A. Kad pastoviai "būti formoje”, jūs čia gerai pastebėjote. Bet žmonės ta frazę dažnai asocijuoja su sportu, tiksliau su treniruotėmis. Geras sportininkas irgi žino, kad kokios sunkios ir kankinančios būtų treniruotės, galutiniame rezultate, tų kliūčių įveikimo dėka, įgija patirtį  ir įgūdžius. Su laiku sportininkas pripranta su padidintais kasdieniniais reikalavimais sau. Jis puikiai suvokia, jog gailestis sau treniruotėse ir bandymai nusimuilinti nuo apkrovimų, vienareikšmiškai veda į pralaimėjimą varžybose. Taip ir su šia meditacija, tik treneriu šiuo atžvilgiu, žmogus yra pats sau, įveikiant sudarytas kasdienines kliūtis ir apkrovimus, kadangi pats sau pastato padidintus reikalavimus savo budrumui. Kaip ir sporte, tokio darbo su savimi sėkmė tiesiogiai priklauso nuo to, ant kiek sąžiningais žmogus yra pats sau. Bet jei pažvelgti į tų procesų esmę, tai toli gražu yra ne vieni ir tie patys supratimai,o gal netgi priešingi.

R. Teisingai. Tai gudrūs gyvenimo tikslų pakeitimai, į ką mažai kas kreipia dėmesį, savo sportinės karjeros pradžioje, bet labai gerai pajaučia tai savo sportinės karjeros pabaigoje. Visuomenėje skaitoma, kad jeigu žmogus užsiima sportu (ypač didžiuoju sportu), tai reiškia, kad jis pirmiausia pasiekia pergalę prieš patį save, negatyvių savybių, tingėjimo įveikimo savyje prasme, mokosi disciplinos ir taip toliau. Į tai netgi yra žiūrima, kaip į žmogaus harmoningos Asmenybės vystymąsi. O pergalės, didžiajam sporte, aplamai, pateikiamos kaip žmogiško darbo savęs tobulinime, aukščiausia viršūnė. Bet mažai kas dabar pastebi, kokios globalios problemos slepiasi tokiuose supratimuose.

Su kuo, didžiajai žmonių daliai asocijuojasi sportas? Pirmiausia, su žaidimu, kur bet kokia kaina reikia siekti pergalės. Antra, su stadionais ir tribūnomis, kur susirenka didelė sporto sirgalių masė. Paskutinieji, susikoncentruoja į žaidimą, kuris išprovokuoja pas juos didelį emocijų protrūkį. Tarp kitko, pastebėk, iš anksto laukiamų ir užplanuotų emocijų protrūkį, nepriklausomai nuo žaidimo rezultatų. Protingiems žmonėms, iš tikro vertėtų susimastyti ties tuo, kieno ir kam visa tai daroma. Juk žmonių emocijos – tai galinga energija. Negatyviomis energijomis žmogus pamaitina Gyvulišką pradą, o žmonių masės – Gyvulišką protą. O kaip iš vis atsirado, taip vadinamas, didysis sportas? Kaip atsirado sportinės varžybos, kaip masiniai renginiai?

Žmones daugiausiai neanalizuoja, net tos informacijos, kurią jiems pateikia spaudoje, aš jau nekalbu apie savarankišką to reiškinio priežasties paiešką. Spaudoje pateikiami pavyzdžiai, kad pirmosios olimpinės žaidynės buvo organizuotos dar senovės Graikijoje. Bet dėl kokių priežasčių jos atsirado? Ne daug kas žino, kad panašios "taikios” varžybos, buvo pastoviai vedamų karų pasekmė. Kuo kariai geriau sportiškai pasiruošę vienos ar kitos šalies, tuo geresnis buvo ir jų rezultatai tiems, kas tuos karus ir organizuoja. Ir tas banalus Gyvuliško prado stimulas iki šiol atsispindi šių dienų realijose. Pasiruošimas varžyboms ir pats tikslas tapti čempionu, iš esmės, remiasi pastoviu didybės ir puikybės manijos, egoizmo, varžytinių dvasios stimuliavimu pas kiekvieną sportininką. Juk kuo daugiau pas jį pasireiškia asmeninės ambicijos, tuo rimčiau jis ruošis varžyboms. Ir čia eina kalba jau visiškai ne apie pergalę prieš patį save, kaip visur šiandiena yra reklamuojama. Tikrovėje, visas Asmenybės dėmesys koncentruojamas savo kūno valdymo įgūdžių įdirbiui reikiamu momentu, tame tarpe ir išnaudojant jo rezervus ir fenomenalius sugebėjimus. Tai tėra tik nedidelė "pergalė” prieš savo kūną, siauruose Gyvuliško prado mastymo rėmuose.

O dėl ko sportininkas aukoja save, savo gyvenimo laiką ir savo sveikatą? Dėl garbės sau asmeniškai ir tuo pačiu, valstybės garbės, kuri jam už tą pergalę suteikia įvairias lengvatas ir privilegijas. Bet kas slepiasi už tokių panašių varžybų organizavimo ir milijonų žmonių emocinio dalyvavimo? Ką jos stimuliuoja žmonėse? Apie tai mažai kas susimasto. O kuo galutiniame rezultate baigiasi to paties čempiono karjera? Argi jis laimėjo prieš patį save? Ne. Jo pasekmė – buvusi šlovė, pažeistas išdidumo ir puikybės jausmas, kadangi jis liko neįvertintas savo valstybės karjeros pabaigoje ir vidinė tuštybė. Juk kai tik pas jį atsiranda problemos su sveikata, arba jis nustoja laimėti varžybose, jis greitai tampa niekam nereikalingas, o didžiajame sporte tai yra dažnas ir pastovus reiškinys.

