A.Taip, jau yra masė patvirtinimu, įvairiose planetos vietose rastų artefaktų dėka, liudijančius apie ypatingą žmonių santyki su tuo, panašiu į „vabalą" ženklu ir analogiškų jam moteriškų deivių vaizdavimu. Tik keisti dalykai vyksta moksle šiai dienai: dvasiniai aspektai šių artefaktų,praktiškai nenagrinėjami, daugelis paaiškinimų suvedama į materialinius supratimus, lygtais specialiai pažeminamas dvasinis jų reikšmingumas ir tų simbolių rolė įvairiose pasaulio tautų kultūrose. Pavyzdžiui, mokslininkai dažnai susiduria su deivių pavaizdavimo artefaktais, užsuktomis spiralėmis, arba su išverstais puslankiais, vietoj kojų,(arba gyvatukais, susisukusiais spirale). Bet, praktiškai visus tokius radinius, jie priskiria "varlės pozoje gimdančiai moteriai" arba „antropomorfinėms būtybėms, asocijuojančioms vaisingumą ir demonstruojančios gimdančia, varlės pozoje, moterį". Vienu žodžiu, visus aiškinimus suveda tik į materialų supratimą į materialius aspektus, be dvasinės sudedamosios.

R. Na žinoma, kokia žmonių pasaulėžiūra, tokios ir išvados. Jeigu šiuolaikiniai žmonės daugiau skirtų dėmesio tikram dvasiniam savęs tobulinimui, jie tada geriau suprastų praeities žmonių rūpesčius, dėl savo dvasinio vystymosi. Pateiksiu paprastą pavyzdį. XX šimtmečio 60 metais, centrinės Turkijos pietinėje dalyje, atrastas Čatal Hiujukas – neolito miestas, Anatolijos plokščiakalnio pietuose, 50 km į pietus nuo Konijos, datuojamas VII tūkstančiai metų iki mūsų eros, o po juo dar dvylika sluoksnių, taip sakant kultūrų, kurios egzistavo iki to laiko, statybinius horizontus.

A.Taip, moksliniam pasauliui tai buvo sensacingi atradimai. Pagal mokslininkų paskaičiavimus, tame senovės mieste galėjo gyventi apie 7000 žmonių vienu metu.

R. Visiškai teisingai. Ten beveik kiekviename name buvo aptikta ypatingas kambarys. Mokslininkai sąlyginiai pavadino jį „šventykla", o kalbant mūsiškai, tai buvo dvasinių praktikų užsiėmimas skirtas kambarys. Jį stengėsi įrengti namo centre. Tokio kambario sienos (Ypatingai rytinė ir šiaurinė) buvo išpieštos freskomis, kurių ilgis siekė nuo 12 iki 18 metrų. Bet kas įdomiausia, kas jose buvo pavaizduota: „Deivė" moters išvaizdoje, išsidėsčiusi, jau įvardinto „vabalo" pozoje. (arba kaip vadina mokslininkai – „varlės pozoje").

 Šalia jos gyvūnai ar paukščiai, charakterizuojantys keturias Būtybes, o taip pat simboliai Allato ženklo išvaizdoje.(pusmėnuliai, su rageliais į viršų), rombai, du vertikaliai sujungti trikampiai (smėlio laikmačio principu), du horizontaliai sujungti trikampiai („drugio sparnų" tipu), „grūdų", „bangų" išvaizdos simboliai. Be to, šie simboliai yra pačiose įvairiausios kombinacijose: uždėti vienas ant kito, kai kur padvigubėja, kurtai trigubėja, vaizduojami kaip pozityvas, negatyvas. „Deivę" taip pat piešė  moters-žuvies išvaizdoje, (meditacinis prabudimas ir pasikeitusi sąmonės būsena), (Virgio trigrašis: iš čia matyt ir kilo „Undinės" simboliai. Taigi, viskas ir visur susiję, jei moki skaityti) ir kaip moteris-gyvates (žymint darbą dvasinėse praktikose ir dvasinio prašviesėjimo būseną) ir kaip moterį-paukštę (ryšys su dvasiniu pasauliu). Taip pat, tuose siužetuose buvo ir moterys, nešančios žvejybinius tinklus, kas savo ruoštu nurodė apie grupės, užsiiminėjančios dvasinėmis praktikomis, ženklų  išstatymą.

