Mus nuo vaikystės apgaudinėja. Ir ne visada tai daro sąmoningai. Paprasčiausiai taip iš kartos į kartą, nuo tėvų vaikams, kaip kokios tai senos tradicijos, persiduoda tokios apgaulės.
Suaugę vaikams pasakoja visokias pasakas apie jų atsiradimą ir toks vaikiškas naivumas, su kuriuo jie tiki kiekvienu suaugusių žodžiu, linksmina tuos kurie tai daro iš kartos į kartą. Vaikystėje mes intuityviai jaučiame Tiesos kvėpavimą, bet su laiku, tas daugiasluoksnis mūsų zombavimas, kuris vadinamas auklėjimu ir lavinimu, palaipsniui atima iš mūsų galimybes atskirti melą nuo tiesos. Ir dar daugiau, tas melas pakeičia Tiesą, sudaro iliuziją to,“kad pasaulis taip ir sudarytas”. O bręsdamas kūdikis praranda interesą pasauliui, kuriame jau “nėra stebuklų”, nes visi aplinkui pastoviai meluoja vienas kitam ir pačiam sau, nustoja tikėti pasakomis ir kaip tais įsispraudžia, prisitaiko (o kartais ir visai neblogai) tame sociume, jau nesusimąstant apie gyvenimo prasmę, apie Dievą ir žmogaus vietą šiame pasaulyje. Bet tai visiškai nereiškia, kad tokie klausimai praranda savo aktualumą kiekvienam įsikūnijusiam. Priešingai, požiūris į juos įtakoja į kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybę ir trukmę.
Žmogaus būtis kaip savotiškos kopėčios, kuriomis reikia mums užkopti, todėl žmogus visuomet yra įtampoje. Nėra teisingai sakyti, kad žmogus yra įsitempęs; tiksliau bus sakant: žmogus yra įtampa. Tiltas visuomet yra įsitempęs; įsitempęs todėl, kad tai yra tiltas. Tai daiktas, kuris guli tarp dviejų kraštų, žmogaus atveju tarp – materijos ir dvasinio pasaulio. Todėl žmogus taip pat yra neišvengiamai įsitempęs, jis niekuomet nėra ramus. Tik tuomet, kai jis elgiasi kaip gyvulys, jis patiria truputį ramybės arba kai pasiekia tą vietą, kurioje tampa dievišku. Įtampa sumažėja, kai jis tampa gyvuliu; tuomet jis nusileidžia kopėčių laipteliais žemyn ir atsistoja ant žemės, ant vietos, kurią jis pažįsta. Žmogus gali sumažinti įtampų nemalonumus. Jis gali sumažinti įtampą seksu arba kitais potyriais, tokiais kaip alkoholis, narkotikai ir t. t., kurie taip pat jį perkelia į laikiną nesąmoningumo būklę. Bet žmogus gali būti toje būsenoje tik trumpą laiką, net jeigu nori, jis negali likti gyvulio būsenoje nuolat. Net blogiausias žmogus gali būti gyvulys tik trumpą valandėlę.
Trumpas džiaugsmas gali būti pasiektas gyvulio būsenoje, bet amžinas džiaugsmas yra surandamas tik susiliejant su dieviškumu. Ši kelionė turi būti baigta mūsų pačių būtyje.
O tam reikia Žinių. Be tikrų dvasinių žinių mes niekada negalėsime atskirti “grūdų nuo pelų”. Žmogui, kuris pirmą kart mato grūdus ir pelus, tame neturint patirties, atskirti pelus nuo grūdų be galo sunku. Ir savo dėmesį, o tuo pačių jėgą jis skirs būtent pelams, kadangi jie lengvi ir gražūs, spindi, atrodo patrauklesni. O štai grūdai sunkūs ir nėra tokie viliojantys, verčia papildomai dirbti su jais, gaišti papildomai laiką.
Ką dažniausiai žmogus priima kaip dvasinį pasaulį? Kaip tik tą – lengvumą, netikrą spindesį, atspindį, kitaip sakant – pelus. Neturint tikrų žinių, Tiesą su melu galima labai lengvai sumaišyti. Todėl pirmiausia kas reikalinga žmogui – Žinios. Tačiau, tokių žinių žmogus ieškos, galės jas suvokti tik tada, kada jis tam bus pasiruošęs, kada jis jaus tam dvasinį troškulį ir poreikį.
Iš tikro, daugelis žmonių jaučia, kad dvasinės žinios jiems yra būtinos. Kitu atveju žmogus taip ir gyvena kaip aklas kačiukas, nes nežino kur jam reikia eiti ir ką daryti šiame pasaulyje, kodėl jis iš vis gyvena čia. O kai kas šioje planetoje tuo puikiai naudojasi. Kiekviena religija ar sekta pradeda pasakoti tokiems nieko nežinantiems žmonėms, kad būtent pas juos yra nurodomas tas teisingas ir vienintelis kelias, kad tik jie turi tikras žinias, kurios atveda pas Dievą. Ir tam tikslui kiekvienas jų išduoda savo kodeksus.
Tačiau visų tokių kodeksų esmė viena – “tarnaukite mums. Būkite ištikimi tik mums”. O Tikrose žiniose viskas paprasčiau – būkite ištikimi tik Dievui, tarnaukite tik Tam pasauliui, savo Dvasiniam pradui. Štai tame ir yra tikra dvasinė tarnystė, o ne kažkokiai konkrečiai religijai ar sektai. Tai ir yra tikras dvasinis kelias – laisvės kelias. Toks žinojimas yra giliai mumyse, bet mes niekada nesikreipėme į jį, mes niekada neprovokavome jo, nebudinome, nors Jis visuomet pasiruošęs pabusti.
Dievas yra energija, ne asmuo. Tai reiškia, kad energija neatsižvelgia į individualybes; tai, kas atsitinka su individualybe, atsitinka bešališkai.
Pavyzdžiui, ant upės kranto augantis medis geria iš tekančios upės; jis žydės ir ves vaisius, jis užaugs aukštas ir stiprus. Tačiau medis, kuris įkris į tą pačią srovę, greitai bus šio srauto nuneštas tolyn. Upė nieko nedaro nė su vienu iš šių medžių. Nei jai rūpi pirmąjį medį maitinti, nei antrąjį nunešti. Upė tiesiog teka. Upė yra tekanti energija, ne koks asmuo su barzda ir baltais apdarais.
Daugelis daro esminę klaidą siekdami dvasingumo, žiūrint į Dievą kaip į kokį tai asmenį. Galvoja apie jį taip, lyg jis būtų asmuo. Toks žmogus sako – jis yra labai malonus, labai gailestingas, jis visuomet mus laimina. Tai tik tokių žmonių lūkesčiai ir troškimai, kuriuos jie priskiria Dievui.
Mes galime išsakyti savo lūkesčius asmeniui ir jei jis jų neįvykdo, galime bandyti padaryti asmenį atsakingą už tai, bet mes negalime to padaryti su energija. Todėl jeigu elgiamės su energija panašiai kaip su asmeniu, greitai pamesime taką, nes mes sapnuojame. Jei elgsimės su energija kaip su energija, pasekmės bus visiškai skirtingos.
