A. Legendos legendomis, bet kiek tikros informacijos į jas įdėta.

R. Na juk tam legendos ir buvo kuriamos, kad perduoti informaciją net per tuos, kurie jos nesupranta. Taigi, taip sakant, apie tą asmeninį Teismą, kurio neišvengs nė vienas gyvenantis žmogus, po savo fizinio kūno mirties, vienokioje ar kitokioje formoje pateikiama įvairiose pasaulinėse religijose, pavyzdžiui, krikščionybėje, islame, budizme, zoroastrizme, induizme. Tos žinios yra ir buvo praktiškai pas visas pasaulio tautas, tik išreikštos skirtingai. Pavyzdžiui, pas slavus nuo senovės, supratimas "Teismas” (суд) buvo naudojamas likimo (cудбы) reikšmėje.

A. Iki šiol pas skirtingas tautas "teismas” reiškia to supratimo aiškinime (kaip ir senovės Indijos kalboje) "ryšį”, "apsijungimą”. Pavyzdžiui, pas senovės skandinavus ir vokiečius – "sąsiauris, vieta kurią gali perplaukti”, pas graikus – "saugykla”.

R. Visiškai teisingai. Tiesa, religiniuose senovės graikų įsivaizdavimuose, aukščiausias dievas Dzeusas buvo likimo deivių – moirų – vadovas. Buvo laikoma, kad moira (senovės graikiškas žodis "Μοι˜ραι” nuo "μοι˜ρα” – "dalia, likimas”) yra pas visus žmones. Ankstyvuose religiniuose įsivaizdavimuose, taip įvardijo neišvengiamą gamtos dėsnį, "dievišką likimą, lemtį”. Pagal senovės graikų tikybas, Dzeusas vadovavo žemėje ir po ja, vykdė Teismą mirusiems. Minima, kad žmogaus likimo keliai Dzeusui dažnai buvo nežinomi ir tik ant auksinių (dangiškų saulėtų) svarstyklių, kur viena lėkštė buvo žmogaus gyvenimas, o kita – mirtis, jis sužinodavo jo likimą. Pats Dzeusas svėrimo veiksme buvo tik stebėtojas. O gyviems žmonėms jis aklai dalino "gėrį” ir "blogį” išimant iš dviejų indų.

Kinietiškuose tikėjimuose yra užsiminimai apie likimo knygas, kurios saugomos pomirtiniame pasaulyje, kur kiekvienam gyvenančiam žmogui pažymėti pagrindiniai įvykiai ir jo gyvenimo trukmės terminai. Šumerų-akadu religinėse vaizduotėse buvo skaitoma, kad "mirti” – tai reiškė sutikti savo "šimta”, tai yra tai, kas lydėjo žmogų per visą jo gyvenimą ir kas nulemdavo tolimesnį jo likimą. Prie to paties, dar ten buvo ir "šetu”, "alad” kaip dviejų priešingų jėgų supratimas, įkūnyti gyvybinėje žmogaus jėgoje, lemiančiomis jo charakterį ir likimą. Be to, žodis "aladas” buvo vartojamas kaip "kūrybingumo” supratimas. Ir tokių pavyzdžių galima pateikti pakankamai daug.

A. Jūs kažkada tai užsiminėte, jog nė vienas tikėjimas senovės pasaulyje, nei viena pasaulinė religija netaptų tokiomis masinėmis tarp žmonių, jei jos savyje neturėtų žinių apie nematomą pasaulį, žmogaus struktūrą, apie žmogaus dvasinio vystymosi etapus, apie Asmenybės atsakomybę už pragyventą gyvenimą ir įspėjimų, apie pasirinkimų pasekmes.

R. Religija - viso labo tik išorinė forma, kurios įvairovę skirtingu laiku sugalvojo žyniai, iš esmės, dėl savo žemiškų tikslų realizacijos. Bet viso šito paviršutinio antstato pagrindu tarnauja dvasinės žinios, kurios buvo perduodamos iš kartos į kartą įvairioms tautoms. Priešingu atveju tos religijos nebūtų tokios populiarios masėse. Žmonės jaučia vidiniai, jaučia Siela tikrą dvasinį grūdą, kad ir kokiais lukštais, pelais nuo žmogiško proto jis būtų padengtas Žynių.

A. Taip, jūs mums pasakojote, kad ties kiekvienu žmogumi, po jo fizinio kūno mirties, nori jis to ar ne, nematome pasaulyje vyksta "asmeninis Teismas”. Kaip aš suprantu, įvairiose religijose eina suliejimas asmeninio žmogaus teismo po mirties su bendru teismu žmonijai, apie ką jūs kalbėjote, kad visai gyvenančiai žmonijai ateis bendra "Atpildo Diena”.

R. Visiškai teisingai. Sankirtos laikas. Apie tai buvo kalbama nuo senų senovės, įvairiuose pranašavimuose, kad atitinkamu laiku ateis "Teismas” visai žmonijai.

