A.Iš esmės, visa tai, ką žmonės įprastai mato aplink, suvokdami kas dieną, tame tarpe ir save, nėra tokia realybėje.

R. Visiškai teisingai. Mūsų smegenys, tiksliau, joms įprasta sąmonės būsena, yra savotiška kliūtimi, kad pažinti daugiau to, kas slepiasi už trimačio pasaulio ribų. Juk įprastai žmogui, sąmonės būsena, kaip jau sakiau, nuo vaikystės užprogramuota į apribotą trimačio pasaulio suvokimą, tiksliau pasakius, netgi dalinai keturmačio išmatavimo (turima omenyje trimatę erdvę ir laiką).

Ketvirto išmatavimo – laiko (kaip išmatavimo faktoriaus) – žmogus praktiškai nesupranta ir nesuvokia. Kitaip sakant, trimatėje erdvėje mes visą laiką suvokiame save kaip "čia” ir "dabar”, duotame taške. Kasdienybėje, judėjimo laike, to paties ezosmoso, su priežasties-pasekmės ryšiais, žmogaus smegenys paprasčiausiai nepastebi. Į bendrą laiko judėjimą žmogus atkreipia dėmesį tiktai tada, kai vertina save, pavyzdžiui, žiūrint į save veidrodyje ir palyginant, koks buvo jis prieš 20 metų foto ir koks tapo dabar. Bet pastovų laiko judėjimą, patį gyvenimą, kaip ezosmosą, kaip vidinį energijos postūmį, mūsų smegenys, esančios įprastoje sąmonės būsenoje, nefiksuoja.

Tačiau, tai nereiškia, kad žmogus nesugeba visai to suvokti. Juk žmogiškas suvokimas pirmiausia priklauso, nuo dominuojančios pasaulėžiūros, nuo stabilios išplėstos sąmonės būsenos, nuo tos duomenų bazės, kurią žmogus pastoviai kaupė ir pildė, dėl ko ir yra svarbu plėsti savo akiratį. Antra, panašus suvokimas priklauso nuo darbo su savimi, nuo sistemingo pakeistos sąmonės būsenos technikų įdirbio – meditacijų, dvasinių praktikų, kurių dėka žmogus savarankiškai pažįsta pasaulį, už trimačio išmatavimo ribų, be to, ne proto logika, o žymiai tobulesniu savo instrumentu – intuicija (šeštuoju jausmu).

A.Taip, tokie senovės išsireiškimai kaip:”keičiasi žmogus, keičiasi ir visas pasaulis”, "pažink save ir tu pažinsi visą pasaulį” – ne tušti žodžiai. Tai tikrovė, kurios pilnumą žmogus gali suvokti praktiškame savęs pažinimo procese. Kažkada pasakojote, kad žmogaus sąmonė yra daugelio lygių.

R. Taip teisingai. Daugialygė žmogaus sąmonė leidžia žmogui, kaip Stebėtojui (netgi nuo Gyvuliško prado), tik pakeistoje sąmonės būsenoje, aprėpti savo suvokimu viską, nuo antro iki šešto išmatavimo. Pirmojo išmatavimo, sąmoningai žmogus negali suvokti. Jam tai bus viso labo tik taškas, "niekas”. Bet tame "nieke” yra viskas. Pirmasis išmatavimas – tai ir yra ezosmosas, tai yra pirminis vidinis energetinis postūmis. Kaip taisyklė, žmogus nefiksuoja tokio pirminio pasikeitimo pradžią (postūmį) sąmoningai, tuo labiau pirmo išmatavimo lygyje.

Pirmo išmatavimo supratimui, pateiksiu vaizdinį pavyzdį, bet suprantamą daugeliui šiuolaikinių žmonių, susijusį su kompiuterio darbu, tiksliau susijusį su kursoriaus rodyklės judėjimu. Tiesa, žodis kursorius, kilo nuo lotyniško žodžio "cursorius”, ką reiškia "bėglys, greitaeigis, greitai bėgantis”. Kai atlieki kokį nors veiksmą kompiuteryje, pavyzdžiui, redaguoji tekstą, tai displėjaus ekrane perstumi tą žymeklį (rodyklę, ar brūkšnelį) paspaudus specialius klavišus, arba valdant optiniu-mechaniniu manipuliatoriumi – "pele”. Juk atlikdamas tą veiksmą tu negalvoji, kaip būtent ji juda, paprasčiausiai tai darai automatiškai, kadangi susikoncentravęs į savo darbą. Tau tik atrodo, kad kursoriaus judėjimas vyksta natūraliai, kada valdai jį "pele”, kada pavyzdžiui, reikia išryškinti ir perkelti tekstą. O kas iš tikro vyksta?