Pas mus yra didžiulė dvasinė galimybė; ji iš tikrųjų yra begalinė. Bet mes tam turime įdėti savo pastangas... Jei mes žengsime vieną žingsnį į priekį, Dievas žengs link mūsų šimtą žingsnių. Jis visuomet pasiruošęs ateiti pas jus. Bet jei mes nežengiate nė mažyčio žingsnio, tuomet nėra jokios galimybės mums padėti.
Kame vis tik buvo tokio veiksmo, kaip Jėzaus Kristaus nukryžiavimas, prasmė? Jei apie tai rimčiau ir giliau susimąstyti, iškyla natūralus klausimas. Kodėl tokia Būtybė, nes kitaip Jo ir nepavadinsi, turinti didžiulę valdžią materijai ir galinti lengvai į miltus sutrinti planetą, ar net visą Saulės Sistemą, nedarė nieko tai grupelei niekingų žmonių, kurie jį mušė, kankino ir privertė sunkiai bei skausmingai kentėti? Nežiūrint į tai, kad Jis Dievo Sūnus, tačiau skausmus ir kančias Jis vis tiek jautė taip pat, kaip ir visi paprastieji žmonės, nes buvo žmogaus kūne. O žaidimo taisyklės šioje Žemėje vienodos visiems ir išimčių čia negali būti niekam, kadangi tai būtų nesąžininga, o šito dvasiniame pasaulyje paprasčiausiai nebūna. Dvasiniame pasaulyje viskas sąžininga, skirtingai nei pas mus.
Taigi, kodėl Jis visa tai, visas tas kančias iki paskutinio atodūsio, prieš prarandant sąmonę, perkentėjo ir nepanaudojo savo dvasinių jėgų bei sugebėjimų prieš tuos žmones? Juk Tai buvo ne kas kitas, o būtent Dievo Sūnus. O kada Angelas yra žmogaus kūne, jis jaučia tą patį, ką jaučia ir paprastas žmogus. Jam būna ir ta pati sloga, negalavimai ir tt., nes materija ir yra materija. Juk ir žemiško žmogaus sąmonė pas jį buvo. Ji irgi dirba savo darbą. Suprantama, kad ji atskirta ir yra valdoma, kontroliuojama tos įsikūnijusios Būtybės, bet juk ji vis tik yra ir ji cypia, spiegia, nes jai konkrečiai skauda. O ta Būtybė, kuri integruota į sąmonę, visa tai jaučia taip pat, kaip ir kiekvienas paprastas žmogelis. Taip, pas Ją yra aiškus supratimas, kad tas Aš – tai ne Aš. Bet tuo pat metu, sąmonė save laiko kaip ir Aš. Kodėl Jis leidosi būti kankinamas, žeminamas ir viska kita, tačiau šio pasaulio nesugriovė, nesunaikino? Kame viso to vis tik buvo prasmė?
Svarbiausia, ką Jis parodė daugeliui tada ir ateičiai, kad dvasinės galimybės naudojamos tik dvasiniam tikslui, o materialus – materialiam. Jis parodė aiškias ribas, kurių peržengti negalima. Geriems darbams – Jis tai panaudojo, bet blogyje – ne. Ar jūs matote skirtumą? Štai tame ir buvo viso to nukryžiavimo prasmė, o ne “žmonių nuodėmių išpirkime”, kaip kliedi religijos tarnai. Nes tai, kaip jau ne kartą kalbėjome, paprasčiausiai – neįmanoma. Taigi, mielieji – skirkime pagaliau tuos mums pateikiamus pelus nuo tikrų žinių grūdų.
Apie visa tai buvo minima ir praeityje, tačiau paskutinius žmones, kas apie tai kalbėjo, dar tryliktame amžiuje negailestingai sunaikino religijos. Domina pagal kieno nurodymą? Žinoma kad pontifikų (tiltų statytojų).
Žmonės, kurie žinojo žymiai daugiau, nužudė tik dėl to, kad jie neneštu tų žinių likučių kitiems. Likučių, nes jau tais laikais buvo likę tik Tikrų žinių likučiai.
O Kristų žmonės nukryžiavo, kaip savo brolį, kaip dalį savęs. Taip, čia šiame pasaulyje kiekvienas individualus, kiekvienas yra pats sau. O Dievo pasaulyje tokio dalyko nėra. Ten visi viena šeima. Ir jeigu žmonės iš tikro užsiimtų dvasingumu, savęs vystymu, tokių tarpusavio nesutarimų nebūtų ir pas mus. Niekas niekam nesakytų blogo žodžio ar nepadarytų blogo veiksmo. Kodėl? Todėl, kad mes iš tikro – Vienis. Taip, kiekvienas mes individualūs, bet mes savo dvasine sudedamąja – Vienis.
Tai panašu į vandens pasėmimą iš vandenyno ir saugojimą atskirame mažame inde. Mes galvojame, kad mūsų indo turinys yra kažkas skirtingo nuo kitų indų. Bet jei kas nors susilieja su visa jūra, tas pasakys, kad jūra yra viena, o vanduo skirtinguose induose yra tos pačios jūros turinys ir vėl grįš atgal į savo šaltinį. Negalima išsaugoti vandens ilgai atskirto nuo jūros. Greitai vanduo iš indo bus išgarintas saulės kaitros, pavirs debesimis ir grįš į jūrą lyjant lietui. Iš tikrųjų niekas neatskirtas nuo savo šaltinio; to negali būti.
Mes sujungti dvasiškai, nes mūsų Sielos – tai bendras Vienis. Ir štai, kai To Vienio dalis ateina į šį pasaulį, ir su ja susijungia užgimusi Asmenybė, tai ji irgi tampa to Vienio dalimi, tampa to vandenyno – Dievo dalimi. Tai ir yra Dievas, nes Dievas – tai daugiskaitos apimtis. Jis – Vienis daugybėje ir daugybė – Vienyje. Tačiau žmogui tai sunku patirti, nes mūsų nuostatos dažniausiai yra fragmentiškos; dėl to mes nieko nesužinome apie didelį ir milžinišką okeaną. Greičiau mes jį dalinsime ir apribosime atitinkamai su mūsų ribotomis vizijomis apie Jį. Ne tik patį okeaną, bet ir krantus mes dalijame.
Kodėl žmogus dažniausiai ieško atsakymų išorėje? Nes žmogus visada ieško ką nors atsakingą už savo gyvenimą, kad už savo ateitį atsakomybę perdėti ant kieno nors kito pečių.
Bet netgi tūkstantis knygų, sakančių kad Dievas yra, visiškai bevertės, kol atsakymas kad Dievas yra, neateina iš mūsų vidinės būties. Visi atsakymai ateinantys iš kitų, nieko nereiškia. Skolinti atsakymai neveikia. Skolinimasis gali būti naudingas bet kuriame kitame gyvenimo žingsnyje, tačiau tai netinka kalbant apie Dievą.
