R....Tačiau tradicija nešioti žiedus pas žmones išliko, siekiant parodyti savo reikšmingumą ar privilegijas. Bendrai tai, kaip visada, žmogaus puikybė tuščioje vietoje...

A. Norėčiau nušviesti dar vieną, susijusį su iškelta bevardžio piršto ir žiedo tema, klausimą. Jūs kažkada tai pasakojote apie tai, iš kur kilo išsireiškimas "Dievo antpirštis”, nuo kurio iš esmės ir kilo supratimas "antpirštis”(rusiškai "перстень”).

R. Taip, senovės slavų kalboje žodis "перст” reiškė "pirštas”. Be to, anksčiau taip vadino būtent dešinės rankos bevardį pirštą. Iki šiol, pas kai kurias tautas, pavyzdžiui kazachus, išliko tradicija susijusi su senovės sakme, duoti naujagimiui pirmiausia pačiulpti ne motinišką krūtį, o būtent bevardį pirštą, tam kad naujagimis augtų geras, dvasinis žmogus. Tai kaip tik ir yra atgarsiai visų tų žinių, tiesa, jau žmogiškoje interpretacijoje, pažymint žinias, apie bevardžio piršto sąlyginius simbolizmus. Dabar žiedo nešiojimas – tik mada ir tradicija, pavyzdžiui, kad ir uždėti santuokos žiedą, ant bevardžio piršto kairės ar dešinės rankos (kiekvienoje šalyje skirtingai). Bet prie viso to galima rasti ir tuos atgarsius, kažkada tai buvusių žinių. Toje pačioje krikščionybėje, žiedo užmovimas, ant dešinės rankos bevardžio piršto, iki šiol reiškia amžinybę ir nepertraukiamą jėgą, susižiedavimas su dvasiniu pasauliu.

A. Daugumas žmonių net nesusimasto, kodėl egzistuoja įvairios tradicijos, kurių jie laikosi ir iš kur jų šaknys. Bet kada supranti tokias detales, tampa labiau suprantama ir kita informacija. Pavyzdžiui, ką reiškia to bevardžio piršto sujungimas su kitu pirštu dievybių skulptūrose, tame tarpe ir nurodymą į meditacinę techniką.

R. Kas liečia pirštų padėtis...Jei bevardis pirštas simbolizavo dvasinį matymą, žinias, antgamtinius sugebėjimus, tai didysis pirštas –  pačio žmogaus jėgą, energetinį potencialą. Konkrečiai, didysis pirštas nurodė į tai, kad meditacijoje buvo aktyvuotas atitinkamas čakranas, esantis pilvo apačioje, dubens lygyje. Sąlyginiai žmogaus schemose jį žymėjo tarpkojo srityje. Bet būtent sąlyginiai, todėl kad kalba eina ne apie fizinį, o apie energetinį žmogaus kūną.

 "Muladhara” čakrano schematinis žymėjimas Indijoje.

Indijoje tas čakranas buvo vadinamas "Muladhara” ("mūlādhāra” – žodis kilęs iš sanskrito kalbos, kur transkripcija "mula” reiškia "šaknis, pagrindas”, o "adhara” – "pamatas, atrama”). Su šiuo čakranu susijęs žmogaus energetinio potencialo prabudimas. Tradiciškai jį žymėdavo raudona spalva.

Tokio galingo energetinio potencialo prabudinimas Rytuose vadinamas "miegančios Gyvatės Kundalini, susisukusios tris su puse karto, prabudinimu”. Ši jėga nuo senovės buvo skaitoma kaip dieviškos jėgos (Allat) moterišku aspektu, vėliau kai kurias jos savybes krikščionybėje suteikė Šventai Dvasiai. Tai įtakodavo tam, kad žmoguje prabudinti galingas, kūrybines  dvasines Meilės jėgas, kurios net iš tolo neprilygsta bet kokiems fiziniais pojūčiams, kai pasireiškia grubi energija.

Tą čakraną dažnai Indijoje asocijuodavo su Brahmano buveine ir skaitė, jog jėga, esanti tame energetiniame centre, yra pas kiekvieną žmogų, tik miego būsenoje. Prabunda ta jėga tik tada, kai žmogus dirba su savimi, tramdo savo Gyvulišką pradą ir siekia Dvasinio prado dominavimo savyje. Krikščionybėje asketai (graikiškas žodis "askesis” – "pratimas, praktika”) šį dvasinio vystymosi etapą vadina neaistringos būsenos pasiekimo etapu. Tai yra būsena be aistrų ir norų, atsikratimas nuo piktų ketinimų, kelyje į geradarystę, proto švaros būsena. Be tokio vidinio darbo su savimi, joks dvasinis instrumentas neduos reikiamo rezultato.