Visus tuos negatyvius protrūkius, kaip tik  ir provokuoja ta vidinė tuštuma. Kadangi nugalėti save, reiškia  nugalėti savyje Gyvulišką pradą (štai čia ir pasiekiama dvasinė harmonija), o ne tobulame valdyme kai kurių fizinio kūno įgūdžių. Užsiiminėti sportu – tai nuostabu, bet tik tam ir tiek, kad savo kūną palaikyti sveikoje būsenoje, kad nebūtų didelių problemų, nuo Gyvuliško prado. Bet žymiai svarbiau, tai yra žmogaus koncentracija į savo dvasines sudedamąsias. Štai kur prasmė.

A. Jūs teisus, tai visuomenės problema, bet prasideda ji nuo kiekvieno žmogaus... kai žmogus kas dieną dirbs su savimi, susikoncentruos į rimtą dvasinį vystymąsi, tai ir jo tos Būtybės pradės  dirbti kitaip. Jos paprasčiausiai, dažniau persijungs į to dominuojančio suvokimo naują darbo režimą, iš esmės, pasireiškiant visai kitomis savo kokybėmis ir galimybėmis, tame tarpe ir taip vadinamais fenomenaliais žmogaus sugebėjimais. Aš atsimenu, kad tarpinių smegenų darbą asocijavote su savotišku imtuvu, kuris performuoja energetinius virpesius (ateinančius nuo Būtybių signalus) į subtilią jausmų ir emocijų materiją.

R. Dėl senovės smegenų struktūros darbo supratimo paprastumo, tai galima vaizdžiai sulyginti su televizoriumi (šis žodis sudarytas iš graikiško žodžio "tele” – "toli” ir lotyniško žodžio "viso” – "žiūriu”) tiksliau, su elektroniniu-spinduliniu prietaisu (kineskopu), kuris nematomus akiai elektrinius ir šviesos signalus performuoja į matomus paveiksliukus, mūsų priimame dažnių diapazone.

Tarpinėse smegenyse, kaip ir musų televizoriaus kineskope, vaizdžiai sakant, yra savo signalų imtuvas. Pagal funkcijas, jis panašus į kitą televizoriaus įrenginį – kanalų selektorių, kuris ne tik sustiprina, bet ir išskiria atitinkamą "kanalą”, po to performuoja jį standartiniame tarpiniame dažnyje. Be to, jai išsireikšti asociatyviai, ten yra savotiškas "signalų dekodavimo blokas”, "garso ir video signalo detektorius”, "tarpinio dažnio stiprintuvas”, "garso stiprintuvas”,” elektroninis-spindulinis vamzdis”. Tai yra ta pati fizika, tik jau subtilių energetinių procesų lygyje, vykstančių žmogaus mikro pasaulyje ir jo sudėtingame įrenginyje.

Tarpinės smegenys – tai savotiškas energijos transformatorius, į grubią materiją. O štai Būtybes galima sulyginti su televizijos bokštais, kurios savo perduodančių antenų dėka, transliuoja įvairiais kanalais savo programas. Pavyzdžiui, paimti Kairę, Dešinę, Užpakalinę būtybes. Žmogaus dėmesys jų programoms, sakant technine kalba, „maitinimo bloku", „įtampos stiprintuvu" ir kanalų vaizdo stiprintuvu, per pripirštas žmogui iliuzijas ir distancinio valdymo juo, jo nuotaikomis, blokas. Štai tada ir gimsta žmogaus galvoje arba koks nors trileris, apie savo išdidumą ir puikybę, arba siaubo filmas, iš jo įvairių baimių, arba melodrama, tai yra „verkimas, dėl prarastos, negrįžtamos praeities". Tai yra, jog tos būtybės, dirbtinai nupieš bet kokią iliuziją, labai panašią į tiesą, „iš musės išpūs dramblį" ir privers žmogų giliai pergyventi įvairias neigiamas emocijas, tuo pačiu pasinaudos jo dėmesiu –  labai vertinga jėga jo dvasiniam vystymuisi.

