Pagal egzistencinių potyrių teoriją, žmogaus smegenys labai panašios į kompiuterį. Jos pačios išrenka, dažniausiai nesąmoningai ir mechaniškai, tokią „sąmonės kokybę", kuri bus pasirengusi patirti, ir realybės tunelį, kuris reikalingas ateinantiems signalams iš išorinio pasaulio valdyti. Kada tik protas pradeda suvokti, kad jis pats save programuoja, jo kūrybiniai sugebėjimai tampa neišpasakyti. John Cunningham Lilly tokią būseną vadina metaprogramavimu. Ir apsktitai J.C. Lilly patirtis mėginant suvokti sąmonės vaidmenį ir galias, neįkainojama.

Metaprogramavimo būsenoje galvos smegenys kryptingai plečia sąmoningai priimamų signalų skaičių. Įprastai žmogus į viską žiūri paviršutiniškai, po to žiūri dar ir dar kartą. Neįdomūs objektai ir nuobodžios situacijos transformuojasi, nes jie „pasirodė" neįdomūs, kada protas juos apdorojo pagal senas mechaniškas programas. Sinerginė stebėtojo ir stebimojo vienybė atsiranda, kai protas su visišku aiškumu ir tikslumu priima iš aplinkos signalus. Patįrimo procesas pavirsta į mokymosi procesą, kurį būtų galima palyginti su studento mokymusi prieš egzaminų sesija. Tokia visiškai įjungtos į potyrius sąmonės būsena, kurią mistikai vadina prabudimu, protui, užprogramuotam stebėti nuosavą būseną, atrodo visai natūrali. Kadangi egzistenciniame empyriniame pasaulyje nuolat turime pasirinkti, mes visą laiką sąmoningai mokomės, tačiau nejaučiame nei streso, nei nerimo.
Panašu, kad mūsų protas geriausiai dirba ekstremaliose situacijose. Kareiviai, kuriuos apdovanoja už narsą, dažnai kalba, kad absoliučiai neprisimena, ką jie darė mūšio metu, nes viskas vyko labai greitai. Tačiau manau, jog kiekvienas iš mūsų prisimintų ne tokių baisių prisiminimų, kuriuose smegenys pradeda funkcionuoti ypač sparčiai ir efektyviai.
Visai tikėtina, kad mūsų įprasti pojūčiai gali išeiti į „realią" visatą, atsijungdami nuo to, kur esame, ką darome ir kas vyksta aplink mus. Eksperimentinėse situacijose šitas atsipalaidavimas, užsihipnotizavimas neleistinas dalykas: mes turime aiškiai suvokti kiekvieną menkiausią priimamojo egzistencinio pasaulio detalę.
Kai kurie žmonės, pavyzdžiui, lenktynininkai ir alpinistai, tiesiog trokšta ekstremalių situacijų, kuomet gyvybei gresia mirtinas pavojus, vien tam, kad dar ir dar kartą pasimėgautų ypač gera smegenų veikla ir aukšto įsijungimo į tik tą tikrovę būsena. Metaprogramavimo įprotis, pakeisiantis seną įprotį klaidžioti po „realias" visatas, sukelia tokį palaimos pojūtį vis dažniau, ir žmogui pradeda rodytis, kad anksčiau jis naudodavo savo smegenis ne pagal paskirtį.
Kad ir toks pavyzdys: du žmonės atsiduria toje pačioje egzistencinėje situacijoje, tačiau išgyvena tą situaciją dviejuose skirtinguose tikrovės tuneliuose. Jeigu tie žmonės – modeliniai monoteistai arba fundamentalistai, tai kiekvienas iš jų savo potyrį vadins „objektyviu" ir pasirinks pasyvią reagavimo į situaciją taktiką. Vėliau tie du žmonės pradės aršiai ginčytis ir „suskils" į dvi partijas arba dvi bažnyčias. Jie niekaip nesutars, kieno gi iš tiesų „tikrovės tunelis" realesnis. Galų gale abu jie ims vienas kitam kerštauti už padarytą grubią klaidą.
Bet jeigu abu šie piliečiai bus sąmoningi ir suvoks savo „tunelio" reliatyvumą, tai, nepaisant didelių ideologinių skirtumų, jie stengsis vienas kitą suprasti. Tie žmonės puikiai suvoks, kad jų „tikrovės tunelis" – tai tik kūrybos vaisius, ir galės be jokių įtarimų ir kaltinimų vienas su kitu bendrauti. Tai yra aukščiausias pilotažas. Įsivaizduokime, kiek daug problemų išnyktų, jei visa tai suvoktume.
Panašu, kad, apdovanodamas mus smegenimis, Dievas pamiršo palikti „eksploatacijos taisykles", kaip teisingai jomis naudotis. Todėl žmonijos istorija tapo mokymosi iš klaidų poligonu. Žmonių užduotis – atrasti tas „eksplotacijos taisykles", ir už tai reikia brangiai sumokėti.
Įsisąmonindami tai, kad smegenų eksploatacija reikalauja didelės atsakomybės ir budrumo, gauname ne tik technologines, bet ir estetines bei moralines pamokas. Mes tuomet suprantame, kad empirinis, patirties pasaulis yra holografiškas bei vientisas ir kad tikrovės pasireiškimo formų skaidymas į kaleidoskopiškus, tarpusavyje nesusijusius fragmentus, kaip mokslas, kultūra, etika, religija, yra paprasčiausias dvasinio nebrandumo požymis. Ir toks požiūris suteikia daugiau kančių nei naudos. Negi tai sunku suvokti?