Pirmiausia turiu omeny tai, ką fizikai vadina "entangled states", arba supainiotomis būsenomis. Supainiotumas – tai ypatinga kvantinių dalelių koreliacijos būsena, neturinti analogų klasikiniame pasaulyje. Tokia būsena atsiranda kai dvi ar daugiau dalelių (tai gali būti ir makropasaulio objektai)sąveikavo ar sąveikaus ateityje. Jos sudaro vieningą audinį, kurio atskiros dalys yra maža visumos kopija. Atliekant eksperimentą su viena iš jų, vienodai reaguoja visos likusios sistemos dalys.
Klasikiniu požiūriu tokios būsenos yra neteisingos.
Tokiose būsenose dalelės pagal tam tikrą bendrą požimį yra tarpusavyje susijusios, tačiau šios sąsajos gimsta ne energijos mainų būdu, kuris apribotas šviesos greičiu, bet "antgamtiniu”. Nesvarbu, koks atstumas bebūtų tarp dalelių, ar 1 cm ar 1 šviesmetis, matavimo procese darant įtaką vienai dalelei, lygiai taip pat keičiasi ir kita.

Matematiškai, kvantinės sistemos būties vektorius, kaip vienijantis matas negali būti pateikiamas kaip visų sistemos dalių būties vektorių suma. Tokiu būdų neįmanoma kvantinės sistemos išskaidyti į atskirus lokalius objektus. Negalima sakyti, kad štai čia yra vienas daiktas, o ten – kitas. Visados egzistuoja tam tikra sistemos dalis, kuri priklauso abiem objektams vienu metu vienodame laipsnyje. Visados atskiros sistemos dalys būna persipynusios tarpusavyje, taip, kaip Siamo dvyniai ir sudaro vieną audinį. Tokias būsenas aprašyti klasikiniais būdais neįmanoma, nes klasika dirba su atskirtais ir lokaliais objektais.
Paprasčiau sakant, klasikinę fiziką galima būtų vertinti tik kaip vieną iš būdų aprašyti fizinę tikrovę, tais atvejais, kai kvantinės koreliacijos yra menkos ir nepastebimos, lyginant su klasikinėmis. Kai pastarosios yra matomos ir labiau apčiuopiamos. O kvantinės juk nematomos ir neveikia juslių tiesiogiai, todėl į kvantines koreliacijas nekreipiama dėmesio. Dažniausiai net nežinoma, kad jos egzistuoja.
Pavyzdžiui, jeigu kalbėtume apie Siamo dvynius, tai klasikinė fizika gali aprašyti visas abiejų dvynukų charakteristikas. Ir jos bus teisingos. Tačiau aprašant jas tokiu būdu neįmanoma įvertinti pačio svarbiausio aspekto – tokie dvyniai neatskiriami vienas nuo kito. Kitas, kad ir nelabai vykęs pavyzdys – sinchroninis plaukiojimas. Baseine plaukiojančios merginos – pavieniai kūnai, jas galima pačiupinėti klasikiniais prietaisais. Tačiau atlikdamos sudėtingus pratimus jos tampa "vienu audiniu”, kurio nei pasverti nei pamatuoti klasikiniai prietaisai negali. Belieka tik pasigrožėti.
Darytina išvada, kad klasikinis-mechaninis būdas tikrovei aprašyti yra tik pavienis atvejis kvantinėje mechanikoje. Tokiu būdu mes pradedame suprasti, kokiais atvejais ir kokių tikslų vedini galime naudoti klasikinę mechaniką, nepamirštant kur yra jos pritaikymo ribos. Turbūt jau nevertėtų lengvabūdiškai tvirtinti, kad klasikiniu-mechaniniu būdu galima viską Viasatoje paaiškinti?
Gali susidaryti klaidingas įspūdis, esą kvantinės koreliacijos mūsų makropasaulyje yra labai, labai menkos, todėl į jas galima nekreipti dėmesio. Klasikinė fizika taip ir elgiasi. Tačiau tokiu būdu daroma lemtinga klaida. Koreliacijos tarp objektų neįprastos ir neprognozuojamos, jos bet kokiu momentu gali "atsverti” klasikinius ryšius. Nekreipiant dėmesio į kvantines koreliacijas, klasikinė fizika save smarkiai apriboja. Taip ir gimsta paranormalūs, antgamtiniai reiškiniai, kurių tariamai negalima paaiškinti.