Dar daugiau, tos freskos atliktos panaudojant spalvas, kurios būdingos Sielai pereinamojoje būsenoje: mėlynos ir žalios (tuos dažus darydavo iš vario rudos), tamsiai ir ryškiai raudona (iš gyvsidabrio tirpalo), geltoną (iš geležies priemaišų), pilką, violetine (iš margano) ir, žinoma, balta spalva. Visa tai, kartu su ženklais ir simboliais rodo į tai, kad žmonės valdė pirmapradėmis dvasinėmis žiniomis. Dar senesniais laikais egzistavo tokia tradicija. Žmonių grupė užsiiminėjo dvasinėmis praktikomis kartu su savo lyderiais – žmonėmis, kurie kokybiškiau už kitus dirbo su savimi ir atitinkamai greičiau judėjo dvasiniu keliu. Meditacinio kambario sienose jie vesdavo užrašus simboliais ir ženklais apie dvasinį darbą, apie žinių įgijimą dirbant duotai grupei. Bet kada lyderis pasiekdavo dvasinio išsilaisvinimo, tai meditacinio kambario sienos buvo padengiamos baltais užtepimais. Naujas grupės lyderis pradėdavo naujus „užrašus", kaip nuo švaraus lapo. Po to, ta tradicija perėjo ir į žmonių visuomenę, kur jau buvo daromas akcentas žmogiškam gyvenimui ir jo įvykiams.

A.Paminėjote apie tai, kad senovėje buvo bangos tipo ženklas?

R. Taip, banga – tai energijos, jos charakteristikų, arba kaip šiandiena pasakytų, energetinio lauko senas vaizdavimas. Jei tai liesdavo pirmaprades dvasines žinias apie žmogų, tai banguotų linijų kiekis nurodydavo į tai, su kokio išmatavimo energijomis dirba dvasinėse praktikose, arba į kokį išmatavimą vykdo perėjimą, tos praktikos metu, arba paprasčiausiai, simbolizuodavo patį darbą nematomame pasaulyje. Buitinėje simbolikoje, banguota linija naudojama upės ar vandens pavaizdavimui. O sakralinėse žiniose, apie Visatą, vanduo buvo kitokio pasaulio simboliu, skirtingo nuo žemiško, todėl dažnai taip atvaizduodavo ir ryšį su dvasiniu pasauliu.

Patvirtinimas to, kad tokiomis dvasinėmis žiniomis žmonės valdė dar gilioje senovėje, galima rasti ir šiandiena. Pagrindiniai simboliai, tokie kaip ratas, kryžius, paverstas kryžius, trikampis, rombas, kvadratas, spiralė, žvaigždė, piramidė, pusmėnulis su rageliais į viršų ir jų modifikacijos yra daugelyje archeologinių artefaktų. Pavyzdžiui, jie yra paleolito laikų užrašuose ant uolų, ant ritualinių neolito laikų indų, ant šventų rūbų atributikos, daiktų, papuošalų, aptiktų laidojimo vietose. Visa tai rodo, kad žmonės savo gyvenime valdė ypatingomis magiškomis, sakralinėmis, dvasinėmis žiniomis.

Paleolito epochos pektrografai: piešiniai ant uolų (Val-Kamonikos lyguma; Šiaurės Italija)

Moteriškos figūros su sakraliniais simboliais – skirtingi Tripolio deivių pavaizdavimo variantai.

Pirmas variantas nurodantis į moterį, pasiekusią Asmenybės ir sielos susiliejimo, išėjimo į septintą išmatavimą, aukšto dvasingumo Asmenybė. Jos krūtinėje simboliškai pavaizduotas  energijų judėjimas čakranų išsidėstymo vietose, susijusiose su gyvybine energija – Prana.  Tai nusako apie tai, kad tas žmogus galėjo pasipildyti savo gyvybinę energiją – Prana, be kenkimo aplinkiniam, kas savo ruožtu, pabrėžia aukštą Deivės dvasinį statusą; ant jos pilvo rombo simbolis, kurio viduje yra kreivas kryžius ir keturi taškeliai – keturios subalansuotos Būtybės (kas taip pat nurodo į tai, kad ši „Deivė" valdė savo Būtybes)

Antras variantas nurodo į dvasiškai išsivysčiusią moterį, bet dar nepasiekusią Asmenybės susiliejimo su Siela, (šeši horizontalūs brūkšneliai, ant jos krūtinės nurodo, kad ji pasiekusi „šešis Dangus", tačiau rombas su kreivu kryžiumi, turi atžymą, nurodančią į jos Kairiosios Būtybės aktyvumą, tai sako apie tai, kad ji dar ne pilnai kontroliuoja savo būtybes)

