Kas gali būti žmogaus gyvenime svarbiau, nei dvasinis vystymasis? Tai pagal mano supratimą turėtų būti pagrindinis tikslas ir gyvenimo prasmė.

Kada žmogus nugali savyje negatyvą, performuoja save, kaip žmogišką būtybę, jis tampa, prašviesėjusiu. Pradeda suprasti, kad savo įgytą jausminę patirtį neįmanoma perteikti žodžiais, nuo proto. Klausimas, kaip pasidalinti savo dvasine patirtimi, apie tikrąją patirta Realybę su kitais, kurie tik bando atlikti pirmuosius žingsnius, visais laikais jaudino tuos, kas pažino tikrą Tiesą. Asmeninės dvasinės patirties turinį sunku perduoti žodžiais, juk tai visiškai kitokio, subtilaus pasaulio pažinimo patirtis, skirtinga nuo materialaus. Giluminiai jausmai – tai ir yra ypatinga kalba, skirtinga, nuo žmogiškos. Kitaip sakant, viską, kas bus apie tai pasakyta, žmonės gali suprasti kitaip, per savo šio pasaulio supratimo patirties prizmę, o iš čia seka, arba neteisingas supratimas, arba, savo supratimu, informacija yra iškraipoma. Be to, iš tūkstančių klausančių ar skaitančių, ją išgirsta tik vienetai. Kitiems jokios naudos tai neduoda, arba net sukelia baimę, nepasitenkinimą.

Pas kiekvieną žmogų yra savas Tiesos pažinimo kelias, kartais per daugybės klaidų ir išbandymų įveikimą. Žinoma, geriausias ir tiesiausias kelias, pačiam patirti visa tai praktiškai, giluminiais jausmais. Bet iki tol, daugelio dar laukia ilgas paieškų ir saviauklos kelias. Tik nuosekliesiems ir tvirtai nusistačiusiems atsiveria tokios galimybės.Todėl, kažkaip reikalinga išreikšti tuos dvasinius procesus, vykstančius subtiliame pasaulyje. Na o tiesiausias kelias į žmogaus širdį yra alegorijos, metaforos ir vaizdinės asociacijos su tuo, kas žmogui gerai žinoma, iš materialios pasaulio patirties. Tuo naudojosi Buda, Jezus ir kiti Mokytojai. Tam, kad paprastam žmogui visa tai būtų suprantamiau, aiškiau nuo senovės laikų buvo naudojamos įvairios vaizdinės asociacijos, metaforos ir alegorijos. Atsiminkim, kaip patys žmonės vadina tuos, kurie vedami tik, žemutinių norų, gyvuliškų instinktų (pilvo prikišimas, lytinių aistrų patenkinimas ir tt), siekia viso to bet kokia kaina, perlipant, ar sunaikinant panašius į save? Juos vadina "lakštingalomis”, ar "gyvuliais”? Nors, iš esmės, tai tik reiškia, jog tuo metu žmoguje dominuoja tos žemo dažnio energijos ir emocijos, tas vadinamas  egocentrizmas. Bet visa tai galima bet kada pakeisti, žinoma. Kodėl gi vis tik baidomasi to žodžio, būtent dabar, šiame kontekste?

Taigi, kas tai yra "Gyvuliškas pradas” (kai kam, toks baisus žodžių junginys, varantis siaubą). Pabandykim pasvarstyti.  

Erdvė, mus supantis pasaulis, sudarytas iš energetinių srautų, iš įvairių dualumų.  Galima išsireikšti kaip tik nori: aukštų ir žemų dažnių vibracijų, juodo ir balto, gėrio ir blogio, teigiamo ir neigiamo, energetinių laukų potencialų, gyvuliško ir dieviško, na ir tt.

Todėl, išsireiškimą, Gyvuliškas pradas, galima labiau priskirti prie žemų dažnių vibracijų, sunkių energijų, atitinkamų minčių srauto, kuris egzistuoja šiame dualiame pasaulyje ir veikia priešinga, kūrybinėms jėgoms, krypti, tarsi spaudžia, slegia Sielą. Judėjimui iš išorės į vidų (sukimui prieš laikrodžio rodyklę).