Tuo tarpu, jeigu gerai pagalvojus, antgamtinių reiškinių gamtoje iš viso nebūna. Yra tik tokie, kurie nesipaišo į mūsų ribotą suvokimą
Kvantinės koreliacijos ypatingai pasireiškia socialiniuose ryšiuose, komunikaciniuose procesuose. Žinoma, egzistuoja metodologijos, kuriomis vadovaujantis galima įvertinti ne tik lokalinius klasikinius ryšius su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, bet ir nelokalius - kvantinius. Tačiau didžioji žmonijos dalis taip yra išmokyta, kad ji nepastebi ir net nemato poreikio pastebėti socialinių ryšių kvantinės dedamosios. Neretai pasitaikantys anomaliniai-kvantiniai reiškiniai paprastai palaikomi neprognozuojamais procesais, "ciklais”, įvairiais antgamtiniais pasireiškimais, ar kitokia mistika. Matant procesų kvantinę dalį visuomet atsiranda pilnesnis vaizdas, leidžiantis išvengti klaidų. Tačiau atsiranda ir pagundų. Nes mokant valdyti kvantinę dalį, valdoma ir klasikinė. Tai ar verta tada visuomenei apie tai kalbėti? Tegul ji ir toliau nieko nesupranta. Taip Pasaulio istorijoje rasdavosi išminčių kastos, kurios mano, kad tokiu būdu valdo pasaulį. Kvantinė mechanika mums leidžia suvokti mūsų aklumą ir tai, kad vadinamosios "sąmokslo teorijos” gali būti visiškai realios. Netolimoje ateityje, kai KM pasieks vidurinės mokyklos moksleivių suolus žmonijai gali neprireikti "dvasinių vadovų”, nes tiesą žinos kiekvienas. O kol kas bet kuri maža mergaitė su kvantinės mechanikos vadovėliu rankose, "vyrams juodais drabužiais” yra įtartinas objektas.
Vienas pagrindinių paskutiniųjų 10 metų kvantinės mechanikos pasiekimų yra tas, jog mokslininkai sugebėjo kiekybiškai aprašyti supainiotas būsenas (kai vienas ir tas pat objektas gali būti aprašytas tiek kvantiniais, tiek ir klasikiniais dėsniais). Atsirado pamatuojami „supainiotumo" laipsniai. Atsirado galimybės šios dydžius teoriškai apskaičiuoti ir sutikrinti su eksperimentų duomenimis.
Būtinybė kokybiškai aprašyti vadinamąsias „entangled states" būsenas atsirado dėl to, kad jos aktyviai pradėtos naudoti pramonėje. Pavyzdžiui kvantiniai kriptografai plačiai naudojami įvairiose apsaugos sistemose. Šiuo pagrindu yra kuriamas ir kvantinis kompiuteris.
Per pastaruosius penkerius metus, kaip atskira kvantinės mechanikos disciplina pradėjo egzistuoti trys jos atšakos: dekoherencijos teorija, entangled states teorija ir kvantinė informacijos teorija. Būtent paskutinioji turi savyje nemažai paralelių su magija, okultizmu, šamanizmu ir naudojama naujausiose socialinių mokslų teorijose.
Nelokalumas – specifinė kvantinės mechanikos savybė. Jos pasireiškimai visados atrodo magiški klasikinio materializmo požiūriu. Taip pat grynai klasikiniu būdu supainiotų sistemų neįmanoma valdyti. Norint valdyti supainiotas būsenas, reikia pačiam tapti entangled states. Kitaip tariant reikia įeiti į pakitusios sąmonės, būsenas.
Tačiau tam kad visi šie kvantinės mechanikos pasiekimai pasiektų vartotoją, mokslui ir mokslininkams reikėjo peržengti save. Mokslas buvo priverstas pereiti nuo klasikinės, pusiau klasikinės KM Kopenhagos interpretacijos prie grynai kvantinių metodologijų, suprasti pačią kvantinę mechaniką. Galų gale kvantinis būdas aprašyti mus supančią tikrovę tapo rimta teorija, kuri buvo sulipdyta iš bendrųjų principų, logiškai ir racionaliai panaudojant klasikinę fiziką, kaip atskirąjį atvejį kvantinėje mechanikoje. Ir, žinoma, to nebūtų įvykę, jei mokslininkai nebūtų panaudoję senųjų mistinių tradicijų, kurios padėdavo rasti atsakymus į gana sudėtingus mokslinius klausimus.

Senas geras filmas: http://www.youtube.com/watch?v=j-azcMJ5JS4