Penktadienis, 29.03.2024, 10:45
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2015 » Spalis » 9 » Kas esu aš? 4
18:52
Kas esu aš? 4

Dažniausia žmonės proto pagalba  bando suprasti, nustatyti vietą kur jie duotuoju momentu yra. Nori suprasti ar teisingu keliu eina, ar tikrai į dvasingą pusę, ar ne.  Tačiau, pakalbėkime ar  bendrai yra įmanoma tai padaryti?

 

Nuo pat gimimo žmogus niekada nėra mokomas jausminio suvokimo, nes savo vaikus mokome elgtis ir egzistuoti “kaip visi”, o tikro dvasingumo patys dažniausiai net nežinome ir nesuvokiame.  O tam, kad ko nors dvasiško mokyti, ar kaip pajusti tą jausminį potyrį, pirmiausia reikia tokiu pačiam būti, turėti praktinę patirtį. O jeigu visa tai  pas mus senei yra prarasta, vadinasi mes ir naudojamės tik kasdieniniais būties šablonais. Mokome vaikus vien tik elementarių išgyvenimo materialioje sistemoje dalykų. Taip ir atsideda mūsų sąmonėje  tik tai, kas būtina išgyvenimui, pereina į įprastą bendravimą, į paprastą gyvenimą buityje.

Sakome savo vaikui: “Visi” elgiasi taip, vadinasi ir tu turi elgtis būtent taip, taip jį įspraudžiant iš karto į rėmus. Reikia elgtis “kaip visi” sakome, nes yra tokios atitinkamos, rašytos pačių žmonių taisyklės ir rėmai, kas yra gerai,o kas blogai, žmonės metų metais tai įdirbo patirtimi. Ir štai toks mūsų sociumas kaip tik tuo tik ir egzistuoja.

Toks siauras žmonių sociumo egzistavimas veda tik prie vieno,  kad žmogus paprasčiausiai praranda galimybę, praranda tą savo vienintelį šansą išnaudoti tam, dėl ko jis čia aplamai atėjo, taip ir tęsdamas savo egzistenciją, nesuprasdamas už ką ir kaip, dėl ko taip.

Žinoma, kai ne už ilgo ir “netikėtai” jis pateks Ten, anapus, supras, ten greitai viską supras. Tačiau čia, šiame pasaulyje yra pažinimo ribos. Kodėl čia yra tokios ribos?

Tai, kas mus aptarnauja, tai yra mūsų sąmonė, sugeba ir turi vystytis. Vystytis intelektualiai trimačio supratimo prasme. Bet deja negali išeiti toliau už šio trimačio šablono ribų. Juk mes net banaliai negalime įsivaizduoti kas iš tikro yra šis pasaulis. Juk jis tik iliuzija, šešėlis, septonų kreivų veidrodžių atspindys.

Sakysime taip, yra atitinkama jėga, kuri pagimdo viską, po to visa tai yra iškreipiama, pereina į bangą, o banga pereina į  materiją. Iš čia ir gaunasi, jog ir mes visi, kaip visa materija – tik paprasčiausia iliuzija. , asocijuosime save tik su kūnu. Apie septonus ir kitus panašius mokslinius dalykus plačiau straipsniuose Allat Ra fizika.

Bet juk mes visi jaučiame vienas kitą, save, savo rankas, stalą ir visa kitą ir mums tai pakankamai svarbu?

O kas iš tikro tai jaučia, kodėl ir kaip jaučia? Kas už viso to yra? Taip, smegenys pakankamai išsivysčiusios ir daug ką sugeba, net daugiau negu reikia, pasakys kas nors. Tačiau jos nesugeba svarbiausio dalyko – negali suvokti, kas gludi už jų pačių ribos. Jos negali suprasti to, iš ko jos pačios sudarytos ir kas jas stumia judėjimui, kas yra gyvybė. Tame ir yra daugelio žmonių problema, kad jie bijo peržengti tas nustatytas proto ribas.

Šiandienai daugeliui ne paslaptis, kad žmogus kaip dvasinė būtybė, turi savyje vidinę jėgą, išeinančią iš dvasinio pasaulio, kurio dalis ir yra Asmenybė. Tai įeina jau į paruoštą, taip sakant, indą (kūną) aštuntoje dienoje nuo jo gimimo. Iki tol žmogus yra kaip automobilis, be programos ir be vairuotojo. Sąmoninga programa pas jį įsijungia tik aštuntoje dienoje, kadangi į automobilį įsėdo vairuotojas, kuris visa tai ir aktyvuoja. Štai tas vairuotojas, tai kaip tik ir yra sukurtas To, kas ateina iš dvasinio pasaulio. Čia šiek tiek sudėtinga, bet kas panorės supras ir išsirinks. Asmenybė (šventos dvasios dalis) ir siela –  du skirtingi, galima sakyti, dvasinio pasaulio vienetai. Viso to pagrindas yra tai, kad tas vairuotojas pagaliau turi susivokti, kad jis iš tikro yra vairuotojas, o ne automobilis, ar borto kompiuteris, o tuo labiau, koks nors ratas ar tik ratlankis.

Tačiau, jei visa tai žmogus bandys suvokti tik smegenimis, visada bus kokie tai iškreipimai ir nukrypimai ir pas kiekvieną savi, asmeniški. Smegenys nesugeba pilnai suvokti dvasinio pasaulio ir yra nusistačiusios visada priešiškai visam tam.

Taip, mes galime pasakyti, kad Ten kažkur nėra ribų, pabaigos, kad viskas begalybė. Tačiau čia mes žinome atitinkamas ribas, todėl naudodami tik šį patyrimą, mes bandome išreikšti ir begalybę. Tai suteikia kažkokį tai supratimą ir nors visa tai bus labai miglota, mes galime priimti, jog supratome. Bet taip nėra iš tikro.

Ką reiškia posakis „nėra ribų“? Juk  mūsų patyrimas čia trimatėje erdvėje yra visada susijęs su ribomis. Mes tik turime iliuziją, kad tai supratome. Kai mums kas nors sako: „Dievas yra begalinis, beribis“, mes sakome: „Taip, mes supratome.“ Bet iš tikro realus mūsų patyrimas visuomet susijęs tik su ribomis. Mes nieko iš tikro nesupratome; mes tik žinome žodį galas, pridedame prie šio žodžio dalelytę „be“ ir manome, kad jau žinome kas yra begalybė. Mes esame įsitikinę, kad supratome. Bet kartą tai pajautę, kas yra begalybė, nustebsite. Ir nesvarbu, kaip jūs bandysite vizualizuoti tai, ribos vis tiek liks. Jūs galite plėsti ribas tolyn ir tolyn - milijonus ar milijardus mylių anapus daubę šviesmečių - bet kur sustosite, ten vis tiek atsiras riba.

Daugiausia, kaip protas gali suvokti begalybę, kaip labai labai didelį atstumą; tokį tolimą, kas yra anapus mūsų suvokimo, bet vis tik riba egzistuos. Tuomet, kas yra anapus, vėl liks nesuprasta... Tikras dvasingumas tegali būti tik jausminis, smegenimis to niekada pilnai nesuprasime, tame esmė.

O kaip žmogui išugdyti tokį vidinį savo jausmą?

Tai yra ant tiek lengva, kad smegenys dažniausiai to paprasčiausiai nepriima. Tačiau išnaudojant smegenis kaip instrumentą, tai galima net ir suvokti. Kuo anksčiau ir užsiiminėjo tie patys  gnostikai, o vėliau katarai. Tai yra, smegenimis jie studijavo materialią sistemą. Iš ko susidarė toks jų darbas su savimi?  Iš ateinančių minčių, elgesio, emocijų atsekimo. Kas tai yra emocija?  Emocija – tai iškreiptame veidrodyje gautas atspindys to jausmo, kuris turi būti iš tikro. Taigi, tikra jausmų jėga iškreipiama ir pervedama į laikinai egzistuojančias emocijas. O bet kuris šešėlis, bet kuris atspindys - negali egzistuoti amžinai. Tame ir problema, kadangi iš tikro tai ir nėra joks šviesos šaltinis.