Ekranas sudarytas iš pikselių, tai yra tokių mažų spalvotų taškelių, kurie, jeigu padidinti, atrodys kvadratiniais (kaip sąsiuvinis, tinkleliu), kiekvienas iš kurių, yra sudarytas iš trijų spalvų, ( tai yra, subpikselių: raudono, žalio ir mėlyno). Tų trijų spalvų kombinacija, kiekviename taške, kaip tik ir leidžia sukurti atitinkamą spalvą monitoriaus ekrane, reikiamame taške. Kuo daugiau pikselių bus viename ir tame pačiame ekrano plote, tuo geresnis ir ryškesnis bus vaizdas jame. O kas tai yra pikselis? Tai, viso labo, tik šviesai jautrios matricos elementas, mažiausias dvimačio skaitmeninio vaizdo elementas, pikselių gardelėje, monitoriaus ekrane. Tai elektrodų rinkinys. Kas tai yra, vaizdo išvedimas į ekraną? Iš esmės, tai elektrinės įtampos valdymas, kuri pridedama prie kiekvieno elektrodo (šviesos diodo). Elektrinio lauko krypties vektorius ir dydžiai, savo ruožtu, valdomi programine dalimi ir procesoriaus video kortos.

Kada tu ranka judini "pelę”, tai elektriniai signalai nuo to optinio daviklio, per USB (informacijos perdavimo įrenginį) patenka į tą kompiuterio elektroninės schemos dalį, kuri atsako už jo apdirbimą. Apdirbtas signalas patenka į video kortą. Toliau, atitinkamai tos kortos darbo programos, ji keičia elektrinio lauko, kuris pridedamas, prie atitinkamų elektrodų (šviesos diodų) ekrane, charakteristikas, o tuo pačiu, charakteristikas pikseliams. Atitinkamai, keičiasi ir jų švytėjimo charakteristikos. Pavyzdžiui vieni tampa tamsūs, kiti šviesesni. O tau, tai sudaro kursoriaus judėjimo ekrane iliuziją.

Kitaip sakant, tuk tik galvoji, kad matai kursorių. Iš tikro, elektroninių schemų ir programų dėka, tu tik pakeiti išorines sąlygas elektrodui (šviesos diodui) ir tas sau įgyja naujas savybes. O praeinanti per jį šviesa, viso to dėka, įgauna kitas charakteristikas (dažnį ir intensyvumą). Jei kursorius, duotuoju laiko momentu, yra užduotame jam taške, tai atliekant "postūmį” (pajudinus ranka "pelę”), tu sudarai sąlygas taško optinių charakteristikų pasikeitimui.

A.Galima sakyti, kad aš tarsi provokuoju kursoriaus peršokimą, iš vieno taško į kitą, iš vieno pikselio į kitą.

R. Taip. Kursoriaus judėjimas – tai, iš esmės, ir yra vaizdinis pavyzdys, prototipas, materialaus kūno  nepastebimo judėjimo (gyvenimo) erdvėje ir laike, ezosmoso dėka. Ezosmosas – tai informacijos šuoliukas, nuo vienos informacinės plytelės prie kitos: informacinė plytelė pritraukė informaciją ir perdavė kitai informaciniai plytelei, tai yra, praleido per save. Informacinių plytelių kokybėje, mūsų sąlyginiame palyginime, kaip tik ir yra tie patys pikseliai. Tu gi, kaip Stebėtojas, savo laisvo pasirinkimo dėka, provokuoji tą judėjimą viena ar kita kryptimi.

Visas tas judėjimas vyksta priklausomai nuo informacijos pasikeitimo ir nepastebimai žmogui, kuris nemato viso sudėtingo informacijos perdavimo mechanizmo. Mūsų pavyzdyje, tu paprasčiausiai judini pelę ir ekrane vyksta kursoriaus judėjimas. Tu nematai kaip kursoriaus vaizdas atlieka šuolį, nuo pikselio prie kito pikselio, kaip keičiasi įtampa kiekviename elektrode. Kursoriaus rodyklė tau beveik momentaliai pereina į kitą ekrano vietą. Taip ir gyvenime, bet kurio objekto judėjimas, per informacines plyteles, vyksta žmogui nepastebimai. Jis nemato, kaip būtent vyksta tas pirminis judesys, pirmojo išmatavimo lygyje. Pavyzdžiui mes matome, kaip eina žmogus atitinkama kryptimi. O iš tikro, tai tik informacijos "pertekėjimas”, su visu tarpusavio ryšių sudėtingumu, per informacines plyteles, ezosmoso dėka. Netgi jeigu mes stebime nejudantį žmogų, tai iš esmės, viso labo tik iliuzija, kadangi iš tikro, vyksta labai prisotintas informacinis apsikeitimas, kas ir yra jo gyvenimas, judėjimas, kurio nei jis, nei mes nematome.

A.Kitaip sakant, žmogus gali nesuprasti viso pasaulio įtakos jam ir jo įtakos pasauliui sudėtingumo, bet pasikeitimai nematomame pasaulyje vyksta pastoviai.

R. Ir kuo aukštesni išmatavimai, (pavyzdžiui, šeštas, penktas) kuriuose žmogus provokuoja tuo pasikeitimus, savo pasirinkimu, tuo akivaizdesni tie pasikeitimai materialiame.

A. Pagrindinė pirmo išmatavimo funkcija – tai pirminis, vidinis energetinis postūmis. O kokia pagrindinė antrojo išmatavimo funkcija?

