A. Aš būčiau labai Jums dėkinga, jeigu jūs pasidalintumėt su skaitytojais žiniomis, apie meditaciją "Piramidė”, kuri priskiriama prie fundamentalių dvasinių praktikų. Tikiuosi ši meditacija padės žmonėms, kaip ir mums savo laiku padėjo, suvokti tikrovę, įgauti asmeninę dvasinę patirtį savo Sielos pažinime ir giluminių jėgų pagalba pasiekti supratimą to, kas iš tikro yra Tikroji Laisvė.

R. Tai galima.

A.Bet pradžioje, kol pereiti prie pačios technikos išaiškinimo, tos unikalios meditacijos atlikimui, norėtus patikslinti pas jus kai kuriuos skaitytojams reikšmingus momentus, pirmiausia liečiančius supratimą, kas tai yra pakeista sąmonės būsena meditacijos eigoje. Aš buvau susidūrusi su atvejais, kada žmonės net perskaitę knygas, užsiiminėjant meditacijomis, darė jas, švelniai tariant, tik ant nuogo įsivaizdavimo. Detaliau tai nagrinėjant pasirodė, kad jie paprasčiausiai nesuprato, kas iš tikro yra meditacija, kas tai yra pakeista sąmonės būsena praktikoje, nors ir daug apie tą skaitę.  Vienu atveju, žmonės, galvojantys kad atlieka meditaciją, iš tikro, likdavo įprastoje jiems tėkmėje esant budriam, nevarginant save perėjimu į kitą sąmonės būseną. Todėl dažnai, tokio sąlyginio užsiėmimo metu, jiems ateidavo mintys, apie kasdieninius reikalus, darbus, apie savo darbą tarnyboje, buityje, apie dieninius pergyvenimus ir taip toliau, tai yra įvairios mintys-nukreipiančios. Žinoma, kad tokia meditacija, kaip ir teorija, vyko tik ant nuogo įsivaizdavimo. Kitais atvejais, pas žmones vietoje meditacijos vyko paprasčiausiai nugrimzdimas į miegą. Iš esmės, taip būdavo tada, kai jie pavargdavo darbe, o po to namie sėsdavosi daryti meditacijos. Sapnas, kaip žinoma, taip pat viena iš pakeistos sąmonės formų. Tai štai, jie klaidingai tai priimdavo kaip meditaciją, todėl darydami tokias "valios pastangas”, ta prasme, priverčiant save atsisėsti ir medituoti, nežiūrint į nuovargį po darbo dienos, faktiškai nejausdavo jokių to rezultatų.

R. Tiems žmonėms vertėtų suprasti, kas tai yra pakeista sąmonės būsena, kokios jos būna ir kuo skiriasi tarpusavyje. Tokioms pakitusioms sąmonės būsenoms, kaip pavyzdžiui tas pats sapnas ir meditacija, charakteringas pilnas kūno atpalaidavimas, minčių ramybė, pusiau snaudimas. Bet visa tai tik pakeistos sąmonės būsenos pradžios rodiklis, o tik po to vyksta skirstymas: kas pasineria į meditaciją (sąmoningą nematomo pasaulio subtilių procesų valdymą), kas pasineria į sapną (besąmoninę būseną).

Aš patarčiau tiems žmonėms pradžioje išsiaiškinti ir suprasti, kas tai yra elementari autogeninė treniruotė, išmokti atpalaiduoti kūną, išmokti kontroliuoti savo mintis, pasitreniruoti ilgainiui išlaikyti dėmesį į ką nors, o tik po to prieiti prie praktinių meditacijų užsiėmimų, tai yra, eiti į žymiai gilesnius pasinėrimus, į pakeistą sąmonės būseną. Įsisavinti pirmines meditacines technikas, (Virgio trigrašis: daugumas jų aprašyta mano anksčiau, pradedant nuo meditacijos "Loto Žiedas”), o tik po to pradėti įsisavinti fundamentalias dvasines praktikas.

A. Aš sutinku su jumis, žmonės įvairūs, vieni greitai pagauna esmę, kitiems reikia laiko kad visame tame išsirinkti detaliai. Bet dažniausiai žmogui trūksta elementarių žinių apie save, bendrus smegenų darbo mechanizmus ir skirtingas sąmonės būsenas. Aš žinau kad jūs turite unikalias, neuro fiziologijos ir žmogaus galvos funkcionavimo srities žinias. Ar negalėtumėte detaliau paliesti pakeistos sąmonės temą, pasiekiama paprastam žmogui kalba, pasidalinti žiniomis, kurias galima paviešinti.

