R. Štai kitas žinių perdavimo pavyzdys, per piramides. , Kelių tūkstančių metų laikotarpiu, vienas iš  švenčiausių įrenginių Rytuose  yra, taip vadinamos piestos, iš sanskrito tai "kalvos, paaukštinimai, žemės ir akmenų krūva”. Jas suręsdavo ant karalių, ar vadų kapaviečių, pamėgdžiojant žymiai senesnes kapavietes, vėliau, iš vis, jas naudojo kaip religijų įrenginius, "dvasinių žinių” saugyklas.

Reiktų pažymėti, kad skirtingose šalyse jos buvo vadinamos įvairiai, bet visose jų galima pamatyti vieną ir tą pačią žinių, ženklų ir simbolių  sudedamąją: kvadratų, kubų, kaip taisyklė, piramidžių viršuje visada su pusmėnuliu, rageliais į viršų ir ratu virš jo, tai yra "Allat Ra” ženklu.

A. Taip, nenuostabu, kad turint tokias viršūnes, piestos laikomos suteikiančiomis "teigiamą įtaką supančiai aplinkai” įrangomis.

 Rytų architektūros įranga – piesta.

Pateikti sekantys simboliai: trys apatiniai laiptai – trimačio išmatavimo simbolis; kvadratas, ant kurio išdėstyta piramidinė konstrukcija (keturi laipteliai reiškia – 4,5,6 ir 7 išmatavimus); po to seka dvasinės transformacijos simbolis, 13 žiedų, lotoso žiedas ir pagaliau visą įrangą vainikuoja "Allat Ra " ženklas.

R. Tiesa, budizme į tą senovinį architektūrinį statinį jau pridėta savo detalių, nuo žmogiško proto – virš "Allat Ra” ženklo dar įstatydavo architektūrinį "brangakmenį”.

A. Na taip, nes jis toje religijoje ir simbolizuoja "nesunaikinamą proto prigimtį ir visų norų įgyvendinimą”, "mistinę jėgą”.

R. Tai štai, visame pasaulyje visa ta piramidinių statinių simbolika vaidino svarbų vaidmenį dvasinių žinių perdavime, per monumentinę architektūrą, pradedant nuo dvasinių praktikų, Sielos pažinimui ir susiliejimui su ja, baigiant ypatingomis Žiniomis ir darbiniais ženklais, atneštais į pasaulį visam žmonijos vystymuisi iš Šambalos.

A. Šiandienai, tų visų seniausių simboliu reikšmės daugumai žmonių prarastos, lygiai taip pat, kaip ir dvasinės žinios. Senovės tautoms (pavyzdžiui indėnams, egiptiečiams, arabams, graikams) piramidės išvaizdos daiktai jau buvo tapę religinio nuolankumo objektais, pagal sakmes, apdalinti magiškomis galiomis. O apie mūsų laikus ir kalbėt nėra ką.

R. Paprasčiausiai, šiuolaikiniai žmonės jeigu ir susiduria su tokia informacija, tai jie nesusimasto daugiau, nei jiems apie tai pateikia skelbėjai, nuo Žynių ir politikų.

A. Taip. Jeigu išnagrinėti "efektus”, lydinčius meditaciją "Piramidė”, su tuo rimtai dirbančiam, tampa suprantama, kodėl įvairios tautos, įvairiais laikais įvardijo piramidę kaip centru ir kaip šventu kalnu, kaip ugniniu altoriumi, šventa vieta. Turint duotos dvasinės praktikos patirtį, nesunku suprasti tuos, kurie tokiomis asociacijomis kadaise bandė paaiškinti ateinančioms kartoms šios praktikos dvasinę esmę.

R. Nesunku suprasti, kadangi turi dvasinę patirtį. O daugumas šiuolaikinių žmonių netgi nežino apie savo Sielos egzistavimą, nekalbant jau apie dvasines praktikas, savęs pažinimui. Nors šios žinios, iš esmės, yra netgi svarbesnės žmogui, nei tos apie maistą ir kitas būtinas sąlygas egzistavimui fiziniame kūne. O nežinojimas veda prie nesupratimo, prie elementaraus dvasinės informacijos aiškinimo nuo proto. Tokio tiesioginio iškreipino, nuo Gyvuliško prado, rezultate, žmonės ir ieško savo dvasingumo išorėje. Ieško ko tik nori: kalnus, šventas vietas, religinius įrenginius, vietoje to, kad pažinti save, savo Sielą. O kas iš to gaunasi?

Šiandiena daugumai žmonių yra pasiekiami tik atgarsiai, nuo tokios dvasinės praktikos, kuriuos jie priima kaip atskirą supratimą...

Ir tai, kaip filosofiją, apdirbtą žmogišku supratimu. Tie atgarsiai įėjo į filosofinę-religinę supratimų kategoriją, apie bendrą centrą (tame tarpe ir žmogaus būtybės) skirtingose pasaulio tautose. Tik Siela, įkalinta žmogaus kūne, vadina skirtingai: Dievo artumo vieta, dvasios, Aukščiausiojo buvimo, nepasireiškusios būties, šerdis, ramybės taškas, apie kurį viskas sukasi; susisiekimas tarp pasaulių, kelionė į daugybę ir grįžimas prie vienio, turinčio visų galimybių išraišką; amžinas "čia ir dabar”, švarus egzistavimas; rojus; Šventa vieta; absoliuti realybė.