Trečiame variante moteriška figūra su geometriniu piramidės ornamentu, pažymėjimas visų pagrindinių žmogaus čakranų ir pažymėta Ženklu Allat Ra (Moldova)

Šventa figūrėlė (kurią vainikuoja Allato ženklas) padengta ženklų ir simbolių užrašais, nurodančiais į keturių dalių struktūrą ir kitas žinias. (neolitas centrinis viduržemio jūros regionas)

Atvaizdai ant įėjimo į Įnajaus kapavietės akmeninių plytelių (193 metai mūsų amžiaus, Šandunas, Kinija) nemirtingumo Deivė Si-van-mu, su stilizuotu Allato ženklu, už pečių (sparnų formoje), o taip pat su šoninių Būtybių simbolinėmis figūromis (pagal mitologiją tai – kiškiai, su nemirtingumu letenose) stovintys ant cilindrinių postamentų (trys sujungti postamentai reiškia trečią išmatavimą; pagal mitologiją – kalnų pikai), o taip pat mistinis tigras Bai-chu, patalpintas Užpakalinės būtybės (praeities) vietoje; ant tigro galvos yra Kairioji būtybė, akcentas padarytas būtent į ją, be to, tigro figūra nupiešta judesyje, tai yra parodytas aktyvumas.

Senovės Egipto šventyklų apipavidalinimo įvairios variacijos

a)   šiuo atveju Allat Ra simbolis stovi ant anh kryžiaus

b)   antru atveju anh ženklas pakabintas kaip raktas, duotam dvasinio išsivadavimo simboliui

Ankstyvojo Tripolio keramika, ritualinio dubenėlio ornamentas, nukirsto konuso formoje, su keturių sferų pavaizdavimu, su gyvatuku kiekviename ir šviesiais lankais.

Auksinis medalionas (centrinės Amerikos iki Kolumbinė epocha)

Auksinis pakabukas rūbams (centrinės Amerikos iki Kolumbinė epocha)

Žmogui, su dvasinėmis žiniomis, šie simboliai liudijo daug apie ką ir buvo tuo, kuo dabar yra atversta knyga, parašyta suprantama kalba. Senovės užrašai (palikti ant uolų, sienų, akmens blokų, lubų ir taip toliau), ypatingai tie, kuriuose yra ženklai ir simboliai, nurodantys į konkrečias dvasines praktikas, kaip taisyklė, buvo ir vietos, kur žmonės užsiiminėjo tokiomis praktikomis, nurodymas. Dvasinėms praktikoms vieta buvo parenkama ypatinga, dažnai sunkiai prieinamose olose ar atviruose plotuose. Tiesa, anksčiau panašius užrašus ant uolų, turėjo teisę atlikti tik žmogus, su Žiniomis, kuris turėjo asmeninės patirties panašiose praktikose. Šiandiena tokius senovės žmones, paliekančius panašius užrašus ant uolų, mokslininkai sąlyginiai vadina "paleolito šamanais”. Norėtus atkreipti dėmesį, kad iki šių dienų išsisaugojo netgi tokios vietos, kur buvo vedami ištisų kartų užrašai ir ten tūkstančius metų ateidavo dvasiškai mokytis žmonės...

A.Taip, tokios savotiškos "akmeninės knygos” paliktos ant uolmenų, kiekviena kurių, futbolo aikštės dydžio, mokslininkai randa ir šiandiena. Pavyzdžiui, pektrografai prie Baltosios jūros (Karelijoje Rusija), arba Švedijos Nemforsene (Orgenmanland provincija) ir Tanuma (Boguslene), arba centrinių alpių lygumos Val-Kamonika (Italija), arba Afrikos bušmenų užrašai Drakono kalnuose, arba kalnų plato piešiniai Tasilin-andžer Sacharoje ir taip toliau.

R. Visiškai teisingai. Vėliau tokie simboliai buvo pradėti naudoti žymiai mobilesniame variante, kaip apsaugos, kaip pastovus priminimas apie dvejopą žmogaus prigimtį, apie dvasinio viršenybę. Ir reikia pažymėti, kad jie buvo žymimi, žinant tą reikalą, (koks ir kada, kam, statėsi simbolis), ant krūtinės papuošalų, namų, ritualinių indų, šventų figurėlių, kurios buvo gerbiamos tais laikais, taip, kaip šiuolaikiniame pasaulyje žmonės gerbia religinius atributus.

