Šalia Pažyžiaus atliktuose bandymuose mokslininkai nustatė, kad ne
nelokalinis fizinių objektų būties principas galioja ne tik
elementariosioms dalelėms bet ir makropasaulio kūnams. Kitaip tariant, tas pat daiktas gali būti keliose vietose tuo pačiu metu.
Paprasčiau kalbant, viena vienintelė elementari dalelė tam tikra prasme visuomet žino ką veikia visos kitos O jų visatoje gali būti
nesuskaičiuojama daugybė. Šitas paradoksas prieštarauja klasikiniam
Alberto Einšteino postulatui, nes šiuo atveju informacijos greičiai
viršija šviesos greičius ir griauna mums įprastus laiko barjerus.
Tačiau prancūzų mokslininkų eksperimentai, atlikti prieš 25 metus bei
matematinė jų analizė byloja apie tai, kad jokios kritikos iš
fundamentaliojo mokslo pusės čia negali būti. Tačiau perlipti per
šviesos barjerą, mokslininkams tuomet trukdė jų pačių puoselėjama
pasenusi vadinamoji mechanistinė Niutono-kartezinė paradigma ir
mechanistinis požiūris į gamtą.
Kas yra holograma ?
Londono universiteto atstovas David Bohm mano, kad remiantis Aspecto
atradimu, reali arba objektyvi tikrovė neegzistuoja ir, nepaisant savo
kietumo ir nepaisant savo, iš pirmo žvilgsnio, objektyviai veikiančių
priežastinių dėsnių, visata, kaip mes ją įpratę įsivaizduoti, iš esmės
yra fikcija, gigantiška, puošni holograma, kitaip tariant, labai
efektingas lazerių šou. Ir tokia mokslininkų nuomonė yra labai artima
Rytų filosofijai bei tenykštėms mistinėms tradicijoms.
Tam, kad aiškiau suprasti ką norėjo pasakyti D. Bohmas, reiktų plačiau
pasinagrinėti, kas gi yra holograma. Holograma – tai trimatė lazerinė
fotografija.
Tam, kad padaryti lazerinę-holografine fotografija, daiktas turi būti
apšviestas lazerio spinduliu ir atspindėti interferencinį vaizdą, kuris
gali būti užrašomas į skaitmeninę ar magnetinę laikmeną. Tokio vaizdo
fotografija atrodo kaip beprasmė tamsių ir šviesių linijų seka. Tačiau
kai šią nuotrauką apšviečiame kitu lazeriu, atsiranda trimatis vaizdas.
Trimatis vaizdas – išskirtinė holografinių fotografijų savybė. Bet,
jeigu mes tą hologramą perkirpsime per pusę, gausime ne dvi to paties
atvaizdo dalis, o du tuos pačius atvaizdus, tik mažesniu masteliu. Taip
mes, pasak D. Bohmo, galime "pjaustyti” hologramą į nesuskaičiuojamą
kiekį dalių, iki elektrono dydžio dalių. Ir kiekviena dalis turės tai
ką turi visuma.
Holografinis visatos principas, kuris sako kad visata gali tilpti
garstyčios grūde, yra artimas ir krikščioniškai tradicijai bei leidžia
mums iš principo naujai pažvengti į klausimą, kodėl mūsų mąstymas
apribotas ir iš kur atsiranda poreikis įvesti tvarką iš chaoso bei
remtis deterministinėmis nuostatomis.
Beveik visą savo egzistavimo laiką vakarų mokslas, vystėsi vedinas
idėjos, kad pats geriausias būdas ištirti ką nors, tai tą ką nors
suskaidyti į atskiras dalis. Ir vieną dalį išnagrinėjus, reikia
nagrinėti kitą ir taip iki tol, kol susidarys bendras vaizdas-dėlionė.
Čia kaip toj pasakoj – reikia sulaužyti šluotą po vieną šaką.