Rytuose Kundalini pažadinimas, kaip rezultatas, buvo vertinamas žmogaus kokybišku pasikeitimu, dvasiniu atsibudimu, Tiesos pažinimu intuicija. Krikščionybėje tas etapas apibūdinamas taip, kada "protas žengia į virš jautrumą” ir tai pasiekęs "persineša į vaizdinių pasaulį, kur protas jau yra Dievo dvasiniam name”. Rytuose tai laikoma labai galingu postūmiu, Asmenybės transformacijai – Kundalini energijos kilimas, per stuburo pagrindą, smegenų centrą į aukščiausią, jos susiliejimas su Vieniu. Kai sąmonė susilieja su Vieniu ir ta būsena tampa nepertraukiama, įvyksta "išsilaisvinimas”.

Toje pačioje krikščionybėje aukščiausios dvasinės būsenos pasiekimas vadinamas "Palaima” ir laikoma kaip universali vertybė, žmogaus siekių riba, judant į tai, aktyvuotos Šventos Dvasios savybės.

 Sąlyginis pagrindinių čakranų pavaizdavimas 

Schematinis dvasinio išsilaisvinimo pavaizdavimas ant ritualinio Tripolio civilizacijos ąsočio. Moters rankų padėtys nurodo į pirmojo ir septintojo čakranų sužiedavimą.

Be to, patikslinama, kad tai yra ypatinga būsena,  kuri nepasiekiama nė vienu iš žmogui įprastu jausmu, neprieinama vaizduotei ir viršija loginį mastymą, "netelpa prote”. Kitaip sakant, pasiekti tai galima tik dvasiškai dirbant su savimi, esant pakeistoje sąmonės būsenoje, nesant mintims ir vaizduotėms, išskirtinai tik su giluminių jausmų pagalba ("šeštu jausmu” nepažintam paprastam žmogui). Skaitoma, kad Dievas yra "didžiausia Palaima”, nesikeičianti, amžina ir nemirtinga, kuriame yra galybė, Išmintis. Štai tokio Dievo ir siekia žmogiška Siela. Iš esmės, tai ir yra kokybinė žmogaus transformacija, jo energetinės prigimties performavimas į tą formą, kuri žmogiškame supratime panaši į kubą, stovintį ant vieno iš savo kampų.

A. Taip, šis dviejų pirštų, bevardžio ir didžiojo sujungimo gestas, kaip simbolis Dievo susijungimo su pačio žmogaus energetiniu potencialu, dar demonstruojamas pačio Jėzaus Kristaus, kaip Dievo sūnaus – iš tikro  yra  tikras žmogaus palaiminimo gestas.

R. Dar daugiau, ikonoje Kristus pavaizduotas geometrinių figūrų fone. Užpakaliniame fone yra raudonas kvadratas, kurio kraštuose patalpintas sparnuotas žmogus, liūtas, jautis ir erelis.

A. Tai yra keturių Būtybių simboliai raudono kvadrato fone?

R. Taip. Dabar krikščionybėje, tokius vaizdinius (tetramorfus) traktuoja kaip evangelistų simbolius (atitinkamai Morfėjaus, Marko, Luko, Jono). Tokio traktavimo, nuo Žynių dėka, dabar mažai kas žino apie tikrą tų simbolių esmę ir jų kilmę. O štai tikintiems aiškinama, jog Morfėjus – tai sparnuotas žmogaus vaizdinys. Jis buvo rinkliavų rinkėjas, todėl jo vaizdinį dažniausiai vaizdavo kaip pinigų sumą, su ietimi ir kardu...

A. Na taip, žmogaus vaizdas – tai žmogiškos prigimties ir norų simbolis, tradicinis alegorinis aiškinimas senovės Rytuose, Užpakalinės būtybės, žinių apie keturias būtybes kontekste.

Karolingu monuskripto schematinis pavaizdavimas (IX amžius; rastas Prancūzijoje Valansjeno biblioteka) Centre mistinis Agnecas, keturi "apokaliptiniai žvėrys” laikantys knygą.

R. Visiškai teisingai, bet apie tai jau seniai niekas neatsimena. Toliau Marko simbolis – liūtas, žvėrių karalius. Luko simbolis – sparnuotas jautis, kur taip pat, jautis yra kaip gyvūnas auka.