Pavyzdžiui, daugelis suvokia Saulę, kaip kokį tai šviesos šaltinį. Tačiau, nors šiek tiek dvasiškai laisvas žmogus pasakys, kad Saulė – viso labo tik šešėlis, kadangi tai yra laikina. Tai tik šešėlis nuo to Daugiau, Kas ir išreiškia tą šviesą. Taip, Saulė spindi, duoda šilumą, dar daug ką daro. Ji padeda užgimti gyvybei tokiose planetose kaip mūsų. Bet visa tai tėra tik vienos didelės materialios sistemos dalis. Ir vienaląsčiai, ir mūsų smegenys, ir mūsų Saulė yra viso to dalis, tik kiekvienas čia atlieka savo funkciją tame atrodytų sudėtingame pasaulyje. Nors iš tikro jis žymiai paprastesnis nei kai kam atrodo.

Taigi, darbo su savimi prasmė kaip tik ir yra ateinančių minčių studijavimas, bandymas suprasti iš kur ir kodėl jos ateina. Juk sąmonė yra visur materialiame pasaulyje. Pavyzdžiui, kad ir skruzdėlyne. Viena skruzdėlė neturi daug smegenų. Bet kas jas valdo? Kolektyvinis protas, kokia tai jėga, kuri ir valdo visą populiaciją. Tokia bendra sąmonė, sakysime taip, yra globaliu mastu ir pas mus žemėje gyvenančius, kiekviename žmoguje. Kiekvienas sekvestras yra individualus nuo bendro. Ir iš principo, toks žmoguje esantis instrumentas, kaip sąmonė, yra tam, kad mes, kaip Esybė, juo galėtume naudotis, kaip pagalbinė įranga Asmenybei. Tai tarsi būtų tas pats, kaip automobilio borto kompiuteris, kuriuo mes naudojamės. Bet ne jis mums turi ką nors diktuoti. Tačiau šiandiena gaunasi taip, kad borto kompiuteris diktuoja vairuotojui kaip reikia jam gyventi, kaip reikia važiuoti ir kur važiuoti. Ir dar, jis net primeta tokį šabloną, kad mes esame tik to automobilio dalis.

Tačiau kad ir koks protingas būtų automobilio borto kompiuteris, sakysime taip, ar jis gali kaip nors įvertinti mūsų dvasinius poreikius? Ne.

Jis visada bus ribotas tomis savo galimybėmis. Taip pat, kaip ir ribota mūsų sąmonė, kaip ir smegenys. Nes smegenys ir sąmonė – skirtingi dalykai. Visa tai tėra skirta tik naudojimui trimatėje materialioje erdvėje.

Tačiau jų pagalba irgi galima priartėti prie tokio supratimo, jog  yra ir kitoks pasaulis, ne tik tai, kas vizualiai matosi. Kad aplink mus egzistuoja įvairios mintys, kurios absoliučiai mums nepriklauso. Tai nesunku suprasti. Paprasčiausiai tam reikia skirti tik truputį savo dėmesio. Pasėdėti ir pastebėti kaip ateina tos mintys. Stebėti, kaip į tas mintis įdedame savo dėmesio jėgą ir kaip ta mintis po to pradeda mus “kabinti”. Tai yra, pakanka atsisėsti, atsipalaiduoti ir ramiai sėdėti, bei stebėti save.

Pavyzdžiui, atrodo tarsi nėra minčių, bet mes nuo jų negalime atsikratyti visiškai nei sekundei, nes jų masė. Įvairiaplanių  minčių labai daug. Praktiškai jų neįmanoma nuraminti, mes pastoviai apie ką nors galvojame. Bet ar mes tai galvojame aplamai, ar tik pasirenkame?

Paprasčiausiai, galima tai palyginti su radijo bangomis, kurios pastoviai eina per radijo imtuvą ir mums pakanka tik perjungti bangų diapazoną į kitą mintį. Tai ir yra tas mūsų dėmesio jėgos įdėjimas, aktyvuojant vieną ar kitą programą mumyse. Tačiau kas tada vyksta toliau, kai tos programos įeina ir mes skiriame joms dėmesio jėgą?

O toliau visa tai įeina jau į mūsų taip vadinamą chemiją, mūsų smegenis, neuronus ir pradeda vykdyti atitinkamas funkcijas. Pavyzdžiui, atsimename kaip kas nors kadaise įžeidė ar nuskriaudė ir tokia programa, kaip užstrigusi plokštelė, pastoviai sukasi ratu, iššaukiant dažniausia neigiamas emocijas.

Ar tokiu momentu galėsime galvoti apie dvasingumą? Ne. Kodėl? Todėl, kad mes galvosime tik apie kažkokį įžeidimą, kuris buvo neaišku kada, arba tikėsimės geresnės ateities, jog viskas bus rytoj gerai ir tokių dalykų nepasikartos. Štai taip daugelis ir įdeda savo dėmesį tik į žemiškas, laikinas, nereikšmingas mintis, nėra skirtumo į kokias konkrečias.

O kiek laiko taip “galvodami” mes praleidžiame? Neliečiant tokių klausimų, kaip didybės manija ir visa kita, tai vis tik tai užima didžiąją dalį žmogaus egzistavimo laiko, galima sakyti, kuris mū beprasmiškai yra atimamas iš mūsų. Štai taip ir gaunasi, jog žmogus gyvena didžiąją dalį jam skirto gyvenimo laiko tuščiai, tik laikinumu. O apie amžinybę nėra net kada jam pagalvoti, jau nekalbant, kad ką nors nuveikti ta linkme.

Klausia, o kaip man reikia galvoti apie tą dvasingumą? Ar tokiu atveju įsivaizduoti pavyzdžiui kokį kunigą, Jėzų, ar ką nors panašaus?

Tokie klausimai kyla tik todėl, jog daugelis neturi net  menkiausio, elementaraus supratimo, kad pas juos yra jausminė energija, kad tais jausmais galima girdėti, matyti, tarpusavyje bendrauti ir tam nereikia nieko, jokios įrangos.

Taip, mes čia dabar bendraujame verbaliai. Juk daugeliu atveju žodžių, kuriuos kartais išsakome, nežinome ir nesuprantame, tik stebime iš šalies, kaip kažkas už mus mumyse tai daro. Žmonės šioje vietoje pradeda būkštauti. Kodėl? Nes, pagal šablonus, visiems tokiems, kurie stebi iš šalies, reikėtų eiti pas psichologus, o jis žinoma pasakys, jog tai yra nenormalu. Tai daugiausia ir baugina žmones. Kodėl dar baugina? Nes pasirodo, kad jį kažkas valdo, juo manipuliuoja. Ir štai čia iš tikro ir prasideda baimės. Žmogus kreipiasi į įvairias religijas, galvoja “tegul būna kaip būna, nuo galvos toliau ir viskas. Tegul tie dvasingieji Dievo tarnai tuo užsiima už mane” Bet taip jis galvoja tik dabar, kol dar yra gyvas. Tačiau už akimirkos ar dar greičiau, atsidūręs anapus, supranta, kad vis tik reikėjo dirbti su savimi ir jokia žvakutė bažnyčioje tavęs niekada jau neišgelbės, niekas neatleis nuodėmių ir jų neatmes maldomis. Jokie šventieji, guru ar pranašai to nepadarys už jį.

