A. Ramybės?

R. Taip. Jei žmogui, savo gyvenimo pabaigoje, staiga atsivėrė Tiesa, bet, iš esmės, jai visą savo gyvenimą jis nesąmoningai sekė ja, tai pas jį yra šansas, turint Žinias, net gyvenimo laiko likučiuose įvykdyti savo dvasiniame vystymesi šuolį ir užsidirbti, jei jau ne Sielos išsigelbėjimo, tai bent jau Ramybę. Paskutinysis reiškia tai, jei žmogui už jo dvasinį triūsą bus suteikta Ramybė, tai jo dabartinė Asmenybė, tapusi subasmenybe, bus blokuota nuo savo kančių, nors ir turės nebilio stebėjimo galimybę, naujos Asmenybės gyvenimo kelio, jos klaidų, naujame Sielos įsikūnijime. Juk persikūnijant, vaizdžiai sakant, kartu su mašina (kūnu), keičiasi ir vairuotojas, kuris dėl vairavimo nemokšiškumo atneša nepatogumų visiems nebyliems tos mašinos keleiviams (subasmenybėms). Tiesa, stovinti ant tikrų žinių pagrindo, apie Ramybę, žmonių ir yra sukurta įvairūs pomirtiniai ritualai, pavyzdžiui, giedojimas mirusiam ir tt. Bet visas reikalas yra tame, kad tą Ramybę irgi reikia užsitarnauti pačiam žmogui, dar esant gyvam ir jokie giedojimai čia jau nepadės.

Būna žinoma ir kitokie atvejai, kada esantys savo gyvybinių jėgų žydėjime, žmonės sužino apie Tiesą, bet neigia ją, pasiduoda materialaus pasaulio iliuzijų pagundoms. Tačiau laikas prabėga labai greitai. Kaip taisyklė, gyvenimo kelio pabaigoje, tokie žmonės nusivilia, kadangi  pasaulio iliuzijų atžvilgiu  pasireiškia melas ir išryškėja pakeitimai nuo Gyvuliško prado. Kad ir kaip norėtų žmogus, būtų laimingas  pasinerti į Tiesą, tačiau tuo metu karas jau  būna pralaimėtas ir Ramybė jau nepasiekiama.

Taigi, žmonėms paprasčiausiai reikia įgyti supratimą: materijai – materialumas, o dvasingumui – dvasinga. Jei pas žmogų yra materialinės problemos, tame tarpe ir su sveikata, jas reikia spręsti paprastų priemonių pagalba, o ne koncentruoti į tai visą savo dėmesį ir įtraukti tam savo unikalias vidines jėgas, kurios skirtos dvasiniam išsilaisvinimui. Klausimai apie sveikatą kaip tik ir priskiriami prie proto disciplinų, savo Gyvuliško prado nežabotų poreikių suvaldymui.

Visos ligos gydomos žinojimu. Jei pas žmogų yra rimtų problemų su sveikata, prašom, yra gydytojai, įvairių susirgimų specialistai. Kaip mokslas,  šiuolaikinė medicina ant tiek išplėtė savo galimybes genetikos, formakologijos, biotechnologijos srityse, kad faktiškai tapo išgydoma dauguma susirgimų ir netgi tie, apie kuriuos šiandiena kalbama kaip apie neišgydomus. Dar daugiau, šiuolaikinė medicina leidžia kovoti su tokiomis ligomis kaip senatvė.

A. Gyvenimo prailginimas? Taip, jūsų unikalių eksperimentų rezultatų aš iki šiol negaliu užmiršti.

R. Na aš dabar ne apie tai, o apie šiuolaikinės medicinos galimybes...

A. Prisipažinsiu, mane labai sudomino jūsų moksliniai eksperimentai tais klausimais, ypatingai gyvūnų gyvenimo pralongavimas (prailginimas) laboratorinėse sąlygose. Nuostabiausia tai, kad tokio preparato sudarymui jūs panaudojote visiems prieinamus ingridijentus. Jūsų eksperimentinis preparatas – tai tikrai apsauga nuo laiko. Juk jūsų eksperimento pasekoje, iš esmės, yra įrodyta, kad jau dabar galima prailginti žmogui gyvenimą kaip minimum iki 200 metų, o maksimum, perspektyvoje, įskaitant žmogiškų smegenų funkcines galimybes, iki 1000 metų.

R. Galima, ir be to, be biologinio žmogaus senėjimo. O kokia prasmė? Kam važiuoti vingiais ir kuo ilgiau, kai matomas tiesus kelias?

A. Na kaip gi...Ant kiek aš atsimenu, eksperimento pradžioje, laboratoriniai gyvūnai turėjo biologinį amžių didesnį nei vidutinis, jei perskaičiuoti į žmogišką amžių, būtų lygus 65 metų amžiui. O po kelių mėnesių, bendros organizmo regeneracijos pasekoje, sekusios tik po pirmų trijų  preparato įvedimo kartų, laboratorinių gyvūnų biologinis amžius, pagal žmonių amžių, tapo lygus 35-40 metų. O svarbiausia, išliko tokiu pat, iki  gyvūnų išvedimo iš eksperimento momento, tai yra neseno.

