Įžanginis žodis

 Sako, kad nuostabios Kūrėjo šviesos dalelės tiesiog plaukioja sau, kol nepradeda proceso, vadinamo gyvenimu. Tarkime, yra viena tokia dalelė. Ji pragyveno daugybę gyvenimų, kad pažintų visas egzistuojančias energijas. Ir štai Kūrėjas vėl pakvietė šią šviesos dalelę ir paprašė ją vėl keliauti į Žemiškąjį planą pradėti naują gyvenimą. Ak, mažoji dalelė laiminga ir sujaudinta. Kokia garbė: Kūrėjas pripažįsta jos egzistavimą! Ji suvokia esanti beribio Kūrėjo dalimi. Ir vis tiktai – kaip galėjo vienai mažai šviesos dalelei taip pasisekti, kad Kūrėjas atkreipė į ją visą dėmesį?

Ji taip ilgai laukė šios didžios galimybės vėl leistis į kelionę, būnant žmogumi, nes žino: milijardų milijardai Kūrėjo Šviesos dalelių, tokia daugybė, kad net sunku įvardinti, trokšta atsidurti vietoje, vadinamoje Žeme. Kiekviena su džiaugsmu priima privilegiją gyventi žmogaus gyvenimą, būti mylima penkių pojūčių dėka, jausti kvapus, prisilietimą, skonį, matyti viso to teikiamą grožį. Ir štai atsirado tokia galimybė.

Tada mažoji dalelė ima planuoti savo kelionę. Ji prisimena visus buvusius įsikūnijimus Žemėje: kiek daug puikių gyvenimų praleido čia, kiek daug jaudinančių galimybių buvo jai prieinama. „Ką aš darysiu šį kartą?" – galvoja dalelė. „Aš pragyvenau tiek daug puikių gyvenimų, visi jie buvo skirtingi. Aš buvau turtinga ir vargšė. Aš buvau laiminga. Aš liūdėjau. Aš noriu dar kartą žvilgtelėti į visus šiuos gyvenimus ir nuspręsti, koks gyvenimo kelias dabar labiausiai tinkamas mano vystymuisi". Ir ji sudaro savo Programą. Mažoji šviesos dalelė žino, kokiu gyvenimo planu ji nori vadovautis sekantį gyvenimą Žemėje. 

Dabar ateina vienas iš labiausiai jaudinančių kelionės etapų. Kūrėjas sako dalelei: „Tu gali pasirinkti, kuo gimti". Ji peržiūri savo planą ir galvoja: „Taip, taip. Dieve mano, turėjau keletą nelaimingų gyvenimų, todėl šį kartą, manau, pasirinksiu labai labai tinkamus tėvus". Negalima kaltinti šios dalelės, tiesa? Kiekvienas esate nuostabia šviesos dalele ir kiekvienas turite pasirinkimo teisę, teisingai?

Įsivaizduokite, kad jūs – šviesos dalelė. Ir jūs imate stebėti visus tuos žmones, kurie galvoja turėti kūdikį. Pagaliau jūs surandate porą, kuri jums patinka. Jūs manote, kad jie iš tiesų gali pasiūlyti jums tą, kas atitinka jūsų suplanuotas šio gyvenimo pamokas.

Pridursiu, kad jūs negalite pasirinkti visko ligi mažiausių smulkmenų. Kaip šviesos dalelė, jūs galite nustatyti tik pačius bendriausius, pagrindinius savo programos bruožus. Jūs tiesiog žinote, kad leidžiatės į kelionę, pasirenkate tėvus, sprendžiate, kuo būsite, vyru ar moterimi, ar labai turiningą gyvenimą gyvensite, ar niekuo neišsiskiriantį.

O štai ir jie – tie, kurie greitai taps jūsų tėvais. Jūs žinote, kuo jie užsiima. Jūs galite justi jų vibracijas. Jūs be galo laimingas, nes suvokiate Kūrėjo Tiesą. Jūs žinote, kad esate vienybėje su šia stebuklinga Esme. Jūs – Kūrėjas, ir viskas tiesiog nuostabu. Mama ir tėtis džiaugsmingą akimirką susijungia ir viskas prasideda. Jūs pasiruošęs. Jūs stebite. Štai maža puiki kiaušialąstė, štai spermos upeliukas, besiskinantis sau kelią. Galbūt, jūs šį kartą nusprendėte tapti moterimi. Ir staiga – oi! Mažutis vikšriukas, prasiskverbęs į vidų, turi vyrišką Y-chromosomą. Jūs sakote: „Na ką gi, viskas gerai. Aš galiu su tuo susitvarkyti. Problemų nėra". Tuo momentu įvyksta apvaisinimas ir jūsų gyvenimas prasideda.