A. Tai pranašystės esančios visose pasaulio tautose: šumerų, Majų ("Žmogaus paukščio Įžvalgos”), pas keltus ("Laiko rato” įžvalgos), pas senovės persus ir tt. Tiesa, persų zoroastrizme taip pat, kaip jūs sakėte, išliko nemažai liudijimų apie pomirtinį gyvenimą. Prisikėlimą, Atpildo Dieną. Pagal zoroastrizmą, į žemės pasaulį turi ateiti trys Sao-šjanta (avestiškas žodis, būsimo laiko priedėlis su reikšme "gelbėti”). Pirmieji du iš jų laikų pabaigoje  turi atstatyti Achuro Mazdos mokymą. O po to ateis trečiasis Sao-šjanta paskiutiniai kovai su blogio nešiotojais, kad daryti "Rūstų Teismą”. Yra žinios ir apie tai, kai bus išsemtas tūkstantmečio ratas (kai įsigalios Aša – Tiesa, Teisingumas, Gėris), gali galutinai nusistovėti "rojus žemėje”, kur žmonės laimingai gyvens, Žemė taps kaip lyguma, bus viena kalba visiems žmonėms. Ir kad kiekvienas teisingas žmogus priartina tą įvykį, keičiant šį pasaulį savo mastymais ir veiksmais. Iš šios dienos pozicijos visi tie pranašavimai jau neatrodo kaip legendos.

R. Taip, viskas priklauso nuo pačių žmonių, nuo jų pasirinkimo. Tik paprasčiausiai dauguma šiandiena nesupranta visos tų procesų svarbos, asmeninio dvasinio persiformavimo reikšmės, kuris ne tik gali atverti žmogui kelią į Amžinybę, bet ir neišvengiamai keis jį supantį pasaulį.

Pranašystės apie "Atpildo Dieną” egzistuoja jau seniai. Žyniai, sukuriant vieną ar kitą savo religiją, jas taip pat įtraukė į jų koncepcijas. Bet jie panaudojo tas žinias saviems materialiems tikslams, darant akcentą į tai, kad jei tu tikėsi tik jų pateikta religija, tai išsigelbėsi po savo mirties, prisikėlus iš numirusių, "kūniškame prisikėlime”  "Atpildo Dieną”. Na ir prie ko privedė tas materialus pakeitimas nuo žmogiško proto? O gi prie to, kad šiandiena jie iš vis juokiasi iš to, kiti neatsakingai galvoja, jog tai įvyks "po to” kada nors, tuo labiau po "mano mirties” ir "dar kada išauš ta "vienintelė atpildo diena”, o tretieji su gyvulišku instinktu fanatiškai žudo vienas kitą "už tikėjimą”, galvojant, kad už tai jiems bus atsilyginta "ten”. O dauguma tikinčiųjų paprasčiausia privertė būti pasyviais, įperšant jiems nuomonę, kad reikia būti tik duotosios religijos "bandoje” ir ne kokioje nors kitoje, o už juos viską nuspręs kova, kažkur ten danguje, tarp angelų ir demonų. Visa tai gyvuliško prado išdaigos, iškraipymai nuo Žynių, trokštančių žemiškos valdžios.

Iš tikro, kitame, dvasiniame pasaulyje nėra pasiskirstymo į materialų ir dvasišką pradą, ten yra tik Dvasiškas. Susiskirstymas ir kova yra pačiame žmoguje, kadangi dvasinio pasaulio dalelė (Siela) patalpinta materialiame kūne. Angelai ir demonai, kuriais baugina žmones, sugalvojant jiems įvairius vaizdinius – visa tai, iš esmės, vienokios ar kitokios Valios (Valios nuo Dvasinio pasaulio, ar valios nuo Gyvuliško prado) žmogaus pasirinkimas, kyrį jis priima ir po to laiko jau savo valia. Tuo pasirinkimu žmogus apsprendžia tolimesnį savo likimą, lemiamoje vidinėje kovoje. Visi tie patys procesai projektuojasi ir visuomenėje. Be to, žymiai lengviau nugalėti Gyvulišką pradą bendrai visuomenėje, nei jį įveikti individualiai, kiekvienam savyje. "Atpildo Diena” žmonijai – tai ne viena diena, o bendras rezultatas to, prie ko priėjo žmonija (visa visuomenė) nuo pirmos savo dienos iki paskutinės. Tai yra gyvųjų teismas gyviesiems, kuriuos atlieka žmonės patys sau, globalių kataklizmų ir pasikeitimų Žemėje, susijusių su kosminiais reiškiniais periode.

A. Taip, jeigu šiandiena visuomenė turėtų vystymosi vektorių  dvasine kryptimi, idėją, apsijungimo draugystės ir tarpusavio pagalbos pagrindu, tai iš tikro, įskaitant šiuolaikinių technologijų galimybes, pas ją butų šansas pergyventi tą periodą. O su tokių išsiskirstymu ir nesutarimu, koks vyksta dabar, aštrinat tarp tautų nesutarimus, vargu ar tokia visuomenė turės ateitį. Bet viskas iš tikro pačių žmonių rankose. Kažkada jūs minėjote, kad tikro žmogaus gyvenime visada atsiras vietos žygdarbiui. Kaip sakoma Siela – viskam yra matas.

R. Dabartinis pasaulis nusipelno geresnio, nors viskas teka, viskas keičiasi, nestovi vietoje. Kaip parodė praktika, globalaus charakterio idėjos įgyvendinamos tik tada, kada jos remiasi daugumos žmonių, įvairių grupių pajėgų vienu siekiu ir veiksmu, konsolidacijoje bendriems interesams. Taip kad situaciją dar galima pakeisti patiems žmonėms, būtų tik noro...