Tol, kol mes įtaisome Dievą karališkame soste danguje, mūsų žemiškas gyvenimas lieka pasmerktas; jis tampa nuodėme. Tuomet, kai mes gimstame šiame pasaulyje, mes žiūrime į tai kaip į mūsų nuodėmės išpirkimą. Kai mes ieškome Dievo šaknyse, gyvenimas šioje žemėje tampa laime, palaima. Tuomet jis liaujasi buvęs mūsų nuodėmės vaisius ir virsta Dievo dovana ir jo užuojauta. Tuomet jo šviesos buvimas bus jaučiamas netgi tamsiausiuose dalykuose. Tuomet Dievas bus pačiame būties centre, netgi blogiausiame žmoguje, netgi pačiame demoniškiausiame žmoguje. Visas mūsų gyvenimo nenatūralumas yra tas, kad mes visuomet bandome būti kažkuo kitu, negu esame iš tikrųjų.
Kartais yra aiškinama, kad stigmatos – tai Dievo pasireiškimas žmogaus kūne. Tačiau iš tikro, tai tik fizinės materialios žaizdos, kurios su Dievu neturi nieko bendro. Juk medikai gerai supranta, kas tai yra savi įtaiga. Buvo atlikti bandymai, kai uždėjus paprastą monetą, ji sukeldavo nudegimus, kai žmogus užrištomis akimis įsiteigdavo sau, jog ji karšta. Kaip sakoma: “Tikėjimas daro stebuklus”, tačiau tik viena problema tokiame aklame tikėjime – jis niekada neatves žmogaus pas Dievą. Tai tik fizinis materialus pasireiškimas.
Taip, šiandiena yra madinga koks nors išorinis pasireiškimas. Dėl tokios priežasties daugelis eina į bažnyčią, į atitinkamas šventes ten, daugelis važinėja po pasaulį, ieškant kokių nors ypatingų Lamų, Dervišų dar kokių nors guru. Nes dabar madinga būti tokiu išoriškai “dvasingu” – eilinė mada. Tačiau tai iš tikro nėra dvasingumas, tik bandymas tokiu atrodyti išoriškai, dėl aplinkinių vertinimo, eiliniam savo puikybės pamaloninimui.
Todėl ir Stigmatos – tik materialus tikėjimo pasireiškimas, bet ne Dievo pasireiškimas, kaip klaidingai aiškinama religijose. Juk į ką tu tiki, į ką įdedi savo dėmesio jėgą, tas ir įvyksta, realizuojasi. Jeigu žmogus pilnai 100% susikoncentravęs tik į Jėzaus Kristaus kančias, tai galutiniame rezultate jis tai pergyvena fiziškais pasireiškimais kūne, nesuprantant kas iš tikro vyksta. Būdavo net ir taip, kad tose stigmatų žaizdose rasdavo vinis, identiškus tų Kristaus nukryžiavimo laikų vinims, pagal savo cheminę sudėtį. Kodėl taip galėjo nutikti? Todėl, kad koncentravosi atitinkamas metalas to žmogaus kūne. Juk mūsų organizme yra visko, ko tik nori ir jis gali sukurti ką tik nori savyje. Medikai puikiai žino tokius faktus, kad žmogiškas organizmas pas vieną žmogų suformavo net auksą. Mūsų organizmas – ištisa cheminė laboratorija, galinti sukurti viską ką tik nori. Bet tai viso labo tik fizinis kūnas. Juk jeigu toks žmogus visą savo dėmesį skyrė materijai – materija deja ji ir liks, nepriklausomai nuo to, ką jis pasakos išoriškai ir demonstruos. Juk jis nematė, nepajautė dvasios, jis tik matė materiją, matė Kristaus, kaip fizinio kūno, fizinius skausmus. Jis praleido pagrindinį viso to veiksmo aspektą, praleido visa tai, ką galėjo pamatyti, išjausti daugiau. O tokie visokie materialūs “stebuklai” – tik eilinė isterija.
Šiandiena tarsi žmones iš dalie moko, kaip būti labiau dvasingais, bet viso to esmė deja daugeliu atvejų – prarasta. O kada žmogus neturi daugiau, neturi to dvasingumo, tada jis visada kovos už mažiau – už fizinio gyvenimo prailginimą. Sakysime taip, jeigu žmogus nenori eiti dvasiniu keliu, eiti paskui tai, kas Beribis, jis kovoja už tą mažą, kas pas jį yra, norėdamas nors kažkiek prailginti savo apgailėtiną ir beprasmį egzistavimą.
Tačiau turint dvasines žinias, nėra prasmės ilginti žmogišką gyvenimą, kad ir pavyzdžiui iki 200-400 metų. Juk ir dabartinio žmogaus gyvenimo pikas turėtų ateiti kažkur apie 70 metų amžiuje, gyvenant bent jau iki 140. O pas mus, kaip taisyklė tokio amžiaus žmogus laikomas pakankamai senas su visa puokšte ligų. Tai todėl, nes mes šiandiena tapome tokie. Ką žmonės pasirenka, tą jie ir turi. Kuo daugiau grimzta į materiją, tai tuo stipriau veikia jos dėsniai. Ir pagrindinis dėsnis – ji laikina – suirstanti, senstanti, kaip pasakytų žaliavalgiai – veikiama autolizės dėsnis.
Jei žmogus nežino vidinių, giluminių pojūčių, tuomet išorinis pasaulis jam yra viskas. Tai ar yra prasmės dar ilginti tokius bereikšmius, neracionalius gyvenimus. O šiandienos religijų mada, kaip ir tikėjimas – šiandiena yra, rytoj – nebėra. Jeigu žmonės iš tikro siektų tapti dvasingais, pas mus dingtų daugelis supratimų ir pakeitimų.
Galima sakyti, kad tiesiog dabar mes jodinėjame ant arklio ir visą savo gyvenimą identifikuojate save tik su arkliu. Reikia laiko suprasti, kad jūs esate ne arklys, bet jojikas. Ir bus lengviau mums tai suprasti, jei arklys kartais pavargs ir numes jus žemyn. Tuomet mes turėsite eiti ir eiti savo kojomis. O kai mes eisime, sužinosime, kad esame atskirai nuo arklio. Nes per ilgą jodinėjimą ant arklio nugaros mes pamiršote, kad galime vaikščioti ir patys. Taigi bus gerai, jei arklys kartais pavargs, leis atsipalaiduoti.
Žmonės neprarado savo dvasinės atramos, kaip yra kartais sakoma. Bet jie ją paprasčiausiai pakeitė. Įvyko dvasingumo pakeitimas į materiją. Ir su tokiais mediniais materialumo ramentais, arba tuo mediniu arkliu, žmonės bando prašokinėti savo gyvenimo trumpą atkarpėlę. Tuo viskas ir pasakyta.