Taip pat, tokie simboliai buvo talpinami ant atitinkamų daiktų, kaip informacija, užfiksuota ypatingu būdu ženkluose, tame tarpe ir apie tuos įvykius, kurie turi įvykti ateityje, kaip jų vyksmo užstatai. Visa tai, vėliau transformavosi į daiktinę raštvedybą.

Istoriniai artefaktai yra mažai žinomi, kadangi patys žmonės mažai jais domisi.

Dažniausiai tokie simboliai buvo vaizduojami ant akmens, kaip dvasinės patirties perdavimas sekančiai kartai. Tiems, kas ėjo dvasiniu keliu, tos Žinios, užrašai buvo dvasiškai reikšmingi.

A.Tai yra, tiems žmonėms, gyvenusiems prieš tūkstančius metų, dvasinės Žinios buvo žymiai svarbesnės ir reikšmingesnės, nei šiuolaikiniams žmonėms, gyvenantiems vartotojiškame mastymo formate.

R. Visiškai teisingai. Dar prieš dešimtis tūkstančių metų dvasinės žinios buvo labiau vertinamos, nei dabar. Kaip sakydavo Rytuose, tikros brangenybės – tai žinios, kurios visur lydi tą, kuris jas turi.

A.Taip. Kas gali būti svarbiau žmogaus gyvenime nei dvasinis vystymasis? Tai pagrindinis tikslas ir gyvenimo prasmė. Žmogaus istorija, užfiksuota ženkluose ir simboliuose, liudija apie to klausimo svarbą netgi tokiuose tolimuose laikuose, nepriklausomai nuo tų sąlygų, kuriose tada gyveno žmonės. Jiems, dvasinis vystymasis buvo svarbiausiu, materialus gyvenimas – antraeilis dalykas. O dabar? Nauja karta, nors ir gyvena labiau komfortiškesnėse sąlygose, palyginus su senovės žmonėmis, bet vis dažniau pasirenka materialių vertybių pirmenybę, tuščiai sudegina savo gyvenimą, vadovaujantis vartotojiškais visuomenės prioritetais.

R. Dėja yra taip.Tiesa, senovėje tokia informacija buvo užrašoma, kaip svarbios informacijos perdavimas sekančioms kartoms, kadangi viskas šiame gyvenime laikina, apart dvasingumo. Senovėje žmonės geriau suprato, kad gyvenimas šiame pasaulyje per daug greitas, labai greitai baigiasi, dėl įvairių priežasčių, tame tarpe ir dėl gamtos kataklizmų. O tam, kad neprarasti Žinių, jas palikdavo ant "amžino akmens”. Visa tai, kas aukščiau pasakyta, tinka sakralinėms žinioms, ritualiniams užrašams, kadangi, be jų, senovės pasaulyje, kaip ir dabar, egzistavo ir buitiniai kalendoriniai, gimininiai, istoriniai ir kitokie užrašai.

Kai kurie sakraliniai "darbiniai” ženklai (tie, kuriuos aktyvavus, galima įtakoti į nematomo pasaulio fiziką) galėjo būti panaudoti taip pat ir dvasinio žmogaus simboliniam pavaizdavimui, kuris praktikavo tokias žinias, turėjo patirtį ir galė ja pasidalinti su kitais žmonėmis. Anksčiau, iš tikro, viskas buvo paprasčiau ir aiškiau. Tie patys simboliai ir ženklai buvo piešiami ne kieno nors, kam užsinorėjo, o tuo labiau, ne papuošimui savęs, tokio mylimo, kaip tai daro dabar, kaip taisyklė, nesuprantant jų esmės. Senovėje tai atliko žinantys žmonės, pasiekę atitinkamą dvasinio išsivystymo lygį...Tai dabar žmonės, kaip beždžionės, kabina ant savęs papuošalus, su atitinkamais ženklais ir simboliais, net nesuprantant, ką jie realiai reiškia ir kaip veikia į jų pasąmonę. Jiems svarbiausia, kad tai "kietai atrodo”, brangu ir kaimynas žiūrėtų su pavydu.

Tai dabar, kai kurie neatsakingi politikai ir valstybiniai tarnautojai vėliavose, miestų ir šalių herbuose, stato tuos simbolius, kuriuos dažniausiai jiems pakiša "laisvieji mūrininkai”. Jie net nesusimasto,  kodėl "laisviesiems mūrininkams” taip svarbu išstatyti "savus” ženklus ar simbolius tame regione. Tarnautojai nesupranta koks skirtumas tarp vieno ar kito ženklo ir kokias nelaimes sukuria su savo "nekaltu elgesiu”, pasmerkiant savo liaudį (tame tarpe ir savo šeimas), papildomoms kančioms. Tokiems žmonėms sistema, paklusni materialiam Protui, nustatė atitinkamus prioritetus – pinigai ir valdžios siekimas, kad žmogus daugiau apie nieką niekada, išskyrus tai ir negalvotų.