Bet jeigu žmogus persijungs į Priekinės būtybės „transliaciją", tai galės pamatyti ir prajausti visai kitokį realaus pasaulio priėmimą, naudingą savo dvasiniam augimui. Pavyzdžiui, tokį „dokumentinį filmą" apie jo realų vidinį, dvasinį pasaulį, kuris tik atsispindi išoriniame. Tokio kontakto dėka, Asmenybė gauna galingą pozityvų užtaisą, kuris leidžia jai sukoncentruoti visą savo dėmesį dvasine kryptimi. Tiesa, po tokio „filmo", šabloninis žmogiškas gyvenimas pasirodys, kaip juokingas kaukių balius. Taip kad, tik nuo žmogaus priklauso, kam jis skirs dėmesį savo galvoje, kokius signalus priimti ir sustiprinti. Vaizdžiai sakant, pačio žmogaus rankose ne tik pultas, nuo jo „televizoriaus", bet ir galimybė įgyvendinti vadovavimą visiems tiems „televizijos bokštams", jų kompanijoms. Dar daugiau, šios meditacinės technikos dėka, žmogus gali išsirinkti savyje ir kituose žmonėse. Kada moki savyje aiškiai  identifikuoti momentus, susijusius su tos ar kitos Būtybės aktyvacija, tai tau nesudarys sunkumų prajausti  užslėptą poveikį ir nuo kitų žmonių pusės. Kokiu būdu? Pavyzdžiui, tu kalbi su žmogumi arba klausaisi kokios nors informacijos per TV ar radiją. Pokalbio, arba informacijos gavimo, iš išorinio šaltinio metu, paprasčiausiai ramiai susikoncentruoji, kaip Stebėtojas vidurinėje padėtyje, apsuptas savo keturių būtybių. Tiksliau įeini, į atsijungusio nuo visų aplinkybių Stebėtojo būseną ir atseki savyje, kokią iš tavo Būtybių aktyvuoja būtent ta informacija. Juk tarp žmonių vyksta ne tik verbalinis informacijos apsikeitimas, bet ir jų Būtybių tarpusavio sąveika. Tokio informacijos poveikio atsekimo savyje dėka, tu suprasi, kokioje pradinėje emocinėje esmėje ji formavosi ir dėl kokių realių, užslėptų tikslų ji perduodama. Pavyzdžiui, jei tavo pašnekovas sako melą, gudrauja, dėl asmeninės klastos, tai sąmoningai aktyvuosis tavo Kairioji būtybė. Jei tave provokuoja agresijai, tai pradeda suktis tavo Dešinės būtybės centras. O jei tavyje prabunda pozityvių emocijų protrūkis, Meilė, Gėris – aktyvuojasi tavo Priekinė būtybė. Tokiu būdu, tu gali atsekti realias aplinkybes, o ne tą iliuziją, kurią pastoviai tau pririša, iš matomo ir nematomo pasaulių, su vieninteliu tikslu, valdyti tavo sąmonę.

A. Taip, jeigu daugelis žmonių įsisavins šitą meditaciją, visuomenėje dings būtinumas meluoti valdyti vienas kitą. Tame nebebus prasmės, kadangi visi vienas apie kitą žinos tikrą Tiesą.

R. Taip. Bet tai įvyks tik tokiu atveju, jei visuomenėje didžioji žmonių dalis panorės pasikeisti į gerą pusę, tada pas žmoniją atsiras šansas eiti visai kitokiu, kokybiškai nauju, dvasinio civilizacijos vystymosi keliu. Bet ką pasirinks šiuolaikinė žmonija, štai kur didžiausias klausimas? Juk ši meditacijos technika buvo duodama ir anksčiau, įvairiais laikais. Nepasakysiu, kad tokioje pilnai išskleistoje išvaizdoje, bet pakankamai suprantamai tų laikų žmonių mastymui. Bet žmonės yra žmonės ir daugelis iš jų, deja, dar yra ir dideli mėgėjai viską "modernizuoti", švarias žinias ir Tiesą padaryti sudėtingomis. Bet vis tik, tos praktikos liekanas ir šiandiena galima rasti įvairių pasaulio tautų slaptose žiniose. Tiktai šiandiena, visa tai yra užkamufliuota ritualais, palydima dainomis, šokiais ir ištisu vaizdžiu šau, lydimų bugnų ir barabanų, net iki juokingumo. Ir visa tai tik tam, kad „mokiniui" ar „žyniui" „persijungti" į pakeistą sąmonės būseną, įsiklausyti „kalbančios dvasios" iš kairės ar dešinės pusės ir taip toliau. Nors švarioje formoje, atliekant duotąją praktiką, panašūs sudėtingumai visiškai nereikalingi, visa tai tik žmogiškas užpildas, nuo proto. Pirmuose etapuose mokaisi paprasčiausiai  persiderinti savo sąmonės suvokimą, atsekti ir valdyti savo įvairias būsenas. O toliau jau eina paprasčiausi darbiniai momentai... Bendrai tai, aš turiu atžymėti, kad tokios bazinės dvasinės praktikos, susijusios su pagrindiniais užsiėmimais ir žmogaus dvasiniu augimu, kaip taisyklė, nuo senovės, fiksavosi atitinkamuose ženkluose ir simboliuose.

A. Ženklai ir simboliai tai ypatinga tema, jei galima norėtus apie juos išgirsti iš jūsų plačiau. Visoje žmonijos istorijoje mes pastoviai apsupti įvairiais ženklais. Bet Žinios apie juos, arba pamestos, arba jų reikšmės iššifravimas, ant tiek grubiai iškreiptas, kad mažai kas liko nuo Tiesos. Kas dabar prieinama paprastiems žmonėms? Geriausiu atvejų simbolių žodynai, abejotinas jų turinys, "laisvųjų mūrininkų” knygose, kas liečia atributiką ir okultinius mokymus. Nors archeologijos mokslo atstovai nemažai randa ženklų, įvairių tautų pavelduose, bet normaliai jų iššifruoti negali. Dabar aš suprantu kodėl? Jiems neužtenka tos pačios esminės grandies, to rakto, ženklų iššifravimui, kad suprasti ir perskaityti tas unikalias žinias, esančias žmonijos neįkainuojamu dvasiniu turtu.

