A. Ar realu pasikeisti šiuolaikiniam žmogui ir kas jį sulaiko tame savęs pažinime?

R. Gali. O sulaiko būtent Gyvuliško prado baimė – baimė prieš nežinomą. Bet ta baimė egzistuoja tik iki tada, kol nežinoma tampa žinoma. Tam, kad pažinti nežinomą, reikia pirmiausia tuo domėtis, išplėsti savo sąmonės mastymo rėmus. O priešingu atveju, kaip kitaip žmogus gali pamatyti kažką naujo, jei jo mastymas absorbuojasi tik į tai, kas jam žinoma, pažįstama, stato atitinkamas apsiribojimo sienas. Taip pat, Amžinybės baimę (nuo Gyvuliško prado) gimdo susiaurėjęs akiratis, giluminio pasaulio supratimo nebuvimas.

Ne veltui senovės išminčiai sakė, kad pažinti pasaulį, pradžioje reikia pažinti patį save. O kad pažinti patį save, reikia palikti įprastus suvokimo šablonus. Vidinis pasaulis žymiai didesnis ir įdomesnis, nei jūs įpratę apie jį galvoti. Jo grožį, apimtis ir gilumą negalima pažinti naudojantis tik įprastais suvokimais. Giluminiai jausmai, (ar taip vadinamas šeštasis jausmas, intuicijos jausmas, kurį galima išvystyti atitinkamomis meditacijomis, dvasinėmis praktikomis) leidžia aprėpti žymiai daugiau informacijos, nei tai gali apribota loginė sąmonė.

Juk realus pasaulis, o ne tas siauras spektras, kurį galime matyti rega, ant tiek daugiamatis ir įvairus, kad jį neracionalu nagrinėti tik iš trimatės erdvės pozicijos. Žmogaus daugiamatė struktūra duoda galimybes Stebėtojui, nuo Dvasinio prado, dirbti įvairiose pakeistose sąmonės būsenose, tai yra, vienu metu būti skirtingose vietose.

Bet kuris materialus objektas yra sudarytas iš cheminių elementų rinkinio. Na jeigu kalbėti apie žmogų, tai jo kūnas apima visus elementus iš Mendelėjavo cheminių  elementų lentelės ir dar kitus, jums kol kas nežinomus. Bet kas nuostabiausia, jei toliau gilinsimės į žmogaus mikro pasaulį, tai pastebėsime, kad tų elementų kiekis vis mažėja, o tarpusavio sąveika sudėtingėja. Pavyzdžiui, įsigilinus iki molekulės lygio, galima pastebėti, kad cheminių elementų kiekis sumažėja iki vienetų. Pasineriant toliau, į atomo mikro pasaulį, chemija dingsta ir lieka tik kvantinė fizika, elementarių dalelių lygyje. Elementarios dalelės čia turi ribines savybes: viena ir ta pati dalelė, prie atitinkamų sąlygų, gali būti ir materija (dalele) ir energija (banga). Be to, atsiveria daug užslėptų savybių, dalelių sąveika nepriklausomai nuo atstumo ir energijų pernešimo. Bet kvantinė fizika, galima sakyti, irgi apribota, ji stovi ant dviejų pasaulių slenksčio, ten kur materija (dalelė) pereina į energiją (bangą).

Toliau gilinantis, kvantinė fizika dingsta ir atsiveria visiškai kitas, žmogui nepažįstamas pasaulis – daugiamatis energijų pasaulis, o dar toliau – informacijos pasaulis. (tų pačių fundamentalių informacinių plytelių, apie kurias jau kalbėjom), kurios sudaro materiją, formą, patį gyvenimą.

Yra toks paradoksas, aš net pasakyčiau žmogaus paradoksas. Paimkime kaip pavyzdį, vidutinio ūgio ir svorio žmogų, metras septyniasdešimt ūgio ir septyniasdešimt kilogramų svorio. Bet jeigu visas elementarias dalelytes, kurios sudaro tą žmogų, surinkti į vieną vietą, tai jos neužpildys netgi mažiausio antpirščio, o svoris neviršys vieno gramo. O jeigu mes vėl išdėliosim tas elementarias dalelytes į savo vietas, atitinkamai to žmogaus informacinės struktūros, duotame laiko momente, duotame erdvės taške, tai vėl gausime tokį pat didelį ir sunkų žmogų, koks buvo iki tol. Klausimas, kur dingo jo svoris ir apimtis?

A. Ten kur ir skylė, kai suvalgom riestainį.  Gaunasi kad žmogaus svoris – irgi tik iliuzija...? bet vis tik smalsu, o kas tada sudaro tą svorio iliuziją?

R. Yra atsakymas į šį klausimą, tik jis jau guli už šiuolaikinės fizikos ribų. Pagrindas, žinios apie pasaulėdaros informacines plyteles.