R. Na jeigu tik šiuolaikinio mokslinio galvos smegenų funkcionavimo ribose, kad žmonėms būtų aišku, apie ką eina kalba ir kokia kryptimi reikėtų  nukreipti savo stebėjimus. Kaip žinoma, galvos smegenų darbas susijęs su elektromagnetinėmis bangomis. Smegenys gali dirbti įvairiuose režimuose, kiekvienam iš kurių būdinga atitinkama psicho-fiziologinė sąmonės būsena. Savo dėmesio koncentracijos dėka, žmogus kaip Asmenybė gali valdyti keletą iš tokių sąmonės būsenų. Kasdieniniame gyvenime jis dažniausiai yra vienoje iš sąmonės būsenų, kurią moksliniuose traktavimuose vadina budrumu. Pravedant smegenų elektrinio aktyvumo matavimus laiko bėgyje, mokslininkai sąlyginiai pažymi aktyvaus budrumo būseną beta-ritmu. Jo diapazoną sudaro nuo 14 iki 35 hercų, įtampa 10-30 mikro Voltų. Beta-bangos priskiriamos prie greitų bangų ir yra žemos amplitudės, galvos smegenų potencialo virpesiais. Elektros encefalogramoje, sąlyginiai tariant, bangos forma primena "trikampį”, su užaštrintomis viršūnėmis. Beta-ritmas, iš esmės, fiksuojamas dirbant kaktos-centriniai smegenų sričiai. Tačiau, kai žmogus suteikia dėmesį kažkam tai naujam, netikėtam, kokiai nors išgirstai informacijai, intensyviai protinei veiklai, stipriam emociniam susijaudinimui, tai tas ritmas auga ir gali pradėti plisti ir į kitas galvos smegenų sritis. Beta-ritmas charakteringas dirbant smegenims, kai žmogus protiškai dirba, esant emocinei įtampai, veikiant įvairiems dirgikliams.

Bendrai tai, reikėtu pažymėti, kad žmogaus smegenims nebūdinga toks supratimas, kaip nuovargis. Paprasčiausiai reikia suprasti kaip jis dirba ir laiku persijungti nuo vienos veiklos rūšies į kitą, mokėti kokybiškai ir laiku keisti savo sąmonės būseną. Kasdieninis gyvenimas pastoviai susijęs su psichologiniu žmogaus savi nusistatymu, nuo kurio, tiesa, priklauso ir bendra žmogaus organizmo būsena. Dienos bėgyje žmogų veikia įvairūs faktoriai, tokie pavyzdžiui, kaip garsas, šviesa, nekalbant jau apie nematomo pasaulio poveikį. Visa tai yra kasdieniniais dirgikliais, kurie vienaip ar kitaip veikia į žmogaus fiziologijos ir kitus gyvybinius procesus.

Per didelis jaudinimasis, pyktis, dirglumas, psichologinis nuovargis skatina veido, kaklo, rankų ir tt. raumenų įsitempimą. Savo ruoštu, įtempti raumenys taip pat yra impulsų generatoriais. Žmogaus, atliekančio autogeninę treniruotę, arba nusiderinusio į meditacijos atlikimą užduotis, apriboti dirginančių signalų srautą. Todėl, jis sėdasi į patogią, komfortinę pozą, tyloje (pasistengia panaikinti garsinius, vaizdinius, dirgiklius), dėmesį perjungia nuo minčių, apie kasdieninius darbus ir rūpesčius, pergyvenimų, jaudinimosi, į vidinę ramybę, tylą ( tai yra, pagal galimybę, išjungia nematomo pasaulio poveikį). Toliau susikoncentruoja į raumenų atpalaidavimą (išjungia dar vieną dirginimo kanalą), o po to ir visai pasiekia pilnos ramybės būseną. Tokiu būdu, žmogus keičia savo psichikos darbo rėžimą, o iš čia reiškia ir nervinės sistemos. Dėka tokio savęs suderinimo, jis gali valdyti save keturių minties įsakymų sau pagalba (auto raportų).

A.Minčių disciplina atveria žmogui dideles galimybes. Meditacijos būsenoje jis gali valdyti savo sudėtingos energetinės konstrukcijos mechanizmais, ko jis negali kitose būsenose (tame tarpe ir esant budriam). Žinoma, kad teisingai atliekant meditacinę techniką, pas jį pastebimas dvasinis žybsnis, nušvitimas, intuityvių žinių vystymasis, o taip pat, atsiranda tokio darbo "šalutiniai efektai”: jėgų antplūdis, gera nuotaika, kūrybinio potencialo padidėjimas, kas savo ruoštu, gerai atsiliepia bendrai žmogaus būsenai.