Buda niekuomet netapo guru. Jo mirties momentu, kai jo buvo paprašyta pasakyti paskutinę savo žinią, jis pasakė: „Netikėk tuo, ką aš tau pasakiau tik todėl, kad aš prašvitęs, netikėk tuo tik todėl, kad aš esu garsus ar todėl, kad aš turiu daug pasekėjų, ar todėl, kad šventraščiai tai patvirtina. Nuo dabar tikėk tik tuo, ką sako tavo vidinis supratimas. Būkite šviesa sau patiems. Nevaikščiokite paskui kitus, nesekite kitais. Būkite šviesa sau. Tai mano paskutinė žinia.“

Kad ir susilietus bent trumpam su dvasiniu pasauliu,  materialiame egzistavime grįžus vėl susiduriame su krūva problemų. Kaip išlaikyti vis tik tą dėmesį dvasingume, kaip būti  toje jausminėje būsenoje visada? Štai kur pagrindinis sunkumas ir problema daugeliui. Tačiau jeigu dabar tas palyginti nedideles problemas dar kažkaip tai galima išspręsti, tai po to, anapus, tokių galimybių jau nebus duota. Gausime tik tai, ką užsidirbome čia egzistuojant.

Klausia, o kaip dėl tos reinkarnacijos, kai žmogui suteikiamas dar kitas šansas ir tokių šansų būna ne kartą?

Taip, visose religijose, tame tarpe ir krikščionybėje, toks supratimas kaip reinkarnacija buvo minimas. Bet apie kieno reinkarnaciją ten yra kalbama? O kalbama ne apie žmogaus, kaip Asmenybės reinkarnaciją, o būtent tik apie jo Sielos, kaip dvasinio pasaulio dalelės reinkarnaciją į naują kūną. 

Daugelis ta prasme sako, mano siela, mano siela kenčia, serga, skauda ir tt. Apie tai jau kalbėjome, kad Siela negali kentėti ir vargu ar ji aplamai yra tavo, galima būtų ir taip pasakyti. Kas kieno čia dar didelis klausimas. Ar Ji tavo, o gal tu laikinai Jos?

Taip, ji gal ir bus kada nors tavo, bet tik tada kai tapsi su ja vienu. Tačiau ir tai tada jau bus ne Siela, o kažkas nauja, dviejų vienetų sintezė, nauja Dvasinė Būtybė – Angelas.

Pavyzdžiui, tai būtų tas pats, kaip vienas iš spermatozoidų, esantis 2 centimetrų atstumu iki kiaušialąstės, egzistuojant šalia jo milijonui tokių pat konkurentų, pradėtų tvirtinti, jog “kiaušialąstė yra mano”. Klausimas, ar tavo ji, ar tu gal būsi jos? O štai kai įvyksta susijungimas, susiliejimas, tada taip. Tada jau galima kalbėti apie ko tai naujo užgimimą.

Taip ir čia. Asmenybė ir Siela –įvairiaplaniai skirtingi supratimai. Tarsi yra atstumai tarp jų, tarsi ir yra galimybės, kadangi yra vidinis ryšys, bent jau Asmenybės siekis Sielai turėtų būti tikrai. Tačiau, tas siekis pastoviai slopinamas savo dėmesio jėgos įdėjimu į trimatį pasaulį, tik vienų mažiau kitų daugiau slopinamas. Tada sąmonė atakuoja Asmenybę, o Asmenybė visą savo dėmesio jėga įdeda būtent į trimatį laikiną pasaulį, vietoje to, kad ta jėga būtų įdėta tik tam pagrindiniam tikslui, dėl kokio ta Asmenybė čia aplamai atėjo.

Vėl palyginimui tiks spermatozoido judėjimas prie kiaušialąstės. Juk pas jį irgi yra atitinkama gyvybinė jėga ir laikinas egzistavimas, lygiai taip pat, kaip ir pas Asmenybę. Tik dabar dar suteikime jam truputį sąmonės, kokia vyrauja pas daugelį šiandienos žmonių. Apie ką jis tada galvos, kaip manote?

Taip, tada jis galvos kaip ir daugelis Asmenybių, jog jis jau yra gyvas ir gyvena, o ne laikinai egzistuoja. Juk jis juda, vizgina uodegėlę, vadinasi viskas nuostabu, jis gyvas ir laisvas, gali vizginti į kurią nori pusę. Aplinkui ištisa masė tokių pat kaip jis ir taip pat vizgina uodegėle “kaip visi”. Ir jis “laisvas”, juda kur nori ir tai jo gyvenimas, kaip jis tai supranta.

Mes niekuo nesiskiriame nuo tų spermatozoidų, laikiną egzistavimą vadinant gyvenimu. Bet  pasirodo, kad ir tam spermtozoidui  reikėjo vis tik judėti ten, kur ir turėjo judėti, tai yra, prie kiaušialąstės ir atlikti būtent tai, ką ir turėjo atlikti, kad iš tikro įgyti pilnavertį Gyvenimą.

Skirtingai nuo to spermatozoido, nors reikia pasakyti, kad “mūsiškis” vis tik savo tikslą pasiekė, kadangi mes čia gyvename ir tolimesnis šansas jau gautas, mes turime atlikti antrą žingsnį į Amžinybę. Mums reikia realizuotis dar daugiau. Štai jums ir visas dvasingumas, paprasta ir lengva suprasti kiekvienam, be jokių įmantrių išvedžiojimų ir “sudėtingos filosofijos”.

Reikia išstudijuoti šį pasaulį, stebėti kas tavyje galvoja, kas priverčia tave priimti tuos ar kitus sprendimus, kas tavyje iššaukia emocijas, kas tave valdo? Ir kada supranti, kad pasaulis yra toks dualus, kad tai realu, tada ir pradedi įgyti savo Asmenybės laisvę. Pradedi jausti, kad yra dar ir kita. Ir už tokio prasimušusio jausmo reikia kabintis kaip už siūlų, vyniojant dvasingumo kamuoliuką, vynioti jį toliau į gilumą.

Tačiau, kai tik žmogus nors šiek tiek susiliečia su dvasingumu, tuojau pat aktyvuojasi ir visa materiali sistema. Ji  savo ruoštu padarys viską, kad tik žmogus vėl atitrauktų savo dėmesio jėgą nuo to. Kodėl?

Todėl, kad žmogaus dėmesio jėga, tai laikinos sistemos maistas ir egzistavimo energija. Kadangi visa materiali sistema, visa Visata – tik laikinai egzistuojantis mikro objektas, kuris daugiau panašus į sapną nei į realybę. Tame ir prasmė.

Žmonės dažnai užsiduoda sau klausimą ar aš  jau einu tuo dvasiniu keliu, ar vis tik dar neinu? Kaip jam žinoti?

Kada žmogus dar užsiduoda sau tokį klausimą, vadinasi iš tikro jis niekur taip ir neina. Taip galima būtų trumpai atsakyti.

Pavyzdžiui, dabar jūs sėdite ir skaitote šį tekstą. Ar jūs tuo metu kur nors einate, ar jūs judate ar ne? Daugelis pasakys kad ne. O tai jau bus neteisinga, nes sąmonės siaurumas būtent ir neduoda tokio pilno supratimo. Iš tikro, kol jūs perskaitėte šias paskutines eilutes, praėjo atitinkamas laiko tarpas, daugiau vienos sekundės, sakysime taip. Ar jūs žinote kiek kilometrų erdvėje per tą laiko tarpą įveikė jūsų kūnas? Labai daug iš tikro. Žemės sukimasis apie savo ašį, jos eukliptika aplink saulę, saulės sistemos judėjimas galaktikos centro atžvilgiu ir pačios galaktikos judėjimas Visatos centro atžvilgiu. Taigi, kaip matote, ką nors įvertinti teisingai tik sąmone, praktiškai neįmanoma.

O štai jausminiame lygyje viskas suvokiama ir priimama pakankamai lengvai ir paprastai. Visa tai kas nematoma –  tampa matoma, realu ir paprasta.