Sakysime taip, pagal atitinkamą „planą", sudaromos tų informacinių plytelių įvairios kombinacijos. To pasekoje, iš vienų ir tų pačių cheminių elementų susiformuoja skirtingos materijos formos, „gyvos" ir „negyvos". Tokių kombinacijų variantų įvairovę ir pačią pirminę energiją, stebėjimo procese, sudaro, taip sakant, Superstebėtojas, iš anapus. Žmonės Jį vadina Dievu, Kūrėju, Aukščiausiu protu ir taip toliau. Būtent nuo to, Superstebėtojo toliau ir priklauso, kaip bus sudėliota informacija, ir atitinkamai, kokia iš energijų ar jos sudedamųjų, bus performuota elementarioje dalelėje. O jau nuo to, priklausomai, kas būtent pasireikš materialiame pasaulyje, vaizdžiai sakant, ar tai bus akmuo po tavo kojomis, ar tai bus žvaigždė virš galvos. Juk viskas, kas mus supa, tame tarpe ir mes patys, sudaryta iš vienų ir tų pačių elementarių dalelių, vienų ir tų pačių elementų, bet susijungusių pagal skirtingas programas. O tos pirminės programos, tos pirminės energijos, viso labo, yra tik To, Kas sukūrė viską, sumanymo pasireiškimas. Forma ir kombinacijos skirtingos, bet nežiūrint į tai, viskas tarpusavyje susiję, sąveikauja visa „gyva" ir „negyva". Tokia Jo valia ir Jo idėja.

Žmoguje irgi yra dalelė To, kas viską sukūrė ir žmonės ją vadina – Siela. Toks jos egzistavimas (užrakintos materijoje), yra Jo užmanymas, kadangi nėra prasmės ką nors sukurti ir nestebėti to. Kaip žmogui vertinga stebėti savo dvasinius persiformavimus, taip pat Jam vertinga stebėti Sielas, ir vertingos Jam yra tos, kurios sugrįžta pas Jį. Bet pasirinkimo laisvė išsaugota pas patį žmogų, tiksliau Asmenybę. Žmogus, kaip Asmenybė, yra laisvas pasirinkti bet kokį kelią. Tačiau viskas laikina ir mirtinga, apart vieno, kelio į Amžinybę. Būtent Asmenybė, dvasiškai vystantis ir susiliejant su Siela, tampa tuo Stebėtoju, nuo Dvasinio prado, kuris, kaip ir jo Kūrėjas, savo stebėjimo dėka, geba daug ką keisti materialiame pasaulyje. Keisti ne tik savo, bet ir kitų žmonių likimus, kurti pasikeitimus supančioje aplinkoje.

A. O kaip Stebėtojas, savo stebėjimu gali įnešti pasikeitimus pasaulyje?

R. Kad suprasti atsakymą į tai, reikia pasinerti į kvantinę fiziką. Kuo dagiau mokslininkai studijuoja klausimus, kuriuos iškelia šis mokslas, tuo daugiau įsitikina, kad viskas šiam pasaulyje yra susiję. Pagal kvantinės fizikos teoriją, jei vienu metu išprovokuoti dviejų elementarių dalelių susidarymą, tai jos ne tik bus „superpozicijos" būsenoje, tai yra, vienu ir tuo mat metu daugelyje vietų. Bet ir vienos dalelės būsenos pasikeitimas, momentaliai veda prie kitos dalelės būsenos pasikeitimo, nesvarbu kokiu atstumu jos būtų.

Panagrinėkim, pavyzdžiui elektroną, jis sudarytas iš informacinių plytelių (arba kaip jas pavadino senovėje „grūdelių Po"), kurios jam užduoda pagrindines charakteristikas, tame tarpe ir apsprendžia jo vidinį potencialą. Pagal šiuolaikinius įsivaizdavimus, elektronas juda aplink atomo branduolį, tarsi stacionaria orbita (orbitalijumi). Tiksliau, jau dabar jo judėjimas įsivaizduojamas ne kaip materialaus taško, su užduota trajektorija, o elektroninio debesies išvaizdoje, turinčio elektrinio krūvio sutirštėjimo ir išretėjimo sritis. Elektroninis debesis, kaip tokių aiškių ribų neturi. Čia turima omenyje, ne elektrono judėjimas, kokia tai konkrečia linija, o atitinkama erdvės dalis, sritį aplink atomo branduolį, kur išlieka kaip didžiausia tikimybė atsirasti atome elektronui (atomo orbitalijoje), arba molekulėje (molekulės orbitalijoje).