R. Žmogui (jo suvokime) antrojo (dvimačio) išmatavimo funkcija, yra ne kas kita, kaip savotiškas informacijos saugojimas ir perdavimas, kur ne paskutinį vaidmenį atlieka ženklai ir simboliai. Nors antro išmatavimo funkcijos yra žymiai platesnės. Pateiksiu paprastą pavyzdį. Bet koks įrašas numato informacijos saugojimą. Kas tai yra laiškas, ar tai būtų piktografinis, hieroglifinis, raidinis? Tai ta pati žmogaus minčių sistema, kuri, sutartinių žymėjimų dėka, leidžia užfiksuoti jas ir perduoti per atstumą ir laiką. Kitaip sakant, tai užrašas dvimačiame išmatavime, kuris numato informacijos, atitinkamuose simboliuose ir ženkluose, saugojimą. Pavyzdžiui, pyrago paruošimo receptas, arba nuorodos atominės elektrinės statybai, arba atominės bombos pagaminimo schema ir taip toliau. Jei tu sugebėjai perskaityti receptą ir nieko nesiėmei, kad ką nors padaryti, tai nieko ir nebus. Bet jeigu tu moki skaityti, tai yra, supranti simbolių vaizdavimą, o po to, laikantis instrukcijos, pridėjai savo jėgos ir atlikai veiksmą, tai neišvengiamai gausi rezultatą, kuris užfiksuotas tame recepte, ar nuorodoje. Taip ir dvimačio išmatavimo ženklas: pridėk jam energijos, paveik iš trimačio išmatavimo ir jis pradeda dirbti. To pasekoje, trečiame išmatavime, po energijos pridėjimo ir veiksmo, gausi rezultatą, arba pyragą, arba šviečiančią lemputę namuose, arba rezultatą, kuris sugriaus mūsų namus.

A. Iš esmės, trečias išmatavimas, tai tas išmatavimas, kur jau pridedi energiją ir jėgą, pradedi kurti?

R. Žmogui – taip. Ryšium su tuo, žmonėms labai svarbu kokiai būtent informacijai jie skiria savo dėmesį kas dieną, kur prideda ir kur išnaudoja savo gyvenimiškas jėgas ir ko iš tikro gali pasiekti. Juk šiandiena daugelis žmonių stebi save (o tai reiškia, vertina savo gyvenimą) vienpusiškai, tik iš trimačio išmatavimo "gyventojo” pozicijos.

Šiuolaikinis žmogus net nesuvokia, kad tų pačių jo minčių užgimimas, susijęs su visiškai kitokiu išmatavimu. Tačiau, jis pastoviai gyvena savo svajonėse, svarsto, o jį supanti "tikrovė”, kokiu tai laipsniu, yra jo minčių atspindys. Jis išnaudoja gyvybinę energiją savo norų ir minčių realizavimui, kurie iš esmės, susiję su labai siauru trečio išmatavimo galimybių spektru, kur duotuoju metu, sukoncentruotas jo, kaip Asmenybės, stebėjimas.

A. Jūs akcentavote tai, kad žmogus, kaip Stebėtojas, provokuoja tas permainas savo pasirinkimu tai į vieną, tai į kitą kryptį. Bet būtent jis yra Stebėtojas. Ir būtent jis sužadina tai, kas pas jį jau turi vietos būti.

R. Visiškai teisingai. Žmogus pastoviai pasirenka tarp dvasinio pasaulio, su jo jėga, einančia nuo Sielos ir materialaus pasaulio, su jo iliuziniais žaidimais, nuo Gyvuliško proto, kuris žmogaus gyvybinę energiją taip pat bando nukreipti savo reikmėms. Tai dvi pagrindinės jėgos, kurios materialiame pasaulyje kuria, tokioje savotiškoje priešpriešoje, o žmogus, kaip Stebėtojas, pastatytas ant pasirinkimo ribos, tarp jų. Materialaus pasaulio būtybėms, sudarančioms Gyvuliško proto dalį, tos jėgos – nešančios likimą, yra nepastebimos. Bet kadangi jame pačiame dar  yra ir Amžinybės dalelė (Siela) - jis turi galimybę tapti nemirtinga Dvasine Būtybe.

A. Vadinasi, svarbiausias likimą nešantis momentas žmogui – kokioms mintims ir veiksmams jis kas dieną skiria savo dėmesį.

R. Visiškai teisingai. Geresniam supratimui paaiškinsiu, kas tai yra pasirinkimas, tarp dviejų pagrindinių jėgų, interneto naudotojo vaizdiniu pavyzdžiu. Kai žmogus susikoncentruoja savo dėmesį ties kažkuo tai, tai yra atlieka pasirinkimą, jis nepastebi, kaip tuo pasirinkimu jis išprovokuoja pasikeitimus pirmame išmatavime. Mūsų pavyzdžiu, tai kompiuterio paleidimo klavišo paspaudimas, kuris paleidžia žmogui nematomus procesus. Tai štai, būtent žmogaus dėmesys paleidžia pirmame išmatavime judėjimo procesus. Nuo jo viskas prasideda. Tai pirminis Asmenybės dėmesys - pirminė Stebėtojo jėga, tai jo laisvė: kur pridėjai pirminį dėmesį, tą ir aktyvavai. Žmogus nesuvokia įvykusių, pirmo išmatavimo lygyje, visos veiksmų svarbos, bet už tai pilnai realiai pajaučia jų pasekmes savo likime.