R. Žinoma, reikėtų suprasti visus tuos mechanizmus. Dėmesys meditacijoje, tas pats kas elektros srovė tinkle: ką tu prie jos pajungsi, tas ir pradės dirbti. Todėl, labai svarbu išlaikyti dėmesį į pagrindinius procesus, vykstančius meditacijoje. Bendrai tai, žmogų, atliekantį dvasinę praktiką, galima vaizdžiai palyginti su karo lakūnu, atliekančiu kovinę užduotį su viršgarsiniu lėktuvu. Pradžioje, pilotas viską atidirba iki automatizmo, būdamas žemėje, ant aviacinio skrydžių- treniruoklio, imitatoriaus. Tai prilygsta žmogų, kuris ką tik pradėjo įsisavinti pirminius meditacijos etapus. O būtent:  atsipalaidavimo procesą, atsijungimo nuo šalutinių minčių, pasinėrimą į meditacijos būseną, pirminiai pojūčiai fizinio kūno lygyje, pavyzdžiui, šilumos saulės rezginio srityje, ar lengvo adatinio pabadymo čakranų srityje, arba energijos judėjimą per rankas ir tt. Duotąjį etapą galima pavadinti pirminiu: nuo nuogo teorinio įsivaizdavimo, apie meditaciją, iki pirmų praktinių įgūdžių įgijimo.

Antrasis meditacinių praktikų įsisavinimo etapas, vaizdžiai sakant, sulyginama su lėktuvo piloto praktinės patirties įgijimu jau ore, kada jis sėdasi į lėktuvą ir treniruojasi skrydyje. Čia jį aplanko supratimas, kad valdyti lėktuvą ore, nėra vienas ir tas pats, kas jį valdyti žemėje esančiame treniruoklyje. Esminis skirtumas yra ne atlikimo technikoje, o pojūčiuose, skrydžio proceso supratime, gyvenimo visai kitokioje erdvėje – danguje. Kaip ir pilotas, medituojantis žmogus suprantą esminį skirtumą, tarp teorinių žinių ir praktinių, kada jis vykdo kasdieninį vidinį darbą su savimi, savo Gyvuliško prado kontrolę. Žmogus pradeda keistis. Tai svarbiausia, kadangi pati meditacija – tik instrumentas. Kitaip sakant, savo gyvenime žmogus pradeda kontroliuoti savo mintis, sekti jų švarą, sekti savo psichologines reakcijas, neįsileisti negatyvo į savo sąmonę. Kada žmogus nekontroliuoja savo minčių, pas jį kalti visi jo bėdose ir nuoskaudose, o jis visus teisia, daug kuo nepatenkintas, visus moko gyventi, pat nesekdamas gyvenime savo pamokymų ir taip toliau. Bet kada žmogus pradeda dirbti su savimi, tai jis kreipia dėmesį ne į išorę, o į savo vidines priežastis, kodėl pas jį būtent taip, o ne kitaip, jis priima ir reaguoja į supantį jį pasaulį. Žmogus pradeda suprasti, kodėl jis pasiduoda į tas išorines provokacijas ir kaip reikia nuvesti dėmesį, nuo daugelio savo egocentrinių norų, nuoskaudų, Gyvuliško prado agresijos, kaip ją perjungti į Priekinę Būtybę, giluminius jausmus, einančius nuo Sielos, būti ant dvasinės bangos.

Štai kada taip žmogus užsiima savarankiškai kas dieną, nesuteikia savo Gyvuliškam pradui jokių nuolaidžiavimų, štai tik tada meditacija pas jį atsiveria visiškai naujame suvokimo lygyje. Jis pradeda suprasti kas tai yra jam meditacija, pradeda gilintis į tokį neįprastą jam procesą. Žmogus mokosi būti ir dirbti visai kitokioje sąmonės būsenoje, skirtingoje nuo budrumo ir miego, tai yra praktiškai jaučia tą skirtumą sąmonės būsenose, pradeda suprasti pasaulį per giluminius jausmus, intuityvias Žinias, kurios nėra logikos produktu.