Skirtumas tarp vidinio potencialo ir išorinio krūvio,  ir sudaro tokias orbitalijas. Vidinių energijų kokybė (potencialas) charakterizuoja materialų objektą. Tai yra, pagal šiuolaikinio mokslo kalbą, tokie atomų  elektroniniai apvalkalai (orbitalijos), priklausomai nuo jų skaičiaus ir juose, elektronų padėties, apsprendžia elektrines, optines, chemines, magnetines atomų ir molekulių savybes, o taip pat savo suformuotų kietų kūnų didumą. Elektroninio debesies forma, kaip atsimenam iš mokyklos kurso, gali būti įvairi.

Tai štai, pagal tą pačią kvantinę fiziką, kaip yra žinoma, elektronas materialiame pasaulyje gali egzistuoti dviejose būsenose vienu metu: dalelės ir bangos. Jis gali apsireikšti iš karto skirtingose vietose. išeinant, arba tiksliau dingstant, iš savo orbitos atome, elektronas momentaliai pasislenka, tai yra, čia dingsta ir atsiranda kitoje orbitoje.

Bet kas įdomiausia, šiuolaikiniam mokslui dar nežinoma. Panagrinėkim, kaip pavyzdį vandenilio atomą, kadangi jis vienas iš labiausiai paplitusių visoje Visatoje. Elektroninis debesis, aplink vandenilio atomo branduolį, yra rutulio formos. Tai  ir gali užfiksuoti dabartiniame etape šiuolaikinis mokslas. Bet mokslininkai kol kas nežino, kad elektronas, kaip po toks, yra užsuktas spirale. Be to, ta spiralė (viena ir ta pati) gali būti užsukta tai į kairę, tai į dešinę pusę, priklausomai nuo krūvio išsidėstymo joje. Būtent dėl tokios spiralės formos ir krūvio koncentracijos vietos pasikeitimų, tas elektronas lengvai pereina iš dalelės būsenos į bangą ir atvirkščiai.

Pateiksiu asociacinį pavyzdį. Įsivaizduokit apelsiną. Paimame peilį ir bandome nuimti jo žievelę, judėdami aplink ir iš viršutinio taško, sakysime A, į apatinį, sakysime B. Taip nuimama odelė, vaisius lieka atskirai. Sudėjus tą odelę įprastai, ji atkartos apelsino formą, O jei ją ištempti, tai gausis spiralė, panaši į banginę virvę.

Tai štai, žievelė (oranžinė pusė), mūsų pavyzdyje, bus elektrono spiralė, kur paviršiuje, taško A rajone, išsidėstęs išorinis krūvis, o taško B rajone, iš vidaus (baltoje žievelės pusėje) – vidinis krūvis. Bet koks išorinis pasikeitimas taške A (oranžinėje žievelės pusėje), atves prie tokio pat vidinio, bet į priešinga, pagal jėgą ir poveikį, pasikeitimą taške, išsidėsčiusiame baltoje žievelės pusėje, ties viršūne B. Kai tik nukrenta išorinis elektrono krūvis, tai vidinio potencialo poveikyje, spiralė vėl išsitiesia ir elektronas vėl pereina į bangos būseną.

Kada vėl pasireiškia išorinis krūvis, kuris susikuria bangos ir materijos sąveikoje, spiralė susispaudžia ir elektronas vėl pereina į dalelės būseną. Dalelės būsenoje elektronas turi išorinį neigiamą krūvį ir kairinę spiralę, o bangos būsenoje dešininę spiralę ir teigiamą krūvi. Ir visa tai vyksta, ezoosmoso (pirminio postūmio) dėka.

Stebėtojas, iš trimačio pasaulio pozicijos, sukuriant atitinkamas sąlygas, gali matyti elektroną, kaip dalelę. Bet Stebėtojas, iš aukštesnių išmatavimų pozicijos, kuris matys mūsų materialų pasaulį, kaip energijas, galės stebėti ir kitą to pačio elektrono susidarymo paveikslą. Tai yra tai, kad informacinės plytelės, sudarančios tą elektroną, pasireikš išskirtinėmis bangos savybėmis (ištemptos spiralės). Be to, ta banga erdvėje yra begalinė. Paprasčiau sakant, pačio elektrono padėtis, bendroje realybės sistemoje tokia, kad jis bus visur materialiame pasaulyje.

A.Galima sakyti, kad elektronas egzistuos nepriklausomai nuo to, matome mes jį, kaip trimačio pasaulio Stebėtojas, ar ne?