Giluminis supratimas taip pat nuplėšia ir visas žmonių kaukes. Stebint trimatėje erdvėje mes stebime tik molekulinį rinkinį, arba sakysime taip, kokius tai “amino rugščių rinkinius” (žmones), kurie tarpusavyje kažką tai kalba ir daro vaizdą, kad vienas kitą supranta. O jausminiame lygyje viskas priimama be tų išorinių kaukių. Čia trimačiame pasaulyje mes galime užsidėti sau kokią tik nori kaukę. Dvasiniame pasaulyje to nėra ir ten vienu metu galima bendrauti su visais ir su pačiu savimi. Skirtumo nėra, priklauso tik nuo to, kas tavyje kalba. Jei duotuoju momentu tavyje kalba tavo sąmonė, tai būsi vienas, bet tuo pat metu kontroliuojamas ištisos materialios sistemos. O kada esame dvasiniame pasaulyje, bendraujant su Juo, mes bendraujame su begalybe ir tuo pat metu, ta begalybė bendrauja su tavimi. Duotuoju metu galima bendrauti su visais tais, kurie dar laikinai yra trimatėje erdvėje, bet sugebantys jausti taip pat, tai yra rezonuoja tame pačiame dvasiniame diapazone.

Deja mažai tokių švarių žmonių, nes sąmonė maišo žmonėms pamatyti tikrą tiesą. Tokia yra realybė. Kada žmogus dvasiškai aklas, jis neskiria dvasingumo ir pagal įpratimą atiduoda pirmenybę tik trimačiam pasauliui. Jiems svarbiausia pamatyti trimačius apčiuopiamus rezultatus. Svarbu protui išgirsti šioje trimatėje įrodymus apie beribį pasaulį. Tačiau kaip galima į tokius mažus smegenis įgrūsti begalybę? Tai nerealu. O kad tai suprasti, pirmiausia reikia išeiti iš tos sistemos, ko žmonės ir bijo.

Visas mūsų protas užpildytas smalsumo - bet labai retai tikro troškimu.Troškimas apima tik tą, kuris eina anapus smalsumo. Yra esminis skirtumas tarp smalsumo ir troškimo. Smalsus žmogus niekad netrokšta, jis smalsiai domisi viskuo ir nenori nė vieno dalyko pamatyti pilnai iki galo. Jis vos pagano akis viename dalyke ir tuo pat metu dešimtys kitų dalykų traukia jo dėmesį. Todėl jis nieko negali ištirti pilnai.

Yra dalis žmonių kurie jaučia, bet jie vis dar bijo atsiduoti tam jausmui. Jų smegenys dar iššaukia abejones. Ar teisingai aš jaučiu? Ar teisingai suprantu? Ar iš tikro man sako tiesą, ar ten aš einu? Nors ir jaučia vidinį rezonansą su tomis perteiktomis čia žiniomis, jaučia kas užgimsta viduje, kad ir yra atgarsis to jame. Toks jausmas ir yra vidinis žmogaus suvokimas, kuris nušviečia viską, kaip vidinė šviesa.

Tačiau daugelis elgiasi visiškai atvirkščiai. Tie, kurie daugiau remiasi sąmone, jaučia kaip juos tokios žinios apie dvasios laisvę slegia. Daugiausia jaučia tik kylančias negatyvias emocijas. O emocijos – jausmų kreivas atspindys, tik šviesos šešėlis, iššaukiantis pyktį, agresiją ir tt. Tokiems žmonėms norisi nusispjauti ant viso to kas čia yra kalbama, jiems tai absoliučiai neįdomu, geriausiu atveju sureaguos tik padedant minusą ir tt. Tokiems žymiai įdomiau koks nors pamaloninantis puikybę Krajonas, Aštaras ir tt., kada gali  toliau svaigti apie artėjančius gerus laikus, kuriuos jiems atneš padėtus ant lėkštutės. Kodėl?

Todėl, kad iš tikro tada jiems nereikia keistis, nereikia dirbti su savimi ir antra, sąmonė visada bijo tokių veiksmų, kurie veda Asmenybę prie tiesaus kelio į dvasingumą. O kodėl bijo? Todėl, kad sąmonė bijo prarasti savo valdžią Asmenybei ir tapti pavaldžia. O kaip jau žinome, materialiame pasaulyje viskas siekia tik vieno dalyko – dominavimo.

 O jei žmogus nuo tokio paviršutinio vertinimo persijungia į vidinį jausminį lygi, tai ir yra Asmenybės ir Sielos kelias į išsigelbėjimą?

Taip, bet tokiame lygyje žmogus būti visą laiką negali. Pirmiausia, įvairiais etapais žmogus susiduria su tokiomis savotiškomis kaip ir supuoklėmis – tai šen, tai ten. Pavyzdžiui, dalis žmonių kažką tai pajautė perskaitę pirmuosius tekstus ta tema, juos kaip sakoma užvedė, suteikė dvasinio ryžto. Nors jie  ir nežino kaip tai paaiškinti, išreikšti, bet jie pajautė tą vidinį atsaką savyje. O po tam tikro laiko tarpo jų sąmonė vėl visa tai jau perdengė, išduodant tam savo visokius loginius paaiškinimus ir atitinkamas versijas. Tame ir yra bėda, nes žmonės nustojo patys vidiniai jausti, ką jie iš tikro gauna. Taip jie vėl pradeda klausytis savo smegenų. Na o smegenys žinoma nupieš visiškai kitokį paveikslą nei yra iš tikro, visiškai priešingą. Kodėl?

Todėl, kad smegenys viską suvokia tik trimačiai. O trimatiškumas visur vienodas, idealų čia negali būti. Iš tikro, šis pasaulis ir yra deformuotas. Jame nieko nėra idealaus. Kad ir saulėje yra dėmės, ką tik be paimsi, viskas kažkaip iškreipta, išversta, nes nėra nieko ir negali būti idealaus laikinoje materijoje. Bet dažnai tai yra pakankamai agresyvu. O agresija kaip tik ir yra to savo bejėgiškumo išraiška, laikinumo išraiška. Todėl tas pasaulis niršta ir pyksta.

Jei gyvuliai galėtų rašyti šventraščius, jie parašytų, kad verta siekti šiame pasaulyje tik dviejų dalykų: turtų ir sekso. Turtai tinka gyvulių pasauliui. Gyvulys, kuris turi daugiau svorio, daugiau jėgos, bus turtingesnis. Jis laimės prieš kitus ir sekso varžybose: jis pasiims sau dešimt patelių. Ir tai taip pat yra turtų forma. Tačiau jūs esate žymiai daugiau negu tai ir jūs esate pažengę nuo čia aukštyn. Gyvuliai yra visai patenkinti šiame taške ir todėl jie neieško laisvės, skirtingai nuo žmonių.

Žmonės klausia, ką jiems daryti? Ar jiems reikia pastoviai būti jausminėje meilės būsenoje?

Na pirmiausia, pats meilės supratimas pas žmones šiandiena iškreiptas. Galite išeiti į gatvę ir paklausus žmonių kas tai yra meilė, patys galėsite tuo nesunkiai įsitikinti.

Tačiau Meilė iš tikro tai – beribė, jausminė, nesibaigianti būsena. Kodėl dvasinį pasaulį dažniausia asocijuoja būtent su begaline Meile? Ne su kokia tai apsprendžiama kokias tai hormonais, interesais ir tt pagunda. Iš tikro, būvimas tokioje jausminėje būsenoje – yra beribis. Mes dažniausiai asocijuojame Meilę su kažkuo tai geru. Kaip kažko džiaugsmingo ir gero sinonimą. Ir iš ten išplaukiantis žodis Meilė, neatspindi net mažytės dalelės To pasaulio. Tai sunku paaiškinti žodžiais. Kai ką nors norima pasakyti apie Tą pasaulį čia, kad ir nenorėdami vėl priversti naudotis trimatėmis asociacijomis. Tai yra naudotis mirusiųjų kalba tam, kad paaiškinti tai kas – gyva. Juk sunku perteikti jausminį supratimą žmogui, kuris to negali priimti, patirti pats. Tada tenka tai bandyti perteikti per sąmonę, per demoną.

Taigi, kas tarnauja tarpininku mums dialoge, nupiešiant Dievo pasaulį? Sąmonė, kuri tarnauja tai pačiai materialiai sistemai deja. Štai kame žinių perteikimo sunkumo prasmė. Buda susidūrė su didele problema. Jis nežinojo kaip galima žmonėms apie tai papasakoti.