Tik dabar įvairių religijų vadovai, pamėgdžiojant praeities tradicijas, apsirengia šventiniais rūbais, papuošia save brangiais metalais, akmenimis, atributika, kuriuose įamžinti įvairūs simboliai. Bet daugelis iš jų turi tik skurdžias paviršutiniškas žinias, apie tų "ornamentų” ir simbolių reikšmę, apsiribojant tik siaurais savo religinės koncepcijos rėmais, net nesidomint, apie žymiai senesnius tų ženklų ir simbolių panaudojimus, įvairių tautų dvasinėse kultūrose ir tikrąją jų paskirtimi. Bendrai, tai šiandiena daugiau tapo tik turtinga išore ir tuščiu vidumi. O anksčiau, tik prieš kokius tai 8-12 tūkstantmečių, viskas buvo visai kitaip, su prasme: kuklia, bet daug apie ką pasakančia išore (ženklas, simbolis) ir turtingas dvasinis vidus. Bendrai, reikia pažymėti, kad žmonėms, kurie tais laikais gyveno, simbolikos žinojimas jiems buvo ant tiek svarbus ir natūralus, kad jie net negalėjo įsivaizduoti, jog tokias vertingas žinias galima kada nors užmiršti ar prarasti.

A. Jūs minėjote, kada visuomenė daugiau pradėjo linkti savo pasirinkimuose materialaus mastymo pusėn,  viską kas paprastą pradėjo keisti sudėtingu. Ženklai ir simboliai buvo aiškinami sudėtingiau ir sudėtingiau, papildant tai nuo proto.

R. Taip iš tikro. Kai dėl kažkokių tai priežasčių (gamtos stichijų, epidemijų ir tt.) nutrūkdavo dvasinių žinių perdavimas, arba įvykdavo jų modernizacija, tarp tautų, nuo žmogiško proto, tai sekančios kartos tų žinių jau nebe suprasdavo. Tą informaciją žmonės traktavo nuo savo proto, tiesiogine prasme, nuo turimos buitinės patirties. Tai yra dar vienas momentas, kuris prisidėjo prie žinių iškraipymo ir klaidingo jų išaiškinimo dabar.

A.Tyrimų, skirtų 12 tūkstančio metų senumo kultūros sluoksniams, žinoma yra mažoka ir tie patys dažniau atsitiktiniai. Bet nuo XI- VII tūkstantmečio, prieš mūsų erą, artefaktų, ypatingai susijusių su ženklais, susikaupė pakankamai daug.

Tai štai, nagrinėjant skirtingus kultūrinius sluoksnius, gerai yra atsekama, nuo kokio periodo vienoje, ar kitoje tautoje prasidėjo tas taip vadinamas "posūkis” į materiją. Sluoksniuose, priskiriamuose giliai senovei, mokslininkai rasdavo daugiau pasaulinio žmonių gyvenimo pėdsakų.  Nelygybės, tarp žmonių, požymių nebūvimas, o svarbiausia – liudijimai, apie dvasinių žinių visuomenėje prioritetus. Į tai nurodo daugelis artefaktų, su ženklais ir simboliais. Pavyzdžiui, gyvenamųjų būstų liekanos, su sodriu sienų išpiešimu, medalionai, grafiniai simboliai, ritualinių indų šukės su ženklais, keramikos gaminiai, su turtingais ornamentais, morfologinių siužetų pagrindu, moteriškos molinės skulptūrėlės, su sakraline simbolika ant jų. O štai jau vėliau, pagal laiko skalę, sprendžiant pagal laidojimo palaikus, atsiranda pakankamai daug ginklų, papuošalų iš aukso, sidabro, brangakmenių. Įvyksta žymus visuomenės susisluoksniavimas: atsiranda daug vargingų kapaviečių, vienetinės turtingos, po to visas sluoksnis Žynių ir karių, palaidotų auksiniuose papuošaluose, su ginklais. Tuo labiau, jei anksčiau buvo paprastas apsikeitimas prekėmis bendruomenėje, be ypatingo poreikio ką nors kaupti sau (kadangi vertybės buvo visai kitokios, ne materialinio charakterio), tai vėliau atsiranda auksas, pinigai, prasideda prekyba, su nuokrypa į materialinių turtų kaupimą, atskirų žmonių tarpe, atsiranda atitinkamas visuomenės išsisluoksniavimas, politinių ir ekonominių valdymo sistemų atsiradimas. Tai yra atsekamas civilizacijos "nuokrypis” į materialaus mastymo pusę. Pavadinčiau tiksliau, į Gyvuliško prado dominavimo pusę, tuo pagrindu valstybių sudarymas, vergovės atsiradimas ir taip toliau.

