Prabėgo 2012 metai, kurių taip nekantriai laukė daugumas, tikėdamiesi kas pasaulio pabaigų, kas nušvitimo ar pakylėjimo stebuklų. Bet nieko tokio neįvyko, nei prognozuotų trijų tamsos dienų, nei kitokių spec-efektų. Žmonija neišsiskirstė į tuos kas lieka trečiame išmatavime, kas pereina į ketvirtą ir penktą. Nors tokie išmatavimai Žemėje seniai egzistuoja ir juose gyvenama.

Neįvyko labai daug pranašauto: niekas neįgijo ypatingų galimybių, nepradėjo matyti kitų žmonių minčių ir tt.

O kas gi įvyko? Įvyko pokyčiai galaktiniame lygmenyje.

Tai įvyko žymiai švelniau nei prieš 26 000 metų ir tai dar vyks ilgai, taip pat kaip ir galaktinis poslinkis. Tai neša į Žemę energijas, kurios bus palankios pozityviems pokyčiams planetoje. Tie kas turi ekstrasensorinių sugebėjimų pajautė ir pamatė, kad pasikeitė erdvė. Tapo žymiai lengviau.

Kai ką pamatė ir astrologai.

December 1, 2012

Linija einanti iš dešinės į viršų kairėn – mūsų saulės sistemos plokštuma.

Linija einanti iš kairės į viršų dešinėn – galaktikos Paukščių takas ekliptikos plokštuma. 

December 21, 2012

Tą dieną mūsų saulė išsilygina taip, tik kartą kas 25 920 metų.

Visi pasikeitimai vyks palaipsniui ir pakankamai ilgai, aš tai jau kartoju ne kartą. Tiems, kas tikėjosi staigių pokyčių, teks nusivilti. O tokių buvo ir šio puslapio lankytojų tarpe.

Taip pat jau ne kartą sakiau, kad nereikia tikėti viskam, kas rašoma čenelinguose ir kad terminą pakylėjimas, galima interpretuoti, kaip sąmonės išplėtimą.

Tokią informaciją turėjo ir apie tai kalbėjo tie, kas tikrai turi ryšį su savo Aukščiausiuoju Aš. Iš tiesų, buvo keista stebėti pakankamai blaiviai mastančius žmones, tikinčius „pasaka apie pakylėjimą".

Pasakysime atvirai, pakylėjimo troško Ego. Juk tuo atveju nereikėję būtų keisti savęs (kaip praeities pakylėtiems meistrams), o reikėjo tik sėdėti ir laukti „dangaus palaimos", čenelingus valgant pusryčiams, pietums ir vakarienei. O taip pat skaitant džiaugsmingas prognozes, kai skirtingo išsivystymo lygio žmonėms, vienu ir tuo pačiu metu turi įvykti vienodi dalykai. 

Žinoma, kai tau pastoviai sakoma apie tavo „dieviškumą ir prašviesėjimą", tikinama kad pas tave viskas jau yra. Tau nereikia nieko daryti, tu jau pilnai išgydytas ir išsivalęs, tokiems tada labai lengva tuo patikėti.  O kas gali stipriau sustabdyti žmogų jo vystymesi? Štai toks tikėjimas į savo prašviesėjimą ir išskirtinumą, išsiaukštinimą, priskiriant sau gelbėtojų roles ir didelę svarbą. Bet dvasiniame pasaulyje nėra chaliavos, kaip jau ne kartą sakiau. Ir negalima patobulėti, jai keletą metų nieko nedarai savo vystymuisi, apart čenų skaitymo ir skraidymo meditacijose-aktyvacijose.

Dabar greičiausiai tokie žmonės yra labai nusivylę, kad jų „nepasiėmė į pakylėjimą". Greičiausiai jie ir toliau lauks pranašaujamų datų ateityje, ką kai kurie jau spėjo ir paskelbti šiame puslapyje.  Žinoma, tai jų pasirinkimas.

Yra ir kitokių, kurie netikėjo į pakylėjimą, bet tikėjo tuo, kad gruodžio dvidešimt pirmą dieną įvyks „kažkas gero". Staigiai kažkas pasikeis į gerą, kažkas padės žmonėms iš kosmoso ir tt. Tai irgi iliuzija. Nieko negali įvykti iš kart. Pasikeitimai nebus greitais.  Jie vyks palaipsniui ir supančiame pasaulyje atsispindės negreitai. Jie ir negali būti greiti. Naivu galvoti, kad per kelias dienas, savaites ar netgi mėnesius gali globaliai pasikeisti žmonijos sąmonė. Permainos sociume vyks, bet tam reikia laiko.