R.Taip. Kad geriau šita suprasti, pateiksiu dar vieną pavyzdį su veidrodžiu. Sakysim keletas informacinių plytelių suformuoja struktūrą, kuri iš savęs yra lokalus taškas, objektas. Patalpinkime jį viduryje kambario, kuriame atitinkamu kampu išstatyta daug veidrodžių taip, kad kiekviename iš jų matomas tas objektas. Taigi objektas yra kambario viduryje ir atsispindi kiekviename veidrodyje, mes jį matome, vadinasi informacija apie jį yra ir mūsų sąmonėje. Vienu žodžiu, informacija, apie tą objektą, vienu ir tuo pačiu metu yra  daugelyje skirtingų vietų. Ir jei mes nuimsime vieną iš veidrodžių, tai toje vietoje mes duotojo objekto nestebėsime. Bet, kada grąžinsime veidrodį, jis vėl atsiras. Vadinasi, iš principo, informacija apie jį, toje vietoje, nedingsta. Paprasčiausiai, prie atitinkamų informacijos pasireiškimo sąlygų, mes objektą matome, pasikeitė sąlygos – jo nematome. Tačiau, objektyviai, duotasis objektas toliau egzistuoja toje vietoje informaciniame plane. Atspindys gali turėti ir nenutrūkstamą srautą, vadinasi duotasis objektas yra kiekviename duotojo kambario taške (ir ne tik kambario, bet ir visos erdvės, už kambario ribų), nepriklausomai nuo to, matome mes jį ar ne.

Pagal kvantinę fiziką, elektrono būvimas dalelės būsenoje, priklauso nuo pačio jo matavimo akto, ar stebėjimo. Kitaip sakant, nematuojamas ir nestebimas elektronas elgiasi ne kaip dalelė, o kaip banga. Tokiu atveju, jam egzistuoja visas laukas tikimybių, kadangi jis yra čia ir dabar daugelyje vietų vienu ir tuo pačiu metu, tai yra superpozicijos būsenoje. Nepriklausomai nuo to, kad elektronas vienu metu užima daug padėčių, tai bus vienas ir tas pats elektronas, viena ir ta pati banga. Sperpozicija –  tai galimybė vienu ir tuo pat metu būti visose galimose alternatyviose būsenose, kol nepadarė pasirinkimo Stebėtojas, neatliko išmatavimo (duotojo objekto išskaičiavimo). Kai tik Stebėtojas fokusuoja savo dėmesį į duotąjį elektroną, elektrono poelgis iš kart susispaudžia, kaip dalelės, tai yra, iš bangos pavirsta į materialinį objektą, kurio padėtį galima lokalizuoti. Vienu žodžiu, po išmatavimo, Stebėtojo pasirinkimo, vienas objektas bus tik vienoje vietoje.

A.Tai paaiškina, kokia tai prasme, kodėl pas žmones nesigauna meditacija.  Taip sakant, kas padeda meditacijos proceso „materializavimui", tai yra perėjimui nuo banginės į materialinę būseną, kurioje energija vėl įgauna materijos savybes? Būtent stebėjimas ir kontrolė, nuo Gyvuliško prado. Kitaip sakant, nesigauna meditacija tada, kai įsijungia mastymo procesai, būdinga įprastoms kasdieninėms sąmonės būsenoms.Tuo metu smegenys visą laiką bando identifikuoti ir lokalizuoti stebėjimo objektą. Tokia situacija stebima tada, kada Asmenybė nepakankamai pasineria į pasikeitusią sąmonės būseną, arba praranda tokios būsenos kontrolę. Tai leidžia Gyvuliškam pradui įsikišti į stebėjimo procesą, ko pasekoje ir gimsta asociaciniai vaizdai, prarandama Tiesa.

Banga pereina į materiją. Bet kai tik tu „atjungi smegenis"  su jų mąstymo procesais ir pilnavertiškai įsijungi į meditaciją, pasireiškiant tavo giluminiams jausmams, įvyksta sąmonės išsiplėtimas ir iš Dvasinio prado pusės stebima materija, vėl virsta banga. Tu susilieji su to pasaulio tikrąja realybe, tampi vieniu su juo, vienu metu jauti visą jo įvairovę, tarsi tavęs daug ir tu esi visur. Tada ir vyksta tikroji meditacija, Tiesos pažinimas.

R.Visiškai teisingai. Gyvuliško prado pasaulis – materijos pirmenybės ir jos dėsnių pasaulis. Dievo pasaulis – tobulų energijų pasaulis. Kada tu esi meditacijoje, pakeistoje sąmonės būsenoje, tai tampi proceso dalimi, dalimi Dieviško pasireiškimo čia. Kai tik tavyje įsijungią stebėtojas, nuo gyvuliško prado, tai tau atrodo, kad nustatomas tavo kontrolės virš materijos faktas. O iš tikro, nustatomas tavęs pačio kontrolės faktas, iš materijos pusės.(Gyvuliško proto). To pasekoje, tu tampi tik dar daugiau korpuskuliniu elementu, bendroje materijoje ir paklusti visiems jos dėsniams. Jeigu tu persijungi į bangos būseną, tampi dalimi Dieviško pasireiškimo šiame pasaulyje, tai yra, Stebėtoju nuo Dvasinio prado.