Holografinis principas visa tai neigia. Jeigu mes atskirsime
holografinį vaizdą per pusę, jis, kaip sako D. Bohmas, taps dviem
tokiais pat vaizdais. Tačiau savaime, kiekvienas vaizdas yra savitas ir
kažkuo skiriasi nuo pirminio dėl to, kad veikia, elektromagnetinės,
gravitacinės, psichinės ir daugelis kitokių bangų ir veiksnių, kurios
savo ruožtu kažkiek iškreipia pirminius vaizdus.
Objektyvi tikrovė - iliuzija
Eikime toliau. Šios idėjos įkvėpė D. Bohmą dar kitaip interpretuoti
Aspecto atradimą. Londono fizikas įsitikinęs, kad kvantinės dalelės
nelokaliai sąveikauja, ne todėl, kad jos keičiasi paslaptinga
informacija apie viena kitos būsenas paslaptingu nežinomu mokslui būdu,
o dėl to, kad gali būti, jog visatoje egzistuoja viena vienintelė
dalelė (pavyzdžiui fotonas), kuris yra holografiškai pasidalinęs į
nesuskaičiuojamą daugybę kopijų. Ir jų atskyrimas laike ir euklidinėje
erdvėje tarpusavyje yra ne kas kita, o paprasčiausia iliuzija. Apie tai
ir kalba Rytų mistinės tradicijos. Gali būti, kad kažkuriame labai
giliame tikrovės lygyje nėra atskirų dalelių, o dalelės, tikriausiai,
yra tęsinys kažko fundamentalaus, kažkokio nesuvokiamo protu pirminio
šaltinio.
Kad būtų aiškiau, D. Bohmas siūlo įsivaizduoti tokį dalyką.
Įsivaizduokite Akvariumą, kuriame plaukioja žuvys. Taip pat
įsivaizduokite, kad jūs negalite stebėti akvariumo tiesiogiai, o tik
dviejų atskirų kamerų pagalba. Žiūrėdami į du to paties akvariumo
vaizdus skirtinguose monitoriuose, prijungtuose prie atskitų kamerų,
mes suvokiame, kad plaukioja dvi skirtingos žuvys. Ir kai tik viena
žuvis pasisuka šonu, "antra” žuvis tuoj pat apie tai "sužino” ir
atitinkamai pasisuka. Atrodo, kad tarp dviejų žuvų egzistuoja nelokalus
ryšys.
Kai tik paimame liniuotę ir pamatuojame vienos žuvies ilgį, žuvis
išsigąsta ir sprunka, sinchroniškai elgiasi ir "kita” žuvis. Tačiau
atidžiau panagrinėjus, abu vaizdai – tai tas pat vaizdas, tik iš
skirtingų kampų. Gal žuvies akvariume pavyzdys ne itin tinka kvantinio
pasaulio paradoksams aprašyti, tačiau parodo, kokiu principu gali
veikti nelokalūs ryšiai tarp objektų tikimybinėje kvantinėje aplinkoje,
kurią žmogaus sąmonė paverčia subjektyviu potyriu.
Egzistuoja gilesni tikrovės klodai
Pasak D. Bohmo, greičiau nei šviesa laike ir erdvėje sklindantys ryšiai
tarp dalelių mums byloja apie tai, kad egzistuoja žymiai gilesnis
tikrovės lygis, kuris nuo mūsų paslėptas. Mes matome elektronus,
fotonus atskirtus tik dėl to, kad savo juslėmis apčiuopiame tik labai
nedidelę dalį tikrovės. Kvantinės dalelės, anot jo, nėra atskiros
dalys, bet žymiai gilesnės tikrovės pasireiškimas, kuri yra holografinė
ir nematoma. Visa visata gali būti pati – holograma, didžiulė
holografinė projekcija. Tokia Visata turi dar vieną unikalią savybę .
Jeigu suskaidymas į daleles yra iliuzija, vadinasi kažkuriame labai
giliame lygmenyje visi objektai tarpusavyje yra surišti pirmapradės
priežasties. Angliavandenių atomų elektronai mūsų smegenyse surišti su
elektronais bet kokio kito gyvo padaro ar kosminio kūno, kuris šviečia
danguje Į VIENĄ KŪNĄ.