Sugrįžkime truputį atgal, nes būtent čia vyksta įdomiausia. Jeigu paklausčiau bet kurio žmogaus apie tai, ką jis laiko pagrindine žmonių pasaulio baime, kaip jūs manote, ar aš išgirsiu žodį mirtis? Teisingai, mirties baimė – viena iš pagrindinių žemiškų būtybių baimių. Žinote kodėl? Nes tuo momentu, kai spermatozoidas ir kiaušialąstė susilieja, jūs – iki to momento tyliai plaukiojantis Kūrėjo energijoje – patiriate atsiskyrimo pojūtį. Kai jūsų šviesos esybė patenka į apvaisintą kiaušialąstę, jums atrodo, kad jūs kažkuria prasme ką tik numirėte.

Jūs sakysite, argi mes dabar kalbame ne apie gimimą? Taip, viskas teisingai. Tačiau vieną trumpą akimirksnį jus aplanko mintis: „Aš praradau savo Kūrėją. Oi, kas atsitiko? Trinkt! – ir štai aš čia. Ir aš esu dalimi proceso, kuris dabar vyksta". Jums neprireikia daug laiko, kad suprastumėte: viskas gerai. Štai mes ir atsakėme į klausimą „Kada prasideda gyvenimas Žemėje?"

Štai jūs – jus ką tik pradėjo, jūs visiškai naujas, jūs jaučiatės puikiai. Adaptuodamasis buvimui motinos gimdoje, jūs vos prisimenate, kad šis žmogaus kelio etapas trunka devynis mėnesius. Stop! Juk jūs ką tik pergyvenote išsiskyrimą su Kūrėju. Ir po devynių mėnesių vėl jums teks skirtis – šį kartą su savo motina. Kada gi baigsis šie išsiskyrimai? Atskirumo pojūtis tampa jūsų realybės dalimi.

Pirmieji devyni  mėnesiai

Ir štai jūs devyniems mėnesiams atsiradote nuostabiame pasaulyje.

Pirmasis mėnuo. Pirmąsias trisdešimt savo gyvenimo dienų jūs nelabai daug laiko praleidžiate su mama. Iš tiesų jūs ją ignoruojate, nes turite svarbesnių reikalų. Jūs turite šiek tiek sutvarkyti savo gyvenimo planą ir nesiruošiate to daryti, plaukiodamas pirmyn-atgal mamytės pilve. Todėl jūs praleidžiate didžiąją laiko dalį prisijungęs prie bambos, pereidamas per eterinę materiją ir susitikdamas su visais jums pasiekiamais angelais, globėjais ir kitomis nuostabiomis energijomis. Paprastai pirmąjį mėnesį jūs stengiatės palaikyti kiek galima stipresnį ryšį su Dieviškąja Kūrinija.  

Antrasis mėnuo. Antrąjį mėnesį jūs juntate dvilypį procesą. Kažkuri jūsų dalis vis labiau nutolsta. Ji sako: „Dabar tu turi atitikti tą energiją, į kurią įėjai. Tu turi tapti žmogumi". Jums norisi kaip ir anksčiau būti dvasia, tačiau jūs jaučiate, kaip formuojasi jūsų kūnas. Kaip taisyklė, šioje stadijoje jūs adaptuojate ir derinate savo energijas, ir tikrinate, ar viskas pas jus tvarkoje, kad galėtumėte eiti keliu, numatytu pagal jūsų planuojamas pamokas.

Trečiasis mėnuo. Ir čia prasideda tikroji linksmybė. Praleidę du mėnesius su savo motina, jūs dabar galite ją jausti žymiai gilesniame lygyje. Dabar jums labai gerai pažįstamos jos energijos: jaučiate jos širdį, nes tai yra jūsų širdis; jaučiate jos pulsą, nes tai yra jūsų pulsas. Tarp jūsų ir mamos viskas tampa suderinta.

Jūs bandote įsitaisyti į šį kūną, kol mama kaip ir anksčiau gyvena aktyvų gyvenimą. Ji vis dar galvoja, kad gali bėgioti, šokti ir panašiai. Kiekvienas staigus judesys mėto jus, neįtikėtinai laimingą, ten-atgal mažame skysčių pasaulėlyje.

Trečio mėnesio viduryje jūs pajuntate antrą balsą. Šis balsas labai žemas, jis griaudėja ir šniokščia. Jis sako kažką panašaus: „Tu ten? Tu iš tiesų ten?" Tai tėtis. Prasideda jūsų santykiai su tėčiu, jūs vystote sugebėjimą atpažinti balsus ir klausytis pokalbių. Jūs nelabai aiškiai girdite tėtį, tačiau puikiai girdite mamą, ypač jos mintis.