Dar daugiau, skirtingose religijose pradėjo rašyti tą filosofiją kiekvienas savaip.

Bet juk tam, kuris pasiekė dvasinių aukštumų, nebereikia žodžių, kadangi žmogus įgauna to reiškinio vidinį, dvasinį pačios esmės supratimą. Tame pačiame budizme, "dvasinis centras” reiškia Nirvaną, Prašviesėjimą. Tiesa, kaip jau pasakojau, šioje religijoje atitinkamose vizualiose meditacijose naudoja mandala (verčiant iš sanskrito – "ratas, apskritimas”)- su schematiškai pavaizduota geometrine kompozicija, arba konstrukcija, simbolizuojančią dvasinę kosminę Visatos tvarką,  kaip artėjimą prie dvasinio centro, duodančio prašviesėjimo aiškumą. Bet kokios ji yra formos? Paprastai tai kvadratu apribotas ratas, arba trikampiai, dažniausiai su viršūne į apačią, su centriniu simboliu (ratu) centre. Kaip taisyklė, ji padalinta į keturias dalis, arba į tokį dalių skaičių, kuris dalinasi iš keturių. Arba paimti jantrą (iš sanskrito kalbos – "amuletas”, "magiškas piešinys”) esantį paprasčiausia mandalos forma. Tai schematinis vaizdinys iš geometrinių figūrų, kuris naudojamas induizmo, budizmo meditacinėse praktikose, kad sustiprinti vidinę koncentraciją, meditacijos metu. Kaip taisyklę, tai į kvadratą įpiešti ratai, trikampiai, simbolinis lotoso pavaizdavimas, taškas (centras, nulinis taškas). Vėlgi, jei kalbėti apie monumentalių statinių simboliką, tai daugumas budizmo, induizmo architekturinių išplanavimų, iš esmės, yra jantros.

Rato formos mandala su tašku centre, keturių briaunų nupjauta piramide, su šešiais laipteliais

kali-jantra ("kala” iš sanskrito reiškia "laiką”; reiškia sukimąsi) induizmo mitologijoje reiškia visatos ciklinius kūrimus ir griovimus, laiko sukinį, kaip Sielos persikūnijimų ir likimo subjekto.

Bendrai, tai reiktų pažymėti, kad kvadratinė struktūra, nurodanti senovinę dvasinių žinių simboliką, išreikšta ir šventyklų, priklausančių kitoms religijoms, architektūriniame jų planavime. Pavyzdžiui senovės Kinijos vienuolynai savo pagrindu turėjo arba kvadratą, arba ratą. Ta pati, visiems žinoma "Dangaus šventykla”. Pagal planą, padalinta į dvi dalis: viena kvadrato formos (Žemės simbolis; žemiškų jėgų), kita – apvali (ratas – dangaus simbolis; dangaus jėgos). Kinijoje iki šiol kvadrato ir rato (Žemės ir dangaus) simbolizavimas kartu išreiškia idealiai subalansuotą (dvasiniame plane) žmogų. Kitas pavyzdys, musulmoniškų mečečių forma, Kaaba Mekoje, taip pat yra kvadratai arba stačiakampiai...

A. Taip, jūs kažkada apie tai šnekėjote, kaip ir apie krikščioniškas šventyklas. Krikščioniškus kvadrifolijus ("keturlapis”, nuo lotyniško žodžio "quadri” – "keturis kart”, "folium” – "lapas”) – kryžiaus-kupolu tipo šventykla, kurios keturios atšakos baigiasi kupoliniais užapvalinimais, reiškiančiais "dangaus skliautą”. Minėjote, kad tokių šventyklų graikiškas pavadinimas – tetrakonh ("keturlapis” nuo graikiško "tetras” – "keturi” , "konhe” – "kriauklė”, "sūkurys”, "tas, kas užsuktas spirale”). Tokie statiniai buvo populiarūs senovės Rusijoje, Bizantijoje, užkaukazėje (Armėnija, Gruzija), Persijoje (Irane), Indijoje ir kitose senovės valstybėse. Pradžioje, altorius buvos statomas kryžiaus formos statinio centre, tai yra, po centriniu didžiuoju kupolu, cerkvių viduryje. Tik vėliau jis buvo perneštas į vakarinę pastato dalį.

 Kvadrifolijos pastatas, kryžiaus-kupolo šventykla.

Kryžiaus vidurys šventykloje kaip tik ir simbolizavo tą "brangų perlą kriauklėje”, kurį visi senovės Rytai žinojo kaip Siela...

 Arkangelo Gabrieliaus ir Mergelė Marijos simboliai:

mergelės Marijos simbolis

Centrinis kryžius – dievo motinos (Marijos), čia ženklas "Allat Ra” –  Jėzaus Kristaus atneštų žinių iš dangaus simbolis, taip pat ir dvasinių Žinių perdavimą, per Arkangelo Gabrieliaus žinutes.