“Vienas iš mokinių sako jam. Mokytojau jūs daug mums ko gero ir naudingo pasakojate. Buda pažiūrėjo į jį ir pasakė. Nueikite į mišką ir pažiūrėkite, kiek ten medžių ir kiek ant jų yra lapų. Po to suspaudė vieną lapelį savo rankoje ir sako savo mokiniui. Štai tiek žinių iš to žinių miško aš jums galiu perduoti ir tai vadinti daug, paprasčiausiai juokinga. Nes aš galiu duoti jums tik tiek, kiek telpa mano delne”

Tai duoda supratimą, kad žinios kurias įgija dvasingas žmogus, susiduriant su Tuo pasauliu, yra – beribės. O galimybės perduoti ir papasakoti Tai, kad žmonės galėtų išgirsti šiame pasaulyje – minimalios. Kodėl? Todėl, kad vėl tenka pasakoti per adaptaciją smegenyse, kur dalis yra išsikreipiama. Su ta problema visais laikais susidurdavo visi pranašai be išimties.

Kaip perteikti supratimą ir kokiu nors būdu padėti žmonėms, kurie jaučia, kad jie čia ne šiaip sau laikinai egzistuojančios dvikojės beždžionėlės, bet kas tai daugiau? Kaip padėti jiems parajausti Tą daugiau, kad jie turi teisę ir gali įeiti į Tą kitą pasaulį?

Kurčias asmuo negali girdėti sapnuose, nesvarbu, kaip ryžtingai jis tai bandytų padaryti; jis negali netgi įsivaizduoti garso. Panašiai yra su aklu žmogumi, kuris negali įsivaizduoti šviesos. Bet jei žmogus prarado regėjimą vėliau, jis visuomet gali įsivaizduoti šviesą. Tiksliau sakant, tuo metu jis gali matyti šviesą tik sapnuose, nes jis nebeturi sveikų akių. Taigi mes galime įsivaizduoti tai, ką patyrėme, bet nėra būdo vaizduotėje pamatyti tai, kas niekad nebuvo mūsų pergyventa.

Nemažai svarbu ir tai, kad žmonės dažnai maišo kas tai yra žinios. Vienos žinios yra pavyzdžiui daugybos lentelė, cheminių elementų lentelė, dar kas nors, kas irgi yra vadinama žiniomis. O dvasine prasme žinios – tai yra jau viso to vienas bendras, vientisas paveikslas. Tai negali būti diskretiška, kažkaip suardyta, ar atskirta į gabalus. Visa tai yra bendra.

Įsivaizduokite, kad yra mažas mėgintuvėlis ir mes bandome į jį sugrusti mūsų Žemės planetą. Bet su juo mes galime paimti tik trupinį, bandinį. Nors iš principo, ieškančiam žmogui, kuris iš tikro siekia savęs vystymosi, savęs pažinimo dvasiniame plane, net ir tų žemės analizių pakaks, kad suprasti jos esmę. Kartais užtenka tik pasufleravimų, kaip išmokti jausti.

Kaip išmokti stebėti šį trimatį pasaulį? Iš kur ateina mintys ir tt?

Vėl grįžtame prie to paties paprasto, prie to, ką praktikavo ir katarai. Jei panagrinėti giliau katarų gyvenimą ir likimus, būtų aiškiau suprantama, kaip tos žinios, kurių pagrindu susidarė visos pasaulio religijos, buvo iškreipiamos. Kaip iš jų buvo išimama esmė ir Tiesa? Ir kaip likdavo tik matoma išorinė forma? Nors išorinė forma gerai, nors ji ir išoriškai graži, bet ji visiškai neveda prie išsigelbėjimo, nes ji - tuščia.

Kada žmogus užsiima šio pasaulio sistemos studijavimu, pasakojant apie save, tai jis tame pastebi ne save, o būtent tą, kas jam tai diktuoja. Viso to stebėjimo prasmė tame ir yra. Pavyzdžiui pas gnostikus ir katarus nebuvo kokio tai kito, kieno nors teisimo, ar dar ko tai panašaus, nes to pas juos ir būti negalėjo. Todėl, kad toks buvo jų  sistemos pažinimo ir mokymosi procesas. Todėl, kada tai pas juos ir būdavo toks “apsivalymo procesas”, kaip tai pavadino po to. Nors iš tikro tai nebuvo joks apsivalymas. Tai buvo pažinimas. Pažinimas to, kaip šabloniškai veikia pati materiali sistema. Jokiu būdu tai nebuvo išpažintis, o pažinimo procesas. Šablonų atsikratymo galimybė, nes šablonai identiški, skiriasi tik atspalviu. Ir niekas tada nesakydavo, kad aš tau atleidžiu nuodėmes, kadangi tai ir nebuvo nuodėmės, o tik paties savęs studijavo kelias.

Kodėl tokia katarų visuomenė tapo nepatogi religiniams vedliams? Ji tapo nepatogi todėl, kad tai griovė jų valdžią. Katarai sakė: “Mums nereikia tarpininkų tarp Dievo ir mūsų, nes mes patys su juo bendraujame ir patys žinome. Mums nereikalingas tas, kuris ateis ir nurodys kaip reikia tikėti į Dievą.”

Daugelis girdėjo apie mirusį ežerą, apie Nadchamados biblioteką ir ten rastus rankraščius, parašytus ne graikų kalba, kaip pirmos Evangelijos, o būtent pirmaprade Jėzaus Mokymo kalba – aramėjų. Ir pagal tuos raštus mokslininkai jau atvirai sako, kad šiandiena egzistuoja dideli pakeitimai religijose, nuo tikro Jėzaus mokymo. Kaip sakoma “rankraščiai niekada pilnai nesudega”, kad ir kaip besistengtų to norintys.

Tuose rankraščiuose Kristus būtent ir aprašomas kaip paprastas žmogus. Kitaip ir būti negali, nes bet kokia Dvasinė Būtybė, ateinanti į šį pasaulį gyvena paprastą žmogišką gyvenimą, nes tame ir yra teisingumo viršūnė. Atėjęs į šį pasaulį Jėzus turėjo irgi atsigerti iš tos žemiško gyvenimo taurės tam, kad suprasti prasmę. Kad suprasti, ar maišo čia kas nors žmonėms ateiti į laisvę, ar nemaišo? Ant kiek sunki situacija ir ar reikalinga žmonėms pagalba?

Pasirodo, niekas nemaišo. Kaip tada, taip ir dabar, apart nuosavo tingėjimo, primestų šablonų, nuo kurių labai lengva atsikratyti, niekas daugiau nemaišo. Laisvė kokia buvo tokia ir lieka, ir tereikia noro įgyti tai.

Juk pirmųjų krikščionių sambūrius niekas nevadino religija. Tokio supratimo nebuvo aplamai ir pirmieji krikščionys buvo laisvi dvasiškai. O kada pradėjo įvedinėti tarp žmonių  krikščionišką religiją, tai ir prasidėjo visokių išorinių ritualų, apeigų įvedimas. Įvedė religinius šablonus kaip ir reikia materialiai sistemai, kad vadovauti tuo judėjimu, tuo bandymu ištrūkti. O kitus, kurie su tuo nesutiko, paprasčiausiai sunaikino. Tai vyko ne tik su tikrąja krikščionybe. Pavyzdžiui, kad ir paimti tą patį islamą. Kai atėjo pranašas Muchamedas, atnešęs koraną, atnešęs tikras dvasines žinias (žinoma ne tokį koraną, koks pavirto dabar), tai dar esant jam gyvam jau atsirado pora žmonių, kurie pareiškė esantys tokiais pat pranašais kaip ir jis. Dar esant gyvam, jo pateiktos žinios buvo perdaromos, iškreipiamos savaip, kaip kam patogiau. Kad ir šiandiena, pakanka ką nors teisingo pasakyti dvasingumo linkme, ką nors duoti vertingesnio žmonėms, kaip sistema bando tuojau pat tai perdaryti savaip, išversti sau naudinga linkme, arba paprasčiausiai iškreipti. Tuo pagrindu bando net supykdyti, sukiršinti ir išskirti besidominčius dvasinėmis temomis žmones.  Sistema ir daro pirmiausia būtent tai, išskiria žmones į įvairius  skirtingus tikėjimus, religines tėkmes ir tt. Vien dabartinėje krikščionybėje, viename tame pačiame taip vadinamame tikėjime, egzistuoja apie 160 skirtingų tėkmių ir atšakų. Kaip taip gali būti?