A. Tai ko gi žmonėms trūksta tokiam dvasiniam žygdarbiui, dėl visos žmonijos ateities? Gal būt visuomenėje nepakankamai tikrų pirmapradžių žinių, kurios, iš esmės, jau buvo apjungusios žmones dėl bendrų dvasinių siekių?

R. Aš jau sakiau, bet dar kartą sufokusuosiu dėmesį į anksčiau pasakyta. Įskaitant ženklų, simbolių buvimą įvairiose kultūrose ir tautose, tų pačių dvasinių žinių grūdų, bet kuris žmogus gali padaryti išvadą, kad Žinios, kaip po tokios, buvo visais laikais. Dar daugiau, jos yra ir dabar. Ir jei žmogus nuoširdžiai geidžia dvasingumo, jis gali jas rasti.

Bet reikalas tame, kad šiuolaikinis žmogus su savo materialia pasaulėžiūra – tai šiuolaikinės visuomenės produktas. O visuomenė deja, duotuoju momentu, turi vartotojo mastymo formatą, kur žmonės vis dažniau tampa Gyvuliško prado aukomis, jo Valios palydovais, vergais jo galerose. Juk būdamas Gyvuliško prado dominavimo būsenoje, netgi dvasinėse žiniose žmogus matys tik dar viena galimybę gauti materialią naudą, patenkinant savo reikšmingumą ir kitas Gyvuliško prado kokybes. O tai reiškia bus daugybė pakeitimų nesant realiam dvasiniam augimui, net esant dvasinėms Žinioms, kaip tokioms.

Net nesigilinsim į istoriją, išnagrinėkime paprastą pavyzdį su tavo knygomis, kas tipiškai charakterizuoja situaciją bendrai. Nespėjo jos išvysti pasaulį, kaip šalia žmonių, siekiančių pažinimo, tuoj pat atsirado tie, kas pradėjo išnaudoti tas žinias, iš tų knygų, dėl asmeninio imidžo pakėlimo ir autoriteto sustiprinimui, savo koncepcijų, nuo materialaus mastymo piarui, didybės manijos patenkinimui, savo reikšmingumui. Kai kurie prisidengdami tomis žiniomis pradėjo save vadinti "Mokytojais” arba "prašviesėjusiais” (Virgio trigrašis: kai kas bando šiuos "titulus” ir man įkyriai prilipdyti. Nors jau ne kartą sakiau, jog pats mokausi ir ieškau. O ką randu, perteikiu ir kitiems, tiems kam tai tinkama, tiems kuriems rezonuoja. Kas regi te pamato, kas girdi, te išgirsta...) tokiu būdu bandant uždirbti iš tos informacijos, jei ne pinigus, tai bent jau asmeninį autoritetą. O juk žinios tam ir duotos knygoje, jog būtų galimybė jas išplatinti tarp žmonių švarioje išvaizdoje, be tarpininkų, kalbančių nuo proto, kurie pagal savo nežinojimą ar nesupratimą iškreipia jų esmę.

Tokių žmonių žinoma gaila. Juk būtent Dvasinis pradas pabudina juos pasidalinti su žmonėmis gauta informacija. O jų mastymas užkoduotas pagrindais ir elgsena prieš tai buvusios patirties (įgytos įvairiose religijose, sektose) persiunčia tą norą ir jėgą, einančią iš Sielos, į nubrauktą jau sąmonėje iš anksto materialią vagą. Štai ir gaunasi pagal jų realizavimą ištisas nesusipratimas: jie bando mokyti kitus, nurodant kaip tiems reikia atlikti meditacijas, esant egoistinėmis natūromis, pačios ne išsirinkusiomis savyje. Skaito, jog jiems yra leistina įnešti pakitimus į meditacines technikas, kombinuoti, iškreipti, modifikuoti jas, atsižvelgiat savo praeities patirtimi, įgytos įvairiose abejotinose okultinėse ir religinio charakterio įstaigose. Bendrai tai, bando mokyti kitus, nuo savo žmogiško proto.

O kas beliks iš to po šimto metų, nekalbant apie tūkstantmečius, jeigu žinoma tai civilizacijai bus ta tokia "ilga" ateitis?

A. Taip, tai tiesa, deja tokių žmonių nemažai...Bet vis tik žymiai daugiau tokių, kurie įsigilino į šias žinias, siekia pakeisti save, tapti Žmogumi, kas ne klastos skatinamas platina šią informaciją. Yra žmonės, kurie praktikuoja meditacijas iš knygų, neišsiskiriant tarp savo draugų. Su kuriais kartu eina dvasiniu keliu, net jei ir turi šiek tiek daugiau patirties tuose reikaluose, nei draugai...tokie žmonės nešaukią į dešinę ir į kairę, bet jų dvasinis darbas, pirmiausia yra su savimi ir matomas, nuo jų darbų ir elgesio.