A. Tai juk jautis dar proindiškoje civilizacijoje reiškė Gyvulišką pradą, o pas daugelį senovės tautų – Dešinės žmogaus būtybės charakteristikas. O kiek senovinių siužetų skirta kovai su liūtu ir pergalei prieš jį, kaip savo pačios protingiausios Kairės būtybės – Gyvuliško prado atramos, sutramdymas.

R. Viskas paprasta, kai supranti kas akivaizdu... O štai Jono simbolis – erelis. Tačiau pirmapradžiai, žinių apie keturias būtybes kontekste, ten buvo kitas paukštis. Pagal faktą, čia turėtų būti pavaizduotas sakalas, jei sekti pirminius šaltinius, iš kurių Žyniai kopijavo siužetus savo naujai religijai. Pas daugelį senovės tautų, tame tarpe ir pas Egiptiečius, paukštis (sakalas) buvo žmogaus Priekinės būtybės simboliu. Erelis – tai jo pakeitimas nuo Žynių, pasiimta iš kitų tautų. Bet tai jau kita pokalbio tema.

Tai štai, kas nuostabu, stačiatikių ikonos siužete. Visos tos "zoamorfinės būtybės” laiko Knygą ir išdėstytos kaip simboliai užslėpto piešinio kraštuose – paversto kryžiaus kaip spindulių, einančių nuo kubo forma. Paskutinysis, simboliškai pavaizduotas rombu. Ant raudono kvadrato uždėtas mėlynas (žalias) ovalas, o ant jo raudonas rombas,(kaip kvadrato transformacijos į rombą simbolis, tai yra kubas pastatytas ant vieno iš kampų).

A. Nuostabu, juk kubas plokštumoje, izometrinėje projekcijoje – tai teisingas šešiakampis, o kiekviena jo briauna yra rombu. Viskas priklauso nuo to, kaip į jį žiūrėti.

R. Visiškai teisingai. Duotuoju atveju aš išsireikščiau tiksliau: viskas priklauso nuo to, kas būtent žiūri. Tai štai, ikonoje raudono kubo fone soste sėdi Jėzus. Be to, viena jo koja žengia ant to kubo kampo, o kita yra mėlyname ovale, paskutinijį krikščionybėje dar vadina "žuvies burbulu” ir vertinamas kaip dieviškos galybės simbolis, kuri supa Kristų jam prisikeliant ir jo persiformavime. Tame mėlyname ovale nupiešti serafimai, (pirmapradžiai, raudona spalva), hiruvimai (pirmapradžiai, mėlyna spalva), kaip dangiškos hierarchijos simboliai. Kiekvienas iš jų pavaizduotas apsuptas šešiais sparnais.

Dabar atsimink veidus (schematinį žmogiškų veidų vaizdinį) "Didžiajame Šiginos idole” kur simbolizuojama išmatavimai. Ir toks sąlyginis išmatavimų vaizdavimas buvo būdingas ne tik Šiginos kultūrai,(V-IV tūkstantmetis iki mūsų eros Vidurio Uralas) bet ir pietų Sibiro kultūroms (I - tūkstantmetis iki mūsų eros) ir kitoms senovės kultūroms, dar žymiai anksčiau, prieš atsirandant krikščionybei ir kitoms šiandiena pasaulyje žinomoms religijoms.

Krikščionybėje, raudonos ir mėlynos spalvos derinys taip pat buvo vertinama kaip žmogiškos prigimties ir dieviškos, Jėzaus Kristaus apsijungimas.

1.Liūtas; 2. ovalinė sfera; 3. sostas; 4. palaiminimo gestas; 5. sparnuotas žmogus; 6. Jėzus Kristus aukso apdaru; 7. erelis; 8. serafimai, hiruvimai; 9. atversta knyga; 10. raudonas rombas; 11. raudonas kvadratas į kurį įpieštas mėlynas; 12. jautis; 13. Kristaus koja ant rombo kampo.

A.Tai nuostabi ikona, vien dėl savo simbolikos žinantiems žmonėms. Kvadratas, kaip žemiško simbolis, su keturiomis Būtybėmis, rombas, kaip kubo, pastatyto ant vieno iš savo kampų, simbolis – septinto išmatavimo, dvasinio persiformavimo ir žmogaus išsilaisvinimo simbolis. Ovalas reiškia asmeninę energetinę erdvę, tarp žmogaus ir jo Būtybių, ryšį su kitais pasauliais (išmatavimais). Kristus yra raudoname rombe, tai yra septintame išmatavime, rojuje, "septintame danguje” ir dar palaiminantis tokiu reikšmingu dešinės rankos gestu. Juk čia visos bazinės žinios apie žmogų ir jo dvasines galimybes kelyje pas Dievą. Dar vienas patvirtinimas: kada valdai Žiniomis – brandžiai suvoki informacijos esmę, užfiksuota žmonių praeityje.

