Ketvirtadienis, 04.06.2020, 22:49
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2011 » Gegužis » 11 » Kvantinė magija
10:34
Kvantinė magija
Nuo pat moksleiviško amžiaus kankino nuojauta, kad visos valdiškos, korporatyvinės ir religinės institucijos, pateikdamos visuotinai priimtą teoriją apie Žmogų, Pasaulį ir Dievą, sutartinai meluoja. Kai kada meluoja iš nežinojimo, kai kada iš kvailumo, o dažniausiai - sąmoningai. Ir pasirodo, kad nuojauta neapgavo. Visos tos institucijos mums rodo netikrą filmą, kurį mato mūsų akys, girdi ausys, prie kurio pripratintos smegenys. O realybė yra kitokia. Ji daug platesnė ir didesnė. Po to perėjau įvairias rytietiškas dvasines mokyklas, išmokau gydyti mintimis ir rankomis. Bet visiškai nepažinojau kitos, tamsiosios savo pusės. Ir vieną dieną kažkokie padarai pasirodė visu savo „gražumu". Tai buvo kažkoks drakono, ir šuns „hibridas". Buvo 2004 metai. Kas tai per paradas, neturėjau jokio žalio supratimo. Tačiau gąsdinimas buvo konkretus: „būk, žmogau, savo vietoje ir nesikišk į ne savo reikalus". Kokius reikalus? Mane tai užpykdė ir suintrigavo, juk aš nieko nebuvau padaręs ypatingo, tik bandžiau padėti žmonėms ir susivokti. Tuo metų šiam reiškiniui neturėjau jokio loginio paaiškinimo.
Daug metų su tokiu vaizdu atmintyje vaikščiojau, visiškai nesuvokdamas kas įvyko. Nagrinėjau Bibliją, apokrifus, Enocho knygą, Rytų mistiką, teosofus. Kadangi vis dėl to laikau save praktikuojančiu, kataliku (bažnyčios agregoras dar stipriai laiko įsikibęs ir nenori paleisti), kaip ir dera tokiais atvejais kreipiausi į Dievą ir prašiau paprasto dalyko: susivokti kas vyksta. Į dvasininkus nesikreipiau sąmoningai, nes maniau, jog bereikalingi tarpininkai čia viską gali sugadinti. Meldžiausi maždaug tokiais žodžiais: „Dieve, atmetu visus įsitikinimus ir „-izmus", esu baltas kaip popieriaus lapas, parodyk man realių mane ir realią situaciją pasaulyje. Man nusibodo manipuliavimai, melavimai ir gąsdinimai". Ir Jis man parodė. Parodė tai, nuo ko man lengviau tikrai nepasidarė. Tačiau viskas tapo daug aiškiau. Vienas dalykas, Jis man parodė kvantinę teoriją, o kitas dalykas – „pakišo" dar vieną bombą smegenims – Roberto Antono Wilsono knygas bei lipė gilintis į vadinamąjį „holografinį" principą. O kai visa tai vargais negalais suvirškinau, pridėjo dar Deividą Aiką (David Icke) ir dešimtis panašių į jį veikėjų. Iš jo ir sužinojau apie „reptilijų" teoriją, todėl tapo aišku su kuo buvau susidūręs 2004 metais. Ir apskritai su D.Aiku mane sieja labai daug biografinių panašumų. Ko gero tai nėra atsitiktiniai dalykai.
Aš nesakau, kad Dievas su manimi kalbėjo kaip žmogus su žmogus, aš nesakau, kad girdėjau Jo balsą ar priėmiau chanelingą. Tiesiog mano prašymai parodyti realią situaciją (pagal tuometinį mano supratimą), išsiliejo į keistų įvykių sinchroniškumą. Aš tiesiog visa tai vadinu norų išsipildymu. Reikia aiškiai žinoti ko nori, o kai žinai, tai ir gauni. Šita taisyklė veikia bet kur. Dievas ar gamta sukūrė žmogų tobulą, kuris gali keisti, valdyti, transformuoti tiek vidinį, tiek ir išorinį pasaulį. Žmogus turi tas galias būti viešpačiu šiame ir paraleliniuose pasauliuose, tačiau apie jas nieko nežino. Todėl priverstas būti „didesnių" ir „galingesnių" aplinkybių ir/ar jėgų auka. O tos jėgos tikrai nėra draugiškos. Kodėl taip yra ir kas atliko šią siaubingą amneziją? Dabar jau tampa aišku.