Ketvirtasis mėnuo. Ketvirtąjį mėnesį formuojasi jūsų klausos organai ir jūs imate puikiai girdėti. Dabar yra netgi ausinės, kurias galima priglausti prie mamos pilvo, kad vaikas girdėtų muziką. Tačiau tėveliai turi prisiminti: stiprus garsas sukelia daug nepatogumų. Būkite atsargūs, kai norite duoti vaikui paklausyti muzikos.

Ketvirtą mėnesį jau turite nuostabų ryšį minčių kanalu ir su mama, ir su tėčiu. Kai mama galvoja: „O Dieve, tuoj vėl imsiu vemti", – jūs sužavėti, ypač kai pajuntate kažką panašaus į amerikietiškus kalnelius. Jūsų manymu, tai tiesiog puiku.

Tėtis irgi įtrauktas į procesą. Jūs jaučiate jo mintis, kai naktį visi sugula miegoti: „Įdomu, kiek kainuos išleisti jį į privačią mokyklą? O paskui dar reikės eiti į koledžą… Kiek man kainuos jo išmokslinimas?" O jūs tuo metu galvojate: „Išmokslinimas… kas tai per daiktas?" Jūs bandote sugauti tas mintis ir suderinti su savais mastymo  procesais. „Ką visa tai reiškia? Jis ką, nemyli manęs? Aš iš tiesų reiškiu tik kažkokius tai pinigus?"

Mintys perduodamos abiem kryptimis. Prisiminkite: jūs jau buvote žmogumi ir sukaupėte daug žmogiškos patirties. Ir kai jūs girdite, kad mama galvoja „Reikėtų man suvalgyti didelę lėkštę makaronų sriubos", jums kyla mintis: „Taip, o priedo neblogai būtų šokoladinių ledų". Ir mama nustemba: „Nežinau kodėl, bet staiga panorau įdėti į sriubą šaukštelį šokoladinių ledų".

Penktasis mėnuo. Penktasis mėnuo – tai nuostabus laikas. Kūrėjas kaip ir anksčiau su jumis glaudžiame ryšyje ir primena, kad jūs – meilės kamuolėlis. Jūs esate vien tik meilė, meilė ir dar kartą meilė. Jūs imate spraustis prie mamos nugaros, tiesdamas rankas ir tikrindamas, ar galite prie ko nors prisiliesti. Mamos nelaimei, jai atrodo, kad jos viduje viskas kunkuliuoja, nes jūs tiesiog norite kokių nors įspūdžių. Penktasis mėnuo – labai įdomus laikas, žmogiškasis gyvenimas dabar ir jūsų gyvenimas, ir jūs jau praėjote daugiau nei pusę devynių mėnesių kelio. Jūs praeinate šį meilės periodą, kur viskas vien meilė, būdamas meilės viršūnėje.

Šeštasis mėnuo. Ateina šeštasis mėnuo, ir žinote ką? Jūs jau puikiai apsipratote mamos pilvelyje, ir jus apima smalsumas – kas gi ten, išorėje už jos gimdos? Jūs galvojate: „Kaip man iš čia išsikrapštyti? Aš girdžiu tėtės balsą. Aš girdžiu mamos juoką. Aš girdėjau, kaip mama vakar naktį verkė. Man dėl to nebuvo labai gera, ir aš taip pat jos viduje pravirkau. Bet po to aš girdėjau juoką ir pokalbius. Oho! Aš turiu broliukų ir sesučių, kad taip greičiau juos pamatyti! Aš jau supratau, kas per daiktas yra „nėštumas", ir man jis jau nusibodo. O Dieve, ar galiu iš čia ištrūkti?" Ir kaip jūs manote, kur visa tai jus atveda?

Septintasis mėnuo. Tai atveda tiesiog į septintą mėnesį. Jeigu žinote apie skaičių reikšmes, tai suvokiate ką tai reiškia. Tai metas, kai vaikas suvokia savo dvasingumą, nes būtent tada jis praleidžia labai daug laiko su Kūrėju. Jūs keliaujate ten ir atgal dažniau, negu anksčiau, pereidamas iš savo eterinio „Aš" į žmogišką realybę. Iki to laiko jums patikdavo dažnai bendrauti su mama, mėgautis jos energija, jos meile, jos juoku, jos verksmu ir tais dalykėliais, kuriuos ji valgo. Bet septintas mėnuo labiau skirtas Kūrėjo Šviesai.