R. Gerai, kad tokie žmonės yra. Jiems ir duodamos pirmapradės žinios. Dvasinius instrumentus reikia panaudoti savęs tobulinimui, siekiui aukščiausio. Taip kad žinios visuomenėje yra, nepakanka tik persijungimo dominantės, nuo Gyvuliško prado pozicijos į Dvasinį. Neužtenka tvirto kasdieninio pasirinkimo, savarankiško darbo su savimi. Juk kol žmogus pats nepanorės keistis (asmeniškai sau, o ne dėl pasigyrimo tarp žmonių), neįgaus praktinės patirties darbe su savimi, nevykdys savo minčių ir norų kontrolės, toliau painiosis, kaip lipniuose voratinkliuose, daugelyje iškreiptų teorijų ir išsigimusių iki neatpažinimo praktikų gausoje.

Kada žmogus susiliečia su tikromis dvasinėmis žiniomis, jis atveria sau jų paprastumą, gilumą ir natūralumą. Bet kaip žinoma, teorija be praktikos yra negyva. Nepakanka tik žinoti apie kažką tai, reikia dar ir taikyti tas žinias praktiškai. Dvasinis darbas su savimi įvairiapusis ir kasdieninis. Jis numato ne tik darbą su dvasiniais instrumentais (meditacijos), bet ir vertų Žmogaus vardo minčių, veiklos ir poelgių švaros įdirbio.

Nesant tokiam darbui su savimi, netgi jei žmogus gavo žinias, po kiek laiko jis pats savęs klaus: "Štai aš gavau žinias, užsiimu vienokiomis ar kitokiomis praktikomis, o kas pasikeitė?” Tai yra tų, Žinių buvimas pas jį tik reikalaus eilinių klausimų nuo proto. O kodėl? O todėl, jeigu žmogus nedirba nuoširdžiai ties nuosavais dvasiniais persitvarkymais, jis dar pilnas norų, jog duotos žinios pagerins ir pakeis jo materialų gyvenimą.

A. Kitaip sakant, toks žmogus tikisi greitų pasikeitimų sau supančiame jį materialiame pasaulyje.

R. Visiškai teisingai. Bet kas gali pasikeisti šitame siaurame trimačio pasaulio spektre, kurį jis mato ir jaučia savo penkiais jausmų organais? Ta pati plyta, krentanti ant kojos, iššauks tą patį skausmą, karštis ir šaltis taip pat suteiks diskomfortą kūnui, žmogus ir toliau jaus maisto ir miego reikalingumą. O jo Gyvuliškas pradas ir toliau jį terorizuos tūkstančiais savo norų, ir troškimu visus juos patenkinti materialiame pasaulyje. Žmogus, esantis  įtakojamas Gyvuliško prado, pasąmoningai laukia kažkokių tai pasikeitimų jo gyvenime materialiame pasaulyje, įgyjant magiškos valdžios, kuri duos jam pasitenkinimą kuo nors, slaptai įtakojant ką nors ir tt.

A. Tai yra, žmogus žiuri į dvasines žinias, kurių pagalba jis gali dvasiškai pakylėti virš materialaus pasaulio, iš trimačio pasaulio (Stebėtojo) pozicijos. O materialus mastymas tokio išmatavimo formate apriboja jį, kaip taisyklė, slaptais neišsipildžiusiais norais nuo Gyvuliško prado... na teisingai, ką jam daugiau gali šnibždėti Gyvuliškas pradas: "Tu juk negavai pagalbos iš tų Žinių, slaptai valdžiai kitiems ir materialus "nimbas”  kitiems nesuspindėjo virš tavo galvos. Kur žadėtas pakylėjimas?”

R. Toks dvasinių procesų nesupratimas, besąlygiškai yra pas žmogų pirminiuose darbo su savimi etapuose. Išoriškai tai nieko nepasikeis, kūnas su savo problemomis kaip senėjo, taip ir senės. Pradžioje žmogus nepastebi, kad dėka pirmapradžių žinių jis įgija kažką kitką, amžiną, žymiai svarbesnio, nei viskas materialaus, trimačio ir mirtingo. Žinios jam suteikia pagrindą dvasinės jėgos žydėjimui jame ir Išminčiai. Žinantis apie savo Gyvulišką pradą, žmogus kartais sulaikys jo pasireiškimą, kur tai sustabdys save, kur tai ignoruos blogą mintį, tokiu būdu keisdamas savo ateitį, kuri tikriausiai būtų įvykusi, jeigu jis būtų leidęs minties, nuo Gyvuliško prado, pasireiškimą praktiškai, negatyvioje jo dvasingumui situacijoje. Taip dirbdamas su savimi kiekvieną dieną, jis kam nors kada nors padės žodžiu, o kur tai savo geru poelgiu, parodys gerą pavyzdį, pasidalins geromis žiniomis. Ir taip kas dieną žmogus vis dažniau atliks savo suvokiamą pasirinkimą, tai yra "čia ir dabar”. O iš tokių "čia ir dabar” ir supintas jo gyvenimas.

Taip kad tokios abejonės charakteringos tik tam, kas yra savo dvasinio vystymosi pradžioje. O tas kuris jau tvirtai stovi dvasiniame kelyje, keičiasi pats iš pagrindų, giliau suvokia savo greitai bėgančio gyvenimo prasmę. Kas diena tokie žmonės skuba atlikti kuo daugiau naudingų darbų kitiems žmonėms ir Sielai, be to, tiek užplanuotus, tiek ir visiškai atsitiktinius, padidinat savo Asmenybės šansus dvasiniam išsigelbėjimui. Taip kad esant ant Dvasinio prado Stebėtojo tvirto pagrindo, turėdamas pirmaprades žinias ir dirbdamas su savimi, žmogus gauna praktinius raktus savęs tobulinimui, jis randa tiesos grūdelius, net jeigu jie užslėpti ištisame pelų elevatoriuje.

