Robetras Antonas Wilsonas savo knygose "Kvantinė psichologija" bei "Naujoji inkvizicija" rašo, jog žmonės taip elgiasi ne dėl to, kad jie labai norėtų tarpusavyje peštis. Tiesiog klaidina į kraują įaugęs požiūris, jog egzistuoja neišvengiami, „objektyvūs" faktoriai, tapę jų elgesio motyvais. Kitas dalykas, kuris klaidina žmones – tai troškimas bent dalinai būti tos „objektyvios" tikrovės šeimininkais ir mokyti kitus ją pažinti. Tačiau kitas irgi nori to paties. Todėl ir atsiranda „protingesni" ir „mažiau protingi", „teisesni" ir „mažiau teisūs". Tačiau nešališkų matavimo vienetų, pagal kuriuos būtų galima vertinti žmogaus „objektyvų" teisumą – nėra.

Tačiau šis keistas paradoksas neatrodo keistas, kai prisimename, kad mes – socializuotos asmenybės ir netgi labiausiai kūrybingi iš mūsų didesnę laiko dalį gyvena bendruomenėse ir visuomeniniuose tikrovės tuneliuose, kurie buvo bendromis jėgomis „statomi" tūkstančius metų. Netgi kalba, kuria mes kalbame, kontroliuoja mūsų pojūčius bei galimybes suvokti begalinį suvokti egzistencinį chaosą. Todėl mes ir suvokiame tik vieną tunelį iš milijardų. Tačiau pagal egzistencinį požiūrį šie iš pirmo žvilgsnio atrodantys objektyvūs faktoriai, kurie formavo ir daugelio mūsų pasaulėžiūrą, neatleidžia nuo atsakomybės tapti kūrybiškiems.
Pasak Roberto Antono Wilsono, socializacijos proceso metu, manipuliuojant žaidimo taisyklėmis, kuriamas vadinamas pilietinis-grupinis tikrovės tunelis. Tačiau jis yra efektyvus tik statistiškai. Kiekvieno žmogaus tikrovės tunelyje visuomet atsiranda tam tikri ypatumai, netgi totalitariniuose režimuose ar sektose.
Jeigu pamėginsime „pabusti" iš vadinamojo modelinio monoteizmo kuriamo transo būsenos, jei pasistengsime nuolat sau priminti, kad patys sukuriame modelius, kuriuos vadiname „objektyvia tikrove", tokiu atveju įgausime naują, laisvą, nepriklausomą sąmonę. Vienmatis matymas palaipsniui pavirsta į daugiamatį mąstymą, t.y. į sąmoningą procesą, kurio metu žmogus, Nietzsches žodžiais tariant, visuomet mato bedugnes. Wiljamas Bleikas apie tai kalbėjo kiek minkščiau: „Vienu akimirksniu matyti amžinybę, milžinišką pasaulį smėlio dulkėje, viename garstyčios grūde – beribę erdvę ir dangų – gėlės dulkelėje".
Kaip sako budistai, žmogus – tai bekraštis šią minutę esančios patirties kontinuumas. Mano žinių apie kitą asmenį reliatyvumas – tai galimybių jūra. Žmogus pradeda suprasti, kad yra mažiausiai dvi sąmonės (o gal ir daugiau). „Įprastoje" arba hipnozės būsenoje priimame savo sukurtus tikrovės modelius kaip „realius" ir kaip „realią" visatą. Mes tampame modeliniais monoteistais arba fundamentalistais ir mechaniniais robotais su pasyvia, mechaniška tikrovės potyrio pasaulėžiūra. Mes nesąmoningai, mechaniškai redaguojame ir „atrenkame" egzistencinio suvokimo informacinius bitus, įleisdami juos į „realią" visatą tik po to, kai „patikriname" ir atrenkame tinkamus pagal pačių sukurtus „įstatymus". ,,Likdami pasyvūs robotai, mes jaučiamės „realios" visatos, kuri su mumis daro tai, ko tik pageidauja, vergai," – rašė R.A.Wilsonas.
Wilsonas kalba, kad kitoje, egzistencinėje sąmonės būsenoje mes esame agnostikai, aiškiai suvokiantys, kad mūsų modelius sukonstravo protas. Tokioje būsenoje mūsų suvokimas ir sąmonė aktyvi. Mes vertiname ir svarstome apie pasaulį per modelinio reliatyvizmo prizmę, novatoriškumą ir aktyvų kūrybos procesą. Mes sąmoningai norime kaip įmanoma mažiau redaguoti ir kaip įmanoma tiksliau rezonuoti, specialiai išrenkame reiškinius, kad jie padėtų mums sukonstruoti naują, pagerintą modelį ateityje. Reali visata mūsų neslegia, kadangi visada suprantame, kad tai, ką matome ir girdime, yra viso labo lingvistinė konstrukcija, kurią galima nuolat tobulinti ir keisti.