R. Iš principo, toks žinių perdavimo būdas naudojamas nuo seno. Be to, kaip taisyklė, taip sakant, pačias bazines žinias patalpindavo visada pačioje matomiausioje vietoje. Pakanka pažiūrėti į ženklus ir simbolius kurie mus supa gyvenime, arba į tradicinius religinius vaizdinius, arba į pasaulio tautų meno istoriją, kad suprasti, jog tos žinios buvo visada.

A. Jūs teisus, kiek man žinoma, ši ikona yra Blagoveščinskio sobore Maskvos Kremliuje, pačiame centre. Bet čia kitas klausimas, kas ją mato?

Įdomu ir tai, kad šioje ikonoje pagrindinis akcentas padarytas knygai. Kristus laiko knygą ir visos zoamorfinės figūros taip pat. Tai turima omenyje evangeliją, ar tai irgi turi savo alegorinę reikšmę?

R. Kas liečia knygą, tai teisingai pastebėjai. Akcentas padarytas būtent knygos, kaip tokios, būvimo faktui. Be to, jos atvertoje išvaizdoje, tai yra prieinamos skaitymui. Krikščioniškoje kultūroje knygos simbolika pakankamai įvairi ir gili, todėl kiekvienas piešė iš bendrai priimtų kanonų. Tai galėjo būti Geros žinios, Gyvenimo Knyga, su išgelbėtųjų vardais, Atvirumo Knyga, apie antro Kristaus atėjimo pranašystes ir tt. Tiesa, apie Knygą yra siužetas, "užrakintą septyniais raktais, atverti kurios negali niekas, tik Agneca. Ten gi ir keturi Gyvūnai – sosto sargai ir taip toliau.

Biblijoje 4-tasis ir sekantys skyriai Jono atvirlaiškyje pavyzdžiui, yra tokios eilutės "...ir vidurį sosto ir aplink sostą keturi gyvūnai, akyli iš nugaros ir priekyje. Ir pirmas gyvūnas buvo kaip liūtas, antras jaučiu ir trečias gyvūnas turėjo veidą, kaip žmogaus ir ketvirtas gyvūnas panašus, kaip erelis skrendantis. Ir kiekvienas gyvūnas aplink turėjo po šešis sparnus...” O štai 5-me skyriuje jau kalbama apie Knygą: "Ir mačiau aš pas sėdintį soste knygą parašyta viduje ir išorėje, užrakintą penkiais antspaudais. Ir mačiau aš Angelą stiprų tariantį balsu: kas nusipelnęs atverti tą knygą ir nuimti antspaudus jos? Ir niekas negalėjo, nei danguje, nei žemėje, nei po žeme, nei atverti jos nei pažiūrėti...Ir aš pažvelgiau ir štai, sosto vidurį tarp keturių gyvūnų stovi Agnecas, turintis septynis ragus ir septynias akis, septinių Dieviškų dvasių esmė, pasiustų į žemę....”

Bendrai tai, aš jau pasakojau, kad šventa knyga sakralinėje simbolikoje vardinama kaip šventų simbolių įrašas, kuris yra Dieviško žodžio išraiška (Kūrybinis garsas), pateiktas pasauliui. Pavyzdžiui, senovės egiptiečiai vertino hieroglifus, kaip šventus ženklus, reiškiančius ištisus supratimus, o kartais atskirus garsus. Vėliau atsirado supaprastintas raštas, kuris jau buvo taikomas ne tik religiniuose reikaluose bet ir buitiniuose tekstuose.

Kas tai yra, pavyzdžiui, šiuolaikiškos raidės skirtingose kalbose? Tai, iš esmės, sąlyginiai ženklai, sugalvoti žmonių. Skirtinga jų kombinacija – tai sutartinis kodas vienos ar kitos informacijos supratimui. Be to, bet kuris sutartinis ženklas pats sau neutralus. Bet įvairioje kombinacijoje, netgi sąlyginis ženklas tampa dalimi savotiško informacinio portalo, vienokios ar kitokios jėgos ir Valios veiksmui. Bet visa ta, sakysime taip, informacinė erdvė aktyvuojasi ir pradeda veikti tik tada, kada žmogus prideda savo jėgą (dėmesį, suvokimą), perskaitant tuos kodus. Pavyzdžiui, kai žmogus mato užverstą knygą ir nežino, kas joje parašyta, jos sutartiniai ženklai yra neutralioje padėtyje. Bet kaip tik jis pradeda skaityti (jei supranta tuos sutartinius ženklus) – tai ir yra pirminis jėgos pridėjimas duotosios informacinės erdvės aktyvavimui.