A. Įskaitant dabartinių informacijų technologijų išsivystymą, dabar pas žmones yra galimybės ir laiko išanalizuoti praeitų civilizacijų klaidas ir prašovimus pro šalį. Dar daugiau, šiuolaikiniai žmonės turi galimybę sekti kasdienines situacijas pasaulyje, įvairiais pasaulinės bendrijos klausimais, dėka tų pačių interneto technologijų.Tampa vis dažniau žinomi visuomenei dauguma politikų ir Žynių veiklos faktų. Tai žinoma iššaukia atitinkamas reakcijas visuomenėje: žmonės nustoja tikėti valdžia.

Daugelis pradeda suprasti, kas verda įvykių "sriubą” tautoms, esant suokalbyje su politiniais ir Žynių kanalais – "virėjais”, pasaulinės politikos, ekonomikos "virtuvėje”, o svarbiausia – ideologijoje. Daugelis pradeda suvokti kas užsakovas, o kas vykdytojas. Bet žmonėms prikabintas įsitikinimas, jog tokią situaciją negalima pakeisti, kad "taip buvo per amžius”. Nors iš esmės, patys žmonės (Tautos) yra visų tų procesų vykdytojais ir dalyviais, o taip pat "politinio” ar "religinio” produkto vartotojais. Tai štai, daugelis žmonių supranta situacijos absurdiškumą. Jie supranta, kad taip gyventi daugiau nebegalima. Bet nesupranta ką reikia daryti, kad gyvenimas visuomenėje iš tikro taptų geresnis ne popieriuje, o tikrovėje. Kaip pakeisti visuomenės judėjimo forvatorių, kad jis išeitų į tikrą kultūrinį-dorovinį, dvasinį vystymąsi, o ne toliau buksuotų Gyvuliško prado giliose duobėse, su jo vartotojišku mastymo formatu, karais ir nukryžiavimais?

R. Taip, deja visuomenėje jau seniai susiformavo nuomonė apie šiuolaikinių, dabar vykstančių procesų situaciją be išeities ir negrįžtamą, bet iš tikro, išeitis yra ir ji labai paprasta. Žmonėms reikia kaip galima dažniau vertinti informaciją, kasdieninį gyvenimą ir jo įvykius iš Dvasinio prado Stebėtojo pozicijos, tada jie daugiau supras, kaip jiems gyventi ir ką daryti. Tai analogiška darbui su savimi, savo sąmonės švarumui, pavyzdžiui: atėjo mintis nuo Gyvuliško proto – ignoruok ją, nesuteik jai dėmesio, geriau daugiau skirk dėmesio gėriui, mintims, darbams ir poelgiams nuo Dvasinio prado. Taip ir visuomenėje: paprasčiausiai ignoruok apie save viską, kas bloga ir didink aplink save viska, kas gera, kūrybiška. Nereikia būti pasyviam visuomenės reikaluose, pats nesukurk stimulų visuomenėje aktyvuojančių žmonėse Gyvulišką pradą, pavyzdžiui, išdidumo vystymasis, to pačio kyšininkavimo, piniginių, egoistinių tarpusavio santykių, vietoje draugystės ir tt. Kai žmonės daugumoje nustos palaikyti ir įgyvendinti politikų ir Žynių "valią”, stimuliuojančias tautose agresiją ir Gyvuliško prado kokybes, tai ir visuomenėje dings daugelis dirbtinai sukurtų problemų.

Paprasčiausiai reikia suprasti, kad mes visi žmonės, visi padaryti iš vieno. Niekas iš mūsų nėra nei aukščiau, nei žemiau. Visi sėdime vienoje materialinių nešvarumų bačkoje, tai yra visi įkalinti šiame materialiame pasaulyje, šiame mirtingame kūne su jo "amžinomis problemomis ir neišsenkančiais norais”. Ir visiems kada nors teks atsakyti už savo pragyventą gyvenimą. Žyniai ir politikai – tai tie patys žmonės, kurie yra tokiose pačiose sąlygose ir niekuo nuo kitų neišsiskiria, išskyrus viena, nenumaldomą žemiškos valdžios troškimą ir aistros prisipildyti materialiomis vertybėmis.

A. Viskas teisingai. Sprendžiant iš žmogiškos civilizacijos vystymosi istorijos, žyniai (kaip politikai) visais laikais priklausė nuo liaudies palaikymo, todėl jie visaip stengėsi pakelti savo autoritetą tarp žmonių įvairiausiais metodais, pagrinde besiremiančiais baimėmis. O pagal faktą, jei daugumas žmonių nustodavo palaikyti vieną ar kitą religiją, jos užgesdavo.

R. Teisingai pastebėjai, užgesdavo tik eilinė religija, kaip atitinkamas visuomenės sąmonės šablonas, bet tik ne žmonių tikėjimas į Dievą. Paprasčiausiai, Žyniai naudojosi visais laikais tuo tikėjimu ir jo pagrindu sudarydavo naujus, naudingus jų valdžiai šablonus, visuomeninės sąmonės uždarymui.