Taip vadinami atsitraukimai atgal ar regresija dvasiniame gyvenime neįmanomi. Nes tai būtų panašu į tai: mes galime padėti vaikui pereiti iš pirmos klasės į antrą; tam, kad padėtume jam, galime pasamdyti repetitorių. Bet negalime rasti repetitoriaus, kuris padės vaikui užmiršti tai, ką jis išmoko pirmoje klasėje. Kaip ten bebūtų, bet įmanoma, kad antroje klasėje jis pateks į blogų draugų kompaniją ir tuomet bus paliekamas toje pačioje klasėje vėl ir vėl. Bet nėra galimybės, kad blogi draugai priverstų jį grįžti į pirmą klasę. Argi ne taip? Įmanoma, kad jis liks antroje klasėje visą gyvenimą, kad jis niekada nepereis į trečią klasę, bet neįmanoma jį perkelti klase žemyn. Jis sustos; tai viskas.
Dvasiniame gyvenime negalima grįžti atgal; visuomet yra galimybė eiti tik į priekį arba susilaikyti. Šis sustojimas yra tai, ką ir vadiname kritimu arba regresija. Realios regresijos neatsitinka; blogiausia, kas atsitinka dvasingumo srityje, tai stagnacija.
Truputį pafantazuokime kokia turėtų būti dvasinė žmogiška visuomenė, nes tai kol kas šiandiena nerealu. Prie mūsų intelektualaus išsivystymo, techninių galimybių ir viso kito, normali žmogiška visuomenė turi būti absoliučiai laisva. Ką tai reiškia?
Pirmiausia, kiekviename žmoguje, kaip ir visoje visuomenėje bendrai, turi dominuoti dvasinė sudedamoji. Tokioje visuomenėje neturi būti vietos tokiems supratimams kaip: politikas, Žynys, visokie valdininkai, viršininkai ir tt.
Visuomenė turi būti laisva teritoriškai. Neturi būti nei sienų, nei pasienių, nei dar ko nors, kas mus ribotų. Tai nėra komunizmas ir ne utopija, nes visi turi dirbti ir užsidirbti sau pragyvenimui. Tačiau kapitalizmui turi būti suteikti labai griežti apribojimai, kadangi žmogaus gobšumui nėra ribų.
Ir jeigu žmonės nusiimtų savo kaukes, tai galėtu sėsti prie bendro stalo ir pasikalbėtų iš tikro apie tai, ką reikia padaryti, kad žmonės gyventų gerai, taikoje, kad nebūtų karų ir kitokių nesantaikos kvailysčių.
O kas priverčia žmones kariauti tarpusavyje? Žyniai ir politikai. Dažniau verslininkai, tačiau visi didieji verslininkai yra politikais. Tam tikslui jie panaudoja religiją, žiniasklaidą ir visa kita. Juk žmonėms reikia kažkuo tai praplauti smegenis, kad nemastytų apie dvasingumą. Juk jie žinoma nesakys tiesiai šviesiai, eikite mirti tik tam, jog kažkas ant to turi užsidirbti. Štai ir prisigalvoja visokius “separatistus”, “rusai puota” ir panašiai. To neturi būti visuomenėje aplamai.
Griežtas kapitalizavimas reiškia bent jau nors minimaliai iki 10 milijonų dolerių visai šeimai, ne individui. Ir tokios ribos, būtų daugiau nei pakankamai, kaip rašoma Allat Ra knygoje. Tiems, pas ką dabar yra milijardai – žinoma nepatiks toks išsireiškimas. Tai ir savaime suprantama. O kaip gi tada tiems žmonės, kurie gyvena gatvėse ir pragyvena už dolerį per dieną?
Juk ne tuo mes turime gyventi ir vadovautis. Kada mes gyvename tik tokiais materialiais matais, “pas mane yra tiek, o pas kita štai tiek”, tada kiekvienas nori kuo daugiau pasivogti, apgauti ir apmulkinti, apiplėšti ką nors. Tokios yra dabartinės materialios sistemos nuorodos. Taip susitarė tie, kurie valdo tokią visuomenę ir jie pastatė tokį pasaulį sau. O visuomenė tarpusavyje nesusitaria ir viskas eina ten, kur ir visa materija tokiame pasaulyje.
Mes visi mėgstame saugumą. Mes bijome nesaugumo, pavojaus, mes bėgame šalin nuo jo, mes slepiamės nuo jo. Ir tuomet sandėriuose mes pametame gyvenimą. Taip daug žmonių pameta gyvenimą, bandydami jį išsaugoti. Bet ar tikrai gyvenimą ar tik egzistavimą?
Vieną vakarą kažkas Jėzaus paklausė: „Ką aš turėčiau daryti, kad rasčiau Dievą, apie kurį jūs kalbate?“ Jėzus pasakė: „Jūs nieko neturite daryti, tik prarasti save. Nesaugokite savęs.“ Žmogus pasakė: „Apie ką jūs kalbate? Ką aš laimėsiu, jei prarasiu save?“ Ir Jėzus atsakė: „Tas, kuris praranda, randa save, ir tas, kuris saugosi, praranda save amžiams.“ Pasaulyje, kurį mes sukūrėme, nėra vietos Dievui, ir mes atsakingi už tai.
Dievo troškimas, jo alkis yra kiekviename iš mūsų ir ateina mums gimstant. Bet jam neleidžiama prabusti, jis slopinamas. Tam yra labai daug priežasčių. Pati svarbiausia tarp jų, kad didžiulė minia žmonių, kuri mus supa, tarp kurių mes gyvename, visiškai nejaučia šio dvasinio troškimo. Štai kodėl šis troškimas pradeda kilti tik pavieniuose asmenyse. Bet toks asmuo tuojau pat bando represuoti jį, kadangi jam atrodo, jog tai yra tik pamišimo rūšis. Pasaulyje, kuriame žmonės, esantys aplink mus, trokšta tik pinigų, garbės, dvasingumo alkis atrodo panašus į pamišimą.
Tam, kad visuomenė vystytus dvasiškai, kad žmonės jaustų tikrą laisvę ir nustotu už ją kovoti – visuomenė turi būti pirmiausia laisva. Tokia visuomenė turi būti laisva nuo Mokytojų-Melagių ir Melagių-Valdytojų. Tada ji būtų tikrai visai laisva. Tokioje visuomenėje žmonės vienas kitą gerbs ir to reikia žmones išmokyti jau dabar, nedelsiant.
O tam pirmiausia reikia, kad apie tai kuo daugiau rašytų laikraščiai, internete, rodytų per TV. Tai yra, reikia rodyti žmogui tai, koks turi būti žmogus iš tikro, o ne vien tik tai, ką kas pavogė, apgavo ar užmušė. Juk ką sėji, ką daugini – tą ir gauni, tą ir pjausi. Argi ne taip? Visi tai žino, viskas čia paprasta. Bet kodėl taip yra toliau? Todėl, kad mažai grupelei, kuri valdo viskuo, valdo visa ta žmogiška “banda”, kitaip nepavadinsi, yra nenaudinga kad būtų kitaip. Gal ir skamba įžeidžiančiai, tačiau tokia šios dienos tiesa. Mes gyvenam kaip paklusnių kvailų avių banda.
Daugelis šiandiena keikia taip vadinamus tarybinius laikus. Tačiau tuo požiūriu TV programos savo kokybe žymiai lenkė šiandienines, daugumoje propaguojančias smurtą ir negatyvą, tarsi nėra gerų darbų aplink.