Todėl, laukti stebuklų, kad kažkas iš išorės atneš „stebuklingą tabletę" , laukti kad kažkas vietoje tavęs pakeis tavo gyvenimą, neproduktyvu.

Tam, kad kurti savo realybę, tam kad padaryti savo gyvenimą labiau sąmoningą, džiaugsmingesnį, pripildytu meilės, harmoningais santykiais, kūryba, tam kad pačiam tapti geresniu, išmintingesniu, nereikia laukti išorinių įvykių. Reikia paprasčiausiai dirbti su savimi. Žinoma, tai ne taip įdomu, kaip skaitant saldžius čenus, kadangi darbas yra darbas, bet be šito gyvenimas nesikeičia ir pabėgti nuo neharmoningos realybės į meditacijas,  tampa vis sudėtingiau ir sudėtingiau.

Žmonės serga liga, vadinama baime. Jos simptomai yra visos emocijos, kurios verčia žmones kentėti: pyktis, neapykanta, liūdesys, pavydas, išdavystė. Kai baimė pasidaro per didelė, protas ima klupti, ir mes tai vadiname proto liga, Nesveikas elgesys prasideda, kai protas toks išsigandęs ir žaizdos tokios skausmingos, kad atrodo geriau nutraukti ryšį su išoriniu pasauliu.

Jei savo proto būklę laikome liga, randame ir vaistą. Nėra reikalo ilgiau kentėti. Pirmiausia mums reikia tiesos, kuri atvertų žaizdas, išvalytų nuodus ir jas užgydytų. Kaip tą padaryti?

Turime atleisti tiems, kurie, mūsų nuomone, mus nuskriaudė. Ne todėl, kad jie nusipelnė atleidimo, o todėl, kad mes save labai mylime ir nenorime toliau mokėti už neteisybę.

Atleidimas yra vienintelis kelias pasveikti. Mes galime atleisti, nes jaučiame sau gailestį. Galime pamiršti savo pasipiktinimą ir paskelbti: „Gana! Daugiau nebūsiu didysis Teisėjas, kuris eina prieš mane. Daugiau savęs nebausiu ir neplūsiu. Daugiau nebūsiu Auka".

Pirmiausia turime atleisti savo tėvams, broliams, seserims, draugams ir Dievui. Kai atleidžiate Dievui, galiausiai galite atleisti sau. Atleidę sau, daugiau savęs neatmetate. Pradedate save pripažinti ir mylėti. Ta meilė taps tokia stipri, kad galiausiai pripažinsite save tokį, koks esate. Tai laisvo žmogaus pradžia. Čia svarbiausia — atleidimas.

Jūs suprasite, kad kažkam atleidote, kai, jį regėdamas ar girdėdamas jo vardą, daugiau nejausite emocinės įtampos. Kai neskaudės kieno nors paliesta ankstesnė žaizda, žinosite, kad iš tikrųjų atleidote.

Tiesa yra kaip skalpelis.  Ji skaudi, nes atveria visas melu padengtas žaizdas, kad galėtume pasveikti. Kai nelieka žaizdų ar nuodų, mums daugiau nereikia meluoti. Nereikalinga ir neigimo sistema, nes sveiką protą, kaip ir sveiką odą, galima liesti nesukeliant skausmo. Protui malonu būti liečiamam, kai jis švarus.

Ar pastebėjote, kad melas, apgaulės ir viskas, kas buvo slepiama, iškyla paviršiun žymiai greičiau, nei anksčiau? 

Todėl kartais atrodo, kad blogio daugėja, nes apšviečiama viskas, kas anksčiau tūnojo tamsoje. Tačiau dabar ne blogio daugiau, o daugiau Šviesos…

Kartu ir Tiesos, Visatos principų, gyvenimo esmės supratimas vyksta greičiau, nei anksčiau.

Kad galėtume gyventi Šviesoje, mes turime pakeisti savo mąstymo, savo gyvenimo būdą, turime pašalinti visus įsitikinimus, kurie veda į negatyvumą.

Su kiekviena diena mes gauname vis daugiau Šviesos, todėl visi turime išsivalyti savo "sandėliukus”.

Niekas negali likti nuošalyje, kai apšviečiami tamsiausi sąmonės užkampiai, nes aiškiai pamato tai, ką kaupė metų metais…

Kiekvienas turi priimti svarbų sprendimą: imtis tvarkymo ar gyventi purve. Kai išsivalysime, poreikis gyventi švariai ateis savaime.