A. Praktiškai, visuose tikėjimuose daromas akcentas į aukojimo apeigas vienokiam ar kitokiam dievui, kuris ir sudarė svarbiausią veiksmą religinėse ceremonijose. Šiandiena pavyzdžiu, šalia tradicinių ceremonijų, yra tas banalus pinigų paaukojimas "religinėms reikmėms”.

Aš atsimenu jūsų žodžius: "O žmonės bent atsimena, ką reiškia "auka” Dievui? Juk praktiškai visos religinės sistemos visais laikais pastatytos ant aukojimo apeigos pagrindo. Kodėl nuo senovės laikų "auka” vaidino tokį svarbų vaidmenį dievo tarnystėms įvairiose tautose?” Tai ką jūs tada pasakėte, vėliau man tapo tikru praregėjimu. Ar negalėtumėt jūs ir skaitytojams papasakoti apie tokį reikšmingą žmonijai momentą?

R. Na ką gi tai verta to. Pradėsiu gal nuo senovės slavų žodžio "auka” (жертва) traktavimo, kuris nors ir klausai juokingas, bet atspindi esmę. Aš jau pasakojau, kad žodžio "auka” atsiradimas pas slavus siejamas su krikščioniškos religijos plitimu XI amžiuje, kilęs nuo senovės slavų žodžio "жру” (ėdu), o "жру” savo ruoštu reiškė "ryti”. Tiesa "rijimas” susijęs su kitu slavų žodžiu "живот” (pilvas), kas senovėje turėjo reikšmę "жизнь” (gyvenimas). Nuo jo ir kilo senovė slavų žodis "животное” (Gyvulys) – tiesiogine prasme, "tai kas gyvena”.

A. Išeina taip, senovės slavų kapinynai, ypatingai tie, ant kurių buvo uždėti ypatingi ženklai ir simboliai, visai nebuvo "aukojimo vietos”, kaip po tokios. Gal būt kai kuriais atvejais tai buvo visuotinai žinomos vietos, kur žmonės per amžius ėjo mokytis (pagal ženklus ir simbolius) dvasinių žinių, keistis savo patirtimi, kaip pavyzdžiui, rinkdavosi senovės žmonės savo olose, mokantis pagal petroglifus.

R. Žmonėms tai nesunku atsekti, turint bazines dvasines žinias... Tai štai, žodis "жру” (ėdu, ryju) pasekoje pradėjo žymėti "жрец” (Žynys). Jei pasekti giminingų žodžių etimologiją, tai galima rasti, ką jis reiškė anksčiau "tas kuris giriasi, primena apie save, išsiaukština”. Iš čia ir kilo liaudyje žodis жрец” (Žynys).

Įvairių pasaulio tautų tikėjimuose auka – tai atsidėkojimas įvairios rūšies dievybėms, iš esmės pradedant nuo žemiškų vaisių ar gyvūnų karalystės. Tai "išsivalymas nuo negero ir dvasinės švaros pasiekimas” Šiuolaikinėse  pasaulinėse religijose auka vertinama kaip ko nors paaukojimo simbolis, paaukojimo to, kas malonu ir brangu pačiam.

Bet jai įsigilinti į tų tikėjimų dvasines ištakas ir simbolines apeigas, tai galima suprasti, kas tai iš tikro yra auka Dievui, kas nusako santykius tarp žmogaus ir Dievo. Tikrasis paaukojimas Dievui – tai kada žmogus ant savo gyvenimo altoriaus aukoja savo Gyvulišką pradą, tai yra, atsisako nuo daugelio savo norų, ketinimų ir iliuzijų, greitaeigių ir laikinų, tuo pačiu atveriant sau dvasinį kelią į tikrą Amžinybę – į Dievo pasaulį. Ir kažkada seniai, žmonijos apyaušryje, žmonėms taip ir buvo aiškinama, jog Gyvuliško prado kokybės, tarsi žemės vaisiai, pradžioje viliojantys savo išvaizda, bet po to greitai pūvantys. Tik atnešant Dievui kaip auką tai, kas trumpalaikis, tu turi galimybę prasiskverbti į Jo Amžinybę, tai yra, dirbant su savimi, atsisakant pagundų nuo Gyvuliško prado. O jei tu dvasiškai vystaisi ir darai gėrį, padedi atsibusti kitiems žmonėms, tai Dievui bus toks pats džiaugsmas, kaip jums, kurį jaučiat nuo savo "naminės bandos” gero prieaugio.

