Prieš kalbant apie meilę, palieskime kitą labai svarbią temą. Kas tai yra laisvė?  Ar tai sugebėjimas priimti nuosavus sprendimus? Daryti visa tai ko tik norite? Ar laisvė tai kažkas – ką jaučiame giliai viduje, kada atveriame savo tikrą esybę?

Laisvė – tai išsivadavimas nuo praeities prisirišimų

Laisvė – tai judėjimas per gyvenimo realijas be pastangų, tai menas nepapulti į pastatytus kelyje spąstus. 

Laisvė – tai būti atviru ir priimti nemirtingą Dieviškumo būvimą.

Laisvė – tai būti tyliam, stebint gėrį ir blogį, suvokiant juose esamą tobulumą.

Laisvė – tai būti be baimės ir apribojimų.

Laisvė – tai besąlyginė meilė ir užuojauta viskam.

Laisvė – tai plaukiojimas palaimos upėje.

Laisvė – tai kada mūsų protas laisvas nuo seno turinio.

Laisvė – tai būti čia ir dabar, negalvoti apie pasiekimus.

Laisvė – tai gyvenimo prasmės žinojimas.

Laisvė – tai besąlyginė meilė ir besąlyginė tarnystė.

Laisvė – tai būti tuo, kuo esame iš tikro.

Kas yra meilė?

Meilė yra aukščiau laiko. Meilė yra aukščiau minties. Meilė yra aukščiau iliuzijų. Meilė yra aukščiau aprašymų. Ir svarbiausia, meilė – aukščiau atsiskyrimų, pasiskirstymų. Meilė – amžinybės pradžia. Tai prašviesėjimo pradžia. Meilė – tai būties, be poliškumų būsena.

Meilė užbaigia karmą. Meilė užbaigia dualumą. Tai dvasios ir valios susitikimo vieta, tai širdis. Ji suveda į vieną, moterišką ir vyrišką. Žymiai žemesniuose pasauliuose tai įvyksta seksualinės sąjungos pavidalu, aukštesniuose pasauliuose, principas Motina-Tėvas susijungia į Kristaus sąmonę.

Meilė - tai daugiau nei suvokimo lygis, tai – išmatavimas, pasaulis pasaulyje. Nors meilė aukščiau laiko, ji gali į jį įeiti ir veikti visus laiko ir išmatavimų lygius.

Meilę galima duoti ir gauti tiesiogiai, jai nereikia daug mentalinių žinių. Paprastas žvilgsnis, prisilietimas, ar žodis gali momentaliai atvesti sielą į palaimos virpesius, sumažinat kalnus karmos ir vidinės kovos.

Meilė – tai stebuklas, pats didžiausias stebuklas. Kaip konstatuojama Stebuklų Kurse: "Meilė – tai dėsnis, neturintis priešdėsnio, priešingybės.” Kai jūs mylite žmogų ar Dievą, visa ką jūs matote – tai meilė. Tamsa, kaltė ir teisimai dingo ir nebeliko atmintyje. Viskas, kas yra – nuo dabar ir amžinai, grožis.

 Meilė yra galinga gydanti jėga. Jos buvimas gali išgydyti pačias giliausias, pačias chroniškiausias ligos formas. Jūs galite atlikti milijonus gydomųjų technikų, bet jei tame nėra meilės, efektas geriausiu atveju bus laikinas.

Meilė gali pasireikšti įvairiose formose. Viskas kas dingsta iš galvos ir įeina į širdį – meilės stebuklas, nors atrodo, kad daugeliui ji atneša skausmą ir kančias. Dažnai meilė priima stipraus smūgio į nugarą formą, kad žmogus suvoktų, protas negali išspręsti visų gyvenimiškų problemų. Kartais ji priima kraštutinio nusivylimo forma, kai išbandyta viskas, ir bet kuri idėja nenaudinga. Štai ką turi galvoje dvasiniai mokytojai, kai sakoma, kad vienintelis būdas – tai kapituliacija. Tai neatsisakymas valios ar proto, tai atsisakymas nuo prisirišimo prie proto, leidimas išeiti visoms senoms idėjoms ir koncepcijoms, kažko tai naujo atradimas.

Širdies atvėrimo raktas – dvasios ir valios balansavimas. Dvasia – tai  Dieviškumo jėga, esanti visoje Kūrinijoje. Valia – tai jausminė gyvenimo prigimtis, tyrinėtojas. Atsiveriant dvasiai ir suvokiant savo jausmus, jūs sukuriate erdvę, žemyn besileidžiančiai jums meilei.

Daugumos žmonių emocijos blokuoja širdies atvėrimą. Mes ant tiek išmušti iš vėžių ir emociškai paspausti, iš vaikystė, iš praeitų gyvenimų, kad darome viską, išskyrus tai, kad duoti meilę. Daugelį kartų sužeisti tokiais nepasitenkinamais santykiais, mes tampame cinikais ir nustojame svajoti. Vaikiškos pasakos, apie nuostabius princus ir princeses pakeičiamos žiauriais nusivylimais, kai mes praeiname alkoholio košmarus, santuokinių kontrolę, manipuliacijas, juridines procedūras, grubų elgesį su vaikais, grubų seksualinį elgesį ir visas disfunkcijos rūšis.