R. Taip, gyvūnai buvo išvesti iš eksperimento tada, kada jų normalus realus amžius peržengė ribas du kartus...Na ir kas?

A. Juk tai daugiau nei 200 metų, pervedus į žmogaus gyvenimo amžių. O jei gyvūnai ir toliau būtų gavę taip vadinamą – "chronoprotektorių”, tai galėtų išgyventi dar daugiau.

R. Žinoma. Jei tu darai išvadas, lyginant su žmogumi, tai aš tau pasakysiu štai ką. Jei žmogui, išgyvenusiam iki solidaus savo amžiaus (aš jau tylių apie jaunystę), pradėti įvedinėti tuos preparatus, tai organizmas pajaunės iki vidutinio amžiaus ir tokioje būsenoje bus ilgą laiką. Kaip parodė eksperimentas, daugiau nei 200 metų laikotarpiui ir be to, nesenėjant, gyvenimo eigoje išlaikant vidutinį savo kūno amžių. Žinoma, kalba neina apie materialaus kūno nemirtingumą, bet kuri materija yra mirtinga. Bet žymus žmogiško gyvenimo pralongavimas, už matomų dabartinių ribų, pilnai įmanomas, be to, moksliniu keliu. Jokios magijos čia nėra, paprasčiausios žinios. Juk mano panaudoto preparato pagrindas buvo tarpląstelinis matriksas...

A. Tai ką jūs praktiškai įrodėte, kad tarpląstelinis matriksas, kaip unikali tarpląstelinė medžiaga, vaidina labai svarbų vaidmenį organizmo ląstelių regeneracijos procese, ir įtakoja  į gyvenimo prailginimą už matomų ribų, tai nuostabu. Šiandiena mokslui žinoma, kad tarpląstelinio matrikso molekulių struktūrų pažeidimai, ne tik pagreitina senėjimą, bet taip pat, yra daugelio sunkių susirgimų priežastimi.

R. Žinoma, net nežymūs pakitimai molekulinio matrikso struktūroje padeda vystytis įvairių rūšių patologijoms. Viena iš senėjimo priežasčių ir yra didėjimas molekulių pasikeitimų organizme, pirmoje eilėje tarpląsteliniame matrikse.

A. Tarpląstelinis matriksas žmogaus organizme gana įvairus ir bendrai tai, yra neblogai ištirtas. Bet ta pirmapradė matrikso forma, kurią tyrėte jūs ir nurodėte užslėptą embrioniniame chorbe, niekas labai tyrimuose į tai nekreipė dėmesio.

R. Yra tokia sena išmintis: bet kokio galo priežastis visada užslėpta pradžioje.

A. Tai faktas. Tai kas dabar vyksta moksliniame pasaulyje sukelia nesusipratimą. Juk mokslininkai, tiriantys gerontologijos problemas, yra užsiciklinę tame, kad pas kiekvieną rūšį, tame tarpe ir pas žmogų, gyvenimo trukmė genetine prasme nulemta ir šiandienai moksliškai tarsi įrodyta, kad žmogaus potencialas tėra 100- 120 metų. Todėl mokslininkai koncentruoja savo tyrimus tik deja į pagyvenusio žmogaus aktyvaus gyvenimo periodo prailginimą, neišeinant toliau už tokių tyrimų rėmų. Sukasi apie organizmo kamienines ląsteles, užsiciklinus peptidinių preparatų sukūrimu ir pardavimais. Bet toliau reikalas nejuda iš vietos.

R. Na taip, pagal mane atsakymas akivaizdus, kodėl šiuolaikinėje visuomenėje, su jos galingomis šiuolaikinėmis technologijomis ir pasauliniu moksliniu potencialu, toliau tas reikalas nejuda.

A. Na aš žinoma suprantu, jog deja šiuolaikiniame pasaulyje, vis dažniau žmonių galvose dominuoja vartotojiški santykiai su gyvenimu ir pats pasaulėdaros supratimo formatas turėtu būti geresnis... Bet jūsų žinios ir įdirbiai – tai juk epochos sensacija. Jose yra unikalios žinios apie tarpląstelinį matriksą, apie būtinas sąlygas organizmo regeneracijai... apie dirbtinos gravitacijos sudarymo ypatumus. Juk tai vertingos žinios tokiems mokslams kaip: gravitacinė fizika ir biologija. Juk duotoji pažinimo sritis, praktiškai buvo balta dėme moksle. Gravitacinio lauko, kuriame mes gyvename, įtaka ištyrinėta nepakankamai. O ką jau kalbėti apie kosmosą? Kosmose mes netgi neišėjome toliau už žemės gravitacinio lauko ribų, nekalbant apie tos gravitacijos įtaką kitoms planetoms, pačiam žmogui. Kada eksperimentiniu būdu žmonės prieis iki skirtingų gravitacinių lygių skaitmeninių charakteristikų, supratimo to, kad žmogaus organizme egzistuoja ištisa sistema, reaguojanti į gravitacijos pasikeitimus, aš jau nekalbu apie jos valdymą? Kiek dar šimtmečių tam prireiks laiko?