Ir dar, kas mane labai stebina, tai kaip įvairių "civilizuotų” šalių mokyklinėse bendro lavinimo programose viso labo tik užsimenama informacija, apie žmonijos visuomenę pradedant nuo V tūkstantmečio iki mūsų eros, įvardijant tą periodą "prieš istorija” ir iš esmės aprašant tik buitį, materialines gyvenimo sąlygas, moksle taip vadinamų "iki istorinių žmonių”. O dvasinę žmonių pusę, pateikia kaip primityvų tikėjimą, į magiją, dvasias, Sielos egzistavimą žmoguje, mistinius pasaulius anapus ir juose esančius Dievus. Bet juk ir anksčiau buvo pakankamai daug įdomaus ir reikšmingo. Kodėl nutyli apie tai?

Mituose ir legendose tautų, geografiškai nesusijusių, minima, kad vietinius gyventojus, viso to (sėslaus gyvenimo būdo, namų statybos, gyvūnų prijaukinimo ir panaudojimo ūkyje ir tt) išmokė "žmonės iš dangaus”, iš kur ir atsirado tikėjimas, kad gamta ir žmonių gyvenimu valdo ypatingos aukštesnės būtybės. Būtent tuo periodu pradėjo masiškai atsirasti ženklai ir simboliai ant ritualinių indų paviršių. Nors tie ženklai ir simboliai (faktiškai vieni ir tie patys) buvo pirmapradžiai žinomi žmonėms, gyvenantiems skirtinguose kontinentuose, apie ką ir liudija tie patys piešiniai ant uolų.(petroglifai). Ženklus rado netgi ant uolų, kurie buvo nupiešti prieš 35 tūkstančius metų.

R. Kaip jau ir sakiau, tie ženklai ir simboliai buvo visuomenėje pirmapradžiai.

A.Taip ir tas akivaizdus faktas, atkakliai ignoruojamas, matyt dėl Žinių trūkumo, tokiuose esminiuose civilizacijai klausimuose. Tripolio kultūra, apie kurią minėjote, egzistavo VI-III tūkstantmečiai iki mūsų eros senovės Europoje.(dabartinės Moldovos, Ukrainos, Rumunijos teritorijose). Rumunijoje ji žinoma kaip "Kukuten” kultūra (pagal artimiausios gyvenvietės kur buvo aptikti pirmieji archeologiniai radiniai, pavadinimą). To periodo kultūriniuose sluoksniuose aptikta daug keramikos, su sakraline ženklų simbolika. Indai buvo dviejų rūšių: ritualinė – su ženklais ir simboliais ir buitinė – paprasta, be piešinių.

Tripolio civilizacijos ženklai ir simboliai (VI-III tūkstančiai iki mūsų eros)

Tose gyvenvietėse, taip pat, buvo aptikta nemažai moteriškų skulptūrėlių, su išpjaustytais ant jų ženklais ir ornamentais, kas liudija, apie tų tautų moteriško prado gerbimą. Tokių pat vaizdinių ir statulėlių buvo aptikta ir kitų tautų archeologiniuose radiniuose, taip pat, su sakraliniais simboliais, moteriškomis statulėlėmis, su ženklais. Rasdavo šalia palaidotų moterų-šamanių, valdžiusiomis sakralinėmis žiniomis savo gyvenime.Tai liudija apie tai, kad tose visuomenėse, moteris vaidino labai svarbų ir aktyvų vaidmenį dvasiniame gyvenime, ritualinėse apeigose, kad senovėje žmonės gerbė būtent moterišką, dievišką pradą.

R. Taip ir tyrėtu būti harmoningoje, dvasiškai išsivysčiusioje visuomenėje. Kadangi moteriškas pradas, dvasiniu atžvilgiu – tai ir yra Allato kūrybinių jėgų pasireiškimas...

 Senovės Europos simbolika

(V-III tūkstančiai metų iki mūsų eros) pateikta į vairių tautų: pietų Europos, Vengrijos, Rumunijos, Serbijos, Bulgarijos) centrinės Europos : Rusija, Vokietija, Čekija, Slovakija, balkanai, Graikija, baltijos kultūros,(šiuolaikinėse Lietuvos, Latvijos, Estijos teritorijose, šiaurės Baltarusija, Pskovo sritis), Austrija.