Viskas sąveikauja su viskuo. Kiekvienas daiktas susijęs su kitais
daiktais. Tačiau žmogaus prigimtis – binarinė, skaidomoji, žmogus
pripratęs viską dalinti, skirstyti, rūšiuoti į pačius įvairiausius ir
mažiausius tikrovės aspektus, sudėlioti viską logikos į lentinėles.
Visi tie skaidymai, pasak D. Bohmo, dirbtiniai, iliuziniai. Iš tiesų
visata yra didžiulis vienų su kitu susijusių procesų voratinklis.
Holografiniame pasaulyje laikas ir erdvė neturi prasmės. Todėl, kad
tokios charakteristikos neturi prasmės globaliniu Visatos mastu, kur
niekas nuo nieko neatskirta. Laikas ir trimatė erdvė, kaip ir žuvies
atvaizdas ekrane, turi būti vertinami tik kaip tam tikros projekcijos.
Remiantis šiuo požiūriu, paslėpta, arba neišreikšta visatos pusė -
kurioje praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja vienu ir tuo pačiu
metu. Mums apie tai kalba ir religijos: Dievas buvo yra ir bus. Jis
amžinas, nes egzistuoja ne laike. Vadinasi, turint savo arsenale tam
tikrus mechanizmus, galima prasibrauti į šios (laiko) programos vidų ir
pamatyti tiek ateitį, tiek ir praeitį, keisti ją iš vidaus ir tuo pačiu
keisti išorę. O tai jau aukštoji magija.
Ką dar gali ši visatos holograma, niekam nežinoma. Galima įsivaizduoti,
kad holograma – tai matrica, kuri duoda pradžią viskam, kas vyksta
pasaulyje Joje yra arba gali būti visos elementariosios dalelės, bet
kuri materijos forma, idėja, mintis. Ten, pasak D. Bohmo, yra virtualus
visatos supermarketas, kuriame yra viskas, ko tik reikia ir nereikia.
Nors Bohmas pripažįsta, kad mes neturime tinkamų būdų sužinoti, kas yra
iš tiesų holograma, jis drąsiai teigia, kad holografinis lygis yra tam
tikras niekad nesibaigiančios evoliucijos laiptelis.
Smegenys veikia irgi holografiniu principu
Nepriklausomai nuo Bohmo įžvalgų, 60-ųjų viduryje neorofiziologas iš
Stendfordo universiteto Karl Pribram, daugelį metų tyrinėjęs smegenų
darbą, taip pat priėjo prie holografinės visatos modelio. Tirdamas
centrinės nervų sistemos (smegenų) veiklą, jam kilo idėja, kad žmogaus
smegenys veikia taip pat holografiniu (kaip vėliau paaiškėjo
holografinių asociacijų) principu.
K. Pribramas aiškinosi, kaip gyvūnų smegenyse išlieka informacija.
Daugybė XX a. viduryje atliktų eksperimentų parodė, kad konkreti
atmintis nėra lokali, t.y. priešingai, nei teigia šiuo klausimu
oficiali mokslinė dogma. Kitaip sakant, informacija smegenyse bazuojasi
ne kažkurioje vienoje vietoje, o visur tuo pat metu. Pribramas taip pat
rėmėsi dar 20-aisiais metais Kalro Lashley atliktais tyrimais, kuris
taip pat buvo iškėlęs hipotezę, kad nepriklausomai nuo to, kokią
žiurkės smegenų dalį neišpjautum, sąlyginiai refleksai neišnykdavo.
Niekas negalėjo tuomet pasakyti, kodėl taip yra ir kodėl informacija
gyvo padaro neuronų tinkle yra pasklidusi vienu metu visame tinkle. Ir
kodėl vienas neuronas žino tai ką žino visos smegenys ?