Na o Lietuva galima sakyti yra viena iš pirmaujančių tokioje melo ir smurto propagandoje, kaip nebūtų gaila. Marionečių valdžia, laikanti savo rankose žiniasklaidą, spjauna visiems į veidą eiline melo porcija, kad tik “užjūrio šeimininkai” liktų visada patenkinti, nesvarbu kad jie ir plėšikai, svarbiausia įtikti ir laiku palaižyti jiems kojas. Kartais tos mūsų marionetės ant tiek įsijaučia į tokią “pikto šuns” rolę, jog net “šeimininkams” tenka juos stabdyti, nes aploja visus ir viską dėl savo neišprusimo, politinės trumparegystės. Tačiau kokios valdžios nusipelnome, tokią ir turime.
Pakanka palyginti žinias ir rodomus kino filmus, kad ir pavyzdžiui su taip peikiama, bei juodinama Rusijos TV. Skirtumą pamatysite patys, jis akivaizdus, aiškiai matosi kas ir į kurią pusę sparčiai juda. Ir gali meluoti kiek tik nori išsijuosęs, vadinti tai “priešiška propaganda”, "Maskvos ranka" ar dar kaip nors juodinti, persekioti ir bauginti kalėjimu kitaip mastančius ir realiai matančius, tačiau realybė yra tokia, kokia yra. Ir kas apmaudžiausia iš tikro, jog daugelis net nesusimąstydami praryja tą pakištą “negerai kvepiantį” jauką...
Melo tinklui reikalingas pirminis melas, kuris turi gyventi ir augti. Tiesa stovi vienatvėje; ji nesiremia į nieką. O melas negali būti vienas, jam reikalinga kiekvieno melo atskirai ir visų melų kartu paėmus, parama. Tam, kad sutvirtintu „aš“ melą, reikia daugelio kitų melo, tokių kaip „jūs“, „jis“ ir „jie“. Tik tuomet melas gali būti išlaikomas.
Juk daugelis jaučia, kad kažkas šiame pasaulyje iš tikro ne taip. Tai kodėl taip yra, kad kažkokia tai nedidelė grupelė žmonių valdo milijardus? Valdo tais milijardais bevalių būtybių, kurios save vadina žmonėmis. Sakoma, kad vergijos niekas niekada neatšaukė – ją tik patobulino, prisidengė demokratija.
Tačiau klausimas čia nėra tame, ką priverčia daryti mūsų fizinius kūnus. Klausimas čia žymiai platesnis ir gilesnis. Kadangi tokia valdymo sistema, tokios jos nuostatos, atima iš paprastų žmonių žymiai daugiau nei vien tik fizines kokias tai netektis.
Ji atima iš žmonių jų ateitį. Tokią ateitį, kuri prasideda už fizinio kūno mirties. Štai kur pagrindinė dabarties problema ir viso to blogybė. Tai iš tikro ir yra baisiausia.
Kas tai grupei žmonių davė tokią teisę valdyti visų gyvenimus ir net mirtis? Ta grupelė neturi nei įgaliojimų nei valdžios, kad valdyti tai, kur po fizinio kūno mirties išeina Asmenybės. Na o mūsų planeta labai mažytė. Ji viena iš šimtų milijardų į ją tokių panašių. Ir žmonės čia esantys – irgi labai maži, kol jie neatsiduria Ten...
O štai Ten jie iš tikro tampa didingais Angelais. Tas mažas – tampa dideliu. Mažoji dalis prisijungia prie Vienio ir tampa Vieniu. Jei upė nori susitikti su jūra, ji turi rizikuoti gyvenimu. Faktiškai upė nieko nepraranda, kai ji įteka į jūrą; ji iš viso nieko nepraranda, ji tampa pačia jūra. Ir kai anglis virsta deimantu, ji nieko nepraranda; ji išauga iki deimanto. Bet, būdama anglis, ji bijo, ji bijo prarasti save. Ir tiek, kiek upė yra upė, ji bijo prarasti save. Tame ir prasmė.
Būtent tai kas svarbiausia ir atima iš žmonių ta maža valdanti grupelė (Arhontai). Žmonėms, kaip Vienio daliai, atima galimybę prisijungti prie Vienio. Gaunasi, kad ta grupelė žmonių, kurie įsivaizduoja save kuo tai dideliu šioje planetoje ir turinčiais teisę spręsti už kitus, apvagia Tą pasaulį, Dvasinį pasaulį. Jie atima iš Vienio jo dalį, atima tos dalies galimybę prisijungti prie Vienio. Ir koks bus pomirtinis tų Asmenybių likimas? Nesunku nuspėti.
Bet jie žinoma šiandiena tikisi, kad draugaujant su vienu ar kitu “Dvasiniu Mokytoju”, viskas bus jiems gerai. Galvoja, kad tam pakanka pastatyti šventyklą, užrašyti savo vardą ant jos sienų ir viskas bus gerai ir čia ir Ten.
Tačiau štai bėda. Ir čia jiems nėra visai gerai, o Ten bus dar blogiau. Tai tiesa, nuo kurios niekur nepasislėpsi. Bet jeigu žmogus vadovaujasi ne dvasine savo sudedamąja, o mintimis, kurias jam “šnibžda velniūkštis”, likimas viena – ko klausai, tai pas tą ir eini. Kam tarnauji – to dalimi tu ir esi.
Žmogus visada turi pasirinkimo laisvę, kokioms mintims skirti savo dėmesio jėgą. Juk kas tai yra jėga – dėmesio jėga? Jei mes apdaliname dėmesio jėga mintį, tai ta mintis tampa materiali ir pradeda realizuotis.
Pas žmogų iš tikro yra pasirinkimas. Jis gali eiti į kairę, ar į dešinę, paimti į rankas vieną ar kitą dalyką, klausytis ko nors ar nesiklausyti. Tai grynai tik jo teisė bei atsakomybė.
Bet kada jis klausosi “velnio”, jis savo dėmesio jėga apdalina tą “velnią”. O kas tai yra dėmesio jėga? Tai – į ką mes įsiklausome. Tai – kuo mes save auklėjame. Tai – kieno dalimi mes tampame. Klausantis “velnio”, kuo jūs būsite? Visiškai teisingai, tuo pačiu ir tapsite. Pasirinkimas visuomet yra ir tame: ar jūs norite likti šaltiniu, ar norite tapti vandenynu. Pasirinkimas yra tarp ribotumo ir milžiniškumo, tarp dalies ir visumos, tarp vergijos ir laisvės.
Žmonės ieško tokios laisvės, kuri duota jam pirmapradžiai. Tokios laisvės, kuri nepriklauso nuo to, kur bus kūnas. Jeigu žmogus dvasiškai laisvas, tai jį gali patalpinti kur tik nori, ar į kalėjimą ar į srutų duobę ar dar kur nors – jis bus visada laisvas. Kad ir kaip neatimtų laisvę iš jo kūno – jis pats, kaip Esybė vis tiek bus laisvas. Juk dvasios negalima apriboti ar kur nors pasodinti. Štai kame problema.