R. O kas pasikeis pačiame žmoguje? Kitas laikas, kitas mastymas. Ir aplamai, ar bus pas žmones tas kitas laikas.

A. Na taip, bet kaip sakoma geriau vėliau nei niekada. Juk dabar jau tarp mokslininkų yra supratimas, kiek stipriai priklauso gyvo organizmo funkcionavimas nuo gravitacinių  jėgų dydžių, kaip organizmas operatyviai reaguoja į sunkio jėgos sumažėjimą, mažinant to paties tarpląstelinio skysčio apimtis. Juk čia reikalas net ne tame. Juk jūsų žinios, tyrimų rezultate – faktiškai yra įrodymas to, jog Žemės planeta, su jos gravitaciniu lauku, nėra žmonijos gimtais namais. Juk mes visi čia – ateiviai, galima sakyti. Jūsų žinios duoda bazę teoriniams gravitacinių sąlygų paskaičiavimams, prie kurių pas žmogų organizme įvyksta savi regeneracija ir atitinkamai, gyvenimo trukmė padidėja dešimtis kartų, palyginus su turima dabar. Koks tai bus protrūkis žmonių pasaulėdaros supratime.

R. Esant dabartiniam vartotojo mastymo dominavimui visuomenėje, geriau jau tegul žmonės galvoją, kad jie kilę Žemėje iš beždžionių. O tos žinios, apie kurias tu kalbi, naudingos bus tik tada, kada visa pasaulinė bendrija, ar bent jau didžioji jos dalis, eis dvasinio vystymosi keliu, žmonėse dominuos Dvasinis pradas. Priešingu atveju tos žinios beprasmės. Jei pas dauguma dominuoja Gyvuliškas pradas, žmonių gyvenimas taip ir bus kartus, kaip aptirpusi žvakė, nei šviesos, nei šilumos neduos.

Dabartinei visuomenei tos žinios kol kas neatneš naudos. Dar daugiau, aš sakyčiau, jos bus pražūtingos ta prasme, kada žmogaus gyvenimo laiko prailginimas (nors dvidešimt metų) padidins planetos gyventojų skaičių. O tai neišvengiamai su savimi atsineš krizes, tokias kaip produktų, taip ir ekonomines, iš dalies, dirbtinai kuriamas politikų ir Žynių. Tuo labiau, šiame klausime reikia įskaityti ir augančią negatyvią įvairių procesų dinamiką Žemėje. Tam, kad išvengti visų tokių peripetijų, tokiu laiku ir pralonguoti žmogui gyvenimą, pirmiausia reikia pakeisti visuomenės vystymosi vektorių, iš vartotojo į dvasiškai-kūrybinį, kad tarp žmonių visame pasaulyje pirmenybę turėtų žmogiški, moraliniai, dvasiniai-doroviniai dėsniai ir ne popieriuje o tikrovėje.

Žinios – visų pirma tai atsakomybė. Jei tokie įdirbiai papuls į apriboto žmonių rato rankas, tai gali privesti prie dar sunkesnių pasekmių žmonijai, nei tuo atveju jei jomis valdytų dauguma žmonijos. Tik įsivaizduok, kad tokiomis žiniomis užvaldė kokie nors politikai ar Žyniai, kas tada bus. O juk jie visada yra pirmieji, kas suinteresuotas tokiais "proveržiais” moksle, tam kad padaryti "nemirtingu” pirmiausia ir tik save, savo Gyvuliško prado valdžią. Pakanka pažvelgti į istoriją, juk slaptų bendrijų atstovai per amžius ieškojo nemirtingumo eliksyro. Tik tas nemirtingumas kūne – tai be abejo yra mitas, nes bet kokia materija mirtinga ir baigtinė. O štai prailginti gyvenimą kokiam tai laikui – visiškai realu. Remiantis tuo, tik įsivaizduok, kas bus, jei žmonės, jų vaikai, anūkai ir proanūkiai gyvens 200 metų. Žmonės ant savo sprando  maitins kokią tai Žynių ir politikų grupę, kurie, prie to dar irgi nesenės, tuo tarpu kai tauta miršta ištisomis kartomis? Juk tai neišvengiamai atsineš su savimi karus ir kraujo praliejimus. Vėl bus tas pats Gyvuliško proto pirmumas, per žmonijos silpnybes, viena materija naikins kitą. Ir kame tada viso to prasmė?