Ir pagaliau trečias etapas, tai kada karo lakūnas vykdo skrydyje kovinę užduotį, su viršgarsiniu lėktuvu. Jis jau nebegalvoja apie lėktuvo mechanizmų darbą, o paprasčiausiai juos paleidžia automatiškai. Jis jau nebegalvoja apie tą neįprastą erdvę, kurioje yra, jis jau gyvena tose erdvėse. Lakūnas jaučia kiekvieną lėktuvo judesį ir jo dėmesys jau sukoncentruotas į svarbiausią – į kovinės užduoties įvykdymą. Taip ir žmogus, rimtai užsiimantis dvasinėmis praktikomis. Šiame etape įveda į savo pripratimą įprotį, pastoviai kontroliuoti Gyvulišką pradą, automatiškai paleidžia meditacijos mechanizmą aiškiais minties įsakymais ir vykdo pačią meditaciją išskirtinai tik vidiniais giluminiais jausmais, nebūnant bet kokių minčių. Dvasinių praktikų mechanizmas (su individo kasdieninio rimto darbo su savimi sąlyga) išveda žmogų į visiškai kitą suvokimo lygį, tame tarpe ir į 4,5 arba 6 išmatavimo Stebėtojo, nuo Dvasiško prado, pozicijos. Jis pradeda pažinti materijos priežasčių pasaulį, subtilių energijų pasaulį, išskirtinai tik giluminių jausmų pagalba, o ne su logikos, ar materialių minčių pagalba. Juk mintys – tai materialus produktas ir nieko daugiau. O štai dvasiniai giluminiai jausmai – tai visiškai kitokia suvokimo kokybė, visai kitokia viską apimančių Žinių apimtis, tai ką žmonės vadina prašviesėjimu.

A.Toje pusėje įgyji nuostabų aiškumą ir ryškumą ten vykstančių procesų. Tačiau po meditacijos, kai bandai paaiškinti išgyventa kitiems žmonėms, supranti, kad neįmanoma tiksliai perduoti per paprastus vaizdinius ir asociacijas tai, ką tu jauti toje pusėje. To dėka suvoki, kad ir tavo realiame gyvenime yra akivaizdus skirtumas tarp realių procesų ir proto žaidimų – tų asociacijų, kuriomis operuoja logika iš materialaus pasaulio suvokimo pozicijos. Taip, kai visa tai pradedi pažinti praktiškai, susilieti su tikra realybe, tai brandžiai suvoki, kodėl taip svarbi kiekviena tavo nugyventa diena, praėjusi užsiimant dvasiniu darbu su savimi, kokioms mintims ir reikalams tu išeikvoji kas dieną jėgas ir savo dėmesį. Juk viskas turi neišvengiamas pasekmes, pirmiausia tavo Sielai ir Asmenybei.

R. Žinoma kad taip. Gyvuliškas pradas užliūliuoja Asmenybę įvairiomis iliuzijomis, apgaubiant jos sąmonę materialios būties tiršta rūko skraiste. Išsklaidyti tą rūką gali tik asmeninis dvasinis žmogaus augimas, kada jis, įgytos patirties dėka, pradeda suprasti, kas iš tikro yra realybė. Žmogaus dvasinio augimo procesas, jo savikontrolė, savęs tobulinimas, vaizdžiai galima sulyginti su medžio sėklai augti sąlygų sudarymu, pasodintai į žemę. Sėkla, kaip prisirpusio vaisiaus atmosferoje (danguje) dalis, sąlyginiai yra Siela, o žemė – tai išorinės žemiškos sąlygos Sielai, tai yra musų mintys ir veikla materialiame pasaulyje. Kokias mes sudarysime sąlygas (ar sukursim sausrą, ar šalčius, leisim per didelę dirvos drėgmę, ar sukursime normalias sąlygas sėklos augimui), sakysime taip, savo dvasiniam augimui, tokį ir gausim rezultatą. Juk jei neprižiūrėti sėklos, ji gali žūti ir nebus medžio, jo vaisių. O jei tą sėklą puoselėti, tai ji turi šansą išdygti iš dirvos, prasiveržti į oro sferą, kur jau išjaus visai kitokį aplinkos poveikį, skirtingą, nei dirvožemio. Bet prie to, ji vis dar turės savo šaknis dirvožemyje, toliau jaučiant jo įtaką, bet jau ne taip, kaip anksčiau, o naujoje savo kokybėje. Kitais žodžiais tariant, Asmenybė, gyvenimo trimačiame pasaulyje metu, turi galimybę dvasiškai vystytis ir pasiekti susiliejimo su Siela, o tai reiškia, išeiti į Amžinybę. Žinoma, "sėkla”, "medis”, "dirvožemis”, "dangus”, "pažinimas”, "vystymasis” – tai, viso labo, tik žodžiai, iš žmogiškų asociacijų, kadangi, kaip tu jau pastebėjai, praktikoje, kada žmogus iš tikro pradeda prasiskverbi į kitokį pasaulį, jis supranta žymiai daugiau, nei galima tai išreikšti žodžiais.