Aštuntasis mėnuo. Aštuntąjį mėnesį viskas tęsiasi. Jūs smarkiai išplatinote vargšę mamytę. Jos pilvelis tiesiog išsipūtė. Ji dejuoja, bandydama atsistoti. HHHHRRRR. Taip jums iš vidaus girdisi mamos „OOOOOO". Jums taip patinka šis garsas, kad kai tik mama vėl atsisėda ir patogiai įsitaiso, jūs imate judėti, kad vėl priverstumėte ją atsistoti. Ir jūs vėl girdite HHHHRRRR. Mama dėl to gali visiškai prarasti humoro jausmą, bet jums kaip ir anksčiau juokinga. Jums taip linksma, kad nieko negalite padaryti.

Dauguma moterų sutiks, kad šiuo metu dėl kažkokių priežasčių kūdikis pastoviai juda. Aš manau tai yra todėl, kad jūs jaučiate malonumą judėdami. Jeigu mama sėdi ir linguoja iš vieno šono į kitą, jūs lengvai judate tai viena, tai kita kryptimi. O, jūs tą tiesiog dievinate, bet jums greitai atsibosta, ir priverčiate mamą vėl pasilenkti į kitą šoną. Štai tokia jūsų bendravimo su mama forma.  

Didžioji aštunto mėnesio dalis skirta paskutinių štrichų sudėliojimui į jūsų Programą, į jūsų gyvenimo planus. Taip pat jūs prarandate dalį savo sąmoningo keliavimo tarp eterinio ir fizinio pasaulių sugebėjimų. Tačiau jūsų angelai pastoviai jus stebi, padėdami jums užbaigti Programos sudarymą.

Devintasis mėnuo. Iš pradžių devintasis mėnuo nepanašus į pramogą nei vaikui, nei mamai. Iki šiol viskas vyko taip, kaip jūs norėjote. Jūs gaudavote viską, kas jums patiko, mama ir tėtis nuostabiai jumis rūpinosi. Tą patį darė ir jūsų gydytojas, nors jums, aplamai, buvo visiškai tas pats, kai jis jus bandė apčiuopti.

Iš tiesų, iki to momento jūsų kelionė buvo ypatingai maloni, nes jūs, pradedant nuo antrojo mėnesio, viską suvokėte, jau nuo antrojo mėnesio ėmėte galvoti kaip suaugusi žmogiška būtybė. Taip, viskas teisinga: jūsų mintys antrą mėnesį panašios į tas, kurios pas jus dabar.

Devintą mėnesį jūs nustojate taip aktyviai judėti. Pradedant nuo aštunto mėnesio, kiekvieną kartą, kai jūs ištiesdavote ranką, jūsų mama aikčiojo, ir jūs jau truputį pavargote to klausytis. Jūs jau net bandote sėdėti dar tyliau, kad mama nepyktų ir nesakytų ko nors panašaus: „Oi, kada gi visa tai baigsis?"

Ir ta pabaiga greitai ateina. Jums atrodo, kad tai bus tiesiog nuostabu. Po to jus aplanko mintis: „Bet palaukite. Aš jau esu anksčiau pergyvenęs gimimą. O ne, aš apsisuku žemyn galva. Aš šito nenoriu". Po to jūs matote prieš save siaurą praėjimą, tunelį. Tunelio gale – šviesa, ir jūs sakote: „O Dieve, dabar įvyks perėjimas". Ir jūs einate į šviesą. 

Įsivaizduojate? Dviejų-trijų kilogramų kūdikis žiūri į tunelį ir galvoja: „Man reikia jį praeiti? Abejoju. Gal man geriau čia pasilikti ir praleisti visą likusį gyvenimą?" Bet mama su tuo nesutinka. Tėtis su tuo nesutinka. Svarbiausia, Kūrėjas su tuo nesutinka. Jums reikia keliauti. Jūs turite įvykdyti šią misiją.

Sekantis dalykas, kurį darote, – judate į šviesą. Nepainiokite šios šviesos su ta, kurią jūs matote kito perėjimo proceso metu. Tuo atveju žmonės mato šviesą, eina į ją, ir grįžta į Kūrėjo Šviesą. Tai kita šviesa, o ši, kurią matote gimdami, – tai žemiška šviesa.

Staiga siauras tunelis tampa pakankamai plačiu, ir jūs iš jo išeinate. Ir čia suvokiate, kad perėjote į kitą gyvenimo lygį. Po devynių mėnesių gyvenimo viskas prasideda iš naujo, visiškai kitaip.

Mano draugai, aš prašau jūsų prisiminti vieną svarbų dalyką: kelias būnant gimdoje – tai tobula Kūrėjo dovana. Tai, kas vyksta devynis mėnesius, – pats sudėtingiausias vaiko kelio etapas. Tuo momentu, kai kiaušialąstė ir spermatozoidas susitinka, Dieviškosios Šviesos dalelė įeina į ląstelę ir susikuria Tiesos, Pasitikėjimo ir Aistros triada. Tas ir nuveda mus iš Dieviškosios Kūrėjo Šviesos į fizinį pasaulį.