Jau vien toks skaičius akivaizdžiai demonstruoja tai, jog vis tik kažkas ne taip ten. Tuo labiau, kad kiekvienoje iš tų tėkmių ryžtingai pareiškiama, jog tik jie neša tiesą ir tik pas juos išsigelbėjimas, visi kiti nusidėjėliai netikrieji. Nors iš tikro, tiesa kaip jau pastebėjote tikriausiai, labai paprasta, prieinama kiekvienam ir viena visiems be išimties, nepriklausomai kas tu ir kur tu.

 Akivaizdu kad visos susikūrusios religijos remiasi vienais ir tais pačiais Tiesos grūdais, kuriuos kažkada tai atnešė įvairūs dvasiniai pranašai. Nes visi tikrieji pranašai visada kalbėjo vieną ir tą patį. Visi jie kalbėjo apie vieną Dievą, kuris yra Vienis daugumoje ir dauguma – Vienyje. Jie kalbėjo apie paprastą Dievo pasaulio pasiekimo kelią ir kitus elementarius, pakankamai paprastus dalykus, tokius kaip nuo Sielos einantį ir mus su dvasiniu pasauliu jungiantį “sidabrinį siūlą” ir tt.

Bet kaip matome šiandiena, galutiniame religijų suformavimo rezultate, vis tiek visa tai kas paprasta, išversta savaip ir įkinkyta pačios sistemos tarnystei, verčiant žmones dvasiniais vergais. Kartais mėgstama kai kurių veikėjų sakyti, jog žmonės šiandiena prarado dvasingumą. Sakysime taip, gal daugiau ne žmonės ką tai patys vertingo praranda, o būtent materiali sistema šiandiena laimi. Priešas tas žinoma pakankamai stiprus, nes tai jo gimtas pasaulis, jo buveinė, jis čia šeimininkas, šio pasaulio kunigaištis. Mes čia tik laikini svečiai.

O atneštos žinios apie tikrą dvasinę laisvę, tai jau visai kas kita, nei religijose propaguojamas nuolankumas ir tarnystė. Jei vėl  mes trumpam grįšime prie savo herojų, spermatozoido ir kiaušialąstės pavyzdžio, tai jie taip pat nėra nei motinos nei tėvo organizmo dalimis. Jie savarankiški ir įdiegti į kitą organizmą. Bet susijungę motinos organizme užmezga visai naują tikrą gyvybę.

Tokia fraktaliai pasikartojanti, nuo daugiau į mažiau analogija, aiškiai nurodo į tai, kaip mums reikia veikti, ko siekti. Moko to, kad vis tik reikia studijuoti pačią mus supančią sistemą ir kryptingai siekti dvasinio tikslo. Bet reikia suprasti tai, jog sistema yra iš tikro stipri. Jei visiškai tas pats ką išnaudoti savo labui, o tokių ištikimų jos taip vadinamų adeptų tarnyboje šiandiena – labai daug, dauguma. Jei kas nors iš tokių jums sako – “Aš Šėtonui netarnauju”, bet yra pilnai įsitikinęs, įtikėjęs tik šio materialaus pasaulio tikrumu, visiškas materialistas, jis tokiu atveju gyliai klysta, taip sakydamas.

Pirmaisiais Šėtono, ar sistemoms, kam kaip patogiau užvadinti, adeptais, kaip tik ir yra būtent tie žmonės, kurie netiki Dievu, kitaip sakant materialistai. Kurie sako: “Jūs man įrodykite to Dievo egzistavimą ir panašiai.” Tai ir yra patys ištikimiausi Šėtono tarnai. O kita grupė tai tie, kuri iškreipia tikras žinias savo naudai, o tuo pačiu ir sistemos naudai. Jie naiviai galvoja: “Na aš čia truputėlį sau prisirašysiu kas man reikia, pakeisiu kai ką, kad mane gerbtų daugiau ir bus viskas gerai, būsiu tikras guru”.

Tačiau, tikrasis guru yra būtent tas, kuris netampa guru. Tikro dvasinio Meistro apibrėžimas yra toks, kad jis niekada netampa guru. Tai reiškia, kad tas, kuris pats save paskelbė guru, neturi guru kvalifikacijos aplamai. Nėra didesnės dvasinės diskvalifikacijos, kaip pasiskelbti save mokytoju-guru; tai tik rodo ego buvimą, tai rodo, kad šiame asmenyje yra gan stiprus ego, ir tai yra pavojinga kitiems nueiti paskui jį klystkeliais.

Tai paprasčiausiai yra žmonės, kurie nežino ką tveria. Nes taip yra iš tikro. Kodėl? Todėl, kad jie per sąmonę yra pilnai pačios sistemos kontrolėje. Sistema jais valdo, manipuliuoja pilnai, todėl jie ištikimai jai ir tarnauja. Net patys to nežinantys, jie priešpastato save Tikroms Žinioms. Išstudijuoti sistemą, įsiklausyti savo vidinio balso, tokiems paprasčiausiai labai tingisi. Dėl tokių tinginių puikybės yra prarandami geri dvasiniai dalykai. Gaila, bet toks jau mūsų gyvenimas, tokios jo šiandienos sąlygos.

Tikros žinios ateina tik vystantis pačiam, žmogui atsiveriant prieš dvasinį pasaulį, tada jis ir įgauna to pasaulio tikrą supratimą. Bet žinių, kad ir kokios jos vertingos nebūtų, niekad niekam neįkiši per prievartą. Visas sudėtingumas yra tarnystėje tam dvasiniam pasauliui, pasirinkime. Žmogus gali tarnauti vienam ar kitam pasauliui ir tai jo pasirinkimas.

Yra tikros dvasinės žinios iš anapus ir yra tarnystė Dievo pasauliui. Tačiau šiandiena tarnystė dvasiniam pasauliui pakeista kokiomis tai išoriškomis ceremonijomis, ritualais, apeigomis ir tt. Žmogus sako; “Aš tarnauju Dievui, nes pravedu atitinkamas religines apeigas”.  Štai tokiu primityviu būdu mes vėl grįžtame prie šamanų ir panašių į juos tamsius laikus. Taigi, kur, kokioje vietoje apeigose yra dvasingumas?  Juk religinės apeigos yra pravesdamos be jokios vidinės sudedamosios, o tik emociškai ir sąmonės dėka. Tokiu atveju žmogus tampa panašus į teatro aktorių. Teatras - kažkieno tai daugelį kartų pasikartojantis gyvenimas, rodomas režisieriaus interpretacijoje. Taip, žinoma vaizdžiai gal tai ir patrauklu žmonėms, bet tai tik tėra banalus teatras, neatspindintis dasingumo esmės.

O štai tikri dvasiniai užsiėmimai, kaip tik ir kviečia daugiau giluminio supratimo, suvokimo, tai daugiau kaip tik kiekvienos asmenybės individualus užsiėmimas. Žinoma, tokie užsiėmimai  gali vykti ir kolektyviai.  Kad ir tie patys katarai, kodėl pas juos  tai buvo kolektyviai? Pas juos buvo toks vadinamas “Kataksis”, “apsivalymas”. Kam jie tai aplamai darė?  Toks buvo jų susipažinimas su pačia materialia sistema, su priešu.