Kas man įdomiausia, vidurio uralo teritorijoje aptikta "pati seniausia medinė skulptūra” – "Didysis Šigirio idolas”. Kurio kūnas padengtas geometriniu ornamentu. Pati skulptūra datuojama 9,5 tūkstančiai metų.

R. Ant taip jūsų vadinamo archeologinio idolo, taip pat yra informacija, apie septynis išmatavimus (schematiškas žmoniškų veidų pavaizdavimas). Be to, septintas išmatavimas, kaip viršutinis (dvipusis) vadovaujantis veidas, o šeši išmatavimai – šešiais reljefiniais "veidais”. Trys  ant priekinės pusės simbolizuoja trimatį pasaulį, o trys veidai kitoje pusėje, simbolizuoja nepasiekiamus paprastam žmogui išmatavimus (ketvirtą, penktą, šeštą).

A.Mokslininkai iki šiol ginčijasi, ką tai galėtų reikšti. Štai ką reiškia pamesti raktą pirmapradėms Žinioms. Surasti artefaktus, suranda, bet suprasti juos ir paaiškinti, perskaityti simbolius ir ženklus nesugeba.

Hadžiralo kultūros simboliai (VII – V tūkstančiai metų iki mūsų eros, Vakarų Azija)

Čatal-Hiujuk kultūros simboliai

Kas įdomiausia, tais laikais nebuvo net požymių susisluoksniavimo, arba kokios nors užuominos, apie moterų ir vyrų nelygybę, dėl lyderiavimo dvasinėse, socialinėse ar buitinėse visuomenės sferose. Tiesa, įdomus to kultūrinio sluoksnio radinys – moteriškos dievybės skulptūra, ant kubo sosto, šoninės rankos kurios padarytos dviejų liūčių išvaizdoje. Vėliau, tą pati galima pastebėti ir Senovės Egipte – tuos pačius liūtus, kaip šoninių Būtybių simbolius, jaučio galvą, kaip savotišką senovinę tų žinių interpretaciją.

R. Taip, senovės tautoms, gerbusioms jautį, kaip šventą gyvūną, iš tikro buvo charakteringas toks asociatyvus tų žinių aiškinimas. Tiksliau sakant, tą patį jautį, karvę, gyvatę ir kitus gyvuliško pasaulio atstovus, apie kuriuos kalbėjau, žmonės padarė šventais, tik dėl to, kad kažkada jų pavyzdžiu, ateinančioms kartoms, asociatyviai buvo pasakojama, apie nematomą žmogaus pasaulio struktūrą. Tas pats liečia ir augalinį pasaulį. Patys gyvūnai, ropliai ir augalai, čia visai ne prie ko. Tai tas pats, kas paimti obuolį ir sulyginti jį su Sielos forma, perėjimo būsenoje. Galima sakyti, kad siela tokia pat apvali, kad jos apvalkaluose yra geltona ir raudona spalvos. Kaip obuolys noksta saulės spinduliuose, taip ir Siela, vaizdžiai sakant, sunoksta, kada žmogus dvasiškai tobulėja. Tai štai, jei dvasinė tų Žinių sudedamoji bus pamesta, tai sekančioms kartoms, obuolys taps šventu vaisiumi, kuris bus garbinamas, kadangi apie jį buvo užrašyta šventuose protėvių tekstuose. Šitaip Gyvuliškas protas ir materializuoja viską dvasiška, žmogiškoje sistemoje, kad nustatyti savo valdžią.

Anksčiau, bazinės dvasinės praktikos, kaip principe ir dabar, buvo aiškinamos vos ne ant pirštų. Tai yra, imdavo paprastus asociatyvius trimačio pasaulio pavyzdžius, suprantamus žmogui buitiniame lygyje. Tai buvo būtina tik tam, kad jis galėtu įsisavinti ir suvokti pirminius dvasinio darbo etapus. Tolimesniame jo dvasiniame vystymesi toks būtinumas atkrenta, kadangi žmogus įgauna asmeninę patirtį būdamas nematomoje realybės pusėje (dvasiniame pasaulyje). O tą realybę neįmanoma paaiškinti žmogiškais žodžiais, todėl dvasingi žmonės supranta vienas kitą be žodžių. O tie, kurie dar nebuvę toje pusėje, visą laiką bando logiškai įsisąmoninti tai, kas galima suprasti tik jausmais. Tokiems ir buvo duodama tokios grubios materialaus pasaulio asociacijos.