Taigi, meditacija -  tai instrumentas, kurio pagalba įsijungia sistema, vaizdžiai tariant, žmogaus sudėtingos konstrukcijos, dvasinės navigacijos. Tai padeda sukoreguoti judėjimo kryptį pagal kursą į galutinį tikslą (dvasinį išsivadavimą), išvengti įvairių nukrypimų  einant tuo keliu ir pasiekti judėjimo kokybės pagerinimo. Kadangi žmogus – gyva energetinė konstrukcija, tai tokių instrumentų panaudojimo pasekoje, vyksta jos tobulinimas, dėka pačio tokios sistemos operatoriaus –  Asmenybės vystymosi.

A.Taip, dabartiniame moksle dar yra visos svarbos nesupratimas, tų vykstančių procesų, meditacijos metu.

R. Na taip, mokslininkai ir pačią meditaciją skaito "ramaus budrumo” būsena, su šiuolaikine jiems prieinama įrangą  stebint žmogaus smegenų darbo ypatingą dažninį ritmą – alfa-ritmą, kuris daugiausia išreikštas pakaušio srityje (srityje šalia epifizo "kankorėžinės liaukos”). Sąlyginiai priimta, kad alfa-ritmas atitinka ritminius potencialo virpesius, su dažniu nuo 8 iki 13 hercų.(vidutine amplitude 30-70 mkrV). Nors realiai, meditacijoje tas diapazonas apima nuo 7 iki 13 hercų. Taip pat, reikia suprasti, kad kada žmogus prileidžia mintis ir suteikia joms dėmesį, tas ritmas mažina virpesių amplitudę, tai yra silpnėja, arba visiškai dingsta ir jį pakeičia kitas ritmas.

A. Nuo 7 iki 13... Gan smalsūs rodikliai, ypatingai jei atlikti kai kuriuos sulyginimus. Įdomu kad 7 ir 13 yra reikšmingi skaičiai daugelio pasaulio tautų mitologijoje. Slaptų Žinių simbolikoje septintukas nurodo į septintą išmatavimą, svarbų žmogui dvasiniame plane. Mitologijoje jį susiejo su Visatos idėjos charakteristikomis, naudojo pagrindinio skaitinio žymėjimo kokybėje, aprašant pasaulio medį, pilną dieviškų panteonų sąstatą, universalias charakteristikas beveik visko, kas yra mitologiniame kosmose pas skirtingas tautas. Įdomu tai, kad atliekant atitinkamas dvasines praktikas, kartais medituojantis stebi procesus ir reiškinius, kurie asociatyviai išreikšti  kai kurių mitų pagrinde. Matyt senovėje, kad kaip nors perduoti savo dvasinę patirtį sekančioms kartoms, labiau svarbesnius momentus žmonės fiksavo per asociacinius vaizdavimus tuose pačiuose mituose, legendose, pasakose.

R. Tu  absoliučiai teisingai pažymėjai, kad atitinkamose meditacijose žmonės atsiveria, sakysime taip, ne visai įprasta pasaulio sandara. Kaip ją paaiškinti tiems, kas nežino apie procesų egzistavimą nematomame pasaulyje? Tik su asociacijų, suprantamų klausytojams, pagalba. Galutiniame rezultate, pasaulio tautų mitologija – tai žmonių bandymas žinias, apie matomus ir nematomus pasaulius, praeities žinias ir dvasinę žmonijos patirtį, asociatyviomis formomis, perteikti kitoms, ateinančioms kartoms.

A. O skaičius 13 . Juk be to, kad jis reiškia pilną jėgos ratą (12+1), tai dar yra ypatingu skaičiumi, pavyzdžiui, toje pačioje  erdvės geometrijoje. Jūs kažkada tai pasakojote apie tiesioginį geometrijos ryšį su fizika, kalbant apie Visatos erdvių geometriją. Tada jūs paminėjote, kad geometrijos žiniose, kurios senų senai buvo duotos žmonėms, tame tarpe ir apie pusiau teisingus daugiabriaunius trimatėje erdvėje. Jiems priskiriame, šiandiena taip vadinamus, 13 Archimedo kūnų. Mes juk dar būdami mokykloje, mokėmės šią temą. Bet tik po daugelio metų aš pradėjau žiūrėti į tas žinias visai kitaip, po jūsų pasakojimo, visiškai kitu stebėjimo kampu ir su tyrėjo interesu. Pas mane iki šiol neišeina iš galvos, su kokiu nepaprastu nuoseklumu, harmoningu sakralinėms žinioms, jūs išdėstėte tada 13 Archimedinių kūnų.

 13 – pusiau teisingų daugiabriaunių pirmapradė išdėstymo schema.