Gyvenimo laikas labai greitai pralekia, ar šimtas metų, ar du šimtai, ar tūkstantis. Bet ar žmogaus Sielos kančios nuo to aprims? O juk po to, teks atsakyti už visus tuos nugyventus metus, už visa tai, ką tu sukūrei savyje per tas akimirkas. Tas kas realiai per savo giluminius jausmus susilietė su Dievo pasauliu, supranta, ant kiek visas tas materialus, iliuzinis pasaulis trapus ir trumpalaikis. Asmeniškai aš nė minutei nepailginčiau sau egzistavimo šiame materialiame pasaulyje, atitinkamas laiko apimtis šiame kūne, su jo pastoviomis problemomis ir norais.

A. Tas tai taip. Bet tai supranta tik tie, kas turi asmeninę dvasinę patirtį. O daugumoje žmonės net negali suvaldyti savęs, paimti į kontrolę savo Gyvulišką pradą. Man atrodo, jei pas žmones gyvenimas bus ilgesnis, tai bus ir daugiau galimybių išsirinkti savyje. Jie taip neskubės kaip dabar, šuoliuojant per gyvenimą, atliekant daugybę klaidų, gyvenant pagal šablonus, kaip visi ir tik gyvenimo pabaigoje suprantant, kad visa tai buvo tuščia, neverta jų dėmesio. Pas juos atsiras laikas tam, kad ištyrinėti, suprasti ir įsisavinti Žinias, dvasinio suvokimo išvystymui, įskaitant savo praeities klaidų patirtį. Juk tai irgi galima vertinti kaip jų dvasinio vystymosi šansą, Asmenybės susiliejimo su Siela ir išėjimo už materialaus pasaulio ribų šansą.

R. Taip, žmogui tai gali būtu šansu, bet tik tada, tuo atveju, kada visuomenė pakeis savo šablonus, pakeis savo vartotojišką pasaulėžiūrą. O tame nėra nieko sudėtingo. Paprasčiausiai reikia, kad žmogus suprastų savo dvasinę esmę. Tada jis galės įnešti realius pakeitimus visuomenės gyvenime, pažadinti supančius jį žmones. Tokiu atveju, net vienas lauke žmogus – bus Karys ir gali padaryti daug ką naudingo. Juk savo gyvenime kiekvienas turi daugybe savo "vaidmenų”, kurie jam suteikia galimybę bendrauti su daugeliu žmonių: tėvais, giminaičiais, kaimynais, draugais, specialistais, sportininkais, studentais, darbuotojais, vadovais, visuomeniniais veikėjais, interneto "gyventojais” ir tt. O su kiek žmonių jis jau susidūrė savo gyvenime: vaikystės draugais, mokyklos, instituto, bendradarbiais, kompanionais, partneriais, tolimais giminaičiais, atsitiktiniais pažįstamais. Tai jau ištisa mini bendrija, žmonės su kuriais jis susipažino savo praeityje ir tie, su kuriais bendrauja dabar. O tai reiškia, kad pakeitimus jis gali įnešti visur – kaip darbe, taip ir namuose, kaip tarp pažįstamų, taip ir ne pažįstamų jam žmonių tarpe, nepriklausomai nuo jų nacionalinio ar socialinio statuso, tikėjimo. Pas visas tas, atrodytu skirtingas Asmenybes, iš tikro, daug kas bendro. Visi mes žmonės, visi vienodai kenčiame nuo Gyvuliško prado pasireiškimo, vienodai džiaugiamės kai pasireiškia dvasingumas, kadangi visi mes čia, materialiame pasaulyje esame laikinai "svečiuose”.

A. Taip, jūs teisus, nieko sudėtingo tame nėra: paprasčiausiai dvasiškai save tobulinant, gyveni dvasiniu pasauliu, pritaikai tas Žinias praktikoje ir pradedi gyvent žmoniškai bendruomenėje, kaip ir dera tikram Žmogui, o po to, perteiki tas žinias toliau.

Kai pažiūri aplink, kas dedasi pasaulinėse religijose, politikoje. Tarsi dabar ir yra daug įvairių tikėjimų, praktiškai visi kviečia žmogų rūpintis savo dvasine švara, dorovinėmis vertybėmis. Bet realybėje ir dabar tai jau ne paslaptis, dauguma įvairių religinių kultų tarnų, remiantis savo asmeniniais interesais ir formuoja žmonėse vartotojo mastymą, dar labiau įtraukiant žmogų į materijos kilpą, iš po kojų išmušant jam dvasinį pagrindą. Kur tik nepažvelgsi – visur pakeitimai. Žyniai eksploatuoja minias tikinčiųjų, kaip fermeriai melžiamas karves,bet kokiu būdu išviliojant iš jų materialias reikmes. Nieko nesigėdydami jie išnaudoją valdžią parapijiečiams savo politinės įtakos sustiprinimui, žinoma, klastingiems tikslams.