Toks kryžius – ištisa knyga žmonėms, pašvęstiems į dvasinių Žinių paslaptis ir į tikrą Kristaus mokymą. Jis yra asmeninis Mergelės Marijos simbolis, kaip Jėzaus mokinės, kuri dar būdama gyva pasiekė dvasinio išsilaisvinimo ir pasiliko padėti žmonėms, netgi po savo fizinės mirties. Pačiame svarbiausiame centriniame kryžiuje, buvo dar ir viršūnė, pusmėnulio su rageliais į viršų ir ratu virš jo, tai yra darbinis "Allat Ra” ženklas. Tas išskirtinis ypatumas nurodė į tai, kad šis mokymas buvo pateiktas iš Dvasinio pasaulio, duotuoju atveju, Jėzaus Kristaus, kaip aukščiausios Dvasinės Būtybės, aplankiusio šį trimatį pasaulį įsikūnijus į žmogišką kūną. Taip pat, tai nurodo ir į ypatingą Arkangelo Gabrieliaus, kaip Dvasinės Būtybės, suvaidinusios svarbų vaidmenį tikrų dvasinių Jėzaus Žinių platinime ir dvasiniame Marijos palaikyme. Dar daugiau, visa tai liudija apie Žinių lygį tų, kas inicijavo duotojo darbinio ženklo pastatymą, ant centrinio, Kijevo Rusijos šventyklos, kupolo. Tuometiniams religiniams Žyniams ir tikintiesiems buvo pateikti paprasti paaiškinimai, kad visa ši simbolika bus suprantama slavų tautoms, įskaitant jų tradicinius simbolius.

A. Taip aš rašiau apie tai, kokią svarbią rolę suvaidino Arkangelas Gabrielius ir apie Tikrą Jėzaus mokymą, apie Jėzaus ir Marijos istoriją, apie tai, kad tikrą dvasinį mokymą Jėzus perdavė savo mokinei – moteriai vardu Marija, kuri dar būdama gyva pasiekė dvasinio išsilaisvinimo nuo reinkarnacijų. Kad būtent ji ir turėjo vadovauti Jėzaus mokymo šventyklai. Bet dėl to, kad Mokymas buvo iškreiptas (dėl žmonių intrigų, siekiančių valdžios, ir jų perdarymo iš pagrindų, formuojant religiją), šiandiena toms šventykloms vadovauja išskirtinai vyrai, Mergelės Marijos vaizdinį, iš esmės, šiandiena sieja su Jėzaus motina, kurią vadina dievo motina. Bet tai nė kiek nemažina dvasinės jėgos, to kūrybinio dieviško moteriško prado, kurio dėka žmonės, trokšta dvasinio išsilaisvinimo ir šiandiena.

R. Tikiuosi, kad žmonės ne šiaip sau tik paskaitys tas žinias, bet ir supras jų dvasinę esmę. Jėzaus dvasinis mokymas buvo duodamas atvirai visiems žmonėms, kaip Žinios, kaip Tiesos grūdas, vieningas visai žmonijai. . O kas liečia Mergelę Mariją, kuri iš esmės, yra tarp materialaus ir dvasinių pasaulių, tai ji iš tikro, iki šiol tarnauja dievišku dvasinių jėgų Palydovu, pagalbai tiems žmonėms, kurie eina dvasiniu keliu. Apie tai, tiesa, žinojo tikri Jėzaus mokiniai, kurie ir nešė tą mokymą į tautas, nors ir slaptai. O protingų, sąžiningų ir kilnių žmonių, kurie nesiekia naudos tik sau, materialinių gėrybių, bet kurioje religijoje visada užteko. Slaptai turintys tas žinias, jie darė viską kas įmanoma būnant savo religiniuose postuose, jog perduoti Tiesą sekančioms kartoms, kad tikros dvasinės žinios prasimuštų sau kelią į ateitį, tiems, kas trokšta dvasinio išsigelbėjimo. Todėl, ant katakombų sienų, kur slėpėsi ankstyvieji krikščionis, galima rasti ne tik žuvies ženklą ir lygiašonį kryžių, bet ir pusmėnulio su rageliais į viršų ženklą (Allat). Todėl ant cerkvių anksčiau ir stovėjo tik tokie kryžiai su pusmėnuliais, esančiais Mergelės Marijos simboliais.

                             kupolai su kryžiais

 supaprastinta schema, po  daugkartinio pertvarkymo ir perstatymo cerkvių, soborų

A. Tiesa, ar negalėtumėte paaiškinti ką reiškia architektūroje "Nef” supratimas?

R. Šis žodis sudarytas iš lotyniško žodžio "navis” – "laivas” . O architektūroje reiškia prailgintą pastato dalį, tokią ištemptą patalpą, primenančia laivą, kaip simbolinė "Saulės valtis”, buvo žinoma dar Tripolio civilizacijoje, kai ją vaizdavo su ratu, kaip "Allat Ra” ženklą, arba kaip ją vadino senovės Egipte "Amžinybės valtis”. Tiesa, jau vėliau, XII amžiuje taip pradėjo vadinti jūrinius burinius laivus (nef), o soboro simbolinėje reikšmėje tai – "valtis, plaukianti kiaurai laiko”.

