Šios liūdnos, pasaką primenančios istorijos herojus – vargšas emigrantas iš prieškario Latvijos – Edvardas Lidskalninis. Nepasižymėdamas įspūdingais fiziniais duomenimis – ūgis 152 cm., svoris 45 kg – jis vienas pats, be motorizuotos technikos ir mechanizmų, naudodamasis tik savos gamybos įrankiais, pastatė pilį, kurią drąsiai galima lyginti su senovės megalitiniais statiniais – Egipto piramidėmis, senovinėmis Peru tvirtovėmis, Stounhendžu ir kt. Jo 28 m. statyta Koralų pilis – tai 40 hektarų išsidėstęs gyvenamosios, ūkinės ir dekoratyvinės paskirties megalitinių statinių kompleksas, sveriantis 1100 tonų. Maža to, jo kūriniai ir nedaugelio liudytojų pasakojimai yra užuomina duoda užuominą, kuria galima bandyti įminti kelių tūkstantmečių senumo Žemės civilizacijos mįslę.

Edvardas Lidskalninis gimė 1887 m. Rygoje. 1912 m. jis pasipiršo šešiolikametei Agnei Skafs, kurią seniai mylėjo. Juodu susižadėjo. 5 klasių išsilavinimas, skurdžios santaupos ir padidintas jautrumas – viskas, kuo galėjo pasigirti 26 m. skvarbaus žvilgsnio neužauga. Iki vestuvių likus vos vienai dienai Agnė pareiškė netekėsianti už skurdžiaus ir dar „senio". Netrukus ji ištekėjo už pasiturinčio gydytojo, kuriam vėliau pagimdė tris vaikus. Skaudančia širdimi, be skatiko kišenėje (visi pinigai išleisti bilietui) Edvardas iškeliavo kur akys mato. Trumpam užtrukęs Vakarų Europoje, jis vėliau išskrido į Kanadą. Klajodamas Edvardas susidomėjo mokslais, ypač astronomija ir Senovės Egipto istorija. Silpnos sveikatos latviui gyvenimas už Atlanto nebuvo lengvas: apie 10 m. Teksase, Kalifornijoje jis dirbo ir medkirčiu, ir galvijų varovu, ir kontoros darbuotoju. Kažkur užsikrėtė džiova...

Užtat dabar jis turėjo susikaupęs šiek tiek pinigų žemės sklypui įsigyti ir 1923 m. persikėlė į šiltąją Floridą, kurios klimatas buvo palankus jo progresuojančiai ligai. Dabar jis galėjo įgyvendinti savo sumanymą, kurį brandino tiek metų. Edvardas nusipirko nedidelį žemės sklypą Florida Sityje. Tolesnius įvykius gaubia paslaptis.

Per ateinančius metus jis, nieko neįsileisdamas į savo teritoriją ir dirbdamas tik naktimis, iš koralinio smiltainio pastatė pasakų pilį, kurią pavadino Rock Gate Park („Uolos vartų parkas"). Paklaustas, kam ją stato, Edvardas atsakydavo, kad Sweet sixteen (Saldžiąjai šešiolikmetei). Gal jis ją statė, tikėdamasis, kad Agnė kada nors pas jį sugrįš? Žiūrint į jo kūrinius nejučiomis kyla asociacijos su megalitiniais senovės civilizacijų statiniais: didžiuliai sklypą juosiančios sienos blokai sustatyti ir vienas su kitu puikiai sudurti be jokio cemento.