Aš jau nekalbu apie politiką. Gyvuliško proto poveikio, į visuomenę, šios veiklos sferos dėka, susijusios su valdžia ir valdymu, rezultatas akivaizdus. Visuomenėje tapo natūralus egoizmas, principas:  "žmogus žmogui - vilkas”. Išskirsto tautas į socialines grupes, partijas, religijas, priverčia kariauti tarpusavyje, žudyti vienas kitą, dėl vadų interesų, išnaudojant tą patį senovinį valdžios metodą, skirstyk ir valdyk. Suprantama, kaip ir kodėl politikai aktyvuoja masių agresiją pasaulinėje visuomenėje, bet liūdna dėl to, kad patys žmonės visa tai palaiko. Ir visa tai tokiu laiku, kai reikia elgtis atvirkščiai, stengtis konsoliduotis visai pasaulinei bendrijai, dėl žmonijos, kaip rūšies išgyvenimo, įskaitant gamtinių kataklizmų augimą ir dinamiką, o taip pat tas problemas, su kuriomis susidurs žmonija artimiausioje ateityje.

R. Taip, jei visuomenė nepasikeis, tai žmonija paprasčiausiai neišgyvens. Globalių pasikeitimų periode, dėl agresyvios Gyvuliško prado (paklūstančio bendram Gyvuliškam protui)  aktyvavimo, kaip ir bet kokia kita protinga materija, tautos kovos dėl išlikimo atskirai, tai yra, tautos naikins viena kitą, o tuos kas liks gyvas, sunaikins pati gamta. Artėjančius kataklizmus galima pergyventi tik apsijungus visai žmonijai ir kokybiškai pertvarkius visuomenę dvasine prasme. Jei vis tik žmonės, bendrų pastangų dėka, sugebės pakeisti pasaulinės visuomenės judėjimo kryptį, iš vartotojo vagos į dvasingumo pusę, dominuojant Dvasiniam pagrindui, tai pas žmoniją bus šansas pergyventi duotą periodą. Dar daugiau, visuomenė ir būsimos kartos sugebės išeiti į kokybiškai naują vystymosi spiralės viją. Bet dabartiniu metu viskas priklauso nuo kiekvieno pasirinkimo ir veiksmų. Ir svarbiausia, kad daugumas protingų planetos žmonių tai supranta, mato artėjančią katastrofą, bendruomenės kolapsą, bet nežino kaip prieš visa tai reikia atsilaikyti ir ką daryti.

A. Tai ką reikia daryti, kad pakeisti visuomenę čia ir dabar?

R. Pradėti nuo paprasčiausio, paties savęs. Kada žmogus supras savo gyvenimo prasmę, dvasinio vystymosi prasmę, tada jis kokybiškai keisis pats. O jei tos žinios bus prieinamos daugumai žmonių Žemėje, tai ir bendrija bendrai, anksčiau ar vėliau pasikeis, o tai reiškia, civilizacijos vystymosi vektorius bendrai bus visiškai kitoks.

A. Šiuolaikiniam žmogui, susipainiojusiam savo kūriniuose nuo žmogiško proto (daugelyje egzistuojančių religijų, jų koncepcijose ir dogmose), iš tikro, labai sunku pasiekti dvasinę esmę, tą prasmę, tikrąją priežastį, dėl kurios jis egzistuoja šiame pasaulyje. Paprasta Tiesa tapo apsunkinta. Todėl tapo nesuprantama jos esmė. Žinoma, dabar kiekvienam žmogui, iš esmės, yra prieinama daugumas instrumentų: dvasinių praktikų, maldų, meditacinių technikų ir tt. Suprantamas pagrindinis tikslas – dvasinis išsilaisvinimas. Bet pamestas bendras pagrindas, esmė, ko dėka pasiekiamas visa ta aukščiausia dvasingumo būsena. Juk instrumentai patys sau neduoda pirmapradžio supratimo pagrindo. Tai yra Meistro giluminiuose jausmuose sąmonėje, kuris su tų instrumentų pagalba dirba su savimi. Ar negalėtumėt jūs pasidalinti su žmonėmis apie  pirmapradę Tiesą, kame yra žmogaus dvasinio vystymosi prasmė?

R. Žmogaus dvasinio vystymosi prasmė yra kokybiškame vidiniame jo pasikeitime. Tai turima omenyje, ne šiaip sau kiekvienoje pragyventoje dienoje laikinai atstatyti vidinį dvasinį dialogą su Dievu, per savo giluminius jausmus, per besąlyginę Meilę Jam, bet ir pastoviai gyventi tuo jausmu. Iš tikro, žmogų traukia toks nuoširdus ir švarus vidinis dialogas su Dievu. Labiausiai tas giluminis noras pasireiškia jame vaikystėje, kol dar yra šviežias persikūnijimo atsiminimas. Jis jaučia tą gilų vidinį kontaktą per savo Sielą, kuris išoriškai gali pasireikšti kaip nuoširdus vaikiškas džiaugsmas, visa apimančia meile viskam. Todėl ir skaitoma, jog vaikai yra arčiau Dievo, nei suaugę. Juk naujoji Asmenybė dar švari ir susijusi su savo Siela švariu savo tikėjimu, o ši turi viltis į Asmenybę savo išgelbėjimui. Todėl tokiam žmogui, gyvenime vis atrodo, jog viskas kas geriausia pas jį, dar bus ateityje. Iš tikro, savo "nuoširdžios laimės” pasireiškimo minutėmis, toks mažasis žmogelis pergyvena giluminius jausmus, susiliečia su savo dvasine prigimtimi, Dievo rūpesčiu ir dėmesiu jo Sielai, tokiose sunkiose jai sąlygose, tokiose kaip užrakinimo jos fiziniame kūne.

