Kam reik prašyti to, ką turit savyje atrast?
Gyvent be Meilės – tai tremtis,
Kas maišo mums mylėt?
Juk Meilė – mūs tikra lemtis,
Kas pirmapradžiai turi užderėt.
Gan paprasta yra tai padaryt,
Nors rodos kad sunku ir sudėtinga.
Tereik abejones tik išsklaidyt,
Nes kartais jos prote tvirtai užstringa.
Tegul pradingsta kliūtys galvoje.
Tegul pražysta Sielos Meilė viduje.
Nėra prasmės toliau būt tremtyje
Ir kankiniu niūriu daryt save.
Juk Meilė keičia mus visus.
Prie Sielos ištakų grąžina,
Tai sukelia gilius, žavius jausmus,
Gyvenimo prasme mus apdalina.
Pasiekus tokio Meilės prabudimo,
Stiprybę dvasios reikia spėt įgaut.
Nes tik akimirka duota tokia likimo,
Kad protas vėl nespėt iliuzijom apgaut.
Jei tai priims žmogus dvasia sava,
Neabejos prote ir patirtim pavers,
Išsivaduos ir taps dvasia Laisva.
Tai Sielos vartai begalybės atsivers.
Ten turtai Dievo gludi begaliniai,
Kurių jau niekad neatimt ir nepraras.
Maldaudami kitų, netapkit vargšais paskutiniais.
Kam reik prašyti to, ką turit savyje atrast?
Kam to, ko nėr šventykloje maldaut?
Taip protas bando vėl apmaut.
Per demoną neverta Laisvės reikalaut,
Tik patys savyje, dvasia tai galim gaut.
Juk be klastos to protas nedarys,
Valdžios nenori sąmonė prarast.
Ir tik jausmais giliais Gyva versmė atsidarys,
Kurioj privalom Esmę egzistavimo atrast.
Nušvis iš Sielos spindulys aiškus,
Nuves jis Ten, kur begalinė Laimė.
Bus numalšintas Laisvės troškulys godus,
Išnyks nuo demonų rūkai ir proto baimė.
Taikos ir ramybės Sielai | 
ačiū,lina,išvažiuoju šeštadienį jau,bet mudvi susitiksim čia pas virgį