Į pilį veda vieninteliai ant vertikalios ašies besisukantys vartai, kurie taip puikiai subalansuoti, kad juos lengvu rankos stumtelėjimu gali atidaryti net vaikas. Vartų aukštis maždaug 2 m, plotis – 2,3 m, storis – 52 cm, o svoris 9 t... Kai vartai uždaryti, tarpelis tarp sienų – 0,5 cm. 1986 m., kai pilis jau turėjo muziejaus statusą, vartai užstrigo. Konsultacijai buvo iškviesta grupė inžinierių. Vartams išrinkti prireikė 6 vyrų ir 50 t keliamosios galios krano. Po jais gulėjo subyrėjęs senas sunkvežimio guolis. Edas per visą durų aukštį be jokių elektrinių instrumentų buvo išgręžęs beveik idealiai apvalią kiaurymę, einančią griežtai per luito svorio centrą. Šiais laikais toks darbas neįmanomas be tikslios technikos ir instrumentų. Vartai buvo pilnai restauruoti, ašis, guoliai pakeisti, visos dalys suteptos ir 1986 m. liepos 23 d. šis neregėtas inžinerijos kūrinys vėl visus stebino savo gabaritais ir grakštumu. Devintonių vartų paslaptis buvo nušviesta laikraščiuose, žurnaluose, aptariama per televiziją. Inžinieriai bandė suprasti kaip jie vis dėlto buvo pagaminti. Tačiau niekas taip nieko ir nesuprato.

Teritorijos viduje – keisti iš koralinio smiltainio ištašyti daugiatoniai bokštai, stalai, pusės tonos foteliai, kuriuose sėdėdamas Edvardas mėgdavo sutikti saulėtekį. Keistuolis kažkokiu nesuprantamu būdu, nesinaudodamas jokia statybine technika, pajūryje iškirsdavo didžiulius smiltainio luitus ir juos gabendavo į pilies teritoriją. Visus savo instrumentus jis gaminosi iš senų automobilių laužo. Peršasi klausimas: kaip jis tuos didžiulius blokus nusigabendavo ir užkeldavo į kelių metrų aukštį?

Visų smalsautojų bandymus prisiprašyti į svečius, Edvardas atremdavo savo nemirkčiojančiu žvilgsniu, nuo kurio įsibrovėliai pasijusdavo nesmagiai. Kartą kaimyniniai berniūkščiai, "pasiskolinę” iš tėvo galingą naktinio matymo prietaisą, užsilipo ant stogo, kad naktį galėtų stebėti savo keisto kaimyno darbą. Jų žodžiais, jie nuo jo vos nenukrito, pamatę, kaip „didžiuliai luitai tarsi vandenilio pripildyti balionai plaukia oru". Kita kaimynė garsiam Deivido Letermano televizijos šou, skirtam Koralo piliai, pasakojo mačiusi kaip Edvardas dainavo... akmenims: „Jis, uždėjęs ant jų rankas, skleidė pratisus garsus. Iš pradžių pagalvojau, kad vaikinas kuoktelėjo."

1936 m. Lidskalninis nutarė iš Floridos Sičio išsikelti į Homstedą, esantį už 16 km (dabartinę Koralų pilies vietą) ir „pasiimti" pilį su savimi. Kaip teigia Coral Castle svetainė, "Niūrusis Edas" (taip kaimynai vadino latvį) norėjo išsaugoti savo privatumą, nes tada buvo prasidėjusios diskusijos dėl tų vietų žemių panaudojimo statyboms. Pagal kitą versiją jis norėjo persikelti į labiau apgyvendintą vietovę po to, kai kartą naktį buvo žiauriai sumuštas vietinių plėšikaujančių chuliganų. Persikėlimas užtruko 3 m. Smiltainio luitams gabenti jis išsinuomavo galingą sunkvežimį su vairuotoju. Nustebusiam vairuotojui sumokėjo iš anksto ir griežtai uždraudė dalyvauti kraunant ir iškraunant blokus: šis turėjo paduoti mašiną devintą ryto ir grįžti vidurdienį, kai luitai jau būdavo sukrauti. Vairuotojas iš smalsumo klausinėdavo vietinių gyventojų, kur savininkas gauna krovikų tokiam nežmoniškai sunkiam darbui. Šie, suprantama, jam nieko negalėjo paaiškinti. Kartą šoferis, kažką pamiršęs, po pusvalandžio grįžo ir apstulbęs sustingo: daugiatoniai blokai tvarkingai gulėjo kėbule. Lidskalninis ramiai stovėjo šalia.