R. Daugelio ženklų reikšmė, iš tikro, žmonių pamesta – tai faktas. Bet tai ir nenuostabu. Problema žmonėse, pačioje visuomenėje: pradedant nuo žmogaus, jo dominuojančių norų ir baigiant žmogiškos visuomenės prioritetais. Pažiūrėkit į žmonijos istoriją: ištisai karai, pastovi kova už religinę ir politinę valdžią, o blogiausia – tai slėpimas nuo didžiosios žmonių visuomenės dalies tikrų dvasinių Žinių, vedančių į tikrą Asmenybės Laisvę, Sielos išsilaisvinimą. Kodėl tikrąsias Žinias slėpė nuo daugumos? Kodėl jas iškreipė iki neatpažinimo, o po to dar ir traktavo nuo savo proto, paskendusio materialiame mastyme? Kodėl tas žinias atėmė, iš naujų kartų sąmonės išnaikino, tūkstantmečiams paliko užmarščiai? Ogi todėl, kad tikrosios dvasinės žinios duodavo žmonėms galimybę, savarankiškai, nepriklausomai nuo tų pačių politikų ir žinių, kurie iki šiol vadina save "tarpininkais” tarp dievų ir žmonių,vystytis dvasiškai. Tos Žinios darė žmones laisvus, nepriklausomus nuo politinių ir religinių struktūrų, jos leido savarankiškai tautoms apsijungti. Juk dvasiškai laisvais žmonėmis labai sunku valdyti, tuo labiau, pririšti jiems nesantaikas, baimę, agresiją ir kitas nuorodas, nuo Gyvuliško proto.

A. Visiškai teisingai, iš tikro problema pačiuose žmonėse ir visuomenėje. Visi archeologiniai  ir istoriniai tyrinėjimai, daugiausia laikosi ant entuziazmo, pastoviai susiduria su neapsakomais biurokratiniais ir finansiniais sunkumais, reikšmingi artefaktai plačiai visuomenei neskelbiami, arba nusėda asmeninėse kolekcijose ir taip toliau. Bet čia , iškyla klausimas, o kodėl tyli pati visuomenė, juk ji turėtu būti suinteresuota savo dvasine praeitimi, kad suprasti ir teisingai nustatyti savo ateities judėjimo vektorių?

R. Todėl ir tyli, kad daugelio žmonių sąmonė yra ant tiek apdirbta materialaus vartotojiško mąstymo stereotipais, kad žmogui, net nesuprantamas pačio tokio klausimo iškėlimas. Kada jo mastymas apkrautas panašiomis nuorodomis ir šablonais, jis paprasčiausiai nesupranta, kodėl būtent tos mokslinės profesijos, valstybei ir visuomenei turi būti prioritetinės, nei pavyzdžiui, nano technologijų, kurie užsiima tyrinėjimais atomų-molekulių lygyje, ar to paties finansinio analitiko, ar fiziko, užsiimančio naujomis ginkluotės rūšimis? Ir dar, tie tavo paminėti "nepopuliarių” profesijų mokslininkai, daugelyje šalių, susiję su senovės ir įvairių kultūrų studijavimu, kaip prioritetą, stato sau užduotį (šalia einamų mokslinių problemų) – nei mažiau, nei daugiau, o rekonstruoti visas visuomenės dvasinio gyvenimo puses. O kam, iš valdžią turinčių, tai patiks? Juk jeigu masėms taps žinoma, ko siekė tokie pat paprasti žmonės, prieš tūkstantmečius, kokią turėjo pasaulėžiūrą, sakralines, dvasines žinias, kaip save tobulino ir kam paskirdavo savo gyvenimą, tai iškiltų klausimas, o kur tokiu atveju ritasi šiuolaikinė visuomenė ir kodėl tūkstantmečiais nuo žmonių slepiamos tos žinios?

Kuo dabartinis žmogus skiriasi nuo praeities žmogaus? Viso labo tik tuo, kad pas jį šiek tiek pasikeitė gyvenimo sąlygos, bet vidinės problemos, Dvasinio ir Gyvuliško prado kova, liko tokia pati. Dar daugiau, toks masyvus mokslinis darbas rekonstruojant visuomenės dvasinę gyvenimo pusę, numato prasmės iššifravimą, įvairių tautų simboliniuose motyvuose ir pasaulėžiūrose. O tai reiškia, numato mokslinių įrodymų gavimą, apie svarbą ir rolę to, kokią reikšmę vaidino, praktiškai vieni ir tie patys, simboliai ir ženklai pasaulio tautose, įvairiose visuomeninių formacijų epochose, nepriklausomai nuo tautų geografinio nuotolio, vienų nuo kitų, gyvenimo sąlygų skirtinguose kontinentuose.

Ženklai ir simboliai žmonijos visuomenėje buvo jau pirmapradžiai. Jie yra ir dabar šiuolaikiniame pasaulyje, nepriklausomai nuo to, kad daugumas žmonių nesupranta ir nežino jų reikšmės ir įtakos jėgos, kurią jie atlieka. Tu ir pati puikiai žinai, savo meditacinės patirties dėka, kaip kai kurie ženklai ir simboliai įtakoja į matomo ir nematomo pasaulio fiziką. Ženklai ir simboliai – tai raktai, nuo žmonijos dvasinio lobyno, tai sudėtingų procesų kodas, atveriantis giluminio fizikos valdymo paslaptis ir naujus mokslių žinių horizontus.