Tai štai, grįžtant prie jaučio vaizdinio "šventos simbolikos”. Senovės asociacinėje traktuotėje, jaučio akys, buvo asociatyvus šoninių Būtybių vaizdavimas, pailgintas snukis, su burna (kalbančia, tiksliau mūkiančia apie praeitį) – Užpakalinę Būtybę, o viršutinė galvos dalis, su lanko formos ragais, nukreiptais į viršų – Priekinę Būtybe, pusmėnulio formoje,su rageliai į viršų (Allato ženklas), kaip galimybės, išėjimo į kitą pasaulį, simbolis. O štai, ant jaučio kūno, paprastai talpindavo apskritimo simbolį, į kurį įrašydavo šešias linijas, kaip žvaigždę, su šešiais spinduliais. Paskutinioji, yra šešių išmatavimų simboliu, kur vyrauja Gyvuliškas protas. O jeigu šeši žvaigždės spinduliai atrodė kaip paverstas kryžius, perkirstas horizontalia linija, tai kaip tik, tie du horizontalūs spinduliai (minusai) nurodė dar į tai, kad žmogus kontroliuoja Šonines Būtybes, arba atvirkščiai, į jų aktyvumą, priklausomai nuo papildomų ženklų. Kalbant apie kūną, pagrinde darydavo akcentą į pilvą, kaip asociatyvų Gyvuliško pasaulio vaizdinį, arba į nugarą, kaip asociatyvų supratimą (nešančios) materialaus pasaulio konstrukcijos. Tose vietose ir statė atitinkamus ženklus. Vėliau, kai atsirado religija, kaip valdžios ir valdymo institutas, prasidėjo totalus senų tikėjimų naikinimas, jaučio simbolį vieni Žyniai pateikė kaip "šventą vaizdinį” žmonių garbinimui, tuo pačiu nuslepiant tikras žinias, kiti žyniai, kovoje už valdžią, traktavo jautį, kaip neigiamą vaizdinį, kartu su tomis žiniomis, kurias jis vaizdavo.

A.Toks pakeitimas į šventą vaizdinį ir šiandiena atsekamas šiuolaikiniuose tikėjimuose. Tokiose religijose, kaip induizmas, džaidizmas, zoroastrizmas, iki šiol karvė laikoma šventu gyvuliu. Jos mėsos vartojimas induizme yra tabu, o anksčiau, pirmaisiais mūsų amžiaus šimtmečiais, karvės užmušimas buvo vertinamas kaip sunkiausias nusikaltimas, kas buvo baudžiama mirtimi. Aš jau nekalbu apie tai, kad visi tų gyvulių produktai ir išmatos, tose religijose laikoma "šventais ir išvalančiais”, "panacėja, nuo visų fizinių ir dvasinių negalių”. O kas liko iš dvasinių žinių? Praktiškai nieko, tik bendra filosofija ir ta pati su materialumo nuokrypa, paprasto gyvūno garbinimu. To pasekoje, ištisos žmonių kartos, vietoje to, kad realiai dirbi su savimi dvasiniame plane, garbina paprastą  kanopinį gyvūną.

R. Taip, Gyvuliškas protas stiprus savo pakeitimuose.

A.Kaip vis tik greitai jis įgyvendina savo pakeitimus žmogaus sąmonėje ir ant kiek ilgai visa tai išsisaugoja žmonių visuomenėje. Visos tos senovinės kultūros, egzistavusios toje pačioje Eurazijos teritorijoje, liudija apie tai, kad žmonės turėjo dvasines žinias, kurios jiems buvo svarbiau nei buitinis gyvenimas. Be aukščiau paminėtų kultūrų yra ir visa eilė kitų, turėjusių senovėje tuos pačius ženklus ir simbolius.(Turkijoje, Irakas, Pakistanas) Nuo Europos iki Sibiro, nuo Afrikos iki Azijos. Visur galima rasti panašią grafinę simboliką.

R. Pasakyčiau netgi daugiau, atkreipk dėmesį į tai, kad tokių ženklų ir simbolių gausybė yra būtent tuose rajonuose, išsidėsčiusiuose pakankamai arti tų senovėje reikšmingų vietų, dvasine prasme. Aš turiu omenyje tas vietas, kuriose, savo laiku, dvasingi žmonės, turintys atitinkamas žinias, aktyvavo atitinkamus darbinius ženklus, kurių poveikio jėga išsisaugojo tūkstantmečiams.