Tu pažiūrėk į šiandienines atributikas: visur daugiausia dominuoja kalavijai, strėlės, lankai, kirviai, skydai, skriestuvai ir liūtai – "laisvųjų mūrininkų” simboliai. Pakanka giliau pasidomėti istorija ir galima lengvai atsekti, kaip praktiškai, vienu ir tuo pačiu metu, sąmoningai buvo iškreipiama, naikinami netgi mažiausi likučiai tų ženklų įrangos, statinių, kurie buvo pastatyti, kaip pavyzdžiui ir tame pačiame Kijevo Rusijoje, Agapido iš Pečioros (Virgio trigrašis: vienuolis, žymus gydovas tais laikais visoje Europoje, kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo Mokytojas, praktiškai jo dėka Jaroslavas ir statė teisingus soborus, kaip darbinius ženklus, atliko daug gerų dvasinių darbų. Bodhisatva, arba krikščioniškai Šventa Dvasia įsikūnijime) laikais aktyvavus ženklus. Pavyzdžiui, Šventos Sofijos Soborą Kijeve būtent XVII- XVIII amžiuose perstatė, restauravo pagal "barokko” stiliu, dėl ko, pastatai žymiai pakeitė savo išvaizdą (tame tarpe ir geometrinį-erdvinį pagrindą), kas buvo pakankamai svarbu praeityje, ženklų aktyvavimui ir ko neteko, po tokios "barokko" restauracijos.

A. Na kaip ir istorinėje literatūroje, autoriai bandė perrašinėti vienas nuo kito, vieną ir tą pačią frazę, kad tuo metu "barokko” , Atgimimo epochoje, vakarų civilizacijose buvo madingu stiliumi.

R...ir žinoma, jo centru kaip visada buvo Italija, Roma. Tau tai apie ką nors sako?

A. Sako apie daug ką, vien tas žodis "barokko” ko vertas...

R. Visiškai teisingai. Itališkas žodis "barocco” kilo nuo portugališko žodžio "perola barroca” – "neteisingos formos perlas”, tai yra "perlas su išsigimimu”, broku, defektas vertingame akmenyje, deformuotas perlas. Tas žodis yra ir lotynų kalboje.

A. Taip jau, įskaitant ir tai, jog šis stilius buvo platinamas aristokratinių sluoksnių ir bažnyčios, nenuostabu, kad jo pavadinimui pasirinktas būtent šis žodis "barokko”, kaip deformuoto perlo pavadinimas. Be to, vėliau Europos mene, iki pat XVIII amžiaus, tai tapo pagrindiniu stiliumi, ypatingai tose šalyse, kur buvo paplitusi katalikybė. Juk "barokko” stilius laikomas "vakarų civilizacijos” triumfo išraiška, iškilminga eisena per Europą.

R. Na taip, eisena, tik su ugnies fakelu rankose... Kaip sakoma, turintis ausis, te išgirsta... Protingiems žmonėms nesudarys vargo suprasti, kodėl Sofijos Soboras Kijeve tapo pirmuoju architektūros paminklu Ukrainos teritorijoje, kuris buvo įtrauktas į  Pasaulinį UNESCO fondą, o tai reiškia, draudžiama jį perstatyti, perduoti kokiai nors religinei organizacijai, atlikti jame kokias nors dvasines praktikas ir panašiai...

A. Gaunasi, kad "laisvieji mūrininkai”, nuo Archontų, perstatė pirmapradę tų soboro pastatų išvaizdą ir dabar, su savo UNESCO pagalba, stato sąlygas vietiniams gyventojams, kad soborą negalima perstatyti ir pravedinėti dievo tarnysčių jame, taip sakant, aktyvuoti "perlą”. Kitaip nepavadinsi, kaip niekuo neribojamas pasityčiojimas iš vietinės tautos.

R. Tai, galima sakyti, buvo pagrindinis Kijevo Rusios "perlas”. O ką padarė "laisvieji mūrininkai" su kitais pastatais, tais pačiais metais? Tame pačiame XVIII amžiuje imtasi bandymų perstatyti Sofijos soborą Novgorede, pažeidžiant geometrinę-erdvinę jo esmę, pateikiant tai, kaip būtiną sienų sustiprinimą. O Polocke, iš vis perstatė soborą iš naujo. Senai žinomas laisvųjų mūrininkų metodas: pradžioje sunaikinti originalą, o po to pakišti savo "kopiją”. Taigi, šiandiena galime stebėti tik apgailėtinas tų kadaise teigiamai veikiančių pastatų "kopijas”. Štai tau ir visas pasakymas, kaip dvasiniai ženklai padeda gyventi vieniems žmonėms ir nervina kitus, kaip vieni stengiasi sukurti dvasinius perlus, o kiti, ant jų uždeda savo "barokko”. Čia tik vienas atvejis, bet jų gi buvo gausybė praeituose amžiuose. Reikalas juk ne pastatuose, o žmonėse, žmogiškame pasirinkime...

Kas liečia dvasinę simboliką, tai jos buvo pilna visur.