Iš tikro, pas patyrusį medituotoją, sąmonė žymiai išsiplečia, ji išeina už įprasto pasaulio ribų. Žmogus jaučia, kad vienu metu jis yra visur. Galima sakyti, kad superpozicija kvantinėje fizikoje, bangos būsenos gavimas, yra tas pats, kas meditacijoje  išėjimas į aukštesnius išmatavimus, kur materijos jau nėra. Superpozicija meditacijoje yra, kai tu giluminiais jausmais jauti visą pasaulį ir jo įvairiapusį pasireiškimą. Bet kai tik Stebėtojas koncentruojasi į kokį tai objektą, jo sąmonė susiaurėja ir apsiriboja tik tuo objektu. Tai yra, kai tik jūs padarote pasirinkimą į kokias nors detales, banga vėl persiformuoja į materiją. Kai koncentruojiesi į detales, viską apimantis suvokimas dingsta ir lieka vėl tik detalės. Mintys nuo Gyvuliško prado – tai savotiškas įrankis, tai jėga objektų materializavimui, o jausmai, tai Dvasinis pradas – tai jėga, sąmonės išplėtimui ir išėjimui į aukštesnius išmatavimus.

Tai štai, kas liečia kvantinę fiziką.. Iš vienos pusės, tas suvokimas apie Stebėtoją, išplėtė mokslininkų pažinimo ribas, o iš kitos pusės – nuvedė į aklavietę. Superstebėtojo pozicija akyvaizdžiai įrodo, jog egzistuoja kokia tai didžiulė jėga, kuri iš išorės, iš šalies, sugeba įtakoti į Visatą, į visus joje vykstančius procesus ir objektus.

A. Faktiškai, tai Dievo egzistavimo dar vienas mokslinio įrodymo kelias.

R.Taip. Kaip Dieviškos jėgos dalelę, žmogus turi Sielą. Kuo daugiau jis performuoja savo vidinį pasaulį, kuo daugiau jo Asmenybė susilieja su Dievu, atsiskleidžia prieš Dievą, tuo jis tampa dvasiškai stipresniu ir gauna galimybę įtakoti į materialų pasaulį, iš aukštesnių išmatavimų kaip Stebėtojas. O kuo daugiau tokių žmonių, tuo reikšmingesnis tas įtakojimas. Superstebėtojas – tai Dievas, kuris gali įtakoti į viską. O žmogus, kaip Stebėtojas, nuo Dvasinio prado – tai Stebėtojas, kuris gali įsikišti į pasaulio procesus ir keisti juos mikro lygyje. Žinoma, atitinkamos manipuliacijos su materija, prieinamos ir žmonėms, su Stebėtojo nuo Gyvuliško prado pozicija. Bet tikrą įtakojimo jėgą žmogus įgauna tik tada, kada įsijungia jo Stebėtojas nuo Dvasinio prado.

A.Tai patvirtina nepaprasti stebuklai, kurios skirtingu laiku ir skirtinguose kontinentuose atliko tie, ką žmonės vadino šventais. Jiems nesudarė sunkumų sustabdyti stichijas, pakeisti vandens struktūrą, išgydyti bet kokią ligą ir net prikelti žmogų iš mirusių.

R. Žinoma, žmogus net neįsivaizduoja, kokios pas jį yra įdėtos galimybės. Stebėjimas – tai pirmas žingsnis užslėptų paslapčių pažinime. Stebėdami nuo vieno ar kito prado, mes jau darome įtaką į pačią situaciją ir jos galimą baigtį, nematomame mums pasaulyje, kadangi atliekame pasirinkimą. Kiekviena situacija – tai yra savotiškas atsakas, ne tik į buvimą čia ir dabar, bet ir į tai, kokiu būtent tu save stebi duotuoju momentu.

A. Iš esmės, mes visada aplinkoje stebime dalį pačio savęs ir svarstome, ne apie pasaulio realybę, o kaip mes tą realybę interpretuojame, priklausomai nuo savo pasaulio supratimo ir patirties.

R.Teisingai. Išsakydami kažką tai apie pasaulį, mes, kuria tai prasme, išsakome kažką tai apie save. Geras klausytojas visada išgirs žymiai daugiau apie kalbantį, nei pats kalbantis pasako apie save.

A. Kitais žodžiais, vienaip ar kitaip, bet išorinį pasaulį mes matome per Stebėtojo, nuo Gyvuliško prado, „rožinius akinius". Kuo mažiau mes dirbame dėl savo vidinio pasaulio performavimo, tuo blogiau mums. Tokiu atveju daugiau augs tik patirtis, susijusi su Gyvuliško prado Stebėtojo pozicija, o tai reiškia, mes gausime daugiau iškreiptą paveikslą apie pasaulėdarą.