Laikui bėgant, nauja Asmenybė pradeda priimti ir pažinti supantį pasaulį ir tas jausminis bendravimas pernešamas į bendravimą su artimais žmonėmis: motina, tėvu, giminėmis. Sąmonėje įsitvirtina pirmieji matomi vaizdiniai, dėka pergyvenamų tuo metu, nuoširdžios Meilės giluminių jausmų, einančių nuo Dievo. O paskutinieji  išskirtinai susiję su žmogaus vidiniu pasauliu, su tuo tikruoju bendravimu be žodžių, su Dievu, Jo Meilėje. Todėl vaikystėje pas mus ir lieka patys šilčiausi atsiminimai, pavyzdžiui apie motiną, kaip apie viską galinčią, mylimą būtybę, kuriai nėra nieko neįmanomo šiame pasaulyje. Bet subrendus, mes jau žiūrime į ją visai kitaip, kaip į suaugusią moterį su savo likimu.

Kai kūnas pradeda bręsti, o Asmenybę vis dažniau daro pasirinkimus į Gyvuliško prado pusę, dėl savo nesupratimo, žmogus praranda savo neišmatuojamą jausminį dialogą su Dievu. Nors pati Siela nenustoja "belstis” į žmogų, duodant jam savo signalus. Žmogaus gyvenime atsiranda aplinkybės, kurios vienokiu ar kitokiu būdu kviečia žmogų grįžti prie tokio Sielą raminančio Dialogo su Dievu. Bet žmogus, vadovaudamasis mintimis nuo Gyvuliško prado, pats atsisako klausytis ir būti išgirstam savo Dvasinio prado, kas ir yra Siela, sėjanti Dievo Meilę.

Tuo metu Gyvuliškas pradas pakeičia savimi tą gyvą bendravimą. Asmenybė, stebėdama savo mintis, esant norui, gali gana aiškiai atsekti tą procesą. Jis prasideda nuo to, jog žmogus, pasiduodantis mintims nuo Gyvuliško prado, arba kaip sakydavo senovėje, nusisuka į "palaikus”, praranda dialogą su Tuo, Kas Amžinas, Tuo, Kas yra pats giminingiausias ir artimiausias jam. Tokiu momentu žmogus pradeda jausti vidinę vienatvę. O to pasekoje, taip įvykdomas pakeitimas, ieškant išorinio bendravimo su tuo, kas kaip ir jis pats, laikinas ir sudarytas iš "palaikų”, arba pilnai pasidavęs mintims nuo Gyvuliško prado, žmogus pradeda kalbėti "pats su savimi”. Bet tas bendravimas kokybiškai skiriasi nuo dvasinio Dialogo su Dievu. Jame dingsta nuoširdumo jausmai, dvasinė švara ir atsiranda įsižeidimo jausmai, išdidumas, pavydas, klasta.

Tai ir yra tie patys radikaliausi pakeitimai, nuo sąmonėje dominuojančio Gyvuliško prado. Ir vyksta jie todėl, kad žmogus nustoja suprasti pats save, savo dvasinę prigimtį, sudarančią tikrą jo gyvenimo prasmę. Jo žemiška esybė iškreipia Sielos giluminius norus tapti laisva ir nepriklausoma nuo materijos, ištrūkti iš jos nelaisvės. Ir žmogus jau nebe supranta savo nuoširdžių jausmų. Jis save užrakina nuo visų, savo egoistinėje tvirtovėje. Vieną po kitos pradeda taikyti sau kaukes-vaizdinius, siūlomus Gyvuliško prado. Tokioje būsenoje kreipimasis jau eina ne į Dievą, o į patį save. Iš esmės, jis pradeda klausytis ir bendrauti tik pats su savimi, tiksliau, su savo Gyvulišku pradu, kuris vykdo amžinos Tiesos pakeitimą laikinomis iliuzijomis, darant žmogų pilnateisiu savo palydovu. Toks dialogas su pačiu savimi virsta mirtingo žmogaus dialogu, kuris paverčia jį piktu, priklausančiu nuo daugelio materialių reikmių. Jis jau negyvena Dievu, negyvena laisvai ir randa savo apgailėtino egzistavimo prasmę egzistavime materijoje (skiriant savo gyvenimo laiką ir energiją jos kaupimui) pavergiant kitus sau ir tuo pačiu suteikiant jiems kančias. Be to, duoto pakeitimo esmė tame, kad viso to pats žmogus nepastebi, jam atrodo, jog viską jis daro teisingai ir taip, "jo nuomone”, bus geriau ne tik jam bet ir kitiems.

