R. Žmonėms svarbu atsiminti, kad esminiu jų kasdieninio gyvenimo momentu yra – žmogaus dėmesys. Kam žmogus skiria savo gyvybinį dėmesį (kokioms mintims, pasirinkimams, norams), tą jis ir gauna. Gyvenimas, savo tikrame pasireiškime, tai informacinis apsikeitimas, visiškai neapsiribojantis tik tais matomais ir girdimais dažniais, ką, iš dalies, žmogus priima trimačiame išmatavime. Aš vaizdiniu pavyzdžiu jau pasakojau, apie informacines plyteles, jog informacija yra visur ir ji yra viskame. Ji egzistuoja ne laike ir ne erdvėje, kadangi ji ir sudaro viską, tame tarpe laiką ir erdvę. Informacija veikia individą. Bet tik tada, kada jis (individas) atiduoda jai savo dėmesį, tai yra, įvykdo savo pasirinkimą, ta informacija pradeda pilnaverčiai dirbti jame, pagal savo atitinkamą programą. Tai yra, įvyksta žmogaus struktūrų, susijusių ne tik su trimačiu pasauliu (pavyzdžiui, sąmone, pasąmone), bet ir su bendra jo energetine konstrukcija kituose išmatavimuose, veikimas. Nepastebimai sau, Asmenybė pradeda gyventi toje informacijoje ir ji tampa jos realybės dalimi. Todėl, savo pasirinkimu, žmogus ir kuria tolimesnį savo likimą, suteikiant dėmesį vienai ar kitai informacijai. Iš esmės, suteikiant jai savo dėmesio jėgą, jis apdalina joje esančią programą gyvybe, kuri toliau ir performuoja jo gyvenimą į vienokią ar kitokią realybę.

A. Taip, tai labai svarbus momentas supratimui to, kaip žmogus tampa Gyvuliško proto, arba Dvasinio pasaulio Valios palydovu. Ir tas vyksta pastoviame žmogaus pasirinkime. Į kokią informaciją (į kieno Valios programą) žmogus įdeda daugiausia savo dėmesio jėgos, palaiko tai, tai tos Valios palydovu jis ir tampa. Šiuolaikinio žmogaus problema yra tame, jog daugelis žmonių nesupranta savęs, todėl neapgalvotai atiduoda savo dėmesį išorei, bet ne vidiniam savo gyvenimui.

R. Pagrindinė žmogaus sudedamoji, aplink kurią ir išstatyta visa likusi jo konstrukcija – tai Siela, o Asmenybė, toje konstrukcijoje, yra modulis, dvasinei, kokybiškai naujai, tos jėgos transformacijai. Tiesa, žodis "modulis”, verčiant iš lotynų kalbos (modulus) reiškia "mažas matas”. Kitaip sakant, žmogaus pirmas pradas – tai jo dvasinė sudedamoji. Kaip protingos būtybės, su dvasine sudedamąja, žmogaus sudarymo idėja,  apima dvasinį persiformavimą, su išsaugota pasirinkimo teise, materialaus pasaulio sąlygose. Iš savęs sukuriant tikrą Dvasinio pasaulio jėgų palydovą.

Iš tikro, daugumas žmonių šiuolaikiniame pasaulyje nesupranta savęs, savo tikrų galimybių ir jose esančios kolosalios dvasinės jėgos, todėl nesupranta, kaip performuoti savo ir tuo pačiu visuomenės gyvenimą, kad kokybiškai tai pagerinti. Jie net nesupranta kas tai yra tikras gyvenimas, tikra laimė. Netgi vidinę dvasinę bendravimo su Dievu šventę, susilietimą su dvasiniu pasauliu, kurį giluminiais jausmais išbando žmogus, dvasinių praktikų atlikimo metu, žmonės bando pakeisti išorinėmis apeigomis ir šventėmis, sugalvotomis žmogaus proto.  Nuostabu tai, jog žmogus su didele viltimi taip laukia tos išorinės žmogiškos šventės, o kada tai įvyksta, iš esmės, ji ištuština žmogų, daro jį tarsi "našlaičiu”, apgauna jausmuose, kadangi pasąmonėje žmogus laukė kažko tai daugiau, ne tik vaizdingume ir kūno patenkinime, o giluminiuose jausmuose, bet žinoma to visiškai negavo. Taip yra todėl, jog tai būna tik tikros vidinės dvasinės šventės atveju (kurią žmogus išbando kas kartą, kada susiliečia su dvasiniu pasauliu), o tas pakaitalas, paprasčiausiai taip ir lieka teatriniu vaidinimu, nuo žmogiško proto, su asociatyviomis materialiomis dekoracijomis.

Labai daug supratimų žmonių gyvenime yra pakeista nuostatomis programų, nuo Gyvuliško proto Valios, kadangi  patys žmonės labai dažnai pasirenka mintis ir norus nuo Gyvuliško prado, koncentruojant į tai savo dėmesį ir gyvybinę jėgą. Žmonių problema yra tame, jog jie, atlikdami savo pasirinkimą ir tapdami Gyvuliško proto valios palydovais, vykdytojais, net nesuprantant to, galvoja, jog jo (Gyvuliško proto) kaip tokio, realybėje nėra, neegzistuoja. Juk jis jų akims yra nematomas, skirtingai nuo fizinio kūno ir supančios trimačio pasaulio aplinkos. Tokie žmonės visiškai neįvertina jo galios ir jėgos. Jie nesupranta jo galimybių, valdyti žmogišką protą ir svarbiausia – jo siekio –  žmonių sąmonės totalaus materializavimo visoje žmogiškoje bendruomenėje. O tai reiškia, visus iki vieno žmones padarys Gyvuliško proto valios palydovais, kas žymiai padidins jo jėgą.