Todėl visai ne atsitiktinai, ta vieta aukojimui arba bendravimui su dievais, kurį šiandiena žmonės vadina altoriumi (nuo lotyniško žodžio "altarija”, nuo "altus” – "aukštas”) gilioje senovėje pirmapradžiai, paprasčiausia žymėjo ženklu ar simboliu, iš esmės, kvadratu, ratu, ovalu (cilindru), kubo forma (rombu). Visi tie ženklai ir simboliai tarnauja kaip suprantami dvasinių praktikų, kurias vykdė žmogus pakeistoje savo sąmonės būsenoje ir kurių momentu jis tiesiogiai bendravo su Dievu giliame jausminiame lygyje, simboliai. O toks jausminis bendravimo momentas su Dievu, galimas tik tada, kada Asmenybė pilnai pasineria į tą procesą ir joje dominuoja išskirtinai Dvasinis pradas. Darant tokį Pasirinkimą dvasinio pasaulio naudai, žmogus tokiu būdu sąmoningai "aukoja” Gyvuliško prado pirminį dominavimą savo sąmonėje materialiame pasaulyje. Vėliau, kai  jau dvasinės žinios prarado savo esmę, žmonės pradėjo statyti materialius altorius, (iš molio, medžio, metalo) panašių simbolinių formų: tai galėjo būti plokščias ovalinis ar apvalus akmuo, kvadratinis stalas, kūbas ir tt.  Jie pradėjo statyti juos ant paaukštintų vietų, šventyklose, orientuojant į atitinkamas pasaulio dalis ir atlikinėti jau materialius aukojimus.

A. Iš tikro, religinėse sistemose įvyko labai rimtas pakeitimas.

R. Ir tai ne tik dvasinės pasaulėžiūros pakeitimas materialia. Tai prilygsta tam, kaip savyje prarasti šviesą, kuri daro daiktus matomais tavo akims. Įvyko pakeitimas žmogaus pačiame pasaulio supratimo pagrinde, savo gyvenimo ir supančio pasaulio esmės supratime, laikino buvimo šiame pasaulyje tikslų ir užduočių supratime. Pamesta pagrindinė dvasinė sudedamoji, pagrindinis dvasinis orientyras – tarnystė Dievui ir nenutrūkstamas ryšys su Juo. Todėl žmogaus sąmonę labai lengvai užvaldo Gyvuliško proto Valia. To rezultate, šio pasaulio iliuziją priima už esmę. Netgi tie, kurie savo rankose laikė perduodamas iš kartos į kartą dvasines žinias, vaikosi šio pasaulio palaikų – materialinio pasipelnymo ir banalios valdžios savo parapijoje, bandoje. Dėl savo išdidumo Žyniai save  palaikė tų Žinių, bendrai priklausančių žmonijai, savininkais ir ant to pastatė pelningą biznį, kuriame žmonės tampa jų vergais ir pastoviais sponsoriais, tai yra, egzistuoja pagal Žynių sugalvota formule: "duok pinigus ir tarnauk mums”. Pamesta svarbiausia, neatlyginama tarnystė Dievui ir žmonėms, saugojimą ir neatlyginamą pirmapradžių žinių platinimą, duodančių Asmenybei galimybę susijungti su Siela, apie žmogiškos Sielos laisvės siekimą.

A. Taip šiuolaikinius žmones pavergė Gyvuliškas protas. Kaip pasakytų senoliai, vietoje laisvo paukščio, siekiančio dvasinių aukštumų, žmogus tapo panašus į paukščio plunksną, kurią nešioja vėjas po visa žemę, pagal savo norus. Tarp žmonių jau seniai pastebėta, kad vaikymasis pelno ir valdžios  nedidina dorovingumo.

R. Visiškai teisingai. Tai štai, aukojimas egzistuoja nuo senovės. Be to, pastebėk, kad tai buvo charakteringa įvairioms religijos vystymosi rūšims: gimininės, etninės, valstybinės, pasaulinės. Iš esmės, aukojimo apeigos buvo atliekamos su tikslu pademonstruoti atitinkamoms jėgoms savo ištikimybę (dvasioms, dievybėms) ir jų dėka, sakysime taip, pasiekti atitinkamo poveikio materijai (žmonėms ir gamtos reiškinius) virš gamtiniu žmogui keliu. Ir tam buvo naudojama įvairios aukojimo rūšys. Pavyzdžiui, kilnių žolių rūkymas, kaip apsivalymo nuo blogio ir prašymo dvasioms, dievams ko nors. Spalvotų medžiagos skutelių iškabinimas, stichijų sušvelninimui, "jėgos” vietose, "šamaniškų dvasių” buveinėse, perėjose kalnuose, prie "šventų šaltinių”.

A. Taip, dar  yra žinomas surinktų žemės produktų aukojimas, kad būtų geresnis derlius sekančiais metais, kad geriau kibtų žuvis, daugiau sumedžioti ir tt. Aukodavo ir galvijus, dėl geresnio bandos prieaugio ir tt.

R. Teisingai, tai yra buvo įvairiausios aukos skirtingų religinių tikėjimų sistemose, pradedant nuo nekalto parūkimo ir baigiant nekaltybės aukomis, bažnytiniu homoseksualizmu, kruvinomis žmogaus kūno dalių aukomis, kaip ir pačių žmogiškų gyvybių paaukojimu. Ir daugeliu atveju, visa tai buvo vykdoma Žynių, valdžios materialiame pasaulyje įgijimui, tai yra, žemiškiems tikslams.

A. Kas įdomiausia, jog tai vyko ne tik senovėje, bet vyksta ir šiandiena, kaip religijose, taip ir uždarose slaptose bendrijose, kad ir pas tuos pačius Archontus. Ir nežiūrint į tai, jog pasaulinė visuomenė jau senei pasmerkė žmonių aukojimus ir panašius laukinius  tolimos praeities Žynių veiksmus. Kodėl taip, gana ilgai laikosi tas aukojimas žmonijoje? Iš kur kilo tas dvasinio aukojimo pakeitimas materialiu aukojimu?