Perkėlęs pilį, Edvardas tęsė darbus iki pat savo mirties. Ir jis jau įsileisdavo turistus, imdamas iš jų 10 centų mokestį. Šie noriai mokėdavo, kad pasigrožėtų nuostabiais akmens kūriniais, kuriuos autorius visuomet rodė neslėpdamas pasididžiavimo. Dauguma lankytojų Edvardo klausdavo vis to paties: kaip jis vienas, be galingų keliamųjų mašinų ir mechanizmų sugebėjo atgabenti, apdoroti ir užkelti didžiulius smiltainio luitus. Tačiau Edvardas niekuomet neaiškindavo, kaip jis iš tikrųjų statė pilį, tik lakoniškai atsakydavo: „Tai nesunku, jei žinai kaip". Šiandien Edvardo Koralų pilis teisėtai laikoma vienu iš šiuolaikinių „pasaulio stebuklu". 1984 m. JAV vyriausybės nutarimu ji įtraukta į Nacionalinį istorinių vietų registrą. Kasmet joje apsilanko iki 100 tūkst. turistų.

Savo buveinę Edvardas pasistatė Pilies teritorijos kampe ir ją pavadino Bokštu. Bendras Bokšto svoris apie 243 t, jo atskirų blokų – iki 9 t. Visas pirmas Bokšto aukštas buvo skirtas dirbtuvėms, gyvenamosios patalpos įrengtos antrajame. Įdomu, kad lankytojų į Bokštą Edvardas niekuomet neįsileisdavo. Šalia bokšto jis iškasė šulinį, prie jo – paviljoną su vonia.

1951 m. gruodyje pasijutęs blogai Lidskalninis iškabino lentelę "Išvažiavau į ligoninę" ir autobusu nuvažiavo į Majamio ligoninę. Gydytojai nustatė, kad Edvardui gerokai suprogresavęs skrandžio vėžys. Po 3 d. jis ligoninėje mirė. Per visą savo gyvenimą Edvardas neturėjo nei moterų, nei draugų. Jo darbo patalpoje buvo aptikti pusketvirto tūkstančio dolerių ir kelios savadarbės brošiūros. Trijose iš jų padrikai išdėstyti atradimai Žemės magnetizmo ir „Kosminės energijos" valdymo srityje. Ši energija jam, neva, ir padėjo pastatyti pilį.

Po savininko mirties prasidėjo juridinės peripetijos, kol galiausiai Rock Gate Park buvo pervadintas į Coral Castle ir virto turistų atrakcionu. Nuo 1981 m. pilies savininkas – kompanija Coral Castle, Inc.

Visoje Pilies teritorijoje gausu pribloškiamų statinių, gaminių ir skulptūrų iš akmens. Yra didelis stalas, kurio forma atkartoja Floridos valstijos kontūrus. Kitas stalas yra širdies formos ir sveria apie 2 t. Stalo centre Edas pasodino iksorą – metro aukščio krūmą su blizgančiais odiškais lapais.

Unikalus saulės laikrodis stebina savo tikslumu. Juo galima nustatyti ne tik valandą ir minutes, bet ir juostinį įvairių pasaulio vietų laiką. Šį laikrodį Edvardas gamino 2 m.

Pilies puošmena – Marso ir Saturno (su žiedais) planetų skulptūros, sveriančios po 18 t. Kompozicijos „Islamo pusmėnulis" svoris – 23 t. Grakštus fontano ansamblis, kuris ištašytas iš trijų smiltainio monolitų. Jį Edas pavadino Mėnulio vardu. Kairėje esantis mėnulio ketvirtis vaizduoja pirmąją mėnulio fazę – jaunatį, dešinėje – ketvirtąją – delčią; jos abi sveria po 18 t. Trečioji kompozicijos dalis simbolizuoja mėnulio pilnatį ir sveria 23 t. Į fontaną Edvardas įleisdavo žuvų.