R. Taip. Tai galima atsekti ir jau turimose žiniose apie smegenis, sąmonę, žmogaus mastymo būdą, jo pasaulėdaros formavimą. Kaip taisyklė, vartotojų visuomenėje, nuo vaikystės žmogui yra įteigiama  atitinkamos nuostatos, kad pasaulis yra tik materialus ir tai atsieit yra vienintelė egzistuojanti realybė. Jau pasakojau, kad mūsų smegenys sudarytos tokiu būdu, jog jos labai greitai įvairius stereotipus pasiima sau kaip ginklą, dar daugiau, toliau bazuojasi tik ant jų, kol žmogus neišsirenka naujų stereotipų. Tokiu būdu, žmogus nuo vaikystės pradeda statyti savo gyvenimą, iš esmės, pagal klaidingas nuostatas, vienapusio pasaulio matymo, Stebėtojo, nuo Gyvuliško prado. Visa tai, kas neatitinka jo nuostatų ir asmeninio pasirinkimo, žmogus paprasčiausiai ignoruoja. Jis tarsi pasirenka labai siaurą savęs ir pasaulio pažinimo spektrą. Kaip taisyklė, žmogus naudojasi labai siauromis asociacijomis ir yra lengvai nuspėjamas.

O kas gi yra ta informacija, kuri iš supančio pasaulio ateina per regą?  Tai, ką mes matome, pagal tą pačia kvantinę fiziką – iliuzija, pagimdyta duotosios erdvės geometrija. Paprastoje sąmonės būsenoje, mes priimame pasaulį ne iš atitolusio kosminio, ar kitokio Stebėtojo pozicijos, o iš pozicijos Stebėtojo, kuris pasinėręs į duotą trimatį pasaulį, patalpintas atitinkamose koordinatėse, duotuoju laiko momentu. Todėl ir pasaulį mes vertinsime vienpusiškai, tik iš vieno taško, o čia neapsieiti be iškraipymų. Netgi savo kūną matome kaip trimatį, kurį priima mūsų smegenys, nustatytos į kasdienį mūsų suvokimo šabloną ir sąmonės būseną. Na o jei mes stebėsime savo kūną, pavyzdžiui meditacijos būsenoje, tai pamatysime aurą ir įvairias struktūras. Visiškai kitokią mūsų konstrukciją. Vykdant žymiai sudėtingesnes meditacija, iš aukščiausių išmatavimų pozicijos, galima pamatyti ir žymiai didesnę vientisą savo konstrukciją, įskaitant tas savo dalis, kurios yra kituose išmatavimuose.

Smegenys yra kaukolės dėžutėje, tai yra pilnai izoliuotos nuo išorinės aplinkos. Pas jas nėra tiesioginio kontakto, su supančia aplinka, visa supančia erdve. Šviesa, kuri patenka į akis, paprasčiausiai performuojama į elektrinį signalą. Ir būtent tą signalą smegenys iššifruoja ir analizuoja. Kitaip sakant, mūsų smegenys mato ne realų paveikslą, o tik performuotą signalą iš išorės – „elektrinę kopija"

A. Maža to, kad tai tik stebimų objektų "elektrine kopija”, jau praėjusiame laike, tai tą kopiją net negalima pavadinti nors trupinėliu, nuo tos matomos įvairovės ir tuo labiau, nematomo pasaulio įvairovės. Ir tokioje padėtyje žmogus mano, kad jis pažįsta šį pasaulį ir nusimano apie jį...

R. Taip, žmogus taip galvoja nuo įprasto Gyvuliško prado mastymo...Bet pirmiausia, jam reikėtų užsiduoti sau klausimą, kas būtent galvoja jame ir kas tai yra sąmonė? Smegenys – pagal savo sandarą ir funkcijas (tame tarpe ir apsaugines), išskirtinis biologinis įrenginys, kuris neturi tiesioginio kontakto su supančiu pasauliu, su astronominiu elementų skaičiumi ir jų tarpusavio ryšių. Smegenys gali atlikti neišmatuojamai sudėtingesnes funkcijas, nei būtina, pavyzdžiui, dėl gyvenimo planetoje Žemė. Smegenys pastoviai darbe: ir dieną ir naktį. Jos tik keičia savo būsenas, į sapną, budrumą ir taip toliau. Joms būdinga savo sistemos pastovi savi organizacija. Ta sistema būna stabili apytiksliai nuo pusės iki dviejų su pusę sekundės, o po to, įsijungia vien permainos, tamprios grandys pastoviai yra darbe. Smegenys tarsi "nuobodžiauja” nuo monotoniškumo. Vyksta pastovus mastymo procesas. Įvairios informacijos apdirbimas vyksta ištisą parą.