Pirmas dalykas, ko labiausiai reikia mūsų visuomenės nariams, tai analizės, savianalizės, savidisciplinos ir budrumo. O svarbiausia tikėjimo. Tai pasiekti įmanoma. Reikia tik panorėti. Kai turi tuos dalykus – gali keliauti tarp išmatavimų ir tampyti tiems drakonams už uodegų, visiškai nebijant nei jų snukių nei gąsdinimų (šiaip yra įdomus užsiėmimas tampyti jiems už uodegų). Tuo tarpu dvasingumas čia ne prie ko. Jei žmogus nesugeba (ar nenori) kontroliuoti savo vidinio ir išorinio pasaulio, dvasingumas gali netgi pakenkti. Tačiau išmokus valdyti, nereikia pamiršti, jog Visatoje išlieka šiokia tokia hierarchija (nepatinka man šis žodis). Ir Kūrėjo valia vis viena yra pirminė. Man labiau patiktų kalbėti apie bendrą komandą ar partnerystę su Juo, bet ne apie hierarchiją.
Kelios improvizuotos sentencijos iš Roberto Antono Wilsono knygos „Naujoji inkvizicija":
„Trumpai kalbant, tas, kuris pakankamai ilgai eksperimentuoja kvantinę mechaniką, mistika, joga bei moka gilintis į save, pradeda suprasti, jog tikrovė, į kurią esame susikoncentravę, priklauso tik nuo to, kaip mes pripratinti panaudoti savo smegenis, ir kad gebėdami perprogramuodami savo smegenis, mes galime perkoncentruoti savo dėmesį į tai, į ką nesame susikoncentravę dabar".
„Laimingas yra tas žmogus, kuris empiriniame pasaulyje visados lieka dėmesingas ir gali aiškiai atsakyti į klausimus, kur yra, ką daro ir kas vyksta aplink jį. Iš pradžių jūs nustebsite, kada, pradėdami neurologinio savikritiškumo praktiką, pradėsite pastebėti, kaip dažnai nežinote atsakymų į šiuos klausimus. Tačiau nustebsite dar labiau, kai pastebėsite, kad gyvenate tarp užhipnotizuotų žmonių, kurie iš viso nieko nežino, pasakodami patys sau pasakas apie „realų" pasaulį",
„Kai rusų matematikas Glebas Uspenskis mokėsi pas žymųjį mistiką Georgijų Gurdžijevą, jam iš pradžių buvo sunku suprasti unikalią žmogaus savybę – užmiršti, kur jis yra, ką daro ir kas aplink jį vyksta. Jis nesuprato Gurdžijevo posakio prasmės apie užsimiršimą, kaip hipnozės požymį. Vieną kartą, kai jau buvo prasidėjęs I pasaulinis karas, Uspenskis pamatė į frontą važiuojantį sunkvežimį, į kurį buvo sukrauti protezai. Uspenskis suprato, kad tikimybių teorijos pagalba galima paskaičiuoti ne tik apytikslį skaičių žmonių, kurie kasdien miršta nuo širdies priepuolių, bet ir skaičių karių, kuriems karo metu nukertamos kojos. Tokių paskaičiavimų galimybė remiasi istoriniais faktais, kad dauguma žmonių veikia pagal įpročius. Kaip kartą pasakė vienas cinikas, žmonės greičiau numirs kančiose, negu pradės galvoti savarankiškai. Ir tada Uspenskis suprato, kaip paprasti žmonės tampa nusikaltėliais ir aukomis. Jis suvokė, kad mūsų supratimu „normali" sąmonės būsena iš tiesų panaši į hipnozę. Žmogus, būdamas hipnotinio transo būsenoje, daro tai, ką jam įsako, ir netgi tuomet, kai jam įsakoma nužudyti visiškai jam nepažįstamus žmones".