Koralas labai porėtas, todėl Edvardui fontano vidų teko išcementuoti. Fontano centre jis suformavo žvaigždės formos salą. Fontaną vandeniu pripildydavo už jo esantis siurblys. Kairinėje ir dešininėje kompozicijos dalyse išpjautos sėdynės.

Sunkiausias iš apdorotų monolitų yra šiaurinėje sienos dalyje esantis 30 t svorio ir 7 m aukščio „Teleskopas". Teleskopo viršuje esanti vamzdžio atkarpa su „taikiniu" visuomet nusitaikiusi į Šiaurės žvaigždę.

Aukščiausias Pilies statinys – 12 m aukščio ir 28,5 t svorio „Obeliskas". Šį Obeliską Edui kažkokiu būdu pavyko persivežti į naują vietą kartu su kitais Pilies kūriniais.
Jo paviršiuje jis išpjovė savo svarbiausias datas – gimimo, Pilies statybos baigimo, Pilies perkėlimo į naują vietą. Obelisko viršuje išpjauta Latvijos žvaigždė.

Vis dėlto kaip? Ar galėjo būti, kad meistras naudojo praeitos civilizacijos įrankius? O gal jis pats buvo kitos civilizacijos atstovas, atsikėlęs čia nugyventi žmogiško gyvenimo?

..Štai Edo torsinis generatorius, esantis viename iš pilies kambarių, kuris paverstas Edo muziejuje. Jo matmenys įspūdingi, ne mažiau nei 100 kilogramų. Kiek daug metalinių dalių sudaro šią konstrukciją, dargi sulieti nemažu betono kiekiu, suformuoja kaip taurę. Šone matosi kaip išmetimo vamzdis, sumūrytas kartu su taure į betoninį pagrindą.

Šiai konstrukcijai buvo panaudotos atgyvenusios traktoriaus dalys, kurias pagal aprašymus tempdavo iš šiukšlynų Edas. Čia matosi keturbriauniai varžtai, ratlankio dalis. Viduje matosi metalinis pasukimo mechanizmas, pasukamas rankenėle, o išoriniame perimetre matosi 24 metaliniai dygliai. Sudaryti jie iš penkių dvigubų vertikalių elementų. 5х2х24= 240 nežinomų elementų.

Jei tai torsinis generatorius, tai be pastovių magnetų neapsieisime. Žinant Edo meilę magnetizmui (jis net parašė šia tema brošiurą "Magnetic Current” E. Leedskalnin, Rock Gate, Homestead, Florida, USA, 1945). Taigi tai 240 juostinių pastovių magnetų.

Jie tolygiai paskirstyti korpuse ir užlieti betonu ir gautas magnetinis blokas prispaustas tarp dviejų dantračių 8 varžtų pagalba. Visi 24 magnetai dygliai izoliuoti vienas nuo kito. Išorinės jų dalys laisvai išlenda iš betoninės konstrukcijos, o štai vidinės dalys... Vidinės dalys beveik prisiliečia viena prie kitos, sueina aštriu kampu.

Šis torsinis generatorius, sveriantis 100-150 kg., turi apšvitinti norimą akmenį būdamas virš jo ar po juo, nes apšvitinimas iš šono atsimeta dėl būtinumo akmenį perkelti vertikalia, torsinio generatoriaus ypatumas ir yra apšvinti daiktą per ašį, šuo atveju taurės centrinę ašį.

Po akmeniu aparato nepakiši, nes po juo irgi buvo tokia pat medžiaga iš kurios jis išskaptuotas, tam reikia nemažai darbo. Taigi aparatas buvo talpinamas virš akmens.

Tuo pačiu tai buvo sukurtas ne tik torsinis generatorius bet ir skraidymo aparatas. Nes Edas buvo žemo ūgio ir silpnų fizinių duomenų žmogus.