Na ir suprantama, yra kitas, subtilesnių, teigiamų energijų ir minčių srautas, einančių nuo Dvasinio pasaulio, arba dar, kaip mėgsta sakyti, mūsų tikrų amžinybės namų vėjo dvelksmas. Tas „kūrybinis pradas" mumyse egzistuoja labai giliai. Tai duoda mums galimybę kvėpuoti, širdžiai – plakti, jums suprasti mano žodžius. Ta kūrybinė jėga egzistuoja kiekviename organizmo lygyje, nuo smulkiausio atomo iki molekulių, iš kurių sudarytas jūsų kūnas, organai ir netgi jūsų smegenys, jūsų protinė patirtis šiame pasaulyje.  Visa tai ir visa, iš ko sudaryti mes, yra to kūrybinio prado išraiška. Viskas kas egzistuoja pasaulyje, visi augalai, gyvūnai ir tt. – visi jie nepakartojamos, to pačio kūrybinio prado, išraiškos, kuris pasireiškia ir mumyse. Dieviškumo dovana, kuri priklauso žmonėms – tai galimybė suvokti tą kūrybinį pradą, tą gyvą dieviškumo jėgą, kuria esame ir mes...

Tokia yra duali žmogaus prigimtis, jai taip norit, nes abu tie pradai yra žmoguje nuo gimimo ir abu yra reikalingi žinoma. 

Materialus pradas (gali dar pavadinti Ego, Gyvuliškas pradas, ar dar kaip nors, kad tik jums būtų suprantamiau) yra išgyvenimo materijoje būtinybė, įranga, tačiau tai neturi tapti Asmenybės pagrindiniu vadovu. Jei vis tik tai ima viršų,  šį vidinį "diktatorių” reiktų sutramdyti ! Kitaip.. žaisime begalinius "ego” žaidimus ir būsime lengvai manipuliuojami, bei tampomi už pasipūtusio "ego” silpnybių.. Tai ir yra "nugalėti žvėrį savyje”. Kas ir buvo vaizduoja senovės piešiniuose, įvairiuose artefaktuose, įvairiose tautose, įvairiais laiko periodais. Tai kur čia slypi tas "neteisingas kelias”, kurio visi turi "bijoti”? Ir kam jis atrodo neteisingas, kuriai  jūsų dominuojančiai daliai? Ar kada nors užsiduodate sau tokį klausimą?

Viskas, kas žmogui duota yra reikalinga, tame tarpe ir tas Gyvuliškas pradas. Juk be jo žmogus negalėtų gyventi materijoje, neturėtų pasirinkimo laisvės, alternatyvos, kad ir kokia ji būtų. Žmogus pats turi įgauti patirtį tokiuose pasirinkimuose, tuo pačiu, įgyjant įvairiapusę patirtį ir brandinant savo Sielą. Taigi, žmogus visada turi laisvą pasirinkimą, ar į sunkias, slegiančias energijas, kurios anksčiau ar vėliau dažniausiai pasireiškia kančiomis ir nusivylimais, arba vis tik, į subtilias, gėrio ir meilės energijas.

Žodelis "Gyvuliukas”, kartais ant tiek nervina, kai kuriuos skaitytojus, jog jie net nesigilina į pateikiama tekstą, jei skaito, tai viską bando talpinti, į kažkada tai, kieno tai suformuotus savo suvokimo rėmus. Pradeda įsivaizduoti, kažkokius, savo dalies nužudymus, neigimus, ar supranta, jog taip "vadinami aplamai visi žmonės, kurie mažiau dvasingi”. Kas dominuoja, tas ir išlenda, tas ir piktina, tikriausiai.

Gyvuliukais aš vadinu tik tuometines žmonių būsenas, tas energijas, tas emocijas ir mintis, dominuojančias atitinkamu metu, kurios skatina  žmones atlikti įvairius poelgius, būdingus gyvuliams, o kartais netgi jiems nebūdingus, tokius poelgius, kurių net gyvuliai nedaro, nemėto savo gimusių palikuonių į šiukšlių konteinerius, neužmušinėja savo tėvų ir tt.