Šiuolaikinėje visuomenėje stebimas žmogiškos dvasios puolimas. Daroma viskas, kad tik dominuotu materialumas. Daroma viskas, kad tik užmušti žmogaus sąžinę ir garbę. Pakeisti tai klaidingais supratimais ir suvokimais. Ir tuo pat metu, nuteikti žmogų kovai už laisvę. Bet už kokią laisvę?
Ir tada nuo ryto iki vakaro žmogus tik kovoja. Su vienu pakovojo, kovoja su kitu, trečiu ir tt., taip visą gyvenimą ir kovos nuolatos. Tos kovos niekada nesibaigs, o laisvės, dėl kurios kovoja, niekada ir neras, kadangi jos išorėje nėra aplamai.
Tikroji laisvė - laisvė, kuri veda į tokį pasaulį, kuriame nėra mirties, nėra kančių. O kokia prasmė kovoti už laisvę šiame kančių ir skausmo pasaulyje? Kad vienas kančias pakeisti kitomis? Šiandiena visuomenėje nėra konkretaus ir aiškaus atsakymo kas tai yra laisvė. Kadangi kiekvienas ją supranta, traktuoja savaip. Bet viduje kiekvienas žmogus jaučia, kas tai yra tikroji laisvė bet dažnai tai baugina ir jis nuo to pasitraukia. Kodėl?
Todėl, kad laisvė, kuri tikra, numato kokių tai žmogaus veiksmų apribojimus čia, šiame pasaulyje. Pavyzdžiui, nereikia norėti to, kas tau nepriklauso. Nereikia daryti to, kas pamaišys gyventi kitam. Nereikia eiti prieš savo garbę ir sąžinę ir tt. O šiuolaikiniame pasaulyje tai daryti tampa sudėtinga. Kadangi sistema sudaryta tokiu būdu, jog žmonės būtų vienas kitam vilkais, vienas kito nekenčiančiais žvėrimis. Štai tokia visuomene visuomet yra lengva manipuliuoti ir ją valdyti.
Kaip geriausia išskirti, suardyti žmonių šeimą? Reikia nuteikti vieną narį priešais kitą, sukiršinti ir tada jie patys susipjaus, išsibėgios kas kur. Viskas labai paprasta, ar ne taip? “Skaldyk ir valdyk.” Nieko naujo iki šiol neprigalvota. O žmonės ant tiek kvaili, kad ir toliau valgo tuos pačius “negerai kvepiančius jaukus”, kuriuos jiems mielai pakiša “šeimininkai, iš už jūrų-marių”. Tame ir yra šiuolaikinės žmonijos problema. Vietoje to, kad iš tikro galvoti apie Dievą, galvoti apie tai, kas Amžina, riejasi tarpusavyje ir bando vienas kitą apmauti. Tačiau kiekvienas pasirenka savo kelią, kad ir kiek jiems apie tai besakytum.
Visi tie atsiskyrimai ir skirtumai tik nuo žmogiško proto. Visa tai sugalvojo patys žmonės. Protas yra labai sumanus, ieškodamas kelių ištrūkti. Jis daro viską, kad apsaugotų save. Jis sako: „Dabar niekas neatsitinka, todėl metas sumažinti pastangas dvasingumui.“ Protas yra toks išradingas, kad per dieną jis gali šimtais būdų įtikinti išvengti to ir rasti šimtus pateisinimų ir loginių išvadų. Tai todėl, kad mūsų protas yra godus; jis visuomet nori kažką laimėti, nori pelno, nori kažką pasiekti. Jis vis klausinėja: „Ką aš laimėsiu, jei nueisiu iki vandenyno? Ką aš pasieksiu, jei pateksiu į samadhi ar nirvaną, ar tuštumą?“ Mes visuomet klausiame, ką mes pasieksime ir niekad neklausiame, ką turėtų kiekvienas klausti – „Kaip mums prarasti save šitose žiurkių lenktynėse dėl naudos ir pergalės? “Mes viską pasiekėme: mes pasiekėme turtų ir jėgos, prestižą, viską. Bet pačiame tokiame siekime mes praradome save, mes visiškai praradome save. Mes dabar turime viską, išskyrus save.
Viskas kas paprasta ir aišku, labai sudėtinga žmogaus suvokimui. Ir pasirinkti tai kas amžina žmogui, kuris dabar yra materialioje terpėje, labai sunku. Jis pastoviai kovoja už gyvenimą, gyvena primestais šablonais. Jam sudėtinga imti ir staiga pasikeisti, eiti švariu keliu. Kam? Juk žymiai paprasčiau daryti tai, ką tau sako tavo koks nors apsišaukęs “dvasinis vadovas”. Štai jis tau pasakė įvykdyk tai, paaukok šventyklai ir toliau gali daryti ką tik nori, viskas bus atleista. Juk tu darysi bet ką tik Dievo garbei. Tau tai yra leista mūsų Dievo vardu. Savo atsakomybę yra lengviau kam nors perdėti, nei pačiam atsakyti.
Na o kada žmogus turi Žinias, tai tada supranta, kad už jį ir už visa tai, ką jis tveria, niekas neatmels. Žino, kad už viską atsakys tik jis pats. Tačiau šiandiena tampa liūdnoka, nes tokios Tiesos, niekas nepageidauja net žinoti. Niekas nenori imtis atsakomybė pats už save.
Žmogus jaučia jėgą, kuri užslėpta jo viduje, nes ji yra kiekviename. Nors Ji ir už materialaus pažinimo ribos, tačiau kiekvienas žmogus tai jaučia vidiniai.
O kas tada pavyzdžiui priverčia tuos taip vadinamus “negerus žmones” negerai elgtis? Kodėl žudikas elgiasi būtent taip?
Nes jis nori išbandyti valdžią ir kad tuo jausmu, ta būsena pasisotinti. O kas jį tam stumia? Nes tas žmogus irgi jaučia, kad ir jis yra Dievo dalelytė. Tačiau tokio žmogaus egoizmas viską apsuka būtent tokiu būdu, kad jis pradeda jausti save būtent pačiu Dievu kitiems. Jis nori prisisotinti tokiu supratimu, kaip aukų bejėgiškumas prieš jį. Kada pirmą kart žudikas žudo, stebint į aukos akis, jis mato, kaip iš jo aukos išeina gyvenimas. Supranta, kad būtent jis gali nusiūsti žmones anapilin ir tuo metu jis save asocijuoja su Dievu, baudžiančiu kitus.
Absoliučiai tą patį jaučia ir šio pasaulio “stiprieji”, kurie valdo šią planetą. Jie savo dvasinę sudedamąją paprasčiausiai pakeičia išore ir atima iš savęs galimybę tapti dvasinio pasaulio dalimi. Tačiau pasąmonėje, jausminiame lygyje, tai priima pakeičiant viska į materialumą. Tokiame žmoguje pilnai dominuojanti egoizmo forma priverčia realizuotis tas galimybes, kurias jo manymu jis gali pajausti Ten. Todėl jis klaidingai ir siekia tapti stipresniu, turtingesniu, valdyti didesnį žmonių kiekį ir tt. Tačiau visada supranta, kad ir kokia valdžia nebūtų, visada atsiras tas, kas bus dar stipresnis.
