religijos sudarymo pagrindas – įrankio, masių valdymui, sukūrimas – „dvasiniame rūpestyje" žmonėms užkamufliuota valdžia ir manipuliacija. Todėl šiandiena ir neigiamai dirbančių ženklų, tokiose kultinėse-religinėse įstaigose, žymiai daugiau nei teigiamų.

Kada tokių neigiamų ženklų žymiai daugiau nei teigiamų, į tokias įstaigas papuolusio žmogaus dvasinį žybsnį, jie paprasčiausiai nukreipia, sąlyginiai sakant, kaip per prizmę, apie kurią jau kalbėjome, į jo pasąmoninių baimių, materialinių norų atsiradimo vagą, aktyvuojant vieną ar kitą Šonines ir Užpakalinę būtybes. Tie ženklai sudaro disbalansą psichikoje, susiaurina sąmonę ir sukelia individui baimę, vergišką padėtį, be išeities. Tokioje būsenoje, jis bet kokią informaciją priima tikėjimu. O nedidelis kiekis teigiamų ženklų, tokiose įstaigose, stimuliuoja žmoguje tikėjimą geresne ateitimi, norą gyventi. Kaip taisyklė, religinėse įstaigose tai standartinė formulė, parinktas ženklų santykis, kuris paruošia žmogų tolesnei verbalinei sugestijai (įteigimui) iš vienos, ar kitos religijos tarnų pusės.

 Po tokio neviešo, išankstinio apdirbimo ženklų pagalba, po to dar sustiprinant tai žodine įtaiga, parapijiečiai, tame tarpe ir atrodytu suaugę, protingi žmonės, su aukštaisiais mokslais, laipsniais, tampa patiklūs, tarsi vaikai. Jie pasiruošę išklausyti ir priimti bet kokius žmonių, su religiniais apdarais, pasakojimus, net nesigilinant į esmę: kur eina įtaigos, nuo Gyvuliško prado, o kur iš tikro duodami stimuliuojantys dvasinį augimą lašai.

A.Taip, tokioje „be išeitinėje" būsenoje, „skęstančiojo" panikoje, žmogus griebiasi bet kokio jam pakišto šiaudo... Vadinasi pradžioje individe provokuojama baimė, o po to manipuliatorius demonstruoja baimės atsikratymo būdą, be to naudingoje jam šviesoje?

R. Taip. Vaizdžiai galima sulyginti su tuo, kaip žmogų pasodina į kalėjimą ir grasinimais, mušimais priveda iki psichologinio lūžio. O po to, pas jį pasodina žmogų, kuris pažada atsieit jį išlaisvinti, iš to kalėjimo, nes žino kaip. Žinoma, žmogus jam atsiveria, tiki, kad tas jį išlaisvins nuo kančių, savo naują „draugą"pradeda gerbti, nes tas jam suteikia viltis, o tiksliau palaiko jame iliuziją, apie greitą išlaisvinimą. Bet tas "kolega” tik žada, tačiau nieko nedaro tam, kad iš tikro išlaisvinti žmogų, kadangi jis pats priverstinis „vergas", kuris paprasčiausiai atlieka savo darbą.

Taip ir religijoje, jos tarnai, kaip tie „kameros bendrai", kurie dar patys yra toli gražu nelaisvi. Bet jie propaguoja savo religiją, kaip taisykles, tvirtina, kad pas žmogų nėra nė mažiausio šanso išsigelbėti, jei jis nebus jų mokymų šalininkas ir privalo laikytis visų jų taisyklių, apeigų (būti amžinu „sponsoriumi" politiniam elektoratui, vykdančiam savo Žynių valią). Žmogus, klausydamas tokių „kameros bendrų" pažadų apie savo išgelbėjimą, galutiniame rezultate pasiruošęs įvykdyti bet kokį jo „prašymą", laikant tai „savo pareiga", „savo noru", „savo sąmoningu dalyvavimu". Tai efektyvus manipuliavimo mechanizmas, kol nuo žmogaus sąmonės jis yra užslėptas. Juk manipuliatorius niekada neprisipažins savo veiksmuose. O jei tai per amžius suderinta sistema, tai vienos ar kitos religijos tarnai, dažniausiai patys nesuvokia, ką iš tikro jie daro ir kam tarnauja realybėje.

Vyksta paprasčiausia manipuliacija žmogiškais jausmais, Gyvuliško proto naudai. Panašūs ženklai į psichiką veikia neigiamai (pavyzdžiui, agresyvus atvirkštinės svastikos ženklas) tokiose kultinėse įstaigose, kaip taisyklė, yra visada parapijiečių akiratyje.