Patarimas, nereikia visų žodžių suprasti tiesiogine prasme. Tame ir slypi pirmapradžių žinių iškraipymų atsiradimas, nuo materialaus proto, nes kartais žmogus kiekvieną žodį supranta tiesiogiai, nesvarbu kokiame kontekste ir kokia jo prasmė konkrečiai.

Na ir dar viena priežastis, kodėl taip vyksta, mano manymu ir ne tik mano, kad ta energija-informacija, klasteris, Gyvuliukas, gali vadint kaip patinka, visada žmogų pradeda spausti dar daugiau, norint išsaugoti savo privilegijas ir dominavimą žmogaus sąmonėje, kuo daugiau jis bando išsivaduoti nuo viso to. Todėl, pradžioje, kol tas pradas žmoguje dominuoja, žinoma jis sukels nepasitenkinimą ir pasipriešinimą panašiai informacijai. Niekas taip  lengvai nepasiduos be kovos, tai vertėtų suprasti. Kuo daugiau žengsi į dvasinę pusę, tuo sutiksi stipresnį pasipriešinimą iš priešingos pusės. O kovoje visada yra nugalėtojas, arba tu nugali žvėrį, arba jis nugali tavyje, paverčiant savo diktuojamų minčių tarnu, vykdytoju. Kaip išsireiškė vienas filmuko vaikams herojus: "Drakonas nugalėtas, tegyvuoja naujas drakonas. O ką, jis yra? Taip jis jau yra, apsidairyk ir tu jį išvysi savo viduje” Tik nugalėjus  tą "drakoną” kuris rėkia, man, man, man, savo viduje, pasiekus didžiausią pergalę, pergalę prieš patį save, pajusi palaimą sau ir aplinkiniams.

Palaima šiame pasaulyje gimsta iš noro padaryti gera kitam. O visos šio pasaulio kančios – iš noro palaimos tik sau, savo drakoniukui.

Žodis "Būtybė”, kai kam, irgi yra nepasitenkinimo dirgiklis. Bet vėl gi, visas tas žmogaus Esybės, jo energetinės konstrukcijos dalis, gali pavadinti kaip tik nori. Esmės nekeičia, ar tai bus keturi energetiniai laukai, ar tai bus energetinės sankaupos, ar tai bus keturios Būtybės, ar tai bus skirtingų dažnių informaciniai kanalai, tankio filtrai ir tt. Visa tai bus tik mūsų pačių subtilios konstrukcijos, kurios yra tarsi tarpininkai, tarp matomo ir nematomo pasaulio. Keturios Būtybės - sąlyginiai pavadinimai, todėl nereikia jų maišyti su energetinėmis būtybėmis iš išorės. Svarbiausia čia ne pavadinimai, o pagrindinis akcentas turi būti suteiktas supratimui, kaip vyksta patys procesai, tose mūsų subtilesnėse konstrukcijose, kurių nematome, taip pat, kas be galo svarbu, išmokti juos valdyti, kontroliuoti, valdyti tas savo konstrukcijos dalis. Kitaip sakant, tapti tikru savęs šeimininku, tikru savo bioenergetinės mašinos vairuotoju, norint pasiekti galutinį maršruto tašką (Sielos ir savęs išlaisvinimą), o nepaleisti vairo iš rankų, pasiduoti emocijoms ar negatyvui, jog jis galėtų jus valdytų ar vedžiotų už nosies, kaip asiliuką, pakabinus materialaus pasitenkinimo iliuzinę morką, tame trumpalaikiame kelyje į niekur. Jei nepatinka tie pavadinimai, galit  Gyvuliška pradą pavadinti  tuo jau įprastu ego, o būtybes pakeisti energetinėmis-informacinėmis sankaupomis, laukais, kaip tik jums patinka. Svarbiausia suprasti esmę to, kas norima pasakyti. Čia tik toks pasiūlymas, spręsti žinoma jums. 

Kas vyksta tų žmonių viduje ir kas sukelia panašias nepasitenkinimo emocijas, galima tik numanyti. Patikrinti visa tai, yra tik vienas būdas, išjausti visa tai giluminiais jausmais pačiam ir tada, gal jūs patys parinksite dar labiau suprantamesnius terminus, jog perteikti tai, ką išjautėte.  Visa tai galima apibūdinti savai žodžiais ir terminai. Kas ir pastebima pas įvairius dvasinius Mokytojus, kurie praktiškai šneka apie tą patį, tik savais išsireiškimais, aš čia kalbu tik apie tikrus Mokytojus.