Kai žmogus įjungia kompiuterį, kaip pasekmė, po kurio tai laiko atsiranda ženklai ekrane, įvairių programų simboliai, saugantys kažkokią tai informaciją. O jei tai pavyzdžiui internetas, tai prieš vartotojo akis atsiranda daugybė tokių simbolių ir ženklų, už kiekvieno iš kurių, slepiasi didžiulis informacijos srautas. Iš esmės, internetas atstovauja sudėtingą ryšį su pasauliu, bet... tas ryšys eina per įvairius bazinius serverius, priklausančius įvairioms "autoritetingoms” organizacijoms, žmonėms, slaptai, ar viešai juos finansuojantiems. Visa tai remiasi vienokios, ar kitokios ideologijos platinimu. Tiesa, daugeliui interneto lankytojų yra žinomas toks supratimas, kaip "domeno vardas”.  Šis žodis kilo nuo lotyniško žodžio "dominium” – "valdymas”. Kaip taisyklė, apie visa tai, interneto vartotojas nesusimasto, įsiveliant į siūlomos informacijos verpetą. Jis mato dalinį, bet nemato bendro, o veltui. Tai štai, ženklų, simbolių, trumpų reklaminių tekstų atsiradimas ekrane, slepiantis savyje ištisus informacijos plastus – galima sulyginti su žmogaus dėmesio ir informacijos sąveiką, antro išmatavimo lygyje. Jeigu žiūrėti globaliai, materialiame pasaulyje, visą šitą antro išmatavimo informacija, viso labo tai bus tik skirtinga programų pasireiškimo forma, arba nuo Gyvuliško prado, arba nuo Dvasinio. O pas žmogų yra pasirinkimo laisvė. Kažkas tai iš to paprasčiausiai patraukia dėmesį, o kai kas ne. To pasekoje, iš visos pasaulėdaros įvairovės, kaip interneto paieškoje, jis "atveria” tik tą informaciją (susikoncentruoja ties ja) kuri labiausiai pritraukia jo dėmesį.

Taip žmogus daro pasirinkimą iš trečio išmatavimo pozicijos, tai yra, aktyvuoja informacijos gavimo procesą antrame išmatavime. Aktyvavęs tą informaciją jis pradeda "gyventi” ja, trečiame išmatavime. Kitaip sakant, kai Asmenybė įsileido į save tą informacijos srautą, kuris sąmonėje pasireiškia įvairiais vaizdiniai, emocijomis, norais, mintimis ir pradeda gyventi jame, kaip protingoje būtybėje. Tai pastumia žmogų atitinkamiems veiksmams, programos iš išorės Valios rėmuose. Kai tik jis jas į save įsileido, tai tas pats, kaip atiduoti pirmenybę dirbti vienoje ir kitoje programoje ir perstumti kursorių (savo dėmesį), sužadinant įvairias funkcijas (minties formas, norus, emocijas).O kursoriaus perstūmimas, lygus kūrimui, ezosmoso dėka, pirmame etape žmogui nepastebimais veiksmais, kurie vėliau virsta jam likimo įvykiais. Sąmoningai žmogus nesuvokia to, kad savo dėmesio į pasirinktą programą, tai yra, jėgos pridėjimu, keičia likimo įvykius būtent jis. Bet jis, kaip Asmenybė, atlikusi pasirinkimą duotuoju momentu, šitos Valios iš išorė įvykdymui, išnaudoja savo gyvybinę energiją, dirbdamas pagal tą programą.

Tai, ką mes skaitome nuosava valia – tik mūsų individualaus proto, iš trečio išmatavimo pozicijos, suvokimo iliuzija. Jei nagrinėti mūsų pavyzdį, tai žmogus, savo pasirinkimu, tik aktyvuoja įeinančius į jį informacinius srautus ir išnaudoja savo gyvybinę jėgą tiktais tos Valios įgyvendinimui. Valia, ar tai būtų einanti nuo Dvasinio prado (Dievo pasaulio), ar tai nuo Gyvuliško prado (Gyvuliško proto) – tai jėga iš išorės, tiksliau sakant, tai informacinė programa, įdiegta į atitinkamą struktūrą, kuri ją ir vykdo. Pakeitimas nuo Gyvuliško proto yra tame, kad žmogaus Asmenybė, tų dviejų globalių jėgų pasireiškimo formą, priima kaip savo valią, kurios pagal faktą, ji ir neturi.

A. Kitaip sakant tai, ką žmogus laiko nuosava valia ir tuo didžiuojasi, tokia nėra. Tai viso labo tik jėga, įėjusi iš išorės, informacijos, kurią pasirinko asmenybė, pagalba. Ji jame aktyvuoja jausmus, emocijas, mintis kurios stumia jį vieniems ar kitiems veiksmams, tos Valios programos rėmuose, kas susiję su gyvybinės energijos išnaudojimu.