Bet žmonės lieka žmonėmis, netgi turėdami žinias, apie ženklų, simbolių reikšmingumo jėgą, su laiku tai iškreipia, kažką tai dapaišo, dalipdo darydavo sudėtingesniais, tik grynai savo išmanimu. To pasekoje, ką žmonės žinojo tūkstantmečio pradžioje, o kiti  – jo pabaigoje, akivaizdžiai skiriasi pagal prasmę ir kokybiškai skiriasi pagal turinį. Bet žmonių bendruomenėje tos žinios buvo periodiškai atnaujinamos. Vienos kultūros dingdavo, nusinešdamos su savimi į kapus "šventas paslaptis”, kitos atvirkščiai, formavosi ir klestėjo, praeities kartų žinių likučiuose. Taip kad tokių Tikrų žinių buvimas visada buvo aktualus, bet kokioms tautoms, gyvenančios skirtinguose pasaulio kampeliuose, kadangi tai ne šiaip sau duodavo raktus, nuo protėvių žinių bagažo, bet ir žymiai išplėtė jų pačių suvokimą, dvasinio vystymosi srityje.

Šiuolaikiniame pasaulyje, pas kiekvieną tautą galima rasti ištisas, "savo” tradicinių ženklų ir simbolių, sistemas. Tačiau tikrosios Žinios, apie juos, prarastos. Netgi patys ženklų ir simbolių pavadinimai, pagal traktavimo prasmę, jau nesusiję su vertingiausiomis žiniomis žmogui. Jie, iš esmės dabar, reiškia tik kokį nors dydį moksle, o taip pat, yra buitinis, gyvenimiškas sąlyginis ko nors žymėjimas, charakterizuoja vienokį ar kitokį pasireiškimą materialiame pasaulyje.

A. Taigi, ženklai šiandiena yra, jie egzistuoja, o žinios apie juos prarastos?

R. Visiškai teisingai. Tai tas pasiekimas, prie kurio priėjo žmonija. Prarasti ne tik ženklų, bet ir žodžių reikšmės prasminis suvokimas, kurie komplekse reiškė vienus ar kitus ženklus.

Pavyzdžiui, procesus ir bendros meditacijos rezultatus, žmonių grupės, dirbusios su ženklais (arba konkretaus darbinio ženklo, veikiančio mases) aiškindavo naujokams-pašvęstiesiems, suprantamose jiems asociacijose. Ženklo veikimo plotą asociatyviai prilygindavo su žvejų tinklo užmetimu jūroje (juk žvejo profesija tais laikais buvo gana populiari ir suprantama). Jiems buvo pasakojama, jei ženklas buvo patalpinamas atitinkamoje vietoje, pavyzdžiui, kambaryje, šventykloje, aikštėje, tai jis veikdavo žmones, kurie buvo duotos vietos ribose, grubiai sakant, kaip tinklas, paliktas jūroje žuvims gaudyti. Senovėje operavo tik tokiomis alegorijomis, kurios buvo suprantamos tų laikų žmonėms. Šiandiena, žinoma, visa tai galima paaiškinti žmonėms šiuolaikiniais pavyzdžiais. Pavyzdžiui, vienokių ar kitokių ženklų bei simbolių poveikį galima sulyginti su radijo imtuvu, kuris dirba su užduotu dažniu ir skleidžia radijo bangas atitinkamu atstumu, arba su šviesa, nuo žibinto, kuri apšviečia atitinkamą gatvės dalį. Ir tai, irgi bus alegorijos, kadangi šiuolaikiniai žmonės dar labai toli nuo reiškinio supratimo, susijusio su procesais, vykstančiais kituose išmatavimuose.

Tai štai, tokio asociatyvaus sulyginimo dėka, išplitusio slaptose bendrijose, gyvenimiškoje žmonių kalboje (kurie, kaip sakoma, girdėjo skambesį, bet nežino iš kur) atsirado žodis "to sumbolon”, kuris pradėjo reikšti tarpusavio darbą kelių žvejų, užmetant tinklus žuvies gaudymui. Na kaip ir visada: tie, kas nežino dvasinės klausimo pusės, visada prevoliuoja išgirstų žinių prasme, apie materialaus pasaulio objektus ir reiškinius. Bet tą žodį, "to sumbolon” naudojo ir pašvęstieji žiniose žmonės. Rezultate, lygiai su kitu senoviniu žodžiu "shma” (ženklas, vėliava, dangiška reikšmė) žodis "simbolis” pradėtas vartoti reikšmėse "matomo ir nematomo susijungimas”, "nematomos realybės atradimas, per matomą ženklą, kurio reikšmę žino tik atitinkamas asmenų skaičius”. O vėliau, simbolis iš viso pakeitė tą senovinį žodį.

Taip pat svarbu žinoti, kaip Archontai reaguoja į žinių, einančių nuo slaptų dvasinių bendrijų, populiarumą žmonių tarpe. Vėlgi, pateiksiu pavyzdį tuo pačiu žodžiu "simbolis”. Kai tas žodis pradėjo įgauti tarp gyventojų savo būtent pirmapradę reikšmę, į tą reikalą įsikišo "laisvieji mūrininkai”. Jie Graikijos teritorijoje pradėjo organizuoti įvairius savo cechus, korporacijas, bendruomenes, religijas, partijas ir statyti savo ženklus, simbolius, viešų ženklų kokybėje. Žodį "simbolis” pradėjo "tepti” paprastų žmogiškų reikalų prasmėmis, naudoti įvairiuose gyvenimiškuose reikaluose: ir kaip diplomatinius susitarimus, ir kaip bilietai į teatrą, ir kaip Atėnų teisėjų žiedus. Tokių "iškreipimų” atgarsius galima pamatyti ir šiandiena. O galutiniame rezultate, žodžio "simbolis” reikšmė pasimiršo, išėjo iš apyvartos.