O raminti save tuo, kad šiuo klausimu jau turi pakankamai žinių, o gal kažkokios patirties ir tai laikyti savo tobulėjimo viršūne...spręskite patys, ar verta. Nors visa tai, kas čia parašyta tik mano pasvarstymai, pagrindinis Mokytojas kiekvienas yra pats sau ir vienokį ar kitokį sprendimą, pasirinkimą jis priima pats, kad ir koks jis bebūtų. Mes tik galim pasidalinti vienas su kitu visu tuo ką suvokiame ar sukaupėme dvasiniame kelyje, na dar patarti, jei prašoma, bet jokiu būdu nepiršti savo... 

Žmogaus pasirinkimo rezultatas, tarsi forma, kurią įgauna vanduo, užpildydamas vieną ar kitą indą. Kurią savo konstrukcijų dalį pasirenka, tuo ir tampa tuo metu. Taigi, prieš įvardijant savo pasiekimus dvasingumo kelyje, žvilgtelėkite patys į save iš šalies, kaip jūs elgiatės, kokios emocijos dominuoja jumyse, ką jus sukeliat savo žodžiai kitiems, visa tai ir parodys matančiam, ne per rožinius akinius, kokioje dvasingumo kelio vietoje jūs esate...

Kada Tiesos paieškai, mūsų veiksmų nuo jausmų, taps žymiai daugiau, nei žodžių, nuo proto, dėl savo Ego, tada gal ir pažinsim tą Tiesos grūdą, kuris slypi kiekviename iš mūsų.

Žinau, kad daugumai skaitytojų labiau patinka užliulioujantys, "kosminiai" čenelingai, kur bandoma įteigti, jok nieko daryti nereikia, nes viskas pasikeis savaime, ar tai padarys atskridęs „burtininkas, su žydru malūnsparniu ir nemokamai mums parodys filmą", kaip dainavo vienas, gerai žinomo multiplikacinio filmo herojus. Arba tvirtinama, kad jūs ir taip esate "dievai", tik lieka laukti stebuklo, kuris tuoj tuoj įvyks, tik dar truputį kantrybės...

O kai kam, gal labiau patinka bažnytinės dogmos, kur siūloma išpirkti savo negatyvą, ar nuėjus kartą per savaitę išpažinties pas kunigą tapti švariu, kad vėl būtų vietos mėšlui krauti, taip ir nesupratus iš kur jis kaupiasi.  

Žinoma tai žymiai lengviau, nei eiti nelengvu dvasiniu keliu pačiam, atlikti kasdienines pastangas, tobulinant save praktiškai, keičiant savo mastymą, plečiant sąmonę, mokantis persijungti į kitas sąmonės būsenas, kontroliuojant tai, kas tas "nuodėmes” jums perša. Bet pats sau nepameluosi...

Todėl, taip tikrai nebus, niekas, jokie burtininkai, ar kosminės būtybės mūsų neišgelbės, jei patys to nesiimsime, jei patys nepradėsime dirbti su savimi, jei kas sekundę nekontroliuosime savęs, savo žodžių ir emocijų, jei nebus meilės ir atjautos. Pagalvokit logiškai, ar verta čia buvo mums atsirasti tik tam, kad kažkas padarys viską už mus. Tai ko gi mes tada verti, ar verti iš vis gimti čia?   

Taip gali atrodyti, tik iš vartotojo stebėjimo taško, bet iš tikro, taip nėra. Kiekviena būtybė turi savo rolę ir turi atlikti savo konkretų darbą, patinka jums tai ar ne, suprantate tai, ar ne. O mūsų darbas ir yra sugebėti transformuoti gyvulį savyje, į laisvės paukštę, į meilės energiją...

Todėl, grįžimo atgal nebus, manau, jog tiems, kas to dar vis tikisi čia, reiktu pagalvoti, ar verta ilgiau užsibūti, išreiškiant tik savo nepasitenkinimą. Sakau tai nuoširdžiai, nenorėdamas nieko įžeisti, kam kankintis pačiam ir kelti nerimą aplinkui, gal jūsų kelias visai kitoks. Tariu jums Ačiu, kad kokį tai kelio tarpsnį ėjome kartu ir sakau Sudie.