Vėliau, 60-aisiais K. Pribramas pradėjo domėtis hologramomis ir
suprato, kad rado paaiškinimą kaip veikia žmogaus neurofiziologija. Jis
įsitikinęs, kad iš tiesų atmintis talpinasi ne neuronuose ir ne grupėse
neuronų, kaip teigia oficiali mokslinė paradigma, o nervinių impulsų
serijose-sekose, cirkuliuojančiuose per visas smegenis, taip pat kaip
ir dalelė hologramos, kuri yra tik nedidelis vaizdelis didelio vaizdo.
Kitaip tariant, K. Pribramas įsitikinęs, kad smegenys ir yra holograma.
Šio mokslininko teorija taip pat gali paaiškinti, kaip tokiame mažame
organe, kaip žmogaus smegenys, gali tilpti tiek daug informacijos.
Mokslininkai mano, kad žmogaus smegenys galį saugoti 10 milijonų bitų
informacijos.
Holograma – informacijos biblioteka
Britų mokslininkai taip pat aptiko, kad holograma pasižymi dar viena
unikalia savybe – dideliu informacijos tankiu. Tik pakeičiant lazerio
spindulio kampą, kuriuo apšviečiama juostelė, galima užrašyti dar tiek
pat informacijos papildomai. Vienas kubinis centimetras tokios
juostelės gali talpinti 10 milijardų bitų informacijos.
Mūsų gebėjimas greitai savo smegenyse rasti reikiamą informaciją tampa
labiau suprantamas, jei vertinsime smegenis kaip hologramą. Jeigu kas
pasakytų žodį zebras, mūsų atmintyje iš karto atsirastų panašumo
principu paremtos asociacijos su dryžuotu arkliu, kuris gyvena
Afrikoje. Kiekviena maža dalelytė informacijos tuo pat metu
koreliuojasi su bet kuriuo kitu, asociatyviai panašiu reiškiniu ar
daiktu. Kadangi bet kuri hologramos dalis surišta su bet kuriuo kita,
gali būti, kad smegenys yra ne kas kita, o kvantiškai koreliuojančių
dalelių sistema, kuri veikia S. Bello nelygybės principu.
Atmintis viena – ne vienintelė neurofiziologinė paslaptis, kurią
mokslininkai mėgina paaiškinti holografiniu principu. Kita, ne mažiau
svarbi paslaptis – kokiu būdu smegenys sugeba apdoroti milžinišką
įvairaus dažinio vibracijų laviną. Vibracijų ir bangų, kurias jos gauna
per mūsų jutiminius organus. Pagal kinų mediciną žmogus turi 16
jutiminių organų.
Įvairiausių dažinių kodavimas ir dekodavimas gali būti taip pat
atliekamas hologramų principu. Lygiai taip pat kaip holograma tarnauja
tam tikra linze, perduodamuoju įrenginiu, gebančiu perdirbti beprasmį
virpesių rinkinį į surištą diskretišką ir aiškų vaizdą, taip ir
smegenys būdinga būtent tokia savybė, t.y. turi tokią pačią linzę ir
atlieka holografinę analizę, siekdamos perdirbti virpesius, gautus mūsų
16 jutiminių organų pagalba.
Karlas Pribramas rašo, jog daugelis faktų byloja apie tai, kad smegenys
dirba būtent holografiniu principu. Bribramo teorija kuo toliau, tuo
labiau populiarėja įvairių šalių neurofiziologų tarpe ir dabar paplito
į getetiką, neurogenetiką ir kt.
Garsas irgi holograma
Argentinos mokslininkas Hugo Zucarelli nesenai praplėtė šią teoriją,
siekdamas paaiškinti akustinius reiškinius. Susirūpinęs tuo faktu, kad
žmonės gali nustatyti garso šaltinį nepasukdami galvos ir ausų, netgi
jeigu sveika tik viena ausis. Zucarelli priėjo išvados, kad taip vyksta
irgi dėl holografinio principo. Šis mokslininkas netgi yra sukūręs
holografinę garso įrašymo technologiją.
Karlo Pribramo mintis apie tai, kad mūsų smegenys sukuria-surenka kietą
tikrovę, perdirbdamos į mūsų jusles ateinančius signalus buvo
eksperimentiškai patikrintos keliasdešimt kartų tiek Vakarų, tiek
Sovietų Sąjungos laboratorijose.