Pas musulmonus yra nemažai legendų apie perlus. Pavyzdžiui, pagal Muchamedo išsireiškimus, pasaulis buvo sukurtas iš balto perlo. Pagal musulmonų tikėjimą, Aukščiausiasis sukūrė  Baltą Perlą, kurio storis buvo septynių žemių ir septynių dangaus skliautų. Kada Dievas pasišaukė Jį, Jis, nuo jo kvietimo, sudrebėjo taip, kad pavirto tekančiu vandeniu. Iš visų tvėrinių, tik jis, perlas, esantis jau vandeniu, nei sekundei nenustojo puoselėti Kūrėjo garbei, pastoviai jaudinantis ir putojant. Todėl Dievas ir davė jam pirmenybę prieš kitus, padarant jį visa ko pradžia ir šaltiniu. Taip iš vandens buvo sukurta visa kas gyva. O kad tą vertingą vandenį nešti, Aukščiausiasis sukūrė vėją (orą), apdovanojant jį nesuskaičiuojamais sparnais.

A. Kaip simbolių išraiška įdomus yra ir pamaldų turkiškas kilimėlis (namazlikas) pas tiurkų tautas, su islamo tikėjimu.

mečetės kupolo skliautas, kriauklė        namazlikas

R. Ten taip pat yra visi tie simboliai ir ženklai, kurie yra daugelio pasaulio tautų kultūrose ir religijose: aštuoniabriauniai, šešiabriauniai, rombai, kvadratai, paversi kryžiai ir taip toliau... Bendrai tai, kriauklė su perlu, buvo sielos simboliu, kūrybiško dieviško moteriško prado simboliu. Tai buvo daugelių moteriškų dieviškumų atributas, vandens šventos stichijos simboliu.

Rytuose, dvasinę perlo prasmę dažnai išreikšdavo per vandens lašelius ant lotoso žiedo. Reikalas tame, kad lotoso žiedo lapeliai turi savotišką balkšvą vaško apnašą. Nepaprastas lotoso efektas žinomas nuo senovės: vanduo (pavyzdžiui lietaus) patenkantis ant lotoso lapelių, susisuką į rutuliuko formos lašelius. O saulės spinduliuose tie lašai, persiliejant vaivorykštės perlamutro spalvomis, ant balkšvų  lapelio apnašų paviršiaus ir tampa panašūs į vertingus perlus. Žinoma, kad šis efektas negalėjo būti nepastebėtas Rytų poetų.

Fundamentali perlo reikšmė "perle” sudaryta nuo lotyniško žodžio "pirula” – "trupinėlis” O tas žodis kilo nuo žodžio "pirium” – "sfera”. Perlamurtas "Perlemutter” kilo nuo: "Perle” – perlas ir "Mutter” – motina. Lotynų kalboje "mater Perlarum” – perlo Motina. Senovės romėnai perlą dar vadino "margarita”. Tas žodis buvo pasiimtas iš senovės graikiško ("margoron” – perlamutras). Nuo jo ir kilo moteriški vardai, susiję su senovės Meilės Deivių epitetais, grožio, derlingumo, amžino pavasario ir gyvybės simbolis. Margaritos (perlo) vardas kilo nuo Deivės Afroditės epitetų, kuri pagal graikų mitologijas, atsirado iš jūros putos ir kriauklės, kaip spindintis perlas. "Perlo Motina” senovės romėnų deivė Venera (lotyniškas žodis "veneris” – meilė) sulygindavo su Afrodite. Vienas iš jos simbolių buvo kriauklė. Todėl ankstyvame krikščioniškame mene, atsiradusiame Romoje, buvo vaizduojamos Mergelės Marijos su kriauklėmis virš galvos, kaip "Atnešančios Dievišką perlą” simbolis. Taip pat, reiktų pažymėti, kad Marijos vardas Romos imperijoje siejamas su ten gyvenančių tautų tradiciniu Meilės deivės supratimu – "šviečiančios” , "Perlo Motinos”. O ne atvirkščiai, "nusiminusios”, "atstumtos” ir tuo labiau, visiškai ne "sielvarto”, kaip po to jos vardą pristatė masėms žydų Žyniai.

A. Taip, tie tai gali...

R. Gali tik todėl, kad patys žmonės nenori žinoti daugiau, nei jiems duoda patys žyniai. Štai ir rezultatas. Bet pakanka pažvelgti į analoginius šventus simbolius ir žymas, tų pasaulio tautų (pas tikinčiuosius, tokių žinių siekiai ribojami žodžiais „pagonybė", „bedieviškumas" ir taip toliau), kad viskas atsistotų į savo vietas dvasiniame vystymesi.

O kas liečia Mergelę Mariją, tai pakanka priešpastatyti senovės tautų Pro motinos simbolius, moteriškų šviesių dievybių ir jų epitetus. Ir taps suprantama, kad iš amžių, į amžius persidavinėjo vienos ir tos pačios dvasinės žinios, apie žmogaus sielos išlaisvinimą, kur svarbų vaidmenį vaidino kūrybinė dieviška moteriško prado jėga (Allat).