Bet esant žmogui mirtingo žmogaus dialoge, jis neranda laimės ir tęsia svyravimus savo materialiuose noruose, kaip švytuoklė. Praeina laikas, ateina supratimas, kad visa tai tik kuitimasis vietoje. Jis atsimena, kad kažkada tai vaikystėje pas jį buvo nuoširdus džiaugsmas, švari meilė, pasitikėjimas, kuris dovanojo jam nuostabios vidinės laisvės jausmą. O dabar nei nuoširdumo, nei švaros, nei tikėjimo – viskas prarasta ir kiekviena diena atneša tik jo Sielos nusivylimą.

Bet Dievo Meilė nepalieka žmogaus netgi tada, kada jis apie ją pamiršta. Dievas niekada nepalieka žmogaus, kadangi Jo Meilė, Sielos dėka, visada yra su juo. Tačiau žmogus ne visada nori priimti tą amžiną Meilę ir dažnai jos pažinimas atidedamas "po to”, vadovaujantis trumpalaikiais, kas minutiniais mirtingos materijos norais. Bet pas žmogų nėra to "po to”, yra tik "čia ir dabar”, kur vyksta tikras judėjimas ir pasirinkimas. Reikia tik atsiverti ir pasitikėti Dievu. Neverta prarasti vertingo gyvenimo laiko. Kai tik prasidėjo Gyvuliško prado ataka, stimuliuojant vienatvės jausmą, reikia paprasčiausiai savyje įveikti tą įžemintą esybę ir su kūdikio nuoširdumu kreiptis į Dievą, atsiduodant Jo valiai. Kreiptis taip, kaip moki, savo nuoširdžiais žodžiais, mintimis ir svarbiausia, vidiniais giluminiais jausmais, kaip į pačią artimiausią gyvenime Būtybę. Kada žmogus su gilios palaimos jausmu pradeda bendrauti su savo Siela, Dievo Meilės jame padaugėja daugelį kartų. Dievas ateina į Sielą ir duoda jai taiką. Ji žmogui tampa neišsenkamos vidinės jėgos šaltiniu. Ji prikelia jame tikėjimo dvasią, suteikia galimybę pažinti gautą patirtį ir įgyti naują žvilgsnį į savo gyvenimą. Žmogus įgyja supratimo dovaną: jis Meilėje, kadangi jis Dieve ir Dievas jame. Pas jį yra kas pasakyti Dievui ir yra nuoširdumo, tikėjimo jėga, kad pajusti jo dvasinį atsaką. Ir tas vienas kitą mylinčių Dialogas tampa be pabaigos. Kadangi Dievas yra bendravime su Meile. Žmogus supranta, kad yra tokiame bendravime, dvasingumas ir vienumas su Dievu ir yra tikras, teisingas gyvenimas. Ta paslaptis, vyksta kiekviename iš mūsų, kada mes ją priimame ir atsiveriame Dievui savo nuoširdžiuose jausmuose.

O jeigu žmogus pasitiki tik savo esybe, jis pats užveria savo Sielos vartus ir išbando amžiną vienatvę, nepriklausomai nuo to, kiek artimų žmonių, draugų ar giminių jį supa. Bet jei Sielos vartai atverti bendravimui su Dievu, žmogus niekada nėra vienišas, kadangi jis visada yra bendravime su Juo. Kada jis atnaujina tokį vidinį bendravimą su Dievu, pas jį ateina tvirtas savo gyvenimo ribotumo, jos dalinio matimo supratimas. Dievas vienintelis kuris mato žmogaus gyvenimą visoje apimtyje. Ateina supratimas, kad netgi pati sunkiausia kančia yra ta aplinkybė, kuri iš tikro, išveda į bendravimo su Dievu kelią, paprastų dvasinių ryšių atnaujinimui. Kadangi Dievas mato žmogaus pagundas ir jo vidinių dvasinių permainų galimybes. Todėl Dievas duoda tokias aplinkybes, kurių dėka žmogus įgyja patirtį ir savo pasirinkimo supratimą, galimybę atstatyti su Juo bendravimą, kas pasekoje, padeda Asmenybės susiliejimui su Siela ir išėjimui į dvasinį pasaulį. Bet pasirinkimas visada lieka pas žmogų, su kuo jam gyventi: su mirtingu išdidumu ar amžina palaima.

Dvasinės praktikos padeda žmogui tame bendravime, dialoge su Dievu, giluminiame jausminiame lygyje, ten kur karaliauja ketinimų švara. Jie kaip palydovai, sudaro sąlygas Asmenybės susijungimui su Siela, vidinio pasaulio praturtinimui, pasipildymui Žiniomis ir jėga, jausmų švarumu, einančių iš dvasinio pasaulio. Dvasinės praktikos – tai instrumentai, kurių pagalba žmogus pradeda suprasti kokybiškai kitokį pasaulį, suvokti savo patį artimiausią giminingumą su juo. Jie lydi Asmenybę nuo pačio pirmo nedrąsaus pažinimo žingsnio iki tobulo perėjimo į dvasinį pasaulį, nuo noro pakeisti save iki supratimo pastoviai būti Jame. Tai gyvenimo būdas. Tai kelias į Amžinybę. Tai kaip švaraus oro, vandens gurkšnis, šviesos ir dvasinės šilumos, tai džiaugsmas nuo palaimos ir laimė esant Dievo Meilėje.