R. Tai pakankamai rimtas klausimas. Bet jai šiuolaikiniai žmonės ir apie tai jau pradeda susimastyti, tai reikėtu nušvieti globalinę esmę. Materialiame pasaulyje yra vienas Gyvuliškas protas, apie kurį aš jau ne kartą minėjau. Šiandiena netgi šiuolaikinis mokslas fiksuoja atskirus jo pasireiškimus, iš esmės, pastebimą gyvų būtybių bendrijose. Pavyzdžiui, pradedant nuo dauginimosi, ląstelių užpuolimo bakterijų kvorumu ir užbaigiant kolektyvine migracija, agresija, gyvūnų savęs susinaikinimu ir tt. Tiesa, lotyniškas žodis "quorum” reiškia "kurių pakanka”, tai yra pakankamas bendrijos skaičius. Moksle tokį reiškinį vadina kolektyviniu protu. Kvorumo jausmas (ypatingai nukreiptas į dominavimą, kontrolę, materijos užgrobimą, jos ėdimą) valdo daugelį procesų kaip mikro, taip ir makro pasaulyje. Pavyzdžiui, medicinoje buvo pastebėta, kad vėžio ląstelės elgiasi kartu, kaip atskira protinga bendrija. Netgi paveikiant jas preparatais, perduoda viena kitai signalus ir kokiam tai laikui apmiršta, tai yra, "pranešant” viena kitai blokuoja preparato veikimą. Kiekviena ląstelė gauna atitinkamą signalą nuo kvorumo, keičia savo elgesio modelį, atitinkamai bendro elgesio (kolektyvinio proto). Tai, iš esmės, yra protingas organizmas protingame organizme. Dabar daug tyrimų biologijos srityje susikaupė apie bičių skruzdžių, pelių, žiurkių, delfinų, smulkių žinduolių elgesį, kur gerai atsekamas kolektyvinio proto dominavimas.

Vienos materijos dominavimo virš kitos pasireiškimas egzistuoja visur, tame tarpe ir kosmose. Tai pastebėta astronomai žvaigždžių ir žvaigždinių sistemų elgsenoje. Pavyzdžiui, štai netoli nuo mūsų Paukščių Tako žvaigždiniuose klasteriuose  yra gigantiškos žvaigždės, kurios, pagal esmę, yra vampyrais. Tai dvigubos žvaigždės, kur viena iš jų paprasčiausiai pritraukia materiją iš savo "partnerio” dujų formoje, prie kurios ji yra pakankamai arti. O po to ir iš visiškai pilnai praryja tą žvaigždę, atitinkamai prailginant savo gyvenimą ir tampant kokiam tai laikui žvaigžde-gigantu. Viskas tas pats, pagal tuos pačius materijos dominavimo dėsnius. Aš jau nekalbu apie planetų bendrijų, galaktikų kolektyvinius veiksmus, įvykstančius kosmose procesus, tai yra tai, ką šiandiena žmonija dar negali ištyrinėti, įskaitant nepakankamą techninių galimybių lygį. Bet tie reiškiniai egzistuoja ir šiandiena tam galima rasti to pakankamai šalutinių įrodymų.

Tai štai, paklusnumas vienam Gyvuliškam protui būdinga bet kuriai materijai, tame tarpe ir žmonių bendrijoms, sudarytoms iš būtybių, kurios ir dalinai turi materialinę prigimtį. Vienas Gyvuliškas protas turi bendrą pradžią (tai jis pats) ir savo poskyrius, kaip kolektyvinius ir individualius protus. Vaizdžiai sakant, tai kaip savarankiškas organizmas, su savo daugelio lygių struktūra ir organizacijomis. Tiesa, žodis graikiškas "organon” ką reiškia "įrankis, instrumentas”. Kad būtų paprasčiau suprasti, visą tą jo sudėtingumą ir suderinamumą valdyme, pateiksiu pavyzdį su žmogaus organizmu, kuris funkcionuoja kaip Vienis.

Organizmas turi skirtingus lygius,(molekulinį, ląstelinį, medžiaginį ir tt.) jame yra bendras protas (smegenys) koordinuojantys visų jo sistemų darbą, tokiu būdu palaikant organizmo gyvybę. Taip pat, yra sistemos, kurioms paklūsta atitinkami organai. Yra organai kuriuose ląstelės dirba atitinkamame bendrame ritme. Yra ląstelė, kaip žemutinė individualumo grandis, turinti savo statinius ir sugebėjimą daugintis, egzistuoti ir tt. Bet ta pati ląstelė yra ir organų dalimi, sistemos dalimi, viso organizmo dalimi. Taip ir vieno Gyvuliško proto materijos struktūroje. Ten yra daug kolektyvinio ir individualaus proto poskyrių, kurie tampriai sąveikauja tarp savęs, tuo pačiu sudarant mikro ir makro pasauliuose ištisas sistemas, paklūstantys vienam Gyvuliškam protui.

A. Jei kalba eina apie valdomą materiją, vadinasi tam turi kokią tai įtaką ir Arimanas?