Atlikti tyrimai parodė, kad visi penki mūsų juslių organai ir dar 11
mums nežinomų, gali priimti žymai didesnio diapazono bangų spektrą,
negu buvo anksčiau manyta. Mokslininkai išsiaiškino, kad mūsų regos
organai gali priimti garso signalus ir, kad netgi mūsų ląstelės gali
priimti labai platų bangų diapazoną. Tokie atradimai suponavo mintį,
jog tai holografiniu principu veikiančių mūsų smegenų darbas, kurios
stengiasi iš begalinio signalų srauto (neišreikštosios dalies,
pasąmonės) atsirinkti tuos, kurie labiausiai reikalingi ir iš jų
sukurti tikrovę.
Vakarų mokslas žingsnis po žingsnio priėjo prie tų pačių idėjų, kurias
šešis tūkstančius metų skleidė įvairios mistinės mokyklos. Jeigu mes
galvojame, kad mes turime fizinį kūną ir judame materialioje tikrovėje,
tai žinokite, kad tai tik dalis tiesos. Mastant kitu požiūriu, mes
panašūs į imtuvus, kurie pasiruošę priimti signalus iš įvairiausių
virpesių jūros chaoso. Ir viskas, ką mes priimame iš tos virpesių jūros
ir paverčiame į fizinę tikrovę yra tik labai maža dalis to, kas iš
tiesų yra aplink mus.
Skeptikų aimanos
Kita dviejų mokslininkų, Vakarų pasaulio atstovų D. Bohmo ir K.
Pribramo idėjų sintezė pavadinta holografine visatos paradigma.
Didžioji dalis pasaulio mokslininkų į ją reaguoja vis dėl to labai
skeptiškai, kitus – ji įkvėpia naujiems ieškojimams.
Bet be viso to skeptikų choro, moksliniuose sluoksniuose galutinis
taškas ties šia nauja paradigma nepadėtas. Visi puikiai žino kaip vyko
mokslinių paradigmų evoliucija nuo antikinio plokščios žemės modelio
iki Niutono-Kartezinės paradigmos. Kiekviena nauja paradigma yra
tikslesnė už anksčiau buvusią. Taigi ir holografinė paradigma turėtų
būti tikslesnė už savo pirmtakes, paaiškinanti ne tik materialaus
diskretiško pasaulio dėsnius, bet integruojanti į save abi puses,
paaiškinamą ir paslaptingą, išreikštąją ir neišreikštąją.
Ne vieneri moksliniai tyrimai atlikti tiriant holografinius procesus,
leidžia naujai pažvelgti į parapsichologiją, paranormalius reiškinius,
stebuklus, netradicinius gydymo būdus. Reikėtų suklusti ne tik
oficialios materialistinės paradigmos šalininkams, net ir
parapsichologams. Klasikinis, korpuskuliarinis-elektromagnetinis
požiūris į parapsichologija baigėsi. Magnetiniai ir elektromagnetiniai
reiškiniai negali paaiškinti psi-reiškinių. Tai vienareikšmiai
paskelbta paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Visatoje, kurioje atskiro individo smegenys (pačiais įvairiausiais
aspektais) yra neatskiriama milžiniškos hologramos dalis, susijusi
daugybinėmis koreliacijomis su visų gyvų būtybių smegenimis
(mikro-sąmonėmis), telepatija atrodo visiškai suprantamas ir natūralus
reiškinys. Ir čia jokia ne anomalija ir jokia ne elektromagnetika,
kurios, neva negali fiksuoti klasikiniai prietaisai.
Tampa visiškai aišku, kaip ta pati infomacija per sąmonės simbolius, be
jokio telefono laido, gali sujungti visiškai skirtingus žmones,
esančius įvairiausiuose planetos ir net galaktikos taškuose į atskirus
kūnus. Ir tai yra normalu. Mistikai tokios darinius vadina dvasiomis,
agregorais arba kolektyvine pasąmone.