Viesulas – tai energetinio lauko struktūra. Viesulas, kuris susikuria žiedinės magnetinėje struktūros erdvėje, saviveikoje su Žemės magnetiniu lauku (pasirinkta garmonika, iškiriama formavimo geometrijos, šiuo atveju vidinės aparato taurės). Šis, viršaukšto dažnio viesulas  kaip tik ir pažadina tetraedrinę (merkabišką) akmens kristalinę struktūrą. Štai ir "svorio praradimas”.

Toks, skraidymo aparatų, su pastovių magnetų išdėstymu ratu, panaudojimas, nėra kažkas naujo. Tai matosi ir iš majų piešinukų.

Vienintelis dalykas, kuris paslėptas nuo stebėtojo akių – jonizacijos sistemos konstrukcija. Tai - paprastas plieninis vamzdis, turintis išsivaduojamą vieną spiralinę viją, paslėptą taurės betone. Šioje vijoje vamzdžio sienelė turi turėti išilginę išpjovą, arba visa eile skylučių, atliktų plonu grąžtu. Kaip vienas iš variantų gali būti, kad vietoj spiralinės vijos, vamzdis gali turėti kiaurymę su išėjimu per žymiai plonesnio skersmens vamzdelį, kuris išeina pagrindo apačioje. Jonizacijos sistema turėjo turėti išorinį šaltinį. Ir tuo šaltiniu vienareikšmiškai galėjo būti tik litavimo lempa. Ją Edas aktyviai naudojo strypų, naudojamų akmens saldymui, įkaitinimui. Apatinis vamzdžio galas ir yra to šildytuvo įstatymo vieta. Keičiant litavimo lempos ugninio srauto stiprumą pučiant, galima buvo keisti ir aparato jonizavimo laipsnį, tuo pačiu reguliuojant skraidymo aparato pakėlimo jėgos dydį. Jonizuojančio srauto pokyčius galima buvo atlikti ir dalinai uždengiant vamzdžio išėjimą viršuje, ten matosi užsklanda.

Na o kaip aparatas buvo valdomas pagal azimutą, tai yra skrenda išilgai? Tai vyksta dėl asimetrinės, rankenėlės pasukamo mechanizmo, išdėstyto taurės viduje. Kur pasukama ši rankenėlė, į tą pusę ir skrenda ore aparatas. Techninis sprendimas – gana originalus ir tuo pačiu labai paprastas. Galintis nustebinti bet kurį konstruktorių, nors vėlgi nėra naujas. Pastoviai tos rankenos Edui sukti nereikėdavo, pakakdavo ją nustatyti norima krypti, o paskui krovinį galima buvo reguliuoti ir pasukant jį rankomis, kabantį ore.

Kai aparatas nuvyksta į vietą, akmens skaldyklas, jį reikėdavo pritvirtinti prie akmens, kurį buvo norima pergabenti, per akmenį pradėdavo tekėti spinduliavimas iš aparato, kas keitė jo kristalines struktūras, o tuo pačiu svorį žemės atžvilgiu. Edui belikdavo tik "įkalbėti’ akmenį keliauti. Tai jis ir darydavo, kaip yra aprašymuose ir liudijimuose. Nežinomi dainos žodžiai, kurių pradžioje nežinojo ir pats Edas, bet galų gale bandymų keliu jis tai surado. Tai galėjo būti ir vienas žodis, kartojamas dainuojamai. O gal tai buvo frazė ar kokia nors malda? Nors iš esmės jos tekstas neturi reikšmės, svarbu tik skambesio dažnis ir kartojimo tempas.

Na ir staiga akmuo pakyla. Čia jau reikia nesnausti ir iš naujo reguliuotis lempos srautą, aprūpinantį patogų transportavimui aukštį. Nesvarų kūną galima buvo apsukti rankomis, aparato priekiu reikiama kryptimi ir pirmyn. Pradės aparatas po truputį leistis, mes jam vėl naują dainą.

Kokiu būdu akmuo praranda svorį? Koks akmens levitacijos mechanizmas?