„Egzistenciniame empiriniame pasaulyje mes visados pasirenkame. Todėl stengiamės būti dėmesingi ir veikti sąmoningai, kad sprendimai būtų protingi. Tuomet mes negalime kaltinti „realaus" galingesnio pasaulio ar aplinkybių vien todėl, kad visa tai – dirbtinis modelis. Jeigu jis mūsų netenkina, būtina jį peržiūrėti ir pakeisti, bet nebūti jo vergu ar aplinkybių auka".
„Tradicinė kalba su jos „išoriniais" pasireiškimais ir „vidiniais" vaizdiniais bei atskirta nuo sąmonė iš viso „neužrašo" mūsų patirties, todėl mums reikalinga nauja, holistinė arba sinergetinė kalba. Būtinybę sukurti naują kalbą, arba „naują paradigmą", pripažįsta ne tik mokslininkai, bet įvairiausių gyvenimo sričių atstovai, nes senieji modeliai tampa visiškai neefektyvūs. Jie tiesiog beverčiai".
Iš kur gyvulys jaučia, kad jis bus skerdžiamas, kaip susikalba paukščiai, kodėl motina jaučia vaiko nelaimę, kodėl malda gali išgelbėti miestą nuo priešų, nusikaltėlių ir epidemijų, kas yra kolektyvinė ar karminė programa?
Šiuos ir kitus klausimus turėtume adresuoti ne dvasininkams ar kunigams, bet aukštų energijų pasauliui. Ne tik mistinės pasaulio tautų tradicijos, bet ir šiuolaikinis mokslas kalba apie du pasaulius: paslėptą ir atvirą. Atviras pasaulis yra tas, kurį galime išmatuoti ir įvertinti juslių bei instrumentų pagalba. Paslėptas yra tas, kuris yra už mūsų įprasto suvokimo robų. Pasak lietuviškų šaknų turinčio Anglijos fiziko Deivido Bhomo (jo motina buvo Vilniaus krašto žydaitė, o tėvas - vengras), atvirasis, išreikštasis pasaulis yra pasekmė neišskleistojo - paslėptojo, t.y. to, kurio nematome. Taigi viskas užsimezga kvantiniame lygmenyje. Kartais nelabai aišku, kur prasideda vienas pasaulis, o kur baigiasi kitas. Ribos kiekvienai sąmoningai būtybei yra individualios.

Žmogus susideda iš kaulų, raumenų, odos, ląstelių, ląstelės iš molekulių, molekulės iš atomų. Iki čia viskas aišku. Iki šitos ribos pasaulis pavaldus pažįstamiems gamtos dėsniams. Giliau žmogus susideda iš subatominių dalelių, kurios paklūsta kitokiems dėsniams, kurie vadinami kvantiniais. Šiame pasaulyje klesti klasikinei logikai nepasiduodantys dalykai.

Kaip jie veikia mus ?

Anksčiau mokslas nenorėjo net girdėti apie tai, kad kvantinis pasaulis gali veikti makropasaulį. Dabar mes turime lazerius, mikroschemas, kurie veikia mūsų kasdieniniame gyvenime. O tai ir yra kvantinė fizika.

Tačiau kai tik liaudies gydytojas pradeda kalbėti apie tai, jog gydo rankomis ir dar per atstumą, jis puolamas, nes esą taip negali būti ir mokslas to neįrodė. Deja, įrodė. Tam prireikė beveik 90 metų, kol buvo atlikti pirmieji sėkmingi informacinės teleportacijos bandymai. Paskutinis toks bandymas akimirksniu teleportuoti per didelį atstumą cezio atomą (jo savybes) buvo atliktas 2005 metais. Apie tai 2006 metais parašė mokslo populiarinimo žurnalas "Nature”, o 2007 m. pakartotas dešimtyje pasaulio laboratorijų. Bet prieš pradedant kalbėti apie sudėtingas kvantines procedūras reiktų prisiminti kelis KM paradoksus. Vienas jų buvo nustatytas bandyme su 2 skylutėmis ir 2 ekranais.

Minėto eksperimento išvados 20 a. pradžios mokslininkams buvo labiau nei keistos. Bet koks superpozicijoje esančios sistemos santykis su aplinka, arba matavimo procesas griauna objekto pirminę būklę.
Dar vienas iš labai svarbių kvantinės fizikos dėsnių – Heizenbergo neapibrėžtumo principas. Vokiečių fizikas, Nobelio premijos laureatas Werneris Karlas Heizenbergas suformulavo lygiai prieš 80 metų.
