Sielos poreikis yra gyvenimo prasmėje. Ji turi žinoti, dėl ko ir kam gyvena ir miršta. Jai būtina svajoti – giliai ir stipriai, ir turėti mėgstamą užsiėmimą, per kurį šios svajonės galėtų būti įgyvendintos. 

Atimkite iš Mocarto muziką, iš Leonardo – tapybą, iš Galilėjaus – galimybę stebėti žvaigždes, ir jie išties pasijus vieniši. Atimkite iš jų bemieges naktis, momentus, kada  jie kūrybos įkarštyje pamiršta apie maistą, ir apie poilsį, priverskite juos būti ramybėje, beveiksmiais žmonėmis, paskendusiais turtuose, ir jie susirgs fiziškai ir dvasiškai.

Išminčiai sako, jog žmogus be gyvenimo tikslo, be trokštamų (aukštų) svajonių ir mėgstamo užsiėmimo - išties vienišas.

Sielos poreikis ne tik darbe, dėl darbo ir prasmėj dėl prasmės. Jai reikia kažko, kas surištų visą tai į vieną visumą, kas galėtų apjungi gyvenimą ir mirtį, matomą ir nematomą. 

Sielai reikalingas Kelias, tam, kad žinotų, iš kur atėjo ir kur eina. Jai būtinas kažkas, kas galėtų ją vesti Keliu, kas savo kilnumu ir visomis aukščiausiomis žmogiškumo vertybėmis galėtų būti jai pavyzdys, kuo ji galėtų pilnai pasitikėti.

Išmintingi sako, jog žmogus be Kelio ir be Mokytojo – išties vienišas.

Sielos poreikis – Grožio ir Įkvėpimo šaltinis. Jai būtina įsisąmoninti, jog yra dalykai ir vertybės, kurie nemiršta. Jai reikia Amžinybės ir Nemirtingumo pojūčio. Sielos poreikis šventybėse, visose Grožio pasireiškimuose, kurie galėtų įkvėpti ją taip pat, kaip įkvepia paslaptingos žvaigždės danguje.

Išminčiai sako, jog žmogus be šventybės, be Grožio, ir be Amžino ir be Dangaus – išties vienišas.

Sielos poreikis – Dieviškumo pojūčio buvimas visur ir visame. Jai būtina jausti tą mįslingą, nepasiekiamą,  paslaptingą  Kažką: artimai ir šalia, džiaugsme ir kančiose, kaip atrama, gynėja ir globėja, duodanti gėri ir palaiminimą, visiems tauriems sumanymams. 

Išminčiai sako, jog žmogus be Dievo ir be Dieviškumo – išties vienišas

Sielos poreikis įsisąmoninime to, jog nėra nieko atsitiktinio ir jog su ja nevyksta nieko tokio, ko jinai nepajėgtų ištverti. Ji turi žinoti, jog viskas, kas tikra, gyvenime sustiprinama Likimo ženklu. Išminčiai sako, jog žmogus be Likimo suvokimo ir jo ženklų, Atvaizdo ir savo paties paskirties – išties vienišas.

Sielos poreikis tokiais santykiais su kitais žmonėmis, kurie nebūtų proveržiu paprastų emocijų.

Jai reikalingos giminingos sielos, tie, kas pasidalintų su ja Kelią, svajones, įkvėpimą, siekius. Išminčiai sako, jog be giminingos sielos, sujungtos didele Meile, be būrio bendražygių – išties vienišas.

Siela irgi bijo vienatvės, bet jos baimės šiek tiek skiriasi nuo tų, apie kuriuos minėjome anksčiau.

Ji bijo būti atplėšta nuo Gamtos, nuo Dieviško ir Nuostabaus, nuo Amžino, nuo Likimo, nuo Kelio ir savo paties paskirties. Jos visai nejaudina tai, ką ji galėtų gauti arba netekti santykiuose su kitais. Ją jaudina visai kas kita. Siela bijo prarasti galimybę mylėti ir atiduoti pačią vertingiausią, tyrą ir švariausią, ką turi. Jai svarbu būti ne tiek mylimai, kiek pačiai mylėti. Jos siekis ne tik tame, jog turėtų draugu, o pačiai tapti draugu. Jos noras ne tame, jog kažkas reikštu gėri jos atžvilgiu, bet noras pačiai kurti gėrį kitų atžvilgiu. Jos nejaudina, kaip elgiasi kiti, bet tai, kaip elgiasi ji pati. Gaunasi, jog Sielos laimė priklauso ne nuo to, kaip į ją žiūri kiti žmonės, ir ne nuo to, ką ji galėtų gauti iš jų, bet nuo to, ką duoda ir kaip pasireiškia ji pati. Ji nemyli tik tam, kad būtų mylima, ir netampa draugu tik tam, kad turėtų draugų.

Bet, kada ji myli, kada draugauja, kada atiduoda Visą ką turi, nereikalaudama nieko už tai, net jeigu negauna atgalinės reakcijos, - ji jau nevieniša...Todėl jog prieš ją tada atsiskleidžia beribė galybė kelių ir variantų - pilnavertis pragyventas gyvenimas, kuriame ji pilnumoj remiasi savo širdies jėga, protu ir savo trokštamomis svajonėmis...

O kas likę – tai jau kaip Dievas duos. Paradoksalu... kaip paprasta.