R. Visiškai teisingai. Žmonės yra išdidumo ir puikybės, nuo Gyvuliško prado poveikyje ir mėgsta save prilyginti Aukščiausioms jėgoms, apdalintomis nuosava Valia ir galinčiomis kurti. Bet ne kiekvienas sau užsiduoda klausimą: "Kieno valia vyksta vienas ar kitas veiksmas?”, "Kas stumia prie tokių minčių?”, "Kas pagimdo vienokius ar kitokius norus?” Kas pas mane priešpastatytas ir prieš ką?”, "Kas užduoda klausimus ir kas į juos atsako?” Ir tik vienetai yra tų, kas išsirenka savyje, suprantant priešpastatymo, tarp Dvasinio ir Gyvuliško pradų procesą, tarp valios, einančios nuo Dvasinio pasaulio ir valios, einančios nuo Gyvuliško proto. Žinoma, Gyvuliškas protas stiprus, bet tai nesulyginama su jėga, iš Dievo pasaulio. Jei tokia jėga aiškiai pasireiškia, Gyvuliškas pradas neturi jėgų tam tiesiogiai atsilaikyti, bet sugeba nukreipti nuo jos patį tos jėgos Palydovą (žmogų, esantį dvasiniame kelyje), savo "niekniekiais”, kad numušti nuo teisingos krypties, užkabinti kokiomis tai eilinėmis iliuzijomis ir taip toliau. Užduotys, kūrybinio plano pasireiškimui, pas žmogų atsiranda tik tada, kai jis dvasiškai subręsta, išeina iš Gyvuliško prado valdymo, tai yra iš šešto išmatavimo patenka į septintą. Ir tai, nebus "valios”, kaip tokios, dabartiniame žmogiškame supratime, pasireiškimas, o paprasčiausiai nauja kokybė ir Dieviškos jėgos Palydovo galimybių išplėtimas.

Iš vienos pusės, paprastas žmogus trokšta įtakoti savo gyvenimo įvykius, trokšdamas likimo permainų, į gerą pusę. Bet visa tai, dvasinės pusės poreikiai, kuriuos jo smegenys sėkmingai perverčia į Gyvuliško prado pusę. Tokio "perversto” supratimo dėka, žmogus, vietoje dvasinės laisvės, jau trokšta "laisvės” materialiame pasaulyje: turtų, šlovės, savo egoizmo patenkinimo. Jeigu žmogus ilgą laiką koncentruojasi ties materialiais savo norais, metai po metų prideda daug jėgų jų įgyvendinimui, tai anksčiau ar vėliau įvyksta įvykių grandinė, kuri atveda prie siekiamo rezultato, netgi kai tam laikui, jie jau tampa nebereikalingi. Kitaip sakant, Asmenybė, gali daryti atitinkamą įtaką trimačiame išmatavime, kad pasiekti norimo, bet tai pasiekiama su didžiulėmis energijos, jėgos sąnaudomis ir užtrunka laike.

Žmogiško gyvenimo prasmė, visai ne dauginimesi ir gerbūvio susikūrime - tai yra ir bet kurio gyvulio natūralūs instinktai, kurie yra genetiškai užprogramuoti, sukurti sau ištvą, ar lizdą ir taip toliau, kad išauginti palikuonis. Žmogus – daugiau nei gyvūnas, jo prasmė – tapti dvasine nemirtinga Būtybe.

Bet žmogus, vystydamas savo materialius norus negrąžinamai iššvaisto du labai vertingus faktorius: laiką ir gyvybinę energiją. Atkreipiu dėmesį, kad tai yra iššvaistoma negrįžtamai ir tuo pačiu, iššvaistomos tam tikros galimybės. Žmogus žinoma gali, pagal savo pasirinkimą, išnaudoti turimą gyvybinę jėga ir Gyvuliško prado programoms, toje iliuzinėje trimatėje erdvėje. Bet to pasekoje, jis praleis svarbiausia, dėl ko ir atėjo į šį pasaulį. O juk žmogui duodama tiek jėgos ir laiko, kiek jam yra būtina tam, kad išlaisvinti savo Dvasią, netgi šiek tiek daugiau šito, su atsarga, klaidoms ištaisyti, kurios gali atsirasti Asmenybės nuosavos patirties gavimo procese. Vaizdžiai sakant, laikas ir gyvybinė energija – tai kaip benzinas mašinai (kūnui), kurio užtenka pravažiuoti iš punkto A, į punktą B, su nedideliais nukrypimais, įskaitant kelio sudėtingumą. Bet jeigu vietoje tos krypties, tu važiuosi atgal (pašvęsi savo gyvenimą materialiniams norams), pavyzdžiui, sugalvosi padaryti savo mašinos tiuningą (patenkinti egoizmą), pas meistrą – Gyvulišką pradą, tai tau skirtas laikas ir energija pasibaigs. Ir galutiniame rezultate, tu būsi toks "gražus”, gulintis automobilių sąvartyne (subasmenybių), kaip ir visi kiti aplinkui, rūdysi ir pūsi. O galėtum ir kryptingai išnaudoti tą laiką ir energiją tam, kad pasiekti paskirties punktą B, kur ir įvyktų galutinis tavo persiformavimas, į visiškai kitą – Dvasinę Būtybę.

Žmonėms sunku suprasti savo egzistavimo momentiškumą, jie netgi bijo galvoti apie mirtį. O juk mirtis žmogui tik perėjimas į kitą gyvenimo formą, tai pasirinkimo gyvenant rezultatas. Žmogui, kuriame dominuoja Gyvuliškas pradas, sunku suprasti, kad yra kažkas tai daugiau, nei šis materialus pasaulis. Bet kada Asmenybė dirba su savimi ir to rezultate susiliečia su dvasiniu pasauliu, tai jai ateina supratimas, kad būtent dvasinis pasaulis yra tikra kūrybinė jėga, o visa kita, žmogaus gyvenime – Gyvuliško proto žaidimai, iliuzijų vaikymasis.