Žmonijos gyvenimo jėgos resursai, su jų sugebėjimais, susiejami su "amžino variklio” (Sielos) būvimu kiekvieno žmogaus konstrukcijoje, yra labai reikšmingi Gyvuliškam protui. Protingiems žmonėms pakanka pažvelgti į paskutinių šimtmečių įvykius. Kad pastebėti, kaip staigiai padidėjo planetos gyventojų skaičius, kaip per porą šimtmečių išsivystė technologijos, kurios pirmiausia pašauktos žmones masiškai aprūpinti komunikacijomis planetoje, tai yra, apjungti visus į vieną informacinį lauką. Kaip visame pasaulyje intensyviai peršamas vartotojų mastymo formatas, prie to paties, kaip vyksta aiškus civilizacijos posūkis į materialumo pusę. Visa tai, ne kas kita, kaip Gyvuliško proto pasiruošimas totalinei visos žmonijos kontrolei ir jos jėgų, resursų panaudojimui savo tikslams, kurie gali būti net nesusiję su trimačiu pasauliu. Jo valdžioje yra ir aukštesni, įdomesni išmatavimai, tankiai, apgyvendinto materialaus pasaulio ribose, kur netgi nežymūs pasikeitimai juose, paskui save iššaukia globalius pasikeitimus žymiai žemesniuose išmatavimuose, vedantys prie atitinkamų Gyvuliško proto jėgų pasipildymo. O tai reikalinga pačio Gyvuliško proto, priklausančio nuo materijos, išgyvenimui, dėl savo egzistavimo laikino  prailginimo, priešpastatant save didelėms jėgoms – Allat jėgoms. O dėl to, Gyvuliškas protas  nepašykštės jokių aukų, nei kolektyvinio, nei individualaus proto išraiškose, kurie pavaldūs jo Valiai.

Taip kad žmonėms reiktų rimtai susimąstyti, ties kokia riba yra pasaulinė bendrija dabar, kieno Valią nesusimastydami jie įgyvendina ir kokios pasekmės laukia, kaip individualias Asmenybes, taip ir žmogišką civilizaciją bendrai. Dabar žmonijai, kaip ir kiekvienai Asmenybei atskirai, labai svarbu  prabusti dvasiškai, apsijungti dvasiniu pagrindu ir pakeisti "minuso” ženklą į "pliuso”, tam Gyvuliško proto paruoštą techninę bazę išnaudoti  dvasiniams tikslams. Rezultato ilgai netektų laukti. Tokia žmonijos konsolidacija ir panašūs sprendimai, nematomame pasaulyje sugeba sustabdyti sūkurį, kuris visus įvykius įsuka pagal neteisingą svastiką. Ko dėka, žmonės sugebės ne tik kad neprileisti būsimų grėsmingų įvykių, kurie gali įvykti pagal Gyvuliško proto programą ir gresiantys pačiam žmonijos egzistavimui, išlikimo faktui, bet ir tą įvykių sūkurį  įsukti į priešingą pusę, teisingos svastikos sukimosi kryptimi. O paskutinysis veiksmas yra ne kas kita, kaip Allat jėgų suaktyvinimas ir atitinkamai, kokybiškai kitokios ateities sukūrimas sau ir visai žmonijai.

A. Taip, aš suprantu apie ką jūs kalbate, juk realios galimybės, kaip žmogaus, taip ir bendruomenės aplamai, neapsiriboja trimačiu pasauliu. O kad visuomenė išeitų į kokybiškai kitokį supratimo lygį, žmonėms būtina išmokti kontroliuoti savo Gyvulišką pradą, gyventi dvasiškai persiformuojant pirmiausia savyje.

R. Visiškai teisingai. Tam ir duota pagrindinė pirmapradžių Žinių bazė: pradedant nuo buvusių tavo knygų ir baigiant šia. Jų pakanka tam, kad žmogus ne šiaip sau dvasiškai prasimuštų, bet ir dirbant su savimi asmeniškai, savarankiškai pasiektų dvasinį Asmenybės susiliejimą su Siela. Žinoma, įskaitant tai, kad žmonės iš tikro užsiiminės savęs tobulinimu savarankiškai, neiškreips tų žinių, o eis jomis, kaip per dvasinį farvatoriu, plečiant savo pasaulio pažinimo akiratį, dvasiškai orientuojantis tame materialaus gyvenimo okeane.

Žinios pas žmogų visada ateina svarbiame jo gyvenimo etape, netgi jai jis to visiškai nesuvokia, bet atsiveria jos tik tada, kada žmogus pradeda dvasiškai save performuoti ir tampa vertas jas priimti. Priešingu atveju, jos neatneš jam jokios naudos. (Virgio trigrašis: netgi sakyčiau nervins ir sukels pyktį, žinoma kieno, kokios dominuojančios dalies...) Svarbu ant kiek žmonės įsisavins jau gautas žinias ir ant kiek reikšmingos permainos įvyks jų vidiniame dvasiniame augime, kokie su tuo susiję vyks persiformavimai visuomenėje. Kadangi sekantis Žinių lygis – žmonių galimybės vykdyti dvasinius persiformavimus aukštesniuose materialaus pasaulio išmatavimuose, kurie, kaip aš jau sakiau, sugeba atvesti prie globalių permainų žemesniuose išmatavimuose. O tai yra didžiulė atsakomybė, tai susidūrimas su Gyvuliško proto jėgomis, kuris taip paprastai savo pozicijų neužleis. Tai, jeigu norite, yra "antgamtinių jėgų” poveikio sritis, arba kaip anksčiau vadino – "aukščiausios baltosios magijos” menas, o žmones, tiesiogiai stovinčius prieš Gyvuliško proto jėgas, su kuriomis jie veda kovą kitoje realybės pusėje, vadino Geliarais.