Neapibrėžtumo principo esmė tokia: neįmanoma vienu metu išmatuoti visus elementariosios dalelės kintamus parametrus. Jei mes nustatysime jos būvimo vietą, tai mes negalėsime nustatyti jos sukimosi impulso. Jeigu mes matuojame vieną dydį, mes automatiškai sukeliame dalelės reakciją į matavimo procesą, keičiame jos būseną. Kitaip sakant matuojama sistema persitvarko pagal mūsų pageidavimą.
Albertas Einšteinas, nenorėdamas sutikti su šiuo principu sukūrė loginį eksperimentą, kuriuo ketino "apeiti” Heizenbergo neapibrėžtumo principą. Šia proga jis pareiškė įžymiąją savo frazę, jog Dievas nežaidžia kauliukais. Tačiau sukūrė dar didesnį ginčų ir nesutarimų lauką tarp to meto mokslininkų. Einšteinas net nesuvokė, kad atrado parapsichologinių fenomenų paaiškinimo būdą, kurį vėliau išvystė šių dienų mokslininkai.
Tuomet buvo suformuluotas vadinamasis Enšteino Podolskio Rozeno, aprašytas 1928 metais. Tai buvo atsakas į danų fiziko Nilso Boro argumentus, esą kvantinių dalelių pasaulis yra tikimybinis ir nepasiduoda deterministiniams principams. Šio loginio eksperimento bendraautoriais laikomi Borisas Podolskas ir Nantas Rozenas. Jo esmė tokia: dvi dalelės A ir B atsirado suskilus dalelei C. Pagal impulso išlaikymo principą, A ir B dalelių suminis impulsas turėtų būti lygus C dalelės impulsui.
Kitaip tariant dviejų dalelių impulsai turėtų būti surišti. Tai leidžia, išmatavus A dalelės impulsą, sužinoti apie B dalelės impulsą, nepriklausomai nuo to, koks tarp jų atstumas.
Bet jeigu mes išmatuosime B dalelės koordinates, tai žinosime du C dalelės parametrus iš karto ir tokiu būdu paneigsime Heizenbergo neapibrėžtumo principą, teigiantį, jog neįmanoma išmatuoti dalelės impulsą ir koordinates vienu metu. Atlikęs šį loginį eksperimentą Einšteinas postulavo, kad neapibrėžtumo principas nėra absoliutus kvantinės mechanikos dėsningumas ir ateities mokslininkai, padirbėję prie šios temos, kvantinę mechaniką galės pagrįsti tik klasikiniais dėsniais.
Tačiau vėlesniais dešimtmečiais mokslininkai (tarp tokių buvo Einšteino mokinys Deividas Bohmas) nieko paguodžiančio Einšteinui pasakyti negalėjo. Pasirodo, kad toks Einšteino įsitikinimas buvo klaidingas. Vėliau kiti mokslininkai, tarp jų ir Nilsas Boras papildė eksperimentą nauju požiūriu, jog egzistuoja tokios sąlygos, kurioms esant kvantinės mechanikos dėsniai yra absoliutūs, t. y. negalima jiems taikyti klasikinių dėsnių.
Tam reikia įsivaizduoti kiek kitokį modelį: dvi kažkokiu keistu būdu sąveikaujančios dalelės tampa surištos tarp savęs. Tokiu būdu matuojant vieną dalelę A ir, tokiu būdu, pakeitus jos būseną, automatiškai kinta ir B dalelės būsena. Kitaip tariant B dalelė žino ką mes darome su A dalele, nepriklausimai nuo atstumo tarp jų.
Elementariosios dalelės būsenos pakeitimas matuojant jos koordinates vadinamas banginės funkcijos redukcija (Johano fon Neimano principas). Einšteinui ir jo pasekėjams, be abejo nepatiko ši formuluotė, nes fon Neimano principas prieštarauja reliatyvumo teorijai, kuri neigia galimybes sklisti bet kokiam signalui greičiau nei šviesa.