Tapai turtingesnis – yra tas, kas dar turtingesnis. Tapai dar turtingesnis – atsiranda keletas žmonių, kurie apsijungę dar turtingesni ir galingesni už jį. Taip ir vyksta pastovi konkurencija, kuri niekada nesibaigia iki gyvenimo pabaigos. Juk ne veltui Demonas visus išskirstė ir valdo.
O tuos, kas iškrenta iš jo sistemos, jis negali paveikti ir jie ramiai gyvena. Sistemai žmogus tik – maistas. Sistema valdo daugumą pagrindine taisykle – per jų puikybe.
Tai ir yra visų “nuodėmių” šaknis. Nuo to viskas ir išauga. Pas žmogų gali būti keli “Aš”. Vienas aš, kuris išeina kartu su kūnu, kitas – kuris apsijungia su dvasine sudedamąja ir tampa amžinas. Taigi, kur žmogus įdėjo savo dėmesio jėgą, tuo “aš” jis ir bus. Asmenybė daro pasirinkimą, renkantis žemiška tuščia ir laikiną. Tačiau tai ne jo, nes tai pakaitalas. Kaip tai gali būti tavo, jei tai pasibaigia ir laikina?
Juk gyvenimas negali egzistuoti trumpą laiko tarpą. Kodėl? Pats supratimas, ar gyvenimas egzistuoja? Juk gyvenimas ir yra – gyvenimas. Arba jis yra arba jo nėra. O egzistavimas – tai ir yra egzistavimas.
Jei kas juda ir kliba, tai dar nieko nesako ir nereiškia kad gyva. Tame prasmė. Egzistuoja trumpą laiko tarpą ir ne daugiau.
O tam, kad gyventi, bent jau reikia pradėti gyventi. Kiekvienas susitaiko su tuo ko nori ir priima. Tame ir yra aukščiausias laisvės supratimas, dovana. Pasirinkimo laisvė. Pasirenkant gyvenimą – tu amžinas, tu žmogus.
Juk žmogus išlaiko savo individualumą net tada, kada tampa Angelu. O Angelas – tai atskira, nors ir To pasaulio dalis. Žmonės dažnai masto apie tai, ko nežino. O nežino, kadangi neturi Žinių.
Juk tam, kad mes galėtume įvykdyti bet kokį veiksmą, kad atsirastu ta pati banga – reikalinga energija. O tam, kad ta energija atsirastų, mes turime įdėti kokią tai kitą energiją.
Šiandiena iš kvantinės fizikos suprantame, kad viskas šiame pasaulyje – iliuzija. Dalelės sudarytos iš bangų, bangos iš energijos. O kas yra energijos pagrinde? Kas sudaro tą energiją?
Jei mes vizualiai žiūrime į žmogų, tai mes ir mąstysime apie jį tik įprastomis paviršutinėmis kategorijomis. O jei mes įsigilinsime ir išplėsime visa tai, pamatysime molekules ir didžiulius atstumus tarp jų. Žmogus mums atrodys kaip fraktalus Kosmosas. O jei įsigilinsime dar giliau, tai pamatysime tai, kad kiekvienoje molekulėje, kaip atskiroje galaktikoje, vyksta tie patys dalykai,Taigi, kas toks žmogus? Materija.
O štai Angelas – tai, kas stovi už pirminės energijos supratimo, sudaro tai, kas tik po to sudaro energiją, kuri savo ruoštu sudaro bangą ir iš kurios atsiranda dalelės. Įsivaizduokit kaip toli mes nueinam.
Ne kiekvienas žmogus gali tai suprasti savo protu, kuris ribotas. Juk iš tikro, mes net negalime įsivaizduoti, nes žmogaus smegenys labai ribotos. Mes galime suvokti, kad rytoj mirsime. Smegenys tai priims.
Taip, aš tuo tikiu, suprantu pasakys kiekvienas.
Tačiau tai melas. Iš tikro, žmogus nesupranta, kad jis mirs, neduoda sau ataskaitos. Kodėl? Todėl, kad jam mirtis tai tolimas horizontas. Net jei jam mirtis neišvengiama už sekundės, jis vis tiek to nepriims.
Taip, jis išsigąs, jo sistema susijaudins, bet jis nesupras to, kad mirtis neišvengiama. Kadangi jis jos nežino, nepažįsta. Pas jį nėra mirties patirties.
Tūkstančiai žmonių be reikalo pergyvena tokį nemalonumą: jie nori aptikti Dievą ir tuo pat metu baiminasi, kad kurią nors dieną nesutiktų jo akis į akį. Šis dvigubas mazgas, šis proto susiskaldymas yra didelė problema. Visi mūsų sunkumai yra tame, kad viena proto dalis nori kažką daryti, o kita nenori. Abejonė ir konfliktas tapo pačia mūsų esme. Niekad neatsitinka taip, kad mes norime daryti ir norime to absoliučiai. Tą dieną, kai bus taip, tuomet niekas nebus mums kliūtis. Tą dieną mūsų gyvenimas taps toks dinamiškas, kokio mes niekuomet nepažinome.
Pas žmogų, kuris neturi tikro gyvenimo patirties – dar blogiau. O tokia gyvenimo patirtis kaip tik ir turi būti formuojama, kol žmogus gyvas. Ir tik kol jis egzistuoja jis gali pagimdyti tikrą gyvenimą. Tik taip.
Šiandiena pakeistas pats gyvenimo supratimas. Prieš kokius 7-8 tūkstančius metų žmonės puikiai suprasdavo ir žinojo visa tai. O kas liečia kvantinę fiziką, prieš kokius 12 tūkstančių metų, žmonės žinojo žymiai daugiau apie ją. Šiandiena aptinkama pakankamai įvairių artefaktų leidžiančių taip spręsti. Jei palyginsime tuos radinius su Allat Ra fizikos duomenimis, tai pastebėsime, kad visa tai kuo puikiausiai sutampa. Toks jau pasaulis. Kartais mes prarandame tai, ką turėjome ir vėl reikia išradinėti viską iš naujo.
Kas liečia laikinumo supratimą, tai kai kurie tikri šventieji tam reikalui savo buveinėje pastoviai laikė karstą, kad atsiminti, jog mes galime mirti bet kurią minutę, bet kurią akimirką. Tačiau pagrindinis klausimas yra tame, ar mes tam laikui busim pasiruošę pereiti tą barjerą į Amžinybę, ar ne. Reikia atsiminti, kad vis tik Tikras gyvenimas – Amžinas.
Daugelio būsena šiandiena absurdiška: žengiame vieną žingsnį į priekį ir nedelsdami žengiame kitą žingsnį atgal. Mes dedame vieną plytą, kad pastatytume namą, o kitą momentą mes nuimame ją. Tuo būdu mes turime abu dalykus – namo statymo malonumą ir liūdesį, kad tai nebus padaryta. Visą dieną mes statome sieną ir kai ateina vakaras, mes ją savo rankomis nugriauname. Tuomet sielvartaujame, kaip sunku pastatyti namą.