A. Taip, deja, dabar daugelis žmonių nesupranta elementarių dvasinių dalykų. O tie, kurie netgi gauna tas žinias, save performuoti neskuba, gyvenant pagal Gyvuliško proto sistemos primestus savo senus šablonus. Pas žmones dar nėra tvirto noro gyventi ir kurti, nuo savo Dvasinio prado pozicijos. Tai matosi ir pagal įvairias gyvenimiškas situacijas. Pavyzdžiui, žmogus perskaitęs tas knygas ir prisilietęs prie Tiesos, greitai įsiaudrina, jame pakyla didelis noras dirbti su savimi, vykdyti savo gyvenime dvasinius persitvarkymus. Bet po kiek laiko, kokio tai periodo, vėl perkeliant dėmesį į buitines problemas ir materialaus pasaulio rūpesčius, jo dvasinis noras greitai užgesta. Sistema, per Gyvulišką pradą, jo sąmonėje vėl paima viršų, nors Siela ir toliau nuo tokio gyvuliško spaudimo kenčia, siunčia signalus.

R. Gyvenantis savo Gyvuliško prado slaptais norais žmogus, yra dvasiškai silpnas. Todėl, jam susilietus su Tiesa, jis užsidega, kaip degtukas, bet greitai ir užgesta kaip degtukas, kadangi nei savyje, nei supančioje jį aplinkoje dar neturi dvasinio ramsčio, paramos. Bet jei pas žmogų yra tvirtas ketinimas išeiti iš Gyvuliško prado valdžios, tai jam reikia dažniau grįžti prie to Tiesos šaltinio, prie tų knygų, kurios padės jam perjungti savo dėmesį ir išeiti iš susiaurėjusios sąmonės būsenos. Be to, žmogui reikia suprasti, kad pirmuose dvasinio virsmo etapuose svarbų vaidmenį vaidins ir bendravimas su vienminčiais. Tas dvasinis tarpusavio palaikymas yra svarbus būtent tiems, kas yra tik savo dvasinio kelio pradžioje.

Atsimink, kaip tarpusavio bendravimas padėjo jūsų kompanijoje, dvasinio kelio pradžioje, įveikti ne tik nepasitikėjimą savimi, savo jėgomis, bet ir laiku pasipriešinti užslėptoms Gyvuliško prado atakoms. Reikalas tame, kad pirmuose žmogaus atsibudimo etapuose, jo galvoje dažnai vyksta elementarus minčių maišymasis, šabloniniai pakeitimai, ko pasekoje gimsta nesupratimas, kur yra Gyvuliško prado pasireiškimas, o kur Dvasinio prado. Bendraujant su kitais žmonėmis vienminčių kolektyve, žmogus greičiau ir geriau pradeda suprasti save. Kaip taisyklė, pradžioje žmonės bijo "išduoti” savo Gyvuliško prado paslaptis, bijo pasipasakoti, atsiskleisti, tuo labiau kolektyve, taip sakant, apnuoginti savo problemas prieš kitus, bet už tai mielai klausosi tų, kas turi drąsos tai įvykdyti. Juk kada žmogus "išduoda” savo Gyvuliško prado pozicijas, tai, iš esmės, jis blokuoja jo landas, blokuoja galimybę veikti jam slaptai. Be to, vienminčių kolektyvas, ne tik žmogaus išklausys, bet ir pasidalins savomis analogiškomis panašiomis situacijomis, surastais jų sprendimo būdais. Tokiu būdu, žmogus gauna ne tik dvasinį palaikymą nuo vienminčių, bet ir pagalba patarimais, plečiančiais jo žinias ir patirtį.

Tokia praktika egzistavo nuo seno. Pavyzdžiui, pas ankstyvuosius krikščionis buvo išplitusi taip vadinama vieša išpažintis mažose bendrijose. Tai tas pats nuoširdus bendravimas su draugais, nešantis dvasinę naudą žmogui. Na o kada jau buvo sukurtas masių valdymo institutas – religija, tai daug ką jame apvertė aukštyn kojomis.

A. Tai taip. Oficialiai, išpažinties praktika visiems "protingo amžiaus”  tikintiesiems, buvo įvesta krikščionybėje 1215 metais, IV laterano Soboro sprendimu. Tiesa, jame buvo priimta visa eilė priemonių kovai su erezija (tame tarpe ir inkvizicijos sudarymas) tikslu sustiprinti Bažnyčios autoritetą. Tai buvo bažnyčios atsakas į "eretikų judėjimą” masėse XIII amžiaus pradžioje – katarų, albirgiečių, valdensų ir tt. O jų kaltė buvo tik tame, jog žmonės norėjo žinoti Tiesą apie tikra Jėzaus Kristaus mokymą ir pradėjo jos ieškoti, dvasiškai vystytis patys, be tarpininkų.