O kas liečia ryšį su žodžiu, „meldžiantis", tai akivaizdu, kad žmonės rėmėsi ankstyvosios krikščionybės piešiniais, paliktais katakombose Romos laikais, kur taip buvo pavaizduotos „besimeldžiančios" figūros, su iškeltomis rankomis. Bet tokiu būdu, pakeltos rankos, kaip minėjau, iš tikro, yra senas simbolinis vaizdavimas, žinomas jau ir paleolito, neolito laikais, Tripolio civilizacijoje ir taip toliau. Tas simbolinis yra Allato pažymėjimas, tai Asmenybės judėjimo, susiliejimui su Siela simbolis, Tiesos pažinimo simbolis. (vabalas)

A. Nuostabu, pasirodo visos žinios ir po šiai dienai yra, tik paprasčiausiai, pats pasaulio suvokimas pasikeitęs pas žmones į priešingą pusę. Netgi tos pačios krikščionybės architektūroje užfiksuota pagrindinės Žinios: kvadratinė, keturių lapų struktūra su centru, centrinė cilindrinė patalpa, visoje pastato piramidinė struktūra. Kuri gali būti papuošta piramidiniu smaigaliu ar kupolu. Juk visa tai atitinka žmogaus energetinės konstrukcijos simbolinį žymėjimą, keturias Būtybes ir centrą Siela, asmeninę erdvę.

R. Dar norisi pasakyti apie žinomas nuo senovės  apeigas, tai naujagimio apiplovimą aštuntoje dienoje po gimimo, nes tai susiję su pirmapradėmis dvasinėmis žiniomis. Kai aštuntoje dienoje po gimimo, į naujagimio kūną įeina Siela, kartu su visais ją lydinčiais apvalkalais, tai yra – subasmenybėmis, tai iš esmės, joms šitas momentas yra giliausias stresas. Juk pas subasmenybes, kaip materialaus pasaulio protingas informacines struktūras, yra neišvengiamos jų anihiliacijos baimė. Vėl patenkant į gyvybinės energijos srovę, naujo kūno Praną, jaučiamas gyvenimas, bet nebeturint daugiau galimybės, kaip anksčiau (kai buvo Asmenybe), valdyti tas energijas. Tos subasmenybės, kurios savo pasirinkimu daugiau buvo pririštos prie materijos, tampa žymiai agresyvesnės naujai užgimstančiai Asmenybei, kuriai šis pasaulis ir asmeninis pasirinkimas tik pradeda pasireikšti. Kaip jau minėjau, tos subasmenybės, kurios būdamos Asmenybėmis buvo įvaldžiusios darbą su energijomis, magiją, ekstrasensorika ir tt., netgi esant „užrakintomis" naujame kūne, gali imtis bandymų užimti kūno valdymą, nors ir laikinai. Kam? Kad turėti galimybe valdyti sąmonę, naudotis naujojo kūno energijomis, įgyjant materialiame pasaulyje nors ir trumpalaikes jėgas. Kas pavyzdžiui, jos dėka, leidžia joms akimirksniu persikelti erdvėje, projekcijų dėka, aplankyti tas vietas, prie kurių buvo prisirišusios. Bet iš esmės, tai vadinama smulkia gyvybinės energijos, Pranos vagyste, pas naujai užgimstančią Asmenybę, kas  pastarajai sutrumpina metus materialiame pasaulyje.Tai štai, kad apriboti naują Asmenybę nuo visų tokių bėdų, minimalizuoti subasmenybių stresinį poveikį, o taip pat, suteikti naujai Asmenybei pozityvų naują dvasinį postūmį, nuo senovės vykdė apiplovimo apeigas aštuntoje dienoje nuo gimimo. Todėl, įvairių tautų tikėjimuose, buvo skaitoma, kad po tokios apeigos, apiplovimo, patepimo, žmogaus gyvenimo kelio pradžioje, tai ateityje jis bus geras. Priešingu atveju taps – piktas.

Tokios apeigos metu, su užkalbėto vandens pagalba, (ar augalinių aliejų, naudojamų patepimuose), pakrautu dvasine žmonių jėga, kurie atlikdavo tas apeigas ir būdavo suteikiamas pozityvus pirminis postūmis (ezoosmos) naujai Asmenybei. Pagal faktą, tai žinoma trumpalaikė dvasinė pagalba. Ir tai senovėje nenumatė naujagimio priklausimą kokiai nors religijai, po tos apeigos.

Tiesa, kas liečia Asmenybę, aš jau minėjau, kad nauja Asmenybė naujame kūne formuojasi maždaug 5-7 metus, tada pas ją įvyksta pirminis žybsnis. Po to, lytinio brendimo periodu – 11-14 metų (pas kiekvieną individualiai) įvyksta antras energetinis žybsnis. Tie žybsniai, iš esmės, yra Sielos jėgos pasireiškimas, pagrinde nukreiptas į pagalbą Asmenybei, dvasinio išsivadavimo kelio paieškai. Bet jėga ji ir yra jėga, svarbu per kokią mastymo prizmę ji praeina ir kur po to nukreipiama. Todėl, tais metais naujai Asmenybei svarbu jos apsuptis ir pasaulio suvokimas, žmonių su kuriais ji kas dieną kontaktuoja žodžiai ir poelgiai, nes ji viską sugeria nuo jų, kaip kempinė: ir bloga ir gera, fiksuojant tą informaciją švariame savo sąmonės lape. Toliau Asmenybės gyvenime, tie pirminiai antspaudai, daro įtaką tiesiogiai ir šalutiniai, į jos pasirinkimus: dvasinį ar materialų, kuris joje dominuos, na ir atitinkamai, nulems jos pomirtinį likimą.