Eidami mokinystės Keliu, mes turime numesti prisirišimų  "seną odą”, tam kad eiti vis lengviau ir lengviau. Mokykimės be gailesčio palikti tai, kuo nesame iš tikro. Kad eitume lengvai – atsisakykime visko, kas trukdo tam, kas nereikalinga. Juk tai ne mes, o tik mūsų "sena oda”, kurią periodiškai turime numesti.

Juk tokia šviesi ir lengva meilės energija patenka tik į švarią žmogaus struktūrą, švarų laidininką, kuo mes ir esame šioje planetoje. Esame tam, kad skleisti Šviesą, skleisti meilės bangas, o tai įmanoma tik, nugalėjus Gyvulišką pradą savyje, laikant jį savo kontrolėje, daugiau pasikliaunant savo vidiniam Sielos balsui, tuo pačiu, brandinant Sieją, tos meilės ir atjautos energijomis, skleidžiant ir atiduodant jas kitiems, gaunam jos dar daugiau, didinam ją tiek, kad pakaktų Sielai išsilaisvinti. Tai yra kelias į Amžinybę, sutramdant savyje slypintį negailestingą žvėrį ir tampant iš tikro tuo, kuo esame –Tikru žmogumi. 

Žmogus, kuris yra savimi, nuoširdus ir pozityvus, nes išreiškia savo prigimtinį dvasinį potencialą – savo ir visų labui, todėl yra tiesiog laimingas. O jei visą visuomenę sudarytų štai tokie laimingi ir kūrybingi žmonės – įsivaizduojate, kaip mes galėtume gyventi?.

Tam, kad nusimestume kaukes ir pagaliau taptume savimi, reikia drąsos – kad nebijotume atrodyti ne tokiais, kokius mus įprato matyti. Juk visi norime gyventi tarp nuoširdžių, gerų žmonių, o ne tarp kaukių?..

Pradėkime nuo šiandien gyvenimą be kaukės.. Ir tai ne maištas, o sugrįžimas į save – tikrąjį. Ir į tikrą Gyvenimą. Čia ir yra tas, taip vadinamas, "materijos nekentimas", kuris intensyviai ir įkyriai minimas, paskutiniuoju metu komentaruose...

Jus išmokė neklausyti, negirdėti ir nepripažinti. Jūs turite pasikeisti. Jus išmokė nepasitikėti savo jausmams ir nesureikšminti jų, bet jie vaidina akivaizdų vaidmenį mūsų sugebėjime pažinti. Planetos likimas ir be abejonės žmonijos likimas, spręsis priklausomai nuo to, koks aspektas paims viršų mumyse. Ar kalbės Tiesą, ar įsivyraus tyla?

Kiekvienas savo viduje turi pasverti, kokios gali būti pasekmės, nuo tiesos ištarimo ir kokios pasekmės – esant tylai?

Atminkite, evoliucija yra judėjimas į priekį – į harmoniją, kuri yra Tiesa, Meilė, Šviesa. Evoliucionuodami turime atsisakyti visko, kas neharmoninga, ir kartais tai skausminga. Tačiau mes evoliucionuojame – ir tai turi įkvėpti, o ne bauginti. Raskite savyje drąsos, kad atidaryti tas duris. Nepalikite jų užvertomis. Aš kalbu apie širdies duris, nes savo širdyje saugom "aršią” tiesą. Tačiau pasaulis gali pasikeisti tik tada, kai tą tiesą sako, kai dalinasi ja.

Tai mano pasirinkimas ir aš nuoširdžiai siūlau visiems surasti savo kelią, kuris nebūtinai turi sutapti su šiuo, gal jūs rasit geresnį tiesesnį... Ar sužys jumyse Lotosas, ar išaugs piktžolė, priklauso tik nuo jūsų, nei nuo manęs, nei nuo to, kas čia parašytą, nei dar nuo ko nors, tik nuo jūsų. Ačiu, kad skyrėte laiko, tiems "mergelės šizofreniškiems paistalams”... Sėkmės.

Su pagarba ir meile...