Tai štai, kas liečia religijoje priimtą išpažinties praktiką. Tikinčiam liepdavo vykdyti ją ne rečiau kaip kartą per metus. Ir sudaryta ji buvo tik iš to, kad tikintis turėjo pripažinti savo nuodėmes prieš šventiką, kuris savo ruoštu, Jėzaus Kristaus vardu, specialiai pastatytose šventyklose "leistinais žodžiais” atleisdavo jų "nuodėmes”. Ir tai buvo laikoma būtina sąlyga tam, kad žmogus gautų "dievišką atleidimą”, kadangi Žynių sistemos buvo nustatyta, jog be išpažinties žmogus nebus prileidžiamas prie "šventos palaimos”, o be jos, atsieit žmogus nebus išgelbėtas, kadangi, pagal religines dogmas, tai "apsijungimas su Kristumi”, "dėkingas sielos pririšimas prie amžino gyvenimo”. Priešingu atveju žmogų išvydavo iš religijos, baugino tuo, jog jam bus atsakyta būti palaidotam pagal krikščioniškas apeigas ir tt.

Žinoma, skirtumas didžiuli. Kada žmogus pats siekia savęs tobulinimo, darbo su savimi, bendravimo su vienminčiais, draugais, nori išsiaiškinti savyje, gauti dvasinę paramą ir suteikti pakeliamą pagalbą kitiems. Ir visiškai kitas dalykas, kada žmogų yra įpareigojamas tai daryti, bauginant jį atskyrimu nuo bažnyčios ir dar iš oficialios organizacijos pusės – katalikų bažnyčios, iš esmės, tais laikais buvusios vykdomos valdžios institutu. Iš tikro, taip viskas specialiai apversta aukštyn kojomis tam, kad žmogus vykdytų atgailavimą lydimas baimės, bet ne dvasia ir kad pas jį net nekiltų minties užsiiminėti savęs dvasiniu vystymusi atskirai, be tarpininkų.

R. Tai kaip tik ir yra pakeitimai nuo Gyvuliško proto, kurių žmonės nepastebi, patiems esant jo palydovais, galvojant, kad panašios mintys yra jų nuosavybė ir skirtos jų valdžios sustiprinimui, tuo pačiu tarsi stiprinti "dvasiniam gyventojų augimui”. Dvasiniuose klausimuose per prievartą niekada nebus miela, čia svarbus yra savarankiškas žmogaus pasirinkimas. Ant to viskas ir pastatyta. Juk blogų žmonių pasaulyje nėra, yra tik žmonės, nežinantys apie savo dvasines galimybes, nuo to ir kenčiantys.

A. Žinoma, kad asmeninis dvasinis žmogaus persiformavimas daro atitinkamą įtaką į supančią jį bendriją. Jūs ne kartą minėjote, kad jei tokių dvasiškai prabudusių žmonių bus dauguma, tai ir visa visuomenė pasikeis. Papasakokite prašau žmonėms. Kaip kokybiškai performuoti visuomenę, kad nueiti nuo Gyvuliško prado šabloninio mastymo formato klišės, perorientuoti šiuolaikinę civilizaciją į dvasinio vystymosi pusę?

R. Viskas paprasta. Būtina sukurti sąlygas,iš principo naujam visuomenės modeliui, įskaitant žmogaus dualią prigimtį, išimant mažiausias galimybes Gyvuliško prado pagundoms pasireikšti visose visuomenės sferose.

Nuo ko prasideda tokios visuomenės statyba?  Jei pas dauguma žmonių, iš tikro yra ketinimas sukurti naują civilizaciją, kuri gyventu dvasiniais principais, tai viską galima išspręsti labai paprastai. Pirmiausia ką reikia atlikti, tai yra įvesti tvarką dvasiniame visuomenės vystymesi. Civilizacijoje, kuri orientuota į dvasinį vektorių, tai yra, pretenduoja į aukštą vystymosi lygį, neturi būti ne tik kad susiskaldymo į atskiras religijas, bet neturi būti iš vis religijos kaip tokios, neturi būti jokio masių valdymo instituto, jokių tarpininkų tarp Dievo ir žmogaus. Joje net iš tolo neturi būti tokio reiškinio, kaip Žyniai, ar kaip ten ne pavadintų tokią, religines sistemas sudarančią struktūrą, skirtingų religinių institutų pasaulyje. Pačios visuomenės norai ir konkretūs veiksmai turi būti tam, kad sudaryti gyvenimo sąlygas žmogaus Asmenybės dvasiniam vystymuisi, kaip tokios visuomenės bazinei esminei sudedamajai.

Panašios žmonių gyvenimo organizacijos užuomazgos buvo, žmonijos egzistavimo apyaušryje, kur visuomenėje daugiau dėmesio buvo skiriama dvasiniam gyvenimui, o materialios problemos buvo antra reikšmėmis. Geografinių ir kitų priežasčių dėka, daugelis žmonių grupių, turinčių vienus ir tuos pačius dvasinių Žinių grūdus, pagrindus, pradėjo egzistuoti izoliuotai vieni nuo kitų. Su laiku, pagrindinių žinių praradimo pasekoje, žmonių pakrypimo į Gyvuliško prado dominavimo pusę, grupių viduje įvyko susiskirstymai, atsirado socialinės nelygybės. Žynių instituto ir įvairių religijų sistemų atsiradimas visada bazavosi ant pirminių dvasinių žinių grūdelių pagrindo. Tačiau pati sistema išstatyta materialinio dominavimo pagrindu. Faktiškai, tai Gyvuliško proto bandymas pilnai pavergti ir paimti į savo kontrolę visą protingos materijos konglomeratą.