A. Taip, viso to atgarsiai yra matomi įvairiose religijose, būtent tokiame svarbiame Asmenybės vystymosi amžiaus tarpsnyje.

R. Tiesa, šias apeigas, apiplovimo vandeniu ir vardo suteikimo, vėliau pradėjo atlikinėti ne aštuntoje dienoje, o po keturiasdešimties dienų, kas žinoma, jau nebeturėjo duotojo veiksmo esmės. Atsitiko kaip visada, nuo žmogiško proto. To pasekoje, šiandiena patys bažnyčios tarnai nebegali suprasti ir atsakyti į daugelį svarbių klausimų, jau nekalbant apie tai, kad viska paaiškinti parapijiečias. Jie paprasčiausiai vadovaujasi religiniais šablonais, net nesigilinant į jų esmę.

Taip vadinami patepimai, buvo vykdomi dar žymiai anksčiau įvairiose tautose, prieš krikščionybę, magiškos šventos apeigos kokybėje. Tai rėmėsi tikėjimu, kad atitinkamų kūno vietų patepimas aliejumi „atbaido piktas dvasias". Ir kaip taisyklė, tos kūno dalys atitikdavo pagrindines žmogaus čakranas. Pavyzdžiui, akis, kaktos centras („Trečioji akis"), krūtinės centras, delnai, pėdos. Iš tikro vyko sekantis procesas.

Paprastas augalinis aliejus, pagal savo savybes, yra geras energetinės informacijos kaupiklis, sugebantis išsaugoti ilgą laiką suteiktą jam informaciją, kaip vanduo arba kristalai... Žinoma, šiame klausime svarbu kas ir ką „kalba", ta prasme į tą aliejų įdeda informaciją, su kokia dominante. O pats paruošimo procesas apima arba maldas, arba magiškas formules, arba užkeikimus. Tiesa, jis gali praeiti ir iš vis be garso. Juk ne tame esmė, ar ta informacija ištariama garsiai, ar mintimis. Svarbiausia kas stovi už to proceso, kokius vidinius jausmus įdeda į jį. Tų jausmų jėga ir pakrauna aliejų atitinkamu būdu, užduoda sekančių veiksmų vektorių, atitinkamai įdėtos į jį programos. Koks būtent bus tas vektorius, priklauso nuo to žmogaus, kuris „užkalba" aliejų. Jeigu tai dvasiškai stipri asmenybė – tai bus dvasinė pozityvi pagalba. Jei energetiškai stiprus žmogus, su materialių norų dominavimu, tai ko nors gero laukti nuo to neverta.

Kai toks „pakrautas" aliejus užnešamas ant žmogaus kūno (ypatingai į čakranų išsidėstymo vietas), tai vyksta programos (energetinės informacijos), prieš tai įdėtos į tą aliejų, pakrovimas į kūną. Pirmapradžiai, tokie veiksmai buvo skirti tik dvasiniam žmogaus palaikymui, jo Priekinės būtybės aktyvavimui. Kaip taisyklė, tokiems tikslams buvo naudojamas švarus augalinis aliejus. O jau žymiai vėliau, kai žinios buvo prarastos ir vyko paprastas to veiksmo pamėgdžiojimas, žmonės į aliejų pradėjo dėti ir balzamus, aromatines medžiagas, kad jei ir nepaveiks tas aliejus, tai bent jau padoriai kvepės tas asmuo.Tiesa, tai ir pastūmėjo žmones sukurti tokias prekes, kaip kvepalai.

O ankstyvojoje krikščionybėje tokioms apeigoms naudojo švarų augalinį aliejų, dažniausiai atiduodant simpatijas (dervoms, kurios surenkamos prapjovus medžius). O bendrai tai, krikščioniško patepimo paslaptis – simbolinis dvasinis palinkėjimas tikinčiajam pirminiame, jo eisenos kelyje pas Dievą, etape, kur tokiu būdu pateikiama „Šventos Dvasios dovanos, grįžtantiems ir įsitvirtinantiems dvasiniame gyvenime."

A.Tą patį etapą kitose religijose vadina savęs tobulinimo etapu.