Tai štai, tai tik vienas iš daugelių žodžių reikšmės transformacijos pavyzdžių, reiškiantį ir ženklą ir simbolį. O juk kiekviena tauta turėjo savo "ženklo” ir "simbolio” reikšmes, tik dabar jau ne kiekviena tauta atsimena jų pirmapradę reikšmę. O jeigu žmonės žinotų jų pirminę prasmę (ženklas - žinios; znak-rusiškai; znati-slovėniškai, čekiškai, znati- ukrainietiškai; znac- lenkiškai ir taip toliau), tai nustebtų, ant kiek jie identiški savo prasme skirtingose tautose, kurios senovėje gyvena žymiai atitolusios viena nuo kitos ir buvo atskirtos okeanais.

Žinoma, žmonėms labai sunku pasistumti šiuo klausimu, apie simbolius ir ženklus, neturint pirmapradžių žinių, kurių dėka globaliai matosi visa situacija tūkstantmečių eigoje. Bet tai yra pataisoma. Taigi, yra keletas darbinių ženklų, kurie egzistuoja visuomenėje, viskas priklauso nuo to, ar žino apie juos šiuolaikinė karta, ar ne. Yra bazinės žinios ir apie kitus ženklus, simboliką. Paskutinieji, nuo senovės buvo atitinkamų koduotų žinių, apie žmogų, jo energetinę konstrukciją, o taip pat apie jo galimybes nematomame pasaulyje, nešėjai, tame tarpe ir svarbiausiame – dvasiniame išsilaisvinime.

Nuo senovės, ženklai ir simboliai buvo žymimi su atitinkamu tikslu, priklausomai nuo panaudojimo: vienu atveju, tai buvo žinių perdavimas, o kitu atveju - juos pridėdavo kaip poveikio elementus, veikiančius tiesiogiai tuos, kas į juos žiūri. Tuo atveju, kai tikslas buvo informacijos perdavimas, ženklai ir simboliai buvo žymimi "antspaudo” tipu. Paaiškinsiu paprastu pavyzdžiu. Kada žmogus žiuri į savo fotografiją, tai fotografijos dešinioji pusė atitinka jo kairę ranką, o kairioji fotografijos pusė – dešiniai rankai. Lygiai tas pats ir spausdinant, kada žiuri į originalą antspaudą ir į jo antspaudą jau paviršiuje. Tas liečia ir ženklus, ypatingai žyminčius Kairinę ir Dešininę būtybes.

O štai, kada kalba ėjo apie apie tuos ženklus ir simbolius, kurie buvo skirti tam, kad daryti atitinkamą įtaką žmogui, į juos žiūrinčiam, tai juos žymėdavo būtent su jų realiomis pusėmis. Pavyzdžiui, jeigu buvo reikalinga aktyvuoti Dešinę žmogaus būtybę, tai atitinkantis ženklas ar simbolis žymimas priešais žiūrinčio į ženklą dešinę pusę ir taip toliau. Buvo dar daug ir kitų niuansų, sugalvotų jau žmonių, kaip būtent skaityti tuos ženklus: iš kairės į dešinę, ar iš dešinės į kairę, iš apačios į viršų ar atvirkščiai. Bet tai jau specifika, susijusios su vietinėmis įvairių tautų tradicijomis, nors ir tai, savo ruožtu, bazavosi ties atitinkama informacija. Bet mes dabar ne apie tai.

Kairėje, ženklas aktyvuojantis dešinę būtybe su lanku, dešinėje pusėje. Dešinėje, ženklas aktyvuojantis kairę būtybe su lanku kairėje pusėje.

Išnagrinėsime bazines žinias apie žmogaus keturias Būtybes ir Sielą, kas buvo žinoma žmonėms nuo senovės. Pirmapradžiai, žmogaus vaizdavimas buvo žymimas lygiašoniu kryžiumi su apskritimu viduje. (supaprastintas variantas – paprasčiausias lygiašonis kryžius. Kryžiaus horizontali linija reiškia ryšio su materija atvaizdavimą, o vertikali linija - su dvasiniu pasauliu, tiksliau, nurodė, kad žmoguje yra dvasinio pasaulio elementai, dvasinio pakylėjimo galimybė. Ko pasekoje, įvairiose tautose, horizontalią liniją ir susiejo su žemės stichija, materialius (žemišku) pasauliu, (judėjimu į vidų), tame tarpe ir laike (kaip judėjime iš praeities į ateitį), vektoriumi (Vakarai Rytai), linija skiriančia dangų ir žemę. O vertikalią liniją – su ugnies, oro stichijomis ir jų pirmapradėmis kryptimis, iš apačios į viršų, iš materialios sferos į dvasinę.

Keturių galų lygiašonis kryžius su apskritimu per centrą (keturios pagrindinės Būtybės ir Siela) nurodė į pagrindinius žmogaus konstrukcijos elementus, kurie įgyvendino pagrindinį sumanymą: Asmenybės pasirinkimui, tarp materialaus ir dvasinio, sąlygų sudarymo.