Kai kurie kvantinės mechanikos tyrėjai, tarp jų Deividas Bohmas, aiškina, kad aukštų energijų lygyje ne tik erdvė bet ir laikas egzistuoja tik kaip iliuzija. Greičiai bei atstumai gali būti taip pat iliuziniai dalykai, kuriuos gimdo sąmonė, t.y. stebėtojas. Ir "objektyvi” tikrovė tiesiogiai priklauso nuo stebėtojo valios.
Pagal Johaną fon Neimaną dalelės reaguoja į jos pamatavimą, t. y. griūva jų pirminė banginė būsena. Tai mes matome ir iš Šriodingerio lygties. (Šriodingelio katino). Prieš 80 metų kvantinės fizikos pradininkai tikėjo, kad tokiu atveju dalelės reakcijos į pamatavimą perdavimas kitai dalelei nėra informacijos perdavimas pagal mums įprastą supratimą. Tarp dalelių nėra jokio telefono laido. Tarp jų nėra jokio elektromagnetizmo. Įsivaizduokime, kad dviejose planetose dvi monetos iškrenta vienodai – herbu į viršų, vienodu tikslumu, tačiau pats monetų kritimas –turi būti grynai atsitiktinis ir jų ne kaip negalima paveikti bet kokiais kitais būdais.
Praėjus 40 metų po to kai Einšteinas polemizavo su Boru dėl esminių kvantinės mechanikos postulatų, 1965 metais Didžiosios Britanijos mokslininkas Džonas S. Bellas paskelbė darbą, kuris iki šių dienų yra vadinamas Bello teorema. Arba Bello nelygybės principu. Galima sakyti, kad Bello teorema yra revoliucinis atradimas, pagal svarbą prilygintinas Galilėjaus ir Koperniko darbams.
Bello teorija remiasi tiek ne tik EPR fenomenu, bet dar vienu svarbiu Boro ir fon Neimano suformuluotu kvantinės mechanikos idėjų rinkiniu, žinomu mums iš retorinio klausimo: "ar egzistuoja objektyvi tikrovė”? .
Šis Nilso Boro inicijuotas ginčas šiuo klausimu vėliau buvo pavadintas kvantinės mechanikos Kopenhagos interpretacija. Nors pats Bello teoremos (nelygybės) pasakojimas užimtų labai daug vietos, JAV filosofas ir rašytojas Robertas A. Wilsonas Bello teoremą perpasakoja buitine kalba: jei tam tikri kūnai ar reiškiniai kažkiek panašūs, ar turėjo kokių nors sąlyčio taškų vienas su kitu, tai tam tikri nelokaliniai ryšiai tarp šių objektų egzistuoja visą laiką. Iš Bello nelygybės gimsta vadinamasis rekoherencijos-dekoherencijos (išsiskyrimo-susijungimo) principas, galintis kiekybiškai įvertinti paranormalias, keistas būsenas netgi klasikiniams kūnams.
Jei dar labiau buičiai pritaikyti Bello teoremą, ją galima suformuluoti dar paprasčiau: jei yra daikto kopiją, tai ta kopija turi nelokalų sąryšį su originalu visą gyvenimą. Žmogus ir jo nuotrauka, ir netgi mintis apie tą žmogų – visados yra vienas "kūnas”, nesvarbu koks atstumas tarp jų bebūtų. Jeigu mes pagalvojame apie žmogų, tai aukštųjų energijų, arba kvantiniame lygmenyje mes su juo realiai sąveikaujame, nepriklausomai nuo atstumo. Bello teorema nesunkiai įrodoma matematiškai. Ji buvo ne kartą patikrinta ir eksperimentiškai. Tačiau iki šiol nenorima sutikti su tokia nuomone. Sakoma, kad nelokalūs ryšiai yra magija, o ne fizika.
Bello teorema literatūroje pateikiama dar kitaip: jei daiktai bent kartą vienas su kitu susilietė, jie tęsia sąveiką visą likusį laiką, jie lieka bendrame "lauke” – visą likusį gyvenimą .
Bello teoriją pirmasis 1982 metais eksperimentiškai patvirtino kitas britų mokslininkas Alanas Aspectas, vienas iš holografinės visatos teorijos pradininkų. Šis mokslininkas sakė, kad nelokaliniai reiškiniai joks ne paradoksas. Paradoksu jie tampa tik tuomet, kai aukštų energijų pasaulį bandome aprašyti klasikinės mechanikos dėsnių terminais. Pačiame kvantiniame pasaulyje apskritai žodis "stebuklas” neegzistuoja jeigu bandysime įsivaizduoti, kad kvantas nėra materialus kūnas. Kvantinė aplinka, kaip jau minėjome, tai tikimybių superpozicija ar energijų laukas. Ir tik sąmonė renkasi, kurias iš tikimybių paversti "objektyviu potyriu”.
