Kas svarbiausia...
Ne kaip ir kur eini svarbu,
O kiek savam kelį kitiems padėjai.
Kiek atlikai žmonėms gerų darbų,
Ar nuoširdžiai tu to norėjai?
Kiek turim žemėje žmonių,
Tiek turim ir kelių,
Bet įvairovėj sektų, religijų, tėkmių,
Mažai kas žengia dvasios takeliu.
Takelis tikras dvasingumo – vienas.
Nors paslėptas jis sąmonės migla,
Rast gali tai keliautojas kiekvienas,
Jei dominuos ramybė ir minčių darna.
Tam reikia pasikliauk jausmu giliu,
Ką intuicija dažnai vadina.
Jausmų pasauly nėr tabu
Ir spynos visos ten atsirakina.
Gyvent protu ir be jausmų?
Tik nežmogiai ir demonai tegali.
O kuo sistemai reiks daugiau tokių tarnų,
Tuo žmoniškumą stums sparčiau į šalį.
Bet renkas visad pats žmogus.
Priverst būt demonu jo nieks negali.
Spęst tau – ar dvasios tu Žmogus,
Ar velnio vykdai valią?
Kur dėmesys – ten ir žmogaus jėga,
Tai Dievo suteikta galia.
Gali tu kurt, ar griaut su ja.
Kas dominuos galvoj – to vykdoma valia.
Šiandien net fizikai suprato,
Kad pamatyt Šaltinį, tarp veidrodžių kreivų,
Reik prasimušt iš velniško septonų rato,
Nors daugeliui tai net neįdomu.
Jie ir toliau gyvais lavonais nori būt,
Gyvena mirtimi, tam sparčiai ruošias.
Atrodo siektų vieno – kuo greičiau supūt.
Iš anksto mirčiai karstą, rūbus ruošias.
Ne “realybę karčią reikia čia patirt”,
Ne tam duota mums Sieloje Šviesa.
Ir dėmesį ne laikinam reikėtų savo skirt,
O tam, kas Laimė, Meilė ir Šviesa.
Tapt Angelu, į Amžinybę iškeliaut,
Tokia visų čia egzistavimo esmė.
Pradėkime visi tarpusavį bendraut.
Tokia mūs dvasios pergalės prasmė.
Išgelbėk Sielą – Tai svarbiausia,
Šiais ciklų Sankirtos laikais.
Dabar tam laikas tinkamiausias,
Kad Dievo vertais tapt vaikais...
Taikos ir ramybės | 