Gaudavosi taip, jog kai žmogus atvirai pasakoja kitam, kas dedasi jo viduje, jis tarsi nusiplėšia savo išorinę kaukę. Žinoma šiandiena žmonėms nėra lengva imti ir taip lengvai pilnai atsiverti kitiems, sakyti kokios ateina pas jį kartais ir labai nešvankios mintys ir tt. Jis dažniausiai galvoja taip, kam viso to man reikia, juk mane tie kiti vertins, gal būt teis ir pasmerks už tai. Tačiau pas katarus iš vis nebuvo jokios prasmės ką nors vertinti, o tuo labiau teisti. Jie tik stengėsi kuo plačiau išstudijuoti kaip veikia pati juos veikianti sistema. Kodėl ji mus išskiria, padalina, išskirsto?

Juk mes  esame išskirstyti visur ir viskame: fiziškai, intelektualiai, kalbomis, atstumais, tikėjimais, valstybėmis, tautomis ir tt., o prie to paties ir mintys mus išskirsto. Tame ir yra pačios sistemos egzistavimo prasmė. Bet Tai, kas pas mus dar yra – Siela, priklauso visai kitam, Vienio pasauliui.

Pavyzdžiui, paimkime žvakę, uždekime ją ir pastatykime viduryje kambario. Aplinkui apstatysime daugybę veidrodžių ir išjunkime šviesą. Ką mes pamatysime? Pamatysime kambarį pripildyta daugybe žvakių ir nėra jokio skirtumo. Tai ir yra viena šviesa, kuri dega daugumoje. Vienis daugumoje. Ir kiekvienas kaip asmenybė priartėjęs prie tos tikros šviesos, tampa jos dalimi. Tame ir yra dvasingumo prasmė.

O mūsų sąmonė kaip tik ir neleidžia tą momentą prajausti, nuveda pastoviai į šoną, priverčiant žmogų tik galvoti apie dvasingumą, bet neiti į tai pačiam. Todėl žmogus taip ir sėdi toliau, galvodamas, ar teisingai einu, nors iš tikro, taip niekur ir neina.

Bet kaip tu žmogau gali eiti, jei tik sėdi ir galvoji ar tu teisingai eini? Reikia paprasčiausiai daug negalvojant, atsikelti ir iš tikro eiti ten, kur reikia. Kaip tam mūsų spermatozoidui, judėti link tikslo. O tas, kuris tik galvoja sėdėdamas, tegul ir toliau galvoja  tyliai ir vienas, nemaišant kitiems eiti. Jei matai aiškiai savo galutinį tikslą, tai visada jį prieisi, pasieksi anksčiau ar vėliau, jei savo dėmesio jėgą neįdėsi į abejones ar nejudėsi visai į priešingą pusę.

Abejonės – tai mūsų smegenų pagalbinis instrumentas. Ir tai visada yra emocionalu. Kodėl? Kada žmogus užsiėmęs, sakysime taip, “bendravimu su Dievu”, tai yra, dvasinio pasaulio vidiniu jausminiu suvokimu, jam jau nebūna jokių abejonių. Abejonės tėra tik proto žaidimai. Už tokių abejonių visada rasime besislepiantį visai kitą norą, materialų. Tai reiškia, kad toks žmogus dar bijo atsisakyti nuo šio pasaulio, bet nori priimti ir tą pasaulį dėl visa ko. Jis nori priimti Tą pasaulį, bet jis tuo pačiu ir bijo pilnai jį pajusti, kadangi dar bijo prarasti šį. Jam atrodo, jog jis gali ką tai praleisti, atsiranda nepasitikėjimas, tame terpe net ir Dievui. Tai labai dažnai nutinka žmonėms. Sakysime taip, daugumas žmonių netiki Dievu. Jie žinoma neabejoja, jog Jis yra, bet Juo netiki, nepasitiki. Kaip toje sakmėje, kai žmogus taip ir nepaleido šakos iš rankų virš bedugnės krašto, nors Dievas pažadėjo jį išgelbėti, kai tai padarys.

  Žmonės net netiki patys savimi, netiki savo vidiniams jausmams. Netiki tuo, kad jie čia gyvendami gali pasiekti daugiau, žymiai daugiau. Netiki tuo, kad čia jie gali sukurti sau nemirtingumą, amžinybę.

Pas juos atsiranda analizuojančio proto abejonės, nes aplinkui viskas mirtinga, materialu, viskas ne taip, kaip moko tikros žinios. Kodėl? Todėl, kad jie skiria savo dėmesio jėgą tik materialiems poreikiams ir taip aktyvuoja savo sąmonės atitinkamas programas, tačiau tai tik laikinai egzistuojantis faktorius.

Kodėl, kai žmogus susiliečia su tuo pasauliu, tai abejonių jam nebūna, o tos abejonės atsiranda vėl vėliau. Kodėl?

Tai natūralu, nes tame ir yra žmonių didžiulė ir dažna bėda. Bandoma dažnai smegenimis suprasti ir suvokti tai ką prajautėme. Bando suprasti, su kuo susidūrė jausminiame lygyje. Tai praktiškai neįmanoma. Kai bandoma smegenimis suprasti kas tai yra Dievas, jos Jį visada kaip nors iškreipia. Kodėl uždraudė kai kuriems žmonėms vaizduoti Dievą? Kadangi visada bus neišvengiamas iškreipimas. Net ir galvojimas apie tai ne labai tinka, Tai reikia tik jausti, tada bus tikra Tiesa. Bet iš kitos pusės, jei apie tai niekada negalvoti, tai kaip bent jau atlikti tą pirmą žingsnį į dvasingumą? Kaip pasiekti tą jausminį lygį žmogui?

Pirmas žingsnis turi prasidėti irgi nuo jausmų. Pradžioje žmogus turi prajausti, tik tada užgims kokia tai tinkama mintis. Ir kol žmogus nesusidūrė su jausminiu dvasinio suvokimu, jis ir toliau vadins save ateistu, bus visada prieš visas religijas ir dvasingumą.

 Žmonės kartais matomas įvairias vizijas, priima už dvasinį pasaulį, sako kad per tai jie bendrauja su Dievu, su jais bendrauja dvasinis pasaulis, visokie ateiviai ir tt. Ar taip yra ir ar gali taip būti iš vis?

Tai nėra koks nors dvasinio pasaulio matymas. Visos tokios vizijos, visi tie matomi galvoje įvairūs paveiksliukai, kuriuos kai kurie mato ir girdi įvairius garsus, visokie tie ateinantys pas juos šventieji, kurie su jais bendrauja –  tik banalus mūsų smegenų darbas, arba paprasčiau sakant haliucinacijos. Ir visa tai – tėra tik mūsų brangaus dėmesio atitraukimas nuo jausminio dvasingumo suvokimo. Nes tikroji dvasinė rega iš principo skiriasi nuo paprastos regos ir vaizdinių.  Ir dvasinis pasaulis visai neturi tokių formų prie kurių pripratę mes čia trimačiame pasaulyje.

Kodėl žmonės susiduria su tokia problema? Žmogus tarsi prajautė ką tai, įvyko dvasinis toks žybsnis, prajautė realiai Tiesą. Prajautė bent lašelį iš to beribio okeano, tai po to tas lašas labai greitai išdžiūna ir viskas lieka po senovei.

Tai yra todėl, kad pradėjo dirbti to žmogaus smegenys ir jis praranda tą užsimezgusį dar silpnoką, gležną dvasingumo supratimą. Tai įvyksta tada, kai žmogus banto vėl viską analizuoti smegenimis ir tai ką pajautė įrėmina į paprastas trimates formas.

Ir Tai, Kas iš tikro neturi jokios formos, tampa jam matoma iškreiptame supratime, iškreipta kokia nors forma. Nes taip jau veikia mūsų sąmonė. Jei ji ko tai nemato, ar nesupranta, tai ji trūkstamą dalį prigalvos, prikurs pati. Visada tai stengsis sulyginti su kokia nors žinoma asociacija. Lygins kas į ką  gali būti panašus, arba sujunginės du, tris pažįstamus dalykus į vieną ir gaus tokias betvarkes, neaiškias vizijas. Todėl, per sąmonę žmogus To dvasinio pasaulio niekada nesupras. Tam tinka tik jausminis suvokimas.