Smegenys – tai tarpininkas tarp pasaulio ir sąmonės. Jos priima ir bando iššifruoti kodus, tai yra, įvairius signalus, tame tarpe ir ateinančius nuo penkių pojūčio organų. Bet labai svarbu pažymėti, kad smegenys sugeba priimti ir daugelį kitų signalų, einančius ne tik nuo matomo, bet taip pat ir nematomo pasaulio. Patvirtinimas, šiuolaikiniams mokslininkams, yra eksperimentuose, pravedamuose su dalyvavimu žmonių, kurie užsiima atitinkamomis meditacinėmis praktikomis, keičiant savo sąmonės būseną. Tai ir budizmo vienuoliai ir sibiro šamanai, aiškiaregiai ir taip toliau. Be to, į tą eksperimentinę grupę įeina ir tie žmonės, kuriems epizodiškai, spontaniškai pasireiškia neįprasti sugebėjimai: telepatija (minčių perdavimas per atstumą), ateities numatymas, telekinezė (minties pastangomis judinti fizinius objektus, keisti jų formą) ir taip toliau. Iš esmės, tokie sugebėjimai būdingi kiekvienam žmogui, jei juos teisingai savyje atskleisti.

A. Tai, iš esmės įrodymas to, kad žmogaus turimos bazinės žinios, neišeinant iš savo kambario, su užmerktomis akimis, be kokių tai techninių priemonių pagalbos, ar žinomų jausminių organų, pasikeitusioje sąmonės būsenoje sugeba sėkmingai pažinti pasaulį.

R. Ir pastebėk, kad ta informacija bus žymiai informatyvesnė, nei ta, kurią žmogus gautų įprastose sąlygose. Kodėl? Todėl, kad sąmonė pradeda dirbti kitu rėžimu.

Netgi šiuolaikinės įrangos dėka galima atsekti, kaip reorganizuojasi smegenų veikla, esant pasikeitusioje sąmonės būsenoje. Kai žmogus masto įprastoje sąmonės būsenoje, tai galvos smegenų ląstelių aktyvumas pasireiškia, kaip žvaigždės danguje, tai yra, išsimėčius. O štai kada žmogus yra pakitusioje sąmonės būsenoje, tai susidaro visiškai kitoks smegenų aktyvumo paveikslas. "Žvaigždės”  tarsi išsirikiuoja į atitinkamos formos"žvaigždines sankaupas”  – turinčias griežtą kryptį.

Reikėtu atkreipti dėmesį ir į pačios kaukolės formą, iš vidaus ir medžiagas, besiribojančias su ja. Pagrindinio dėmesio nusipelno kaktos ir pakaušio kaulai su jų ypatingu reljefu. Tai savotiškas įgaubtų veidrodžių biologinis prototipas, sugebančių fokusuoti, sugerti ir atspindėti įvairaus dažnio bangas. Duotoji konstrukcija tarnauja kaip geras rezonatorius (nuo lotyniško žodžio "resono” – "skambu atgal”, "atsišaukiu”), tai yra sugeba kaupti ir fokusuoti  virpesių energiją ir sustiprini ją.

A.Tai įdomi informacija. Kaip žinoma, iš tos pačios šiuolaikinės radijo technikos, įgaubti veidrodžiai turi priimamos ir perduodamos antenos savybes.

R. Visiškai teisingai. Taigi smegenys, iš esmės, unikalus biologinis įrenginys, atliekantis daugelį funkcijų, tarnaujantis taip pat kaip informacijos priėmėjas ir perdavėjas, ne tik iš išorinio matomo, bet ir iš nematomo, tame tarpe ir iš vidinio žmogaus pasaulio.

Kai žmogus pradeda daryti meditaciją, jis duoda komandą mintimis, įjungiant vienus ar kitus čakra-kanalus, paleidžiant subtilias energijas, kurios ir aktyvuoja atitinkamas zonas, energetinėje konstrukcijoje. Dėka tokios minties komandos, ir fizinio kūno, galvos smegenys persireguliuoja į pakeistos sąmonės būsenos darbo režimą. Labiau giluminėse meditacijose vyksta įdomus procesas: medituotojas praktiškai "sustabdo mintis”. O informaciją, švarioje formoje, gauna  dėl jėgos, kurią žmonės dar senovėje vadino šeštuoju jausmu, intuicija (intuityvinėmis žiniomis). Ir toks pažinimas žymiai gilesnis, turtingesnis ir įvairesnis, nei įprastas matomas pasaulio suvokimas. Juk Stebėtojas, nuo Dvasinio prado, jausmais priima energetinį procesą, vientisai ir aiškiai, pažįstant tikrąją realybę. To dėka, po meditacijos žmogui matosi akivaizdus skirtumas, tarp to, ką žmogiškos smegenys priima šabloniškai ir to, kokia iš tikro yra realybė, formuojanti įvykius. Tokiam stebėtojui nesudaro problemos išgauti informaciją, žymiai lenkiančia šiuolaikinio mokslo žinias.