Apskritimas – tai senovinis Sielos, arba pasireiškimo iš Dvasinio pasaulio simbolis (tame tarpe ir Dvasinės Būtybės; Dievo Esybės simbolis; šventojo garso "Ra” pažymėjimas), apskritimas, kuris simboliškai apribojo ir turi savyje dalį Didžiosios Tuštumos. Įskaitant tai, kad Siela yra tikra antimaterija, tai yra jėga, išeinanti iš Dvasinio pasaulio (kartais, taip buvo žymima pradinė, dvasinio vystymosi stadija, Atsibudimas). O pats ratas simbolizavo dvasines jėgas, Sielos savybes tobulėjimo reikšmėje, vienio, pastovumo, amžinybės, dvasinio pasaulio pažymėjimu, Esybės, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos.

Nuostabus yra dar vienas faktas. Žmogaus konstrukcijoje Siela yra informacinių apvalkalų apsuptyje, apskritime (subasmenybių). Bet visa tai dar yra "apvalkale”, sudaryto, iš gyvybinės žmogaus energijos – Pranos. Būtent Prana yra savotišku pasluoksniu, tarp Sielos energijos ir materialaus pasaulio. Pasaulio tautų mitologijoje, ypatingai ten, kur atsispindėdavo panašios  šventos (dvasinės) žinios apie žmogų, buvo pravedamos asociacinės paralelės tarp Pranos energijos ir ugninėmis Saulės charakteristikomis. Iš kur ir kilo Sielos vaizdavimas, kaip saulės disko.

Apskritimas, taip pat, reiškė ir dviejų sferų (materialios ir dvasinės) atsiribojimą. Jei tai lietė žinias, apie žmogų, tai tada tai nurodė žinias, apie Sielą, esančią, taip sakant, tarpinėje būsenoje.

Kartais su apskritimu buvo vaizduojami ir įvairūs papildomi elementai, priduodantys jam dinamikos, pavyzdžiui sparnai, lotoso lapeliai, spinduliai, gyvatukai, ugnies liežuvėliai. Panašius vaizdinius galima išvysti Tripolio, senovės Indijos, senovės Egipto, senovės Kinijos, senovės Meksikos, Šumerų, senovės Rusų kultūrose.

 Senovės Indija. Adža-čakra, trečioji akis. Apskritimas su dviem lotoso lapeliais (mėlynos spalvos), Allato jėgų žyma, (trikampis su viršūne žemys, ir Allat Ra ženkleliu)

Senovės Egiptas - sparnuotas saulės diskas, dievas Ra, žinių, atneštų iš "dangaus" simbolis.

Senovės švento disko atvaizdo pavyzdys, kuriais perduodavo žinias,(paleolito laikai) ornamentas iš atitinkamo kiekio grūdelių 72 , Visatos išmatavimų skaičius. Septynios piramidinės formos rato viduje, iš "septynių grūdų", kurias karūnuoja struktūra iš penkių grūdų (centrinio ir aplink jį keturių grūdų). Ženklo centre - septynių lapelių gėlė, (penkių spindulių žvaigždė)

Tai reiškia žmogaus dvasinį augimą, arba nurodė į dvasines Žinias (Mokymą), atneštą į šį pasaulį Būtybės iš dvasinio pasaulio. Taip pat tai nurodė kryptį iš vidaus į išorę, būdingą Sielos jėgai, stumiančia Asmenybę pasirinkimui, išsilaisvinimo nuo materijos kelio paieškoms. Dažnai, senovės kosmokologiniuose mituose, pasaulio bendrą schemą apjuosdavo apskritimu. Tokiu atveju, tai nurodė apie kūrimą (sukūrimą) materialaus pasaulio, dvasiniu pasauliu.

Tiesa, kažkada senovėje žmonės taip statė ir savo miestus, tai yra, talpindavo savo statinius būtent ratu, paliekant miesto centrą tuščiu (neužstatytu) apvalios aikštės išvaizdoje. Toks namų užstatymo planas, pirmiausia nešė sakralinį charakterį ir prasmę.

A. Šiuolaikiniams miestams to aiškiai trūksta, nors tokių archeologinių statinių pavyzdžiai pasiekė ir mūsų laikus. Taip buvo statoma pavyzdžiui Tripolio civilizacijoje, Dunojau-Dnepro tarpupyje. Taip pat senovės Uralo miestas Arkaimas

R. Visiškai teisingai. Bet grįžkime prie žmogaus konstrukcijos. Kryžiaus linijos – tai ir yra keturių žmogaus Būtybių sąlyginis žymėjimas: šoninių Būtybių (horizontalia linija nuo centro) ir Priekinę būtybę (linija į viršų nuo centro), Užpakalinę (linija į apačią nuo centro). Kaip jau ir sakiau, tas Būtybes apdalindavo asociatyviai įvairių stichijų charakteristikomis, pavyzdžiui, keturios stichijos, keturi sezoniniai vėjai, o taip pat keturiomis pasaulio pusėmis. Be to, kaip taisyklė, trys jėgos buvo tarpusavyje susijusios ir turėjo neigiamas, Užpakalinės ir Šoninių būtybių charakteristikas. O ketvirtoji buvo vadovaujanti, pagrindinė,ypatinga savo savybėmis, turėjo teigiamas Priekinės būtybės charakteristikas. Visos tos jėgos taip pat buvo žymimos kryžiumi – sakraliniu žmogaus simboliu, kaip būtybės, kurios konstrukcijoje apsijungė dvasia ir materija. Vertikalią kryžiaus liniją susiejo su saulės solsticija (saulėgrįža), judėjimu į dvasinį pasaulį, žmogaus siekį kad jame turėtų pirmenybė Dvasinis pradas. Todėl, senovės tautų religinėse tradicijose, ant šventų dievų galvų, dažnai vaizdavo saulės diską, kaip Dvasinio prado viršenybę, Žinių atneštų iš Dvasinio pasaulio. Horizontalią liniją, nurodančią į šonines Būtybes, alegoriškai vadino lygiadienių ašimi, susiejant ją su Saulės judėjimu (kada saulė kerta dangaus ekvatorių: pavasarinis ir rudeninis lygiadienis)