Tik nebijokime to, ką pamatėme – tik Šviesos dėka mes galime pamatyti viską, ko turime atsikratyti. Tik Šviesoje pamatome Tiesą.

Tiesa – progreso ir vienybės kelias, tai raktas į visų problemų sprendimą. Tiesa – tai realybė be vertinimų ir išsisukinėjimų. Veidmainystės ir melo nebuvimas išlaisvina žmogų ir apdovanoja didžiule kūrybine energija. Teisingos mintys ir poelgiai turi tapti savaime suprantama kasdienybe, o ne deklaruojama gyvenimo dekoracija.

Jei žmogus gyvena Tiesoje, sako tiesą, jis tampa vieningas su Kūrinija. Jo ištarti žodžiai tampa veiksmingi, o darbai harmoningi ir neša gėrį visiems – tai progreso kelias. Gyvenimas Tiesoje – visų šviesių žmonių ir šventųjų tvirtybės ir dvasinės stiprybės šaltinis.

Kiekvienas mūsų turime išreikšti savo skirtumus – tai mūsų privalumai ir būdas aukščiausiai saviraiškai. Neeikvokime jėgų, bandydami tapti panašiais į kitus. Kiekvienas iš mūsų yra unikalus, o tai reiškia – vertingas – supraskime tai. Visi mes esame brandūs tūkstantmečių evoliucijos vaisiai, kiekviename iš mūsų yra tūkstantmečių išmintis – nepamirškime to.

Ėjimas savo keliu nereiškia, kad viskas klostysis kaip sviestu patepta. Turbūt netgi priešingai - saugiajame kelyje, kuriuo eina dauguma,  kelionė kaip tik lengvesnė ir paprastesnė. O čia iššūkių ir sunkumų kaip tik daugiau. Tiesa, pradžioje tarsi gavus kokį palaiminimą iš aukščiau, dažnai lydi debiutanto sėkmė - atsiranda teisingi žmonės, sėkmingai sukrenta aplinkybės, bet po įkvepiančios sėkmės seka iššūkiai ir skausmingomis galinčios būti pamokos. Tačiau laimėtojas yra ne tas, kuris eina neparkrisdamas, o tas, kuris kiekvieną kartą parkritęs geba atsistoti. Nuo nesėkmių niekas nėra apsaugotas, o tie žmonės, kurie daugiau visko daro, natūraliai patiria ne tik daugiau pergalių, bet ir daugiau pralaimėjimų. Nepralaimi tik tie, kurie nieko nedaro.

Mes gyvename nuostabiais permainų laikais, kai vienu metu būsime didžiausios, kokią tik galima įsivaizduoti, sąmonės transformacijos liudininkais ir dalyviais!

Pabuskime, drąsiai pažvelkime į skaisčiai nušviestą realybę. Būkime sąmoningi šių didingų permainų dalyviai!

Reikia nepasitikėti vien tik išoriniais šaltiniais, o klausytis ir savos vidinės išminties, gyventi partnerystėje sus savo Aukščiausiuoju Aš.

Tarpusavio ryšio, vieningumo suvokimas – tai aukštas sąmoningumas. Žmogus negali būti atskirtas nuo kitų žmonių ir nuo savo elgesio pasekmių. Anksčiau ar vėliau melas išryškėja – tai taip pat dėsnis.

Suformuokime savo gyvenimą patys, pakeisti save taip, kad išorinis pasaulis aplink mus irgi pasikeistų, kad jis harmonizuotūsi, prisiderintų prie mūsų vidinio pasaulio.

Tai jau menas, kurio reikia mokytis, tai darbas, dvasinė kūryba, tai kūryba kartu su savo Aukščiausiuoju Aš. To reikia siekti ir gyvenimas, nepriklausomai nuo visų pranašaujamų datų, taps nuostabiu šedevru, kurdami kurį mes patį Dangų atnešime į Žemę.

Evoliucijos energija – tai pokyčių energija, panaikinanti viską, kas nereikalinga ir nešanti nauja ir vertinga. Baigiasi tironijos epocha su karais, išnaudojimu ir manipuliacijomis, todėl reikia džiaugtis, o ne bijoti! Evoliucijos viršūnė – kiekvienam žmogui suvokti savo dvasios galią ir kūrybinį potencialą. Iš to gims vienybė ir nauja visuomenė – lygiaverčių individų kūrybinė sąjunga.