Žmogus, savo pažinime, gali nueiti ant tiek toli, ant kiek jis pats tiki, kad praeis. Suformavęs gyvenime tvirtą poziciją Stebėtojas, nuo Dvasinio prado, galės suprasti savo giluminius ryšius ir tarpusavio sąveiką su visu pasauliu. Negalima pažinti visko, Tiesos, nepažinus vidinio, kadangi tada nebus Stebėtojo, prieš kurį atsiveria visos šio pasaulio paslaptys.

A. Ar galite papasakoti apie meditacijos "piramidė” tikras žinias?

R. Žinoma. "Piramidė” – tai toli ne tobulumo ribos, nors ir labai efektyvi meditacija, padedanti pajausti savo tikrąjį vidinį pasaulį, o taip pat, mažai žinomą šiuolaikiniams žmonėms, sudėtingą žmogaus konstrukciją. Tačiau, prieš tai, kaip papasakoti apie duotąją meditaciją, manau reikėtų supažindinti žmones su žiniomis, kas liečia nematomas žmogiškas struktūras. Tos žinios, nuo senovės, buvo pas įvairias pasaulio tautas. Nepasakysiu, kad dabar jos pilnai prarastos, dalinai išliko jų paminėjimai, tačiau kokioje išvaizdoje – tai jau kitas klausimas.

Kaip jau sakiau, žmogus yra kažkas žymiai daugiau, nei paprasčiausia materija. Pagal savo sudėtį, jis labai sudėtingas ne tik fiziškai, bet ir energetiškai. Nagrinėjant žmogaus fizinę sudėtį, netgi su šiuolaikinės įrangos pagalba, mes galime stebėti tiktai dalį jo konstrukcijos, egzistuojančios trimačiame pasaulyje. Na o jei nagrinėti bendrą žmogaus dalį, tai didžioji dalis jo konstrukcijos, priskiriama nematomam pasauliui. Ir dar, galima pastebėti, kad fiziškai jis apsaugotas žymiai silpniau, nei subtilių energijų lygyje.

Bendra žmogaus konstrukcija padaryta tokiu būdu, kad daugiau būtų apginta Siela, o ne fizinis kūnas. Kūnas – viso labo tik papildomas, pakeičiamas materialus apvalkalas, sukurtas egzistavimui atitinkamose, Visatos trimatės erdvės geometrijos sąlygose. Jis laikinas ir mirtingas. Tai savotiška bio mašina, kurią valdo Asmenybė, tai yra tas, kas atlieka pastovų pasirinkimą, atsispindintį jo gyvenimo kelio įvykiuose, o taip pat dvasiniame vystymesi bendrai. Kūno pakeitimas reinkarnacijose -  tai tik to papildomo fizinio apvalkalo atnaujinimas, vaizdžiai sakant, kaip fizinio kūno odos regeneracija, ar rūbų pakeitimas buityje. Žinoma, kad tarp fizinės ir energetinės žmogaus konstrukcijų vyksta tarpusavio ryšiai ir sąveika, įvairūs energijų ir informacijos apsikeitimo procesai.

Kaip jau sakiau, viskas pasaulyje susiję. Pasaulis daugiamatis ir turi skirtingas paraleles. Nematomame pasaulyje žmogus –informaciniai sudėtingas, dvasiškai-orientuotas subjektas, kuris vienu ir tuo pačiu metu stabiliai egzistuoja šešiuose išmatavimuose. Šiuolaikiniam žmogui, kol kas, sunku tai suprasti, bet tikiuosi  kad su kokybiškai naujos fizikos ir bio fizikos vystymusi, mokslas priartės ir iki šito fakto. Vienu metu Žmogus yra stabiliai šešiuose išmatavimuose, kurie pastoviai daro poveikį vienas kitam. Bet pas žmogų gyvenime yra šansas sulieti Asmenybę su Siela, įgauti dvasinį brandumą ir išeiti į septintą išmatavimą (Nirvaną, rojų), tai yra, pasiekti savo Dvasinį išsilaisvinimą. Palyginimui, Bodhisatva, kaip Dvasinė Būtybė, laisvai yra žemiškame įsikūnijime, žmogaus kūno konstrukcijoje (kuris skirtingai, nuo žmogiškos sielos, gali laisvai išeiti į dvasinį pasaulį, bet kada) vienu metu stabiliai yra 72 išmatavimuose, būtent tiek išmatavimų yra lokalioje Visatoje. Jis laikinai yra konstrukcijoje, esančioje, kaip ir pas kitus žmones šešiuose materialaus pasaulio išmatavimuose. Bet vietoje žmogiškos sielos, pas jį jau - tobula Dvasinė būtybė, iš Dievo pasaulio.

 Bus daugiau...