Už-asmeninė pasąmonė
Čekų mokslininkas, transpersonalinės psichologijos atstovas Stanislavas
Grofas taip pat savo tyrinėjimuose remiasi holografiniu modeliu. S.
Grofas teigia, kad holografinė paradigma gali pateikti modelius,
galinčius paaiškinti įvairius paslaptingus fenomenus. Jų prigimties
aiškintis net nebūtina, nes jie tampa savaime suprantama, neatsiejama
savasties dalimi.
S. Grofas tyrinėjęs pakitusios sąmonės būsenas, mano, kad holografinis
modelis gali padėti labiau suprasti sapnų, klinikinės mirties,
astralinių kelionių paslaptis. Šešesdešimtųjų pradžioje S. Grofas
lengvų haliuciogenų LZD pagalba gydė žmones nuo sunkių dvasinių
susirgimų.
Savo knygoje "Už smegenų ribų” S. Grofas aprašė vienos moters atvejį,
kai ji transo būsenoje suprato esanti prieš-istorinės reptilijos
patelė. Haliucinacijų metu ji labai detaliai papasakojo tai ką matė,
kaip atrodė priešistoriniai gyviai, miškas. Ji matė driežo patiną su
baltomis dėmėmis ant kaklo labai aiškiai ir su visomis smulkmenomis
nupasakojo, kaip jis atrodo. Tuomet S. Frofas kreipėsi į antropologą,
kuris patvirtino, jog kažkada žemėje gyveno tokios būtybės, kaip ir
pasakojo ta moteris.
Šios moters patirtis nebuvo vienintelė. S. Grofas, nagrinėdamas savo
pacientų patirtį haliucinacijų metu, buvo ne karta nustebintas fakto,
kad žmonės mato pasaulį įvairiais evoliucijos laikotarpiais gyvavusių
žemiškų ir nežemiškų būtybių akimis. S. Grofas atrado, kad tokie
zoologiniai pasakojimai autentiški, patikrinus, jie atrodo labai
tikslūs.
Patekimas į gyvūnų sąmonę – ne vienintelis S. Grofo aptiktas
holografinės sąmonės fenomenas. Kai kurie žmonės susitapatindavo su
kolektyvine nacijos, rasės ar tautos, politinės partijos, giminės,
šachmatų klubo ar baleto trupės kolektyvine pasąmone. Neišsilavinę arba
vos kelias klases baigę žmonės demonstruodavo žinias apie seniau
gyvenusių tautų papročius, tradicijas ir mitologiją, kiti žmonės
nukeliaudavo toli į ateitį, į būsimas reinkarnacijas.
Savo vėlesniuose tyrinėjimuose S. Grofas aptiko, kad tuos pačius
fenomenus jo pacientai patirdavo ir be haliucinogenų pagalbos.
Praplėsti sąmone galima ir kitais būdais, pvz. intensyvaus holotroponio
kvėpavimo metodu. Tokias patirtis S. Grofas pavadino
transpersonalinėmis. Jo dėka šešesdešimtaisiais atsirado nauja mokslo
šaka – tranpersonalinė psichologija, tyrinėjanti išplėstos, pakitusios
sąmonės fenomenus.
Ilgą laiką transpersonalinė psichologija nerado tinkamo daugelio
fenomenų paaiškinimo. Nauja, holografinė paradigma leido užpildyti šitą
tuščią grafą.
Kaip sako pats Grofas, jeigu sąmonė yra dalis didelio labirinto,
jungiančio visų gyvenusių , gyvenančių ar gyvensiančių gyvų būtybių
smegenis, mintis-formas, idėjas, atomus, molekules, organizmus,
agregorus ir kitokias informacines-energetines sąmonės struktūras, tad
nenuostabu, kad gali susiformuoti atskiri tuneliai, jungiantys objektus
net ir labai dideliais „atstumais" tiek laike, tiek erdvėje. Tačiau tai
nebus klasikinis tunelis, kaip mes jį įsivaizduojame esantį prie Kauno.