Todėl labai svarbu, kas tuo momentu dominuoja žmoguje ir kokia ta jėga yra pridėta, tai yra, kokia jos kilmė. Pavyzdžiui, žmogus skaito šiuolaikinę knygą, gerą grožinę literatūrą. Bet duotuoju metu jame dominuoja Gyvuliškas pradas (egoizmas, pyktis, neapykanta ir tt.) Atitinkamai, kad ir skaitant netgi gerą švelnia knygą, jos turinys jį erzins, nervins, juokins ir guos "primityvumu” paglostant jo didybės maniją, sukeliant pavydą, nepasitenkinimą. Jis ieškos joje tokių momentų, kurie patenkins jo savimeilę. Kitaip sakant, sutartiniai ženklai, parašyti knygoje, padės tik dar daugiau aktyvuoti, prevoliuojančią tuo metu jėgą žmoguje, tai yra, Gyvuliško prado valios vykdymą. (Virgio trigrašis: tokios tendencijos kartais akivaizdžiai išryškėja ir tarp kai kurių čia besilankančių. Na gal jos gan tiksliai čia apibūdintos...).

O jei duotuoju momentu žmoguje dominuoja Dvasinis pradas, tai jam atsivers visai kita tos knygos pusė, kuri buvo anksčiau nematoma: jis ne tik pasipildys informacija, bet ir galės brandžiai joje išsirinkti, išsiaiškinti, gali net atsiverti vienų ar kitų jėgų šaltinių kilmės suvokimas, pačio autoriaus įdėtų, per jo aktyvuotą sąlyginių ženklų kodą.

A. Tai yra, ta pati knyga, bet perskaityta, kaip sakoma, su Dieviška Meile Sieloje, duoda galimybę be išankstinio nusistatymo suvokti įdėtą į ją informaciją, suprasti esmę, išjausti jos kilmės šaltinį. Kitaip sakant,  knyga – tai informacinis sutartinis kodas, o jos suvokimas priklauso nuo pačio žmogaus dominuojančio pasirinkimo.

R. Teisingai, tie sąlyginiai informaciniai kodai (žodžiai ir sakiniai) knygoje įnešami kitų žmonių, kuriuose tuo metu irgi dominavo vienokia, ar kitokia jėga (arba pasakysime taip, dominavo Dvasinis arba Gyvuliškas pradas). Žmogus, jei nežino tų sąlyginių kodų, pavyzdžiui, kalbos, kuria parašyta knyga, žinoma negalės jos perskaityti. Bet jei žino ir atitinkamai juos aktyvuoja, tai pajaus tos aktyvacijos veiksmą, tai yra tos Valios jėgos poveikį jam.

A. Kitaip sakant, jeigu tavyje dominuoja Gyvuliškas pradas, tu net skaitydamas dvasinius traktatus, praleisi visa kas svarbiausia, viską neigsi ir nieko nesuprasi, dėl tuo metu susiaurėjusios sąmonės. O jei tavyje dominuos Dvasinis pradas, tai bet kokią knygą tu priimsi išplėsto pasaulio supratimo būsenoje, kas leis lengvai atskirti "grūdus nuo pelų”, suprasti rašytojo dominuojančius motyvus, kas ir ką ten įdėjo, kokiems tikslams visa tai buvo daroma.

R. Taip. Tas yra esant Dvasinio prado dominavimui sąmonėje (o tai reiškia, išplėsto pasaulio suvokimo, giluminių jausmų pagalba) pradėsi suprasti esmę, tiesą, įgauti Išmintį. O per išminty ateina ir Žinios. Žinios, kaip ženklų kodas, kurį aktyvuojant Dvasiniu pradu, formuojasi sąlygos, ne tik Asmenybės persiformavimui, bet ir supančiai aplinkai keistis. Todėl knyga ir  joje užkoduota informacija – tai, iš esmės, valios palydovas (arba nuo Dvasinio pasaulio, arba nuo Gyvuliško proto). Informaciniai kodai priskiriami prie informacijos apsikeitimų, jie neutralūs, kol žmogus jų neaktyvuoja ir neįeina su jų jėga į rezonansą. Tie sąlyginiai rašto ženklai sugalvoti žmonių. Jų nereikėtų maišyti su pirmapradžiais aktyviais darbiniais ženklais, kurie buvo atnešti į šį pasaulį iš išorės...Tai absoliučiai skirtingi supratimai ir skirtingi ženklai.