Netgi esant geram gydytojui, daugumas žmonių visam laikui užstringa vaikiškuose paternuose ir sudaužytose svajonėse. Pyktis, kaltė tik ir laukia, sluoksnis po sluoksnio, kad užvaldyti mumis, jei mes nebandysime pažiūrėti į tai pakankamai giliai. Be Dvasios ir Dievo, kurie mus ištraukia iš duobių, mažai lieka vilties. Tada mes kreipiamės į religiją, bet tik tam, kad  vėl aptikti tas pačias disfunkcijas, tik šį kartą užmaskuotas rūbais, bažnyčiomis ir katedromis.  "Jai aš duosiu bažnyčiai pakankamai pinigų, aš būsiu išgelbėtas”, "Jai aš ištarsiu pakankamą kiekį kartų Ave Marija, tai aš....”

Ir tik dabar, laikais, kuri krikščionis pavadino "paskutiniais laikais”, mes, pagaliau įgavome pakankamai išminties, kad išeiti iš to, atrodančio begalinio, kentėjimų ir skausmo rato. Yra daugelis sielų išėjusių iš jo anksčiau už mus, jie padeda iš žymiai aukštesnių dimensijų. Taip pat, pas mus yra Dieviškumo Įsikišimas. Už mūsų nugaros siena ir mums nelieka kitos išeities, kaip tik kilti į viršų. Todėl mums metą pagalbos virvę, kaip artėjant priešui (mūsų kaltei). Kitame virvės gale draugas – meilė, mesta mums iš aukščiau. Nors ropštis virve turime mes patys, mums siūlo daug paraginimų ir palaikimų tų, iš aukščiau, kas sveikina mus.

Žemė nebūtų išgyvenusi keleto paskutinių karų, jai ne meilė tų iš aukštesnių sferų. Kelis kartus jie įsikišo tam, kad neleisti mums susinaikinti patiems save. Bet jie nesikišo be mūsų leidimo. Tie, kas siekia laisvės, kolektyviškai paprašė jų pagalbos. Ne taip seniai maždaug prieš 30 metų, tokie žmonės pasiekė kritinę masę. Sielų, norinčių laisvės, skaičius augo taip greitai, kad prašymas negalėjo būti atmestas. Todėl, dabar mums rodomas išėjimo kelias.

 Krajonas. Keturi tyros meilės požymiai

Brangieji mano, tyra Dvasios Meilė yra tyli. Meilė nešaukia nuo kalno viršūnės: „Ei, štai aš čia, žiūrėkite į mane!" Dievo Meilė ir Aukščiausiojo Aš Meilė tyli, užjaučianti, stipri ir dosni. Argi jūs jos nejaučiate? Mes spinduliuojame jums šią meilę tiesiog šią akimirką. Tai – tikroji namų esmė. Tai jaučia daugelis jūsų, kai patiria meilę Dievui. Tai – namų prisiminimas ir jis jumyse nuo gimimo! Ir, mano brangieji, šio jausmo įkūnijimas yra tame pačiame soste auksiniame kambaryje! Suprantate?

Meilė neturi jokio tikslo. Ji egzistuoja tik dėl savęs pačios ir suteikia jėgą Meilės dvasiai. Jai svetimas pamokslavimas. Ji veržiasi tik tave apkabinti. Tai – tikra meilė. Ji nereikalauja: „padaryk man tai, o aš tau mainais padarysiu šitai!" Ji tenkinasi tuo, kad tiesiog egzistuoja. Būkite dėmesingi. Dievo Meilė neturi jokio tikslo.

Trečias požymis toks: meilė niekada neieško sau dėmesio. Ji nemuša sau kumščiu į krūtinę. Jai to, matote, nereikia, nes ji teka iš Kūrinijos Šaltinio. Ją ir taip visi pamatys, ir tam nereikia ištarti nei vieno žodžio. Jums neteks kelti rankos ir sakyti: „Pažiūrėkite į mane". Nes tarsi šviesos šaltinis tamsoje ji trauks prie savęs žmones, ir jie paklaus: „Ką tu neši savyje?"  Jūsų pasišventimas meilei tarsi ženklelis ant krūtinės. Jį visi mato. Kai senoji Žemės energija išskaidrės, jį sugebės pastebėti daugelis!

Ir pagaliau, Meilė turi išmintį, būtiną, kad būtų naudojamos trys ankstesnės savybės. Jos išmintis tyli, ji neturi tikslo ir nesusireikšmina. Ji žino, ką kalbėti, o ko nekalbėti. Tai – skiriamasis išmintingų veiksmų bruožas.

Tyra Meilė niekada nekuria baisių scenarijų jūsų gyvenime, o ego kuria. Tai svarbiausias skirtumas, mano brangieji. Dievo perdavimuose nėra vietos baimei. Baimė – tai mechanizmas, naudojamas karmos ir žmogiškųjų pamokų sąlygomis. Prašau jus prisiminti tai: per visą žmonijos istoriją, nuo tų laikų, kai ėmėte užrašyti su jumis vykstančius įvykius, kiekvieną kartą, kiek Viešpaties Angelai paminėti bet kurio tikėjimo bet kuriuose raštuose, jie pasirodo su tuo pačiu žodžiu. Ar žinote, ką jie sako, prieš kreipdamiesi į žmogų? „Nebijok" – ir tai liudijimas, kad Dievas niekada neperduoda žmogui bauginančių pranešimų. Nebijok! Tai parašyta žmonėms, kad jūs neužmirštumėte.