Tas tunelis, galima sakyti yra vieningas kūnas, jungiantis atskiras
sielas per tam tikrą panašumo požymį.
Sąmonė – ne smegenų funkcija
Holografinis principas naudojamas ne tik psichologijoje ir
neurofiziologijoje, bet ir biologijoje. JAV Virdžinijos koledžo
psichologas Keith Floyd išreiškė hipotezę, kad jeigu priimsime, kad
tikrovė yra tik holografinė iliuzija, tai tada negalima tvirtinti, kad
sąmonė yra smegenų funkcija. Greičiau yra atvirkščiai – sąmonė sukuria
smegenis, kaip jai pačiai reikalingą aparatą veikti trimatėje erdvėje.
Lygiai taip pat kaip ir kūną, fizinę aplinką bei likusią "objektyvią”
tikroivę.
Toks perversmas požiūryje į biologinę žmogaus struktūrą reikalauja
peržiūrėti beveik visą mediciną. Jeigu žmogaus fizinis kūnas yra tik
mūsų sąmonės holografinė projekcija arba vadinamoji „fraktalinė
holografijos išraiška" laike ir erdvėje, išsidėsčiusi pagal priežasties
ir pasekmės principą bei vystymosi kryptį, tampa aišku, kad kiekvienas
iš mūsų yra atsakingas už savo sveikatą. Tokiu atveju oficialioji
medicina reikalinga nebent netikėtais, nelaimingų atsitikimų atvejais.
Žmogus gali pats atgaivinti kūno audinius, jei išmoks kaip tai
padaryti. Taip, tai ne stebuklas, tai tikrai įmanoma. Ir apie tai
plačiau mes kalbėsime kituose šio žurnalo numeriuose.
Medicinos nebereiks
Tai ką mes dabar vadiname medikamentiniu, cheminių ar chirurginiu ligos
gydymo procesu, ateityje gali tapti pasibaisėtina atgyvena. Jeigu
fizinis kūnas yra tik sąmonės holografinė projekcija, tai gydant ligas
jas įveikti galima mintimis arba pakeitus sąmonės būseną, kitaip
tariant, pakoregavus savo paties pirminį modelį-hologramą (holografinę
kopiją) neišreikštojoje visatos dalyje, arba pasąmonėje. Tuomet
ląstelės dauginasi ir atauga šeimininkui joms įsakius. Komandas joms
gali duoti tik vadinamasis kvantinis stebėtojas – sąmoningai ir
dvasiškai gyvenantis žmogus. Kai žmogus tampa stebėtoju, jis gali
viską. Jis pasakys kalnui trauktis ir kalnas pasitrauks, sako Kristus.
Bet tam reikia pažinti save, abi savo puses – išreikštąją ir
neišreikštąją, atlikti savyje vidinės santuokos sakramentą, panaikinant
bet kokius priežastinės logikos provokuojamus prieštaravimus.
Rytų netradicinė medicina tai žinojo jau daugiau nei prieš penkis
tūkstančius metų. Vizualizacijos techniką naudojo šamanai, alchemikai,
ci-gun, reiki, netradicinių gydymų atstovai. Iš tiesų vizualizacija
tokia pat reali, kaip ir pati "realybė”. Be to, kaip aiškinsimės
kituose šio leidinio numeriuose, vizualizuotą daiktą ir "tikrą” daiktą
jungia į vieną kūną tokia pati nelokalinių kvantinių koreliacijų
jungtis, kaip ir tuos du, iš vieno šaltinio atskilusius fotonus, kurie
aprašyti Einšteino-Podolsko-Rozeno fenomene.
Neegzistuoja jokios ribos
Biologas Lyall Watson savo knygoje "Nežinomojo dovanos” aprašo savo
susitikimą su Indonezijos šamane, kuri ritualinio šokio metu sugebėdavo
į tamsą panardinti kelių hektarų miškelį, o po to vėl jį iš kažkur
atgaivino. Watson rašo , kad kol jis ir dar keli draugai stebėjo
šamanės šokį, medžiai kelis kartus tai dingdavo, tai vėl atsirasdavo.