A. Jūs turite omenyje pirmapradžius ženklus?

R. Visiškai teisingai. Aš turiu omenyje, kaip tik tuos pirmapradžius 18 darbinių ženklų, kurie ir šiandiena egzistuoja žmonių visuomenėje: 9 teigiami, kūrybiniai ženklai (atnešti iš Dvasinio pasaulio) ir 9 neigiami, (atnešti nuo Gyvuliško proto). Tie ženklai aktyvūs, nepriklausomai nuo žmogaus ir jo dominuojančių norų, jėgų. Jie aktyvūs patys sau, tai yra, apdalinti jėga ir tarpusavio sąveika su matoma ir nematoma aplinka, su visa daugiasluoksne žmogaus konstrukcija šešiuose išmatavimuose.

A. Taip, tokia informacija reikalauja gilaus pasvarstymo...

R. O kas liečia informaciją, užfiksuotą mūsų nagrinėjamoje ikonoje, tai tos žinios vėliau buvo išplatintos ir per kitas ikonas. Simbolika praktiškai pasikartoja.

                       Dievo Motinos Ikona

Raktai duoti tam, kad jais naudotis. O tam, kad tuo raktu pasinaudoti, reikia pridėti asmeninių pastangų. Štai toks jau yra dvasingo žmogaus kelias, vedantis į išsilaisvinimą.

Ir tai yra žinoma ne tik krikščionybėje, bet ir kitose religijose. Apie tai žinojo dar gilioje senovėje, kada žmonės Dievą ir Jo Sūnų , Dievo Motiną (Didžią Motiną) vardijo visai kitaip. Juk reikalas yra ne Žynių pateikiamose koncepcijose, nuo proto ir jų epitetuose, o vienuose ir tuose pačiuose dvasiniuose grūduose, ant kurių ir laikosi visos jų sukurtos religijos. Pateiksiu paprastą pavyzdį.

Kaip jau minėjau, ne taip seniai populiarumu tarp Rytų ir vakarų tautų pasižymėjo deivės Izidės kultas, atsiradęs dar senovės Egipte. Kad tuo įsitikinti, pakanka panagrinėti senovė Egipto meną, tuos jo vaizdinius, kurie atkeliavo iki mūsų laikų pastatuose, senovės šventyklų piešiniuose, skulptūrose.

 Galima pamatyti tuos pačius simbolius, Dvasinių žinių pagrindo perdavimui, kaip ir visur pasaulyje: darbinis "Allat Ra” ženklas, lotosas, ratas, kubas, rombas, piramidė, kryžius, kvadratas, simbolinis keturių Būtybių pavaizdavimas. Tai štai, deivės Izidės kultas prasilaikė ne vieną tūkstantmetį, apėmė net Romos imperijos epochą. O kur gi slepiasi tikra tokio populiarumo priežastis?  

Aktyviuose ženkluose – "Allat Ra” ženkle, kuris tuo metu buvo platinamas per Deivės Izidės kultą. Tikros žinios savo didžiąja dalimi jau seniai prarastos, bet simboliai ir ženklai išliko.

A. Taip, Izidė, kaip Didžią Motiną dažnai vaizdavo su  tuo "Allat Ra " ženklu ant galvos...

R. Duotasis ženklas nurodo apie tos jėgos priklausymą Vieniui, kuris sukūrė viską Visatoje. Aš jau sakiau, kad kažkada Vienį, žmonės žymėjo garsu Ra. Iš kur vėliau, užgimstant Žynių religijoms ir atsirado dievas, vardu Ra, kuris pagal legendas atsirado iš lotoso gėlės, iškilusios iš pasaulinio okeano. Didžioji Deivė, kurią vadino skirtingais epitetais, vėliau performuotus į vardus) pradžioje buvo kaip Ra (Vienio, Amžino) lydinti jėga. Tokio ženklo nešiotojomis, be deivės Izidės, dar buvo deivė Chator (saulės Ra dukra; jos vardas reiškė "dangaus namus”),

 deivė Iusat (jos vardas reiškė "tverianti Dievo ranka”). 

Skaitėsi, pavyzdžiui, jei žmogus paragaus Deivės Chator vaisių, tai tas jam suteiks papildomų dvasinių jėgų ir jos padės tam žmogui pereiti iš žemiško pasaulio į kitą (dvasinį). Todėl ją ir apdovanodavo Didžios Motinos epitetais, džiaugsmo, Meilės dvasingumo deive ,”Tviskančios Ra spinduliuose”, "Didžios Moters, visa ko gyva Kūrėjos”.