Juk tokia tvarka stebimi visi pagrindiniai ženklai ir simboliai, o taip pat ir kreivo kryžiaus piešinio schema, sudaryto iš pačių figūrų, be to, su keturių Būtybių ir centro pažymėjimu, tobulėjimą nuo paprastų erdvinių formų prie sudėtingų. Žmonės gi, tuos pusiau teisingus daugiabriaunius išdėsto kita tvarka, nurodant į senovės graikų mokslininko Archimedo nuorodas. Bet šiandiena jau nėra paslaptis, kad šių žinių atradimas tik priskiriamas jo vardui. Kaip taisyklė, tokiais atvejais stovi tipinė nuoroda, kad įrodantys to mokslininko darbai prarasti. Mane sudomino, o iš kur jis galėjo žinoti apie tas 13 figūrų?

Archimedas buvo žinomos šeimos išeivis, savo laiku pats studijavo įvairius mokslus, tame tarpe ir geometrijos. Tuo metu stambiausiame kultūriniame centre – Egipto mieste Aleksandrijoje (esančio tada graikų valdžioje) kaip žinoma, tam laikui jau buvo įkurta įžymi Aleksandrijos biblioteka. Ji buvo aukščiausia mokymosi įstaiga, turėjo tarptautinę reikšmę ir saugojo unikalias knygas (sukinius) iš įvairių šalių. Žinoma, kad Archimedas dirbo joje. Aš pasidomėjau kur dar minima apie tuos pusiau teisingus daugiabriaunius ir žvilgtelėjau į Hetų (indo-afrikietiškos tautos, gyvenusios centrinėje, Mažosios Azijos dalyje II tūkstantmetyje iki mūsų eros,) raštus. Matematines žinias hetai perėmė ir vaviloniečių. Tai yra, grubiai sakant, prieš penkiolika amžių, iki senovės Graikijos matematikų, Pitagoro, Euklido, Archimedo, žmonėms jau buvo žinomos tokios žinios kaip, pavyzdžiui, pakėlimas skaičių laipsniu, lentelės su kvadratinėmis ir kubinėmis šaknimis, trikampio, trapecijos ploto  formulės, kubo apimties išskaičiavimui, paprastos ir nukirstos piramidės, trapecijos, apskritimo, erdvinių figūrų. Iš tikro, visos tos žinios pas žmones buvo nuo gilios senovės. Sprendžiant pagal monumentinę statybą, tuo naudojosi egiptiečiai, šumerai, mezo Amerikos indėnai ir kitos senovės tautos.

Aš taip pat perskaičiau ir apie žvaigždinius daugiabriaunius, konkrečiai Keplerio-Puanso kūnus, apie žvaigždinį oktaedrą, kurį pakartotinai atvėrė žmonijai Leonardo Da Vinči. Laikoma, kad formas žmonėms sufleruodavo pati gamta. Bet jūs teisūs, kokios tai formos? Juk tai iš tikro simboliai ir ženklai. Tie patys trikampio, piramidės, kubo, žvaigždės pavyzdžiai ir tt. dabar aš dar giliau suprantu ne tik darbinių ženklų veikimo principą, bet kodėl ir kaip buvo naudojama vienokia ar kitokia simbolika, dėl žymiai tikslesnio meditacinės technikos perdavimo.

 Leonardo Da Vinči Žvaigždinis oktaedras

Keplerio-Puanso žvaigždiniai daugiabriauniai

Dabar pas žmones yra galimybė išplėsti savo pažinimą kaip makro, taip ir mikro kosmose. Ištirti gamtą molekulių, atomų ir žymiai subtilesniame lygyje. Nuostabu, viskas yra fizika, viskas yra banga, fiksuojanti kokią tai atitinkamą egzistavimo formą. Paimti tuos pačius ledo kristalus, ar kalnų krištolą, (kvarcą). Dažnai primena užaštrintą pieštuką, tai yra šešiakampės prizmės formą, su viršūne šešiakampės piramidės.

Viskas materialiame pasaulyje turi atitinkamą erdvinę padėtį. Stebėjau, kai keičia savo ornamentiką smėlis, esantis veikiamas šalia vibruojančios plokštės, išsistato geometrijai teisingi ornamentai, nuo garso dažnio. Patikslinsiu tiems, kas nieko apie tai nežino, kad tokius ornamentus vadina Hladnio figūromis, pagal atradusio juos Vokiečių mokslininko pavardę, dirbusio eksperimentinės akustikos srityje XVIII amžiaus pabaigoje, XIX pradžioje. Šiandiena jo darbo rezultatais naudojasi telefonų, garsiakalbių, mikrofonų diafragmos nuosavų dažnių nagrinėjimui, pritaikymui.