R.Visiškai teisingai. Kad ir paimti tą krikščionišką išpažinties slaptumo apeigą. Juk jos esmė ne tame, kad atėjai, išpasakojai šventikui visas savo Gyvuliško prado "nuodėmes”, gavai nuo jo „nuodėmių atleidimą" ir nuėjai toliau nuodėmes krėsti, gyventi tokį pat gyvenimą. Jos esmė, tai realus darbas su savimi, savo norų ir ketinimų keitimas, gyvenimiškų vertybių skalės, egoizmo atsisakymas, pavydo, pykčio, išdidumo, tinginystės. Bendrai „ atsisakymas nuo nuodėmingų ketinimų ir veiksnų". Tai ne kiek apgailestavimas dėl praeities, kiek naujesnis žvilgsnis pačiam į save, savo poelgių analizė, kad suprasti savo klaidų įtaką ir savo judėjimo dvasiniu keliu įtvirtinimas. Būtina apgalvoti suteiktas tavo nuoskaudas kitiems ir atleidimas visiems, kas suteikė nuoskaudas tau. Tai savo Sąžinės išsivalymas ir tolimesnis gyvenimas pagal jos dėsnius. Tai pozityvaus mastymo įpročio pas save formavimas. Tai vidinė atrama į Dievą, griežta savo minčių ir norų, einančių nuo Gyvuliško prado, kontrolė, arba kaip sakoma krikščionybėje, tai „ketinimas daugiau nedaryti nuodėmių ateityje".

Tiesa, kas liečia minčių nuo Gyvuliško prado kontrolę. Stačiatikių tikėjime, kur aprašoma tikinčiojo susikoncentravimas į savo vidinį pasaulį, apie jo asmeninį jausmų atsiskyrimo su Dievu pergyvenimą, iš esmės, pasakyta tas pats kas ir daugelyje kitų religijų, kas būdinga kiekvienam žmogui, einančiam Dvasiniu keliu. Tik čia vadinama tai mokymu, apie nuodėmės pirminį šaltinį "aistras, kaip nuodėmių šaltinius žmogaus sieloje”. Vienuoliai dalijasi praktine patirtimi atsekant "nuodėmės” užgimimą žmogaus sąmonėje minčių formoje, o tiksliai mintis ir norus nuo Gyvuliško prado, jų vystymąsi ir pasireiškimus, kaip neigiamus elgesius.

Pradinė stadija, pirminis momentas "nuodėmės” užgimime jie vadina prologu. Tai vertinama kaip veiksmas iš išorės, į žmogaus Sielą, kadangi tokia mintis užgimsta, arba supančių žmogų pagundų pasekoje, jei jis joms skiria dėmesį, arba gali būti iššaukta jo atsiminimais iš praeities, apie savo ir svetimas nuodėmes, arba tamsių jėgų poveikis ir tt. Be to, pabrėžiama, kad tos mintys atsitiktinės, išorinės, atsiranda galvoje savaime, be žmogaus dalyvavimo, prieš jo norus. Panašių provokuojančių minčių atsiradimas ir atsisakymas nuo jų, vertinama kaip dvasinė treniruotė, savotiška pagalba savęs pažinime. Ir tame pasireiškia tikra žmogaus pasirinkimo laisvė. Kad atsekti tokią mintį, nuo Gyvuliško prado, reikia nekreipti į ją jokio dėmesio pačioje jos atsiradimo pradžioje, ”atstumti nuo pat slenksčio”. Jei to nepadaryti, tai mintys (ar vaizdinys) užsilaikys, užvaldys protą. O žmogus pradeda maitinti tai savo dėmesiu ir tokių vaizdinių noru, savo pasirinkimu dirbtinai išlaikant tokią mintį savo galvoje.

O toliau vyksta sekanti stadija – "susijungimas”, tiksliau tokios minties (nuo Gyvuliško prado) "susiderinimas” su žmogaus sąmone (su Asmenybės pasirinkimu), arba, kaip rašo asketai, vyksta "bendravimas su atsiradusiu vaizdiniu”. Tai yra, žmogus kenkia sau jau tada, kai galvoja ir įsigilina į neigiamą savo protu. Trečia stadija "teikimas” – tai pusiausvyros pažeidimas, kai į veiksmą įsijungia "valia”. Žmogus priima tuos ketinimus ir daro savo galutinį pasirinkimą, atiduodant tai minčiai, iš išorės, savo simpatijas.”Valia” siekia tą ketinimą įvykdyti. Žmogus daro pasirinkimą su tikslu dar kartą išgyventi įsivaizduojamą pasitenkinimą, nuo tos minties. Taip baigiasi "nuodėmės” vystymasis, tiksliau mintis, nuo Gyvuliško prado, įgauna jėgą, pavergia Asmenybės sąmonę.

O toliau visa tai perauga į išorinį poelgį. Jei žmogus neužsiima savo minčių kontrole, tai jis vykdo tokį elgesį praktiškai be jokių svyravimų ir panašių, "atsitiktinių minčių iš išorės”, valdžios būsena tampa įprasta. Todėl, jis net nepastebi ir nesupranta, kad jį jau valdo "svetima valia”, jis tampa savo Gyvuliško prado vergu. Taigi, krikščioniškame mokyme, kaip ir kituose religiniuose mokymuose, akcentuojama tai, kad ne tik sulaikyti save nuo "nuodėmių”(išdidumo, pykčio, savimeilės, liūdesio ir tt.) bet ir neleisti savyje vystytis ne dvasinės prigimties mintims, kas yra dvasinio kelio pasiekimo pagrindas.