 Tarp papildomų, ją simbolizuojančių, asociatyvių pažymėjimų buvo ir sikomora, kaip "Gyvenimo medis”, o taip pat, amžino gyvenimo simbolis – žalios ir žydros spalvos, kurias, kaip skelbia legenda, ji valdė. Tai susiję su užšifruotomis žiniomis, apie žmogaus bangine prigimtį ir dvasinio persiformavimo momentą.

A. Taip. Juk tos spalvos yra pažymint ir dieviškus personažus, kurie įvairiose tautose: įveda kosminę tvarką, gyvybės vandens, vaisingumo, Motinos-progimdyvės simboliai, kūrybinės dieviškos moteriško prado jėgos. Krikščioniškoje religijoje tos spalvos yra ir vaizduojant Dievo Motiną. Tas pats rombas, kuriame išdėstytas Mergelės Marijos atvaizdas, taip pat pažymimas žalia arba mėlyna (žydra) spalva. Visa tai kalba, kad buvo perduodamos vienos ir tos pačios pagrindinės žinios iš kartos į kartą, iš tautos į tautą.

R. Aš jums papasakosiu dar daugiau. Tam, kad žmonėms paaiškinti nematomo pasaulio Žinias, teko kreiptis į asociacijas ir vaizdinius, kurie suprantami trimačio pasaulio gyventojams. Gilioje senovėje Didžiąją Motiną (deivę) kaip žmogaus Dvasinio prado kūrybinę jėgą (kurios atspindžiu vėliau tapo, pavyzdžiui, kad ir ta pati Izidė, pateikta moters atvaizde) pirmapradžiai vaizdavo ypatingoje pozoje, primenančioje šventą kubą – kai žmogus sėdi, apėmęs kelius rankomis. Iš viršaus kubą vainikavo galva, nurodanti į jo viršūnę. O ant galvos arba ant vieno iš pačio kubo briaunų statė "Allat Ra” ženklą.

Esmė paprasta. Tai simbolinis Asmenybės dvasinio išsilaisvinimo kelio, susiliejant jai su Siela vaizdavimas (nepriklausomai nuo kūno, kuriame yra žmogus, pavyzdžiui, jo lyties, rasės ir tt.). Taip senovėje pirmapradžiai buvo vaizduojama Promotina – sėdinti kubo formos padėtyje. Be to, ją talpindavo ant plokščio kvadratinio pagrindo. Kubas reiškė dvasinį pasaulį, kurį žmogus gali pasiekti dieviško moteriško prado jėgos (Allat) pagalba. Jis taip pat reiškė šešis išmatavimus, kuriuose išsidėsčiusi žmogaus konstrukcija. Plokščias kvadratinis akmuo – žemiškas materialus pasaulis, o taip pat, keturi kampai, kaip keturių pagrindinių žmogaus Būtybių pavaizdavimas. Vėliau, kai prasidėjo žmogiškas pamėgdžiojimas, Žyniai pradėjo statyti savo atvaizdus į kubines struktūras (kaip įamžinimą, dėl žemiškos šlovės).

Žymiai vėliau, Senovės Egipte dievus pradėjo vaizduoti kaip personifikuotas skulptūras ir kad atspindėti jų dieviškumo esmę, dievo figūrą statė ant kubo. Jeigu iškildavo būtinumas nurodyti į ryšį tarp žemiško ir dangiško (dieviško), tai tą figūrą statė ant kubo, kuris išsidėstęs ant plokščio kvadrato. O jei figūra buvo patalpinta paprastai, tik ant plokščio kvadrato, tai reiškė išskirtinai žemišką būties aspektą. Tokios pirmapradės kubinės išvaizdos statulos (o taip pat, jų rombinės įvairovės) savo laiku buvo gana populiarios skulptūros ne tik Senovės Egipte, bet ir kitose pasaulio dalyse.

 Senovės pasaulio kubo formos statulos

paleolito laikų "veneros” kubinė skulptūra.

kubo formos kinietiška skulptūra, kur kubas pastatytas ant kampo (atlikta iš jašmos akmens; senovėje vadinamu "švariu akmeniu” simbolizuojantį dangų;)

paleolito kubinės formos deivės skulptūra, su sulenktais keliais, rankos apglėbia kelius (kaip taisyklė, be veido, kartais be galvos)

 "Ozirio teismo” fragmentas, ant senovės Egipto papiruso (tradiciškai pavaizduota profiliu)

 Terakotinės žmonių statulėlės, sėdint pozoje su sulenktais keliais, apglėbus juos rankomis (Harapijos civilizacijos artefaktai)

 eneolito laiku daiktas, su centriniu rombiniu simboliu

eneolitinė ritualinė kubo forma su geometriniu ornamentu figūra, šeši išmatavimai viršui.