                         Hladnio figūros

R. Garsas ir geometriškai teisingi ženklai -  tai jau švarios fizikos sritis, o tai reiškia pirmoji kregždė, žmogui pažįstant globalaus Garso paslaptis ir darbinius ženklus. Iš esmės, tas atradimas, moksliniu pagrindu, yra to, kas buvo žinoma žmonėms nuo gilios senovės ir įamžinta įvairių tautų sakmėse.

A. Taip, kaip čia neatsiminti unikalių žinių apie Pirmapradį garsą, kurį pranešėte, kai pasakojote apie šventą Graalį, savotišką "kontramarke” į dvasinį pasaulį – Dievo pasaulį. Jūs minėjote kad Pirminio garso formulė sudaryta iš atitinkamų darbinių ženklų. Jų aktyvavimas veda prie virš jėgos pasireiškimo – Pirminio Lotoso ir Allato susiderinimas. Kada apie tai galvoji, iš jau žinomų žinių pozicijos, pavyzdžiui iš fizikos srities, erdvės geometrijos, globalaus laiko, sutvarkytos informacijos (fundamentalių informacinių plytelių), žymiai geriau supranti tų žinių, kurias jūs pateikėte pasauliui, gilumą.

R. Tas kas aistringai pasineria į žinių gilumą, tas anksčiau ar vėliau atras Tiesą. Esant paviršiuje, galima tik stebėti iškreiptą atspindį to, kas užslėpta gilumoje.

A. Taip, kad pažinti Tiesą, iš tikro reikia giliai pasinerti į ją, kas įmanoma tik iš Dvasinio prado Stebėtojo pozicijos. Kaip sakydavo išminčiai, kad pažinti Tiesą, reikia pamiršti apie save...Dar norėjau pasakyti apie gamtinius fraktalus (lotyniškas žodis "fractus” – išskaidytas, sutrupintas), apie tas geometrines figūras, apie kurias jūs užsiminėte viename iš pokalbių. Fraktalai – tai iš tikro ištisas nuostabus, netikėtų figūrų ir konstrukcijų, formų, grožio ir harmonijos pasaulis. Aš išplėčiau savo žinias ir šiais klausimais.

Fraktalas – geometrinė figūra, kuriame vienas ir tas pats motyvas kartojasi nuosekliai mažėjančiame mastelyje. Iš tikro, gamtoje gana dažnai eina vieno ir to pačio piešinio pakartojimas. Tai galima pamatyti padidinant arba sumažinant spinduliavimo objektą, kiek nori kartų. Fraktalo savybė – savi-panašumas, pastebimas daugelyje objektų, sistemų. Pavyzdžiu, debesyse, ugnyje, vandens turbulentinėje tėkmėje, snaigėse, medžio šerdyje, DNR, žmogaus kraujo sistemoje ir tt. Fraktalai aptikti įvairiuose gamtiniuose reiškiniuose ir procesuose. Tai, kaip kitoks erdvės geometrijos sudėtingumo lygis, bet, kaip aš suprantu, dar toli gražu, ne pats sudėtingiausias.

Pasidomėjau ir šiuolaikiniai pasiekimais Fraktalinėje geometrijoje. Pasirodo, fraktaliniai modeliai šiandiena labai plačiai naudojami įvairiose skirtingų mokslų srityse. Pavyzdžiui, cheminėje kinetikoje (nuo graikiško žodžio "kineticos” – "judantis”). Įskaitant tai, kad ši chemijos fizikos sritis susijusi su biologija, o taip pat su kitomis sritimis, įsivaizdavau kokia tai medžiagos apimtis studijavimui, tame tarpe ir medicinoje. Fraktaliniai modeliai taip pat naudojami sudarant antenines konstrukcijas, informatikoje "trafiko" pagerinimui, duomenų suspaudimui ir labai kompaktiškam informacijos išsaugojimui, su jais susieja dabartinio interneto alternatyvią ateitį.

Be to, fraktaliniai modeliai taikomi branduolinėje fizikoje ir astronomijoje, studijuojant elementarias dalelytes, procesus Saulėje, galaktikų pasiskirstymą Visatoje. Iš tikro, fraktalinės savybės aptinkamos ir spiralinės formos energijų tėkmėje. Aš tai radau šalutiniuose patvirtinimuose, kada fizikai stebėjo fraktalių klasterių elgesį išoriniuose energetiniuose ir magnetiniuose laukuose susidarant spiralei, o taip pat turbulentinėms tėkmėms. Ten dideli sūkuriai pagimdo mažesnius sūkurius, o tie dar mažesnius ir taip toliau, spiralinės išvaizdos energijos buvo stebimos iki tų matimo ribų, kurios buvo techniškai pasiekiamos mokslininkams.