* * *

Klausimai ir atsakymai

Kokią reikšmę turi vardas?

Ar žinote, kad paprastai išsirenkate vardą pirmąjį buvimo gimdoje mėnesį? Tačiau daugelis tėvų jį pakeičia. Vardo parinkimo sistema iš tiesų yra sudėtinga. Jis atspindi vibracijas ir remiasi tokiais faktoriais, kaip tėvo ir motinos vibracijų energija, o taip pat anksčiau prisiimtas gyvenimo planas.

Norėčiau jums papasakoti, kaip leisti savo dar negimusiam vaikui išsirinkti vardą. Kaip tą padaryti, paklausite jūs? Visų pirma, vaikas pabando naudoti fonetinius garsus, kad praneštų savo vardą mamai telepatiniu būdu. Jeigu mama jo nesupranta, vaikas pasiunčia energetinį impulsą, tikėdamasis, kad tėtis padės išrinkti vardą.

Jeigu jūs esate nuostabūs tėvai, laukiantys kūdikio, sužinoję vardą, prašau, gerbkite savo vaiką, priimdami jo pasirinkimą. Šio vardo vibracijos nukreips visus vaiko veiksmus, ypač pirmus šešis-septynis gyvenimo metus. Daug kas priklausys nuo vardo.

Būdami planuojančia ateiti į Žemę šviesos dalele, jūs stengiatės viską sutvarkyti geriausiu būdu. Kiekvienas jūsų pasirinkimas idealiai pasirinktas suplanuotam gyvenimui, ir iš šios taisyklės nėra išimčių, mano draugai. Čia įeina netgi vardo pasirinkimas.

Jeigu teisingai suprantu, tai vardo vibracijų esmė susijusi su pasirenkamomis gyvenimo pamokomis?

Taip, nes jūsų vardas – tai vibracija, su kuria jūs gyvensite visą savo gyvenimą.

Vadinasi, jeigu aš jaučiu, kad noriu pasikeisti vardą, tai reiškia, kad aš keičiu ir savo vibraciją. Ar tai reiškia, kad keičiu savo gyvenimo pamokų planą?

Suprantama. Jūs galite pragyventi žemėje trisdešimt penkis, keturiasdešimt, penkiasdešimt – kiek tik norite metų, o po to vieną kartą ryte nubusti ir nuspręsti, kad norite vadintis Areta. Visi žino, kad jus vadina Sju arba Petti, bet jūs manote, kad jūsų vardas turi būti Areta. Kai tą pasakysite žmonėms, daugelis to nesupras.

O po to nueisite į puikią mažą šventyklą ir pasakysite vienam iš šventikų: „Aš nusprendžiau pakeisti vardą. Mano naujas vardas – Areta". Ir jis atsakys: „Oi! Kaip nuostabiai tinka jums šis vardas!" Jūs pagalvosite: „Matote? Aš taip ir žinojau". Ką gi, Areta ir buvo tas vardas, kurį jūs išsirinkote, ateinant į šį gyvenimą, bet mama ir tėtė jūsų nepaklausė. Jie negalėjo suprasti, kad vardas Areta gali suteikti jums pačias aukščiausias jums prieinamas vibracijas. Todėl kai kurie žmonės, tapę suaugusiais, keičia savo vardus. Taip jie įgyja vibraciją, kurią tikėjosi patirti šiame gyvenime.

Kas vyksta su kūdikiu motinos gimdoje, kai jis jaučia konfliktą tarp tėvų, kurio nėra pradiniame gyvenimo plane? Ar šis konfliktas bus įtrauktas į planą?

Jis tampa Programos dalimi. Tarkim, tai neplanuotas nėštumas, ir mama labai laiminga. Tėtis priešingai, arba netgi nieko nežino apie nėštumą. Ką gi, tuomet dalis Programos keičiasi. Prisiminkite, ką aš sakiau: pirmąjį mėnesį kūdikis kaip ir anksčiau praleidžia daug laiko Kūrėjo Šviesoje, bet viskas, kas vyksta, įtraukiama į sistemą. Kiekviena mamos mintis, kiekvienas pokalbis, kiekvienas garsas, einantis per mamą, – viskas pasiekia kūdikį ir įnešamos kai kurios pataisos.

Jūs sakėte, kad ketvirtą mėnesį vaikas jau gali perduoti tėvams savo mintis. Ar gali tėvai sąmoningai prisidėti prie vaiko gyvenimo planų kūrimo, kol jis yra gimdoje?