A. Gaunasi, kad religija kaip sistema, tarnauja Gyvuliško proto interesams, nors prie savęs pritraukia žmonių dėmesį būtent joje esančiais dvasiniais grūdais. Taip, jei panagrinėti visą dvasinių mokymų įvairovę, pasaulio tautų tikėjimus ir religijas, atmetus visus žynių sistemos pelus ir jos koncepcijas, taps akivaizdus vienų ir tų pačių Žinių būvimas, tai yra: kaip žmogui laikytis dvasinio kelio ir nepasiduoti  materialaus pasaulio pagundoms. Paprasčiausiai, visos tos davinės žinios, iš esmės, yra apie vieną ir tą patį, tik paduodamos skirtingose žmogiškose interpretacijose.

R. Teisingai ir tos žinios nėra religija, todėl jas galima surasti įvairiuose planetos kampeliuose, pas įvairias tautas, skirtinguose tikėjimuose. Tos žinios padeda natūraliam dvasinio žmogaus vystymosi procesui, nepriklausomai nuo rasės, tautybės, gyvenimo regiono, socialinio priklausymo ir tt. Bet Žyniai, panaudojant tas žinias, sukūrė savo religijas, kas jau yra grynai žmogiško proto vaisius. Religijų ypatumus ir skirtumus, prigalvodavo tik dėl to, kad užgrobti valdžią, ties didesniu žmonių kiekiu.

Žmonijos istorijoje buvo laikai, kada masiškai bandė padaryti žmones ateistais. Tarsi buvo siekiama padorių tikslų – išlaisvinti žmones, nuo Žynių vergijos. Bet problema buvo tame, jog prie viso to išliko Gyvuliško prado dominavimas visuomenės sferose. Todėl, vietoje "šviesios ateities”, vyko žymiai blogesnio Gyvuliško proto Valios valdymo formavimas žmonių sąmonėje. Naujoms kartoms, supratimus Siela ir Dievas, pakeisdavo egoistiniu "Aš” ir materialiais prioritetais gyvenime. Tokio žmogaus apdirbimo, iš Gyvuliško proto pusės, rezultatas akivaizdus – pasaulinėje visuomenėje dominuoja materialistinė pasaulėžiūra, o daugumos žmonių sąmonė sutvirtinta materialiais šablonais ir nuorodomis. Šiandiena tikintis į Vienį Dievą žmogus, meldžiantis dėl savo Sielos išgelbėjimo, deja, daugumos žmonių priimamas kaip "praeities atgyvena”, kaip kažkoks svetimas visuomenei elementas, pas kurį sąmonė atsieit "užteršta religija ar sekta”, nors jis ir neturi su tokiomis organizacijoms nieko bendro.

Kodėl šiandiena visuomenėje įsitvirtino toks neigiamas požiūris į pagrindinę žmogaus gyvenimo prasmę – dvasinį vystymąsi, į Dievą, Sielą?  O gi todėl, kad visur yra kišama Gyvuliško proto prioritetų propaganda, orientuojanti visuomenę į materialias vertybes ir vatotojiškus principus. Žmonių galvose dominuoja nuostatos apie kaupimą ir pinigų, turto, nekilnojamo turto padauginimą, apie neribojamą teisę ji perduoti palikimu. Tokiame sąmonės susiaurėjime, žmogus mato savo gyvenimo tikslą, tokiu būdu bandant išsaugoti įgyta sau garbę, ne tik esant gyvam, bet ir po jo mirties (toks savotiškas pakeitimas, nuo Gyvuliško proto, taip sakant, nemirtingumo surogatas). Individualūs masių siekiai suvedami į ko nors turėjimą, turėti valdžią materialiame pasaulyje, paversti viską kas supa, tame tarpe ir patį save, į savo nedalomą nuosavybę. Visa tai nurodo ne šiaip sau į visuomenės apsikrėtimą Gyvuliško proto nuostatais, patogeninius požymius, bet ir į tai, kad žmonija artėja prie susinaikinimo ribos. Ir jei dabar nesiimti skubių veiksmų, jos dvasiniam pasveikimui, tai rytoj jau gali būti per vėlu, kadangi destruktyvūs procesai įgaus negrįžtamą charakterį. Svarbiausia – suvokimas to, kad išgelbėti save ir supančią visuomenę gali tik pats žmogus, savo pasirinkimu ir savo veiksmais.

A. Taip, du amžini klausimai: "Kas kaltas? Ir Ką daryt?

R. Kaltų ieškojimui žmonėms nereikia gaišti laiko, tuo tik pamaloninant savo Gyvulišką pradą, ar laukti, kad kažkas už juos ką nors atliks. Jiems būtina patiems pradėti veikti, tampant geru pavyzdžiu kitiems. Visuomenėje žmonės prisitraukia prie to, kas yra Garbė, Orumas, kas neatlyginamai padeda kitiems, kas gyvena pagal Sąžinę, kas iš tikro tarnauja dvasiniam pasauliui, ignoruojant materialius prioritetus. Štai tokiu žmogumi ir reikia būti, pirmiausia dirbant su savimi.

Civilizuotoje visuomenėje, turinčioje dvasinio vystymosi vektorių, nuo vaikystės kiekvienas žmogus turi mokėti ignoruoti mintis nuo Gyvuliško prado, suprasti savo dualią prigimtį, savo energetinę konstrukciją ir jos galimybes. Jis turi žinoti, kad yra susijęs su dvasiniu pasauliu, kad Dievas yra Vienis ir dėl bendravimo su Juo, iš vis neturi būti jokių tarpininkų, tai dviejų paslaptis: žmogaus ir Dievo. Visuomenėje būtina sukurti sąlygas, kad į šį pasaulį atėjusios naujos Asmenybės, suprastų pagrindinę gyvenimo prasmę: didinti savo dvasinę jėgą, laikytis kultūrinių-dorovinių žmonijos pagrindų, išreikšti daugiau žmogiškumo, savo minčių, žodžių ir veiksmų gerumo, tobulėti vidiniame darbe su savimi ir galiausiai, išgelbėti savo Sielą.