Tradicinėje, materialistinėje sąmonės būsenoje mus galima lyginti su žmogumi, kuris pasyviai sėdi priešais televizorių ir nuolat skundžiasi, kad rodo nesąmones, tačiau priverstas kentėti, nes nieko negali pakeisti. Egzistencinėje būsenoje mes imamės atsakomybės: perjungiame kanalus ir atrandame, kad turime pasirinkimo laisvę ir galime žiūrėti tai, ko trokšta širdis. Mūsų sąmonės nusistatymas apšviečia tik nedidelį būties fragmentą, tačiau ne visą būtį.

Kvantiniai fizikai mano, kad mes patys sukuriame bangą arba dalelę, priklausomai nuo to, kokią eksperimentinę nuostatą pasirinktume.
Žymiau giliau paanalizavus, paaiškėja, kad korpuskuliarinis-banginis dualizmas nuostabiai atspindi egzistencinę sąmonę. Įprasta mūsų AŠ sąmonė labai panaši į dalelę: ji vientisa, izoliuota, reali, „įsprausta į odą" ir praktiškai statiška. Kada žmogus sugeba atsiskirti nuo visko, kas vyksta, ir įgyja savikritišką gebėjimą žvelgti į save ir pasaulį, tuomet jo AŠ darosi panašus į bangos procesą. Jis pavirsta į viena po kitos kintančias būtis, nustodamas būti vienu ir tuo pačiu žmogumi. Ir šios būsenos keičia viena kitą kaip bangos. Žiūrėdamas į šitą procesą, žmogus mokosi sąmoningai stebėti ir sąmoningai atsirinkti norimą būseną, lygiai taip kaip eksperimente su dviem skylutėmis, kur stebėtojo akis pasirenka, ar elektronas bus banga, ar dalelė.
Pasak R.A.Wilsono, sąmonė – ne duotinybė ir ne faktas. Sprendžiant pagal viską – mūsų įprasta sąmonės būsena nesąmoningai, per žmonijos evoliucijos raidą susaistyta tik su mūsų neurologiniais įpročiais. Kai visa tai suprasime ir pradėsime kovoti su įpročių imperijos inercija, mūsų sąmonė po truputį mutuos. Ji taps mažiau panaši į dalelę, mažiau fiksuota ir išplis kaip banga, įgaus vis didesnius laisvės laipsnius, galės daugiau kurti ir pasirinkti. Kvantinėje mechanikoje tai vadinamas rekoherencijos procesas. Dekoherencijos procesas – priešingas, kai sąmonės holografinė visuminė prigimtis įgauna individualias formas bei savybes ir tampa diskretiškais daiktais arba žmonėmis.
Materialistinis modelis nesugeba paaiškinti nei banginio sąmonės charakterio, nei jos sugebėjimo save pačią programuoti. Jei norime bet kokia kaina likti materialistai, tai banginę sąmonės savybę stengsimės pavadinti haliucinacija ir miražais. Bet yra ir kita galimybė – pripažinti, kad materialistinis modelis kaip ir bet kuris kitas aprašo tam tikrą ribotą, bet ne visą visatą ir suteikia teisę rinktis tą modelį, kuris šiuo metu yra tinkamiausias, arba – labiau patinkantis.
„Realioje" visatoje mes liekame reaguojančiu mechanizmu, o egzistencinėje visatoje tampame kūrėjais. Bet nereikia pamiršti, kad mūsų kūriniai sugeba mus pačius hipnotizuoti. Griežtai kalbant, vieną kartą galime pastebėti, kad nenustojamai sąveikaujame su pojūčių pasauliu, susiliejame su juo, įkvėpiame ir iškvepiame jo molekules, naudojame ir kitus jo elementus. Jis prasiskverbia į mus, o mes įsiskverbiame į jį. Jeigu patys redaguojame ir kontroliuojame signalus, iš kurių formuojasi mūsų egzistencinis pojūčių pasaulis, tai reiškia, kad niekada neatsiskyrėme nei nuo jo, nei nuo atsakomybės už jį. Neurologiniai tyrimai nedviprasmiškai parodė, kad pasyvi sąmonės būsena, sakanti, jog egzistuoja atskira, nuo mūsų nepriklausanti „tikrovė", charakteringa kairiojo-loginio pusrutulio mąstymui.
Bet koks metodas pereiti į sąmonės banginę savybę, ar tai būtų meditacija, ar psichodelikai, ar dzen-budistinė koncentracija, veda prie dešiniosios pusės aktyvizacijos. Labai nuostabu ir naudinga valdyti sąmonę perjungiant kanalus ir atsirenkant tą būseną, kuri tuo momentu naudingiausia.