 Geras klausimas. Pirmus tris mėnesius kūdikis gimdoje atsako greičiau į teiginius, negu į klausimus, kuriuos gali užduoti tėvai. Pavyzdžiui, jei pirmą nėštumo mėnesį mama ir tėtis kalba ką nors panašaus: „Šis vaikas bus genijus. Jis gros fortepijonu. Jis bus dainininkas. Jis bus šokėjas…" – kūdikis užrašo tą į savo Programą. Visa tai jame koduojama. Ir atvirkščiai, jei tėvai kalba: „Tikiuosi, vaikas nebus panašus į tavo dėdę Bobą. Jis truputėlį toks…" – tas taip pat užrašoma į Programą. Tai atrodo maždaug šitaip: „Būtent tą aš turiu daryti… būti tokiu, kaip jis".

Teiginiuose daugiau jėgos, jie išbaigti, ir vaikui lengviau juos suvokti. Todėl jie automatiškai užrašomi Programoje. Klausimai „registruojami" ne taip paprastai.

Tai gali paveikti pradinę Programą, kurią kūdikis atsineša su savimi?

Suprantama. Nepamirškite: Programa yra kūrimo stadijoje. Pradžioje galėjote planuoti būti moterimi, vietoje to gaunate vyrišką kūną, todėl į Programą reikia įrašyti pakeitimus. Dauguma iš šių pakeitimų daromi eteriniame lygyje iki pat ketvirto mėnesio. Įsivaizduokite tai šitaip: dauguma pakeitimų gali būti padaryti pirmą mėnesį, mažiau antrą, dar mažiau trečią, bet nuo ketvirto mėnesio Programa jau beveik užbaigta. Po to atlikti pakeitimus bus jau sunkiau.

Kai kūdikis yra gimdoje, jis neturi ego. Kaip atsiranda ego sistema?

Ego sistema atsiranda, kai prieš pat gimdymą pradeda tekėti motinos vandenys. Kai kūdikis suvokia, kad greitai paliks gimdos komfortą, meilę ir šviesą, jame atsiranda kažkas naujo. Šį neįkainojamą momentą atsiranda ego, ir prisiminimas apie baimę tampa realus.

Ego uždanga, kaip taisyklė, gimimo momentu yra pati tankiausia, nes Kūrėjas nenori, kad jūs šioje stadijoje persigalvotumėte. Dėl tos pačios priežasties kūdikis nejaučia gimdymo kančių, dėl kurių kenčia mama. Toks susitarimas tarp mamos ir vaiko. Ego veikia kaip apsauginis mechanizmas, saugantis kūdikį nuo gimimo ir atsiskyrimo nuo motinos traumos. Tačiau greitai po gimimo uždanga tampa plonesnė. Tam tereikia pajusti motinos krūtinės šilumą ir išgirsti tėtės: „Aš myliu tave". Tam netgi nereikia žodžių. Vien tik mintis apie meilę gali susilpninti ego, kai naujagimis pradeda savo naują kelią išėjęs iš motinos gimdos.

Ego beveik nustoja egzistuoti pirmas dvidešimt keturias gyvenimo valandas. Tai reikalinga, kad leisti Programai užsikrauti neseniai aktyvuotose smegenų dalyse. Taip, būnant gimdoje smegenys funkcionuoja kitaip, kaip būnant išorėje. Tėveliai, paklausykite manęs! Kalbėkite su kūdikiu pastoviai pirmas dvidešimt keturias valandas. Nesvarbu, ar pavyks jums pamiegoti. Tiesiog kalbėkite su kūdikiu, arba nors nukreipkite savo mintis į jį, jeigu būtina pamiegoti. Tai ypatingai svarbu, nes pirmąsias dvidešimt keturias valandas naujagimis labiausiai imlus ir įsimenantis. 

Ar vaikams, kurie ateina į pasaulį cezario pjūvio pagalba, ko nors trūksta?

Pasirinkimas gimti būtent taip paprastai yra Programos dalimi, nes kūdikis žino, jog mama nepagimdys natūraliu būdu. Jeigu cezario pjūvis nebuvo užplanuotas, tai Programa bus pataisyta, kad atitiktų naują situaciją. Jeigu, pavyzdžiui, kūdikis atranda, kad mama gaus pernelyg rimtą traumą, gimdydama natūraliu būdu arba mamos skeleto struktūra neleis jai pagimdyti natūraliu būdu, tai kūdikis pertvarko savo gimimo planus, kad įtraukti į juos šią naują realybę. Tai būtina, nes uždanga bus kitokia, jei kūdikis ateis į pasaulį cezario pjūvio pagalba. Tai reiškia, kad uždangos vibracijos operacijos metu skiriasi nuo uždangos vibracijų gimdant natūraliai.