Bet reikia neužmiršti ir savo praeities klaidų, tai yra neprarasti dvasingumo orientyrų. Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės pamiršta vieną esminę Tiesą: jų gyvenimo laikas pralekia labai greitai. Jie mato kokį tai savo laisvės laipsnį, savo materialių norų realizacijoje. O iš tikro, ta laisvė yra tik sąlyginė ir iliuzinė. Iš tikro žmogus negali valdyti nieko ir niekuo materialiame pasaulyje, netgi jei jis užkariaus žymią jo erdvės dalį, tautas ir įgis valdžią, ties jų turtais. Jis gimsta vienas ir miršta vienas. Šis pasaulis žmogui yra tik informacinė iliuzija, sudaranti sąlygas jo dominuojančio pasirinkimo patvirtinimui.

Tokioje kokybiškai naujoje bendrijoje, Asmenybei darbui su savimi turi būti žinomi ir prieinami įvairūs dvasiniai instrumentai. Jei žmogus savo dvasiniam vystymuisi nori panaudoti papildomus instrumentus, pavyzdžiui, kaip maldas, dvasines praktikas, meditacijas ir tt. – prašom, tai jo noras. Bet instrumentai, viso labo tik instrumentai. Jie kaip kamertonas, tik nuderina dėmesį į atitinkamą bangą, akimirkai leidžia pajausti tą kitą pusę, kitokį pasaulį, Dievo pasaulį, įgauti patirties, sulyginti tai, suprasti skirtumą su šiuo pasauliu, per giluminius jausmus susiliesti su savo Siela, pajusti jos jėgą. Bet po to, žmogus vėl grįžta į įprastą jam trimatį pasaulį, kuriame jis vėl kas dieną atlieka savo pasirinkimą. Ir štai čia labai svarbu, ką jis pasirinks ateityje, turint tokią dvasinę patirtį. Ar norės žmogus kokybiškai performuoti savo prigimtį ir tapti Dvasine Būtybe, ar vis tik susigundys laikinomis iliuzijomis nuo Gyvuliško proto, tuo pačiu pasmerks savo Asmenybę ir Sielą tolimesnėms kančioms? Visa tai tarsi asmeniškumai ir kiekvienos Asmenybės pasirinkimai. Bet nuo kiekvieno žmogaus pasirinkimo susideda ir priklauso visos civilizacijos judėjimas bendrai. Viskas prasideda nuo kiekvieno žmogaus ketinimų nuoširdumo ir švaros visuomenėje, jo tikro vidinio pasirinkimo, nuo atsakingo požiūrio į savo gyvenimą, įskaitant gana ribotus jo tarpsnius.

Tam, kad įvesti visuomenėje civilizuotą tvarką ir pirmiausia dvasine prasme, reikia, kad joje būtų kaip galima daugiau dvasiškai harmoningų žmonių. Turima omenyje tuos, kas užsiima darbu su savimi, dvasiniu persiformavimu, plečiančių savo pažinimo akiratį. Pirmuose etapuose būtinas tokių žmonių pastangų apsijungimas, su tikslu, išplatinti Žinias įvairiose visuomenės sferose. Reikia sukurti sąlygas, kad pasaulinėje visuomenėje taptų vis daugiau intelektualių, prašviesėjusių žmonių, su Dvasinio prado dominavimu, turinčių laisvą priėjimą prie Tikrų Žinių, pasaulio ir savęs pažinimui.

A. Tai yra daryti viską kas įmanoma, kad pasaulyje įsitvirtintų prioritetai, besiremiantis vidiniu reiklumu kūrybai ir Gėriui: "aš – Dievui”, "aš – žmonėms”, o ne dabartinis vartotojų mastymo pirkimo-pardavimo formatas: "aš tau – tu man”.

R. Visiškai teisingai... Tai štai, toliau būtina supaprastinti pačią Žynių struktūrą, šitą religinių hierarchijų, šventikų armijas, atliekančią aukojimo apeigas ir save laikančiais tarpininkais, tarp žmogaus ir Dievo (kaip Jį bevadintų įvairiose religijose), o iš tikro, paprasčiausiai gyvenantys liaudies sąskaita. Daugeliui iš jų, religija paprasčiausiai yra profesija ir pelno šaltiniu (kuris užgyventas eilinių tikinčiųjų dėka) manipuliavimo masine sąmone, politiniams tikslams, priemone. Tam, kad supaprastinti Žynių struktūras, nereikia vykdyti revoliucijų, vykdyti kruvinus išsiaiškinimus ir panašias provokacijas, nuo Gyvuliško proto. Tą sistemą supaprastinti galima ir taikiu keliu. Juk Žyniai yra tokie pat žmonės, kaip ir visi, jiems irgi būdinga klysti ir klaidinti kitus, kaip kiekvienam žmogui. Paprasčiausiai, reikia sukurti visuomenei tokias sąlygas, prie kurių Žynių institutas pats suirs, dėl nereikalingumo. Tada į jį įeinantys žmonės suras save kitose profesijose, labiau naudingose visuomenei, atitinkamai jų realių prioritetų ir gyvenimiškos patirties.

