Kelias į Amžinybę, arba gyvenimo vertybės...
Kam aš rašau šitas eiles,
Tikriausiai sau ir dėl savęs.
Dabar tik pradedu suvokt esmes,
Jog iki šiol aš aklas, kurčias buvęs.
Kad protas – tai akmuo tavam kely,
Na ne, gal netgi kalnas ar uola.
Apeit ar peršoki lengvai to negali,
Sujungt jei nori Sielą su Dvasia sava.
O lipt į viršų, nebijant akmenų aštrių,
Po to žemyn skausmingai vėl nukrist,
Dėl proto nuolaidų saldžių.
Tada ir vėl į viršų šliaužt išdrįst?
Ne kiekvienam patirt tai duota.
Ten apačioj, protu juk šilta ir saldu,
Ir sąmonė sakys tik tai, kas padiktuota,
Nuo Gyvuliško prado, su iliuzijų kaupu.
Saldžių iliuzijų tau visad bus paduota.
Svarbu, kad nuolat jų norėtum,
Namų, valdžios ir turtų, gal šlovės, ar puotą.
Tas pats, svarbu materijoj sėdėtum.
Paduota bus ko panorėtum.
Vienoj iliuzijos, kitoj.
Svarbu, jog žemiško norėtum,
Paliktum dėmesį sistemoj šioj.
Pripūs jums demonas tirštos miglos,
Nemėgsta Sielos jis Šviesos.
Reik nusipurtyt sąmonės tokios globos,
Kad sužydėt Dvasia, nuo Sielos Šilumos.
Tarnaujant kelnėms norit Laimę rast?
Kam vergiškai kankintis ir kentėt?
Tokių daugiau nebegaliu suprast.
Gal keistis laikas jau patiems pradėt?
Kam renkatės iliuzijas, ne Amžinybę?
Kokia iš to yra šiandien prasmė?
Su Siela grįžt į Dievo Realybę.
Tokia šio trumpo egzistavimo esmė.
Sakys – “gyvent kitaip, juk taip sunku?”
Kai pasirinksim siekti dvasioj Amžinybės
Ir Dvasinis pasaulis taps tikru tikslu,
Nesunkiai prasivers ir vartai Begalybės.
Mes esam čia keleiviais laikinais,
Kad subrandinti Dieviškus daigus.
Kad iš negyvo tapti vėl Gyvais
Ir Angelais Šviesos sugrįžti į Namus.
O toks Gyvenimas, kaip kelnės – nesuplyš,
Nesunešiot ir Sielos niekados.
Todėl darydamas pasirinkimą – nesuklysk
Ir šansą amžinai Gyvent dar sykį dovanos.
Su pagarba ir Meile... | 