Ar yra koks nors ryšys tarp vaikų gimimo cezario pjūvio pagalba ir polinkiu žarnyno diegliams?

Jeigu kūdikį kamuoja diegliai, tai jis suglumo gimimo metu. Jis turėjo planą. Jis sudarė Programą ir dabar jis galvoja: „Dieve, aš viską sugadinau". Jis jau yra Žemėje, bet neturi avarinio išėjimo. Jam tenka eiti per visą šį procesą, ir jis gerokai įpykęs. Ego funkcionuoja nepakankamai gerai. Jis kaip ir anksčiau gali matyti aną pusę, bet tuo pačiu metu žiūri į šitą pusę ir girdi, kaip mama kalba: „Ahu-ahu". Jis galvoja: „Aš žinau, kad mama moka mintinai visą Amerikos himną, o ji man „ahu" ir „ahu". Mama mane labai liūdina. Aš parodysiu jai, kaip turi būti!" Ir kūdikis ima kalbėti. Jis kalba, kalba ir kalba su savo mama, bet jam išeina tiktai: „Uaaaaaa!"  

Ar aborto atveju būna išankstiniai susitarimai tarp mamos ir dvasios, atėjusios pas ją kūdikio pavidalu?

Na, abortai būna dviejų rūšių. Pirma, būna, kad dvasia ateina tam, kad pergyventų abortą ir vėl grįžtų į Kūrėjo Šviesą laukti kitos užduoties. Tokiu atveju dvasia susitarė su nėščia moterimi dėl dalyvavimo šioje situacijoje. Kita abortų rūšis – kai tas nebuvo numatyta pradiniame gyvenimo plane. Šiais atvejais, jūs, šviesos dalelės, automatiškai grįžtate į Šviesą, ir viskas. Po to jūs persiprogramuojate  atšaukiate buvusią Programą – ir visomis savo mažomis širdelėmis prašote, kad Dievas greičiau jums duotų dar vieną galimybę grįžti į Žemę.

Krikščioniškoje visuomenėje karštai diskutuojama apie tai, kad abortas priešingas Dievo valiai ir jį galima laikyti nužudymu? Kokia Dvasios pozicija?

Tai, ką aš ruošiuosi pasakyti, ne visiems patiks. Iš tiesų nėra jokios pozicijos. Tiesa yra ta, kad kiekviena dvasia turi teisę savo gyvenimo pasirinkimui, koks jis bebūtų. Visi aborto situacijos dalyviai padarė savo pasirinkimą, kuris atvedė į bendrą sprendimą, ir tik priėmus bendrą sprendimą įvyksta pats abortas. Aš noriu, kad jūs suprastumėte: jeigu motina nusprendžia, kad nenešios iki nėštumo pabaigos savo vaiko, tai vaikas dvasios lygyje prieš tai būtinai sutiko su abortu. Priešingu atveju keičiama Programa, mama keičia savo sprendimą ir nešioja kūdikį. Patikėkite, kūdikis turi būti nusiteikęs šiam procesui, kitaip nieko neįvyks.

Noriu duoti klausimą apie neišnešiotus vaikus. Iš jūsų žodžių aš supratau, kad kiekvienam gyvenimo gimdoje mėnesiui yra savas planas. Žiūrint šiuo požiūriu, kas įvyksta, kai kūdikis gimsta anksčiau laiko, šešių mėnesių? Jų gyvenimo planas buvo sudarytas šešiems mėnesiams?

Taip. Pamokos planas buvimo gimdoje pasibaigia šiuo momentu. Jeigu tėvams suvokiami dvasiniai dalykai, tai jie paprašys dvasios pasaulio leisti kūdikiui pergyventi paskutinius tris nėštumo mėnesius eteriniame lygyje, jeigu tai būtina. Jei tėvai yra pakankamai suvokiantys, kad pamatytų, jog vaikui reikalinga septintą, aštuntą ir devintą mėnesius praleisti gimdoje, jie padės jam savo meile ir rūpesčiu. Visais atvejais kūdikis praeina visas būtinas vystymosi stadijas, o po to reikiamu laiku pergyvena gimimo procesą.

Jeigu kūdikis atėjo į pasaulį anksčiau laiko, ar tai reiškia, kad jam tenka vienu metu vadovautis dviem planais – tuo, kuris eteriniame lygyje baigiasi tik po devynių nėštumo mėnesių, ir tuo planu, kuris prasideda tuoj po gimimo?