A. O kaip sukurti tokias sąlygas?

R. Iš tikro, visa tai ne taip jau ir sudėtinga. Tik paprasčiausiai žmonėms reikia patiems nustoti "daryti nuodėmes”, gundant žynius savo duoklėmis. Galutiniame rezultate, kada tas biznis nustos jiems nešti pelną, tai jie bus priversi nusiimti savo žynių apdarus ir eiti dirbti visuomenei naudingą darbą, kaip ir visi kiti žmonės.

Bendrai, jai kalbėti apie nuodėmės supratimą, kaip apie religinį terminą, tai viena, taip sakant, iš sunkiausių nuodėmių, reikia laikyti kaip tik duokles Žyniams, nepriklausomai kokiai būtent konfesijai jie priklauso. Kodėl? Žmogus duoda duoklę Žynių armijoms, klaidingai galvojant, kad jie labiau šventi, nei jis pats, kad tie žmonės su kitokiais rūbais, žymiai arčiau Dievo ir atitinkamai, jų malda žymiai veiksmingesnė. Bet Žyniai tokie pat žmonės, kaip ir visi, jie dar neišgelbėjo savęs ir savo Sielos, kaip gi jie gali išgelbėti kitus? Ir vėlgi, žmogui vertėtu susimastyti, kam vykdomas tas materialus aukojimas ir kokiems tikslams.

Taip kad materialios tikinčiųjų duoklės reikalingos tik Žynių armijoms. Dievui gi, nereikia nei pinigų, nei kitų materialaus pasaulio turtų. Santykiai tarp žmogaus ir Dievo vyksta išskirtinai giluminiais asmeniniais žmogaus jausmais, nuo prisilietimo su dvasiniu pasauliu, nuo jo besąlyginės Meilės ir padėkos Dievui. Štai tie nuoširdūs žmogaus giluminiai jausmai Dievui ir yra Tikra, vienintelė vertybė, kuri gali būti priimta to pasaulio nuo žmogaus. Be to, tie santykiai su dvasiniu pasauliu vyksta be jokių tarpininkų.

Reikia atsiminti, kol žmogus vertina pasaulį iš trimačio išmatavimo gyventojo pozicijos, tai yra, per savo materialaus mastymo prizmę, tai daugeliu dvasinių klausimų atžvilgiu, jis bus prisipildęs iliuzijomis, pripūstomis jo išdidumo. Jis galvoja, jai jau teikėsi savo laiko dalį skirti dvasiniam pasauliui, tai juo turi rūpintis ištisos angelų armijos, tenkinti jo norus ir ant karališkų pagalvių nunešti į rojų. Iš tikro, kol Asmenybė nesubręs dvasiškai, dvasiniam pasauliui ji yra nepastebima. Atsiprašau už banalius palyginimus, bet tokios Asmenybės panašios į milijonus reproduktyvių ląstelių. Gametai turi milijonus chromosomų ir neša paveldimus požymius. Žmogus net nepastebi jų materialaus pasireiškimo, egzistavimo ir mirties. Dar daugiau, jis kartais išnaudoja jų jėgą, net nesuprantant to. Tačiau kai susiliejant dviems gametams susidaro zigota ir pradeda vystytis embrionas, tai štai čia, kaip minimum, vienas žmogus, turiu omenyje moteris (o dvasine prasme dvasinis moteriškas pradas), jau nebegalės ignoruoti tokio fakto. Ji būtinai atkreips savo dėmesį į tą reiškinį ir toliau rūpinsis nauja būtybe. Taip ir dvasiniu atžvilgiu. Žmogui reikia nuoširdžiai dirbti su savimi, pažinti dvasines praktikas, gyventi bendravime giluminiuose jausminiuose lygiuose su Dievu, kad įvyktų tas Asmenybės susiliejimas su Siela ir tai tarnaus tam, kad būti priimta į Amžinybę. Tada ir dvasinis pasaulis atkreips į tokį individą dėmesį, tada apsups jį rūpesčiu, kaip ilgai lauktą naują tobulą Būtybę.

Deja, šiuolaikiniame pasaulyje prarasta sena Tiesa, apie Asmenybės susiliejimo su Siela pasiekimą ir žmogus, vildamasis išreikšti savo padėką Dievui, vykdo materialią duoklę Žyniams, tuo pačiu, padedant Gyvuliškam protui gundyme ir žmogaus  suviliojimui to materialaus pasaulio Žynių apdarais. Tu darai nuodėmę ir Žynys daro nuodėmę, priimant tą duoklę, kuri tampa jam susigundymo dalyku. Tu savo duokle priverti jį galvoti ne apie dvasingumą, o apie materialumą, rūpintis ne savo Siela ir nuoširdžia tarnyste Dievui, o apie savo materialių turtų didinimą. Ar supranti kame yra tos nuodėmės sunkumas? Su savo duokle žmogus stumia to Žynio Asmenybę ir Sielą į "pragarą”, lenkiant jo pasirinkimą į materialumo pusę, tai yra Gyvuliško proto, apsunkinant tokia nuodėme ir pats save. Tokia nuodėmė dar baisesnė, nei žmogaus kūno nužudymas, kadangi kūnas yra laikinas rūbas, iš esmės, palaikai. O štai ši nuodėmė, kaip mirtini nuodai Sielai, kurie atima iš duotos Asmenybės šansą prasiveržti į amžiną gyvenimą. Tokių materialių duoklių pagrinde ir aukojime yra Gyvuliško proto pakeitimas, kaip tu ir minėjai, tipinės formulės "pirk-parduok”. "aš tau –  tu man” išraiškoje, tikėjime į materialaus "atsipirkimo” galimybę, už savo nuodėmes ir įgyjant ateityje naujų materialių gėrybių, pradedant sveikata ir baigiant gerove.