Grįžkime prie žmogaus konstrukcijos nematomame pasaulyje. Žmogus, kaip ir visi kiti informaciniai objektai materialiame pasaulyje, pradedant žvaigždėmis ir užbaigiant smulkiausiomis dalelėmis, turi atitinkamas projekcijas, tarsi savo "veidrodinius” atspindžius energetiniame plane. Skirtingos tautos skirtingose epochose žymėjo tas nematomas žmogaus struktūras savaip, aprašydami jas, slaptose žiniose, šviesoraščiuose, ar piešiniuose. Sąlyginiai pavadinsime tas gyvas projekcijas "Būtybėmis”, kadangi jos pakankamai protingos (netgi daugiau, nei žmogus gali sau įsivaizduoti), turi savo charakteristikas. Pagal savo esmę, tos Būtybės yra informacinės struktūros, atitinkami lokalūs centrai. Nematomoje žmogaus struktūroje tai tokios pat neatskiriamos dalys, kaip pavyzdžiui, fiziniame kūne galva ar rankos. Konstrukcijos centre (visų projekcijų viduryje) yra Siela.

Būtybės yra energo-informacinės struktūros ir vaidina labai svarbų vaidmenį žmogaus likime, kaip gyvenime, taip ir po jo mirties. Jos turi didžiules galimybes, susijusias su aukštesniais išmatavimais, kur tarpusavio sąveika vyksta subtiliame energetiniame lygmenyje. Jų dėka, žmogus gali vykdyti pasaulio įtakojimą iš materialaus pasaulio aukštesnių išmatavimų Stebėtojo pozicijos, iki šešto išmatavimo imtinai.

Žmogaus Būtybes pažymi pagal jų būvimo vietą konstrukcijoje, o taip pat, jų sąlyginės orientacijos, fizinio kūno atžvilgiu: Priekinė, Užpakalinė, Dešininė, Kairinė. Jos atstovauja pagrindinius laukus, "gyvąsias puses”, sakysime taip, keturbriaunės nupjautos piramidės, bendroje žmogaus konstrukcijoje. Orientaciniai, yra ištiestos rankos atstumu, nuo žmogaus fizinio kūno, atitinkančiose savo pavadinimams vietose: iš priekio, iš nugaros ir šonuose.

Nuo senovės, žinios apie jas buvo laikomos sakralinėmis. Įvairių pasaulio tautų mitologijose yra daug įvairių paminėjimų apie tai, nuo senovės iki pat dabar. Tas žinias, pavyzdžiui, galima rasti ir kosmologiniuose mituose, sakmėse įvairių tautų, magų ritualuose, šamanų ir žynių užkeikimuose. Paskutiniųjų aprašymuose sakoma, kad žmogus atliekantis atitinkantį ritualą, kreipiasi į keturias stichijas, ar pasaulio puses, į keturis žmogaus padėjėjas-dvasias ir taip toliau. Ir daugeliu atveju susiejančia grandimi yra būtent vidurys: šventuose raštuose – tai vadinama Siela, kaip žmogaus energetinės konstrukcijos vidurys, "penktasis centras” (kitais atvejais, minimas kaip "pirmasis centras”); o praktiniuose ritualuose – tai Asmenybės sąmonė.

Tai štai, tokio žmogaus-užkeikėjo išoriniai veiksmai – kaip taisyklė, arba vaidinimas publikai, arba prarastas žinių pamėgdžiojimas, nesuprantant esmės. Iš tikro, pagrindinis veiksmas vyksta pačiame žmoguje, jo vidiniame pasaulyje. Atitinkamų žynių ir praktikų pagalba, jis paprasčiausiai surenka save į vienį ir valdo tas Būtybes. Pati gi Asmenybė yra - "valdymo centru”. Tokio susijungimo dėka, žmogaus galimybės nematomame pasaulyje žymiai išsiplečia. Atkreipiu dėmesį, kad tos Būtybės nėra žmogaus astraliniais dvyniais ar dar kažkuo.

Kiekviena iš tų keturių Būtybių, sakysime taip, yra atitinkamas energetinis laukas žmogaus konstrukcijoje. Vaizdžiai sakant, tai "skaidri energetinė sankaupa”, kuri gali pavirsti į bet kokią minties formą, kurią užduos žmogus: pačio žmogaus veidrodinis atspindys, arba koks tai gyvūno vaizdinys, ar dvasios ir taip toliau. Galima sakyti, kad žmogus, atliekant atitinkamas meditacines technikas, esantis pakitusioje sąmonės būsenoje, užduodant kokiai nors iš būtybių atitinkamą minties vaizdinį ir koncentruojant į jį savo dėmesį, materializuota tai.

A. Iš esmės, tai gaunasi perėjimas iš energetinės bangos būsenos į materialinę dalelę: kai tik Stebėtojas koncentruojasi į Būtybę, tai vyksta energijos virtimas į subtilią materiją. Atitinkamai, ji įgauna minties formą (įdėtą į ją žmogaus vaizdinį).

R. Kaip jau sakiau, kiekviena iš būtybių turi savo charakteristikas ir išreiškia atitinkamą ryšį tarp matomo ir nematomo pasaulio.