Tačiau jie išdėstyti taip, kad į save labai neakcentuoja dėmesio, jei tu apie juos nieko nežinai. Jie gali būti įrašyti į ornamentus, išorinio interjero papuošime, šventovių sienų, grindų išpiešime, medžio pjaustiniai elementai, taip pat, religinių tarnautojų rūbų elementai ir taip toliau.

Reikia suprasti, kad žmogus pasąmonės lygyje fiksuoja didžiąją informacijos dalį, iš matomo pasaulio, netgi jei jis sąmoningai susikoncentravęs ties kuo nors kitu. Tai štai, žmogus lanko tokias įstaigas, kada tam pas jį atsiranda vidinis poreikis, dvasinio žybsnio metu, ar norėdamas atsikratyti nuo savo vidinių (sielos) kančių, kurios iš esmės, yra Gyvuliško prado ilgalaikio dominavimo rezultatas. Tokiomis minutėmis žmogus atviras ir yra pagalbos paieškos būsenoje. Bet daugeliu atveju, vietoje dvasinės pagalbos, panašiose įstaigose jis gauna materialų pakaitalą ir savo būsenos savotišką sužiedavimą. O būtent:  neigiami ženklai sustiprina jo pasąmonines baimes, prie to dar pridedama verbalinės standartinės įtaigos, kurių dėka pas žmogų formuojasi atitinkami materialūs norai ir siekiai. Į tai žmogus sukoncentruoja savo dėmesio jėgą. O tai, savo ruoštu, dar daugiau sustiprina Užpakalinės ir šoninių Būtybių įtaką jam.

A.Taip, tie ženklai, instrumentas, aktyviai veikiantys žmogaus psichiką ir sudarantys atitinkamą emocinę įtampą. O kultų tarnai, verbalinės įtakos dėka, jau formuoja tik kulminaciją ir tų emocijų nukreipimą, reikia jiems kryptimi. Tokiu būdu, vyksta dirbtinai sukurtas psichologinis pririšimas, tikinčio pritvirtinimas, prie vienokios ar kitokios religijos, jo asmeninė identifikacija su duota bendrija.

R. Teisingai. Taigi, ženklų poveikis į žmogų – tai tik fizika. Jų darbo principą galima palyginti su jungiklio, įjungiančio lemputę, klaviša. Žmonės spaudžia ją, kada jiems būtina sukurti atitinkamas sąlygas savo darbui (apšviesti tamsias patalpas), Prie to, jie netgi nesupranta, kaip vyksta tas procesas, kas būtent yra elektros energija, kokia jos tikroji prigimtis. Yra keletas ženklų, kurie buvo naudojami nuo senovės, kad aktyvuoti pas žmogų Gyvulišką pradą. Žinoma, kad visuomenei tokios rūšies ženklų aktyvavimas nieko gero nežada. Bet žmonės patys pasirenka kokioms emocijoms ir mintims suteikti pirmenybę ir išnaudoti joms savo dėmesio jėgą.

Tokia manipuliacija būdinga ne tik religijoms, bet ir daugeliui okultinių bendrijų (lotyniškas žodis „occultus" reiškia „užslėptas"). Daugeliu atveju, tokios bendrijos privilioja tuos, kas trokšta valdyti antgamtinėmis jėgomis, savo egoizmo patenkinimui. Jei žmonės atkreiptų dėmesį į slaptų, agresyvaus pobūdžio bendrijų vystymosi istoriją, siekiančių  „neribojamos valdžios", tai pastebėtų, kad net jų pavadinimai susiję su Kairės ar Dešinės būtybių vaizdiniais. Pavyzdžiui, slapta „drakono" bendrija, „jaguaro", „leopardo", „tigro", „vilko". Dar daugiau, jų mistinį pagrindą sudaro ritualai, susiję su Kairine ir Dešinine būtybėmis. Jų esmė – apdalinti žmogų charakteristikomis ir „antgamtinėmis jėgomis", vienokio, ar kitokio, agresyvaus, toje bendrijoje gerbiamo, žvėries. Pagrindinį vaidmenį, kaip tik čia ir vaidina tų bendrijų narių pasirinkimas, jų ideologinis, ar religinis tikėjimas, o taip pat, senovės magiškos technikos, Kairės ir Dešinės būtybių galimybių išnaudojimui, kurias kaip taisyklė, žino tik tos bendrijos viršūnėlė. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip dvasinės žinios buvo uzurpuotos atskirų asmenybių ir pradėtos naudoti iškreiptame variante, žemiškos valdžios pasiekimui ir asmeniniams materialiems tikslams. Kaip sakydavo senovėje, "vergas turi tik vieną Šeimininką, o valdžią mėgstantis žmogus, jų turi tiek, kiek egzistuoja žmonių, padedančių jo pakilimui prie žemiškos valdžios".