A. Daugumas žmonių niekada net nesusimastė apie tai. O eiliniams tikintiesiems, tokios duoklė atrodo normalus ir natūralus bažnyčios parėmimas, kadangi tai numatoma kaip pagalba kitiems žmonėms. Juk paprastai, Žyniai ir bažnyčios tarnai motyvuoja savo prašymus duoklėms, pavyzdžiui, šventyklos statymui, ar remontui, paramai mažai pasiturintiems ir tt. Juk niekas neatsiskaito apie realią padėtį, panaudojant tas liaudies lėšas, parapijiečiams, nepateikia jiems finansinės ataskaitos, prieaugį ir išlaidas.

R. Normalioje civilizuotoje bendrijoje pagalba kitiems žmonėms, prilygsta tos pačios šventyklos pastatymui, skirtos toms pačioms dvasinėms praktikoms visiems bendrai, gali ir turi vykdyti piliečių apjungimą, vienos ar kitos vietovės gyventojų. Visa tai daroma pagal principą: susirinko, nusprendė, padarė, jei tai tikrai būtina vietiniams gyventojams ir jei tam yra jų noras. Pavyzdžiui, žmonės kaime užsinorėjo pastatyti šventyklą – sau, savo vaikams visiems kaimiečiams, jiems čia gyventi ir jiems spręsti, kaip gyventi, o ne kam nors iš viršaus. Ir būk tikra, sau ir savo vaikams, bendruomenei, dvasiškai subrendę žmonės pastatys atitinkamą šventyklą, be juose aktyvuojančių materialų pradą užslėptų ženklų, o išskirtinai tik su ženklais, prabudinančiais dvasinę žmonių sudedamąją. Šventykloje, ar kitoje tam skirtoje vietoje, žmonės lygiateisiai keisis savo žiniomis ir patirtimis, kolektyviai atlikinės dvasines praktikas, maldas savo Sielų išgelbėjimui padėkai ir Meilei Dievui. Jie, kaip šiandiena  daro daugelis religinių-žynių, neves savo monologų parapijiečiams, sumaišant dvasines žinias su norais ir nuorodomis, nuo Gyvuliško prado, su įtaigomis pagal Žynių programas. Juk ta šventykla, iš tikro, bus skirta žmonėms, jų dvasiniam vystymuisi, o ne dvasinių grūdų sumaišymui su materialiomis nuostatomis, ne Žynių bizniui ir rinkliavoms, jų "rekrūtų”, su šventikų apranga, iš parapijiečių. Jose patys žmonės užsiiminės savo dvasiniu tobulėjimu.

Niekas neturi uždirbti iš šventyklų ir vietų, kur žmonės renkasi dvasiniam vystymuisi ir bendravimui. Kai tik prasideda rinkliavos, pardavimai, suteikiamos mokamos paslaugos, paskiriamos algos, kur be būtų šventyklose, ar "šventose vietose”, atsiras pagundos, kaip galima daugiau užsidirbti, po to, kaip įgauti daugiau valdžios ir nieko ypatingai tam neveikiant. Juk proto šventikui lengviau nešioti žvakę, gražiame teatriniame rituale ir pamaloninant savo išdidumą prilyginti save prie aukščiausių būtybių, nei dirbti su, sakysime pavyzdžiui, plaktuku kokioje nors anglies šachtose. Taip kad žmogus ir nepastebės, kaip papuls į pinkles.  Juk tai senai žinomas Gyvuliško prado būdas.

Na ir reikalas ne šventyklose, kaip tokiose, o pačiuose žmonėse. Dvasiniu tobulėjimu galima užsiimti kur tik nori: nors atvirame ore, nors patalpoje. Aš jau pasakojau, jog praeityje žmonės užsiiminėjo savęs tobulinimu olose, tūkstantmečiais ten eidavo žmonių kartos ir mokėsi dvasinių praktikų, pagal ženklus ir simbolius, nupieštais ant olų sienų dar jų protėvių. Tos olos ir šiandiena  yra, niekas nepretenduoja į jų vargingą  materialumą, o dvasinėmis jų vertybėmis – Žiniomis – ir šiandiena gali naudotis dvasiškai raštingi žmonės. Įvairių religijų Žyniai savo kultams dar senovėje statė didingas šventyklas, papuoštas auksu ir brangenybėmis, kaip pavyzdžiui, senovės Egipte, senovės Graikijoje ir tt. Ir kur dabar tos yra šventyklos? Jų vietoje – griuvėsiai, o auksas seniai žmonių išvogtas, susigundžiusiais tais materialiais turtais. Neverta gundyti žmones materialumu ten, kur vieta yra skirta dvasiniam prašviesėjimui.

Taip kad neleistina, jog vieni žmonės turėtų galimybę užsidirbti, ant kitų žmonių dvasinių siekių. Dvasinių žinių platinimas neturi atnešti žmogui finansinės ir bet kokios kitos materialios naudos, tik taip galima išvengti materialių pagundų ir tik tada žmogus darys tai nuoširdžiai, su savo dvasinių ketinimų švarumu.

(Virgio trigrašis: Galima sakyti, jog tai tiesioginis atsakymas tiems, kas bando kabinti sektos etiketes šiam puslapiui. Čia tik jūsų pasirinkimas ir daugiau nieko...)