Žmogus pradėdamas darbą su savimi, įsisavinant dvasines praktikas, po kažkiek tai laiko jas meta, krenta į neviltį, nenorą, tingėjimą, sugalvojant sau priežastis ir įvairius užsiėmimus, kad nusisukti nuo Dialogo su Dievu. Bet kada pasireiškia tokia būsena, tai vertėtų susimąstyti, o kas tavyje konkrečiai neleidžia bendrauti su Dievu? Kas sudaro minčių kliūtis ir iliuzines užtvaras tavo sąmonėje? Kas priverčia tave galvoti, kat to laikino pasaulio reikalai labiau reikšmingi, nei tai kas svarbiausia tavo gyvenime – dvasinis išsigelbėjimas Amžinybėje? Kas nenori, kad tu eitum dvasiniu keliu?  Atsakymas vienas – Gyvuliškas pradas. Todėl, kada eina akivaizdus pasipriešinimas, iš jo pusės, kaip tingėjimo, nenoro, atsikalbėjimų išraiška, reikia dvigubai susiimti savo jėgas ir pradėti dvasiškai dirbti su savimi. Atvirkščiai, reikia didinti meditacijos laiką, pasinerti nežiūrint į nieką, dar giliau pajausti, dar labiau belstis į dvasinį pasaulį ir atstatinėti savo išsigelbėjimo Dialogą su Dievu. Mažiausiai du kar per dieną reikia atlikti dvasines praktikas, o dienos eigoje neprarasti ryšio su savo dvasiniu pasauliu, su Siela, su Dievo jautimo buvimu. Ir tada tai taps ne šiaip sau gyvenimo būdu, tai taps tavo dvasiniu keliu, kuris su kiekvienu žingsniu artins tave prie Amžinybės.

Gyvenant Dieve, pas žmogų jau nėra vidinio išsiderinimo, konflikto su pačiu savimi. Pas jį dingsta asmeninių prašymų noras, pilnų baimės ir materialaus pasaulio rūpesčių, kadangi jis jau supranta jų atsiradimo esmę, nuo savo įžemintos esybės. Jis jau nesistengia visko suprasti protu, kur veikia Dievas, o kur ne, kadangi visa tai jis pradeda jausti ir Žinoti. Ir tas žinojimas ateina ne nuo proto, o nuo giluminių Sielos jausmų. Juk žmogus tiki protu, o Žino – Siela.  Jis sukoncentruoja savo vidinį gyvenimą tik į Sielą, nes per ją pažįsta Dievą ir beribį dvasinį pasaulį, kas ir yra tikrais jo namais. Žmogus įgyja vienumą su savo Siela. Jame nebelieka vietos blogiui, kadangi jis pradeda gyventi Dievo pasauliu, taikumu nuo susilietimo su Juo.

Ir toks bendravimas vyksta pastoviai. Vidiniame žmogaus gyvenime daugiau nėra nieko apart Dievo ir švari Siela yra prieš Jį. Tas bendravimas yra dviejų paslaptimi. Žmogus jaučia Dievo artumą ir myli Jį, siekia Jo, kaip mylintis mylimos Būtybės, su kuriuo trokšta amžino buvimo šalia ir nesibaigiančio bendravimo su Juo. Su laiku, žmogui ateina realus supratimas, ne tik apie pastovų Dievo buvimą jame, bet ir apie jo buvimą visur ir visada, visame supančiame pasaulyje. Žmogus suvokia, kad Dievas visiems yra viskas. Taip įsitraukęs į Dialogą su Dievu, žmogus greitai keičiasi pats, įgyja kitokį supratimą ir kitokį pasaulio matymą. Bet svarbiausia, Asmenybė savo gyvenime, dėl tokio savarankiško bendravimo su Dievu, pradeda būti Jo dvasiniame pasaulyje, įgyjant tą patį susiliejimą su Siela, kurį įvairiose religijose vadina skirtingai: šventumas, Nirvana, aukščiausias susijungimas su Dievu ir tt. Ta būsena ir yra tikra laisvė, tas tikras egzistavimas, kurio siekia žmogus visą savo gyvenimą.

A. Ačiu jums nuo visų žmonių, iš tikro trokštančių dvasinio praregėjimo. Tas supratimas, iš tikro atveria akis, į tikrą kiekvieno žmogaus dvasinio vystymosi esmę.

R. Ne man ačiu, o Jam kadangi lydintis perduoda tik Valią Jo, Išmintį Jo.

A. AČIU. Taip žodžiais visko to neišreikši, čia tiek nuoširdžių jausmų. Daugelio trokštančių Tiesos, tai dvasinis praregėjimas, atvirumas kaip savęs performavimo kokybė.