Priekinė būtybė išsidėsčiusi priekyje, ištiestos rankos atstumu nuo fizinio kūno. Ji susijusi su žmogaus gyvenimu čia ir dabar (kaip trečiame, tai ir aukštesniuose išmatavimuose), su jo judėjimu nuo dabarties į ateitį. Tai savotiškas vektorius, gyvenimo kelio rodyklė. Jei žmogus pasirenka dvasingumą, tai tas kelias yra vieno vektoriaus krypties, siekio į priekį kokybėje, į aukščiausią ir galutinį rezultatą – Asmenybės susiliejimo su Siela, tai yra prie dvasinio išsilaisvinimo. Ši Būtybė atsako už savęs vystymą, už dvasinį judėjimą. Ji neša savyje savotišką emocinį atspalvį – tikėjimo, dvasinės meilės, vilties į ateitį. Jei žmogaus ketinimai dvasiniame kelyje pastovūs, tai ji jam tarnauja ir kaip labai gera apsauga, nuo svetimų, nematomo išorinio, agresyvių Būtybių, poveikio. Jos aktyvavimą galima pastebėti pagal pačio žmogaus būseną: kada jis jaučia save dvasiškai įkvėptu, kai pas jį stebimas pozityvių emocijų protrūkis ir giluminiai dvasiniai prabudimai.

Pasaulio tautų sakmėse, tokią Priekinę Būtybę žymėjo vienaragiu, o tai pat, dangaus stichija (dvasia), oru, vaizdavo kaip laisvą paukštį (feniksą). Paukščio simbolis daugelio tautų kultūrose tarnauja ir kaip Sielos, Dieviškos Būtybės, gyvenimo dvasios, dangaus dvasios, laisvės, pakylėjimo, įkvėpimo, pranašavimo, ryšio tarp "kosminių zonų” žymėjimas.

Tai štai, žinios apie keturių Būtybių darbą, išplečia žmogaus galimybes. Sliperių dažni praradimai atsitinka dėl bazinių žinių trūkumo, būtent toje srityje. Pavyzdžiui, daugumas sliperių veikia per Priekinę Būtybę, net nenumanydami apie tai. Ir tuo daro didelę klaidą, kuri veda prie žemų jų darbo rezultatų, bereikalingo laiko praradimo, didelio energijos išeikvojimo, kas iš esmės ir yra greito operatoriaus išsekimo priežastimi.

A. Apie sliperius mažai kas žino visuomenėje. Tai juk civilizuotų šalių saugumo struktūrų specialus slaptas padalinys. Nuostabu, pasaulinėje visuomenėje visur vedama "visuomenės sąmonės materializavimo” politika, nušviečiama netgi pati drąsiausia mintis, apie žinių energetiniams kūnams tirti, mokslo sukūrimą. Ir viso šito šviesoje, tarp konkurencingų civilizuotų šalių vystomas toks specialių padalinių plėtimas. Juk jų specialistai sugeba gauti informaciją neišeinant iš kambario, daryti energetinę įtaką atskiroms Asmenybėms, arba vykdyti šalies pirmųjų asmenų apsaugą.

R. Kadangi ir šiame klausime pagrindinis žodis – "politika”, todėl tos žinios ir neprieinamos visuomenėje. Tiesa, ar žinai iš kur kilo šis specialus terminas – "sliperis”? Žodis pasiskolintas iš skandinavų mitologijos. Aukščiausiu dievu ten buvo laikomas Odinas. Tai štai, tam Odinui priklausė aštuonkojis arklys Sleipneris (Slystantis). Jis galėjo akimirksniu nunešti savo šeimininką iš dievų pasaulio į anapusinį "tamsųjį pasaulį”, mirusių pasaulį (Nifleimą), žmonių pasaulį (Mitgardą), tai yra, čiuožė tarp pasaulių.

Užpakalinė būtybė išsidėsčiusi ištiestos rankos atstumu nuo fizinio kūno iš nugaros pusės. Tai savotiškas dabarties stebėtojas ir praeities "raštininkas”. Susijusi su žmogaus dabartimi ir praeitimi, sukaupta informacija, bet ne tik iš šio gyvenimo. Praeitis jai – tai informacijos bazė, dabartis – tai kontrolė ir informacijos sekimas, taip sakant on-lain režime, čia ir dabar. Tai tarsi savotiškas portalas. Tai stebėtojas, kuris tiesiogiai susijęs su kankorėžine liauka (epifizu). Valdant atitinkamas meditacijos technikas, to portalo dėka, galima įvykdyti "tuneliavimą” į bet kurį praeities momentą. Ta užpakalinė būtybė paprastai vaizduojama žuvimi, ruoniu, driežu, vėžliu, drambliu, vandens stichija, tuo kas panardina į praeities gelmes. Taip pat, gali būti pavaizduota dvasios, su žmogišku veidu kokybėje, kaip praeities simbolis.