A. Taip, tą ir dabar galima atsekti pagal senovės paminklus. Pavyzdžiui senovės persijos mieste Perespolyje išsisaugojo gana įdomus bareljefas. Jame pavaizduota zaoriečių šventė naujų metų (Navzur). Tai štai, kas įdomiausia, kad tuo simboliu yra „amžinai kariaujantys tarpusavyje" jautis (Dešinė būtybė) ir liūtas (Kairinė būtybė). Senovėje egzistavo sakmė, kad atitinkamas dienas metuose, jų jėgos tapdavo vienodomis.

R. Teisingai, ko pasekoje ir pradėjo tuos simbolius rišti prie saulės lygiadienių. Nors visa tai turi visiškai kitokią potekstę... Slapta, žinių apie keturias žmogaus būtybes, prasmė buvo įdedama į ekvivalentišką kryžiaus supratimą.

A. Kryžius, daugelio šiuolaikinių žmonių vaizduotėje, susijęs tik išskirtinai su viena pasauline religija – krikščionybe. O tos religijos tarnautojai, savo ruoštu, daro viską, kad žmonės nesidomėtų daugiau apie tai. O juk kryžius, labai senovinis simbolis ir atsirado jis žymiai anksčiau už tą religiją. Kryžių ir jų modifikacijų atvaizdai buvo žinomi dar nuo paleolito laikų. Paimti pavyzdžiui dvidešimties tūkstančių metų senumo Šove oloje (Prancūzija), kuris puikiai išsisaugojo požemio mikro klimato dėka.

R. Reikėtu pažymėti, kad tie radiniai buvo aptikti palyginus neseniai, o kiek dar tokių vietų šiandiena yra nežinoma žmonijai. Bet panašūs artefaktai yra vertingi tik tada, kada žmonės supranta tikrą tų simbolių reikšmę, o ne šiaip sau žavisi „nuostabiu senoviniu meniškumu", surišant tuos pažymėjimus su žmogišku protu ir šiuolaikinėmis religijomis.

Skirtingos kryžiaus variacijos, simboliškai reiškė įvairias papildomas žinias, prie pagrindinės jo traktuotės. Pavyzdžiui, jei kryžiaus galuose buvo trys apskritimai, tai nurodydavo, apie trimatį pasaulį, kuriame yra žmogus, arba skaitmeninę reiškinių charakteristiką, kurie buvo žymimi papildomu ženklu ant kryžiaus. Jei apatinė kryžiaus dalis, atitinkanti Užpakalinę būtybę, buvo pailginta (taip vadinamas ilgas ar lotyniškas kryžius), tai reiškė dėmesio akcentą, koncentraciją į užpakalinę būtybę (pastovios kančios, priminimas praeities, Sielos apsunkinimas, kaltės jausmo stimuliavimas, nuoskaudos). O kaip tu jau žinai, kada žmogus yra Gyvuliško prado būsenoje, toks Užpakalinės būtybės aktyvavimas – tai, iš esmės, pastovus depresijos, baimės, savi graužos stimuliavimas.

A. O juk tikintiems, krikščionybėje, būtent pririšamas tokios formos kryžiaus nešiojimas, kaip atsieit Kristaus kančių simbolis. Tai kaip čia gaunasi, vietoje Meilės Dievui, žmones netiesiogiai sužieduoja, ant savo minčių, apie savo kančias, praeitį, mirtį? Kitaip sakant, tuo simboliu, pas žmones pasąmoningai stimuliuojamas, aktyvuojamas negatyvas, susijęs ne su kieno nors, o su jų pačių praeitimi? Juk tai ne kas kita, o Užpakalinės būtybės aktyvavimas.

R. Tai kaip tik ir yra vienas, iš manipuliacijos ženklais šventyklose, momentų. O šiuo atveju, ne tik padarytas akcentas į užpakalinę būtybę, nes kaip taisyklė dar, ant tokių kryžių užpakalinės pusės daromas užrašas INRI (Iesus Nasareus Rex Iudaeorum), kas reiškia Jėzus iš Nazareto, caras visų judėjų.

A.Tai čia dar į tikinčių pasąmonę įgrūdama atitinkamos tautos viršenybė jiems...O kodėl čia nėra Sielos, ar Meilės Dievui simbolių?

R. Kaip jie pateiks tokius simbolius, jei jų tikslai ir užduotis, atitinkamai tų talmudų, yra visiškai kitokie? Pas juos tik teorijoje, dėl masių, sakoma apie gelbėjimą, o praktiškai pati matai kas darosi.