Dabartinis mokslas negali paaiškinti tokių reiškinių. Bet jie tampa
labiau suprantami, jei vadovausimės nauja paradigma, kad mūsų kieta
tikrovė yra holografinė projekcija bei fraktalinė jos išraiška
trimatėje materijoje ir linijiniame laike. Galų gale mes galime savyje
susiformuluoti supratimą kas yra "ten” ir kas yra "čia” žymiai
tiksliau, jeigu mes suprasime, kad visos "lokalios” sąmonės viena su
kita yra susijusios į nesuskaičiuojamą kiekį informacinių, energetinių,
virtualių kūnų, kurie galų gale – yra vienas vienintelis kūnas, kurį
kabalistai vadina Adomu-Kadmonu.
Holografinėje visatoje neegzistuotoja jokios galimybių ribos. Ribas
sukuriame mes patys. Tai, ką mes matome kaip tikrovę – yra tik
materializavęsi per fraktalines išraiškas mūsų lūkesčiai. Mes matom
tokį vaizdą, kokį norim matyti, o ne koks yra iš tiesų. Mums niekas
nepasakė (o gal tyčia nutylėjo), kokio didelio mastelio tas vaizdas iš
tiesų yra. Mūsų smegenyms lengviau susidoroti su mažesniu, nedideliu
tikrovės kiekiu, todėl viso kito mes tiesiog nematome. Arba visa tai
net nesusimąstę atmetame.
Iš tiesų didžioji dalis fundamentinių žinių apie tikrovę yra labai
abejotinos, tuo aspektu, kad jomis remiantis mes pretenduojame į
objektyvios visatos visažinystę. Ir jeigu kas neįsipaišo į tos
visažinystės vaizdą, keliame aliarmą "dangus griūva”. Tuo tarpu
holografinės paradigmos šviesoje, netgi labai atsitiktiniai sutapimai
turi labai didelę prasmę. Sutapimai ir atsitiktinumai ir apskritai
viskas kas vyksta gali būti traktuojama kaip metafora, kuri artima
tikrovei, bet ne tikra tikrovė. Ir ne daugiau.
Holografinio modelio perspektyvos
Jeigu Bohmo ir Pribramo holografinės visatos modelis artimiausiu metu
neprigis mokslo ir pramonės elite, jis virs viena bus viena iš
filosofinių krypčių, kuri labai naudinga parapsichologijoje ir
alternatyviojoje medicinoje.
Kita vertus, niekas iki šiol neįrodė ir nepareiškė svarių argumentų,
kad toks modelis negali egzistuoti. Juo labiau, kad XX a. pabaigoje XXI
a. pradžioje šioje srityje mokslas nieko naujo neatrado, o tik
nuosekliai, metodiškai priėjo prie kosmogoninių idėjų, kuriomis
tūkstantmetiais vadovavosi visų be išimties tautų ir pasaulio kraštų
mistinės ir religinės tradicijos.
Bet kokio gyvo ir negyvo daikto holograma, kurią sukuria žmogaus
smegenys yra kopija "tikro” daikto, esančio laiko ir erdvės kontinuume.
Ir ši kopija turi savyje visą informaciją apie realų daiktą. Mąstantys
gyviai sukuria hologramas vaizdinius smegenyse visais atvejais, tačiau
ne visai tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Net nelokalių kvantinių
koreliacijų atveju, keisdami hologramos informaciją savo galvoje,
galime pakeisti ir informacija tikrajame "objektyviame” objekte.
Holografinis modelis padėjo suprasti, kaip vyksta ekstrasensorinis ryšys nepaisant laiko ir erdvės apribojimų.
Tokiu būdu žmogaus būties prasmę galima apibrėžti tokiu posakiu:
"pažink pats save, pažinsi visus visatos dėsnius, o kai pažinsi
dėsnius, panaudok juos harmonijai ir grožiui".
Pagal Michael Talbot knygą "The Holographic Universe”