Taip. Jūs žinote, kad neišnešiotus vaikus paprastai laiko inkubatoriuje, o tai, suprantama, yra dar vienas planas. Ar jūs kada nors pastebėjote, kad tokie vaikai paprastai būna labai, sakykime, „spalvingi". Atrodo, kad mažylių, esančių inkubatoriuje, keičiasi spalva, prisitaikant prie gyvenimo nebe gimdoje, ir tuo pačiu metu tęsiant devynių mėnesių vystymosi stadiją.

Taip pat visai tikėtina, kad vaiko Programa reikalauja jo gimimo anksčiau laiko. Bet kuriuo atveju tėvai gali su didele meile palaikyti neišnešiotą kūdikį, padedant eterinei šviesai, arba baltai šviesai. Atminkite: laikas yra iliuzija, todėl daug kas yra įmanoma.

Noriu užduoti klausimą apie įvaikintus kūdikius. Kaip dėl to susitariama ir kaip funkcionuoja toks gyvenimo planas, kai vaikas, galbūt, buvo išsirinkęs biologinius tėvus, o ne įtėvius?

Tai įdomus klausimas ir aš atsakysiu taip: jeigu iš tiesų buvo toks susitarimas, tai viskas idealu. Jeigu tai nebuvo numatyta, Programa radikaliai keičiasi. 

Tarkime, tėtis paliko, o mama nusprendė, kad negali viena su tuo susitvarkyti. Tai nereiškia, kad ji nemyli vaiko, – tiesiog negali patenkinti jo poreikių. Tada ji atiduoda kūdikį įvaikinimui. Įvaikinimas, kaip aš jau sakiau, – tai visiškas plano pertvarkymas, ir dažnai vaikas niekada negali visiškai priimti įvaikinimo, nes biologinių tėvų argumentai yra jam neaiškūs. Aš turiu omenyje, kad mama abejojo, negalėjo priimti sprendimo: tai norėjo pasilikti vaiką, tai atiduoti. Be to, vaikas neteko kontakto su tėčiu. Dėl to įvaikintas vaikas paprastai labai sunkiai sudarinėja savo planą – maždaug iki dvidešimt vienerių metų. Maždaug šiame amžiuje – po to, kai praeina tris kartus po septynis metus, kas yra svarbu numerologijos požiūriu, – Programa keičiasi, kaip ir buvo suprogramuota anksčiau.

Ką galite pasakyti apie dvynius?

Jeigu pas jus dvyniai, tai galite susidurti su tuo, ką vadiname padalinta siela. Taip būna su dvyniais iš vienos kiaušialąstės, kai viena siela pasidalija į dvi dalis abiems dvyniams. Dvyniai susiję dvasia tikrąja žodžio prasme.

Kai nėštumo metu nėra šalio tėčio, ar tą suvokia besivystantis gimdoje kūdikis?

Žinoma, ir netgi labai! Besivystantis vaikas pririštas prie motinos. Jam ateina mintys vienu metu kaip ir mamai. Tą sakydamas, aš turiu galvoje, kad kiekvieną mintį, kylančią mamos galvoje, kūdikis akimirksniu pajunta. Tėčio mintis kūdikis irgi jaučia, bet sekundės dalimi vėliau. Jeigu tėčio šiuo metu nėra šalia, jam trūksta didelės dalies patirties. Pusiausvyra pažeista, ir prireikia daug laiko, kad išspręstų tėčio nebuvimą, jeigu jam apskritai tas pavyksta.  

Ar galite pasidalinti išmintimi apie „pereinamojo periodo vaikus"?

Galiu pasakyti tėvams: prašau, suvokite, kad jūsų vaikai – tai pereinamojo periodo vaikai. Jiems reikalingas ypatingas rūpestis. Daugelis neša didelį angeliškos energijos užtaisą, galaktinės energijos, žmogiškosios energijos – viską viename. Jums reikia priimti savuosius pereinamojo periodo vaikus kaip labai ir labai ypatingus.

Baigiamasis žodis

Jeigu leisite, pasakysiu labai trumpai. Šviesos meilėje ir turėdamas Visa Esančio teisę, sakau kiekvienam šiuos žodžius, nes absoliuti dauguma iš jūsų atsiradote Žemėje gimdami. Jūs neprisimenate savo gimimo,  ir neprivalote to prisiminti. Tačiau aš jaudinuosi ne dėl tų, kurie jau gimė, o dėl tų energijų, kurios ateina dabar, – dėl pereinamojo periodo vaikų. Jie ateina į Žemę, turėdami didelę jėgą, todėl būkite pasiruošę. Žinokite, kad jų šviesa ir meilė atvers jums kelią. 

Šaltinis: Стерлинг Фред „Кираэль: Путеводитель по Невидимому «Я»"