Dešinė Būtybė yra ištiestos rankos atstumu nuo žmogaus fizinio kūno dešinėje pusėje. Tai iš esmės, viena iš Gyvuliško prado sudedamųjų, žmoguje. Tiksliau sakant, Dešinioji Būtybė turi keletą kokybiškai skirtingų funkcijų, kurių pasireiškimas priklauso nuo to, kas dominuoja žmoguje: Dvasinis pradas ar Gyvuliškas. Dešinioji Būtybė labai tampriai susijusi su su šiuo pasauliu. Pagrindinės jos pasireiškimo charakteristikos, dominuojant Gyvuliškam pradui: agresija, nusivylimas arba baimė. Jei žmogaus ji reikiamai nekontroliuojama, tai jis, iš tikro, yra jos "puolamas”. Tai pasireiškia negatyvių agresyvių minčių srautu, staigiai užgriūvanti depresijos būsena. Jos atakos metu, būdingas sąmonės susiaurėjimas iki kokios tai problemos, o taip pat, tokios būsenos kaip pyktis, prislėgtumas, gobšumas, įsižeidimai, savigrauža, įvairių fantazijų ir iliuzijų pasireiškimas, surišantys mintis viena ir ta pačia problema. Bet įvyksta tai tada, kada žmogus apdalina tas mintis savo dėmesio jėga.

Turiu pažymėti, kad visos keturios būtybės, paprasčiausiai provokuoja vienokių ir kitokių minčių "gimimą”, atitinkančias vienokias ar kitokias emocines būsenas. Bet Būtybės palaiko ir išvysto (ypatingai dominuojant Gyvuliškam pradui, perverčiant situacija iki neatpažinimo, "iš musės padaro dramblį”) tas mintis, kurias pasirenka Asmenybė. Pas žmogų yra pasirinkimas, kokioms, iš savo Būtybių, mintims atiduoti dėmesio pirmenybę, paprasčiau sakant, ko jam klausytis.

A. Minėjote, kad taip vadinami slaptos įtakos procesai, sąmonės manipuliavimas, masių užkrėtimas idėjomis, stimuliuojančiomis pas žmones agresiją, pyktį, neigiamas emocijas, susijęs su Dešiniųjų būtybių aktyvavimu.

R. Taip ir yra. Priekinių Būtybių pristabdymas ir Šoninių Būtybių aktyvavimas vykdomas tos srities specialistų. Toks poveikis panašus į hipnozę.

 Meditacijose galima išjausti ir atsekti Dešinę būtybę, suprasti, iš kur ir kaip eina tas srautas: jis jaučiamas kaip nusileidžiantis žemyn iš dešinės (iš išorės į vidų). Tačiau, jei žmogus sugeba disciplinuoti tą Būtybę, tai yra, griežtai kontroliuos savo mintis, emocijas, neįsileis negatyvo, tiksliai laikysis dvasinės krypties, tai jis įgaus efektyvų padėjėją, kuris puikiai orientuojasi subtilių materijų pasaulyje, turi daugiamatį ryšį su tokiomis pačiomis kitų žmonių Būtybėmis. Pakartosiu, kad tas ryšys vyksta nepriklausomai nuo erdvės ir laiko.

Įvairios tautos savo šventuose piešiniuose, Dešinę būtybę vaizduodavo kokio nors toteminio žvėries išvaizdoje, pavyzdžiui, baltojo tigro (Kirgizijos šamanai), meškos, liūto, leopardo, beždžionės, kaip ugnies stichiją. ir taip toliau.

Kairioji Būtybė yra ištiestos rankos atstumu nuo fizinio kūno kairėje pusėje. Ši Būtybė susijusi su Arimano pasauliu, su materialaus prado sakralinių žinių pasauliu. Ji apdalina daugeliu galimybių ir funkcijų. Bet vėlgi, jų panaudojimas priklauso nuo to, kas žmoguje dominuoja: Dvasinis pradas ar Gyvuliškas. Kai dominuoja Gyvuliškas pradas, pagrindinė charakteristika – gudrumas, klasta, miklumas, išdidumas, apgaulė ir susiviliojimai. Tai protinga ir klastinga Būtybė, kuri pateiks viską geriausiame atvaizde, kad tik nuvilioti žmogų nuo svarbiausio – dvasinio kelio. Jei ta Būtybė ilgai yra be Asmenybės reikiamos kontrolės, tai būtent ji provokuoja žmoguje abejones, nuveda nuo dvasinio kelio. Jei Dešinioji Būtybė susijusi su buka agresija, pykčiu, tai Kairioji, atvirkščiai, gali paimti asmenybę savo tikslumu, aiškumu ir logika nuo Gyvuliško prado. Ji taip pat, kaip ir Priekinė Būtybė stumia žmogų ko nors naujo paieškoms, bet tik materialia kryptimi, įteigiant, kad žmogus nusipelnęs daugiau, kad jis labiau reikšmingas, palyginus su kitais. Slaptas valdžios troškimas, tai Asmenybės, kurioje dominuoja Gyvuliškas pradas, tos Būtybės atakų pagrindas. Meditacijose irgi galima atsekti spaudimą iš išorės, spaudžiant žemyn iš kairės. Jie žmogus dažniau save, savo mintis, disciplinuos, stabiliai laikysis dvasinio kelio, tai ir Kairioji Būtybė irgi tampa padėjėju, asmeniniu informatoriumi sakraliniais klausimais. Senovės traktatuose tai vaizduoja siaubingu žvėrimi, arba protingu, gudriu gyvūnu, pavyzdžiui, vilkas, šakalas, drakonas, gyvatė.

Bus daugiau...