R.Kada žmogus ieško, jis iš tikro randa daugiau, nei numano rasti. Žinios apie fraktalus yra žymiai senesnės, nei šiuolaikiniai žmonės įsivaizduoja. Paprasčiausiai, žmonijos visuomenėje vyksta žinių pasisavinimas, arba gal tiksliau nusisavinimas, nuslėpimas, pervadinimas, įprasti garbėtroškų žaidimai, iš kartos į kartą, iš amžių į amžius.

A. Taip, aš skaičiau apie Niutono algebrinius fraktalus...

R. Na tai ne pats įdomiausias istorijoje... Atsimink apie Serpinskio trikampį – fraktalą, pasiūlyta lenkų matematiko XX amžiaus pradžioje.

 Serpinskio trikampis fraktalas. Trikampio fraktalo sudarymo procesas, pastovaus dalinimo į keturis lygius lygiašonius trikampius

A. Tai tas pats trikampis, kuriame galima stebėti vienodų trikampių pasikartojimo procesą uždaroje sistemoje plokštumoje?

R. Visiškai teisingai, taip vadinamą rekursiją (nuo lotyniško žodžio „recursion" – „sugrįžimas").

A. Taip skaičiau, atsimenu mane sudomino jūsų samprotavimai apie Koho snaigę, kada jūs paaiškinote tą matematinį procesą, iš giluminės fizikos pozicijos.

 Koho snaigė.Du linijos virtimo snaige, procesų pavyzdžiai, kai linijos atkarpa daugelį kartų daloma į tris lygias dalis ir vidurinės dalies pakeitimas dviem naujomis atkarpomis, analoginio ilgio.

Aš sulyginau visas tas gamtos geometrines formas su Pirmapradėmis žiniomis, apie darbinius ženklus, su procesais susijusiais, su žmogaus dvasiniu vystymusi, o taip pat, su ženklais ir simboliais, kuriuos radau domėdamasi archeologine žmonijos praeitimi.

              Serpinskio trikampis palyginimui

Vaizdinys iš Tripolio civilizacijos keramikos, VI-III tūkstantmetis iki mūsų amžiaus, shematiškai pavaizduota žmogaus dvasinis vystymasis, moteriško dieviško prado dėka – Allato(trikampis su viršūne žemyn), išėjimas į kitus išmatavimus

R. Nieko sudėtingo tame nėra. Jei imti ženklus ir simbolius iš Tripolio civilizacijos ar senovės Egipto ir priešpastatyti juos informacijai, apie paralelinius pasaulius, apie tuneliavimą, su meditacija „Astraliniai veidrodžiai".

A. Na žinoma, rekursija fizikoje... Kas tai yra astralinis tunelis? Tai juk klasikinis pavyzdys nesibaigiančios rekursijos, tik viename išmatavime...Du veidrodžiai, pastatyti vienas priešais kitą sudaro du koridorius, iš gęstančių veidrodžių atspindžių – juk tai žinomas fizikoje fraktalų begalinio pasikartojimo pavyzdys. O jei imti duomėn tai, kad senovės ornamentikoje daugeliu atveju, iš tikro, atkartoja erdvės geometriją, išeina, senovėje daugiau mūsų žinojo, apie visus tuos procesus, be to, iš praktikos pozicijos, o ne teorijos.

R. Paprasčiausiai, šiuolaikiniame pasaulyje žmonės užmiršo pagrindinį tikslą, kam jiems reikalingos tokios žinios, todėl viskas dėja, pervedama į materialaus pasaulio supratimo tėkmę. Todėl, netgi mokslininkai dirbdami su medžiagomis, procesais ir reiškiniais, kurie yra Vienio dalys, nenustoja užsiduoti sau klausimo: „Kame mano gyvenimo prasmė?" O juk ir mokslinis darbas gali padėti mokslininkui suprasti dvasinį aspektą, jeigu žinoma žmogus užsiims svarbiausiu reikalu savo gyvenime -  dvasiniu savęs vystymu. Daugelis žmonių senovėje, net neturėdami tokių pakankamai tikslių žinių, apie materialų pasaulį, kaip dabar turi šiuolaikiniai mokslininkai, bet turintys dvasines žinias, suprato svarbiausia: kas tai yra žemiškas pasaulis ir kaip valdyti save, kad išeiti už ribų ir pasiekti dvasinio pasaulio.

Tikras amžinumas užslėptas žmogaus Sieloje – tame nesibaigiančiame mažame, turinčiame išėjimą į nesibaigiantį didelį. Tai ir yra panašumas į Visumos dalį.