A. Jau ne pirmą kartą įsitikinu, kaip yra svarbu žinoti ir suprasti, „kas yra kas" šiame pasaulyje, kad atskirti tikrą dvasingumą nuo materialaus pakaitalo...Tiesą nuo melo. Gėrį nuo blogio...

R. Taip.Tada žmonijai būtų daugiau šansų išvengti katastrofinių pasekmių, civilizacijai bendrai. Juk taisyklės materialiame pasaulyje, tame tarpe ir okultinėms jėgoms, sudaromos nuo pačios žmonijos pasirinkimo, tiksliau jos daugumos. Vienokios ar kitokios okultinės jėgos, tik provokuoja, arba inicijuoja kokius tai veiksmus, tai yra, viso labo paleidžia tik vienokios ar kitokios Valios programą. Bet įdiegia tas programas į gyvenimą, patys žmonės, pagal savo pasirinkimą, atlikdami atitinkamus veiksmus, tam išnaudojant savo gyvenimo greitai bėgantį, laiką ir jėgą, skirtą Sielos išgelbėjimui.

O tam, kad pasaulyje skirti kur yra melas, o kur Tiesa, reikia dirbti su savimi, sekti savo mintis, jas kontroliuoti, mokytis matyti pasaulį, iš Stebėtojo, nuo Dvasinio prado pozicijos. Daugelis žmonių, esančių dvasinio paieškoje, net nesupranta, kaip Archontų sistema nukreipia jų protą tiesiog priešinga kryptimi, priverčiant išnaudoti laiką ir energiją materialiems, laikiniems patogumams, vietoje realaus Sielos gelbėjimo. Šiandiena, daugelis pasirenka Gyvulišką proto valdžią, kuri suvilios juos materialiais norais. Jie nesąmoningai provokuoja jo Valią, savo klaidingais pasirinkimais laikino ir beprasmio, savo rankomis palaiko Archontų valdžią.

Pažiūrėk ką pasaulyje propaguoja, kokius atlieka pakaitalus? Aplink vien tik iškabos ir kvietimai, sužadinantis daugelį materialių norų ir stimuliuojantys Ego. Bet  žmogus vaikosi ne tik materialaus įsigijimo, kiek pojūčio valdyti ta iliuzija, noru įgyti ilgai lauktą vidinį stabilumą. Bet tai priklauso tiktai nuo vidinio darbo su savimi, nuo dvasinio tobulėjimo, o ne nuo išorinių aplinkybių. Paprastas pavyzdys, užmerk akis ir įsivaizduok, kad pas tave yra viskas: rūmai, korporacijos, valdžia tautoms. O po to, atsimerk ir apsidairyk, tu pamatysi, kad tai buvo tik iliuzija, kuri labai greitai baigėsi. Taip ir gyvenimas, praskris ir viskas labai greitai baigsis. Ir ar verta dėl tokios iliuzijos, nulemti tuo sau ilgą pomirtinę agoniją, tik dar labiau apsunkinti savo Sielą, kankintis per amžius, kaip negatyvių emocijų sankaupai, kurią pats sau suformavai, vaikydamasis Gyvuliško prado iliuzijų?

Pakanka pažvelgt į pasaulį, kad pamatyti kokius pakaitalus daro Gyvuliškas pradas tiems, kas atrodytų juda dvasinio savęs vystymosi keliu, bet tuo pat metu, nori dar ir materialaus. Iš esmės, tokie žmonės nestabilūs savo ketinimuose, jų dvasinius proveržius lengva nukreipti į materialių interesų vagą. Atkreipk dėmesį, ko jie siekia kasdieniuose ketinimuose, kam skiria savo dėmesį, kam suteikia pirmumo teisę ir svarbą savo dienoje? Kas susirūpinęs asmenine įtaka žmonėms, nuosavo reikšmingumo įtvirtinimu, uždarbiu dvasinėmis žiniomis, kas užsiėmęs organizmo valymu, kas iki užkimimo ginčijasi apie vegetarizmą, kas susikoncentravęs į suplonėjimą, kas užsiiminėja įvairiomis sistemomis „sveikatos pagerinimui", su egoistinėmis ambicijomis, tuščiu vidiniu turiniu. Kažkas kabinasi sektų, religinių tėkmių, vėlgi palepinant savo klausą melagingais pažadais, prisikėlimo savo mylimame kūne. Kažkas medituoja, pritraukiant sau turtus ir sėkmę, sveikatą. Dėl dominavimo Gyvuliško prado jame, kažkas pradeda save skaityti „prašviesėjusiu", žinančiu daugelį „dvasinių klausimų", maišant įvairias žinomas jam meditacines technikas. O kas yra pagrindas viso šito? Asmeninis išdidumas, puikybė ir reikšmingumo įtvirtinimas trimačiame pasaulyje, slaptas noras valdžios, ties kuo nors. 

Tęsinys bus...