Kai kurie žmonės meditacijose pasiekę tokias vizijas, ar dar kažką, pasistato sau atitinkamą kartelę, kad sekantį kartą siekia to paties ar daugiau. Ar tai teisinga nuostata?

Tai absoliučiai neteisinga. Ir ką reiškia jie pasiekė, nepasiekė kokį tai lygį, aukštesnį, žemesnį? Juk čia nėra kokios tai sportinės varžybos. Kodėl taip yra? Todėl, kad vėl suveikia toks žemiškas šablonas su vaizdeliais. Pavyzdžiui, jeigu aš peršokau  2.20, vadinasi sekančiam kartui man reikia pastatyti kartelę aukščiau. Tai neteisinga asociacija. Nėra jokių kartelių ir ko nors panašaus į tai. Nėra nieko, nes jausminis suvokimas ir yra tik jausminis suvokimas be nieko daugiau, be jokių vaizdinių ir emocijų. Arba jis pas jus yra, arba jo dar nėra, čia nėra nei rėmų, nei kokių nors aukščio ar lygio kartelių. Plėstis ir gilintis žinoma galima iki begalybės, bet kokio tai užsibrėžto aukščio kartelė yra neįmanoma. Mes melsimės, ar meditacijoje būsime sėdėdami, stovint ar gulint, skirtumo nėra. Pavyzdžiui, žmogui maišo kokios tai mintys, nuo minčių sakysime kaip tais apsigynė, prasidėjo haliucinacijos, kokie tai vaizdeliai galvoje atsirasti. Tai pagal jį  ir yra pasiekto dvasinio aukščio kartelė, lygis? 

Tačiau, jei pradžioje jam maišė mintys, tai vėliau maišo haliucinacijos. Ir tai visai nereiškia, jog sekantį kartą reikia pradėti medituoti būtent nuo haliucinacijų. Gal vis tik yra geriau išeiti iš materialumo ir įsigilinti į jausminį suvokimą toje vietoje?

Skirtumas tarp maldos ir meditacijos nėra nedidelis. Malda veda prie to paties jausmų prabudinimo. Tai bus tik ilgiau, asociatyviau nei meditacija ar dvasinė praktika. O meditacija turi jau tiesiogiai sukelti tokius dvasinius jausmus. Tame ir yra tikros meditacijos prasmė, gal daugia dvasinės praktikos.

 Nes iš tikro, pačios meditacijos buvo žmonių stipriai iškreiptos. Šiandiena didžioji dalis jų daugiausiai padeda proto, sąmonės,  ar ko tik nori vystymui, bet visai ne dvasingumo. Dauguma meditacijų veikia atvirkščiai nei turi būti, sustiprina žmogų kaip asmenybę trimačiame pasaulyje, priverčiant vystyti savo sąmonę, tapti plačiais ir laisvais savo sąmone, bet ne jausmais. Toks atrodytų nedidelis ir nežymus pakeitimas, daugelį žmonių  nuvedė į šalį, skiriant tam aibes laiko. Taip sakant, skyrė savo laiką “katino paieškai ten, kur jo niekada ir nebuvo”.

Na o tikros dvasinė praktika atveria žmogui kelią į tikrus dvasinius veiksmus. Kodėl? Todėl, kada nėra jokių tarpininkų, kada nėra kokių tai asociacinių vaizdinių, nėra emocinės žmogaus sudedamosios, tai lieka tik švarus dvasinis darbas.

Kad būtų suprantamiau toks pavyzdys. Štai sėdime sakysime vienas kambarys, toliau matosi dar du esantys kambariai ir išėjimo durys. Dabar įsivaizduokime, kad mes čia šiame kambaryje sėdime ir tik svajojame, jog štai mes tuojau pat atsikelsime ir praeisime pradžioje vieną kambarį, po to antrą ir trečia, pabandysime atidaryti išėjimo duris. Bet ar nebūtų mums geriau vietoj tokių mastymų iš tikro atsikelti ir eiti prie išėjimo?

Štai jums ir visas skirtumas tarp tikros dvasinės praktikos ir meditacijos, ar maldos, mantros ir tt. Viskas yra paprasta, imi ir paprasčiausiai darai tai, daug negalvojus ir nesvarstant. Žinoma maldos ir meditacijos taip pat yra pagalbiniai instrumentai tam, kad bent jau suvaldyti savo smegenis nors trumpam. Kad išmokti mažiau prarasti dėmesio į nereikšmingus dalykus. Tačiau, visa tai vėl gi yra darbas su savimi tų instrumentų pagalba ir niekur mes nuo to nedingsime, niekur nepabėgsime, jei siekiame tikro dvasingumo, ne tik turiningo laisvalaikio praleidimo.

Nėra jokios stebuklingos maldos ar meditacijos ir tokio būti negali. Taip, pradžioje viskas ką darai dvasingumo linkme yra daroma smegenų pagalba. Per dvasines meditacijas ir maldas bent bandai įdėti į ką nors kontroliuojamą dėmesį, bent jau į kokį nors veiksmą materialiame pasaulyje. Tai yra kaip pirmieji žingsniai dvasingumo kelyje. Na o po to, kai to išmoksti žinoma, seka žymiai rimtesni ir gilesni dvasiniai žingsniai.

Kas vis tik gali žmogui padėti atlikti tą vidinį savo pasirinkimą į dvasingumą?

 Įsivaizduokite, jog leidžia pasirinkti vieną ledą iš dviejų esamų. Tačiau, vienas iš jų guli supakuotas dėžutėje, o kitas atvirame vafliniame puodelyje, matomas iš visų pusių. Kurį pasirinks žmogus? Greičiausiai tą, kuris yra matomas ir apčiuopiamas puodelyje. Nes nežinote kas iš tikro yra ten, dėžutėje, gal skanesnis, o gal prastesnis , ar visai tuščia. Ten gali būti kas tik nori.

Taip ir su mūsų dvasingumu, sunku pasirinkti tai, ko nejauti ir nesupranti. Tame ir yra visa problema. Todėl viskas ir prasideda būtent nuo jausmų, nuo to bent jau mažiausio jausmo, jei tu nors šiek tiek, nors sekundę tampi laisvesniu. O visa tai prasideda nuo elementaraus ir paprasto, bet tuo pačiu ir giluminio klausimo prie veidrodžio: “Kas esi Tu?” Ar tu Žmogus, ar tik laikinai egzistuojantis kirminas, kuris tik graužia ir teršia viską aplink?

 

Taikos ir ramybės Sielai

 

 

 

 

 

 

 

Peržiūrų: 2402 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 3.5/2
Viso komentarų: 1
0  
1 PlejadieteLina   (14.10.2015 14:05) [medžiaga]
Labukas, visiems!

...Kaip ilgai as nebuvau cia... Pasiilgau Jusu visu. Ne, nepamirsau, niekada nepamirsiu sio tinklapio, nes nuo cia - prasidejo mano Tikrasis Kelias!

O dabar? Dabar jau retai cia beuzeinu, mane isviliojo platesni Keliai, Siela isplauke i didziuosius Vandenis.

Kaip visiems Jum sekas? Man viskas gerai, esu lb uzimtas zmogutis, priimineju zmones, filmavausi reklaminiam klipe, toliau gilinu savo zinias. Neatsiginu gerbeju, gatveje mane atpazista, praso autografu.

Einu skaittyti mane dominancius, Virgio ikeltus straipsnius.

BRANGIEJI, VISIEMS JUMS SIUNCIU MEILE. TEGUL DIEVAS JUS VISUS GLEBIA SAVO RANKA!

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Spalis 2015  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031
Užrašų arhyvas
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0