 kubinė statula, kur yra senovės egipto Išminties dievo Toto atvaizdas (babuino išvaizdoje) su "Allat Ra” ženklu (IV-I amžius iki mūsų eros Karnako šventykla)

 kubo išvaizdos bronzinė statulėlė, kur sėdi sulenkus kelius ir apglėbusi juos rankomis Tiesos ir Teisingumo, visatinės harmonijos ir tvarkos deivė – Maat (XII-XI amžius iki mūsų eros)

kubinė statula su raštvedžiu Kha atvaizdu ir "Allat Ra” ženklu virš galvos (II tūkstantmetis iki mūsų eros Abidosas)

 amerikietiškos vandens deivės figūrėlė – Čalčiutlikue (XV-XVI amžius mūsų eros Meksika)

amerikietiško ugnies dievo – Šiutekutli satulėlė (Meksika XiV-XV mūsų eros amžius)

kubinės formos žmogaus statulėlė sėdinčio lotoso pozoje su simboliais ant kūno, (surasta vikingų laive IX mūsų eros amžius Norvegija)

 Senuset-Senebefni kubinė statulėlė (II tūkstantmetis iki mūsų eros Egiptas)

Prie to paties, reikėtu pridurti, kad dvi gyvatės, persipynusios tarpusavyje, senovės tautose buvo gamtos mirimo ir prisikėlimo, jos atsinaujinimo, vienas iš pirmapradžių simbolių. Gyvatės (pavyzdžiui, žalčiai) rudenį išeina po žeme ir susisuka urvuose į didelį kamuolį, užmiega žiemos miegu, o pavasarį prabunda ir išlenda iš urvų (iš po žemės). Todėl jie ir buvo asociaciniai pavyzdžiai žmonėms, norintiems suprasti, kas tai yra reinkarnacija, žmogaus mirimas ir prisikėlimas, jo Sielos persikūnijimų cikle.

A. Taip, pas daugelį tautų gyvatės, kaip simboliai buvo taikomos susiejant su derlingumu, išmintimi, moterišku pradu, žeme, vandeniu. Jei tas žinias išnagrinėti dvasiniame kontekste, tai viskas stojasi į savo vietas.

R. Rombo forma, taip pat dažnai sutinkama senoviniuose ornamentuose. Jį vardijo kaip Žemės ir Dangaus susijungimo simbolį, susiedavo su lelija, lotosu...

A. Jei panagrinėti žodžio "rombas” etimologiją, galima išsiaiškinti įdomių faktų. Šis žodis sudarytas iš graikiško žodžio "rombos”, reiškiančio "vilkelį, magišką ratą, bugną”. Pakanka atsiminti kokį svarbų simbolinį vaidmenį atlieka bugnas magiškuose veiksmuose, pavyzdžiui, kad ir tų pačių šamanų. Be to, paprastai tokie bugnai būdavo išpiešti tais pačiais pagrindiniais simboliais ir ženklais.

R. Visiškai teisingai. Buvo skaitoma, kad šamanas viena ranka išgaudavo šventą Garsą iš jo, tuo pačiu kita ranka laikėsi už bugno križmės, kuri kaip taisyklė, buvo paversto, arba lygiašonio kryžiaus formos. Juk remiantis simbolika, kaip tik rato ir kryžiaus perkirtimas ir sukuria aštuonias briaunas (aštuoniabriaunį). Pas Sibiro Baltuosius šamanus buvo tikėjimas, "šventos žinios”, kad jei į judėjimą įvesti kvadratą, tai yra keturių stichijų ženklus, tai jie gali pavirsti į amžinybės ženklą (ratą)...O vakaruose tą patį procesą graikiškos antikos filosofijoje vadino – kuintesencija (nuo lotyniško "quinta essentia” – "penktoji būtybė”,) penktojo elemento teorija.

A. Teisingai, jį gi dar vadino ir "pirmapradžiu eteriu”, ir "dieviškumu”, ir "amžinu” (dangišku, esančiu aukščiau). Aristotelis, iš vis kuintesencija apibrėžė kaip subtiliausią elementą, pagrindinę būtybę, substancija virš mėnulio pasaulio, skirtingai nuo keturių pasaulio po mėnuliu elementų, kuriems būdingas cikliškumas, transformacijos ("atsiradimai ir susinaikinimai”). Viskas taip paprasta. Pasirodo visi kalba apie tą patį, tik skirtingais žodžiais.

R. Žinoma, nieko sudėtingo čia nėra, jei žinai. Kai pasieki supratimą, viskas tampa paprasta...