Mes turime labai aiškiai suprasti savo protu, kad tai, ką mes taip energingai stengiamės išsaugoti, yra neverta tiek dėmesio. Mes taip pat turime žinoti, kad niekas nebus išsaugota, nepaisant to, kad mes tai saugosime. Ir jei mes tai aiškiai suprasime, tuomet nebus jokios problemos. Tuomet jūs būsite pasiruošę viskam.
Kiekvienas žmogus kuris yra šioje žemėje turi visada atsiminti apie mirtį, nes ne tas yra gyvenimas, kuriame jis tik egzistuoja dabar, o tas, kuris gal tik po to prasidės. Taip, kam tai tik mirtis – visko pabaiga. O kažkam – tikro gyvenimo pradžia. Tikra žmogaus egzistavimo prasmė ir yra tame, jog žmogus įgytų tikrą gyvenimą. Tai yra, ne pažintų, o būtent įgytų. Pažinti galima, bet įgyti sunku. Geriau tai įgyti, nei tik pažinti. Žmogus tai pažins bet kokiu atveju. Kas nesugebės to padaryti dabar, pažins po mirties, koks po to galėjo būti jo gyvenimas. Kadangi visos paslaptys yra tik čia. Ten – paslapčių nėra. Iš principo ir čia nėra paslapčių. Tačiau mes įpratę daugiau naudotis klausa, rega ir kitais jutimo organais. O blogis – jis visada triukšmingesnis ir garsesnis. Kad ir koks jis nebūtų, gali ir juoktis, bet visada tai daro garsiai. Tiesa – visada tyli, kadangi ji yra. Jei nereikia triukšmauti tam, kad ją išgirstų, nes ji - beribė.
Ta prasme yra žinoma viena pamokanti antikinė romėnų istorija apie didingą išminčių:
“Jo būties žavesys, jo išminties spindesys pasklido taip plačiai, kad pasiekė net dievus danguje. Jie atėjo pas jį ir pasakė: „Prašyk malonės. Mes esame pasiruošę dovanoti tau viską, ką tik nori.“
Šventasis atsakė: „Tai, kas galėjo atsitikti, atsitiko, daugiau nėra ko trokšti. Prašau nestumti manęs į sunkią padėtį, prašydami manęs ko nors trokšti. Netrikdykite manęs savo pasiūlymu. Bus negražu, jeigu aš nieko nepaprašysiu, bet iš tikrųjų neliko nieko, ko galėčiau paprašyti.
Viskas, kas įmanoma, man jau atsitiko, net ir tai, apie ką aš niekada nesvajojau.“
Jo žodžiai dievus dar labiau nustebino, kadangi jo žavesys tapo dar ryškesniu, sužinojus, kad jis yra anapus bet kokių troškimų. „Tu turi ko nors paprašyti“, - atkakliai siūlė dievai. „Mes nepaliksime tavęs nesuteikę malonės.“
Šventojo padėtis buvo kebli. „Ko aš galiu paprašyti? Aš nieko negaliu sugalvoti“, - pasakė jis dievams. „Jūs galite duoti man ką norite, aš priimsiu.“
„Mes duosime tau ypatingą galią. Vien tavo prisilietimas prikels mirusįjį gyventi ir sugrąžins sveikatą ligoniui“, - pasakė jie.
„Tai gerai, tai didelė pagalba“, - pasakė jis, „bet kas bus su manimi? Aš galiu patekti į keblumus, kadangi galiu pradėti galvoti, kad aš ir gydau ligonius, ir mirusiam grąžinu gyvenimą. Jeigu mano ego grįš atgal per užpakalines duris, tuomet man baigta. Tuomet aš pasimesiu tamsoje. Prašau apsaugoti mane, užjauskite mane, padarykite ką nors tokio, kad aš nežinočiau apie šiuos stebuklus.“
Dievai sutiko su juo. Jie pasakė: „Ant ko nukris tavo šešėlis, jis sugrąžins mirusį į gyvenimą.“
„Tai gerai“, - pasakė išminčius. „Dabar suteikite man paskutinę malonę. Prašom padaryti taip, kad mano kaklas būtų kietas ir kad aš negalėčiau pamatyti savo šešėlio veikimo pasekmių.“
Malonė buvo suteikta. Išminčiaus kaklas tapo kietu. Žmogus ėjo iš miesto į miestą. Kai jo šešėlis užkrisdavo ant nuvytusių gėlių, jos pradėdavo žydėti, bet jis eidavo tolyn, jo kaklas neleido jam pažiūrėti atgal. Jis niekad neatsisukdavo atgal pažiūrėti, kas lieka. Kai mirė, jis paklausė dievų, ar buvo jų dovana vaisinga, ar ne, kadangi jis pats to niekad nesužinojo.
Taigi, kada žmogus tampa tuščiu ir tyliu, aplink jį Tiesa ateina lengvai, tiesiog kaip saulė kyla, kaip gėlės atsiveria, kaip upė teka ar kaip palaistomi medžiai. Upė niekad nepareiškia, kad ji laisto tiek daug medžių ir kad tiek daug medžių žydi būtent dėl jos. Upė net nežino viso šito. Tuo metu, kai žiedai sužydės, vanduo, kuris drėkino medžius, bus pasiekęs okeaną. Argi yra laiko laukti ir žiūrėti? Nėra būdo atsigręžti atgal. Jeigu tai atsitinka esant tokioms aplinkybėms, tuomet tai turi dvasinę prasmę. Bet ten, kur yra ego, kur yra darytojas, kur kažkas gali pasakyti, kad „aš tai darau“, tuomet tai yra tiesiog psichinis fenomenas ir nieko daugiau, tik hipnozė.
Tai tas pats, kas okeane maišyti šaukštu. Toje vietoje kur tu maišai, viskas ir sukasi. Atrodo kad visas okeanas sukasi. Tačiau iš tikro, juk okeanas išlieka ramus. Taip ir čia. Todėl, ką matai – tą ir gauni. Kur įdedi dėmesį – tą ir įgyji. Viskas paprasta, kuo egzistuoji – tuo ir tapsi.
„Priimkite impulsą iš bet kur, iš kur jis ateitų: jis vėl ir vėl dings. Tai negali būti nuolat, kadangi jis ateina iš kito... Todėl priimkite tai, ką gaunate, tyliai, būkite dėkingi ir tęskite kelionę. Jeigu jūs aptinkate, kad kažkas ateina ir vėl dingsta, tuomet ieškokite vidinės versmės, kuri negali būti prarasta. Tuomet neįmanoma prarasti, jūsų pačių turtai yra begaliniai. Tai, ką duoda kiti, visuomet gali būti prarasta. Nebūkite vargšas, neprašykite iš kitų. Tai, ką jūs priimate iš kitų, turėtų būti jūsų pačių ieškojimo pradžia.“ Taip, Ošo, taip...
Taikos ir ramybės Sielai |