Bet objektyvus potyris dar nėra objektyvi tikrovė, teigiama KVANTINĖS MACHANIKOS KOPENHAGOS INTERPRETACIJOJE. Žemėlapis – dar nėra teritorija, o meniu restorane – dar ne patiekalas. Žemėlapis tai informacinė kopija, realios teritorijos maketas. Atitinkamai dirbant su maketu, galima daryti įtaką ir realiam objektui.
Bello teorema yra ta pati okultinė panašumo arba traukos teorija, kuri yra minima filme The Seecret. Iš kopijos, kokia ji bebūtų visados įmanoma nuskaityti informaciją apie originalą. Ir ne tik nuskaityti, bet ir pakeisti jo pirminę būseną.
Pabaigai duosiu praktinį patarimą moterims, bet tinka ir vyrams. Jeigu jūsų sutuoktinis ar draugas(ė) vakarais ilgai negrįžta, ir jums kyla pagrįstų įtarimų, pirmiausia reikia ieškoti priežasčių savyje. Realios gyvenimiškos aplinkybės visados koreliuoja su problemomis, esančiomis žmogaus viduje. Kai tai suvoksite ir atleisite, galite atlikti tokį eksperimentą. Atsipalaiduokite, jumyse turi būti visiškai rami šalto stebėtojo savijauta, lyg į viską žiūrėtumėte kai į filmą. Pasiimkite gimtojo miesto žemėlapį, sutuoktinio nuotrauką, taip pat adatą, su kuria dažniausiai siūnate, būtinai su 20-25 cm siūlu. Žemėlapį atsiverskite, pasidėkite prieš akis nuotrauką arba prisiminkite paskutinę akimirką kai jūs matėtės. Nusistatykite tikslą: rasi vietą, kur yra mylimas žmogus. Laikant už siūlo adata pereikite visus žemėlapio kvadratus. Jeigu nėra, adata turi suktis į kairę, jei yra arba buvo – į dešinę Pasižymėkite kvadratus, kurie jums užkliuvo. Tada tuos įtartinus kvadratus panagrinėkite smulkiau: visas gatves, visu namus. Tokiu būdu galima susidaryti maršrutą. Patikrinkite kvartalus, kur yra darbovietė, galimi meilužių adresai, mėgstami alaus barai.
Perspėju – šio eksperimento metu pojūčiai gali atsirasti labai įdomūs ir netikėti. Veikia ar neveikia. Vieniems gali pavykti iš karto, kitiems reikės laiko. Svarbiausia – eksperimento metu reikia būti atviram ir nieko užantyje neturėti.

Ir pabaigai
Gal būt tai nebus „nauja paradigma", bet žmogaus sąmonė grįš į normalią būseną ir mes viską atsiminsim. Atsiminsim tai kas iš tikrųjų esame, atsiimsim pavogtą turtą – prisiminimus apie save. Dėl to tikrai teks pakovoti. Ir tebūnie šis ir kiti mano pasisakymai dar vienas dūris sistemai į nugarą, kuri niekaip nenori paleisti žmogaus iš savo plėšrių nasrų.
Su meile, Gintaras
Фильм "В Мире Невидимого." (март 2011)




Peržiūrų: 6657 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.2/6
Viso komentarų: 3
0  
1 laksmi   (20.05.2011 08:33) [medžiaga]
Aciu Gintarai kad taip paprastai paaiskinai labai sudetingus ir tuo paciu paprastus paradigmus...

0  
2 dajana   (20.05.2011 20:45) [medžiaga]
man tai, vistiek sudetingai viskas cia atrodooo,bet mano gyvenimo patirtyje,tokios nuojautos yra buve daug kartu.

0  
3 raganavimą   (03.03.2012 14:29) [medžiaga]
arba ir magiją vald diablai, gerau nesiliest pre anos.

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Gegužis 2011  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0