Generatorius skverbia į akmenį torsinio spinduliavimo srautą, kurį galima įsivaizduoti kaip plonų cilindrinių siūlų "ryšulį”. Ir teguk kiekvienas toks siūlas praeina pro kiekvieną akmens kristalinės gardelės mazgą. Mazgas tokiu būdu suaktyvinamas – bet daugiau nieko, jokios levitacijos nevyksta. O kad ji atsirastų, reikalinga kad visur prasiskverbiančio vienetiniai torsinio srauto siūlai "susidurtų”su kliūtimi – tokiu atsispindinčiu paviršiumi, kuris būtinai randasi viename iš tokių torsinių įrangų elementų – pačioje viesulinėje taurėje. Tokia kliūtis ir susidaro akustinio rezonanso reiškinio pagalba. Dabar kiekvienas elementarus srautas mazge pradeda radialiai-spiraliai "išsilieti” per tą atspindintį paviršių ir kiekviename tokiame mazge susidaro savo mikroviesulas. Keičiasi ir spinduliavimo konfigūracija: iš cilindrinio siūlo į mikroviesulus. Ir tas mikroviesulas turi klasikinę terpę-vamzdį viduje ir "kojikę". Kaip pasekmė to, įvyksta eterinės erdvės iškrypimas akmens viduje, o tai kaip žinoma, veda prie eterinio spaudimo skirtumo suvokimo ir pakeliamosios jėgos atsiradimo.Visų persiformavusių viesulų jėga sudedama, kas duoda viso akmeninio bloko svorio praradimą.

Šiuolaikinėje fizikoje aprašomas akustinio-elektroninio poveikio efektas. (AEP) – sąveika akustinių bangų su pralaidumo elektronais puslaidininkiuose ir metaluose, kuri atsiranda, "kaip poveikio į elektronus ir jonines gardeles savisusiderinančio elektromagnetinio lauko, rezultatas, iššauktu jonų judėjimu. Išilginiam garsui šis laukas turi elektrostatinį charakterį; esant skersiniam garsui, į elektronus ir jonus veikia viesulinis elektrinis laukas”.

Nieko nėra naujo, viskas jau buvo. Taip ir žmonija nesukuria kažko naujo, o tik atranda viską iš naujo, kartas po karto, vienos civilizacijos, ar kitos. Todėl tai tik pakartojimas Levitacijos efekto, kuris atsiranda, kai tarpusavyje veikia torsinis ir skersinis akustinis-rezonansinis spinduliavimas į akmens ar metalo kristalines struktūras, spinduliavimo dažniu harmoningai surištu su Žemės magnetiniu lauku.

Iš kur pas Edą atsirado tokios žinios? Kaip matosi iš jo gyvenimo aprašymų, jis ėjo nuo padaryto aparato prie magnetinių reiškinių, o ne atvirkščiai. Edas tirdamas magnetus pats bandė įsigilinti į reiškinio esmę. 

Tas žinias greičiausiai Edui kažkas perdavė. Nes jo teorinės žinios siekė pirmaklasių lygį ir negalėjo įtakoti to reiškinio suradimui. Gal būt per palikimą, iš vieno meistro kitam. Pastovūs magnetai skraidymo aparatuose, buvo taikomi ir senovės ateivių civilizacijose.

Ar galima pakartoti Edo aparato atkūrimą? Kodėl gi ne, nes tuo labiau pirmtakas guli Floridoje, tame pačiame muziejuje.

Šiuolaikiniai " meistrai” padarytų jį tikriausiai su distanciniu valdymu, o lituoklį pakeistų šildytuvu, veikiančiu dujomis. Aišku atsirastų ir akustinė aparatūra, vietoj dainuojančio balso. Žinoma, turi būti išlaikyti visi torsinio generatoriaus sukūrimo principai, harmoningai aprūpintas visų jo mazgų darbas: formuotojo, rezonatoriaus, jonizatoriaus ir nuotėkų. Ir aišku turi būti akustinė sistema, sukurianti skersinius rezonansinius virpesius

Sėkmės...